Penktadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ

LIKIMO KILMĖ - VEIKIMO JĖGOS

VEIKIMO JĖGOS

Paprastai žinomas žmogus pasirodo tikrai esančiu. Jis turi kūną, kurs materiališkas yra. Bet kas ta materija iš tikro būtų, tai labai sunku išguldyti. Galima sakyti, ji yra tat, kas esti. Bet suvoki tai, kas esti! Kas paprastai rodos esančiu, tik yra pasirodymas, yra ypatingas slaptingos esybės atsiliepimas. Ta esybė, iš kurios sutvertas arba susitvėręs yra regimasis pasaulis, turi, note išmintingųjų, tris pamatines ypatybes, kurios, sanskrito žodžiais vadinamos 

Satva, Radžas ir Tarnas [l],

arba lietuviškai sakant: šviesa-esybė-sąmonė-teisybė, troškimas-karščiavimas-geismingumas-svetnaudybė ir

sunkumas-vangumas-tamsumas-paikumas;

arba paprastai siaurais mokslo žodžiais: Sąmonė, Jėga ir Materija. 

Šitos ypatybės nuolat veikia, perdėm apsireiškia. Visas mūsų pasaulio padėjimas ir krutėjimas nusiduoda šitomis ypatybėmis. Nėra vietelės, kur jų nebūtų. Bet, joms susispietus į pavidalus, jų veikimas tiktai pastoja atvirai regimas. Vienok jis ne visur lygus. Mineralų pavidaluose beveik vien tik Tarnas apsireiškia. Augmenyse jau ir Radžas gal būti pastebimas. Aiškiau jis numanyti gyvuliuose ir visų daugiausiai žmonėse. Iš žmonių pavidalo spindi ir šiek tiek jau Satva. Vis dar pasilieka atgal klausimas, kas tas ypatybes sutelkia į pavidalus. Bet negalima tuo tarpu atsiliepti ant to.

Kad iš žmogaus vyriausiai apsireiškia Tarnas, tuomet žmogus stovi ant žemiausio žmoniškumo laipsnio. Tariamasis kultūros žmogus stovi laipsnį aukščiau. Čia stojas Radžas į akis. Paprastai sprendžiama, jog Radžo varomasis. Didžiausius nežmoniškumus pastebime prie kultūros žmogaus. Suprantamas daiktas. Tamsumas, vangumas ir kas tam lygu nepasidaro kitam žmogui labai skaudūs. Už tai šauniai daugiau troškimai, karščiavimai, svetnaudybė ir t. t. Tarno žmogus yra „nekalta“" iš tamsumo ir vangumo, Radžo žmogus „nusikalsta“ iš karščiavimo ir geismingumo. Vis tik šisai stovi aukščiau. Jame daugiau yra gyvybės, krutėjimo, veiklumo. O tik tam atsiekus reikalingą aukštumą, Satva tegali sušvisti žmoguje. Tuomet žmogus, kiek mes tuo tarpu suprasti galime, yra atsiekęs aukščiausią laipsnį.

Gamtos susitvėrime pirmiau pasirodo Tarnas, toliau – Radžas ir paskiau Satva. Kuomet Radžas išauga, Tarnas jam tarnauja; o Satvai išnokus, Radžas ir Tarnas apsireiškia, gamta yra be pavidalų, be įvairaus judėjimo, be gyvybės. Radžui parėjus į priešakį, gamta lyg apsiverčia. Iš ramaus miego pabunda. Galima sakyti, ji užgema. Radžas pradeda valdyti Tarną. Bet visa gyvybė tuomet randasi vien tik krutėjime. Paskiau užteka Satva. Ir tuomet gyvybė yra žinojimas. Gamta atsispindi savyje. Jos gyvybė gilinasi į bedugnius. Iškyla esybė aukšt krutėjimo.

Vis tik ir tuomet kiekviena ypatybė nedingsta iš gamtos. O tik stojasi nauja tvarka. Pasirodo tos ypatybės eilėje. Apačioj stovi Tarnas, aukščiau – Radžas ir viršiausiai – Satva.

Visa tai galima ant žmogaus pastebėti. Ir kokiu būdu neapsireikštų žmogus, vis anos gamtos ypatybės bus regimos. Kad žmogus yra tamsus neišmanėlis, vangus, tingus, pasileidęs, paikas ir kvailas, nuolatai abejojąs, tuomet jame turi viršų Tarnas. Radžas valdo, kad žmogus kupinas visokių geismų, kad jis nuolat karščiauja, kad jį visokie troškimai varo, kad jisai svetnaudybės pavergtas, kad jis yra priešginys, sauvalninkas, kietasprandis ir kad jis perdėm nerimastauja. Bet kad iš jo lyg pro visus vartus skaidri išminties šviesa spindi, tuomet žydi Satva.

Šitos gamtos ypatybės kiekviename žmogaus pasielgime arba veikime pasirodo. Todėl reikėtų į žmonių darbus visuomet žiūrėti kaip į gamtos apsireiškimus. Ne kitaip. Ir daug geriau visa suprastumėm. Nekiltų mumyse taip veikiai neapykanta. Tik visai kvaili supyksta, kad vėjas į veidą kerta, kad sukrauta malkos kupeta ant jų užgriūva, kad srauni srovė paneša laivelį. Protingasis viską ramiai pakenčia. Žino, jog čia gamtos jėgos veikia pagal įstatymus. O taip ir žmonių gamtos, būtent prigimties, jėgos savo būdu veikia. Nėra čia už ką pykti. Tik viskas reikalauja vien supratimo. O kad viską supratęs esi, tuomet stovi aukšt gamtos jėgų ir jų apsireiškimai tau nekenkia. Taip reiktų visados j žmonių veikimus žiūrėti. Ir jie iš tikrųjų tėra gamtos jėgų apsireiškimai.

Kokia gamtos ypatybė viršų turi, taip „žmogus“ pasielgia. Ir ant prasčiausio dalyko tai matyti. Sakoma, auksą kiekvienas žmogus brangina. Bet visai nelygiu būdu. Paikutis, arba ir laukinis žmogus, radęs aukso pinigą, pasidžiaugia jo žibėjimu. O kad jam tai nusibosta ir jis to atgrisęs yra, meta jis auksą šalin kaip ir kitą niekniekį. O tai todėl, kad jis nepajaučia, jog auksas galėtų jam naudos atgabenti. Tokiame žmoguje Tarnas viršauja.

Kitas pažįsta aukso vertybę. Ir jis jį naudoja. Bet vis tokiu būdu, kad kuo pilniau pasotintų savo geidulius ir troškimus. Berods ne kiekvienam žinoma, kad tai geiduliai. Tūli tiki, jog tuomet, kad jie nori į dangų nukakti, jie negeidauja, juos nevaro geiduliai. Tačiau visados čia geidimai apsireiškia, kuomet žmogus nori sau bet ką įgyti.

Kartą koks nors žmogus kalbėjo žmonėms apie tai, kad reikia atsisakyti nuo viso, kas žemiška, norint įgyti dangaus karaliją. Ir tūli manė, kad reikia visas savo brangenybes sunaikinti. Todėl jie jas į krūvą sunešė ir sudegino. Bet jie tuomi nebuvo atsiekę dangaus brangenybių. Ir visas karštis, kuriuom jų geidavo, virto neapykanta į aną kalbėtoją. Tasai pagaliau tapo sudegintas. Tie žmonės stovėjo ant to laipsnio, ant kurio jie auksą ir brangenybes pagal tai brangino, kiek jiems iš to smagumų buvo žadama. Ir kito negalėjo suprasti. Net ir dangaus karaliją laikė smaguriavimo vieta. Tuose žmonėse visai pilnai gyveno Radžas.

Kur Satva viršų turi, čia žmogus daug geriau naudoja auksą. Neišleidžia jo niekams. Bet ir juo nesinaudoja dėl savo smagumo ir tik vien būtiniems savo ir kitų reikalams, gyvenimo tikslui artyn prieiti.

Tą, kas šišon sakyta, berods kiekvienas savo būdu supras. Vis derės ir supratimas iš to, kokios gamtos jėgos žmoguje viršų turi. Sakoma, žmogus, atsiekęs tikrą žmoniškumą, yra visiškai laisvas, liuosas. Bet kas ta žmogaus laisvybė?

Tasai, kuriame Tarnas viršų turi, tiki, jog jis bus liuosas arba dykas, kuomet jis galės daryti, kas jam įpuola j omenį, kas jam pamėgsta, kad nebus jokios tvarkos, jokio privertimo. Nežino jisai, jog tuomet viskas turėtų nykti ir sugriūti. Kas žmoniška, tat yra tvarkos apsireiškimas, kaip ir žmogaus pavidalas nėra tiktai materijos krūva, bet labai gerai tvarkyta materija.

Kiti žmonės, karštuoliai, tiki, jog kiti žmonės jų neleidžia liuesais, dykais gyventi. Jiems rodos, kad jų vergovė – tai kitų žmonių kaltybė; ir varžantieji įstatymai tų žmonių tyčia sumanyti kitiems žmonėms pavergti, išnaudoti. Nepareina jiems į omenį, kad visi sumanymai tik tokie tegali būti, kaip koks žmogus yra, kurs juos sumano. Ir įstatymus pašalinus, tiktai ta žmonių ypatybė, iš kurios anie įstatymai kilo, daugiau dar viršų gautų. Kad žmonės įstatymus išleidžia kitiems pavergti, tuomet jie tikri svetnaudžiai ir be įstatymų dar kuo daugiau bandys pavergti. O tie, kurie ant kitų skundžiasi, yra tokie jau. Nemato jie vergovės priežasties. Ir visa pasitaisius pagal jų norą, priespauda pastotų nepakeliama. Tokiuose žmonėse viršų turi Radžas.

Išmintingasis žino, jog visi žmonės galėtų be įstatymų gyventi ir visiškai dykais būti, jeigu jie tiek iškiltų, kad jie visiškai susivaldyti galėtų ir kad būtų ir visa svetnaudybė pergalėta. Labai jie pasiilgsta tokių laikų. Jie žino, jog tai žmonijos uždavinys tokį amžių prieiti. Bet jie taipo jau žino, kad žmonės tik iš lengvo laisvybės, dykybės laikams tesiartina, kad jie, kaip labai geras vaisius, tik palengva tenoksta. Išmintingieji – tai tie, kuriuose Satva šviečia. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas LIKIMO KILMĖ