Penktadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ

LIKIMO KILMĖ - LIKIMO SKRITULIAI

LIKIMO SKRITULIAI

Bet, pradedant mažumą akyliau pažvelgti į žmonių gyvenimą, norint ištirti Likimą, vienas ir antras dalykas iš lengvo pareina į šviesą. Jau sakyta, kad kiekvieno žmogaus likimas (tyčia žodis likimas rašomas tai didžiai, tai mažai) kitoks. Bet antraip vėl matoma, jog tūlų žmonių likimas šiek tiek lygus. Taip visi vienos šeimynos sąnariai tankiausiai prisilygsta pagal pavidalą, ir jie, kaip atvira, gyvena po tais pačiais padėjimais. Todėl, kol neina katras savo gyvenimo taku, jųjų likimas, aplamai imant, lygus. Ir labai pasidaro žymu, jeigu kartais broliai ir sesers nelygiai arba tūleriopu būdu Likimo lankomi.

Imkime tik visai paprastus paveikslus. Tėvui esant girtuokliu, motina ir visi vaikai lygiu būdu kenčia. Tėvams esant ištvirkusiais, visi vaikai be skirtumo neša to ištvirkimo pasekmes. Visi tų pačių ligotų tėvų vaikai yra silpnučiai pagal kūną. Tėvams esant išmintingais, visi jų vaikai taipo jau nors šiek tiek išmintingi. Ir visi tų pačių dailaus pavidalo ir sveikų bei dorų tėvų vaikai yra dailūs, gražūs. Turtingos šeimynos vaikai visi yra turtingi.

Kiekvienas vaikas turi savo dalį ir garbės tos pačios šeimynos. Ir t. t. Kad kitaip kur nors pastebima, tuojau pasidaro žymu. Iš ko aiškiai matoma, jog tai nepaprastas atsitikimas.

Kaip kiekvienos šeimynos, taip ir viso krašto gyventojų likimas yra beveik toks jau. Žinomas yra dalykas, kad jie šiek tiek lygiu būdu užtinkami nepalaimos. Užėjus krušai, visų kaimynų javai sumušami. Užeina tvanas, visi kaimo arba ir didesnės vietos gyventojai nukenčia. Berods vienas už kitą daugiau, Ir labai svarbus yra tasai pastebėjimas, kad by kas žino pasakyti, jog Likimo smūgis tą menkiau pataiko, kurs prieš jį yra pasirengęs. Toks pasakymas netikėtinai svarbus. Vis tik išeina galiausiai, jog kiekvienas turėjo kęsti. Ir imkime kokį paveikslą tik norėtumėm, vis pasirodo, jog žmonės tos pačios šeimynos, to paties kaimo, to paties krašto, tos pačios šalies turi tą patį likimą kęsti arba, kur jis palaimingas, tuo pačiu likimu pasidžiaugti.

Bet žmogaus likimas neturi savo kraštų, kur šeimyna, kur giminė pasibaigia, kur kaimo ribos trauktos. Žmogaus gyvenimas neregimais ryšiais rištas su tolimesniais apskričiais. Vienas žymiausiųjų šalia šeimynos yra tauta. Ir vėl ypatingai aiškiai pasirodo, jog visi tos pačios tautos vaikai turi bendrą tautišką likimą. Užeina karas, visi mažiau ar daugiau nukenčia. Prapuldo tauta savo viešpatybę, visi tautos vaikai pastoja tarsi vergais. Imkime tik ir mūsų tautą. Kaip vargsta visi, kadangi visa tauta prispausta, negali savaip gyventi, savaip darbuotis, krutėti, sušilti, savo spalvose sušvisti, savo būdu žmoniškumą apreikšti.

Tautai esant pavergtai, kiekvienas tautos vaikas tartum iš kailio varomas. Kitos tautos dvasia veržiasi juo apsisakyti. Ir aname žmoguje tartum tat marinama, kas taisėsi augti ramiu gamtos būdu. Toksai žmogus atgal atsilieka už kitus, ir užaugęs jis blogu būdu pasirodo vis dar besąs vaikas. Pagaliau visa tauta kenčia, visa tauta lygiu būdu pasilieka žema, be pilnos žmogaus gyvybės.

Šitas Likimo skritulys jau taip giliai nusiekia į žmogaus esybę, jog visa tat jau tūlų nebejaučiama kaipo Likimo priespauda. Bet akylajam aiškiai pasirodo, jog čia ypačiai sunki Likimo letena guli ant kiekvieno ir visų tautos vaikų.

Yra ir dar kitų Likimo skritulių. Kartais tautų kelios rištos daugiau paviršutiniais ryšiais, vienos valstijos tvarka. Tuomet visos tos valstijos dalys neša lygų likimą. Toliau paduoti ypatiškos žemės dalies gyventojai tam tos šalies likimui. Europos gyventojų likimas visiškai skiriasi nuo Azijos gyventojų likimo. Galiausiai reikia sakyti, jog visa žmonija apsiausta plačiausio Likimo skritulio ir kiekvienas, būdamas žmogumi, yra dėl to jojo pasiekiamas. Kitaip sakius: koksai ir nebūtų žmogaus likimas, vis jis toksai sau yra, kadangi žmogus jį nešti turi.

Ir neišpasakysi, kiek tame yra svarbumo! Kokia begalenybė Likimo įvairumo! Koks mažutis rodosi prieš tai gyvulių, augmeniu likimas! O kuomet čia yra skausmų, skriaudų, kančių, tai daugiausiai jie pareina nuo žmogaus. Labai tai svarbu žinoti. Žmogus tarsi traukia visą gyvenimą, visa, kas jaučia, i savo likimą. Žmogus tartum yra žemės protas, žemės atsakomybė, žemės kaltininkas.

Visa kita žemės gyvybė dalyvauja žmogaus likime. Bet žmogus yra tasai, kurs visą jo sunkybę neša. Kaip žmogus pats, tai esti jo gyvasis vidus, daugiau kenčia negu kūnas, kad tasai sužeistas, taip ir žmonija daugiau kenčia negu augmenija ir gyvulija. Yra visai toks jau čia padėjimas. Kūnas nesižino tokiu būdu kaip žmogus. Gyvulys turi sąmonę, o tačiau jis nežino, neturi savo esybės, savo gyvenimo šaknies pajautimo. Gyvulys nėra asmuo. Todėl ir nemoka kalbėti. Todėl ir nėra jo likimas toks skaudus, nėra toks begalinis, neiškilęs lig dangaus ir ne-nutekęs lig pragaro kaip žmogaus.

Žmogus susirišime stovi su visu žemišku gyvenimu ir dalyvauja jame kaip labiausiai sąmoninga regimoji jo dalis.

Didžiausias žmogaus Likimo skritulys yra pasaulis. Jame žmogus randasi visą Manvantarą (antras skiemuo turi kirtį. Manvantaras — tai ilgas evoliucijos amžius. Apie jį rašyta rašte: Vydfmas. Žmonijos kelias). Iš to skritulio žmogus išeiti negali. Visas pasaulis savo amžių išgyvena su visu savo sąmoningu turiniu ir iškyla Likimo keliais į aukštesnį gyvenimą.

Bet apie tai šišon negali būti daugiau sakoma. Per toli gal jau ir taip nuėjome nuo parinktojo savo tako. Bet reikalinga visa tai bent paminėti norint suprasti Likimo skritulius. Įvairūs jie gana. Ir matoma, jog žmogus neturi tiktai kiekvienas savo ypatišką likimą, kurį sau vienas kaip ypatiškas gyvis patirti turi, bet jis ir su kitais žmonėmis, su visa tauta, visa žmonija ir visu pasauliu turi bendrą likimą.

Rodos, visai neatskiriami šie Likimo skrituliai. Taip arti jie susisiekia ir taip labai jie supinti. Tačiau galime išmokti juos nors numanyti. Ypačiai, kad ir dar vieno skritulio atsimename. Yra tai to paties luomo likimas. Aiškiai čia matoma, jog, kitam luomui prisidėdamas, stojies po kitu likimu ir išbėgi iš apleisto luomo likimo. Imkime tik ūkininką. Tasai nukenčia krušai užėjus, audrai sulaužius jo sode vaisių medžius arba saulei per daug kaitinant, arba žiemai spiginant. Piliečiui tas tiek nekenkia, ypačiai, kad jis valdininkas yra. Jo alga vis lygi. Laukininkas gal to išvengti parduodamas lauką ir traukdamas miestan. Tuomet jis dalyvaus piliečių likime.

Kiekvienas žino, kad nereiktų jam kentėti po savo likimu, jei jis kitam luomui prisiglaustų. Visai toks jau dalykas pasirodo žiūrint į tautą. Aiškiai matoma, kad, nepriklausant prispaustai tautai, nebūtų tokio likimo ir būtų galima pasidžiaugti kitu. Be neparėjo nė vieną kartą tūlam lietuviui tas klausimas į omenį: kodėl tik esu Likimo statytas į lietuvių tautą?

Kad tokiais mąstymais dar daugiau pasiaiškina Likimo skrituliai, tai, rodos, ir gana tvirtai sukyla vienas labai svarbus klausimas. Žmogus, kurs gali ištrūkti, nors vienas ir antras, iš luomo likimo savo rūpesniu, savo veikimu, ar tasai ir negalėtų savo jėgomis visiškai iš Likimo valdžios iškliūti? Žinoma jau gana plačiai, kaip žmonės pašalinę arba sumažinę yra Likimo sunkenybes. Šiandien nebegali užeiti toks badas kaip senais laikais. Žmogaus protas sutvėrė geležinkelius, garlaivius, kurie iš tolimų kraštų maisto ten nukelia, kur jo nėra. Ir badas prašalinamas.

Taip žmogus gal ginties nuo blogo likimo savo jėgomis, savo veikimu ir sau sutverti gerą palaimingą likimą.

Bet vis dar pasilieka gana atsitikimų, kuomet Likimas kaip kokia nesuprantama Didybė stovi už žmogaus. Pasilieka dar tūli klausimai, kaip štai: kodėl lygiai toj šeimynoj, tame krašte, toj tautoj ir t.t. aš užgimiau? Kodėl mano dovanos, mano kūniški ir dvasiški gabumai, lygiai tokie? Kodėl pavidalas mano lygiai toks, koks jis yra? Kodėl mano gyvenimo sąlygos lygiai taip užtvirtintos mano užgimimu? Ir t.t. O kiek neklausinėja tik taip šaltai! Kiek tarsi sielos ašaromis dejuoja: kodėl? Visai nusiminę, kiti sunaikina savo kūną ir tokiu būdu iš akių prapuldo visą regimą pasaulį, manydami išbėgs iš Likimo! Bet kas gal ant tų klausimų, ant tų skausmų atsiliepti? 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ