Trečiadienis, Lie 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ

LIKIMO KILMĖ - LIKIMO SLĖPINIAI

LIKIMO SLĖPINIAI

Žmonių paklausus, ko jie taip neramiai ieško, galima išgirsti vis tą patį atsiliepimą. Palaimos jie nori atrasti. ., O toji bėga nuo jų kaip žaltvykslė. Visų tų milijonų ieš- J kančių jų vos kelintasis išrodo palaimingu. O pradedant akyliau pažvelgti, matoma, jog iš tikro tik taip rodės. Nėra nė tas kelintasis palaimingas. Skundžiasi ir jisai. Tiktai: dar mažumytis, taip jis mano, tuomet būtų susivaikęs palaimą. Tik Likimas viską sudarkė. Užgriuvo ir viską išnaikino. Likimas yra, be abejonės, didžiausias žmogaus, žmonijos nevidonas. Likimas kaltas dėl visos nepalaimos, visų gyvenimo skausmų.

O dar koks jis ypatingas. Nežinai, iš kur jis tave užniks, kokiu būdu tave užpuls. Visuomet ir kiekvienam jisai kitoks. Nėra du žmogų, o būtų juodu brolis ir sesuo, vyras ir motera, bernelis ir mergaitė, kurių likimas būtų visiškai vienokias. Tik tame jis tas pats, kad jis kiekvienam skaudus yra.

Kur tie žmonijos vaikai, kurie iškopę yra iš Likimo valstijos! Jų tiktai keli. Ir tarsi dievai jie žvelgia žemyn į mus, vargstančius ir dūsaujančius po Likimo smūgių.

Kodėl tik man tat atsitiko? Kodėl ir lygiai man tenka tiek iškęsti? Kodėl tik man taip ir lemta? Taip ir dar kitaip nuolat ir bebalsiai skamba iš žmonių akių. Ir tos akys ieško palaimos. Nesustoja ieškojusios. Vienok neranda.

Be neieškoma palaimos, kur jos visai nėra? Pasaulis, ar jis ne begalinė vargų šalis? Nesuskaitysi tų žmonių, kurie vos užgimę miršta badu. Vėl kiti užgema tarsi didžių pelynų dumble, apleisti Dievo ir žmonių. Kitiems iš pat mažų dienų prakeikimas lyg ant kaktos rašytas. Sąžinės jie lyg ir neturi. Jokios doros jausmo jie nepažįsta. Vien tik varomi jie palaimos troškimo. Iš viso, kas dar juose žmoniška, vien palaimos ieškąs akių žvilgis rėkia kaip skęstančiojo balsas.

Ar neskausta kiekvieno širdis to prisižiūrint? Ar nežinome, kodėl anie žmonės tokiu peršulingu būdu kenčia? Rodos, kiekvienas tai žino. Ar mokytas, ar nemokytas, ar tikįs, ar netikįs, beveik visi taria tą išguldydami tais pačiais žodžiais: O Likimas, baisusis Likimas tuos žmones yra užnikęs.

Ir vėl kiti gimė palociuose. Prie jų lopšio skambėjo rykavimo himnos. Jiems, rodos, niekuomet nieko nekenks. Skaitomi jie žmonijos aukštūnais. Sakoma, su jais likimas maloniai apsieina. Ant jų jis gausiomis rankomis verčia savo gėrybes. Statęs juos ant vietos, iškeltos iš visų žmonių, jis juos čia ir saugoja. – O tačiau koks palaimos ieškojimas bei troškimas ir jų akyse! Kiek čia baimės prapuldyti, ką turi, neatsiekti, ko jie geidžia. Iš visų pusių tarsi plėšrūs gyvuliai tykoja jų pavydas, nepalaimingųjų skausmas ir vargas, visokia neapykanta, nuodingi pačių silpnumų gaivalai, vienu žodžiu – patsai grumzdžiąs Likimas. Kur tai bekalbėti, kad jis jiems yra malonus! Kaip nesakyti, jog ir jiems Likimas baisus ir skaudus!

Be viso to, ne kartą toks, kaip sakoma, prakilnios kilmės žmogus pasirodo visame savo veikime, jog jis žemas, baugiai žemas ir bjaurus žiūrint į jo mintis, geismus ir visą pasielgimą. Jisai žino, ant ko jį verčia jo „kilmė“, o jaučia į kokį bedugnį stumia jį jo prigimtis. Ir tokiu būdu jis nusimano, lyg būtų kankykloje laužiami jo sąnariai ir naikinama visa jo gyvybė. Mirtinai nusiminęs jis ne kartą sakosi, jog baisioji Likimo rūstybė yra išlieta ant jo.

Vėl kitas gyvena po visai kitokiomis sąlygomis. Visur jį spaudžia vargas bei skurdumas. Niekur nėra jam paguodos. Nė vienas jo neaukština. Visiems rodos, jis būtų silpnas tiktai šešėlis, taipo jau Likimo apleistas arba prispaustas. O tačiau jisai gyvena sau, lyg ir nebūtų Likimo. Širdis jojo linksma kaip giedras rytas, o akis jojo spindi kaip šviesi diena. Skaistus tasai žmogus iš gelmių savo sielos. O jo kilmė, jo gyvenimo padėjimai lyg visai: tam neatsako. Ir vėl pasidaro aišku, jog Likimas visai stebėtinai, nesuprantamai, neteisingai valdo.

Dar daug apie tai būtų galima pasakyti. Likimas įvairauja be galo. Bet nors pasektina yra, kur jis valdo. Žmogaus pavidalas, jo vidaus gyvenimas: geismai, jausmai, troškimai, mintys, mąstymai, trumpai, jo dovanos, jo gabumai ir tųjų stoka – tai viena Likimo valstybė. Antroji yra aplinkenybės, žmogaus tėvai, broliai, sesers, kaimynai, tautiečiai, toliau – žemės kraštas ir kas tuo žmogui suteikiama. O galiausiai lyg visai po Likimu stovi žmogaus amžiaus bėgis. Viskas pasirodo žmogui duota Likimo. Bet kaip čia atsieina – tai klausimas. Kodėl toks ypatingas jisai ir kiekvienam žmogui, o labiausiai toksai skaudus, tai tūlam rodos, apmąstymo neverta, kadangi tai tik negali būti išmanyta. Nors taip sakoma ir tūlų tikima. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ