Penktadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ

LIKIMO KILMĖ - ŽMOGUS – PRITRAUKIMO VIDURYS

ŽMOGUS – PRITRAUKIMO VIDURYS

Gal paaiškėjo šiek tiek iš viso, kas pirmiau sakyta, kaip žmogus susiriša su gamtos jėgomis ir į jų valdybą įeina, paaiškėjo bene ir, kaip jis su kitais žmonėmis gyvena tuose pačiuose jausmuose, geismuose ir t. t., kaip jis save, savo dvasią įdeda į gamtą, į žmonijos gyvenimą. Pasilieka dar klausimas, kodėl lygiai ant šio ar kito žmogaus užeina tokios bangos, ant kito – kitos, kodėl kiekvienam gyvenimas visai ypatingas.

Žmogus nėra tiktai veikimo vidurys. Jis ne tiktai dalina savo dvasią, ne tiktai iškvėpuoja, jis ir kvapsto. Jis yra, kaip kiekvienas verpetas, ir pritraukimo vidurys. Sakyta jau yra, kad visos gamtos srovės mus tik tuomet teatsiekia, kad mes su jomis sutinkame. O mes tegalime su tuom sutikti, kas prilygsta tam, su kuom seniau sutikę esame. Mumyse prigimtis tą pritraukia, kas jai yra gentiška. Mūsų prigimtyj tokiu būdu apsireiškia pritraukimo jėgos. O jos pastoja galingesnės, kad jos penamos. Kad sutinkame su žemais geismais ir troškimais, su žiauriomis ir tamsiomis, negražiomis mintimis, tuomet mes ir tik tokias pritraukiame. Ir labai iš lengvo tegalime gaminti savo viduje geresnių jėgų pritraukimą.

Iš to, kas pirmiau sakyta, galima suprasti, kaip čia padarius. Reikia visuomet sutikti tik su tuom, kas gražu, teisu, gera, visuomet mąstyti ir daryti, kas prakilnu. Iš pradžios tai labai sunku. Vis iš naujo mūsų prigimtis traukia savęspi tai, kas jai gentiška, kas jai atsako. Ir kol nepastojusi prigimtis visai kita, tol nebus lengva manyti, norėti ir veikt, kas dora ir aukšta.

Kad saugosimės tokių vietų, kur bjauriai manoma ir geidžiama, kad saugosimės to atsiminti, kas pikta, bloga, kad nekalbėsime ir neminėsime blogų žmonių darbų ir patys nieko blogo nedarysime, tai vis dar nieko nebūsime atsiekę. Vis dar pareiname į pavojų visokiais nešvarumais apsidergti. Daug svarbiau yra pačiam manyti, kas gražu, teisu, gera, visas geismų jėgas naudoti prakilniai tarnybai. Tuomi žmogaus prigimtis visai persikeičia. Iš lengvo apmiršta ir išmetama, kas toj prigimtyj buvo žema ir žiauru. Ir visos tos jėgos pasilieka ir tvirtinąs, kurios pritraukia; kas aukšta, šviesu, skaistu. žmogus pastoja aukštybės jėgų branduolys. Ir nieks nebekimba prie jo, kas negražu.

Tuomet galima eiti ir būti, kur norima. Žmogus yra iškilęs iš žemųjų srovių tirštumų ir stovi skaisčių ir šviesių srovių tekėjime. Žmogaus prigimtis yra atnaujinta ir tarsi peršviesta. O visa tai atsiėjo tuomi, kad jis atsidėjo ant savo esybės, kad jis atsitraukė nuo prigimties valdybos, o pasidavė Aukštybės valdymui, sulygdamas vis tik su tuom, kas tam tarnauja.

Greta tuomi žmogaus prigimties persikeitimu persikeičia ir kiti dalykai, kurie, rodos, Likimo valdomi. Yra ir

prastajam žinoma, jog žmogus tokių žmonių draugijos ieško, kurie mano ir geidžia, kaip jis. Ne kartą jau „aukštos kilmės“ žmogus, žemai ir blogai mąstydamas bei geisdamas, atsidūrė pagaliau pasileidėlių, girtuoklių, vagių, net žmogžudžių tarpe. Ir antraip, žmogus „neaukštos kilmės“ susivokia lyg iš netyčių tokių žmonių draugijoj, kurie prakilniai mano, nori ir veikia. O tai todėl, kadangi tasai žmogus taipo jau kaip jie manė, norėjo ir veikė. Ir kad žmonės susiėję stebisi, kaip jie tik ir susispietė į draugiją, visuomet pasirodys, jog jie yra tų pačių manymų, minčių, norų ir darbų žmonės.

Kaip žmogus pritraukia jam pagal vidaus gyvenimą gentiškus žmones, taip jo prigimtis ir gamina atsakančias sąlygas. „Pasakyk man, su kuom tu draugauji, ir aš tau pasakysiu, kas tu esi“ – toks buvo senųjų priežodis. Bet galima šį žodį ir kitaip versti. Rodos, visai teisinga būtų sakant: „Sakyk man, kokias mintis tu savęspi trauki, kokius geismus norėtumei pildyti, tai tau sakysiu, kokią draugiją ir kokias sąlygas tu myli ir kokioj draugijoj tu tikrai kartą gyvensi, kokie tavo padėjimai, kokios tavo aplinkenybės bus“.

Visai negali būti kitaip. Žmogus čia nerimsta, kur jis neranda gyvybės, kur jam visa tuščia rodos. Ir kuomet jis dar nesiskiria nuo savo prigimties, tuomet jis tik čia gyvybės atras, kur jo prigimtis savaip apsireikšti gal, kur ji bus prisiekiama, kur ji atsigarsėti galės. Pilną ramybę žmogus tačiau niekur neranda. Kad ir kartais kur noris nurimsta, tai vis lyg tik tam kartui. Veikiai vėl pradeda nerimastauti ir ieškoti. Yra tai aiškus ženklas, jog jis savo giliausioj esybėj yra tokios kilmės ir tokios ypatybės, kad jam niekas gamtos dalykų negal būti pilnai tinkamu. Visa, kas pastoja ir kas gaišta, nėra jam lygu, negali jam nudalinti galutinio pasimėgimo, neišdylančios pilnybės, jįjį patį pildančio džiaugsmo. Žmogus visa tai tegali rasti Amžinoj Visatos Priežastyj. Čia tai jo tikroji draugija. Jinai yra jo kilmei atsakanti Aukštybė. Todėl žmogus niekuomet neranda ramybės, kaip sako Augustinas, kol nesiilsi Dieve.

Bet, kol nepareina į šį stovį, kol neatsimena to, tol jis ieško ir klajoja. Jo prigimtis jį traukia, ir jis keliauja drauge, vargsta ir kenčia, ir pats pasidaro vargą ir vergovę. Žmogus, kurs stovi po Likimo valdžios, pasirodo vargstančiu savo prigimties vergovėje. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ