LIKIMO KILMĖ

VYDŪNAS. RAŠTAI
II

 Serija „IŠ LIETUVOS FILOSOFIJOS PALIKIMO“
Vilnius „Mintis“, 1991m. Serija leidžiama nuo 1987m. 

Parengė Vacys Bagdonavičius

Redagavo Aldona Radžvilienė

Redakcijos vedėja Ramutė Rybelienė

Meninė redaktorė Romana Kungytė

Techninė redaktorė Rima Jodkienė

Korektorės: Irena Povilanienė, Auksė Survilaitė. 

Išleista 30 000 egzempliorių. 

ISBN 5-417-02913-0
UDK 1
Vi46

Antrame Vydūno raštų tome spausdinami traktatai, kurie buvo išleisti atskirais leidiniais: „Slėpiningoji žmogaus didybė“, „Mirtis ir kas toliau“, „Žmonijos kelias“, „Likimo kilmė“, „Gimdymo slėpiniai“, „Sveikata, jaunumas, grožė“, „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas“.

LIKIMO KILMĖ

Neduok ugningajai saulei džiovinti nė vienos ašaros pirm, kol nenušluostęs būtum tu pats ją nuo kenčiančiojo veido.

O duok kiekvienai karštajai žmogaus ašarai kristi į tavo širdį ir čia pasilikti. Nepašluostyki ją, kol nebus nutildytas skausmas, kurs ją išveržė.

Žmonių ašaros, ak tu, kurio širdis yra kupina mielaširdingumo, yra srovės, drėkinančios Amžinos Meilės laukus.

Iš Rytų žemės auksinių mokslų rašto


ĮVEDIMUI

Didžiojo skaitliaus žmogui gyvenimas esti paprastas dalykas. Nieko jam nėra nuostabaus. Ir tik senos pasakos, seni mokslai jam pasakoja apie stebuklus. Kitoks išrodo gyvenimas tam, kurs pradeda apie jį mąstyti. Kupinas jis tuomet stebuklingų dalykų. Neatsigauna žmogus iš nusistebėjimo. Bet, žinant šių dienų mokslą, pasirodo, jog gyvenimas tvarkinasi pagal tvirtus įstatymus. Todėl, rodos, neturėtų būti jame nieko nuostabaus.

Vienok šių dienų mokslai tik guldinėja tarsi plonąjį viso gyvenimo kevalą. Į jo gelmes jis visai dar nėra įžengęs. Žiūri į jį tik vis iš paviršiaus. Dargi sako, būk negalima daugiau žinoti ir niekas niekuomet nežinosiąs daugiau.

O gyvenimo gelmės nuolat apsireiškia. Todėl kartais rodos, jog yra čia kokie stebuklai, neprieinami slėpiniai.

Tačiau prieinami. Reikia atsiminti, jog patys gyvename ne tiek gyvenimo paviršiuje, kiek jo gelmėse. Jų bedugnyse yra tat, kas mumyse išmano ir gamina iš gamtos mūsų pavidalą. Neišmanysime gyvenimo slėpinių norėdami juos sugauti savo kūno pajutimais. Bet jų šaknis nutveriame sąmoningais pastoję anose gelmėse, iš kur pareina išmanymas. Tuomet į gyvenimo vidaus pusę galime žvelgti.

Tai berods žmogus tik iš lengvo teišmoksta. Vienok tuomet jam ir vis daugiau apsireiškia gyvenimo slėpiniai. Prižengia tarsi prie užkabo. Kilstelėja jį. Ir mato, jog čia šviesa, kad ir akys raibsta į ją žiūrint.

Iš tokio pažvilgio kilo ir šitas raštas. Privedė prie ano užkabo ne tiek šios dienos, kiek senovės mokslai. Nelygiu skaidrumu visa, kas išvysta, ir paduota. Yra tam visokių priežasčių. Bet kurs norės suprasti, kurs atsidėjęs bandys regėti, tasai gal įžvelgs į gyvenimo gilybes. Ir išvys, kaip visa surengta ir visa rengiasi sulig įstatymais.

Nepaduodamas šišon mokslas, kurs nori būti tikimas. Yra jis tik lyg parodymas, į kokią pusę žvelgti reikia, kaip turi būti praskleidžiamas užkabas. Bet gal vienam ir kitam pasirodys keliose šito rašto vietose atsispindint tarsi aukščiausių žvaigždžių šviesą. Tuomet težvelgia akylai. Bus jam ant naudos. Bet tesupranta gerai: Ne aš gaminu šviesą. Gerai būtų, kad jai šiuo nors patarnaučiau.

Tilžėj, gruodžio m., 1908 m. Vydūnas


LIKIMO SLĖPINIAI

Žmonių paklausus, ko jie taip neramiai ieško, galima išgirsti vis tą patį atsiliepimą. Palaimos jie nori atrasti. ., O toji bėga nuo jų kaip žaltvykslė. Visų tų milijonų ieš- J kančių jų vos kelintasis išrodo palaimingu. O pradedant akyliau pažvelgti, matoma, jog iš tikro tik taip rodės. Nėra nė tas kelintasis palaimingas. Skundžiasi ir jisai. Tiktai: dar mažumytis, taip jis mano, tuomet būtų susivaikęs palaimą. Tik Likimas viską sudarkė. Užgriuvo ir viską išnaikino. Likimas yra, be abejonės, didžiausias žmogaus, žmonijos nevidonas. Likimas kaltas dėl visos nepalaimos, visų gyvenimo skausmų.

O dar koks jis ypatingas. Nežinai, iš kur jis tave užniks, kokiu būdu tave užpuls. Visuomet ir kiekvienam jisai kitoks. Nėra du žmogų, o būtų juodu brolis ir sesuo, vyras ir motera, bernelis ir mergaitė, kurių likimas būtų visiškai vienokias. Tik tame jis tas pats, kad jis kiekvienam skaudus yra.

Kur tie žmonijos vaikai, kurie iškopę yra iš Likimo valstijos! Jų tiktai keli. Ir tarsi dievai jie žvelgia žemyn į mus, vargstančius ir dūsaujančius po Likimo smūgių.

Kodėl tik man tat atsitiko? Kodėl ir lygiai man tenka tiek iškęsti? Kodėl tik man taip ir lemta? Taip ir dar kitaip nuolat ir bebalsiai skamba iš žmonių akių. Ir tos akys ieško palaimos. Nesustoja ieškojusios. Vienok neranda.

Be neieškoma palaimos, kur jos visai nėra? Pasaulis, ar jis ne begalinė vargų šalis? Nesuskaitysi tų žmonių, kurie vos užgimę miršta badu. Vėl kiti užgema tarsi didžių pelynų dumble, apleisti Dievo ir žmonių. Kitiems iš pat mažų dienų prakeikimas lyg ant kaktos rašytas. Sąžinės jie lyg ir neturi. Jokios doros jausmo jie nepažįsta. Vien tik varomi jie palaimos troškimo. Iš viso, kas dar juose žmoniška, vien palaimos ieškąs akių žvilgis rėkia kaip skęstančiojo balsas.

Ar neskausta kiekvieno širdis to prisižiūrint? Ar nežinome, kodėl anie žmonės tokiu peršulingu būdu kenčia? Rodos, kiekvienas tai žino. Ar mokytas, ar nemokytas, ar tikįs, ar netikįs, beveik visi taria tą išguldydami tais pačiais žodžiais: O Likimas, baisusis Likimas tuos žmones yra užnikęs.

Ir vėl kiti gimė palociuose. Prie jų lopšio skambėjo rykavimo himnos. Jiems, rodos, niekuomet nieko nekenks. Skaitomi jie žmonijos aukštūnais. Sakoma, su jais likimas maloniai apsieina. Ant jų jis gausiomis rankomis verčia savo gėrybes. Statęs juos ant vietos, iškeltos iš visų žmonių, jis juos čia ir saugoja. – O tačiau koks palaimos ieškojimas bei troškimas ir jų akyse! Kiek čia baimės prapuldyti, ką turi, neatsiekti, ko jie geidžia. Iš visų pusių tarsi plėšrūs gyvuliai tykoja jų pavydas, nepalaimingųjų skausmas ir vargas, visokia neapykanta, nuodingi pačių silpnumų gaivalai, vienu žodžiu – patsai grumzdžiąs Likimas. Kur tai bekalbėti, kad jis jiems yra malonus! Kaip nesakyti, jog ir jiems Likimas baisus ir skaudus!

Be viso to, ne kartą toks, kaip sakoma, prakilnios kilmės žmogus pasirodo visame savo veikime, jog jis žemas, baugiai žemas ir bjaurus žiūrint į jo mintis, geismus ir visą pasielgimą. Jisai žino, ant ko jį verčia jo „kilmė“, o jaučia į kokį bedugnį stumia jį jo prigimtis. Ir tokiu būdu jis nusimano, lyg būtų kankykloje laužiami jo sąnariai ir naikinama visa jo gyvybė. Mirtinai nusiminęs jis ne kartą sakosi, jog baisioji Likimo rūstybė yra išlieta ant jo.

Vėl kitas gyvena po visai kitokiomis sąlygomis. Visur jį spaudžia vargas bei skurdumas. Niekur nėra jam paguodos. Nė vienas jo neaukština. Visiems rodos, jis būtų silpnas tiktai šešėlis, taipo jau Likimo apleistas arba prispaustas. O tačiau jisai gyvena sau, lyg ir nebūtų Likimo. Širdis jojo linksma kaip giedras rytas, o akis jojo spindi kaip šviesi diena. Skaistus tasai žmogus iš gelmių savo sielos. O jo kilmė, jo gyvenimo padėjimai lyg visai: tam neatsako. Ir vėl pasidaro aišku, jog Likimas visai stebėtinai, nesuprantamai, neteisingai valdo.

Dar daug apie tai būtų galima pasakyti. Likimas įvairauja be galo. Bet nors pasektina yra, kur jis valdo. Žmogaus pavidalas, jo vidaus gyvenimas: geismai, jausmai, troškimai, mintys, mąstymai, trumpai, jo dovanos, jo gabumai ir tųjų stoka – tai viena Likimo valstybė. Antroji yra aplinkenybės, žmogaus tėvai, broliai, sesers, kaimynai, tautiečiai, toliau – žemės kraštas ir kas tuo žmogui suteikiama. O galiausiai lyg visai po Likimu stovi žmogaus amžiaus bėgis. Viskas pasirodo žmogui duota Likimo. Bet kaip čia atsieina – tai klausimas. Kodėl toks ypatingas jisai ir kiekvienam žmogui, o labiausiai toksai skaudus, tai tūlam rodos, apmąstymo neverta, kadangi tai tik negali būti išmanyta. Nors taip sakoma ir tūlų tikima. 


LIKIMO SKRITULIAI

Bet, pradedant mažumą akyliau pažvelgti į žmonių gyvenimą, norint ištirti Likimą, vienas ir antras dalykas iš lengvo pareina į šviesą. Jau sakyta, kad kiekvieno žmogaus likimas (tyčia žodis likimas rašomas tai didžiai, tai mažai) kitoks. Bet antraip vėl matoma, jog tūlų žmonių likimas šiek tiek lygus. Taip visi vienos šeimynos sąnariai tankiausiai prisilygsta pagal pavidalą, ir jie, kaip atvira, gyvena po tais pačiais padėjimais. Todėl, kol neina katras savo gyvenimo taku, jųjų likimas, aplamai imant, lygus. Ir labai pasidaro žymu, jeigu kartais broliai ir sesers nelygiai arba tūleriopu būdu Likimo lankomi.

Imkime tik visai paprastus paveikslus. Tėvui esant girtuokliu, motina ir visi vaikai lygiu būdu kenčia. Tėvams esant ištvirkusiais, visi vaikai be skirtumo neša to ištvirkimo pasekmes. Visi tų pačių ligotų tėvų vaikai yra silpnučiai pagal kūną. Tėvams esant išmintingais, visi jų vaikai taipo jau nors šiek tiek išmintingi. Ir visi tų pačių dailaus pavidalo ir sveikų bei dorų tėvų vaikai yra dailūs, gražūs. Turtingos šeimynos vaikai visi yra turtingi.

Kiekvienas vaikas turi savo dalį ir garbės tos pačios šeimynos. Ir t. t. Kad kitaip kur nors pastebima, tuojau pasidaro žymu. Iš ko aiškiai matoma, jog tai nepaprastas atsitikimas.

Kaip kiekvienos šeimynos, taip ir viso krašto gyventojų likimas yra beveik toks jau. Žinomas yra dalykas, kad jie šiek tiek lygiu būdu užtinkami nepalaimos. Užėjus krušai, visų kaimynų javai sumušami. Užeina tvanas, visi kaimo arba ir didesnės vietos gyventojai nukenčia. Berods vienas už kitą daugiau, Ir labai svarbus yra tasai pastebėjimas, kad by kas žino pasakyti, jog Likimo smūgis tą menkiau pataiko, kurs prieš jį yra pasirengęs. Toks pasakymas netikėtinai svarbus. Vis tik išeina galiausiai, jog kiekvienas turėjo kęsti. Ir imkime kokį paveikslą tik norėtumėm, vis pasirodo, jog žmonės tos pačios šeimynos, to paties kaimo, to paties krašto, tos pačios šalies turi tą patį likimą kęsti arba, kur jis palaimingas, tuo pačiu likimu pasidžiaugti.

Bet žmogaus likimas neturi savo kraštų, kur šeimyna, kur giminė pasibaigia, kur kaimo ribos trauktos. Žmogaus gyvenimas neregimais ryšiais rištas su tolimesniais apskričiais. Vienas žymiausiųjų šalia šeimynos yra tauta. Ir vėl ypatingai aiškiai pasirodo, jog visi tos pačios tautos vaikai turi bendrą tautišką likimą. Užeina karas, visi mažiau ar daugiau nukenčia. Prapuldo tauta savo viešpatybę, visi tautos vaikai pastoja tarsi vergais. Imkime tik ir mūsų tautą. Kaip vargsta visi, kadangi visa tauta prispausta, negali savaip gyventi, savaip darbuotis, krutėti, sušilti, savo spalvose sušvisti, savo būdu žmoniškumą apreikšti.

Tautai esant pavergtai, kiekvienas tautos vaikas tartum iš kailio varomas. Kitos tautos dvasia veržiasi juo apsisakyti. Ir aname žmoguje tartum tat marinama, kas taisėsi augti ramiu gamtos būdu. Toksai žmogus atgal atsilieka už kitus, ir užaugęs jis blogu būdu pasirodo vis dar besąs vaikas. Pagaliau visa tauta kenčia, visa tauta lygiu būdu pasilieka žema, be pilnos žmogaus gyvybės.

Šitas Likimo skritulys jau taip giliai nusiekia į žmogaus esybę, jog visa tat jau tūlų nebejaučiama kaipo Likimo priespauda. Bet akylajam aiškiai pasirodo, jog čia ypačiai sunki Likimo letena guli ant kiekvieno ir visų tautos vaikų.

Yra ir dar kitų Likimo skritulių. Kartais tautų kelios rištos daugiau paviršutiniais ryšiais, vienos valstijos tvarka. Tuomet visos tos valstijos dalys neša lygų likimą. Toliau paduoti ypatiškos žemės dalies gyventojai tam tos šalies likimui. Europos gyventojų likimas visiškai skiriasi nuo Azijos gyventojų likimo. Galiausiai reikia sakyti, jog visa žmonija apsiausta plačiausio Likimo skritulio ir kiekvienas, būdamas žmogumi, yra dėl to jojo pasiekiamas. Kitaip sakius: koksai ir nebūtų žmogaus likimas, vis jis toksai sau yra, kadangi žmogus jį nešti turi.

Ir neišpasakysi, kiek tame yra svarbumo! Kokia begalenybė Likimo įvairumo! Koks mažutis rodosi prieš tai gyvulių, augmeniu likimas! O kuomet čia yra skausmų, skriaudų, kančių, tai daugiausiai jie pareina nuo žmogaus. Labai tai svarbu žinoti. Žmogus tarsi traukia visą gyvenimą, visa, kas jaučia, i savo likimą. Žmogus tartum yra žemės protas, žemės atsakomybė, žemės kaltininkas.

Visa kita žemės gyvybė dalyvauja žmogaus likime. Bet žmogus yra tasai, kurs visą jo sunkybę neša. Kaip žmogus pats, tai esti jo gyvasis vidus, daugiau kenčia negu kūnas, kad tasai sužeistas, taip ir žmonija daugiau kenčia negu augmenija ir gyvulija. Yra visai toks jau čia padėjimas. Kūnas nesižino tokiu būdu kaip žmogus. Gyvulys turi sąmonę, o tačiau jis nežino, neturi savo esybės, savo gyvenimo šaknies pajautimo. Gyvulys nėra asmuo. Todėl ir nemoka kalbėti. Todėl ir nėra jo likimas toks skaudus, nėra toks begalinis, neiškilęs lig dangaus ir ne-nutekęs lig pragaro kaip žmogaus.

Žmogus susirišime stovi su visu žemišku gyvenimu ir dalyvauja jame kaip labiausiai sąmoninga regimoji jo dalis.

Didžiausias žmogaus Likimo skritulys yra pasaulis. Jame žmogus randasi visą Manvantarą (antras skiemuo turi kirtį. Manvantaras — tai ilgas evoliucijos amžius. Apie jį rašyta rašte: Vydfmas. Žmonijos kelias). Iš to skritulio žmogus išeiti negali. Visas pasaulis savo amžių išgyvena su visu savo sąmoningu turiniu ir iškyla Likimo keliais į aukštesnį gyvenimą.

Bet apie tai šišon negali būti daugiau sakoma. Per toli gal jau ir taip nuėjome nuo parinktojo savo tako. Bet reikalinga visa tai bent paminėti norint suprasti Likimo skritulius. Įvairūs jie gana. Ir matoma, jog žmogus neturi tiktai kiekvienas savo ypatišką likimą, kurį sau vienas kaip ypatiškas gyvis patirti turi, bet jis ir su kitais žmonėmis, su visa tauta, visa žmonija ir visu pasauliu turi bendrą likimą.

Rodos, visai neatskiriami šie Likimo skrituliai. Taip arti jie susisiekia ir taip labai jie supinti. Tačiau galime išmokti juos nors numanyti. Ypačiai, kad ir dar vieno skritulio atsimename. Yra tai to paties luomo likimas. Aiškiai čia matoma, jog, kitam luomui prisidėdamas, stojies po kitu likimu ir išbėgi iš apleisto luomo likimo. Imkime tik ūkininką. Tasai nukenčia krušai užėjus, audrai sulaužius jo sode vaisių medžius arba saulei per daug kaitinant, arba žiemai spiginant. Piliečiui tas tiek nekenkia, ypačiai, kad jis valdininkas yra. Jo alga vis lygi. Laukininkas gal to išvengti parduodamas lauką ir traukdamas miestan. Tuomet jis dalyvaus piliečių likime.

Kiekvienas žino, kad nereiktų jam kentėti po savo likimu, jei jis kitam luomui prisiglaustų. Visai toks jau dalykas pasirodo žiūrint į tautą. Aiškiai matoma, kad, nepriklausant prispaustai tautai, nebūtų tokio likimo ir būtų galima pasidžiaugti kitu. Be neparėjo nė vieną kartą tūlam lietuviui tas klausimas į omenį: kodėl tik esu Likimo statytas į lietuvių tautą?

Kad tokiais mąstymais dar daugiau pasiaiškina Likimo skrituliai, tai, rodos, ir gana tvirtai sukyla vienas labai svarbus klausimas. Žmogus, kurs gali ištrūkti, nors vienas ir antras, iš luomo likimo savo rūpesniu, savo veikimu, ar tasai ir negalėtų savo jėgomis visiškai iš Likimo valdžios iškliūti? Žinoma jau gana plačiai, kaip žmonės pašalinę arba sumažinę yra Likimo sunkenybes. Šiandien nebegali užeiti toks badas kaip senais laikais. Žmogaus protas sutvėrė geležinkelius, garlaivius, kurie iš tolimų kraštų maisto ten nukelia, kur jo nėra. Ir badas prašalinamas.

Taip žmogus gal ginties nuo blogo likimo savo jėgomis, savo veikimu ir sau sutverti gerą palaimingą likimą.

Bet vis dar pasilieka gana atsitikimų, kuomet Likimas kaip kokia nesuprantama Didybė stovi už žmogaus. Pasilieka dar tūli klausimai, kaip štai: kodėl lygiai toj šeimynoj, tame krašte, toj tautoj ir t.t. aš užgimiau? Kodėl mano dovanos, mano kūniški ir dvasiški gabumai, lygiai tokie? Kodėl pavidalas mano lygiai toks, koks jis yra? Kodėl mano gyvenimo sąlygos lygiai taip užtvirtintos mano užgimimu? Ir t.t. O kiek neklausinėja tik taip šaltai! Kiek tarsi sielos ašaromis dejuoja: kodėl? Visai nusiminę, kiti sunaikina savo kūną ir tokiu būdu iš akių prapuldo visą regimą pasaulį, manydami išbėgs iš Likimo! Bet kas gal ant tų klausimų, ant tų skausmų atsiliepti? 


KAIP REIKĖTŲ LIKIMĄ SUPRASTI

Yra atsiliepimų. Sako vieni, jog viskas Dievo valdoma. Ir nieko nebūtų prieš tai sakyti, jeigu tie žodžiai išreikštų tikrą supratimą. Vienok to retai terandama. Paprastai manoma, Dievas paskiriąs kiekvienam jo vietą: apdovanojąs vieną visokiomis dovanomis – dailiu ūgiu, dora, išminčia, širdingumu ir t. t., o kitą sutveriąs kaip kokią įsikūnijusią piktenybę; vienam suteikiąs visokios palaimos, ant kito kraunąs visokias sunkenybes; vieną jis palinksminąs, kitą vėl visokiu būdu baudžiąs; vieną sodinąs ant karaliaus sosto, kitą rakinąs į vergo retežius. Ir t. t. Dievas darąs, kaip jam tinka: tai taip, tai antraip.

Tokiu būdu Dievas manytas, lyg jis būtų koks labai ūpingas netikęs žmogus, kurs, pasislėpęs kur nors, besityčioja iš kitų. O žmogus turi kęsti arba gali pasilinksminti. Vis tik jo likimas bus, kaip jam Dievas jį priskyręs yra.

Berods ir sakoma, kad nesutinkąs Dievas su visu, ką žmogus mano, geidžia arba meilija ir daro arba veikia. Ir jis grumzdžiąs bausti. Vienok, žmogui apgailėjus savo nuodėmes ir Dievo labai meldus, tasai jam atleidžiąs jo kaltes.

Koks didis čia žmogaus nesupratimas, išrodo jau ir vienas paveikslas. Imkime tik žmogų, kurs pasidavęs visuomet karščiavimui, kerštui, godui, pavydui ir t t. Galiausiai jame visos tos piktenybės taip susikaupusios yra, jog, progai pasidarius, jis užmuša žmogų ir jį apiplėšia. Tasai tuomet miršta staiga. Neturi laiko Dievo atsimelsti savo nuodėmes. Ir, kaip sakoma, miršta po kerštu ir pareina į kančias. Visai baugus jo likimas. Į tąjį įtraukta būna ir jo šeimyna. Jo žmona, jo vaikai gal kenčia didžiausią vargą. Jiems prisieina badauti ir gal duonos prašyti kitų žmonių. Visiškai kitoks gal pastoti užmušėjo likimas. Suimtas jis berods tampa nusmerktas myriop. Bet jis kalėjime graudenamas, mokinamas, jeib jis prisiverstų, apgailėtų savo piktenybes ir atsimelstų Dievo. Taip jam padarius, jis randa išganymą, kad ir žudomas yra.

Ir išeina, jog žmogžudys daug palaimingesnis negu užmuštasis. O kiti tam lygūs Likimo išguldinėjimai aiškiai parodo, jog jie pareina iš tamsumo. Negali būti taip. Ir todėl nemažas žmonių skaičius atmeta visą tikėjimą į Dievą ir į Dievo valdymą. Ir pradeda mokinti, jog visas gyvenimas guldosi ne ant Dvasios, ne ant Išminties, bet ant „negyvosios, aklosios“ materijos.

Sakoma, ji yra pamatas viso to, kas esti. Iš jos viskas pareina. Ji susitverianti visokiais pavidalais. Ir tuose pavidaluose tinkamu būdu susitvarkiusi, pasirodo kaip gyvybė, kaip jausmai, geismai, protas, išmintis ir t. t. Ir tat, kas kenčia ir kas kankina, kas palaimingas ir kas palaimina, visa esanti ta pati materija.

Taip, sakoma, stojasi žmonės visomis paviršutiniomis ir vidaus ypatybėmis. Taip žmonės įvairauja, taip jie kenčia, taip jie pasidžiaugia. O vislab jiems pareina iš aplinkenybių, iš materijos. Pagal tai vienas yra dailus, kitas nedailus, baisus, vienas gabus, kitas paiks, vienas doras, kitas nedoras, vienas lietuvis, kitas anglas, vienas vargužio vaikas, kitas karaliaus sūnus, vienas juodos odos, kitas baltos ir t.t. Pakeisi aplinkenybę – ir visas žmogus bus kitoks. Apgobsi jį visokiais turtais, visokiais smagumynais – ir jis iš lengvo pastos garbingu, protingu, net karališku. Viskas taip lengva.

Vienok ir šišon dalykas tas, kad žmogus gyvai jaučia Likimo, arba, sakysime, gyvenimo sunkumą, kad jis pats kenčia. Jisai tarsi stovi prieš viską, o viskas – prieš jį. Žmogus, jautrusis, sąmoningasis žmogus, savo patyrimais aiškiai skiriasi nuo viso to, kas apie jį randasi. Ir jo skausmai yra ypatiškai jojo ir ne tiktai aplinkenybių atsitikimai. Vienok to tūli nepastebi.

Dar kiti tiki, jog Likimas yra visai ypatinga galybė šalia Dievo arba šalia gamtos. Ir ji neišvengiamai užeina ant žmogaus kaip naktis po dienos arba antraip. Ir tokie žmonės tai nuolat sako: ką padarysi, taip jau lemta.

Iš visų tų mokslų pasirodo, jog manoma, žmogus esąs jaučiąs, jautrus daiktas, ant kurio gulasi visas pasaulis, Likimas, arba gyvenimas, ar kaip jį vadintum, stovi kaip kokia beširdė šalta baidyklė už žmogaus, kuriuo ji gal žaisti kaip kokiu nesistengiančiu žaislo daikteliu.

Nesiskiria tame savo pažiūrų prasmėj tikintieji nuo netikinčiųjų. Anie berods stato pasaulį ir Dievą šalia vienas antro, pasaulis, kartą sutvertas, gyvena sau. Bet Likimas pareinąs irgi dabar vis nuo Dievo. Šitie težino vienat apie pasaulį, kurs savyje turi savo gyvenimo priežastį. O reikia sakyti, jog tai, gerai supratus, ne taip klaidinga. Toliau sakoma, žmogus yra to pasaulio, tos gamtos dalelė. O tos dalelės gana įvairios. Bet kodėl taip, tai nesakoma. Pasilieka nesakyta, būk iš netyčių viskas taip stojasi. Tačiau taip tikima. Tik tos netyčios žmogui labai skaudžios. Berods kalbama apie visokias jėgas, kurios pagal įstatymus aklai, mechaniškai veikiančios. Vienok tuomi nepašalinamas žmogaus kentimas, neišguldomas jo kartais labai skaudus likimas.

Bet randasi mūsų laike, kad ir tik iš lengvo, aiškesnis viso pasaulio supratimas. Pradedama numanyti, jog pasaulis kilęs iš dvasiško stovio, kursai savyje turi Amžinąją savo Priežastį, kuri niekuomet neatsitolina nuo pasaulio, bet kurioj visas pasaulis ir mes gyvename, esame ir krutame. Ta priežastis apsireiškia visomis saulėmis ir visais pasauliais, visais pavidalais ir žmogumi, visa gamta. Sako išmintingieji, jog žmogus nėra sau asmuo šalia pasaulio, šalia gamtos, bet jis yra jos dalelė ir Amžinoji Priežastis apsireiškia juomi.

Yra žmogaus esybė, kaip ir grūdo esybė. Abu priklauso prie visuotinio gyvenimo, yra visuotinio gyvenimo dalelės. Bet iš grūdo stojasi augmuo, ne, kadangi čia susitvenkia, susikrauna visokia materija, bet kadangi grūdo esybė, norėdama šitame pasaulyje pasistoti, privalo šito pasaulio materijos ir todėl ją pritraukia ir ją savimi pildo. Taip ir žmogus auga ir gyvena. Ir galima kaip svarbiausių minčių vieną tą ištarti: Žmogus, tai esti jo esybė, ne jo pavidalas, yra vidurys, iš kurio kyla priežastis jo kūniško ir vidaus tarpimo, ir per šį vidurį apsireiškia pati Amžinoji Visatos Priežastis. O kad jau taip, ar nebūtų tai ir teisingiau, kad jį suprastum esančiu ir savo gyvenimo, ir likimo viduriu. Tiesiog pasakius: Nėra Likimo, kurs už arba šalia žmogaus stovėtų. Pačiame žmoguje randasi kaip jo gyvybės, taip ir jo gyvenimo, ir jo likimo priežastis.

Šitas sakinys galėtų labai plačiai ir moksliškai išrodinėjamas būti. Bet ne visai sutinka tai su dalyku, kuriam tarnauti turi šitas raštas. Ir nėra tai reikalinga. Seniai jau mokslininkai išrodinėja, jog visi mūsų patyrimai atsieina bei randasi mumyse, viduje, jaučiančioj sieloj. Ir mes tik viską išdėstom laukan, jeib aiškiau viską atskirtumėm. Mūsų pasaulis yra mūsų viduje. Mes esame pasaulio dalelė, o vėl visas pasaulis yra mumyse. Ir taip aiškiai gana pasirodo, kaip svarbu, kad šį pasaulį taip šviesiai kaip galima regėtumėm.

Tik nėra dar tankiai išrodinėta, kad žmogus ir yra savo likimo vidurys. Berods tai ištarta išmintingųjų moksluose. Ir paimkime tik raštus didžiųjų poetų, visur atrasime, jog jie numanė tą patį dalyką. Garsusis vokiečių poetas Šileris taria: „Yra širdyj likimo tavo žvaigždės“. Mėginkime tai gerai išmanyti.


ŽMOGAUS PAVIDALAS, JO AMŽIAUS BĖGIS IR LIKIMAS

Paprastai, pamatę žmogaus pavidalą, manome žmogų matą ir jį pažįstą. Bet paskui ne kartą atsitinka, jog tūlas sako: nebūčiau tikėjęs, jog tokiu to žmogaus esama. Tuomi pasirodo, kad pavidalas neapreiškia visą žmogų. Tasai tik palengva, su laiku išdėstinėja savo ypatybes kaip iš kokio ryko. O tos ypatybės nepadedamos kaip kokie daiktai. Jos pasirodo žmogaus veikimais, žmogaus gyvenimu, visu jo amžių. Todėl ir galima sakyti, kad žmogaus amžius yra išdėstytasis žmogus. Patsai žmogus begyvendamas išvysta save ir stebisi, kas iš jo pastojus.

Pažinę žmogaus pavidalą ir visą žmogaus gyvenimą, tuomet tegalime sakyti, kad pažįstame visą žmogų. Ir apie save turime patys sakyti, kaip tat jau senovėje sakyta: kas esu, žinau, bet kas būsiu, negaliu užtvirtinti.

Žmogui gyvam esant, jo esybė liejasi kaip kokia srovė iš bedugninės versmės. Visas žmogaus amžius – tai žmogus. Jo pavidalas yra tiktai jo esybės vartai, jo esybės apsireiškimo vidurys. Žmogus nėra tiktai tokia erdvėj regima, bet ir laiku patiriama patybė. Ji nesistoja tiktai erdvėje, bet ir žmoguje.

Tokiai žmogaus esybei negalima priskaityti tik tai, ką ji veikia, kaip ji apsireiškia, kas iš jos kyla, bet ir viską, ką ji patiria, kas jai apsireiškia. Žinomas yra dalykas, kad kiekvienas tik tą tepatiria, kas atsako jo ypatybėms. Žmogus be jautrios muzikališkos ausies neišgirsta smulkiuosius balsų skirtumus. Žmogus be jautrios sielos nebūtų užgautas, kad Likimas jam paplėštų garbę. Jis, garbės nepažindamas, tokio likimo visai negalėtų numanyti. Ir vėl žmogus, kurs visai doriškame aukštume gyvena, negali, nustojęs kokį turtą, taip skaudžiai nusiminti, kaip tasai žmogus, kurs visa širdimi vien prie turto prisirišęs.

Visa tat galima trumpai ištarti sakiniu: žmogus apsireiškia savo pavidalu, savo veikimu ir galiausiai savo likimu. Kaip iš jo esybės jo pavidalas pareina, kaip iš jos apsireiškia jo veikimas, taip stojasi iš jo esybės ir jo likimas. Patsai žmogus yra randamas jo pavidale, jo veikime ir jo likime. Visa, kas žmogaus omenyje pastoja žinoma, visi geismai, visos mintys, visi džiaugsmai ir skausmai, visi yra jo turtas ir visi su juomi yra susirišę. Plačiau imant, galima sakyti, visa tat jis patsai yra, visa tat pareina iš jo paties.

O jeigu tikrai taip yra, tai žmogus negali kaltinti nė vieno kito, negali nė vienam pykti. Nebaudžia Dievas žmogaus. Nekerštauja Dievas. Tai jis ir negalėtų, kadangi jis Meilė yra. Negali būti kaltinami kitų žmonių netikumai, nė žiaurioji gamta, kad žmogui nesiseka, kad jo padėjimai blogus, kad gyvenimas sunkus, liūdnas, kad jo sveikata silpna, kad jis nė vieno nemylimas, kad jis kitų neapkenčiamas, persekiojamas, kad jis žemos doros, menko proto, neapveidus, nedailio ūgio. Visa jis pats ir vienat jis pats yra nupelnęs.

Šita suprasdami, tegalime geriau išmanyti, kad yra visur teisingumas ir tiesa, kad valdo įstatymas, kurs neklysta, kad kiekvienam tenka, ką jis užpelnęs, kad kiekvienas dagoja, ką jis yra sėjęs.

Taip, atkartojant tą svarbųjį dalyką, galime sakyti, jog žmogus savyje turi versmę savo gyvenimo ir savo likimo. O kaip evoliucija jį veda iškilti iš žemiško gyvenimo, taip jis evoliucijos ir vedamas išaugti iš savo likimo ir galiausiai ant jo vyrauti ir jį visiškai valdyti.

Yra tai mokslas išmintingųjų. Bet prityrimas tai ir išrodo. Lengvai galima tai išvysti. 


ŽMOGAUS VEIKIMAS IR LIKIMAS

Yra visose kalbose priežodžių, kurie sako, jog žmogus pats sau užpelno ar palaimą, ar nepalaimą. Matyti, jog paprastai žmonės ne tiktai tiki, bet tiesiog aiškiai žino, kad guli ir miegi, kaip sau pasikloji.

Kurs dirba visu stropumu ir neeikvoja, ką užpelno, tasai pralobsta. Tūlas, kurs prasidėjo nieko neturėdamas, pastojo milijonierių. Berods nepasiseka visiems lygiu būdu. Tačiau regimai pasisekimas arti susiriša su darbštumu. Rodos, nė vienas netikės pralobti, iš mažens nieko neturėdamas ir tinginiaudamas.

Visai taip yra ir kituose dalykuose. Nepastoja nė vienas mokytu, kurs nesimokina. Niekas netampa mikliu, kurs nesimiklina. Negali nieks gražių darbų atlikti, kurs jų nesipratina. Visur žmogus turi pats bandyti ir prisiveikti norėdamas ką atsiekti. Tai, rodos, nė kalbos neverta ir nieko bendro neturi su Likimu.

Vienok, eidami tolyn, pamatysime, kaip čia viskas rišasi. Imkime tik ir garsą. Nebūsi pagiriamas, kad neatliksi garbės vertų darbų, kad nesistengsi, nebandysi garbės įgyti. O kad ir nebūtų buvus galima darbų atlikti, nors būtų nuoširdžiai tai norėta, garbė tau tetos. Tikras noras – tai yra svarbiausias dalykas. Ir tik prie noro mezgasi likimas.

Noras betgi rišasi ir prie neapykantos. Ką neapkenti, tą stiprini ir didini. Toks jau dalykas ir su tuo, ko bijais. Ir veikdamas, bet ko neapkęsdamas arba bet ko prisibijodamas, tikrai tą padidinsi ir sau prisiauginsi. Eiki per lieptą pasibijodamas, ir vargiai pereisi nesušlapęs, įkrisi! Kad bijais ant stogo lipti, veikiau nelipki; bet, apveikęs savo bailumą, gali drąsiai lipti. Išeis visai gerai. Neapkęski žmogų ir matysi, kaip jis tarsi tyčia tau į kelią stosis. Pradėki kokį darbą neapkentimu, ir visuomet jis tarsi prie tavęs prilipęs bus.

Tai berods dalykai, kuriuos negali kiekvienam ant delno padėti. Todėl gal ir ne vienas pasakys, jog čia galimi ir negalimi daiktai ant vieno kurpalio užtempti. Vienok dienų patyrimai gana tankiai išrodo, jog visa tat yra vienos ir tos pačios kilmės. Tik reikia akis atverti, tuomet išvysi tai.

Toliau galima matyti, kaip žmogaus veikimas nelygumus tarp žmonių išlygina. Naudodamas savo protą, žmogus nors kiek protingesniu pastoja, kad užgimdamas ir nebūtų parsinešęs daug proto. Menka sveikata gal taipo jau patvirtėti, kad žmogus ją vis po mažumą stiprina. Lygiu būdu gal ir silpnas kūnas nors šiek tiek padrūtėti. Tik reikia nepailstant ir atsikartotinai visokiais lankstymais, braukymais ir tikru penėjimu jį šelpti ir aprūpinti.

Visi šie dalykai gana gerai kiekvienam žinomi. Visi žmonių nelygumai, ar tai būtų kūno pavidalo, kūno padėjimo nelygybės, pat ir žmonių gabumai, arba dvasiškų dovanų skirtumai, gal būti bent kiek išlyginami žmogaus veikimu ir darbu.

Galiausiai žinoma, kad ir doros nelygybė gal būti pašalinama. Žmogus žemos doros gal nors truputį pakilti. Nieko čia nepadaro mokslas, kurs ant atminties keliamas, bet anas gyvenimas, kurs yra išminties mokslo pildymas. Žmogui prisipratinant gyventi doriškai, jame iš lengvo atsiranda doros jėgos ir aiškesnis doros nujautimas. Irgi pati sąmonė prasiskaidrina. Žmoguje tarsi sušvinta išmintis.

Tokiu būdu likimas visuose dalykuose gal būti kreipiamas ir taisomas. O žinoma ir lengvai suprantama, kad jis ir gal būti pasunkinamas, kad žmogus savo darbais jį gal visai nepakeliamai skaudžiu pasidaryti. Beveik visai paprastas yra tai visų dienų dalykas. Ir todėl rašytojai parodo visokiuose raštijos darbuose: romanuose, novelėse ir dramose, kaip žmogus savo pasielgimu brenda tolyn į skausmus ir kančias, kaip sau likimą tiesiog baugiu padaro.

Tą žmonės supranta. Ir visokie jausmai juose sukyla. Net užgaunamos jų dirgsnys. Toks yra gyvenimas, jie sako. Ir tūli randa tame pasimėgimą, kad jie gyvenimą nors tokiu būdu regėti bei paragauti gal. Retasis tepajaučia, jog tuomi savo širdyje jau taiso žemyn traukiančiam likimui kelius.

Daug svarbiau ir naudingiau būtų, kad rašytojai parodytų, kaip galima žengti į palaimingą pavasarinį likimą. Kiekvienas norėtų palaimingai gyventi. Tik suradimas tikro kelio retajam žinomas. Paprastai žmonės, norėdami palaimingais būti, puola į nepalaimos bedugnį. Gerą likimą tegalima prieiti naudojant aukštesnes veikimo jėgas. Vienok tos neužgauna dirgsnis, tos neapsvaigina, nesusargina, jos gydo ir iškelia iš visų tamsumų į švelniąją šviesą, į rausvąją ateitį. O tuom tarpu žmonės tesiranda tame stovyje, kur jie mieliau mauroja prietemoj, apyžlėjoj ir tirštume, kadangi dar visai negali numanyti, kokia yra šviesos ir aukštybės palaima. Ir tiktai tasai, kurs gana ten niaurojęs yra, kuriam teko gana vargti, pakęsti ir verkti, tasai pasiilgsta šviesos ir skaistumo.

Bet gana. Jau iš šitų paminėjimų yra matyti, jog žmogaus veikimas įžymiai apkeičia irgi likimą. Galima tiesiog sakyti, žmogaus likimas gema iš jo veikimo; žmogus pats yra savo likimo sutvertojas ir valdytojas.

Vienok yra ir gana daug dalykų, kurie nepareina, kaip rodos, iš žmogaus veikimo. Nelygiais pagal kūną ir sielą žmonės susivokia šitame pasaulyje, pareina kiekvienas į ypatišką vietą, pas ypatiškus žmones: savo tėvus, į ypatišką giminę, į ypatišką tautą. Ir t. t.

Toliau, kiek turi žmogus to patirti ir pakęsti savo amžiuje, kas užeina visai netikėtai! Kiek, rodos, visai neužpelnytų pasisekimų, palaimingų prityrimų jam puola į dalykus! Ir tūlam jau tik rodos, kad čia ar viskas netyčios, arba koks valdytojas, kursai suteikia žmonėms, kaip jam kartais tinka.

Išmintingieji sako, jog visame Visatos gyvenime visa yra gerai surengta. Ir mažiausias dalykas neatsitinka prieš tą tvarką. O kas užeina ant žmogaus, tas turi visuomet savo priežastį žmogaus veikime. Bet, norint tą dalyką suprasti, reikia žinoti, jog žmogus nėra kūniškasis žmogaus pavidalas, kurs laiką auga, kruta ir nyksta. Žmogus yra esybė, kuri aukšt visų kūniškų apreiškimų ir persikeitimų stovi. Sako išmintingieji, jog žmogaus amžius nuo užgimimo lig mirties yra kaip viena diena nuo rytmečio lig vakaro. Dienos bėgyje žmogus vakar pradėtąjį darbą tolyn varo. Ką jis vakar neatliko, tas jį šiandien trukdo. Kokiu būdu jis vakar nusižengė, tuomi jis šiandien kenčia. Kad jis vakar, namus statydamas, negerai parėmė sparus, tai jie šiandien jam griūva ant galvos. O kad jam ir pasirodo, jog jie iš netyčių virto, tačiau jis to kaltas. Bet kad jis vakar savo namus gerai aprūpino, tai jis šiandien smagiai gyvena. Kad jis vakar dorai pasielgė, jis ir šiandien pasijaus pilnas doriškų papročių ir jėgų. Ir t. t.

O kaip žmogus gyvena nuo dienos į dieną, taip, sako išmintingieji, jisai ir eina iš vieno amžiaus į kitą. Vakare įmigdamas, žmogus šalinas nuo savo kūno, kurs per naktį nenaudojamas savaip gyvena. Bet, išaušus naujai dienai, žmogus grįžta ir priima kūną naujiems darbams. Mirdamas žmogus taipo jau apleidžia savo kūną, kurs pranyksta ir virsta dulkėmis. Užmigdamas žmogus, arba, geriau sakant, jame apsireiškiančioj! dieviškoji galybė, sutveria pagal gyvenimo įstatymus iš žemiškos materijos naują kūną, kuriame jis apsigyvena ir jį verčia jam tarnauti.

Ir tuomet ant žmogaus užeina ir visa, kas buvo sustojus, susikaupus praėjusiame amžiuje. Viską jis turi išragauti, ką jis yra ragavimui prisitaisęs. Kad jis yra platinęs, gaminęs palaimą, toji dabar jam tenka. Kad jis yra buvęs priežastis nepalaimos, toji griūva ant jo. Kad yra jis meilingas buvęs, jis gal pasidžiaugti meilingumu. Kad jis neapkentė kitų, jis gauna patirti, kas tai neapykanta. Kad jis godžiai plėšė iš kitų turtus, dabar iš jo plėšiama. Kad jis, valdovu būdamas, spaudė žmones, jis dabar galbūt kaip vergas neša priespaudos jungą. Ir t.t. panašiu būdu.

Apsvarstant pasirodo toks mokslas visai teisingu. Ką žmogus kūnu yra padaręs, tas tiktai ir turi kūnui vertybės. Ką nuveikė geismai ir karščiavimai, tai ir tik ant geismų tegali atsiliepti. Nebūtų teisinga žmogaus geismingąją, arba gyvulišką, sielą, tai esti vėlę, už tai bausti, ką kūnas padarė, ir antraip. Ir nebūtų teisinga, kad žmoniškoji siela viena turėtų tą iškęsti, ką geismingumas yra padirbęs. Atlyginimas tegali tuomet būti teisingas, kad jis suteikiamas po tais pačiais padėjimais ir išlygomis. 


ŽMOGAUS VEIKIMO PASLAPTIS

Visi iš tokių mokslų kylantieji klausimai suprantami yra, kad ištiriame, kokiu būdu žmogaus veikimas nusiduoda. Ir čia pirm viso reikalinga išmanyti, jog plačiai žinomasis žmogus visomis savo jėgomis tiktai yra tikrojo žmogaus įrankiu, bet gyvas įrankis, kurs ir savaip dirbti ir veikti gal, o tokiu būdu ir veikia.

Tikrasis žmogus yra dvasia-siela su savo esybės reiškiniais, būtent noru, arba valia, ir išmintimi. Tikrasis žmogus pildo tariamąjį žmogų visai panašiu būdu, kaip šviesa pildo žemę, vandenį ir orą. Tariamasis žmogus yra taipo jau trejopas, būtent kūniškas, geismingas ir mintinis. O patsai žmogus lygiu būdu apsireiškia žinomame žmoguje, kaip saulė – žemėje, vandenyj ir ore.

Yra tai visai paprasta žinia, kad saulės spinduliai sužadina regimoj materijoj visokias jėgas. Atsiranda šiluma ir su ja, paveikslui, kad vanduo virsta garu, pasiplėtimo jėga, kuri gali plaišinti ir geležinius rykius. Oras, vanduo, žemė tarsi gyvesni pastoja, kad jie sušyla. Visi gyvybės gaivalai pabunda ir tarpsta stebėtinu savo būdu. O tie gaivalai pasirodo vėl tartum seniau saulės gaminti. Galima tiesiog sakyti, jog saulės spinduliai pastoja gyvais pavidalais, paveikslui, gėlelėmis. Tačiau gėlelė yra stebėtinu būdu gyvenąs pavidalas, sutvertas iš įvairių materijos rūšių. Gyvena ji sau, o saulės spindulėlis yra kaip jos dievas, kurs jos gyvenimą sukėlė iš nebūtų sapnų ir jį išlaiko savo akivaizda.

Toks jau padėjimas randasi tarp tikrojo ir tariamojo, paprastai žinomojo žmogaus. Kuomet ansai artinas kūniško gyvenimo šaliai, tuomet ir prasideda tariamojo žmogaus gaivalas pabusti. Tasai prisiartinimas nėra joks stebuklas. Neardo jisai išaugusio žemiško gyvenimo sąlygas. Yra jos pilnai tvarkios ir visiems stebuklingiausiems dalykams gražiai pritaikintos. Kūniškam pavidalui imamas diegas iš anoj tvarkoj gyvenančių gyvų tėvų.

Toliau reikia atminti, jog tas tokiu būdu susitvėręs ir išaugęs „žmogus“ nėra kaip koks padirbtas daiktas, kurs, kartą atliktas, toksai ir pasilieka. Kūniškasis, geismingasis ir minčių žmogus, trumpu žodžiu, paprastai žinomas žmogus, yra kaip kokia srovė. Nuolat per jo pavidalą liejasi lyg upės vaga nauja „materija“, nauji geismai, naujos mintys. Tiktai pavidalas pasilieka tas pats kaip upės krantai.

Tikrasis žmogus, tą pavidalą išskėtęs, stovi toj srovėj. O ta teka. Ir jos tekėjimas apsireiškia žmogaus gyvenime, jo būde, jo doroj, jo prote, jo veikime. Viskas guldoma ant žmogaus paties, tačiau paprasto žmogaus beveik visi darbai yra visiškai jo prigimties gyvenimas, ir nieks daugiau. Tikrasis žmogus tik tiek yra prie viso to prisidėjęs, kad jis su anuo gyvenimu yra sutikęs. Kiekvienas tą savyje gali numanyti. Jo prigimtis veikia visomis savo jėgomis, o jis sutikdamas tuomi tarsi sako: Mans dėlei! Kad ir kartais norėtų priešintis. Tą žinodami, „žmonių“ veikimus daug teisingiau suprasime ir priimsime ramiau. Bet žiūrėkime tai geriau ištirti. 


VEIKIMO JĖGOS

Paprastai žinomas žmogus pasirodo tikrai esančiu. Jis turi kūną, kurs materiališkas yra. Bet kas ta materija iš tikro būtų, tai labai sunku išguldyti. Galima sakyti, ji yra tat, kas esti. Bet suvoki tai, kas esti! Kas paprastai rodos esančiu, tik yra pasirodymas, yra ypatingas slaptingos esybės atsiliepimas. Ta esybė, iš kurios sutvertas arba susitvėręs yra regimasis pasaulis, turi, note išmintingųjų, tris pamatines ypatybes, kurios, sanskrito žodžiais vadinamos 

Satva, Radžas ir Tarnas [l],

arba lietuviškai sakant: šviesa-esybė-sąmonė-teisybė, troškimas-karščiavimas-geismingumas-svetnaudybė ir

sunkumas-vangumas-tamsumas-paikumas;

arba paprastai siaurais mokslo žodžiais: Sąmonė, Jėga ir Materija. 

Šitos ypatybės nuolat veikia, perdėm apsireiškia. Visas mūsų pasaulio padėjimas ir krutėjimas nusiduoda šitomis ypatybėmis. Nėra vietelės, kur jų nebūtų. Bet, joms susispietus į pavidalus, jų veikimas tiktai pastoja atvirai regimas. Vienok jis ne visur lygus. Mineralų pavidaluose beveik vien tik Tarnas apsireiškia. Augmenyse jau ir Radžas gal būti pastebimas. Aiškiau jis numanyti gyvuliuose ir visų daugiausiai žmonėse. Iš žmonių pavidalo spindi ir šiek tiek jau Satva. Vis dar pasilieka atgal klausimas, kas tas ypatybes sutelkia į pavidalus. Bet negalima tuo tarpu atsiliepti ant to.

Kad iš žmogaus vyriausiai apsireiškia Tarnas, tuomet žmogus stovi ant žemiausio žmoniškumo laipsnio. Tariamasis kultūros žmogus stovi laipsnį aukščiau. Čia stojas Radžas į akis. Paprastai sprendžiama, jog Radžo varomasis. Didžiausius nežmoniškumus pastebime prie kultūros žmogaus. Suprantamas daiktas. Tamsumas, vangumas ir kas tam lygu nepasidaro kitam žmogui labai skaudūs. Už tai šauniai daugiau troškimai, karščiavimai, svetnaudybė ir t. t. Tarno žmogus yra „nekalta“" iš tamsumo ir vangumo, Radžo žmogus „nusikalsta“ iš karščiavimo ir geismingumo. Vis tik šisai stovi aukščiau. Jame daugiau yra gyvybės, krutėjimo, veiklumo. O tik tam atsiekus reikalingą aukštumą, Satva tegali sušvisti žmoguje. Tuomet žmogus, kiek mes tuo tarpu suprasti galime, yra atsiekęs aukščiausią laipsnį.

Gamtos susitvėrime pirmiau pasirodo Tarnas, toliau – Radžas ir paskiau Satva. Kuomet Radžas išauga, Tarnas jam tarnauja; o Satvai išnokus, Radžas ir Tarnas apsireiškia, gamta yra be pavidalų, be įvairaus judėjimo, be gyvybės. Radžui parėjus į priešakį, gamta lyg apsiverčia. Iš ramaus miego pabunda. Galima sakyti, ji užgema. Radžas pradeda valdyti Tarną. Bet visa gyvybė tuomet randasi vien tik krutėjime. Paskiau užteka Satva. Ir tuomet gyvybė yra žinojimas. Gamta atsispindi savyje. Jos gyvybė gilinasi į bedugnius. Iškyla esybė aukšt krutėjimo.

Vis tik ir tuomet kiekviena ypatybė nedingsta iš gamtos. O tik stojasi nauja tvarka. Pasirodo tos ypatybės eilėje. Apačioj stovi Tarnas, aukščiau – Radžas ir viršiausiai – Satva.

Visa tai galima ant žmogaus pastebėti. Ir kokiu būdu neapsireikštų žmogus, vis anos gamtos ypatybės bus regimos. Kad žmogus yra tamsus neišmanėlis, vangus, tingus, pasileidęs, paikas ir kvailas, nuolatai abejojąs, tuomet jame turi viršų Tarnas. Radžas valdo, kad žmogus kupinas visokių geismų, kad jis nuolat karščiauja, kad jį visokie troškimai varo, kad jisai svetnaudybės pavergtas, kad jis yra priešginys, sauvalninkas, kietasprandis ir kad jis perdėm nerimastauja. Bet kad iš jo lyg pro visus vartus skaidri išminties šviesa spindi, tuomet žydi Satva.

Šitos gamtos ypatybės kiekviename žmogaus pasielgime arba veikime pasirodo. Todėl reikėtų į žmonių darbus visuomet žiūrėti kaip į gamtos apsireiškimus. Ne kitaip. Ir daug geriau visa suprastumėm. Nekiltų mumyse taip veikiai neapykanta. Tik visai kvaili supyksta, kad vėjas į veidą kerta, kad sukrauta malkos kupeta ant jų užgriūva, kad srauni srovė paneša laivelį. Protingasis viską ramiai pakenčia. Žino, jog čia gamtos jėgos veikia pagal įstatymus. O taip ir žmonių gamtos, būtent prigimties, jėgos savo būdu veikia. Nėra čia už ką pykti. Tik viskas reikalauja vien supratimo. O kad viską supratęs esi, tuomet stovi aukšt gamtos jėgų ir jų apsireiškimai tau nekenkia. Taip reiktų visados j žmonių veikimus žiūrėti. Ir jie iš tikrųjų tėra gamtos jėgų apsireiškimai.

Kokia gamtos ypatybė viršų turi, taip „žmogus“ pasielgia. Ir ant prasčiausio dalyko tai matyti. Sakoma, auksą kiekvienas žmogus brangina. Bet visai nelygiu būdu. Paikutis, arba ir laukinis žmogus, radęs aukso pinigą, pasidžiaugia jo žibėjimu. O kad jam tai nusibosta ir jis to atgrisęs yra, meta jis auksą šalin kaip ir kitą niekniekį. O tai todėl, kad jis nepajaučia, jog auksas galėtų jam naudos atgabenti. Tokiame žmoguje Tarnas viršauja.

Kitas pažįsta aukso vertybę. Ir jis jį naudoja. Bet vis tokiu būdu, kad kuo pilniau pasotintų savo geidulius ir troškimus. Berods ne kiekvienam žinoma, kad tai geiduliai. Tūli tiki, jog tuomet, kad jie nori į dangų nukakti, jie negeidauja, juos nevaro geiduliai. Tačiau visados čia geidimai apsireiškia, kuomet žmogus nori sau bet ką įgyti.

Kartą koks nors žmogus kalbėjo žmonėms apie tai, kad reikia atsisakyti nuo viso, kas žemiška, norint įgyti dangaus karaliją. Ir tūli manė, kad reikia visas savo brangenybes sunaikinti. Todėl jie jas į krūvą sunešė ir sudegino. Bet jie tuomi nebuvo atsiekę dangaus brangenybių. Ir visas karštis, kuriuom jų geidavo, virto neapykanta į aną kalbėtoją. Tasai pagaliau tapo sudegintas. Tie žmonės stovėjo ant to laipsnio, ant kurio jie auksą ir brangenybes pagal tai brangino, kiek jiems iš to smagumų buvo žadama. Ir kito negalėjo suprasti. Net ir dangaus karaliją laikė smaguriavimo vieta. Tuose žmonėse visai pilnai gyveno Radžas.

Kur Satva viršų turi, čia žmogus daug geriau naudoja auksą. Neišleidžia jo niekams. Bet ir juo nesinaudoja dėl savo smagumo ir tik vien būtiniems savo ir kitų reikalams, gyvenimo tikslui artyn prieiti.

Tą, kas šišon sakyta, berods kiekvienas savo būdu supras. Vis derės ir supratimas iš to, kokios gamtos jėgos žmoguje viršų turi. Sakoma, žmogus, atsiekęs tikrą žmoniškumą, yra visiškai laisvas, liuosas. Bet kas ta žmogaus laisvybė?

Tasai, kuriame Tarnas viršų turi, tiki, jog jis bus liuosas arba dykas, kuomet jis galės daryti, kas jam įpuola j omenį, kas jam pamėgsta, kad nebus jokios tvarkos, jokio privertimo. Nežino jisai, jog tuomet viskas turėtų nykti ir sugriūti. Kas žmoniška, tat yra tvarkos apsireiškimas, kaip ir žmogaus pavidalas nėra tiktai materijos krūva, bet labai gerai tvarkyta materija.

Kiti žmonės, karštuoliai, tiki, jog kiti žmonės jų neleidžia liuesais, dykais gyventi. Jiems rodos, kad jų vergovė – tai kitų žmonių kaltybė; ir varžantieji įstatymai tų žmonių tyčia sumanyti kitiems žmonėms pavergti, išnaudoti. Nepareina jiems į omenį, kad visi sumanymai tik tokie tegali būti, kaip koks žmogus yra, kurs juos sumano. Ir įstatymus pašalinus, tiktai ta žmonių ypatybė, iš kurios anie įstatymai kilo, daugiau dar viršų gautų. Kad žmonės įstatymus išleidžia kitiems pavergti, tuomet jie tikri svetnaudžiai ir be įstatymų dar kuo daugiau bandys pavergti. O tie, kurie ant kitų skundžiasi, yra tokie jau. Nemato jie vergovės priežasties. Ir visa pasitaisius pagal jų norą, priespauda pastotų nepakeliama. Tokiuose žmonėse viršų turi Radžas.

Išmintingasis žino, jog visi žmonės galėtų be įstatymų gyventi ir visiškai dykais būti, jeigu jie tiek iškiltų, kad jie visiškai susivaldyti galėtų ir kad būtų ir visa svetnaudybė pergalėta. Labai jie pasiilgsta tokių laikų. Jie žino, jog tai žmonijos uždavinys tokį amžių prieiti. Bet jie taipo jau žino, kad žmonės tik iš lengvo laisvybės, dykybės laikams tesiartina, kad jie, kaip labai geras vaisius, tik palengva tenoksta. Išmintingieji – tai tie, kuriuose Satva šviečia. 


ŽMOGUS PATS, TIKRAI IMANT, NEVEIKIA

Kas šišon prie didžiausių šiomis dienomis branginamų dalykų parodyta, tat galima visur išvysti. Kiekviename žmogaus manyme, geisme, darbe apsireiškia Tarnas, Radžas ir Satva. Vienok reikia suprasti, jog ne kiekviena ypatybė visai viena apsireiškia. Jos trys beveik visur maišytos. Ir vienur viena, kitur kita daugiau pasirodo.

Galima sakyti, pavidalai, susitvėrę iš Tarno, yra regimi kūnai; pavidalai iš Radžo yra geiduliai, troškimai; pavidalai iš Satvos yra mintys. Vienok kiekviename visų tų skyrių pavidale ir yra kitų gamtos jėgų. Taip, jog tūlose mintyse yra daug Radžo. Yra tai tamsos mintys. Kuo daugiau jose yra Satvos, tuo šviesesnės jos yra.

Bet žmogus pats, jo esybė stovi aukšt visų gamtos ypatybių ir visų veikimų. Vienok, kol nesijaučia jisai už jų b e\ s; t q v i n č i u, tol jis tiki save patį veikiant, save patį einant, patį geidžiant, patį mintis sutveriant. Iš tikrųjų jis tiktai yra prižiūrėtojas, o gamta veikia. Bet žiūrėdamas jisai save visiškai užmiršta ir su gamtos veikimu taip labai sutinka, jog tiki save patį veikiant. O kad ką kas tiki, tad taip jam ir yra.

Šitas dalykas seniai žinomas. Jisai tikybų ir kitokiuose senuose moksluose mokinamas. Sakoma, „žmogus“ yra „svetur“ paklydęs, jis yra savo „tėviškę“ užmiršęs, yra apmiręs, atsitolinęs nuo tėvų namų, yra gyvas palaidotas, tupi kalėjime ir t.t. Visi Šventi Raštai kalba apie tai. Senose pasakose tat išpasakojama. Tik reikia visa tai suprasti.

Anas žmogaus sutikimas su gamtos veikimu nusiduoda ypatingu būdu. Kaip žinoma, gamta yra nuolatini srovė. Ir žmogaus prigimtis perdėm persikeičia. Kad šitame tekėjime atsiranda koks noris tuštumas, kokia spraga ar regimo kūno gyvenime, ar geismų gyvenime, tuomet šis tuštumas, arba ta stoka, atsigarsi visuose gyvenimo skyriuose ir tuoj susitveria žmogaus omenyj apie tai šiek tiek aiškus pavidalas, būtent kokia mintis. Toji toliau tartum nusileidžia į geismų valstybę, pastoja geisminga ir įsikūnija galiausiai žmogaus darbe arba pasielgime.

Žemo laipsnio žmogus vien tepažįsta kūno gyvenimą. Geismų ir minčių valstybė jam tiktai kaip žaibo apšviestos šalys pareina į omenį. Todėl jam ir rodos, jog jiedvi tiktai yra laikinis pasirodymas. Nežino jisai nuolatinio jų gyvenimo. Jo veikimas pareina todėl ir visiškai iš kūno reikalavimų. Kitoks tame yra aukštesnio laipsnio žmogus. Tasai žino nuolat apie geismų ir minčių gyvenimą. Jo veikimas pareina todėl ir iš geismų, ir minčių reikalavimų.

Bet viskas turi kilti pirmiau į žmogaus omenį ir čia kad ir tik sušmėkšti arba sužybtelėti. Šis žybtelėjimas yra žmogaus sutikimas su gamtos jėgų judėjimu. O tuomet stojasi šis ar anas veikimas. Ir sakoma, žmogus veikia. Jam sutinkant su Tarno judėjimu, išeina Tarno apsireiškimas, tamiškas veikimas; jam sutinkant su Radžo gyvumu, pasirodo Radžo darbas; o jam sutinkant su Satvos šviesa, toji sušvinta žmogaus veikaluose. Bet žmogus negal tuomi sutikti, kam jo sąmonė dar nėra gana jautri. Iš lengvo jis tegali išmokti, Tarnui gana gyvenus, numanyti ir Radžą, ir pagaliau Satvą ir tuomet priimti juos į savo omenį. Tuomet apsireiškiąs veikimas yra visiškai pilnas, didis. Bet žmogus pats vis tik nėra veikęs. Veikimas yra jo prigimties dalykas.

Sako išmintingieji, kad žmogus yra įsodintas į anų gamtos ypatybių spiečių, į „rojų“, jeib jis, prasidedamas su menku, išmoktų gamtos jėgas, visą gamtos gyvenimą pirmiau pažinti ir toliau suvaldyti. Tam yra gyvenimas, o ant to ir verčia Likimas, kurio gyvenimas tarsi apgobtas yra. 


ŽMOGAUS ESYBĖ JO PRIGIMTIES VEIKIME

Per žmogaus omenį traukia jo prigimties srovė. Kas visiškai materiališka, nepareina į omenį. Materija težinoma kaip tat, kas esti, ne daugiau. Aiškiau apsireiškia jausmai, geismai, troškimai, o aiškiausiai – mintys. Ir čia berods dar pastebimas nelygus aiškumas. Kas giliau žmogaus viduje nusiduoda, tas pastoja šviesiau, Žmogaus esybė yra kaip kokia liepsna. Kad ji savyje parimsta, tad ji daugiau šviečia, ir visas prigimties gyvenimas daug aiškesnis ir skaidresnis yra. Kad ji prieš jį nusilenkia, ji jo bangose tarsi paskęsta.

Iš tikro prigimties srovė neteka ramiai, kad ir tvarkiai. Veikiau galime sakyti, žmogaus prigimtyj sukasi jėgos kaip koks verpetas. Nuolat kūnas, laiką vartojęs naujai priimtą materiją, vėl verčia ją lauku. Taip jau žmogus nuolat išleidžia visokius geismus ir mintis. Be perstojimo jos eina nuo jo tolyn. Žmogus yra kaip koks vidurys, iš kurio, kaip šviesa nuo žiburio, į visas šalis liejasi gamtos jėgos srovės.

Kad kūnas yra nuolatinis sūkurys, kad žmogaus pavidale išvien įplaukia šviežia materija ir išplaukia senoji, tai mes tik suprantame žinodami mokslininkų išguldinėjimus ir apmąstydami kūno išlaikymą. Bet savo pačių patyrimais ir pastebėjimais galime visuomet persiliudyti, kaip mūsų jausmai, geismai ir meilijimai perdėm keičiasi, atsinaujina ir atstoja. Tas pats dalykas tiesiog žinomas pasidaro minčių gyvenime.

Taip anas įvairusis tekėjimas gana gerai pažįstamas. Ir tik reikia jojo atsiminti. Bet gana čia yra dar dalykų, kurie labai svarbūs ir kurie plačiai nežinomi. O juos reikia žinoti norint geriau suprasti žmogaus veikimą.

Tos srovės eina per žmogų, plaukia iš jo. Nėra visame pasaulyje vietelės, kuri būtų visiškai tuščia. Visur yra gamta, visur ji yra kvėpuojama. O tačiau žmonės to neatsimena. Visur jie apsupti ir pildomi visokių geismų ir minčių. Tame nieko naujo nėra. Bet šis gamtos plaukimas pastoja ypatingu pagal tai, kaip žmogus su juo sutinka. Kad ta srovė apie ir per žmogų .plaukia, žmogui nieko apie ją nežinant, jos gyvumas nėra didis, išrodo silpnu, aklu, menkai sąmoningu. Bet, įėjusi į žmogaus omenį, į jo sąmonę, ana srovė visai kitokia išrodo. Regimoji materija, kuri stato žmogaus kūną, o jo omenį tik labai silpnai tepasiekia, visiškai persiverčia, pastoja žmonišku kūnu. Ir ji visiškai kitokia kaip materija gyvuliuose ir augmenyse. Šis skirtumas berods ne toks atviras, kad jį galėtum aiškiai išdėstyti, vis tik kiekvienas protingas žmogus jį numano.

Dar didesnis persikeitimas regimas prie geismų, tai esti kamiškosios materijos. Tuojau ji susitveria žmoguje pavidalais, būtent ypatiškais, žinomais geismais ir mintimis. Tačiau ne žmogus jas sutveria. Geismai, mintys ir kas tam lyg gyvena gamtoje kaip kokie visokių veikimų ir atsitikimų diegai. Ir jiems į žmogų, tai esti į jo numanymą, į jo patyrimą, į jo sąmonę, įėjus, jie iš žmogaus atsigauna, pasiima gyvybės.

Daugiausiai žmogus apie tai nieko nežino. Yra tai toks visai paprastas dalykas. Žmogus net mielai peni visokius geismus, visokias mintis ir, nepasirinkdamas, kam ir kiek, jis jiems suteikia savo gyvybės. Sukyla koks geidulys, atplaukia kokia mintis, ir žmogus jai pasiduoda. Jam rodos, jis esąs ją patyręs; nežino, kad jis ją yra savim maitinęs. Lyg be sauvalės jis jas pakenčia, jis su jomis susigyvena.

Bet yra ir žmonių, kurie nepriima bet kokių minčių, kokių nors geidulių. Jie tarytum laikosi aukšt anų srovių. Nėra daug tokių žmonių. Tačiau rodos, jog visi žmonės turėtų išaugti iš minčių ir geismų vergovės.

Tuo tarpu didžioji žmonijos dalis vargsta minėtu būdu. Geismai, troškimai, karščiavimai siurbte siurbia jėgų iš žmogaus. Kuomet žmogus įsileidžia į juos, kuomet jis sutinka su jų gyvenimu, tuomet jis įdeda į juos savo esybės žymį, savo esybės kvapą. O ne tik taip. Kiekvienas žmogaus kūno judėjimas yra sau ypatingas ir apreiškia žmogaus ypatybę. Ką žmogus nutveria, čia ir pasilieka jo esybės žymis. Kiekvieno žmogaus pėdsakus šuo ir tūli žmonės atskiria nuo kitų.

Bet pasilikime prie žmogaus geismų ir minčių. Kiekvienas geidulys, kiekviena mintis, bet kokio žmogaus geista arba manyta, pasirodo jojo geismu arba jojo mintimi. Tai ne visiems žinoma. Bet ir nėra lengva tai patirti. Paprastų žmonių esybė nėra tokia galinga, kad ji paliktų aiškų ir lengvai pajaučiamą žymį ant tų minčių, su kuriomis jie susigyveno. Bet kad kokia mintis atplaukia nuo žmogaus, kurs turi galingą dvasią, tuomet ji aiškiai parodo, iš kur ji pareina. Taip, paveikslui, anglų poeto Shakespear (Šekspyro) mintys labai aiškų jo dvasios antspaudą neša. Atrasi bet kur jo sakinių vieną, tuojau žinosi, tasai tegali būti Shakespear. Žinoma, reikia jojo dvasią pažinti. Tą pat galima pastebėti prie žinomų vokiečių poetų Goethe (Getės), Schiller (Šilerio), prie filosofo Kanto ir t.t.

Sumanus žmogus supranta ir iš mažo sakinio, ar to sakinio šaltinis yra dvasioje galingas žmogus arba silpnutis, ar jis prakilnus ar prastas, labas arba blogas, malonus arba netikęs.

Bet tokiam tyrinėjimui nereikia vien ištartų minčių, užrašytų sakinių. Gana jautrus žmogus ir jau iš minčių, atplaukiančių tiesiog į jo sąmonę, išmano, ko viena arba antra mintis pasiųsta. Jis apie save numano visus žmones, kurie jo atsimena, kurių mintys jam prisiunčiamos.

Taip iš žmogaus teka perdėm visokie geismai, jausmai, troškimai, pasibijojimai, lūkestys, visokios mintys ir t. t. Ir visos yra nešinos jo esybės kvapu. Gamtos jėgos veikia be perstojimo, bet žmogus jas tvirtina ir stiprina savo esybe. Ir tokiu būdu jis gamtai save nuteikia, arba, antraip ėmus, jis apsisiaučia gamta, kuri yra kupina jo esybės dvasia.

Suprantamas dalykas, jog jos, taip gaivintos gamtos jėgos, prieina prie kitų žmonių. Ir juose jos iš naujo atsigauna ir veikia. Bet kad žmogus, kurs sutiko su jomis, yra silpnos dvasios, tuomet anos jėgos jį pagauna ir jį išnaudoja. Žmogus yra jų varomas. Ir iš jo apsireiškia visokie veikimai, kurie jam priskaitomi. Tačiau jie neneša regimai jo dvasios žymį, kadangi jo dvasia per silpna. Užtai veikimai liudija, kad šis žmogus stovi po anų jėgų įtekmės ir po tojo, kurs paskiaus anas jėgas yra gaivinęs. Tokiu būdu vienas žmogus tampa kito arba kelių kitų žmonių įrankiu. Ir kad jis padaro blogą darbą, ans yra to kaltas. Juodu rištu tuo pačiu nusidėjimu. Vienas yra to darbo dvasia, antrasis – jo kūnas. Ir iš to matyti, kiek kaltas yra kiekvienas kitų nuodėmių.

Bet antraip ėmus, kad žmogus nuolatai gaivina prakilnius norus, prakilnias mintis, tuomet jis ant kitų padaro atsakančią įtekmę. Galingos ir prakilnios dvasios žmogus tarytum visą savo aplinkenybę iškelia į prakilnumą. Visa jo giminė dvasiškai ir doriškai auga, taipo jau visas jo luomas, visa jo tauta. Ir žmonės, kurie šitą paslaptį pažįsta, o myli savo tautą, tie tokiu būdu dirba, kiek įmanydami, jeib jų tauta pakiltų, jeib kiti tos pačios tautos žmonės daugiau gaivintų prakilnumą, prakilnias mintis ir t. t. ir tuom joms tarnautų, o ne žemumui, blogoms, bjaurioms mintims. Tokiu būdu tūli, pasiduodami tam, kas gražu, skaistu, teisu ir dora, ir nežinodami tarnauja gražiausiu ir švenčiausiu būdu kitiems ir juos veda pažangos ir palaimos taku. Galiausiai jie tuomi ir tarnauja visai žmonijai. Su dvasišku kiekvieno sustiprėjimu ir visa žmonija, kad ir dar tiek menkai, pakyla.

Iš viso to ir yra matyti, kaip labai mes, žmonės, su vienas kitu surišti. Ne tiktai kvėpuojame tą patį orą, kurį tūkstantis kvėpavę yra, bet ir kvėpuojame tuos pačius jausmus, geismus, tas pačias mintis, sumanymus, žinojimus ir t. t. Ir mūsų uždavinys yra tas: nekvėpuoti tirštąjį, gyvulišką kvapą, bet prakilnųjį – žmoniškąjį. 


GAMTOS VEIKIMO YPATINGUMAS

Šitas kvapas gyvas. Ir jis pilnas kitų žmonių ir mūsų dvasios. Visa gamta gyva. Ir ji šiek tiek sąmoninga. Sąmoningumas aukštesnėse valstybėse šviesesnis negu žemesnėse. Minčių valstybėje jis daug galingesnis negu geismų valstybėje. O kūniškoj gamtoj jo ir beveik visai nenumanyti. Tačiau visa ta gyvybė, visas tas sąmoningumas neturi savyje tos jėgos savaip norėti, savaip verstis. Tuomi gamtos veikimas, ir kaip jis gyvuliuose apsireiškia, galutiniai skiriasi nuo tariamo žmogaus veikimo. Gamta nuolat atkartoja tą jai kartą suteiktą ypatingą judėjimą, kol neverčiama kitaip judėti. Sakoma todėl, gamtos jėgos automatiškai varo tolyn tą darbą, į kurį jos kartą įsibingėjusios.

Ir dvasioje silpnam žmogui įėjus į tokį judėjimą, jis turi pagal jį ir gyventi. Dar jis jį patvirtina sutikdamas su juom, jį savo kvapu maitindamas. Tuomi jis įeina į gyvenimo papročius, kurie ir pastoja jo kalėjimu, kol nepradeda pats tai numanyti ir savo kalėjimo mūrus griauti. Bet ne taip veikiai ir lengvai sušvinta tas išmanymas. Gal ne vienas amžius tūlam praslenka, kol tat nusiduoda. Reikia ir gana dar drąsos, kad norima tokio darbo tvertis. Toks darbas veikiai pasirodyti gal paties žmogaus gyvybės naikinimu. Žmogus, kurs neišmoko save, savo esybę atskirti nuo savo prigimties, tiki, kad prigimties gyvenimas esąs jo gyvybė. Ir čia ką taisyti, rodos, visai negalimas daiktas, jeigu norima gyvu išlikti. Reikia todėl pirm viso geresnio gamtos ir gyvenimo supratimo, o toliau reikia ir to žinojimo, jog žmogus patsai stojasi į ypatiškus padėjimus, į ypatišką žmogaus stovį, į ypatiška gyvenimą, ir todėl jo pasikėlimas iš tojo ir tėra jo

paties darbas. Tasai kuo geriau pasiseks, kad kuo sąmoningiau žmogus gyvens.

Ir vėl čia yra svarbus geras žmogaus noras. Jį nuolatai savo viduje patvirtinus, galiausiai žmoguje žygiu sukyla jo Didybė ir nukrato visa, kas žmogų varžė, ir žmogus stojasi valdonu savo gyvenimo, o nesilieka jo vergu. Tik reikia suprasti, jog žmogus nėra karščiavimas ir by kokia mintis. Sukilus toms jėgoms, toli dar nuo sukilimo žmogaus Didybės ir nuo josios valdymo.

Nenorint leisti patvirtėti ypatiškiems gamtos jėgų judėjimams, reikia saugoties juos įleisti į savo sąmonę. Kalbama šišon dar kartą apie tai. Yra tai labai svarbus dalykas. Tūliems jis visai dar ir negalimas. Bet ir dar kitaip galima apsisaugoti nuo įsigyvenimo į rišančius ir prispaudžiančius papročius. Minėtieji gamtos jėgų judėjimai yra čia kuo galingesni, kur jie sutverti ir kur jie dauguomenės gaivinami. Kur žmonės apimti ypatiško jausmo, ypatiško geismo, čia kiekvienas žmogus jo pildomas. Ir aiškiai tat visų numanoma. Net iš kito krašto čia nukeliavęs žmogus įtraukiamas į tą srovę, kurioj visi tos šalies, tos žemės žmonės nardo. Kalbama todėl kartais apie ypatingą orą, kurs čia susitvenkęs.

Kurs nenori kvėpuoti tokio oro, neturi čia nueiti, kur jo yra. Kurs nėra skaistus savo viduje, turi saugotis nuo vietų, kur doriškas nešvarumas gyvena. Kurs nenori būti užgulamas visokių karščiavimų ir troškimų, turi saugotis čia nueiti, kur jie penimi.

Žinomas yra dalykas, kad smuklėse sukyla žmogui kitokie jausmai, geismai, atplaukia kitokios mintys kaip dievnamuose arba girioj ir kalnynuose. Jautrus žmogus gana gerai žino, kad įvairiose žemėse, šalyse arba valstybėse yra įvairūs ir gamtos jėgų judėjimai. Jam pasidaro aišku, kad vienur tie judėjimai yra šviesesni negu kitur. Sakoma, todėl vienoj žemėj valdo kitokia dvasia kaip kitoj.

Toliau ir tų gamtos jėgų sujudimo laikas labai svarbus. Suprantama, jog toks sujudimas nepasilieka atskirtu nuo viso Visatos gyvenimo. Sujungime jis stovi su visais didžiais ir mažais gyvenimo apsireiškimais. Tieji atsikartoja. Jie tartum prasideda iš naujo. Taip eina dienos, taip mėnesiai, taip metų laikai, metai ir amžiai. Kad toks minėtas sujudimas kyla, sakysime, pavasaryj, jis pasilieka susirišime su pavasario jėgomis. Ir kitą kartą toms iš naujo atsivėrus, visa, kas su jomis buvo sujungta, atsikartoja. Ir sujudimai, kurie turi sąryšį su žmogaus geismais, žmogaus mintimis, stojasi iš naujo.

Eina tai, tarsi bangos riedi. Negali tam iškliūti paprastas žmogus. Ir pasipriešinti nebūtų išmintinga. Prieš tokius didesnius sujudimus jis nieko neištaisytų. Tai tegali tokie, kurie tokius sujudimus, būtent visus geismus ir troškimus visiškai suvaldo. Jie žino nutildyti tokias vėtras. Vienok tų žmonių skaičius dar labai menkas. Ir mes visi tuom tarpu tegalime mokytis suvaldyti savo ypatiškas gyvenimo bangas ir taip taisyti savo likimą.

Ir nėra šišon vieta parodyti, kaip čia tai padarius. Šišon norėta išdėstyti, kaip labai mes surišti ne tiktai su kitais žmonėmis, bet ir su žemės kraštu, su amžių. Gijos ir virvės čia taip suveltos, o mes taip čia įpainioti ir patys įsipainiojame, jog visai negalime viso atsekti. Nors pastoja, rodos, iš visų išguldinėjimų aišku, jog kiekvienas mes dirbame ir mezgame gyvenimo ir amžių tinklą, kuriuo patys save bei kitus traukiame ir į Likimo bedugnius arba į jo aukštybes.


ŽMOGUS – PRITRAUKIMO VIDURYS

Gal paaiškėjo šiek tiek iš viso, kas pirmiau sakyta, kaip žmogus susiriša su gamtos jėgomis ir į jų valdybą įeina, paaiškėjo bene ir, kaip jis su kitais žmonėmis gyvena tuose pačiuose jausmuose, geismuose ir t. t., kaip jis save, savo dvasią įdeda į gamtą, į žmonijos gyvenimą. Pasilieka dar klausimas, kodėl lygiai ant šio ar kito žmogaus užeina tokios bangos, ant kito – kitos, kodėl kiekvienam gyvenimas visai ypatingas.

Žmogus nėra tiktai veikimo vidurys. Jis ne tiktai dalina savo dvasią, ne tiktai iškvėpuoja, jis ir kvapsto. Jis yra, kaip kiekvienas verpetas, ir pritraukimo vidurys. Sakyta jau yra, kad visos gamtos srovės mus tik tuomet teatsiekia, kad mes su jomis sutinkame. O mes tegalime su tuom sutikti, kas prilygsta tam, su kuom seniau sutikę esame. Mumyse prigimtis tą pritraukia, kas jai yra gentiška. Mūsų prigimtyj tokiu būdu apsireiškia pritraukimo jėgos. O jos pastoja galingesnės, kad jos penamos. Kad sutinkame su žemais geismais ir troškimais, su žiauriomis ir tamsiomis, negražiomis mintimis, tuomet mes ir tik tokias pritraukiame. Ir labai iš lengvo tegalime gaminti savo viduje geresnių jėgų pritraukimą.

Iš to, kas pirmiau sakyta, galima suprasti, kaip čia padarius. Reikia visuomet sutikti tik su tuom, kas gražu, teisu, gera, visuomet mąstyti ir daryti, kas prakilnu. Iš pradžios tai labai sunku. Vis iš naujo mūsų prigimtis traukia savęspi tai, kas jai gentiška, kas jai atsako. Ir kol nepastojusi prigimtis visai kita, tol nebus lengva manyti, norėti ir veikt, kas dora ir aukšta.

Kad saugosimės tokių vietų, kur bjauriai manoma ir geidžiama, kad saugosimės to atsiminti, kas pikta, bloga, kad nekalbėsime ir neminėsime blogų žmonių darbų ir patys nieko blogo nedarysime, tai vis dar nieko nebūsime atsiekę. Vis dar pareiname į pavojų visokiais nešvarumais apsidergti. Daug svarbiau yra pačiam manyti, kas gražu, teisu, gera, visas geismų jėgas naudoti prakilniai tarnybai. Tuomi žmogaus prigimtis visai persikeičia. Iš lengvo apmiršta ir išmetama, kas toj prigimtyj buvo žema ir žiauru. Ir visos tos jėgos pasilieka ir tvirtinąs, kurios pritraukia; kas aukšta, šviesu, skaistu. žmogus pastoja aukštybės jėgų branduolys. Ir nieks nebekimba prie jo, kas negražu.

Tuomet galima eiti ir būti, kur norima. Žmogus yra iškilęs iš žemųjų srovių tirštumų ir stovi skaisčių ir šviesių srovių tekėjime. Žmogaus prigimtis yra atnaujinta ir tarsi peršviesta. O visa tai atsiėjo tuomi, kad jis atsidėjo ant savo esybės, kad jis atsitraukė nuo prigimties valdybos, o pasidavė Aukštybės valdymui, sulygdamas vis tik su tuom, kas tam tarnauja.

Greta tuomi žmogaus prigimties persikeitimu persikeičia ir kiti dalykai, kurie, rodos, Likimo valdomi. Yra ir

prastajam žinoma, jog žmogus tokių žmonių draugijos ieško, kurie mano ir geidžia, kaip jis. Ne kartą jau „aukštos kilmės“ žmogus, žemai ir blogai mąstydamas bei geisdamas, atsidūrė pagaliau pasileidėlių, girtuoklių, vagių, net žmogžudžių tarpe. Ir antraip, žmogus „neaukštos kilmės“ susivokia lyg iš netyčių tokių žmonių draugijoj, kurie prakilniai mano, nori ir veikia. O tai todėl, kadangi tasai žmogus taipo jau kaip jie manė, norėjo ir veikė. Ir kad žmonės susiėję stebisi, kaip jie tik ir susispietė į draugiją, visuomet pasirodys, jog jie yra tų pačių manymų, minčių, norų ir darbų žmonės.

Kaip žmogus pritraukia jam pagal vidaus gyvenimą gentiškus žmones, taip jo prigimtis ir gamina atsakančias sąlygas. „Pasakyk man, su kuom tu draugauji, ir aš tau pasakysiu, kas tu esi“ – toks buvo senųjų priežodis. Bet galima šį žodį ir kitaip versti. Rodos, visai teisinga būtų sakant: „Sakyk man, kokias mintis tu savęspi trauki, kokius geismus norėtumei pildyti, tai tau sakysiu, kokią draugiją ir kokias sąlygas tu myli ir kokioj draugijoj tu tikrai kartą gyvensi, kokie tavo padėjimai, kokios tavo aplinkenybės bus“.

Visai negali būti kitaip. Žmogus čia nerimsta, kur jis neranda gyvybės, kur jam visa tuščia rodos. Ir kuomet jis dar nesiskiria nuo savo prigimties, tuomet jis tik čia gyvybės atras, kur jo prigimtis savaip apsireikšti gal, kur ji bus prisiekiama, kur ji atsigarsėti galės. Pilną ramybę žmogus tačiau niekur neranda. Kad ir kartais kur noris nurimsta, tai vis lyg tik tam kartui. Veikiai vėl pradeda nerimastauti ir ieškoti. Yra tai aiškus ženklas, jog jis savo giliausioj esybėj yra tokios kilmės ir tokios ypatybės, kad jam niekas gamtos dalykų negal būti pilnai tinkamu. Visa, kas pastoja ir kas gaišta, nėra jam lygu, negali jam nudalinti galutinio pasimėgimo, neišdylančios pilnybės, jįjį patį pildančio džiaugsmo. Žmogus visa tai tegali rasti Amžinoj Visatos Priežastyj. Čia tai jo tikroji draugija. Jinai yra jo kilmei atsakanti Aukštybė. Todėl žmogus niekuomet neranda ramybės, kaip sako Augustinas, kol nesiilsi Dieve.

Bet, kol nepareina į šį stovį, kol neatsimena to, tol jis ieško ir klajoja. Jo prigimtis jį traukia, ir jis keliauja drauge, vargsta ir kenčia, ir pats pasidaro vargą ir vergovę. Žmogus, kurs stovi po Likimo valdžios, pasirodo vargstančiu savo prigimties vergovėje. 


GALINGIAUSIAS VEIKIMAS

Iš paduotųjų lig šiol išguldinėjimų išeina, jog Likimas valdo gamtos šalis, o dvasios kraštai stovi aukšt Likimo. Žmogaus veikimas nusiduoda gamtos valstybėse. Čia tai žmogus savo veikimu susitveria savo likimą. Išguldinėjimai, kokiu būdu suprasti reikia žmogaus veikimą, neparodė vien, kad jis tik pritaria gamtos jėgų judėjimui, kad jis gamtos jėgas pildo savo dvasia, jie ir aiškino, kad jis visokių gamtos jėgų traukiamas į jų vilnis ir sūkurius, kadangi jis pats, arba, geriau sakant, jo prigimtis, jas savęspi traukia. Bet anie išguldinėjimai galiausiai ir nors minėjo, kokios jėgos žmoguje galingiausios ir todėl svarbiausios žmogaus likimui vykinti. Tą reikia dar aiškiau suprasti.

Visa gamta, o ir ta jos dalelė, kuri vadinama žmogaus prigimtis, apsireiškia erdvėje ir laike. Ir galima sakyti, kaip tai ir daro mokslininkai, kad „materija yra tat, kas pildo erdvę“, ir „gyvenimas – tat, kas pildo laiką“. Bet paboję, kad gamta ir jos gyvenimas nėra tiktai kūniškas (fiziškas), bet ir geismingas bei mintinis, išvystame, jog paprastasis erdvės ir laiko supratimas tetinka kūniškam pasauliui. Kuomet gyvename daugiau geismuose, tai esti toj valstybėj, kur nusiduoda visi sapnai, o tie – nieks kitas, kaip jausmai, troškimai ir t. t., tuomet jau laiko ir erdvės lyg nebūtų.

Na, ar ne teisybė, tuoj sakys tūli „mokytieji“, kad sakome, jog anie mūsų prityrimai yra tiktai smegenų virpėjimai? Vos verta ant to atsiliepti. Gana ir paprastam žmogui žinoma, jog kartais sapnas, trukęs vos minutę, parodė metus trunkantį gyvenimą. Kažin, kodėl šiaip niekuomet smaginęs nevirpi taip greitai? Toliau pasirodo, jog sapnų valstybėje (geismai yra sapnai) ir erdvės lyg nebūtų.

Daug apie tai yra žinoma. Ir mokslininkai net pradėjo todėl galvas kratyti. Visai šiose dienose bandė tūlas moksliškas išguldinėjimas išrodinėti, kaip sekąs nusidavimas galima būtų buvęs. Sapnavo tai kokia žmona, jog ji matanti, kaip jos brolis, gyvenąs daug mylių toli, tampa užpultas, užmuštas ir jo lavonas paslėptas. Didžiu išgąsčiu ji pabudo ir manė, jog tai buvęs baugus sapnas. Bet ryte jau ir gavo žinią, kad jos brolis naktyj stebėtinu būdu prapuolęs. Tuojau ji pasiprašė policijos vyrų, kad keliautų su ja. Tieji išgirdę apie žmonos sapną, nenorėjo į jį tikėti, tačiau jos pakluso. Ieškojo ir nieko nerado. Bet žmonai papasakojus, kokiose aplinkenybėse ji sapne savo brolį užmušant mačiusi, pagal tai buvo ieškoma. Ir pa-galiausiai rado lavoną ir susekė žmogžudžių pėdas. Taip sapne ta žmona buvo regėjusi, kas toli nuo jos nusidavė. Yra tai vienas paskiausių laikų nusidavimėlis, apie kurį pasklido garsas. Vienok tūlų žinomi ir kiti tam panašūs atsitikimai.

Iš visų jų matyti, jog sapnų valstybėje erdvės ir laiko lyg ir nebūtų. To dar menkiau numanyti mentališkoje, tai esti minčių, valstybėj. Galima todėl sakyti, jog gamta iš tos valstybės žemyn į erdvę ir laiką tarsi plečiasi.

Taip ir tegalima suprast, kad iš diego auga želmuo, iš grūdo – augmuo, iš gilės – ąžuolas, iš gyvuliškos sėklos – gyvulys, iš žmoniškos – žmogus. Kaip jau graikų filosofas Platonas ir kiti išmintingi mokino, taip tas dalykas pasirodo ir manančiam mūsų dienų žmogui. Visi gamtiški pavidalai stojasi iš gamtos gelmių, iš gilesniųjų jos valstybių. Kas kūniškai pasirodo, pareina iš geismų valstybės, o į tą – iš minčių gyvenimo krašto.

Aiškiai numanoma, kaip kiekvienas gamtos pavidalas apreiškia ypatingą mintį, kaip jis tarsi kūnu pastojusi mintis yra. Imkime kokį mineralą, gėlę arba gyvulį tik norėtum, vis galime tą patį numanyti. O kad pavasaryj „gamta", kaip sakoma, atgyja, ar tai nepajaučia ir akliausias, kad iš kūnui neprigaunamų gamtos gelmių stojasi naujoji gyvybė!

Gal tokie mokslai, išvesti vien iš numanymų ir nujautimų, tūlam neišveizės gana tvirti. Negalime šišon daug apie tai atsiliepti. Visuomet čia bus daugiau teisybės, kur teisybė savaime apsisako, o nebus remiama visokiais žodžiais, nusekimais, autoritetų prasitarimais ir t. t.

Gamtos gyvenimas yra daug pinklesnis, kaip kad jį galėtum savo pajustimis (akimis, ausimis ir t. t.) nujėgti. Tik pats išmanymas, pati išmintis gal iš savo gilybių žvelgti žemyn, į kūniškai pasistojantį gyvenimą.

Gamtiški pavidalai visiškai taip stojasi kaip žmogaus darbai. Ir negali būti kitaip. Žmogus, tai esti jo prigimtis, yra imtas iš gamtos. O ta negali visaip, o tik vienaip apsireikšti. Kad žmogus ką įvykinti nori, pirmiau tat ir užgema jo sąmonėj, toliau pastoja geisminga ir įsikūnija. Norint suprasti gamtos apsireiškimo būdą, tik reikia pasekti, kaip žmogaus darbai kūniškai regimais pastoja. Tuomet bus lengviau suprantamas gamtos vaisių gaminimas, gamtos atsivėrimas.

Bet vienas dalykas visur aiškus pasidaro. Kas vien iš kūniškos gamtos valstybės prasideda, tas ir veik pasibaigia. Kad, paveikslui, tekanti srovė pagauna kokią pliauską, ji ją neša, kol neišeina toji iš jos. Tuomet pliauska ūmai sustoja. Kad nuo kalno riedi koks akmuo, o tasai užgauna kitą, tai tasai taip toli riedės, kokia galinga buvo jėga, kurios jis patrenktas tapo. Vis tokie judėjimai randa veikiai savo galą. Visai kitaip dalykai yra, kad pareina prispirtis iš aukštesnės gamtos valstybės, imkime tik iš eteriškos. Magneto jėga nuolat pritraukia. Daug dar ilgiau ir stipriau apsireiškia jėgos iš geismų ir minčių valstybės. Ir prie gyvulių matoma, kaip kartais ilgai sulaikytas kerštas gyvena ir spiria juos į veikimą. Bet reikia priminti, jog visas augimas, taip augmenų, kaip ir gyvulių, ir pat žmogaus, yra iš dalies geismingųjų jėgų apsireiškimas. Jos ne taip ūmai veikia kaip kūniško krašto jėgos, už tai jos daug stangesnės ir ilgiau patenka, ne taip veik sustabdomos.

Bet už visas jėgas galingesnės yra tos, kurios veikia minčių valstybėj. Kas geidžiama, iš lengvo įsikūnija. Kaip sakyta, geismai stojasi kūnais erdvėje ir laike. Jiems esant kuone beerdviniais ir belaikiniais, jie niekur neatsiduria;

tik įsikūnijimui, kaip jam reikalinga erdvė, vis taipo jau reikalingas ir laikas. Ir visai tas pats dalykas su mintimis. Tik čia viskas stojasi iš dar gilesnių aukštybių. Mintys todėl yra dar menkiau sulaikomos. Jos įsikūnija be sulaikymo. Jas tegali kitos mintys atstumti, bet ne kūnas, ne materija, ne erdvė, o ir ne laikas. Kuomet jos labai galingos, tuomet jos eina tikrai savo keliu ir atsiekia savo galus. Ir kartais dar po ilgų amžių jos pradeda įsikūnyti.

Gal būti, kad ne vienas numano, kokia galinga turi būti ta mintis, iš kurios gimė visa gamta, visa Visata!

Bet daugis gal tik supranta, kas sakoma apie žmogaus veikimą. Čia matyti, kad tokie darbai stojasi iš galingų minčių, tad jie labai stiprūs ir ilgai patenka. Beveik akims regima, koks darbas, imkime kokį paminklą arba trobą, galingiau sumanyta. Kiti išlieka tūkstančius metų. Žmonės stebisi iš jų ir tankiai nė nežino kodėl. O tie pavidalai, tie darbai galingi, kadangi juos gamino galingos mintys.

Kur tik bematomi galingi veikalai, patekusius tūkstančius metus, vis tat reiškia, jog jie kilo iš galingų minčių. Yra ir tokių minčių, kurios negamina regimų pavidalų, o žmonių tvarką, naują žmonių gyvenimo būdą. Jos tarytum traukia žmones į save ir apsireiškia žmonėmis, jos pastoja žmonių būdo priežastimi. Taip įvykinamos valstijos, taip jos kyla, taip stojasi tikybos, ir antraip: taip nyksta valstijos, taip marinamos tautos, taip išnyksta tikybos.

O kad ištiriame versmes tokių persikeitimų, vis suvokiame ypatingų minčių veikimą, ypatingų minčių įsikūnijimą ir gana tankiai randame, jog jos lyg paskiausiai tekėjo iš vieno vidurio, iš vieno arba kelių žmonių. Pirmiau buvo jos berods daug žmonių gaivinamos. Ir pasirodo po mūsų akių anie žmonijos vadai, kurių mintys dar gyvos, dar kūnijasi ir po daug tūkstančių metų. Tik atsiminkime didžiųjų tikybos mokintojų! Aiškiai matyti, kokias galingas mintis jie sukėlė.

Prieš juos kas tai valstybių įkūrimas, kas tai tūlų karalių darbai! Sniegas saulėje, daugiau niekas.

Bet kad ir neiname taip aukštai, kad atsimename tik didžiųjų poetų, filosofų, dailininkų, vis jie pasirodo milžinais prieš tūlus valdonus. Tieji vos išgyvenę ir užmiršti, vienok anie minčių gamintojai nenubengiami. Ir nebesakoma, paveikslui, šis ir anas poetas ir t. t. gyveno valdant šiam ar anam karaliui, bet sakoma, tai buvo amžius to poeto ir t. t. O visa tai todėl, kadangi valstybių tvirtinimas, jų didinimas nėra tyras manymo darbas, ne tyrų minčių gaminimas, bet bene tankiausiai geismų paklusnumas, didybės geidimas, karščiavimo apsireiškimas.

Kur to nėra, bet veikiau žmonių palaimos tvėrimas, teisingumo apsireiškimas, žmoniškumo auginimas, tai tos valstybės ir ilgiau patenka. Kiek teisingumo valstybės tvarkoj randasi, tiek ji tvirta yra. Ir nesugriaus jos tos jėgos, kurios neapreiškia teisingumo. Kas guldos ant teisingumo, ant skaisčiausio manymo, ant žmoniškumo, nesugriaunama, bet kas to pamato neturi, griūva savaime. Ir nekantrusis griovimas, tai esti apreiškimas karščiavimo, tiktai patvirtina, kas griūva. Apsireiškia čia anas įstatymas, kad kiekviena jėga patvirtėja, kuri randa pasipriešinimą. Kad žmonės tai geriau žinotų, ne tiek eikvotų bereikalingai brangių jėgų. 


GEISMO IR MANYMO JĖGOS ŽMOGAUS LIKIME

Kad visi gamtos ir gyvenimo apsireiškimai guldosi ant geismų ir minčių, ant geidimo ir manymo, tad suprantama, jog abu labai svarbiu žmogaus likime. Bet nelygiu būdu. Kur klausimas yra apie Likimą, čia galima sakyti, jog manymas yra sutveriančioji, vykinančioji, geidimas – sujungiančioji ir pančiojančioji, ardančioji ir varančioji jėga.

Ir tuoj suprantama, jog geismas pasidaro likime žymesniu. Geismas varo arba traukia žmogų į ypatiškas vietas, pas ypatiškus žmones. Nebūtų tiek pakeleivingų žmonių, kad jie negeidautų kitų kraštų, negeidautų turtų, naujų pasismaguriavimų ir t. t. Neįeitų žmonės be geismų į ypatiškas sąlygas, į ypatiškus padėjimus, į ypatišką gyvenimą. Neapsivestų žmonės be geismų, neieškotų turtų, neieškotų palaimos.

Geidimas yra vyriausioji visokio judėjimo jėga. Jis yra tat, kas padaro vienus turtingus, kitus pavargėliais. Geidimas tarytum kilnoja turtus iš vienos vietos į kitą, paplėšia juos vienam ir suteikia kitam, didina vieno žmogaus galybę ir didybę, o ją mažina kitajam. Geidimas suveda žmones į krūvą ir juos skiria. Jis yra visos neramybės priežastis, viso nepasitenkinimo. Kad tik mažumą tą apmąstome, matome, jog tikrai taip yra. Ir greta tuomi pasirodo, kaip geidimu mūsų likimo gijos verpiamos.

Berods geidimas labai naudingas. Be jo visas gyvenimas sustotų. Veik atsirastų kapų tyla. Geidimas yra būtinai reikalinga jėga. Ir jis nuolat pažada žmogui palaimos. Kad geismai žmogų varo, jis ir pakenčia visokias sunkenybes ir nužeminimus. Nesibijo nieko. Yra drąsiausias karžygys. Visa jis užmiršta, ir visą pavojų, ir tik vien laukia žadamos palaimos. Bet galiausiai tik išeina nepalaima, skaudusis Likimas. Savo pažadų geidimas niekuomet pilnai neištesia. Tačiau žmogus tiki. Tiki lig mirties.

Yra čia toks dalykas. Kad geidimas žmoguje viršų turi, tuomet žmoguje visa tat paskęsta, kas išmano, kas žino. Vienat geismas gyvena jo prigimtyj ir valdo. Kiek žmoguje dar yra išmanymo, tiek jis tiki, kad eisiąs į palaimą. O geidimas tuomi visai nesirūpina. Yra jisai vien tik judėjimas. Todėl galiausiai žmogus vis prieina skausmą. Jisai geismų judėjimo sulaužomas.

Kad nenusiduoda visados taipo, tai todėl, kadangi geismai tūluose žmonėse ne vieni gyvena, bet ir mintys arba jų gamintojas, būtent manymas. Kuomet geismai valdomi manymo, tuomet žmogaus likimas ir jau ne toks skaudus.

Bet reikia suprasti, tik tuomet jis ne toks skaudus, kad manymas geismą valdo taip, kaip raitelis valdo žirgą. Visai kitaip išeina, kad manymas tiktai prisideda, o geiduliai eina savo keliais, kad mintys susijungia su geismais, o tie valdo. Tuomet yra taip, kaip kad neprijaukintas žirgas padūksta raiteliui užsėdus. Toliau žmogus ne tiktai jungiamas ir rišamas prie ypatiškų vietų, žmonių ir padėjimų, bet, kaip kokios jo mintys, taip visa žmogaus aplinkenybė jam ir susitveria, visai lyg daug, kur ir po kokių padėjimų jis būtų. Visa jam apsiverčia. Vis

ir vis atsimenant savo geismų, tai esti atsikartotinai dedant į juos savo manymą, savo mintis, geismai galiausiai yra pilnai sotūs ir jų apsireiškimas nebėra sulaikomas.

Žmogus pradeda pirmiau visai kitokiu žvilgiu žiūrėti į aplinkenybes ir žmones. Visa nebepasirodo, kaip jam tinka. Ir veik visai persikeičia.

Žmogus yra pasidaręs viduriu, kurs visa savęspi traukia, jis pastojo kietu svetnaudžiu. Tam priešinas kitų svetnaudybė. Ir tuoj randasi varžytinės, kovos; o pasekmė yra skausmas, skriauda, vergovė ir galiausiai mirtis: visa, ką vadiname Likimo priespauda. O tat kilo iš geismingumo, kurs maitintas mintimis.

Atsisakydamas geismams tarnauti, žmogus lyg atsideda ant savo esybės gelmių, atsiveria Aukštybei. Jo prigimties gyvenimas yra tuomet minčių gyvenimas. Tosios valdo žmogaus veikimus. Jo veikimai yra veikalų gaminimas. Ir, kaip matėme pirmiau, tokie veikimai yra labai galingi. Toli jie nueina erdvėn ir laikan ir susitveria, įsikūnija. Ir kokios žmogaus mintys yra, tokie jų vaisiai ir tokios galiausiai žmogaus aplinkenybes, jo gyvenimas ir jo likimas. Kad tos mintys tebus rištos su tuo geismu kitiems tarnauti arba kad jos vien bus spindėjimas, tvėrimas to, kas gera, teisu, gražu, tuomet žmogui visa tat stosis jo draugijoj, jo sąlygose, jis turės labą likimą.

Galima atskirti trejopą žmogaus veikimą, būtent kuone vien kūnišką, tai esti kurs nusiduoda regimam pasaulyj, toliau – geismingą, tai toks, kurs nusiduoda geismų valstybėj, ir galiausiai tokį, kur manymas viršų turi, kurs atsitinka minčių valstybėj. Kūniškasis veikimas teturi kūniškas pasekmes. Kad laukininkas sėja kviečius, vis tik jam kviečiai dygs. Būdamas stropus ir gerai išdirbęs savo lauką, javai labai gerai užtiks, kad jis ir dar toks nelabas būtų, kitiems pavydėtų, piktai, blogai manytų.

Veikimas, kilęs iš geismų, tai esti iš to, kas arčiau stovi žmogaus esybei, ir daugiau jai atsigarsės. Negalima tokio veikimo pasekmių taip lengvai suvaikyti. Kūniški darbai nusiduoda pagal regimo pasaulio įstatymus. Geismingieji stovi po geismų valstybės įstatymų ir, geismams apsireiškiant, dar po kūniškos valstybės įstatymų. Daug pinklesni jau čia santykiai.

Dar menkiau galima pasekti, kas iš kiekvienos minties galutinai išeina. O kur tik kaip nors prieš įstatymus kas veikia, čia pasidaro skausmai. Tai ir žmogus, skaisčiai manęs ir geros širdies būdamas, turi kęsti, kad jo darbai prieš regimo pasaulio įstatymus atliekami. Tik aplamai imant, galima sakyti, jog mintys gamina, vykina padėjimus, aplinkenybes, geismai riša prie jų.

Geismai tarsi nuveda žmogų prie to, kas jam svetima, kas nekilo iš jo paties; mintys, manymas žmogų stato į tokį padėjimą, kurs pasirodo lyg iš jo vidaus išaugusiu. Galiausiai visuomet žmogaus palaima ar nepalaima kils iš to, kokį tikslą žmogus savo manymu arba geidimu pasiekti norėjo, kodėl jis ką darė. Todėl ir visuose išminties moksluose sakyta, jog žmonės bus teisiami pagal tai, kas juos varė į veikimą, į nuodėmę, bus teisiami pagal širdies linkimus.

Veikimas gal pasirodys visai labu. Taip tūli duoda vargdieniams pašalpos pilnomis rankomis, jie jų kūnišką padėjimą pasaldina; bet jų veikimo akstinas gal nebūti susimylimas, gailestis, o garbės troškimas. Tuomet jų veikimas turės savo pasekmes. Bus vargdieniams smagiau gyventi, ir geradariai įgys garbės.

Vienok aišku, jog yra čia ir koks netikrumas. Kiekvienas tą jaučia. O išmintingieji sako, jog darbas, kurs išveizi kaip susimylimo apsireiškimas, bet nėra toksai, turi blogas pasekmes, gamina nepalaimą. Nėra tai taip veikiai matyti. Geismai, o dar labiau mintys tik visai palengva apsireiškia, taip kaip augalai, gyvuliai tik palengva auga. Vis tik jie pareina į viršų, o be sulaikymo. Gamta tarsi to pilna, kas žmoguje sukilus buvo ir tik laukia progos apsireikšti.

Šitame kiekvienas žmogus gali pats persiliudyti. Temena bet kokį daiktą nuolat, ir po laiko, nė nepasijutus, tasai stovės jo akivaizdoj. Neatsitiks stebuklas. Visa nusiduos paprastu gyvenimo būdu. Vienok daiktas bus čia.

Taip ir yra su tuom, kas geidžiama. Visa, ką geidi, gauni. Ar po trumpo, ar ilgesnio laiko. To nereikia abejoti. Tūlas savo jaunose dienose yra šio ir kito širdingai norėjęs, bet pagaliau tą užmiršęs, jo negaudamas. O pasenęs lyg iš netyčių susilaukia seniai geisto daikto. Geismai buvo tą ilgą laiką kaip gyvi tarnai dirbę, jeib jie privestų žmogui, ko jis buvo geidęs. Bet jis patsai gal jau nei nebegeidė. Kartą sukelti geismai nemiršta taip veikiai. O dar ilgiau patenka mintys. Tai jos kartais gal atsieiti, jog visas gyvenimas pilnas mūsų manymo diegais. Tik reikia dar progos, ir jie stojasi regimais.

Bet reikia atsiminti, jog tat, ko geidi, niekuomet neduoda tikėtąją palaimą, bet vis, išėmus tik visai mažą skaičių, skausmų, net peršulių. Geismai yra, kaip sakyta, daužymo, laužymo, žavinimo jėgos. Kūnas nepakelia jų nejaukumą, jų dūkimą ir turi nykti.

Žinoma, ir čia reikia atsiminti geismų sukilimo priežastis. Kad jie pasilieka tarnyboj, o juos valdo šviesios mintys, tuomet žmogus nuvedamas j palaimingą likimą. 


KOKS ŽMOGUS, TOKS IR JO LIKIMAS

Žmogaus veikimas tegali vis tik toks būti, koks žmogus yra. Ir be tolimesnių išrodinėjimų tat aišku. Veikimas pareina iš žmogaus prigimties, žinoma, toji raginama aplinkenybių. Bet negali iš tos prigimties kitoks veikimas pasirodyti, kaip kokia prigimtis yra. Negalima aukso imti iš žmogaus, kurs jo neturi, o tik vario; o negali gauti vario iš to, kurs vien aukso turi.

Todėl galiausiai galima sakyti: Koks žmogus, toks jo veikimas, toks jo ir likimas.

Bet nebūtų per viršų prie to dar parimti ir mažumą pamąstyti. Ypačiai, rodos, svarbu pasiimti į priešakį vieną dalyką, kurs pirmiau tik taip pašaliai minėtas tapo. Yra tai tas, kad geidimas ir manymas žymiai atsiliepia ant paties geidžiančiojo ir manančiojo žmogaus. Kaip rodinėta, geismai, gyvenantieji žmogaus prigimtyj, pritraukia sau gentiškus. Tas pats dalykas nusiduoda minčių gyvenime. Galima šišon dar paantrinti, kad geismų siautimas naikina kūną, silpnina jo jėgas, perkeičia jo išvaizdą. Visai bjaurūs geiduliai padaro, kad žmogaus pavidalas iš lengvo išrodo vis daugiau gyvulišku.

Mintys vėl savo būdu palieka įspūdį. Žmogus palaiko žmonišką išveizėjimą. Vienok blogos, nelabos mintys suteikia jam nelabumo žymius. Ir kaip žmogus po geismų dūkimo prapuldo supratimo jėgas, taip, nelaboms mintims vyraujant, žmogui nyksta galiausiai dvasios sveikata, nyksta išmintis. Nėra čia tolimasis baugusis Likimas, kurs tai padarė, bet paties žmogaus geismai ir mintys. Žmogus toks pastoja savo prigimtyj ir taip išrodo, kaip su kuom jis savo širdyj ir savo omenyj draugauja, gyvena.

Bet yra tūli žmonės, kurie užgema nelabu, tūli visai bjauriu gyvulišku išveizėjimu ir palaiko jį visą savo amžių. Taip jo prigimtis iš mažens jau toki, žmogui dar nei nieko neveikus. Galima čia sakyti, jog tėvai gyvena gyvuliškais geismais, nelabomis mintimis. Ir, be abejonės, taip esti. Bet kodėl lygiai tas vaikas jiems turėjo užgimti, kad visą amžių tarsi tėvų dėl turi kęsti? Tas klausimas turi pasiaiškinti. Tuom tarpu galima paminėti, jog žmogus gali, augindamas gražius geidimus, malonias mintis, iš lengvo pagrožinti savo išvaizdą, kaip tat pirmiau išguldyta.

Vis tik čia kalba yra apie prigimties žmogų ir jo išveizėjimą ir kaip tas persikeičia. Bet žmogaus geidimas ir jo manymas atsiliepia ir ant paties žmogaus, ant žmogaus esybės. Berods jie jį tiesiog neužgauna, o tik jo prigimtį perverčia. Jis pats juos priima, maitina ir paleidžia. Paviešėjusieji atsiunčia naujus svečius. Bet kas iš tų svečių gyvenimo sekasi, tai tat, kas patį žmogų ar labu, ar nelabu būdu atsiekia. Ant jo galiausiai viskas gulasi. Jam prisieina viso ko pritirti. Jis stumiamas ir draskomas, glostomas ir mušamas. Ir taip jis priverčiamas tvirčiau pasistoti. Žmogaus likimas, kilęs iš jo veikimo, padaro jį tvirtesniu gyvenime ir jo prigimtyj.

Tuom tarpu jis ir kitokiu būdu dar tarpsta. Patirdamas skausmų ir džiaugsmų, jis žiūri, kaip vienus išvengti ir kitus gaudyti. Taip jis išmoksta savo patyrimus nuo vienas kito atskirti. Bet jis iš lengvo vis aiškiau ir numano, jog yra galima menkiau ir daugiau gyvybės pilnybę pajausti. O kad jis taip greit ir neišranda tikrąją teisybę, būtent, kad gyvybė pati didžiojoj savo pilnybėj yra jo paties esybėje, tai esti aukšt prigimties gyvena, kad jis tik iš lengvo iškyla iš geismų ir minčių sūkurių ir pradeda juos valdyti kaip savo padonus ir nebeskaito juos sau lygiais arba savo esybės dalimis. Pradeda numanyti save esančiu visiškai kitu.

Taip žmogus, priimdamas, ką jam Likimas lemia, išmoksta ir save atskirti nuo savo jausmų, geidulių ir minčių ir iškyla tarsi iš jų vidurių, atsimena, kaip iš kokio miego pabusdamas, kas jis yra. Žmogus įgyja savęs žinojimą, sąžinę, arba, geriau sakant, jis pastoja sąžiningu.

Yra tai plačiai žinomas dalykas. Ir aiškiai iš to matyti, kaip tiksliai gyvenimas apsireiškia. Bet nelygiai prie kiekvieno žmogaus, kad ir prie mažesnio ir didesnio žmonių skaičiaus panašiu būdu. Kiekviename auginamas tas pats dalykas – aukštesnis žmoniškumas. Bet nesimokina kiekvienas lygiu būdu. Ir tūliems todėl reikia atsikartotinai veikti ir savo veikimo pasekmes išragauti, kol nepasiima iš to tikrąją naudą.

Žinodami, jog kiekvienas žmogus neša sau ypatingą likimą, galime dabar ir dar sakyti: o jam ir lygiai toks likimas reikalingas. Kitoks jam visai nebūtų naudingas. Suprasdami visą gyvenimą nusiduodant ir mažiausiuose dalykuose pagal įstatymus, turėsime sakyti, jog ir negali kitaip būti. Kiekvienas atsitikimas yra žmogaus pamokslas, jo nauda, jo penas, arba maistas.

Šitą laikant teisingu, stojasi du klausimu. Vienas štai tas: ar tai neturėtum nė vieno pasigailėti? Kad kiekvieno likimas jam naudingas, tad nebūtų gerai padarius jį gelbėjus. Šis klausimas pareina iš neaiškaus likimo supratimo. Likimas yra tarsi žmogaus veikimo ir gyvenimo atgarsis, kurs iš visų pusių jam į ausis skamba.

Kad mumyse sukyla pasigailėjimas jo vargą matant, tai tat yra liudymas, jog mūsų pasigailėjimas yra ano žmogaus turtas. O mes neturime tiesos jam jo turto neduoti. Kuomet mes jį pasilaikome, jo nepasigailime gelbančia ranka, tuomet mes pastojame vagimis, skriaudėjais ir savo likimą pasidarome skaudžiu. Nėra tai mūsų uždavinys mėginti, ar kitas ir užpelnęs yra mūsų pasigailėjimą. Mumyse sukilus pasigailėjimui, turime jį ir apreikšti. Vien teprivalome klausti, ar pagalba būtinai reikalinga.

Kad pasigailėjimo nėra, mes ir neklausime: ar turiu gelbėti, ar ne? Kiti berods yra tarsi suakmenėję ir niekuomet negelbi. Jie nėra mielaširdingi ir nesulauks mielaširdingumo. Ir Likimas užguls ant jų skaudžiu sunkumu, jeib jie suminkštėtų ir pajaustų skausmą bei širdperšą, ir pastotų gailestingais, širdingais, maloniais, žmoniškais.

Kiti vėl yra labai minkštos širdies ir tuoj verkia, kur mato vargą ir išvysta slogą. Ir iš didžio gailesčio neprieina vargšui padėti. Rodos, jiems reikia išmokti, kad ašaros ir dejavimai visai be naudos tam, kurs kenčia, o tik tvirtas pagalbos darbas. Be neišmoks dar amžių bėgyje! Yra tai būtinas dalykas.

Toliau ir yra žmonių, kurie gelba, kur tik mato vargą ir skriaudą. Jie nori ar garbės, ar Dievo malonės už tai. Yra tai svetnaudžių pasielgimas. Už menką nori gauti didį atlyginimą taip, kaip tikri prigavikai. Ir jų alga bus teisinga. Išmokys juos toji, jog veikimas turi kilti iš tikros šaknies, pagalba – iš pasigailėjimo, ne iš svetnaudybės.

Antrasis klausimas, kurs šišon sukyla, yra tas: kodėl tūli, rodos, visą savo amžių praleidžia nieko neišmokę, o Likimas juos šauniai mokina? Ir vėl antraip ne vienas sako: Kodėl aš dar šį ir tą patirti turiu, jog gana iškenčiau lygiu būdu ir gana išmokau? Toliau, matant kitus, ne kartą manoma: kodėl čia lyg visai be tikslo, be aukštesnės naudos žmogus pasidžiaugia maloniu Likimu? Bet ar iš tikro kiti nieko neišmoksta, o mes jau visa išmokę? Reikia atsiminti, jog neatseksime taip lengvai visų gyvenimo ir likimo gijų. Vienok tiek galime vis tik numanyti, jog kiekvienas mūsų judėjimų, kiekviena mintis, kiekvienas geismas, troškimas ir kas jiems lygu nešamas neapviliamu, neapgaunamu įstatymu. Negali nieks išnykti, išdilti iš Visatos gyvenimo, negali nieks iškristi iš begalinės erdvės. Visa pasilieka čia ir susimezga sulig neapverčiamu įstatymu.

Yra tai dalykas, kurs tik aukštai iškilusio žvilgio apžvelgiamas. Paprastai tegalime to tik numanyti. Bet visur tai ištarta, ypačiai tikybų moksluose, Šventuose Raštuose.

Ne vieną kartą čia skaitysime, jog žmogus dagoja, ką jis sėja, arba panašiu į tą būdu. O kad rodos, jog mes dagojame, ką nesėjome, tai gal būti tik mūsų aklumas, mūsų netobula atmintis to kalta, kad nematome to. Todėl reikėtų bandyti atakti. Tūli netiki, kad tai galimas daiktas. Ir nebando. Žinoma, tuomet negali nieko išmanyti. Bet drąsūs žmonės, tie mėgina išmanyti. Berods reikia čia daugiau drąsos negu einant į kovą, kur galima paguldyti kūno gyvybę. Iš tikro didžiausia drąsa reikalinga norint iškilti iš paprasto kasdieninio žmogaus stovio žinojime, galybėje, išmintyj ir valioje, sąžinėj ir meilėj. 


PAMATINIS GYVENIMO ĮSTATYMAS

Pirm viso reikia suprasti, jog Likimo apsireiškimai nepuola tiek ant žmogaus prigimties, kiek ant jo esybės, ant tikrojo žmogaus. Tasai nestojosi su prigimtimi ir nedingsta su ja. Yra jis tat, kas aukšt visos gamtos stovi, yra jisai dvasiškas – dieviškas. Iš dvasiškos Aukštybės jis, tikrai imant, ir niekuomet neišeina. Bet kam tat? Kokį tikslą jis turi, kurs šviečia kaip žvaigždis ant dangaus? Kokį tikslą turi visa Visata?

Kas galėtų atsiliepti ant to klausimo? O jei kas atsilieptų, koks tas turėtų būti, kurs tą atsiliepimą suprastų? Amžinybės gilybes tik gali pati Amžinybė išsekti. Todėl ir Šv. Povilas I. Kor. 2, kur jis kalba apie Teosofiją, sako: „Dvasia ištiria ir Dievybės Gelmes“ [2]. O sulig vokiečių poetu Goethe (Getė), žemės dvasia sako žmogui: „Prilygsti dvasiai, kokią supranti, ne man“. Tegali kiekvienas tik sau lygųjį suprasti. Kur tai žmogus galėtų toks, koks jis yra, pilnai išmanyti Visatos gyvenimo tikslą ir bėgį!

Bet, šiek tiek skaistūs būdami, galime nors numanymu kilti į begalinybes. Galime numanyti, kaip mes jų apsiausti, kaip mes ir visa Visata Amžinybėje gyvename ir krutame ir nėra kur iš jos išbėgti. O kad rodos, visa apie mus tuščia, tai pagaliau tik nujaučiama ana teisybė, kurią mokslininkai jau seniai ištarė sakydami: „Gamta nekenčia spragos“.

Taip žmonių kiekvienas yra bekraštinėj gyvybėje ypatiškas spuogas, begalinėj gyvoj erdvėje ypatišfca žvaigždis, iš kurios kyla visas žmogaus apsireiškimas ir prityrimas, visas gyvenimas ir likimas. Pats jis yra likimo kilmė. Jo veikimas yra vyriausia likimo priežastis. Vienok ta priežastis neveikia be pamatinio Visatos gyvenimo įstatymo.

Šis įstatymas yra apsireiškimo, Visatos atsivėrimo Įstatymas. Kad Visata turi būti susitvėrusi, rodos, kiekvienam suprantama. Sako išmintingieji, kad ji kaip stojosi, taip vėl ir dings. Ji ne vienu žygiu stojos ir nedings vienu žygiu; ir yra jos gyvenime laikai, amžiai, kuomet ji aiškiau apsireiškia ir po to vėl nyksta, tarsi įmiega. Į Versmę, į Priežastį, iš kurios ji kilo, ji vėl grįžta.

Toji Priežastis yra Šventoji Vienata. Ji savyje atskleidžia amžius ir erdvę, laipsniais apsireiškia vis tvirčiau pra-gaištyj ir siaurybėj. Apsireikšdama ji šitą apsireiškimą tartum suskaldo į nesuskaitomus spuogelius. Taip stojas galiausiai regimo j Visatoj, arba imsim siauresnį apskritą: mūsų pasaulyje pavieni pavidalai. Ir visais pavidalais ji apsireiškia jais veikdama ant vienas kito. Taip tie pavidalai tobulinami. Jų tobulumas nesiranda tik tame, kad jie labai įstabiai surengti, sąnariuoti, bet kad juose ir stebuklingų gilybių yra, kad už regimos gyvybės gyvena aukštesnė, už tos dar aukštesnė, būtent už kūno gyvybės – jausmingoji, geismingoji, už tos – mentališkoji, mintini.

Visatos susitvėrimui taip toli priėjus, sušvinta Amžinos Priežasties gilybėse žvaigždės. Sakome: sušvinta, kadangi tos Priežasties šviesa yra tokia giedri, jog tegali būti numanoma kaip mėlyna dangiško tamsumo gilybė. Šitos žvaigždės tarsi nusileidžia į tikrą tobuliausiųjų pavidalų skaitlių. Ir kiekviena žvaigždis yra kaip koks naujas Vienosios Priežasties vidurys, iš kurio ji pradeda apsireikšti, ima veikti ir visą apreikštąją Visatą išmanyti.

Tasai nusileidimas į tuos pavidalus yra žmogaus gyvenimo pradžia. Lig tol tegyveno gyvuliškas pavidalas, kurs gana tobulas pastojęs buvo. Šitų tos žvaigždės – sielos susijungimu su pavidalu tasai pradeda dar daugiau tobulintis. Jis pastoja ne tiktai dar galingesniu veikimo, bet ir pritraukimo viduriu. Toliau gaivinasi vis daugiau jo vidaus gilybės; jos pildosi visiškai gyvumu: visokiais geismais, jausmais, troškimais, mintimis, sumanymais, sumąstymais. Ir visas šis vidaus gyvumas pasidaro neregimu viduriu, neregimu ir aukštesniu už regimą pavidalą branduoliu. Yra tasai svetnaudybės, egoizmo žmogus.

Toksai svetnaudys gema kiekviename žmogaus pavidale, anai žvaigždei susijungus su juo. Pilnai išaugęs svetnaudys yra tariamasis kultūriškasis žmogus. Tasai pasidaro ypatingo apsireiškimo viduriu. Iš jo nuolat teka visokios srovės, į ją vėl ir traukiamos įvairiausios. Iš jo kyla visos gyvenimo sunkenybės, visi skausmai ir kenksmai, ir visi žinomojo gyvenimo smagumai, trumpai sakius, visas Likimo turtas. O antraip: ant jo ir vėl puola viskas atgal. Jis, kurs tapo likimo sutvertuoju, jis ir yra jo nešėju. Jisai gamino pats sau naštą. Jis tarsi savo veikimu stojasi prieš visą pasaulį, tiesiog pasidaro priešingu visam Vienosios Priežasties apsireiškimui.

Galima jo padėjimą įsivaizdinti atsimenant didžių jūrų, kurių bangos gražiai tvarkiai viena po kitos kyla ir riedi, o į tą jų siūbavimą kritęs akmuo sukelia apie save naujas bangeles, kurios nuo jo į visas šalis prieš jūrų bangas bėga. Suprantamas dalykas, jos netoli nueina. Jūrų bangos neša jas atgal į vietą, iš kurios jos sukilo.

Tuomi pamatinis gyvenimo įstatymas ir paaiškintas. Kiek ir nepradėtų žmogaus svetnaudybė veikti prieš visą gyvenimą, vis jos veikimas nešamas atgal į vietą, iš kur jis kilęs, ir tuom vis iš naujo Visatos atsivėrimo sąranga patvirtinama. Šis regimas gyvenimo žymis moksle vadinamas gamtos harmonijos steigimas. Ir pasidaro aišku, jog tik tuom pašalinama visa neharmonija, kad ji liejama atgal į jos versmę. Kitokio nuodėmių atleidimo ir ne-gal būti.

Bet ir nėra visa tuom ant galo, kad visos veikimų pasekmės puola atgal ant jų gamintojo, ant svetnaudžio. Nėra tat ir be svarbesnio tikslo. Nėra anas harmonijos užtvirtinimas, tik svetnaudžiui bausmė. Kad beveik taip ir išrodo. Ir tūlas todėl galėtų manyti, kad nieko neveiksiąs, išliksiąs be skaudaus likimo. Vienok tai nėra galima. Žmogaus prigimtis visuomet veiks ir be žmogaus noro; ir jis priverstas ar sutikti, ar priešyties arba iškilti iš prigimties valdymo. Veikti jau vis reikia. Bet anas harmonijos užtvirtinimas yra, kad ir tvirtas, tačiau malonus pamokslas, kurs veda į aukščiausiąją palaimą, kurs seka Visatos gyvenimo tikslą.

Tuom, kad svetnaudys viską pakęsti turi, kas iš jo puolė ant kitų, jis persikeičia. Jame pastoja žinomas tas gyvenimo apskritumas, kurį jis savo veikimu pildo. Tas žinojimas yra skausmo ir džiaugsmo ragavimas. Visas gyvenimas, visas likimas pastoja svetnaudžio ypatybe. Tuom visos srovės, kurios jame kaip verpetas sukasi, pareina į aną aukštumą, kur jos nebėra sūkurys, verpetas, o ramusis, lygusis, giedrusis tekėjimas. Žinojimu arba ypatybe pastojęs, vėtringas gyvenimas yra nutilęs, kaip jūrų vilnys išlygintos, ir dabar sušvinta jų gelmėse žvaigždės šviesa.

Žmogaus pavidale seniau buvo užgimęs kaip gilesnis vidurys žmogus – svetnaudys. O dabar svetnaudyje užgimė naujasis vidurys – dangiškoji žvaigždis, tikrasis, būtent dvasiškasis, dieviškasis žmogus. Jis tuomet užgema svetnaudybės žmoguje, kad tame iš viso likimo stojasi žinojimas, kaip iš sujudusio vandens užgema saulės pavidalas, kad vanduo nusistoboja.

Bet jis užgema todėl, kadangi ana dangiškoji žvaigždis, tikrasis žmogus, su kiekvienu likimo smūgiu, tai esti kad Visatos bangos neša atgal ant žmogaus jo veikimo bangas, vis turtingesne šviesa, naujomis įvairesnėmis spalvomis sušvinta. Svetnaudybės žmogus verkia, rėkia ir raivos iš skausmo, kurį Likimo bangos ant jo verčia, ir vėl jis rykauja iš džiaugsmo, kad jam Likimas, kaip sakoma, malonus. Bet žvaigždinis žmogus visuomet tyli. Jis berods viską pakenčia, vienok jame visi džiaugsmai ir skausmai susikaupia kaip jo švietimo, mirgimo galybė. Taip jam ir visi nusidėjimai ir visi geri darbai, visas gyvenimas, ar skurdus, ar lobingas, kenksmingas ar laimingas, vis deri augimui.

Jisai kaskart galingesniu pastoja ir svetnaudybės žmoguje, ir kūniškame pavidale. Nusiduoda tai tokiu būdu. Kiekvienu pilnesniu, ar tai būtų skaudesnių, ar smagesniu, patyrimu tikrasis žmogus tartum traukia svetnaudžio veikimo verpetus į gilybę. Ir kaskart prigimties jėgos menkiau veikia savo būdu ir daugiau apreiškia dvasiško žmogaus galybę. Taip galiausiai nebekyla bangos iš svetnaudybės prieš Visatos gyvenimo bangas, bet iš dangiškų žvaigždžių leidžiasi greta senu kilimu iš Vienosios Priežasties naujų jėgų srovės. O antraip: gamtos jėgos traukiamos aukštyn į tų žvaigždžių šviesą ir pastoja tos šviesos maistu.

Tuom ne vien likimas savo tikslą prieina ir vis daugiau patvirtina harmoniją, bet toji pastoja ir turtingesne. Iš kiekvieno žmogaus suskamba nauji balsai, kurie nesi-priešija prieš kitus, o tik jiems pritaria. Vienoji Priežastis veikia iš daug centrų, o pasilieka ta pati Vienata. Jos pilnybė tarsi atsiveria visu savo turtu.

Bet ir dar kitas dalykas pildosi. Gamtos, svetnaudybės jėgoms, patrauktoms aukštyn ir perkeistoms žvaigždžių šviesos jėgomis, visa gamta tuom traukiama atgal, į Amžinybės gilybes, traukiama atgal, į jos Priežastį. Žmogus stojos ant pusiaukelio, kurs pareina iš Vienatos ir veda į Ją atgal. Tikrasis žmogus yra ta jėga, kuria pasaulis gražinamas, kuria jis peršviečiamas ir tobulinamas, kuria, kas pragaištinga ir erdvinė, vedama į Amžinybę.

Taip veikia anas didysis įstatymas, kurs ir vadinamas didesniu ar mažesniu išmanymu: Dievo Valia, sanskrito žodžiu: Karma [3]. Ji apsiaučia ir apgobia kiekvieną žmogų. Iš jo veikimo kyla jo likimo priežastis, bet nebūtų likimo be tos žmogų apgobiančios Dievo Valios, be gamtos harmonijos steigimo. Yra tai antrasis dalykas, iš kurio žmogaus likimas gema. Žmogus pats gamina savo likimą, kadangi jo veikimas tarsi atsidaužia prieš tą jį apsiaučiančiąją galybę ir gyvybę. Ir tik tuomet ant jo užgula Likimas, kuomet jo veikimas prieš tą galybę atsitrenkia. Jo veikimui čia atsitrenkus, nebepasilieka tat, ką jis pakęsti turi, jo likimu, bet stojasi galingu Likimu, kurs nebeišvengiamas. Ir kad žmogus yra leidimo ir antraip – vėl pritraukimo vidurys, visa tat pareina iš to, kad jis iš visų pusių apsiaustas gyvo, atsiliepiančio ant jo gyvenimo Likimo. 


PRIĖJĘS LIKIMAS, LAUKIĄS IR VYKINAMAS LIKIMAS

Ilgai turi žmogus mokintis, kol neišmoksta Likimo pamokslo. Tariamojo žmogaus amžius vos pritenka menkiausiam supratimui apie tai įgyti. Bet tikrasis žmogus, pergyvenęs vieną amžių nuo užgimimo lig mirties, nėra priėjęs galą. Aukštai jis stovi už šį gyvenimą, kur gema ir nyksta pavidalai. Ir atsikartotinai jis priima žemišką pavidalą. Todėl tariamieji žmonės ir nelygūs, vienas daugiau žino ir įstengia negu kitas. Kiekvienas kitaip gyvena, vienas skaidriau, kitas tamsiau. Manoma berods, jog žmogaus pažanga yra kūniško žmogaus pasitobulinimas, kurs persikelia nuo tėvų ant vaikų. Regima tat nėra. Aukštai iškilusių tėvų vaikai tankiai yra daug menkesni už juos. Tačiau tame nemažai teisybės. Ir kalbama todėl apie tikrąją pažangą, kad vaikai išmintingesni ir dailesni už tėvus. O ta tauta kyla, kurios naujoji karta yra išmintingesnė ir doresnė už senesniąja.

Vienok tariamasis žmogus nėra tasai, kurs mokinasi Likimo pamokslą. Likimas apsireiškia tikrojo žmogaus dėl. Tasai eina savo didžiuoju aukštybės keliu, gyvena savo amžių. Ir kaip visos Visatos gyvenimas nusiduoda žygiais nuo sukilimo lig nusileidimo į Aukštąją išeigą, taip ir tikrojo žmogaus amžius. To amžiaus žygiai yra nusileidimas į gamtos gyvenimą ir susijungimas su kūnišku pavidalu, kurį amžinasis žmogus po laiko apleidžia ir tuomi atsitraukia nuo visų prigimties ir gamtos patyrimų, nuo viso likimo. Bet vėliau jam vėl prisieina gyventi gamtos šalyj.

Čia tikrasis žmogus iškenčia visą savo likimą, arba, geriau sakant, jis pasiima visą turtą, kurį jam Likimas prineša, ir atsigavęs nuo žemiško gyvenimo, jis šį turtą apverčia savo ypatybėmis, savo galybėmis. Nudėjęs kūno gyvenimą, toliau nudėjęs, kad kartais ir tik po ilgo laiko, geismingumo gyvenimą ir pagaliau minčių gyvybę, jis visiškai sau dykas gyvena amžinoj šviesybėj. O ar jis būtų nuodėmingas ar šventas, vis lyg daug. Nuodėmės ir šventybė pasilieka žemesnėse pasaulio valstybėse. Anoj aukštybėj tėra vienas skaistumas. O tik tame randasi skirtumas, kad ne visi lygiu aiškumu žino tą Skaistumą – išganymą – gyvenimą.

Išgyvenęs savo laiką toj aukštybėj, tikrasis žmogus vėl kreipiasi žemyn, kur laukia jo Likimas su visu sunkumu, su visu savo turtu. Bet ne visa, kas yra susikaupus, gal griūti ant žmogaus. Išeitų be naudos; negalėtų žmogus visa žygiu numanyti, išragauti ir vartoti. Bet ir nė negriūva visa. Daug žmogaus veikimų nėra atsiekę savo galo taip, kad būtų verčiami atgal. Jų pasekmės dar laukia toliau kaip kylančioji audra. Prie to, kas visai prinokus, žmogus pirmiau nešamas harmonijos, Likimo įstatymo.

Taip jis gauna savo prigimtį iš ypatiškų tėvų, kurie turi ypatiškus gentis, padėjimus ir yra vaikai ypatiškos tautos. Toliau taip jis pareina į ypatingą kraštą ir į ypatingą amžių. Visa pagal tai, kaip ir kur jo laukiąs Likimas jam geriausiai apsireikšti galės. Lengvai suprantama, jog tai čia, kur gyvena žmonės, jam prilygsta pagal išaugimo aukštumą, pagal doros laipsnį, pagal visą likimą. Todėl ir nėra taip, kad vaikai prilygsta savo tėvams, kadangi gimę iš jų, bet kadangi jie prilygsta savo tėvams, jie gaminasi iš jų.

Šis prilygimas nėra tiktai toks paviršutinis. Kartais vaikai ir išveizėjimu, ir savo būde bei savo linkimuose labai skiriasi nuo tėvų. Yra labai tankiai vaikai, kurie tėvų neapkenčiami, o kurie neapkenčia savo tėvų. Tačiau jie jiems prilygsta. Jų vidaus stovis yra lygus. Tikrasis tėvų ir vaikų žmogus stovi ant to paties iškilimo laipsnio. Ir vieni iš kitų sulauks savo likimą. Užgimę vaikai taps tėvų likimu, ir antraip. Jie rišti prie vienas antro tuo pačiu likimu. Tą pat galima sakyti apie brolius ir seseris, apie visą giminę ir tautą.

Vienur yra ryšiai meilės juostelės, kitur – neapykantos virvės; vienur – gerų darbų, širdingumų, kitur – piktų veikimų sąskaitos. Priėjęs, išnokęs likimas tarsi praveriamas užgimimu. Ir dabar neišvengiama, kas užeina, kaip

nebuvo išvengiama, kad žmogus lygiai iš tų tėvų, lygiai toj giminėj, toj tautoj užgimė. Visas Likimo saikas iškrečiamas ant jo. Vienas dalykas po kito taip, kaip visa susikaupus ir kaip dabar progą randa griūti ant žmogaus. Jo prigimtis ir jo aplinkenybės, visa yra pilna gyvo, ant jo griūvančio likimo.

Nėra čia kaip išbėgti. Kad žmogus ir pasidarytų galą, vis tik jis Likimui neiškliūtų. Ir su tiek jį tik dar pasisunkintų, kiek nusižengia save žudydamas prieš kūniško gyvenimo įstatymus. Likimas jį skaudžiau užklumpa ir sugauna. Tą reikia žinoti ir visai rimtai pakęsti, kas neišvengiama. Nėra likimas kas kita, kaip paties žmogaus veikimo pasekmė. O kaip sau neiškilusi, taip savęs ir nereikia bijotis. Žmogus turi būti didesniu už savo veikimą ir savo likimą.

Toks tai yra atsveriąs, priėjęs likimas. Bet už jo laukia dar kitasis. Yra tai būsimasis likimas. Tasai nepuls ant žmogaus pirm laiko. Tik kad visa bus išgyventa, jis apreikš savo galybę. Vienok toji gal būti šalinama. Kaip žmogus savo veikimu vykina likimą, taip jis savo veikimu jį ir gal sunaikinti. Negali jis tąjį pašalinti, kurs jau prie jo angos. Kuomet likimas taip arti priėjęs, tuomet jis galingesnis už greitąjį ir akląjį žmogaus veikimą. Bet tolimąjį likimą jis iš lengvo gal pakreipti.

Svarbu čia žinoti, jog visa tat vykina likimą, kas stiprina svetnaudybę, o tat dilina, šalina jį, kas yra meilės, malonumo apsireiškimas. Todėl, norint išnaikinti laukiantįjį likimą, reikia kiek galint tarnauti kitiems geriausiu būdu: aukštomis mintimis, širdingais jausmais, išminties švytėjimu, meilės darbais. Tuomet žmogus išdilina pritraukimo vidurį ir likimo bangos gal plaukti kaip per plynus laukus, neatsieks nė vieno, negalės nė vieno prispausti arba parblokšti.

Kitaip veikus, būtent maitinus svetnaudybę, likimas vykinamas. Paprastai žmogus savo amžiuje ne tiktai turi iškęsti susikaupusįjį, atsiveriantį j į likimą, bet jis ir nuolat vykina savo veikimu naująjį. Tojo jis visiškai yra valdomas, kadangi jis jo sutvertojas. Ir jis jį gal sutverti, kaip jis nori, kad jis pažįsta gyvenimo įstatymą. Bet kiek jį pažįsta? Daugelis aklai vykina naują likimą, kala savo retežius, kuriais vėliau bus rišami. Tuomet skaudžiai juos pajaučia ir kaltina Dievą ir žmones. Bet iš to jiems neišeina pagalba. Kiekvienas turi nešti, ką jis pats susikrovęs.

Žmogus taip stovi trejopo likimo akivaizdoj. Vienas nuolat beria ant žmogaus ar keiksmus, ar palaiminimus. Kitasis iš tolo grumzdžia. Tretįjį žmogus vykina. Bet šis žmogaus vykinimas gali turėti greitai pasekmių, gali jų lyg visai ir nesulaukti. Todėl žmogaus gyvenimas kartais ir labai sunkiai suprantamas. Jo darbų vaisiai kartais tik po amžių noksta. Ir antraip, tie vaisiai, kuriuos jis dagoja, augę pirm kelių amžių. Kas lig visai iš netyčių ant jo užeina, gal jau pirm tūkstantis metų jo laukia. Neišnyksta niekas iš begalinės erdvės. Ir jokios žmogaus darbų pasekmės neišdyla, kad jis pats jų netaiso.

Taip žmogus, viename amžiuje vieną savo negerų darbų pasekmės dalį iškentęs, turi kitą amžių iškęsti dar kitą dalį. Sakyta, jog bausmė atsiekia tėvų vaikus lig trečios ir ketvirtos eilės. Didis neteisingumas būtų, kad visai nekalti vaikai turėtų dėl tėvų kęsti. Vienok senųjų moksluose tėvų manytas tas svetnaudis, kuriuo buvo sujungtas tikrasis žmogus viename amžiuje, o to svetnaudžio sūnus yra prigimtis, kuri duota tikrajam žmogui naujame amžiuje. Ji yra ano buvusio regimo žmogaus vaikas, kadangi pagal tą tikrasis žmogus kilo ar pasiliko, koks jis buvęs, o naujai priimtasis žmogus visai toks, kokios yra tikrojo žmogaus ypatybės. Kitaip sakius: visos gamtos jėgos, kurios susispietusios buvo mirusio žmogaus prigimtyj, susispiečia tokiu būdu į naują prigimtį, kaip senoji prigimtis pirm išnyksiant buvo. Žinoma, neskaito čia regimo kūno sustingimas, sukietėjimas, o vien prigimties jėgos: visi linkimai, jausmai, geismai, troškimai ir kitos visos gyvenimu įgytos jėgos. Sakoma, kūnas iš numirusių prisikelia. Tos jėgos – tai prisikeliąs kūnas. 


IŠKOPIMAS IŠ LIKIMO ŠALIES

Galiausiai pasibaigs šis sugrįžimas į šį pasaulį. O tai tuomet, kad žmonės bus užmokėję ir paskutinįjį savo kalčių skatiką, kad bus iškentę savo likimą ir naujo nebevykinę ir taip išaugę iš Likimo valstijos. Berods laikais žmonės nuolat iš jos iškyla. Pat giliai įmigdami, jie pasikelia į pilnai palaimingąjį stovį. O kad jie miršta, tuomet iš lengvo ant ilgo laiko visiškai išnyksta ir iš jų atminties skaudžioji Likimo šalis. Bet, kaip jau sakyta, jų likimas yra jų kilimo stovio apsireiškimas visai taip jau, kaip ir jų darbai. Ir jie Likimo, tai esti gyvenimo, evoliucijos įstatymo vedami į naują vargą, kurs gimė iš senojo, jeib jie galiausiai iškoptų iš savo likimo ir pasiliktų tobulai dykais Amžinos Esybės gelmėse, tobulai vienais su Ja.

Šitas iškopimas nusiduoda tik laipsniais. Ir žmogus pats turi lipti. Pačiam nelipant, nieks jo neneša. Jis pasilieka ant tos pačios vietos, ir Likimas jį skaudžiai plaka. Bet, jam tolyn žengiant, Likimas jį maloniai vilioja. Šis pažengimas gal trumpu žodžiu būti vadinamas: pildymu savo pareigų. Nelengva berods visuomet žinoti, kas pareiga. Bet galima tai nors pusėtinai nujėgti. Pareiga guli ant Likimo tako, tai esti ant kelio, kurs veda laukan iš svetnaudybės.

Siauriausias skritulys, kur žmogus mokinamas išeiti iš svetnaudybės, yra šeimyna. Čia jis susitinka su savo likimu. Čia Likimas ne tik jį laiko pririšęs prie ypatiškos virvelės, bet yra visą šeimyną apsupęs vienu tinklu. Nuo virvelės – savotiško savo likimo – žmogus iškliūva gyvendamas ne tiek savęs, kiek saviškių dėlei. Ant to kiekvieną verčia aukštesnės jo jėgos, verčia jį jo pareiga. Dirba taip tėvai už vaikus, vaikai – už tėvus ir už vienas kitą. Tiki berods bedirbdami išeiti iš vargo ir skurdo, bet sušvinta jiems ir viltis, jog visiems namiškiams bus smagiau, ir tad užmiršta ir visą vargą. Taip meilė į namiškius iškelia iš paties likimo sunkenybių. Tuomi kiekvienas pasiliauja gyvenęs sau dėl savo smagumo, pasiliauja buvęs svetnaudžiu ir gyvena visiškai šeimynoj, lyg jis pats būtų visa šeimyna. Yra tarp jo ir kitų šeimynos sąnarių tobula vienybė pastojusi, vienas gyvena už visus ir visi už vieną. Jo paties likimas jam visai neberūpi, jam jis nebe-skaudus, tarsi nebepastoja jam žinomu. Tai todėl, kadangi jis nebegyvena sau, o šeimynai. O kur Likimas malonus, čia palaima kuo didesnė, kad kiti čia dalyvauja.

Yra tai gyvenimas labai retai randamas. Todėl ir tankiausiai žmonės sunkiai neša kiekvienas savo likimą. Tačiau, rodos, turėtų ir kiekvienas pajausti, jog anaip gyventi yra jo pareiga. O taip tik ir tegalime iškopti iš šiauriausio ir sunkiausiai prispaudžiančio Likimo skritulio. Kas daugiausiai dejuoja, jei ne svetnaudys! Tasai, kurs ieško visai atsidėjęs savo mylimiems sukaupti palaimos, neturi tam laiko. O kad jam pastoja skaudu, tad vien dėl savųjų nepalaimos; ir jo skausmas yra šventas, ir peršviečia jį ir visą nepalaimą.

Bet, atsižadėdami savo palaimos ir norėdami kitiems palaimos įgyti, mūsų palaima ir pasididina nesižiūrint. Ir nėra jokio žingsnio dėl kitų palaimos, kurs nevestų mus pačius į jos prieglobstį. Taip Likimas pats mums kloja palaimos taką, kad juo minau tik žengtum.

Vienok šeimynoj gyvendamas be svetnaudybės, dar nesi iš jos visiškai iškilęs. Šeimyna yra tik nebe toks siauras svetnaudybės skritulys. Pasirodo tat, kas vieną šeimynos sąnarį užgauna, tuoj tai ir mus užgauna. Ir ne kartą atsitiko, jog kaimynams įsikišant į vyro ir moters vaidą ir puolant ant vyro, motera tuoj užmiršta savo skriaudą ir ima savo vyrą ginti.

Iš šeimynos reikia įaugti į dar didesnį skritulį, būtent į tautą ir pagaliaus į žmoniją. Bet reikia tai gerai išmanyti. Tūli yra savo šeimynoj arba prieš savo artimus visai nelabus ir apteisina tai sakydami, turį gyventi tautos, žmonijos dėlei. Gal tūlas tai tiki. Vienok išmintingieji sako, jog tasai, kurs negyvena savo šeimynoj atsižadėjęs savo smagumo, kurs nėra pilnai širdingas į saviškius, negali veikti tautos, žmonijos dėlei. Visuomet bus jo darbas svetnaudžio dalykas; nesirūpys jisai šeimynos, tautos likimu ir tik žiūrės, kaip savąjį sau pasaldinti.

Didesniame skritulyj tegalima veikti didesnėmis jėgomis. Jei tos nepaveldėtos žmogui iš praėjusio jo amžiaus, jos nesiranda, kad žmogus neiškyla iš svetnaudybės. Tik tuomet, kad jis visiškai tarsi paskęsta platesniame gyvenime: šeimynoj, tautoj, jam vienam pareina jėgos tartum visos šeimynos, visos tautos saiku. Tuomet jam galima veikti už kitus nuostabiu būdu ir pasisekimu. Užmiršta jis ir visai savo likimą. Per menka pasirodo jam, kas jį vieną kenkia ar laimina. Gyvena tarsi taip giliai savo esybėje, jog apglobia ir visą savo giminę, visą tautą. Nebeveikia jis prieš kitus, nebeveikia prieš Likimą, o greta juomi, dirba, gyvena ir miršta už kitus. Jis nebėra jis, o visa – giminė, visa tauta. Kaip jis pirmiau mylėjo save, toliau – savo namiškius, kaip jis myli dabar visus tos pačios tautos vaikus ir pagaliau visą žmoniją, visa, kas gyva.

Šalia viso darbo dar vienas dalykas labai svarbus. Žmogaus širdis visuomet turi būti pasišventusi tam, kas aukšta, teisu ir gražu. Žmogus turi, kaip sakoma, „vien Dievą mylėti“.

Priminti reikia ir dar, kad žmogus ne tiktai tuomet gali tautos, žmonijos dėl dirbti, kuomet jis tobula meile gyvena savo šeimynoj. Kaip jis tik pareina į šį pasaulį, visi anie skrituliai kartu laukia, kad jis juose pildytų savo pareigas. Ir pasirūpindamas savo šeimyna, jis turi dirbti ir už tautą bei žmoniją. Vienok pirmiau reikia pildyti artimiausias pareigas. Dar ir paties kūno aprūpinimas yra pareiga.

Galiausiai žmogus įauga į žmonijos aukštumą. Tuomet išnyksta visi likimo ryšiai. Nėra jame skirtumo tarp žmonių. Taip labai širdingai, kaip jis myli saviškius, taip širdingai jis myli ir nevidonus, jeigu jam dar tokių pasistotų. Visai nebesijaučia jis save pavieniu esančiu. Jaučiasi vienu su visa žmonija. Tuomet jis ir nebeturi nei ypatiško, nei šeimynos, nei tautos likimo. Vienat neša jis tik žmonijos likimą. O tą jis, tikrai imant, nė nebeneša, jis jo nešamas, jis vienybėje su juom veikia ir dirba.

Nėra daug tokių žmonių. Jie yra tarsi iškopę iš Likimo valdžios. Ir jie yra kaip kokios sąmoningos jėgos, kurios retai teprisiima žmonišką pavidalą. Nebeprieinami jie nė mirties. Amžių nykimas juos nepasiekia. Žmonių likimas jiems nebepadaro skausmo. Tačiau jie pilni pasigailėjimo. Jie, kurie pilnai dyki, liuosi, mato mūsų vergovės ryšius, kuriuos patys susivejame. Ir jie, tarsi pats Likimas, veda mus iškoptų iš savo likimo, iš šių vergovės ir pragaištingumo šalių į pilnąją palaimą, pilnąją dykybę, tobuląją liuosybę.

Kiekvienas žingsnis, kuriuo juos sekame, veda mus į stebėtinai atsiveriančią šviesybę. Skausmai ir peršuliai,

kurie mūsų širdį baisiai suspaudė, veik skamba kaip graudi gaida, kuri pasirodo balsu Visatos gyvenimo giesmės. Smarkusis jos suskambėjimas, kurs atsitrenkia mūsų ausyse, kad pačių gyvybė priverčiama drauge giedoti, mus kartais išgandina. Bet greitai praeina tat, ir maloniai skamba riedančios amžių ašaros. O kas pasirodė skaudžiausiu, apsireiškia kaip tat, kas buvo svarbiausia, prakilniausia. Iš skaudžiausio likimo išauga šviesiausia malonybė. Skausmai, peršuliai apsikeičia ir virsta pilniausia palaima. Sušvitusi yra mumyse žvaigždis, mes kylame jospi ir galiausiai pasijaučiame esą ji pati, ta žvaigždis, kuri sušvito Amžinosios Priežasties Gelmėse.

Pasiliovęs yra mūsų likimas. Patys esame sąmoninga Likimo jėga. Niekur nebėra priešingumo. Likimas yra atlikęs savo uždavinį. Tobuloji turtinga Harmonija pildo visą Visatą.

Шаблоны joomla скачать здесь