Sekmadienis, Gruo 08th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas GIMDYMO SLĖPINIAI

GIMDYMO SLĖPINIAI - VAIKŲ DALIS IŠ TĖVŲ ŪPŲ-MINČIŲ GYVATOS

 

VAIKŲ DALIS IŠ TĖVŲ ŪPŲ-MINČIŲ GYVATOS

Daug jau tuo pasakyta, kad vyriausioji vaikų dalis iš tėvų yra kraujas. Tik nelengva visa numanyti, kas kraujuje glūdo. Vokiečių poetas Goethe sako: kraujas yra ypatingas šyvas. O tai žodis pilnas išminties.

Labai daug jau reiškia, kad kraujas vaikams teko iš tėvų, o tiesiems — iš bočių ir taip toliau atgal. Kraujas yra gyvybės nešėjas iš pat nenumatomos žmonijos pradžios lig mūsų dienų. Bet tuo toli ne visa pasakyta. Krau­jas tarpininkauja tarp kūno ir ūpų-minčių, tai esti žmo­gaus vėlės gyvatos, taip, kaip toji yra tarpininkas tarp kraujo ir sielos-dvasios. Atsiminkite tiktai to, kas jau kar­tą sakyta, būtent, kad visi mūsų jausmai-geismai-mintys nuolatai veikia kraują ir taip tarsi virsta syvų. Kraujas, taip sakant, prisisunkia tuo, ką žmogus jaučia, geidžia, mąsto. Kokia ši žmogaus gyvybė, kokia jo vėlė yra, toks yra ir jo kraujas.

Krauju todėl vaikai iš tėvų ne vien gauna kūno gyvatą, bet ir, sakysime, širdies ypatybes. O jiems savo nutei­kė jų tėvai ir taip toliau atgal. Nuo vienos kartos ant kitos keliasi ta pati psichinė gyvybė, tas pats vėlės gyvatos tu­rinys. Jis auga arba menkėja, skiriasi nuo kito tokio turi­nio ir taip gamina žmones su ypatingais jausmais, geis­mais, mintimis, būdais ir su ypatinga kalba. Tautos daro­si, tarpsta ir nyksta. Ir tuo reiškiasi nuolatai naujai pra­eitų kartų gyvenimas, visas tėvų ir bočių vidus: jų linki­mai, geismai, jų širdis ir jų vėlė. O prie viso tad prisideda dar atskirų žmonių dvasia-siela.

Taip kraujas yra labai svarbus dalykas žmonių kartoms. Ir negalima gana dažnai kartoti, kad jis turi būtinai sveikas išlikti. Vaikai visumet turės tokį kūną ir kraują, koks jis yra tėvų. Jeigu tėvų yra silpnos smegenys, vaikai negali jų turėti geresnes. Tėvams sergant plaučių liga, vaikai negali būti sveikais plaučiais. Ir t. t. Kiekvienas tėvų menkumas naujas bus vaikuose. Tą turėtų tėvai visuomet omenyje turėti, norėdami gimtimi pasimėgti.

Ir turėtų saugoties savo kūną silpninti nuodais. Neapsakomas pakrikimas yra tame, kad nėščios moteros geria nuodingus gėralus, kaip kavą, tėją , alų, degtinę ir t.t. O vos vienas antras joms pasako, kad tie dalykai yra nuo­dingi ir gadina kraują ir vaisių. Dargi tikima, jog tokie gėralai esą reikalingi. Ir dažnai patariama juos gerti. Mat moteros jaučiasi nesmagios, ir širdis reikalauja keistų da­lykų. Kaip tik apsiniaukęs yra sveikasis žmogaus numanymas ir pajautimas! Išminties tokiuose patarimuose nė­ra.

Bet apie tai turbūt užteks, kas lig šiol pasakyta. Svarbu šišon dabar dar giliau pažvelgti į sąryšius tarp tėvų ir vaikų. Kraujas ir kūnas iš tėvų nėra tik vienas, kurs tenka vaikams. Ir nėra tiktai taip, kad kraują veikia tėvų minčių gyvata. Reikia tiesiog sakyti, kad ir iš tosios savo dalį gauna vaikai. Labai svarbu tai suprasti. Kokie tėvų yra jausmai, manymas, mintys, tokie bus jie ir vaikuose. Kalbame šišon apie šitas žmogaus apraiškas kaipo apie jo vėlės gyvatą, ją skirdami nuo sielos gyvybės.

Vėlės gyvata nėra patvari. Ji nuolatai keičiasi. Kyla jausmai ir dingsta, atsiranda visokie linkimai, visokie geismai, pasidaro net gyvi karštumai ir nusistoja. Ir vėl at­plaukia mintis po minties ir kaži kur pranyksta. Tokia yra žmogaus gyvata, kuri kūną ir kraują tarsi prisunkusi laiko ir jį nuolatai judina.

Iš tos gyvatos tenka ir vaikams dalis. Aišku, kad motina savo vėlės gyvatos daug daugiau duoda vaikams negu tėvas. Kokie yra motinos jausmai, geismai, koks jos manymas, toks bus ir vaikų vėlės gyvenimas. Motinos vėlės gyvata prisunkia jos kūną ir tojo vaisių ir jį laiko savyje visą laiką lig gimdymo. Ir vaiko vėlės gyvata yra dalis atitinkamos motinos gyvybės. Todėl visumet vaikai ir apreiškia tokius pat jausmus, linkimus, geismus, kaip ir motina. Tėvas tiek tik tame dalyvauja, kiek jis motinoj sužadina jausmų, geismų, minčių ir t. t.

Aiškiau pasidaro šis dalykas žiūrint į gimties gyvenimą. Jeigu vyras savo moteroj dažnai sukelia gašlumą, tad, be abejonės, kūdikis bus tarsi gašlumu maitintas. Ir tėvai pasiguosdami, kad maži jų vaikai apreiškia nesveiką gimties gyvenimą, įsiduoda tiktai save. Vaikuose negali to būti, ko tėvuose nebuvo. Bet vaikais ateina į regimybę, ką tėvai paslėpti mokėjo.

Vyriausiai atsigema vaikais tos tėvų ypatybės, kurios tėvuose viršų turėjo gaminimo laiku. Jeigu tėvai tuomet buvo neramūs, neskaistūs, neteisūs, nešvarūs, jų vidus suiręs, sukiužęs, pilnas visokių negražumų, tatai pasidaro vaikų ypatybėmis. Antraip vėl, jeigu tėvuose tuomet vy­ravo kilni ramybė, širdies skaistybė ir malonumas, jeigu jų išmintis buvo šviesi, jų norai teisūs, vaikams atitinkamos ir teks ypatybės.

Vienok nereikėtų tai taip suprasti, būk tėvams tik tereikia apsimesti gerais, teisiais, skaisčiais ir t. t. Akies mirksnio ūpai nedaug tereiškia. Vien tos gyvybės bangos darosi svarbios ir vaikams, kurios kyla iš paprasto tėvų, o tad ypačiai iš motinos širdies gyvatos. Jausmai, geis­mai, kurie tiktai kartais kaip kokie svečiai tesilanko širdyse, nepadaro didžių įspūdžių. Dar šiek tiek jie veikia, žmones valdydami pat gaminimo laiku. Bet viršų palaikys kasdienio motinos vėlės būtis, o tėvo – kiek tasai savo širdies gyvenimu dalinasi su motina.

Iš viso šio turbūt aiškėja, kaip reikalinga yra tėvams šalia tikros kūno sveikatos ir aukšta dora, kad žmogų du nori kūdikį gaminti. O, be abejonės, ir tai pasidarė regima, koks didis yra skirtumas tarp paprasto šios dienos gaminimo ir tojo, kurio reikalauja gimdymo dėsniai. Ir negalima nė vieną apteisinti. Su Dievo dėsniais nėra valia derėti. O čia kaip tik jie apsireiškia. Niekur nėra jie taip pasekami kaip čia, kur atsitinka kūrybos veikimas. Kas nori tėvu arba motina tapti ir savo vaikų būt garbėj lai­komas, turi tiems dėsniams paklusti.

Tik nepamirškime, kad tai, kas šišon lig šiol minėta, tėra iš apsivedusiųjų gyvenimo vos keli mažmožiai. Bet kaip giliai jie siekia, parodo jau tai, kad tėvai nenori kūdikio, o naudojasi stebuklinguoju gimties įtaisymu vien savo geismams patenkinti. Kokie turi būt jų jausmai, geismai ir mintys, moterai nėščiai pastojus! Jie tiesiog prie­šinasi augančiam kūno vaisiui. Nuolatai jie geidžia, kad jis žūtų. Dargi naudoja žavinimo žolių! Ir gal nė nemano, kad tai yra žmogaus žudymas. Tėvai žudo savo vaikus! O gal dar tam darbui atsiklausia gydytoją! Apsiteisina tūli tuo, kad motera, per silpna būdama, negali gimdyti. Bet kam tai susideda su vyru? Vaisius neužsimezga gimtuvėj, kad neįsilieja vyro sėkla. Labai lengva todėl yra išvengti apvaisinimo.

Tūliems rodosi negalimu dalyku be gimties smagumų gyventi. Nei vyras, nei motera netiki, kad be to galėtų apsieiti. Ir tuo parodo visai aiškiai savo doros būtį. Išeina, jog žmonėms nėra galima žmoniškai gyventi. O iš to nesidaro ne vien vyro ir moteros ligos, bet ir ypatinga jų vėlės gyvata, iš kurios vaikui tenka jo vėlė, tai esti jo ūpų, geismų ir minčių gyvata. Negali toji būti kitokia, negu ji buvo tėvuose. Kad vaikai iš mažų dienų linksta žudyman, kad dėl menkos priežasties nori tuoj šį tą sunaikinti, kad tiek daug žmonių jau kūdikio laiku dažnai mąsto apie tai, kaip sau pasidarius galą, o kad tūli save tad ir žudo, nėra nuostabu. Jiems tai prigimta. Tėvai jiems tai jau pirm užgimimo suteikė.

O tokiu būdu beveik visos mūsų amžiaus nedorybės išperimos. Iš nesveiko kraujo, iš tėvų ligotumo gimsta vaikai su nesveikais sąnariais, nesveiko ūgio, karlai, kuproti ir t. t. Bet iš nelemto tėvų geismingumo ir gašlumo gimsta nesveika vaikų dora ir apsireiškia veikimais, kas tėvuose gal tiktai tebuvo linkimas arba geismas.

Nebūtų tiek visokių piktenybių, jeigu vaikams nebūtų tėvai prigimę nelabumo. Vaikai yra visuomet tikri tėvų doros reiškėjai. Jie galėtų būti jų garbė, o yra dažnai jų gėda. Senojo ketvirto įsakymo [3] visai nereikėtų, jeigu tėvų širdis, jeigu visa jų vėlė būtų giedra, skaisti. Žmogus ir nenoromis turi garbėj laikyti, kas kilnu, dora. Jam yra tai būtinumas. Tėvai turi tokius vaikus, kokie jie pa­tys iš tikrųjų yra.

Nėra visi tėvai jau tokie, kaip tie, kurie šišon menami. Gana daug žmonių gyvena taip, kad išlieka sveiki, kad apie juos galima kalbėti kaip apie dorus žmones. Tačiau ir tiejie nusižengia prieš savo kūdikius. Dalykas tame, kad jie gamina be tikro atjautimo to, kas atsitinka, ma­nydami, jeigu bus vaikų — gera, jeigu ne — ir tiek.

Ką tai reiškia, reikia suprasti. Tokie tėvai labai prily­gsta tiems, kuriems iš netyčių randasi kūne vaisius. Ir žinoma, jų vaikai jiems prilygsta. Iš prigimties yra jie netvirti savo veikimuose ir neša silpnų žmonių žymį per vi­są amžių. Gyvendami visuomet jie abejoja, prasidėdami kokį nors darbą. Neturi jie tvirtos valios. Ką veikti norė­dami, jie nuolatai svyruoja, kol nepraėjęs tinkamasis lai­kas. Nevykina tokie žmonės savo darbų galingu tvirtumu.

Tikrasis žmogaus veikimas yra tas, kurį žmogus pildo jame gyvendamas su visa savo asmenybe. Toks žmogus yra vienopas ir todėl didis, galingas, nors, kaip aiškinome, žmogus yra tikra visokių jėgų sąstatą. Vienopumas pasidaro, jeigu žmogaus siela visame jo gyvenime vado­vauja ir jos klauso mintys, geismai ir kūno linkimai.

Labai tai svarbu ir gaminant. Vyras ir motera turi pilnai pajausti kilnumą šio gyvenimo atsitikimo. Abu turi iš gausybės savo meilės, savo geismo ir džiaugsmo tarsi ma­tyti iškylant naują žmogų, kurs jųdviejų meilės sieki­nys galėtų būti ir kuriam jie skirti nori draugiškai savo amžiaus širdingumą ir rūpesčius. Taip gaminti vaikai, dar kūdikiais būdami, atsižymės savo tvirtumu. Giedrai žvelgs jų akys. Rimtai, bet galingai jie kibs į parinktąjį darbą ir vykins jįjį be jokio svyravimo. Tvirtybės ir galybės žymis bus tiesiog regimas iš viso, ką jie daryti pradės, nors būtų tai menki ir kasdieniai dalykėliai.

Bet kur būtų tokių vaikų? Kur tėvai, kurie taip gamina, kad jiems tokie vaikai galėtų gimti? Galima nurodyti į gyvulius. Tiejie gamina visiškai tam atsidėję. Karvė ne­prisileidžia buliaus nebūdama, taip sakant, noringa verše­lio parsivesti. Bet skirtumas tarp gyvulio ir žmogaus yra labai didis. Gyvuliuose veikia didžioji gamta. Žmogui už­duota vienam savaip visa padaryt. O jis vargšas nežinėlis. Todėl taip ir gamina lyg sapne.

Tai yra ir priežastis to, kad mūsų laike nėra didybės vyrų ir moterų, nėra tikrųjų dykių, kurie, nieko nepri­versti, valdo gyvenimą iš savo asmenybės gelmių, sekdamijų dėsnius. Ir mūsų Lietuvoj beveik vien tekribžda mažvyriai. Tai be naudos būsimajai žmonijai. Todėl kaip tik reikalinga lietuviams gimties dalykuose kitaip manyti. Lietuvių tauta teatsigaus, jeigu dabartinė ir būsimoji kar­ta kitaip gamins ir gimdys, būtent pilnai žmoniškai. Bū­dami patys noro ir valios didžiūnai, ir mūsų vaikai galės didėti. Ir galėtume žvalgyties, kur pasaulyje tokių dvasios ir kūno milžinų būtų, kaip jų yra Lietuvoj.

Tokiam atsigavimui labai reikalingas yra giedras, tvirtas manymas. Manymas yra didžiausioji pasaulio galybė. Iš manymo kyla mintys. Jos sudaro tėvuose tikrą gyvatą. Iš tos gyvatos tenka ir vaikams dalis, motinos kūne jiems augant asmens gyvenimui. Kokiomis mintimis tėvai gy­vena, tokios prigimsta pagrindinės vėlės ypatybės vaikams. Daug daugiau negu krauju ir ūpu tėvai suteikia savo vaikams savo mintimis. Asmens gelmės pildomos min­čių. Jos yra pirmiausias žmogaus asmenybės aptaisas.

Visos gyvenimo apraiškos prasideda iš minčių. O kiekviena mintis giliai veikia geismus ir tuomi kraują. Mintis pasidaro geismo prasme ir kraujo gyvybe. Visas žmogus prisisunkia savo mintimis. O jam aukštai iškilus, jis visą savo prigimtį pildo savo manymo galybe. Todėl ir labai lengva numanyti, ar žmogus daug, ar maža minčių turi; ar jis galingai, ar tikt silpnai manyti tegali.

Visas žmogaus atrodymas, jo stovyla, jo eisena, kiekvienas jo pasijudinimas reiškia, kokia jo minčių gyvata yra. Todėl ir negali būti abejotina, kad tai persikelia iš tėvų ant vaikų. Vaikų asmens gyvata taip auga, kad pa­sidaro tinkama ir tokioms mintims, kuriomis tėvai gyvena.

Todėl vaikams, paveikslui, prigimsta, kad tėvai daug mąsto ir mano apie lobio susiplėšimą, apie apgavimą, melą, nedorumą, neteisingumą. Tokių tėvų vaikai vos gali išvengti nepastoję prigavikais, melagiais ir kas tam pri­lygsta. Kiekvienas žmogus žino iš prityrimo, kaip galingai jį valdo mintis, kurią jis savo omenyj penėjo. Bet kad vaikui jau prigimta yra ypatinga minčių gyvata, kad pagal tai ir smegenys jau yra jam augusios ir pasidariusios ypatingoms mintims nutverti tinkamos, tad vaikai vargu begalės joms iškliūti.

Vėl ir šitame dalyke motinos asmens turinys labai svarbus. Pirm gaminimo berods tėvo ir motinos mintys vyriausiai kiekvieno asmenyj veikia ir suteikia savo ypa­tybes gaminimo jėgoms, nors abu žmogų dalyvauja viens antro minčių gyvenime. Bet po apvaisinimo motinos min­tys ir visa tųjų gyvata yra nesulyginamai svarbesnė.

Augantysis vaisius tiesiog kvėpuoja motinos minčių ore. Tėvas tegali tik prisidėti, pasirūpindamas, kad mo­tinai priplauktų kuo gražiausios ir kilniausios, maloniausios ir šviesiausios mintys. O motina būtinai turėtų vien apie tai manyti, kas teisu, gražu, malonu. Taip abu ir tuo jų vaikas gyventų skaidriame, tyrame minčių ore. Ir tik taip abu gimdytoju atliktų savo pareigas prieš savo vaiką.

Žmogus negal nieko kito veikti negu tai, į ką jo mintys krypsta. Kad žmonės tai tik įsikaltų gerai ir niekuo­met nepamirštų! Tuomet jie pasirinktų vis geriausias ir tinkamiausias mintis ir jas penėtų, tai esti jas pildytų sa­vo sąmone, jas palaikydami sąmonėj kuo ilgiausią laiką. Mintys yra tikri gyvi gaminiai, kurie labai daug reiškia kiekvieno paties ir kitų žmonių gyvenime to paties laiko ir būsimųjų kartų amžiuje.

Iš visų šišon paduotų išguldymų turbūt aišku yra, kad vaikas iš tėvų gauna ne vien kraują su visomis jo duoklėmis, bet ir geismams, ir mintims sąlygas. Negalima nė viso įsivaizduoti, kiek tėvai vaikams suteikia, o koks labai didis dalykas yra apsivesti ir kūdikius gaminti. Paprastai tėvai reikalauja iš vaikų pildymo visokių pareigų. Bet nesulyginamai didesnės yra tėvų pareigos prieš vaikus. O tos pareigos yra jiem dviem užuduotos jau iš pirmųjų jų dienų. Kiekvienas žmogus, kiekviena žmona atsako su visu savo kūnu ir krauju, su visu savo asmeniu už savo gyvenimą, savo pasielgimą prieš būsimąją kartą, prieš visą žmoniją. Gimdymas ir, toliau, visas tėvų gyvenimas yra slėpinys, kadangi jis yra visų dalykų kilniausias. Rei­kėtų tai pilnai atjausti ir niekuomet nepamiršti.

Vaikai tokių tėvų, kurie bus gaminę su pilnu atjautimu savo pareigų ir gyvenimo galybių, bus tikrai sveiki ir kūnu, ir siela. Kaip kokie stebuklai jie gyvens tarp kitų. Dvasia, o gal ir kūnu jie bus milžinai. Iš skaisčiųjų jų veidelių spindės kaip žvaigždės gyvosios jų akys ir pareikš, jog iš jų žvelgia galingas manymas, sieloj dega manymo ugnis kaip gyva liepsna. Ir jų protas bus nuo­stabus. Iš pat mažų dienų jie aiškiai skirsis nuo kitų vai­kų. Pat lopšyje jie pasirodys protingais. Neverks, nerėks. Ramiai jie sau šypsosis ir žiūrės, kaip supratus tą jiems naują aplinkybę. Tik išalkę ir nešvarūs pastoję, jie reikalaus pagalbos. Bet apvalyti, pavalgydinti jie sau gyvens ir žais, kaip išmintingiausiejie, kuriems nieko naudinges­nio tuo tarpu daryti nėra galima. Nebus tėvams reikalin­ga naktimis budėti, pas gydytoją bėgti, pirkti visokių vaistų ir maistų, kurie šiandien vaikų maitinimui siūlomi, o juos tik susargdina. Viso to nebereikės.

O tatai paeis iš tėvų gyvenimo, iš jų doros, iš jų skaistumo ir širdingumo, iš skaidrios jų minčių gyvatos. Tokie tėvai bus savo vaikų mylimi be jokių įsakymų. Vaikai negalės kitaip pasielgti. Per gyvai jie atjaus, kas jiems iš tėvų yra tekę. Vaikai bus palaimingi visą savo amžių. Žydams tapo sakyta: garbink tėvą ir motiną savo, kad tau gerai pasisektų ir tu ilgai patektai ant žemės. Bet daug reikalingiau yra tėvams sakyti: garbink žmoniškumą ir gaminimo dėsniuose, jeib tu pildytai savo pa­reigas prieš savo vaikus ir visą žmoniją!

Tik taip tegali žmonija atsigauti ir pasveikti. Nebūtų tad tiek ligų ir tiek luošų žmonių, nebūtų tiek nelabumų ir kvailumų. Sveikasis, tyrasis žmonių kraujas apsigintų pats nuo visų nesveikumų. Nereikėtų jam įmaišyti, kaip tai šiandien beveik kas dieną daroma, visokių nuodų ir nešvarumų, kurie jį tiktai teapsunkina. Nereiktų bausmių ir kalėjimų. Nebūtų tiek piktenybių, iš kurių visi žinomiejie bjaurumai gimsta. Giedrioji žmonių ūpų ir minčių gyvata būtų kaip koks dangus, kuriame žmonės gyvena. Ir skaistiejie jų norai, šviesiosios ir doros jų mintys apsaugotų juos kaip tikri angelai. 

 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas GIMDYMO SLĖPINIAI