Sekmadienis, Gruo 08th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas GIMDYMO SLĖPINIAI

GIMDYMO SLĖPINIAI - PAPRASTOJI VAIKŲ GIMTINĖ

 

PAPRASTOJI VAIKŲ GIMTINĖ

Rodosi tūliems, kad visai atvira, iš kur žmogus kyla, iš kur jis paeina. Mažas gyvybės diegas esanti jo pradžia. Iš to būk iš lengvo darosi kūnas, ir, tam išaugus, žmogus gyvenąs pilnoj gyvybėj. Žmogaus gimtinė būtų tai iš tikrųjų motinos kūnas.

Bet mažumą pamąstant, aiškėja, jog negali būti tik tat jo gimtinė. Prie jos reikia skaityti ir tėvų namus, motinos susiėjimą su tėvu, jųdviejų jausmus, mintis, kurios juodu suvedė ir kuriomis juodu gyvena. Motinos kūnas

būtų tarsi žemė, jausmai-mintys – gi oras, kuriame gy­vas diegas auga. Bet reikia ir saulės šilumos bei šviesos! O kur tos ieškosi?

Tačiau ir tai sužinojus, nebūtų galima pasakyti, kad dabar žmogaus atsiradimas šiame pasaulyje yra tikrai aiškus. Žiūrint į kūną su jo kitimais, žmogus yra fizikos dalykas ir chemės atsitikimas. Bet neužtenka to. Kūnas yra dar ir gyvas daiktas. Tiktai, kas ta gyvybė būtų, mokslininkai negali pasakyti. Patarčiau ją suprasti ypatingu sąmoningumo laipsniu, kurs apsireiškia materės organi­zavimu.

Bet kur tada kiti dar žmogaus reiškiniai! Yra jausmų, geismų, minčių! Yra manymas, ypatingas žmoniškumo pasistengimas tarp visų gyvumo žymių pasidaryti numanomu! Žmogus nori būti teisus, geras, kilnus, vaiskus. Jis jaučiasi ir žinosi esančiu, vadinasi Aš.

Iš kur tai? Yra tam visokių aiškinimų. Bet neužtenka jų nė vieno tikram išmanymui. Negalima išrodyti, kad jausmai, geismai, mintys, manymas ir t. t. būtų iš kūno pasidarę. Toks mokslas yra reikalavimas aklo tikėjimo. Neabejotina yra tik vien tat, kad visi tie dalykai yra. Šalia kūno yra jausmų, geismų, yra, kitą trumpai suglaudus, sąmoningumo. Todėl ir tegalima sakyti žmogų gimstant iš pilnybės, kuri savyje suglaudžia viso ko, materės ir dvasinių gaivalų.

Iš tikro imant, žmogaus gimtinė yra visumos pilnybė. Žmogaus Aš nėra tiktai koks aplinkybių padaras. Jis paeina tiesiog iš dvasinių visumos gelmių. Todėl kiekvieno žmogaus Aš yra anga visai saviškų pasistengimų ir apraiškų. Bet apie tai kitur daugiau. Šišon teesie tiktai dar pasakyta, kad šitą žmogaus asmenybės branduolą papras­tai vadiname jojo siela. Tik ji nėra tame ir vis aiški, ką žmogus mano, sako ir veikia. Ir tūli todėl ją ir nieku vadina. Bet nepadaro jos tuo ir iš tikrųjų nieku. Ji, kaipo dva­sinė potensa (galia) regimoj gyvatoj, veikia nuolatai, nors ir visokių kitų potensų trikinama ir savo apraiškose tuo silpninama.

Žmogui gimstant, sunkiasi gyvaton todėl, kaip aiškinta, ne vien kūno jėgos, ne vien visokie jausmai, geismai, mintys, bet ir dvasinės, ir sielos galios, iš kurių aukščiausiųjų stojasi žmogaus Aš.

Ir iš tikrųjų todėl žmogaus gimtinė yra visuma su visomis slėpiningomis jos gelmėmis. Tėvų, ypačiai motinos, kūnas su jos aplinkybėmis tėra pereinama vieta. Bet žmonės žiūri į jį kaip į tikrąją žmogaus gimtinę. Nėra tai nuostabu. Kaip žmonių kūno akys nelygiai regi, taip ir jų sielos nėra lygaus skaidrumo ir šviesumo. Bet nu­jausti, rodos, turėtų beveik kiekvienas, kaip iš tikrųjų tegali būti.

Negalėdami paskutinių gelmių išmėginti, galima nors kiek ištirti gimstančio žmogaus pereinamą vietą, kuri pa­rastai jo gimtine vadinama. O galima ir pamatyti, kokia ji paprastai yra.

Sakoma žmogų gimstant iš vyro ir moters. Juodu susiėjo, apsivedė, rodos, tik tam dalykui. Ir gana ypatinga, kaip juodu susieina. Nėra tam tiktai vienos priežasties. Sakoma, kadangi mylisi, jaunu du turinčių susieiti. Bet gana dažnai susieina, tėvams to norint arba abiejų luomam viens antrą atitinkant, vienam turtingui esant kaip antram ir t.t. Vienok tikima anuos palaimingiausiais esant, ku­riuo du susieina mylėdamos. Dargi tikinama, jų vaikai būsią maloniais, sveikais, dailiais.

Iš tikrųjų taip turėtų būti. Tik reikėtų atskirti meilę nuo geismo. Užuot sakius: įsimylėti, reikėtų sakyti: įsigeisti. Tik apmąstykime, kas yra galingiausias jaunųjų akstinas apsivedant, jiem į viens antrą, taip sakant, įsimylėjus. Juodu nori iš viens antro ypatingo smagumo, pirm viso – kūnui. Juodu nori patenkinti kūno linkimus ir geismų reikalavimus.

Ir tūli, skaisčiai gyvenę, pradeda paleistuvauti. Nenusigąskime to žodžio! Nori tasai pasakyti, kad jie geismams tarnauja, pamiršdami savo žmoniškumą. Visai nepamena, jog nusižengia prieš viens antrą, prieš būsimus vaikus ir žmoniją. O tūli laikosi labai dar dorais ir su panieka žiūri į mergaitę, kuri kartą pasimiršusi pakluso berneliui ir to­liau apliejo savo silpnumą ašarų srovėmis. Be abejonės, paprastoji tvarka yra labai svarbi. Bet ne ji yra pati dora, tik vien žmoniškasis gyvenimas. Nors tai visai gyvai atjaustume!

Tik retai apie tai žmonės ir tik pamąsto. Ir tad sau gyvena. Motera jaučiasi su kūdikiu. O stebėtinu būdu nei ji, nei vyras tikrai nežino, kuomet jo gyvenimui pradžia buvo duota. Kaip ir būtų galėjusiu apie tai mąstyti! Paprastu buvo tapęs jųdviejų gyvenimas ir tarsi tiktai jiem dviem reikalingas. Vienas sykis buvo kaip kits. Kad čia koks slėpiningas dalykas atsitinka, dalykas, kuriame ir visumos gelmės dalyvauja, tat jiems vos tebuvo numanu.

Ir juodu džiaugiasi ir pasimėgsta gal dar kuo daugiau viens antru ir laukia to laiko, kada kūdikis užgims. Bet nesiliauja gyvenę kaip lig tol. Vos nuguldytas geismų gaisras, jau ir vėl tai vyras, tai motera jį kursto. Ir kraujuje tarsi nuolatai dega. O su kokiu pasiilgimu viens ant­ro laukia! Taip labai juodu „mylisi".

Gi moterai nėščiai esant, nė mėnesinis moteros apsi­alymas jų nebetrukdė. Gal tik pirm to buvo drovu susieiti jojo laiku, kad kartais didė jųdviejų „meilė" ir to nenorėjo atboti. Tiktai kažin, kad motera išbalsta, atrodo negraži, nedaili! Tampa užgauli, ligota. Eina pas gydytoją. Sako tasai, jog esą taip jau lemta nėščioms. O dievotiejie, tikintiejie žino iš Biblijos, kad motera su peršuliais turinti gimdyti vaikus.

Tai juodu ir gyvena kaip gyvenusiu, kol nesidaro moterai kratų tuo visu ir ji vis daugiau nubalsta ir nugelsta. Pagaliau susilaukia vaiką. Peršulių yra be galo. Pribuvėjos neužtenka. Reikia ir gydytojo, gal net jų kelių. Ir taip išlieka gyvi motina bei vaikas.

Džiaugiasi tėvai, pavojui palengva praslinkus. Bet vaikelis – kažin, nors ir nėra silpnutis, rėkia, verkšlena išvien. Vienok: „Dievas davė tokį, reikia ir pakęsti".

Tiktai kad kitų žmonių vaikai kitokie! Motera, nėščia būdama, daili kaip skaisčiausioji mergaitė. O gimdo, kad vos pati nusimano, kaip tai atsieina. Tūla net antrą dieną jau vaikščioja. Bet: „Taip Dievas nelygiai duoda“.

Akli nežinėliai! Dievas duoda visiems lygiai! Tik žmonės jojo duokles sudarko, ir išeina iš to skausmas ir per­šuliai. Apsivedus reikia gimtimi naudoties gaminimui, ne gašlavimui. Vaikų gaminimas yra gimties pirmasis dalykas, o smagumas tiktai antrasis. Taip gyvenant, nebūtų kraujuje to karščio, nenugelstų motera, išliktų graži, sveika ir gimdytų su džiaugsmu ir rykavimu. Ir kūdikis turėtų savyje sveikąjį ir dorąjį tėvų kraują ir rimtų savo lopšely j šypsodamas, kaip tėvas jo rimo būdamas savo asmens gy­vatoj valdovu.

Yra šišon kalbami padėjimai abu paprastojo žmogaus gimties gyvenimo galu. Nėra jau visur taip bloga, ir nėra dažnai taip gera. Paprastai apsivedusiųjų gimties gyvenimas supasi tarp šių galų. Didįjį karštumą nuguldo papro­tys, o skaistųjį pasišventimą jis nusmelkia. Prigimtis veda žmogų savo taku. Vienok tik taip, kaip šišon rodoma, tėra galima dalyką jo esmėj permanyti.

Dar ir prisiminti reikia, kad gimdymas su peršuliais turi ir kitų priežasčių, ne vien šišon minėtąsias. Bet jos yra išimtis ir nėra taip ankštai sujungtos su žmogaus šio amžiaus norais ir geidimais. O todėl į jas ir neatsižiūrime.

Žmogaus gimtinė yra sūkurys visokių galių, kūno linkinių, širdies geismų, visokių karštumų, minčių ir tūlų aukštų, šviesių jėgų. O šitą žinant, lengva suprast, kas gimties gyvenime vyrauja. Gal tokiu du, kuriuodu susiėjusiu yra dėl visokių priežasčių, o neįsigeidusiu, veikiau dar gyvena taip sau šalia viens antro. Kiti tiki dar, kad reikia kurstyti „meilę", jeib neatauštų. Ir aiškiai numanu, ką sukursto.

Žmonės, kurie iš tikrųjų viens antrą myli, tai reiškia, kurie jaučia vienybę savo sieloj, kurie numano antrą sau visai artimą esant, nekursto tojo geismų. Per labai aišku, kad tuo nesidaro artimesniais. Priešingai, tuo tarsi tolsta nuo viens antro. Tiktai pajausdamas savo asmenybėje šventumą ir kilnumą, teatjausi mylimo žmogaus gentybę. Ir tos negali niekas sugriauti, jeigu to pats nepadarysi žemyn slinkdamas iš kilnumo.

Žmonėms tai žinant ir atitinkamai gyvenant, būtų ap­sivedusiųjų būtis visai kitokia negu ii šiandien yra. Būtų ji tikrai gimtinė, kurioj apsireiškia aukščiausios kūrybos galios. Tuo tarpu ji dažnai yra abiem gimdytojam ir tada kūdikiui žudynė.

Turbūt gana aiškiai tai jau parodyta. Tačiau labai svarbu šišon dar ypačiai apie tai kalbėti, kokia turi būti ta žmogaus gimtinė, kuomet tėvai naudojasi gimtimi, o nenori turėti vaikų. Negalima įsivaizduoti, koks čia pačių tėvų ir gimstančio kūdikio žudymas vyksta.

Tik manykime, kas atsitinka. Visa prigimties galybė nepasakomu gyvumu suplūsta savo tikslui, būtent gaminimui, o žmogus nepasiduoda ir nepasišvenčia tam ste­buklingajam džiaugsmui, bet stato visą savo supratimą prieš gyvybės dėsnius. Negali būti kitaip, jis tampa dau­žomas kūrybos jėgų kaip laivelis – jūrų bangų.

Tiek tai tenka tėvams. Bet vaikų dalis ne geresnė. Užsimezgus vaisiui prieš tėvų norą, motera nuolatai savyje ūžia ir mąsto, kaip tikt pašalinus tą negeistąjį „nieką“, koks tegali čia kraujas susitvenkti tame vaisiuje? Jisai sugadintas ne vien tėvų gašlumo, bet ir motinos manymo, kurs kaip koks nuodingas šyvas žudo ir naikina.

Yra tai vėl blogiausias padėjimas. Motera dažnai vis dar neša su kantrumu savo likimą. Bet vyras greičiau ūžia, kad motera „neapsisaugojusi“. O tai ir gana bloga.

Taip tai žmonės gyvena ir nežino, ką daro. Serga ir kenčia. Nėra tikros ligos ir nėra tikros sveikatos. O tai tenka pirma moterai, bet dažnai ir vyrui. Iš čia tai gimsta vaikai, tokia yra jų gimtinė paprastai, tokia jų gimimo vieta.

Gal yra mažumą čia daug pasakyta. Ypačiai lietuviuose turbūt padėjimai nėra tokie blogi. Ir nerašau, žmones peikt norėdamas. Vien noriu žadinti aiškų supratimą tiems dalykams, kurie priklauso nuostabiausiems mūsų gyveni­me, bet ir kilniausiesiems. Kokia yra gimtinė, tokia yra ir šeima bei visa tauta. 

 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas GIMDYMO SLĖPINIAI