Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ

LIKIMO KILMĖ - KOKS ŽMOGUS, TOKS IR JO LIKIMAS

KOKS ŽMOGUS, TOKS IR JO LIKIMAS

Žmogaus veikimas tegali vis tik toks būti, koks žmogus yra. Ir be tolimesnių išrodinėjimų tat aišku. Veikimas pareina iš žmogaus prigimties, žinoma, toji raginama aplinkenybių. Bet negali iš tos prigimties kitoks veikimas pasirodyti, kaip kokia prigimtis yra. Negalima aukso imti iš žmogaus, kurs jo neturi, o tik vario; o negali gauti vario iš to, kurs vien aukso turi.

Todėl galiausiai galima sakyti: Koks žmogus, toks jo veikimas, toks jo ir likimas.

Bet nebūtų per viršų prie to dar parimti ir mažumą pamąstyti. Ypačiai, rodos, svarbu pasiimti į priešakį vieną dalyką, kurs pirmiau tik taip pašaliai minėtas tapo. Yra tai tas, kad geidimas ir manymas žymiai atsiliepia ant paties geidžiančiojo ir manančiojo žmogaus. Kaip rodinėta, geismai, gyvenantieji žmogaus prigimtyj, pritraukia sau gentiškus. Tas pats dalykas nusiduoda minčių gyvenime. Galima šišon dar paantrinti, kad geismų siautimas naikina kūną, silpnina jo jėgas, perkeičia jo išvaizdą. Visai bjaurūs geiduliai padaro, kad žmogaus pavidalas iš lengvo išrodo vis daugiau gyvulišku.

Mintys vėl savo būdu palieka įspūdį. Žmogus palaiko žmonišką išveizėjimą. Vienok blogos, nelabos mintys suteikia jam nelabumo žymius. Ir kaip žmogus po geismų dūkimo prapuldo supratimo jėgas, taip, nelaboms mintims vyraujant, žmogui nyksta galiausiai dvasios sveikata, nyksta išmintis. Nėra čia tolimasis baugusis Likimas, kurs tai padarė, bet paties žmogaus geismai ir mintys. Žmogus toks pastoja savo prigimtyj ir taip išrodo, kaip su kuom jis savo širdyj ir savo omenyj draugauja, gyvena.

Bet yra tūli žmonės, kurie užgema nelabu, tūli visai bjauriu gyvulišku išveizėjimu ir palaiko jį visą savo amžių. Taip jo prigimtis iš mažens jau toki, žmogui dar nei nieko neveikus. Galima čia sakyti, jog tėvai gyvena gyvuliškais geismais, nelabomis mintimis. Ir, be abejonės, taip esti. Bet kodėl lygiai tas vaikas jiems turėjo užgimti, kad visą amžių tarsi tėvų dėl turi kęsti? Tas klausimas turi pasiaiškinti. Tuom tarpu galima paminėti, jog žmogus gali, augindamas gražius geidimus, malonias mintis, iš lengvo pagrožinti savo išvaizdą, kaip tat pirmiau išguldyta.

Vis tik čia kalba yra apie prigimties žmogų ir jo išveizėjimą ir kaip tas persikeičia. Bet žmogaus geidimas ir jo manymas atsiliepia ir ant paties žmogaus, ant žmogaus esybės. Berods jie jį tiesiog neužgauna, o tik jo prigimtį perverčia. Jis pats juos priima, maitina ir paleidžia. Paviešėjusieji atsiunčia naujus svečius. Bet kas iš tų svečių gyvenimo sekasi, tai tat, kas patį žmogų ar labu, ar nelabu būdu atsiekia. Ant jo galiausiai viskas gulasi. Jam prisieina viso ko pritirti. Jis stumiamas ir draskomas, glostomas ir mušamas. Ir taip jis priverčiamas tvirčiau pasistoti. Žmogaus likimas, kilęs iš jo veikimo, padaro jį tvirtesniu gyvenime ir jo prigimtyj.

Tuom tarpu jis ir kitokiu būdu dar tarpsta. Patirdamas skausmų ir džiaugsmų, jis žiūri, kaip vienus išvengti ir kitus gaudyti. Taip jis išmoksta savo patyrimus nuo vienas kito atskirti. Bet jis iš lengvo vis aiškiau ir numano, jog yra galima menkiau ir daugiau gyvybės pilnybę pajausti. O kad jis taip greit ir neišranda tikrąją teisybę, būtent, kad gyvybė pati didžiojoj savo pilnybėj yra jo paties esybėje, tai esti aukšt prigimties gyvena, kad jis tik iš lengvo iškyla iš geismų ir minčių sūkurių ir pradeda juos valdyti kaip savo padonus ir nebeskaito juos sau lygiais arba savo esybės dalimis. Pradeda numanyti save esančiu visiškai kitu.

Taip žmogus, priimdamas, ką jam Likimas lemia, išmoksta ir save atskirti nuo savo jausmų, geidulių ir minčių ir iškyla tarsi iš jų vidurių, atsimena, kaip iš kokio miego pabusdamas, kas jis yra. Žmogus įgyja savęs žinojimą, sąžinę, arba, geriau sakant, jis pastoja sąžiningu.

Yra tai plačiai žinomas dalykas. Ir aiškiai iš to matyti, kaip tiksliai gyvenimas apsireiškia. Bet nelygiai prie kiekvieno žmogaus, kad ir prie mažesnio ir didesnio žmonių skaičiaus panašiu būdu. Kiekviename auginamas tas pats dalykas – aukštesnis žmoniškumas. Bet nesimokina kiekvienas lygiu būdu. Ir tūliems todėl reikia atsikartotinai veikti ir savo veikimo pasekmes išragauti, kol nepasiima iš to tikrąją naudą.

Žinodami, jog kiekvienas žmogus neša sau ypatingą likimą, galime dabar ir dar sakyti: o jam ir lygiai toks likimas reikalingas. Kitoks jam visai nebūtų naudingas. Suprasdami visą gyvenimą nusiduodant ir mažiausiuose dalykuose pagal įstatymus, turėsime sakyti, jog ir negali kitaip būti. Kiekvienas atsitikimas yra žmogaus pamokslas, jo nauda, jo penas, arba maistas.

Šitą laikant teisingu, stojasi du klausimu. Vienas štai tas: ar tai neturėtum nė vieno pasigailėti? Kad kiekvieno likimas jam naudingas, tad nebūtų gerai padarius jį gelbėjus. Šis klausimas pareina iš neaiškaus likimo supratimo. Likimas yra tarsi žmogaus veikimo ir gyvenimo atgarsis, kurs iš visų pusių jam į ausis skamba.

Kad mumyse sukyla pasigailėjimas jo vargą matant, tai tat yra liudymas, jog mūsų pasigailėjimas yra ano žmogaus turtas. O mes neturime tiesos jam jo turto neduoti. Kuomet mes jį pasilaikome, jo nepasigailime gelbančia ranka, tuomet mes pastojame vagimis, skriaudėjais ir savo likimą pasidarome skaudžiu. Nėra tai mūsų uždavinys mėginti, ar kitas ir užpelnęs yra mūsų pasigailėjimą. Mumyse sukilus pasigailėjimui, turime jį ir apreikšti. Vien teprivalome klausti, ar pagalba būtinai reikalinga.

Kad pasigailėjimo nėra, mes ir neklausime: ar turiu gelbėti, ar ne? Kiti berods yra tarsi suakmenėję ir niekuomet negelbi. Jie nėra mielaširdingi ir nesulauks mielaširdingumo. Ir Likimas užguls ant jų skaudžiu sunkumu, jeib jie suminkštėtų ir pajaustų skausmą bei širdperšą, ir pastotų gailestingais, širdingais, maloniais, žmoniškais.

Kiti vėl yra labai minkštos širdies ir tuoj verkia, kur mato vargą ir išvysta slogą. Ir iš didžio gailesčio neprieina vargšui padėti. Rodos, jiems reikia išmokti, kad ašaros ir dejavimai visai be naudos tam, kurs kenčia, o tik tvirtas pagalbos darbas. Be neišmoks dar amžių bėgyje! Yra tai būtinas dalykas.

Toliau ir yra žmonių, kurie gelba, kur tik mato vargą ir skriaudą. Jie nori ar garbės, ar Dievo malonės už tai. Yra tai svetnaudžių pasielgimas. Už menką nori gauti didį atlyginimą taip, kaip tikri prigavikai. Ir jų alga bus teisinga. Išmokys juos toji, jog veikimas turi kilti iš tikros šaknies, pagalba – iš pasigailėjimo, ne iš svetnaudybės.

Antrasis klausimas, kurs šišon sukyla, yra tas: kodėl tūli, rodos, visą savo amžių praleidžia nieko neišmokę, o Likimas juos šauniai mokina? Ir vėl antraip ne vienas sako: Kodėl aš dar šį ir tą patirti turiu, jog gana iškenčiau lygiu būdu ir gana išmokau? Toliau, matant kitus, ne kartą manoma: kodėl čia lyg visai be tikslo, be aukštesnės naudos žmogus pasidžiaugia maloniu Likimu? Bet ar iš tikro kiti nieko neišmoksta, o mes jau visa išmokę? Reikia atsiminti, jog neatseksime taip lengvai visų gyvenimo ir likimo gijų. Vienok tiek galime vis tik numanyti, jog kiekvienas mūsų judėjimų, kiekviena mintis, kiekvienas geismas, troškimas ir kas jiems lygu nešamas neapviliamu, neapgaunamu įstatymu. Negali nieks išnykti, išdilti iš Visatos gyvenimo, negali nieks iškristi iš begalinės erdvės. Visa pasilieka čia ir susimezga sulig neapverčiamu įstatymu.

Yra tai dalykas, kurs tik aukštai iškilusio žvilgio apžvelgiamas. Paprastai tegalime to tik numanyti. Bet visur tai ištarta, ypačiai tikybų moksluose, Šventuose Raštuose.

Ne vieną kartą čia skaitysime, jog žmogus dagoja, ką jis sėja, arba panašiu į tą būdu. O kad rodos, jog mes dagojame, ką nesėjome, tai gal būti tik mūsų aklumas, mūsų netobula atmintis to kalta, kad nematome to. Todėl reikėtų bandyti atakti. Tūli netiki, kad tai galimas daiktas. Ir nebando. Žinoma, tuomet negali nieko išmanyti. Bet drąsūs žmonės, tie mėgina išmanyti. Berods reikia čia daugiau drąsos negu einant į kovą, kur galima paguldyti kūno gyvybę. Iš tikro didžiausia drąsa reikalinga norint iškilti iš paprasto kasdieninio žmogaus stovio žinojime, galybėje, išmintyj ir valioje, sąžinėj ir meilėj. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ