Sekmadienis, Lap 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ

LIKIMO KILMĖ - ŽMOGAUS VEIKIMAS IR LIKIMAS

ŽMOGAUS VEIKIMAS IR LIKIMAS

Yra visose kalbose priežodžių, kurie sako, jog žmogus pats sau užpelno ar palaimą, ar nepalaimą. Matyti, jog paprastai žmonės ne tiktai tiki, bet tiesiog aiškiai žino, kad guli ir miegi, kaip sau pasikloji.

Kurs dirba visu stropumu ir neeikvoja, ką užpelno, tasai pralobsta. Tūlas, kurs prasidėjo nieko neturėdamas, pastojo milijonierių. Berods nepasiseka visiems lygiu būdu. Tačiau regimai pasisekimas arti susiriša su darbštumu. Rodos, nė vienas netikės pralobti, iš mažens nieko neturėdamas ir tinginiaudamas.

Visai taip yra ir kituose dalykuose. Nepastoja nė vienas mokytu, kurs nesimokina. Niekas netampa mikliu, kurs nesimiklina. Negali nieks gražių darbų atlikti, kurs jų nesipratina. Visur žmogus turi pats bandyti ir prisiveikti norėdamas ką atsiekti. Tai, rodos, nė kalbos neverta ir nieko bendro neturi su Likimu.

Vienok, eidami tolyn, pamatysime, kaip čia viskas rišasi. Imkime tik ir garsą. Nebūsi pagiriamas, kad neatliksi garbės vertų darbų, kad nesistengsi, nebandysi garbės įgyti. O kad ir nebūtų buvus galima darbų atlikti, nors būtų nuoširdžiai tai norėta, garbė tau tetos. Tikras noras – tai yra svarbiausias dalykas. Ir tik prie noro mezgasi likimas.

Noras betgi rišasi ir prie neapykantos. Ką neapkenti, tą stiprini ir didini. Toks jau dalykas ir su tuo, ko bijais. Ir veikdamas, bet ko neapkęsdamas arba bet ko prisibijodamas, tikrai tą padidinsi ir sau prisiauginsi. Eiki per lieptą pasibijodamas, ir vargiai pereisi nesušlapęs, įkrisi! Kad bijais ant stogo lipti, veikiau nelipki; bet, apveikęs savo bailumą, gali drąsiai lipti. Išeis visai gerai. Neapkęski žmogų ir matysi, kaip jis tarsi tyčia tau į kelią stosis. Pradėki kokį darbą neapkentimu, ir visuomet jis tarsi prie tavęs prilipęs bus.

Tai berods dalykai, kuriuos negali kiekvienam ant delno padėti. Todėl gal ir ne vienas pasakys, jog čia galimi ir negalimi daiktai ant vieno kurpalio užtempti. Vienok dienų patyrimai gana tankiai išrodo, jog visa tat yra vienos ir tos pačios kilmės. Tik reikia akis atverti, tuomet išvysi tai.

Toliau galima matyti, kaip žmogaus veikimas nelygumus tarp žmonių išlygina. Naudodamas savo protą, žmogus nors kiek protingesniu pastoja, kad užgimdamas ir nebūtų parsinešęs daug proto. Menka sveikata gal taipo jau patvirtėti, kad žmogus ją vis po mažumą stiprina. Lygiu būdu gal ir silpnas kūnas nors šiek tiek padrūtėti. Tik reikia nepailstant ir atsikartotinai visokiais lankstymais, braukymais ir tikru penėjimu jį šelpti ir aprūpinti.

Visi šie dalykai gana gerai kiekvienam žinomi. Visi žmonių nelygumai, ar tai būtų kūno pavidalo, kūno padėjimo nelygybės, pat ir žmonių gabumai, arba dvasiškų dovanų skirtumai, gal būti bent kiek išlyginami žmogaus veikimu ir darbu.

Galiausiai žinoma, kad ir doros nelygybė gal būti pašalinama. Žmogus žemos doros gal nors truputį pakilti. Nieko čia nepadaro mokslas, kurs ant atminties keliamas, bet anas gyvenimas, kurs yra išminties mokslo pildymas. Žmogui prisipratinant gyventi doriškai, jame iš lengvo atsiranda doros jėgos ir aiškesnis doros nujautimas. Irgi pati sąmonė prasiskaidrina. Žmoguje tarsi sušvinta išmintis.

Tokiu būdu likimas visuose dalykuose gal būti kreipiamas ir taisomas. O žinoma ir lengvai suprantama, kad jis ir gal būti pasunkinamas, kad žmogus savo darbais jį gal visai nepakeliamai skaudžiu pasidaryti. Beveik visai paprastas yra tai visų dienų dalykas. Ir todėl rašytojai parodo visokiuose raštijos darbuose: romanuose, novelėse ir dramose, kaip žmogus savo pasielgimu brenda tolyn į skausmus ir kančias, kaip sau likimą tiesiog baugiu padaro.

Tą žmonės supranta. Ir visokie jausmai juose sukyla. Net užgaunamos jų dirgsnys. Toks yra gyvenimas, jie sako. Ir tūli randa tame pasimėgimą, kad jie gyvenimą nors tokiu būdu regėti bei paragauti gal. Retasis tepajaučia, jog tuomi savo širdyje jau taiso žemyn traukiančiam likimui kelius.

Daug svarbiau ir naudingiau būtų, kad rašytojai parodytų, kaip galima žengti į palaimingą pavasarinį likimą. Kiekvienas norėtų palaimingai gyventi. Tik suradimas tikro kelio retajam žinomas. Paprastai žmonės, norėdami palaimingais būti, puola į nepalaimos bedugnį. Gerą likimą tegalima prieiti naudojant aukštesnes veikimo jėgas. Vienok tos neužgauna dirgsnis, tos neapsvaigina, nesusargina, jos gydo ir iškelia iš visų tamsumų į švelniąją šviesą, į rausvąją ateitį. O tuom tarpu žmonės tesiranda tame stovyje, kur jie mieliau mauroja prietemoj, apyžlėjoj ir tirštume, kadangi dar visai negali numanyti, kokia yra šviesos ir aukštybės palaima. Ir tiktai tasai, kurs gana ten niaurojęs yra, kuriam teko gana vargti, pakęsti ir verkti, tasai pasiilgsta šviesos ir skaistumo.

Bet gana. Jau iš šitų paminėjimų yra matyti, jog žmogaus veikimas įžymiai apkeičia irgi likimą. Galima tiesiog sakyti, žmogaus likimas gema iš jo veikimo; žmogus pats yra savo likimo sutvertojas ir valdytojas.

Vienok yra ir gana daug dalykų, kurie nepareina, kaip rodos, iš žmogaus veikimo. Nelygiais pagal kūną ir sielą žmonės susivokia šitame pasaulyje, pareina kiekvienas į ypatišką vietą, pas ypatiškus žmones: savo tėvus, į ypatišką giminę, į ypatišką tautą. Ir t. t.

Toliau, kiek turi žmogus to patirti ir pakęsti savo amžiuje, kas užeina visai netikėtai! Kiek, rodos, visai neužpelnytų pasisekimų, palaimingų prityrimų jam puola į dalykus! Ir tūlam jau tik rodos, kad čia ar viskas netyčios, arba koks valdytojas, kursai suteikia žmonėms, kaip jam kartais tinka.

Išmintingieji sako, jog visame Visatos gyvenime visa yra gerai surengta. Ir mažiausias dalykas neatsitinka prieš tą tvarką. O kas užeina ant žmogaus, tas turi visuomet savo priežastį žmogaus veikime. Bet, norint tą dalyką suprasti, reikia žinoti, jog žmogus nėra kūniškasis žmogaus pavidalas, kurs laiką auga, kruta ir nyksta. Žmogus yra esybė, kuri aukšt visų kūniškų apreiškimų ir persikeitimų stovi. Sako išmintingieji, jog žmogaus amžius nuo užgimimo lig mirties yra kaip viena diena nuo rytmečio lig vakaro. Dienos bėgyje žmogus vakar pradėtąjį darbą tolyn varo. Ką jis vakar neatliko, tas jį šiandien trukdo. Kokiu būdu jis vakar nusižengė, tuomi jis šiandien kenčia. Kad jis vakar, namus statydamas, negerai parėmė sparus, tai jie šiandien jam griūva ant galvos. O kad jam ir pasirodo, jog jie iš netyčių virto, tačiau jis to kaltas. Bet kad jis vakar savo namus gerai aprūpino, tai jis šiandien smagiai gyvena. Kad jis vakar dorai pasielgė, jis ir šiandien pasijaus pilnas doriškų papročių ir jėgų. Ir t. t.

O kaip žmogus gyvena nuo dienos į dieną, taip, sako išmintingieji, jisai ir eina iš vieno amžiaus į kitą. Vakare įmigdamas, žmogus šalinas nuo savo kūno, kurs per naktį nenaudojamas savaip gyvena. Bet, išaušus naujai dienai, žmogus grįžta ir priima kūną naujiems darbams. Mirdamas žmogus taipo jau apleidžia savo kūną, kurs pranyksta ir virsta dulkėmis. Užmigdamas žmogus, arba, geriau sakant, jame apsireiškiančioj! dieviškoji galybė, sutveria pagal gyvenimo įstatymus iš žemiškos materijos naują kūną, kuriame jis apsigyvena ir jį verčia jam tarnauti.

Ir tuomet ant žmogaus užeina ir visa, kas buvo sustojus, susikaupus praėjusiame amžiuje. Viską jis turi išragauti, ką jis yra ragavimui prisitaisęs. Kad jis yra platinęs, gaminęs palaimą, toji dabar jam tenka. Kad jis yra buvęs priežastis nepalaimos, toji griūva ant jo. Kad yra jis meilingas buvęs, jis gal pasidžiaugti meilingumu. Kad jis neapkentė kitų, jis gauna patirti, kas tai neapykanta. Kad jis godžiai plėšė iš kitų turtus, dabar iš jo plėšiama. Kad jis, valdovu būdamas, spaudė žmones, jis dabar galbūt kaip vergas neša priespaudos jungą. Ir t.t. panašiu būdu.

Apsvarstant pasirodo toks mokslas visai teisingu. Ką žmogus kūnu yra padaręs, tas tiktai ir turi kūnui vertybės. Ką nuveikė geismai ir karščiavimai, tai ir tik ant geismų tegali atsiliepti. Nebūtų teisinga žmogaus geismingąją, arba gyvulišką, sielą, tai esti vėlę, už tai bausti, ką kūnas padarė, ir antraip. Ir nebūtų teisinga, kad žmoniškoji siela viena turėtų tą iškęsti, ką geismingumas yra padirbęs. Atlyginimas tegali tuomet būti teisingas, kad jis suteikiamas po tais pačiais padėjimais ir išlygomis. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ