Penktadienis, Lap 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ

LIKIMO KILMĖ - ŽMOGAUS PAVIDALAS, JO AMŽIAUS BĖGIS IR LIKIMAS

ŽMOGAUS PAVIDALAS, JO AMŽIAUS BĖGIS IR LIKIMAS

Paprastai, pamatę žmogaus pavidalą, manome žmogų matą ir jį pažįstą. Bet paskui ne kartą atsitinka, jog tūlas sako: nebūčiau tikėjęs, jog tokiu to žmogaus esama. Tuomi pasirodo, kad pavidalas neapreiškia visą žmogų. Tasai tik palengva, su laiku išdėstinėja savo ypatybes kaip iš kokio ryko. O tos ypatybės nepadedamos kaip kokie daiktai. Jos pasirodo žmogaus veikimais, žmogaus gyvenimu, visu jo amžių. Todėl ir galima sakyti, kad žmogaus amžius yra išdėstytasis žmogus. Patsai žmogus begyvendamas išvysta save ir stebisi, kas iš jo pastojus.

Pažinę žmogaus pavidalą ir visą žmogaus gyvenimą, tuomet tegalime sakyti, kad pažįstame visą žmogų. Ir apie save turime patys sakyti, kaip tat jau senovėje sakyta: kas esu, žinau, bet kas būsiu, negaliu užtvirtinti.

Žmogui gyvam esant, jo esybė liejasi kaip kokia srovė iš bedugninės versmės. Visas žmogaus amžius – tai žmogus. Jo pavidalas yra tiktai jo esybės vartai, jo esybės apsireiškimo vidurys. Žmogus nėra tiktai tokia erdvėj regima, bet ir laiku patiriama patybė. Ji nesistoja tiktai erdvėje, bet ir žmoguje.

Tokiai žmogaus esybei negalima priskaityti tik tai, ką ji veikia, kaip ji apsireiškia, kas iš jos kyla, bet ir viską, ką ji patiria, kas jai apsireiškia. Žinomas yra dalykas, kad kiekvienas tik tą tepatiria, kas atsako jo ypatybėms. Žmogus be jautrios muzikališkos ausies neišgirsta smulkiuosius balsų skirtumus. Žmogus be jautrios sielos nebūtų užgautas, kad Likimas jam paplėštų garbę. Jis, garbės nepažindamas, tokio likimo visai negalėtų numanyti. Ir vėl žmogus, kurs visai doriškame aukštume gyvena, negali, nustojęs kokį turtą, taip skaudžiai nusiminti, kaip tasai žmogus, kurs visa širdimi vien prie turto prisirišęs.

Visa tat galima trumpai ištarti sakiniu: žmogus apsireiškia savo pavidalu, savo veikimu ir galiausiai savo likimu. Kaip iš jo esybės jo pavidalas pareina, kaip iš jos apsireiškia jo veikimas, taip stojasi iš jo esybės ir jo likimas. Patsai žmogus yra randamas jo pavidale, jo veikime ir jo likime. Visa, kas žmogaus omenyje pastoja žinoma, visi geismai, visos mintys, visi džiaugsmai ir skausmai, visi yra jo turtas ir visi su juomi yra susirišę. Plačiau imant, galima sakyti, visa tat jis patsai yra, visa tat pareina iš jo paties.

O jeigu tikrai taip yra, tai žmogus negali kaltinti nė vieno kito, negali nė vienam pykti. Nebaudžia Dievas žmogaus. Nekerštauja Dievas. Tai jis ir negalėtų, kadangi jis Meilė yra. Negali būti kaltinami kitų žmonių netikumai, nė žiaurioji gamta, kad žmogui nesiseka, kad jo padėjimai blogus, kad gyvenimas sunkus, liūdnas, kad jo sveikata silpna, kad jis nė vieno nemylimas, kad jis kitų neapkenčiamas, persekiojamas, kad jis žemos doros, menko proto, neapveidus, nedailio ūgio. Visa jis pats ir vienat jis pats yra nupelnęs.

Šita suprasdami, tegalime geriau išmanyti, kad yra visur teisingumas ir tiesa, kad valdo įstatymas, kurs neklysta, kad kiekvienam tenka, ką jis užpelnęs, kad kiekvienas dagoja, ką jis yra sėjęs.

Taip, atkartojant tą svarbųjį dalyką, galime sakyti, jog žmogus savyje turi versmę savo gyvenimo ir savo likimo. O kaip evoliucija jį veda iškilti iš žemiško gyvenimo, taip jis evoliucijos ir vedamas išaugti iš savo likimo ir galiausiai ant jo vyrauti ir jį visiškai valdyti.

Yra tai mokslas išmintingųjų. Bet prityrimas tai ir išrodo. Lengvai galima tai išvysti. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ