Antradienis, Lie 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ

LIKIMO KILMĖ - PAMATINIS GYVENIMO ĮSTATYMAS

PAMATINIS GYVENIMO ĮSTATYMAS

Pirm viso reikia suprasti, jog Likimo apsireiškimai nepuola tiek ant žmogaus prigimties, kiek ant jo esybės, ant tikrojo žmogaus. Tasai nestojosi su prigimtimi ir nedingsta su ja. Yra jis tat, kas aukšt visos gamtos stovi, yra jisai dvasiškas – dieviškas. Iš dvasiškos Aukštybės jis, tikrai imant, ir niekuomet neišeina. Bet kam tat? Kokį tikslą jis turi, kurs šviečia kaip žvaigždis ant dangaus? Kokį tikslą turi visa Visata?

Kas galėtų atsiliepti ant to klausimo? O jei kas atsilieptų, koks tas turėtų būti, kurs tą atsiliepimą suprastų? Amžinybės gilybes tik gali pati Amžinybė išsekti. Todėl ir Šv. Povilas I. Kor. 2, kur jis kalba apie Teosofiją, sako: „Dvasia ištiria ir Dievybės Gelmes“ [2]. O sulig vokiečių poetu Goethe (Getė), žemės dvasia sako žmogui: „Prilygsti dvasiai, kokią supranti, ne man“. Tegali kiekvienas tik sau lygųjį suprasti. Kur tai žmogus galėtų toks, koks jis yra, pilnai išmanyti Visatos gyvenimo tikslą ir bėgį!

Bet, šiek tiek skaistūs būdami, galime nors numanymu kilti į begalinybes. Galime numanyti, kaip mes jų apsiausti, kaip mes ir visa Visata Amžinybėje gyvename ir krutame ir nėra kur iš jos išbėgti. O kad rodos, visa apie mus tuščia, tai pagaliau tik nujaučiama ana teisybė, kurią mokslininkai jau seniai ištarė sakydami: „Gamta nekenčia spragos“.

Taip žmonių kiekvienas yra bekraštinėj gyvybėje ypatiškas spuogas, begalinėj gyvoj erdvėje ypatišfca žvaigždis, iš kurios kyla visas žmogaus apsireiškimas ir prityrimas, visas gyvenimas ir likimas. Pats jis yra likimo kilmė. Jo veikimas yra vyriausia likimo priežastis. Vienok ta priežastis neveikia be pamatinio Visatos gyvenimo įstatymo.

Šis įstatymas yra apsireiškimo, Visatos atsivėrimo Įstatymas. Kad Visata turi būti susitvėrusi, rodos, kiekvienam suprantama. Sako išmintingieji, kad ji kaip stojosi, taip vėl ir dings. Ji ne vienu žygiu stojos ir nedings vienu žygiu; ir yra jos gyvenime laikai, amžiai, kuomet ji aiškiau apsireiškia ir po to vėl nyksta, tarsi įmiega. Į Versmę, į Priežastį, iš kurios ji kilo, ji vėl grįžta.

Toji Priežastis yra Šventoji Vienata. Ji savyje atskleidžia amžius ir erdvę, laipsniais apsireiškia vis tvirčiau pra-gaištyj ir siaurybėj. Apsireikšdama ji šitą apsireiškimą tartum suskaldo į nesuskaitomus spuogelius. Taip stojas galiausiai regimo j Visatoj, arba imsim siauresnį apskritą: mūsų pasaulyje pavieni pavidalai. Ir visais pavidalais ji apsireiškia jais veikdama ant vienas kito. Taip tie pavidalai tobulinami. Jų tobulumas nesiranda tik tame, kad jie labai įstabiai surengti, sąnariuoti, bet kad juose ir stebuklingų gilybių yra, kad už regimos gyvybės gyvena aukštesnė, už tos dar aukštesnė, būtent už kūno gyvybės – jausmingoji, geismingoji, už tos – mentališkoji, mintini.

Visatos susitvėrimui taip toli priėjus, sušvinta Amžinos Priežasties gilybėse žvaigždės. Sakome: sušvinta, kadangi tos Priežasties šviesa yra tokia giedri, jog tegali būti numanoma kaip mėlyna dangiško tamsumo gilybė. Šitos žvaigždės tarsi nusileidžia į tikrą tobuliausiųjų pavidalų skaitlių. Ir kiekviena žvaigždis yra kaip koks naujas Vienosios Priežasties vidurys, iš kurio ji pradeda apsireikšti, ima veikti ir visą apreikštąją Visatą išmanyti.

Tasai nusileidimas į tuos pavidalus yra žmogaus gyvenimo pradžia. Lig tol tegyveno gyvuliškas pavidalas, kurs gana tobulas pastojęs buvo. Šitų tos žvaigždės – sielos susijungimu su pavidalu tasai pradeda dar daugiau tobulintis. Jis pastoja ne tiktai dar galingesniu veikimo, bet ir pritraukimo viduriu. Toliau gaivinasi vis daugiau jo vidaus gilybės; jos pildosi visiškai gyvumu: visokiais geismais, jausmais, troškimais, mintimis, sumanymais, sumąstymais. Ir visas šis vidaus gyvumas pasidaro neregimu viduriu, neregimu ir aukštesniu už regimą pavidalą branduoliu. Yra tasai svetnaudybės, egoizmo žmogus.

Toksai svetnaudys gema kiekviename žmogaus pavidale, anai žvaigždei susijungus su juo. Pilnai išaugęs svetnaudys yra tariamasis kultūriškasis žmogus. Tasai pasidaro ypatingo apsireiškimo viduriu. Iš jo nuolat teka visokios srovės, į ją vėl ir traukiamos įvairiausios. Iš jo kyla visos gyvenimo sunkenybės, visi skausmai ir kenksmai, ir visi žinomojo gyvenimo smagumai, trumpai sakius, visas Likimo turtas. O antraip: ant jo ir vėl puola viskas atgal. Jis, kurs tapo likimo sutvertuoju, jis ir yra jo nešėju. Jisai gamino pats sau naštą. Jis tarsi savo veikimu stojasi prieš visą pasaulį, tiesiog pasidaro priešingu visam Vienosios Priežasties apsireiškimui.

Galima jo padėjimą įsivaizdinti atsimenant didžių jūrų, kurių bangos gražiai tvarkiai viena po kitos kyla ir riedi, o į tą jų siūbavimą kritęs akmuo sukelia apie save naujas bangeles, kurios nuo jo į visas šalis prieš jūrų bangas bėga. Suprantamas dalykas, jos netoli nueina. Jūrų bangos neša jas atgal į vietą, iš kurios jos sukilo.

Tuomi pamatinis gyvenimo įstatymas ir paaiškintas. Kiek ir nepradėtų žmogaus svetnaudybė veikti prieš visą gyvenimą, vis jos veikimas nešamas atgal į vietą, iš kur jis kilęs, ir tuom vis iš naujo Visatos atsivėrimo sąranga patvirtinama. Šis regimas gyvenimo žymis moksle vadinamas gamtos harmonijos steigimas. Ir pasidaro aišku, jog tik tuom pašalinama visa neharmonija, kad ji liejama atgal į jos versmę. Kitokio nuodėmių atleidimo ir ne-gal būti.

Bet ir nėra visa tuom ant galo, kad visos veikimų pasekmės puola atgal ant jų gamintojo, ant svetnaudžio. Nėra tat ir be svarbesnio tikslo. Nėra anas harmonijos užtvirtinimas, tik svetnaudžiui bausmė. Kad beveik taip ir išrodo. Ir tūlas todėl galėtų manyti, kad nieko neveiksiąs, išliksiąs be skaudaus likimo. Vienok tai nėra galima. Žmogaus prigimtis visuomet veiks ir be žmogaus noro; ir jis priverstas ar sutikti, ar priešyties arba iškilti iš prigimties valdymo. Veikti jau vis reikia. Bet anas harmonijos užtvirtinimas yra, kad ir tvirtas, tačiau malonus pamokslas, kurs veda į aukščiausiąją palaimą, kurs seka Visatos gyvenimo tikslą.

Tuom, kad svetnaudys viską pakęsti turi, kas iš jo puolė ant kitų, jis persikeičia. Jame pastoja žinomas tas gyvenimo apskritumas, kurį jis savo veikimu pildo. Tas žinojimas yra skausmo ir džiaugsmo ragavimas. Visas gyvenimas, visas likimas pastoja svetnaudžio ypatybe. Tuom visos srovės, kurios jame kaip verpetas sukasi, pareina į aną aukštumą, kur jos nebėra sūkurys, verpetas, o ramusis, lygusis, giedrusis tekėjimas. Žinojimu arba ypatybe pastojęs, vėtringas gyvenimas yra nutilęs, kaip jūrų vilnys išlygintos, ir dabar sušvinta jų gelmėse žvaigždės šviesa.

Žmogaus pavidale seniau buvo užgimęs kaip gilesnis vidurys žmogus – svetnaudys. O dabar svetnaudyje užgimė naujasis vidurys – dangiškoji žvaigždis, tikrasis, būtent dvasiškasis, dieviškasis žmogus. Jis tuomet užgema svetnaudybės žmoguje, kad tame iš viso likimo stojasi žinojimas, kaip iš sujudusio vandens užgema saulės pavidalas, kad vanduo nusistoboja.

Bet jis užgema todėl, kadangi ana dangiškoji žvaigždis, tikrasis žmogus, su kiekvienu likimo smūgiu, tai esti kad Visatos bangos neša atgal ant žmogaus jo veikimo bangas, vis turtingesne šviesa, naujomis įvairesnėmis spalvomis sušvinta. Svetnaudybės žmogus verkia, rėkia ir raivos iš skausmo, kurį Likimo bangos ant jo verčia, ir vėl jis rykauja iš džiaugsmo, kad jam Likimas, kaip sakoma, malonus. Bet žvaigždinis žmogus visuomet tyli. Jis berods viską pakenčia, vienok jame visi džiaugsmai ir skausmai susikaupia kaip jo švietimo, mirgimo galybė. Taip jam ir visi nusidėjimai ir visi geri darbai, visas gyvenimas, ar skurdus, ar lobingas, kenksmingas ar laimingas, vis deri augimui.

Jisai kaskart galingesniu pastoja ir svetnaudybės žmoguje, ir kūniškame pavidale. Nusiduoda tai tokiu būdu. Kiekvienu pilnesniu, ar tai būtų skaudesnių, ar smagesniu, patyrimu tikrasis žmogus tartum traukia svetnaudžio veikimo verpetus į gilybę. Ir kaskart prigimties jėgos menkiau veikia savo būdu ir daugiau apreiškia dvasiško žmogaus galybę. Taip galiausiai nebekyla bangos iš svetnaudybės prieš Visatos gyvenimo bangas, bet iš dangiškų žvaigždžių leidžiasi greta senu kilimu iš Vienosios Priežasties naujų jėgų srovės. O antraip: gamtos jėgos traukiamos aukštyn į tų žvaigždžių šviesą ir pastoja tos šviesos maistu.

Tuom ne vien likimas savo tikslą prieina ir vis daugiau patvirtina harmoniją, bet toji pastoja ir turtingesne. Iš kiekvieno žmogaus suskamba nauji balsai, kurie nesi-priešija prieš kitus, o tik jiems pritaria. Vienoji Priežastis veikia iš daug centrų, o pasilieka ta pati Vienata. Jos pilnybė tarsi atsiveria visu savo turtu.

Bet ir dar kitas dalykas pildosi. Gamtos, svetnaudybės jėgoms, patrauktoms aukštyn ir perkeistoms žvaigždžių šviesos jėgomis, visa gamta tuom traukiama atgal, į Amžinybės gilybes, traukiama atgal, į jos Priežastį. Žmogus stojos ant pusiaukelio, kurs pareina iš Vienatos ir veda į Ją atgal. Tikrasis žmogus yra ta jėga, kuria pasaulis gražinamas, kuria jis peršviečiamas ir tobulinamas, kuria, kas pragaištinga ir erdvinė, vedama į Amžinybę.

Taip veikia anas didysis įstatymas, kurs ir vadinamas didesniu ar mažesniu išmanymu: Dievo Valia, sanskrito žodžiu: Karma [3]. Ji apsiaučia ir apgobia kiekvieną žmogų. Iš jo veikimo kyla jo likimo priežastis, bet nebūtų likimo be tos žmogų apgobiančios Dievo Valios, be gamtos harmonijos steigimo. Yra tai antrasis dalykas, iš kurio žmogaus likimas gema. Žmogus pats gamina savo likimą, kadangi jo veikimas tarsi atsidaužia prieš tą jį apsiaučiančiąją galybę ir gyvybę. Ir tik tuomet ant jo užgula Likimas, kuomet jo veikimas prieš tą galybę atsitrenkia. Jo veikimui čia atsitrenkus, nebepasilieka tat, ką jis pakęsti turi, jo likimu, bet stojasi galingu Likimu, kurs nebeišvengiamas. Ir kad žmogus yra leidimo ir antraip – vėl pritraukimo vidurys, visa tat pareina iš to, kad jis iš visų pusių apsiaustas gyvo, atsiliepiančio ant jo gyvenimo Likimo. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ