Pirmadienis, Spa 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ

LIKIMO KILMĖ - ŽMOGUS PATS, TIKRAI IMANT, NEVEIKIA

ŽMOGUS PATS, TIKRAI IMANT, NEVEIKIA

Kas šišon prie didžiausių šiomis dienomis branginamų dalykų parodyta, tat galima visur išvysti. Kiekviename žmogaus manyme, geisme, darbe apsireiškia Tarnas, Radžas ir Satva. Vienok reikia suprasti, jog ne kiekviena ypatybė visai viena apsireiškia. Jos trys beveik visur maišytos. Ir vienur viena, kitur kita daugiau pasirodo.

Galima sakyti, pavidalai, susitvėrę iš Tarno, yra regimi kūnai; pavidalai iš Radžo yra geiduliai, troškimai; pavidalai iš Satvos yra mintys. Vienok kiekviename visų tų skyrių pavidale ir yra kitų gamtos jėgų. Taip, jog tūlose mintyse yra daug Radžo. Yra tai tamsos mintys. Kuo daugiau jose yra Satvos, tuo šviesesnės jos yra.

Bet žmogus pats, jo esybė stovi aukšt visų gamtos ypatybių ir visų veikimų. Vienok, kol nesijaučia jisai už jų b e\ s; t q v i n č i u, tol jis tiki save patį veikiant, save patį einant, patį geidžiant, patį mintis sutveriant. Iš tikrųjų jis tiktai yra prižiūrėtojas, o gamta veikia. Bet žiūrėdamas jisai save visiškai užmiršta ir su gamtos veikimu taip labai sutinka, jog tiki save patį veikiant. O kad ką kas tiki, tad taip jam ir yra.

Šitas dalykas seniai žinomas. Jisai tikybų ir kitokiuose senuose moksluose mokinamas. Sakoma, „žmogus“ yra „svetur“ paklydęs, jis yra savo „tėviškę“ užmiršęs, yra apmiręs, atsitolinęs nuo tėvų namų, yra gyvas palaidotas, tupi kalėjime ir t.t. Visi Šventi Raštai kalba apie tai. Senose pasakose tat išpasakojama. Tik reikia visa tai suprasti.

Anas žmogaus sutikimas su gamtos veikimu nusiduoda ypatingu būdu. Kaip žinoma, gamta yra nuolatini srovė. Ir žmogaus prigimtis perdėm persikeičia. Kad šitame tekėjime atsiranda koks noris tuštumas, kokia spraga ar regimo kūno gyvenime, ar geismų gyvenime, tuomet šis tuštumas, arba ta stoka, atsigarsi visuose gyvenimo skyriuose ir tuoj susitveria žmogaus omenyj apie tai šiek tiek aiškus pavidalas, būtent kokia mintis. Toji toliau tartum nusileidžia į geismų valstybę, pastoja geisminga ir įsikūnija galiausiai žmogaus darbe arba pasielgime.

Žemo laipsnio žmogus vien tepažįsta kūno gyvenimą. Geismų ir minčių valstybė jam tiktai kaip žaibo apšviestos šalys pareina į omenį. Todėl jam ir rodos, jog jiedvi tiktai yra laikinis pasirodymas. Nežino jisai nuolatinio jų gyvenimo. Jo veikimas pareina todėl ir visiškai iš kūno reikalavimų. Kitoks tame yra aukštesnio laipsnio žmogus. Tasai žino nuolat apie geismų ir minčių gyvenimą. Jo veikimas pareina todėl ir iš geismų, ir minčių reikalavimų.

Bet viskas turi kilti pirmiau į žmogaus omenį ir čia kad ir tik sušmėkšti arba sužybtelėti. Šis žybtelėjimas yra žmogaus sutikimas su gamtos jėgų judėjimu. O tuomet stojasi šis ar anas veikimas. Ir sakoma, žmogus veikia. Jam sutinkant su Tarno judėjimu, išeina Tarno apsireiškimas, tamiškas veikimas; jam sutinkant su Radžo gyvumu, pasirodo Radžo darbas; o jam sutinkant su Satvos šviesa, toji sušvinta žmogaus veikaluose. Bet žmogus negal tuomi sutikti, kam jo sąmonė dar nėra gana jautri. Iš lengvo jis tegali išmokti, Tarnui gana gyvenus, numanyti ir Radžą, ir pagaliau Satvą ir tuomet priimti juos į savo omenį. Tuomet apsireiškiąs veikimas yra visiškai pilnas, didis. Bet žmogus pats vis tik nėra veikęs. Veikimas yra jo prigimties dalykas.

Sako išmintingieji, kad žmogus yra įsodintas į anų gamtos ypatybių spiečių, į „rojų“, jeib jis, prasidedamas su menku, išmoktų gamtos jėgas, visą gamtos gyvenimą pirmiau pažinti ir toliau suvaldyti. Tam yra gyvenimas, o ant to ir verčia Likimas, kurio gyvenimas tarsi apgobtas yra. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ