Antradienis, Lie 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ

LIKIMO KILMĖ - PRIĖJĘS LIKIMAS, LAUKIĄS IR VYKINAMAS LIKIMAS

PRIĖJĘS LIKIMAS, LAUKIĄS IR VYKINAMAS LIKIMAS

Ilgai turi žmogus mokintis, kol neišmoksta Likimo pamokslo. Tariamojo žmogaus amžius vos pritenka menkiausiam supratimui apie tai įgyti. Bet tikrasis žmogus, pergyvenęs vieną amžių nuo užgimimo lig mirties, nėra priėjęs galą. Aukštai jis stovi už šį gyvenimą, kur gema ir nyksta pavidalai. Ir atsikartotinai jis priima žemišką pavidalą. Todėl tariamieji žmonės ir nelygūs, vienas daugiau žino ir įstengia negu kitas. Kiekvienas kitaip gyvena, vienas skaidriau, kitas tamsiau. Manoma berods, jog žmogaus pažanga yra kūniško žmogaus pasitobulinimas, kurs persikelia nuo tėvų ant vaikų. Regima tat nėra. Aukštai iškilusių tėvų vaikai tankiai yra daug menkesni už juos. Tačiau tame nemažai teisybės. Ir kalbama todėl apie tikrąją pažangą, kad vaikai išmintingesni ir dailesni už tėvus. O ta tauta kyla, kurios naujoji karta yra išmintingesnė ir doresnė už senesniąja.

Vienok tariamasis žmogus nėra tasai, kurs mokinasi Likimo pamokslą. Likimas apsireiškia tikrojo žmogaus dėl. Tasai eina savo didžiuoju aukštybės keliu, gyvena savo amžių. Ir kaip visos Visatos gyvenimas nusiduoda žygiais nuo sukilimo lig nusileidimo į Aukštąją išeigą, taip ir tikrojo žmogaus amžius. To amžiaus žygiai yra nusileidimas į gamtos gyvenimą ir susijungimas su kūnišku pavidalu, kurį amžinasis žmogus po laiko apleidžia ir tuomi atsitraukia nuo visų prigimties ir gamtos patyrimų, nuo viso likimo. Bet vėliau jam vėl prisieina gyventi gamtos šalyj.

Čia tikrasis žmogus iškenčia visą savo likimą, arba, geriau sakant, jis pasiima visą turtą, kurį jam Likimas prineša, ir atsigavęs nuo žemiško gyvenimo, jis šį turtą apverčia savo ypatybėmis, savo galybėmis. Nudėjęs kūno gyvenimą, toliau nudėjęs, kad kartais ir tik po ilgo laiko, geismingumo gyvenimą ir pagaliau minčių gyvybę, jis visiškai sau dykas gyvena amžinoj šviesybėj. O ar jis būtų nuodėmingas ar šventas, vis lyg daug. Nuodėmės ir šventybė pasilieka žemesnėse pasaulio valstybėse. Anoj aukštybėj tėra vienas skaistumas. O tik tame randasi skirtumas, kad ne visi lygiu aiškumu žino tą Skaistumą – išganymą – gyvenimą.

Išgyvenęs savo laiką toj aukštybėj, tikrasis žmogus vėl kreipiasi žemyn, kur laukia jo Likimas su visu sunkumu, su visu savo turtu. Bet ne visa, kas yra susikaupus, gal griūti ant žmogaus. Išeitų be naudos; negalėtų žmogus visa žygiu numanyti, išragauti ir vartoti. Bet ir nė negriūva visa. Daug žmogaus veikimų nėra atsiekę savo galo taip, kad būtų verčiami atgal. Jų pasekmės dar laukia toliau kaip kylančioji audra. Prie to, kas visai prinokus, žmogus pirmiau nešamas harmonijos, Likimo įstatymo.

Taip jis gauna savo prigimtį iš ypatiškų tėvų, kurie turi ypatiškus gentis, padėjimus ir yra vaikai ypatiškos tautos. Toliau taip jis pareina į ypatingą kraštą ir į ypatingą amžių. Visa pagal tai, kaip ir kur jo laukiąs Likimas jam geriausiai apsireikšti galės. Lengvai suprantama, jog tai čia, kur gyvena žmonės, jam prilygsta pagal išaugimo aukštumą, pagal doros laipsnį, pagal visą likimą. Todėl ir nėra taip, kad vaikai prilygsta savo tėvams, kadangi gimę iš jų, bet kadangi jie prilygsta savo tėvams, jie gaminasi iš jų.

Šis prilygimas nėra tiktai toks paviršutinis. Kartais vaikai ir išveizėjimu, ir savo būde bei savo linkimuose labai skiriasi nuo tėvų. Yra labai tankiai vaikai, kurie tėvų neapkenčiami, o kurie neapkenčia savo tėvų. Tačiau jie jiems prilygsta. Jų vidaus stovis yra lygus. Tikrasis tėvų ir vaikų žmogus stovi ant to paties iškilimo laipsnio. Ir vieni iš kitų sulauks savo likimą. Užgimę vaikai taps tėvų likimu, ir antraip. Jie rišti prie vienas antro tuo pačiu likimu. Tą pat galima sakyti apie brolius ir seseris, apie visą giminę ir tautą.

Vienur yra ryšiai meilės juostelės, kitur – neapykantos virvės; vienur – gerų darbų, širdingumų, kitur – piktų veikimų sąskaitos. Priėjęs, išnokęs likimas tarsi praveriamas užgimimu. Ir dabar neišvengiama, kas užeina, kaip

nebuvo išvengiama, kad žmogus lygiai iš tų tėvų, lygiai toj giminėj, toj tautoj užgimė. Visas Likimo saikas iškrečiamas ant jo. Vienas dalykas po kito taip, kaip visa susikaupus ir kaip dabar progą randa griūti ant žmogaus. Jo prigimtis ir jo aplinkenybės, visa yra pilna gyvo, ant jo griūvančio likimo.

Nėra čia kaip išbėgti. Kad žmogus ir pasidarytų galą, vis tik jis Likimui neiškliūtų. Ir su tiek jį tik dar pasisunkintų, kiek nusižengia save žudydamas prieš kūniško gyvenimo įstatymus. Likimas jį skaudžiau užklumpa ir sugauna. Tą reikia žinoti ir visai rimtai pakęsti, kas neišvengiama. Nėra likimas kas kita, kaip paties žmogaus veikimo pasekmė. O kaip sau neiškilusi, taip savęs ir nereikia bijotis. Žmogus turi būti didesniu už savo veikimą ir savo likimą.

Toks tai yra atsveriąs, priėjęs likimas. Bet už jo laukia dar kitasis. Yra tai būsimasis likimas. Tasai nepuls ant žmogaus pirm laiko. Tik kad visa bus išgyventa, jis apreikš savo galybę. Vienok toji gal būti šalinama. Kaip žmogus savo veikimu vykina likimą, taip jis savo veikimu jį ir gal sunaikinti. Negali jis tąjį pašalinti, kurs jau prie jo angos. Kuomet likimas taip arti priėjęs, tuomet jis galingesnis už greitąjį ir akląjį žmogaus veikimą. Bet tolimąjį likimą jis iš lengvo gal pakreipti.

Svarbu čia žinoti, jog visa tat vykina likimą, kas stiprina svetnaudybę, o tat dilina, šalina jį, kas yra meilės, malonumo apsireiškimas. Todėl, norint išnaikinti laukiantįjį likimą, reikia kiek galint tarnauti kitiems geriausiu būdu: aukštomis mintimis, širdingais jausmais, išminties švytėjimu, meilės darbais. Tuomet žmogus išdilina pritraukimo vidurį ir likimo bangos gal plaukti kaip per plynus laukus, neatsieks nė vieno, negalės nė vieno prispausti arba parblokšti.

Kitaip veikus, būtent maitinus svetnaudybę, likimas vykinamas. Paprastai žmogus savo amžiuje ne tiktai turi iškęsti susikaupusįjį, atsiveriantį j į likimą, bet jis ir nuolat vykina savo veikimu naująjį. Tojo jis visiškai yra valdomas, kadangi jis jo sutvertojas. Ir jis jį gal sutverti, kaip jis nori, kad jis pažįsta gyvenimo įstatymą. Bet kiek jį pažįsta? Daugelis aklai vykina naują likimą, kala savo retežius, kuriais vėliau bus rišami. Tuomet skaudžiai juos pajaučia ir kaltina Dievą ir žmones. Bet iš to jiems neišeina pagalba. Kiekvienas turi nešti, ką jis pats susikrovęs.

Žmogus taip stovi trejopo likimo akivaizdoj. Vienas nuolat beria ant žmogaus ar keiksmus, ar palaiminimus. Kitasis iš tolo grumzdžia. Tretįjį žmogus vykina. Bet šis žmogaus vykinimas gali turėti greitai pasekmių, gali jų lyg visai ir nesulaukti. Todėl žmogaus gyvenimas kartais ir labai sunkiai suprantamas. Jo darbų vaisiai kartais tik po amžių noksta. Ir antraip, tie vaisiai, kuriuos jis dagoja, augę pirm kelių amžių. Kas lig visai iš netyčių ant jo užeina, gal jau pirm tūkstantis metų jo laukia. Neišnyksta niekas iš begalinės erdvės. Ir jokios žmogaus darbų pasekmės neišdyla, kad jis pats jų netaiso.

Taip žmogus, viename amžiuje vieną savo negerų darbų pasekmės dalį iškentęs, turi kitą amžių iškęsti dar kitą dalį. Sakyta, jog bausmė atsiekia tėvų vaikus lig trečios ir ketvirtos eilės. Didis neteisingumas būtų, kad visai nekalti vaikai turėtų dėl tėvų kęsti. Vienok senųjų moksluose tėvų manytas tas svetnaudis, kuriuo buvo sujungtas tikrasis žmogus viename amžiuje, o to svetnaudžio sūnus yra prigimtis, kuri duota tikrajam žmogui naujame amžiuje. Ji yra ano buvusio regimo žmogaus vaikas, kadangi pagal tą tikrasis žmogus kilo ar pasiliko, koks jis buvęs, o naujai priimtasis žmogus visai toks, kokios yra tikrojo žmogaus ypatybės. Kitaip sakius: visos gamtos jėgos, kurios susispietusios buvo mirusio žmogaus prigimtyj, susispiečia tokiu būdu į naują prigimtį, kaip senoji prigimtis pirm išnyksiant buvo. Žinoma, neskaito čia regimo kūno sustingimas, sukietėjimas, o vien prigimties jėgos: visi linkimai, jausmai, geismai, troškimai ir kitos visos gyvenimu įgytos jėgos. Sakoma, kūnas iš numirusių prisikelia. Tos jėgos – tai prisikeliąs kūnas. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ