Antradienis, Lie 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ

LIKIMO KILMĖ - GAMTOS VEIKIMO YPATINGUMAS

GAMTOS VEIKIMO YPATINGUMAS

Šitas kvapas gyvas. Ir jis pilnas kitų žmonių ir mūsų dvasios. Visa gamta gyva. Ir ji šiek tiek sąmoninga. Sąmoningumas aukštesnėse valstybėse šviesesnis negu žemesnėse. Minčių valstybėje jis daug galingesnis negu geismų valstybėje. O kūniškoj gamtoj jo ir beveik visai nenumanyti. Tačiau visa ta gyvybė, visas tas sąmoningumas neturi savyje tos jėgos savaip norėti, savaip verstis. Tuomi gamtos veikimas, ir kaip jis gyvuliuose apsireiškia, galutiniai skiriasi nuo tariamo žmogaus veikimo. Gamta nuolat atkartoja tą jai kartą suteiktą ypatingą judėjimą, kol neverčiama kitaip judėti. Sakoma todėl, gamtos jėgos automatiškai varo tolyn tą darbą, į kurį jos kartą įsibingėjusios.

Ir dvasioje silpnam žmogui įėjus į tokį judėjimą, jis turi pagal jį ir gyventi. Dar jis jį patvirtina sutikdamas su juom, jį savo kvapu maitindamas. Tuomi jis įeina į gyvenimo papročius, kurie ir pastoja jo kalėjimu, kol nepradeda pats tai numanyti ir savo kalėjimo mūrus griauti. Bet ne taip veikiai ir lengvai sušvinta tas išmanymas. Gal ne vienas amžius tūlam praslenka, kol tat nusiduoda. Reikia ir gana dar drąsos, kad norima tokio darbo tvertis. Toks darbas veikiai pasirodyti gal paties žmogaus gyvybės naikinimu. Žmogus, kurs neišmoko save, savo esybę atskirti nuo savo prigimties, tiki, kad prigimties gyvenimas esąs jo gyvybė. Ir čia ką taisyti, rodos, visai negalimas daiktas, jeigu norima gyvu išlikti. Reikia todėl pirm viso geresnio gamtos ir gyvenimo supratimo, o toliau reikia ir to žinojimo, jog žmogus patsai stojasi į ypatiškus padėjimus, į ypatišką žmogaus stovį, į ypatiška gyvenimą, ir todėl jo pasikėlimas iš tojo ir tėra jo

paties darbas. Tasai kuo geriau pasiseks, kad kuo sąmoningiau žmogus gyvens.

Ir vėl čia yra svarbus geras žmogaus noras. Jį nuolatai savo viduje patvirtinus, galiausiai žmoguje žygiu sukyla jo Didybė ir nukrato visa, kas žmogų varžė, ir žmogus stojasi valdonu savo gyvenimo, o nesilieka jo vergu. Tik reikia suprasti, jog žmogus nėra karščiavimas ir by kokia mintis. Sukilus toms jėgoms, toli dar nuo sukilimo žmogaus Didybės ir nuo josios valdymo.

Nenorint leisti patvirtėti ypatiškiems gamtos jėgų judėjimams, reikia saugoties juos įleisti į savo sąmonę. Kalbama šišon dar kartą apie tai. Yra tai labai svarbus dalykas. Tūliems jis visai dar ir negalimas. Bet ir dar kitaip galima apsisaugoti nuo įsigyvenimo į rišančius ir prispaudžiančius papročius. Minėtieji gamtos jėgų judėjimai yra čia kuo galingesni, kur jie sutverti ir kur jie dauguomenės gaivinami. Kur žmonės apimti ypatiško jausmo, ypatiško geismo, čia kiekvienas žmogus jo pildomas. Ir aiškiai tat visų numanoma. Net iš kito krašto čia nukeliavęs žmogus įtraukiamas į tą srovę, kurioj visi tos šalies, tos žemės žmonės nardo. Kalbama todėl kartais apie ypatingą orą, kurs čia susitvenkęs.

Kurs nenori kvėpuoti tokio oro, neturi čia nueiti, kur jo yra. Kurs nėra skaistus savo viduje, turi saugotis nuo vietų, kur doriškas nešvarumas gyvena. Kurs nenori būti užgulamas visokių karščiavimų ir troškimų, turi saugotis čia nueiti, kur jie penimi.

Žinomas yra dalykas, kad smuklėse sukyla žmogui kitokie jausmai, geismai, atplaukia kitokios mintys kaip dievnamuose arba girioj ir kalnynuose. Jautrus žmogus gana gerai žino, kad įvairiose žemėse, šalyse arba valstybėse yra įvairūs ir gamtos jėgų judėjimai. Jam pasidaro aišku, kad vienur tie judėjimai yra šviesesni negu kitur. Sakoma, todėl vienoj žemėj valdo kitokia dvasia kaip kitoj.

Toliau ir tų gamtos jėgų sujudimo laikas labai svarbus. Suprantama, jog toks sujudimas nepasilieka atskirtu nuo viso Visatos gyvenimo. Sujungime jis stovi su visais didžiais ir mažais gyvenimo apsireiškimais. Tieji atsikartoja. Jie tartum prasideda iš naujo. Taip eina dienos, taip mėnesiai, taip metų laikai, metai ir amžiai. Kad toks minėtas sujudimas kyla, sakysime, pavasaryj, jis pasilieka susirišime su pavasario jėgomis. Ir kitą kartą toms iš naujo atsivėrus, visa, kas su jomis buvo sujungta, atsikartoja. Ir sujudimai, kurie turi sąryšį su žmogaus geismais, žmogaus mintimis, stojasi iš naujo.

Eina tai, tarsi bangos riedi. Negali tam iškliūti paprastas žmogus. Ir pasipriešinti nebūtų išmintinga. Prieš tokius didesnius sujudimus jis nieko neištaisytų. Tai tegali tokie, kurie tokius sujudimus, būtent visus geismus ir troškimus visiškai suvaldo. Jie žino nutildyti tokias vėtras. Vienok tų žmonių skaičius dar labai menkas. Ir mes visi tuom tarpu tegalime mokytis suvaldyti savo ypatiškas gyvenimo bangas ir taip taisyti savo likimą.

Ir nėra šišon vieta parodyti, kaip čia tai padarius. Šišon norėta išdėstyti, kaip labai mes surišti ne tiktai su kitais žmonėmis, bet ir su žemės kraštu, su amžių. Gijos ir virvės čia taip suveltos, o mes taip čia įpainioti ir patys įsipainiojame, jog visai negalime viso atsekti. Nors pastoja, rodos, iš visų išguldinėjimų aišku, jog kiekvienas mes dirbame ir mezgame gyvenimo ir amžių tinklą, kuriuo patys save bei kitus traukiame ir į Likimo bedugnius arba į jo aukštybes.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ