Pirmadienis, Spa 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas GIMDYMO SLĖPINIAI

GIMDYMO SLĖPINIAI - GIMTIES GYVENIMO PAGEDIMO PRIEŽASTYS

 

GIMTIES GYVENIMO PAGEDIMO PRIEŽASTYS

Paprastasis mūsų dienų mokslas ir žinojimas yra labai keistas. Gyvenimo klausimai taip sunarplioti, kad sunku jų gijas surasti. Kaip žinoma, žmogui reikia viršų palaikyti ant savo linkinių ir geidulių, o niekas jam nepasako, kaip tai padarius. Tikybos mokslo skelbėjai nuolatai tvir­tina, visa gyvata esanti nuodėminga ir žmogus jokiam ge­rui tinkamas. Tai berods teisybė, bet ji ne tokia, kaip ji paprastai suprantama. Sveikatos mokslo skelbėjai minėtu dalyku beveik visai nesirūpina.

Todėl mūsų dienų jauniejie taip ir vargsta bei kaipsta. Gyvenimas visaip sukelia įvairiausius linkimus ir geismus. Jie nuolatai didėja ir stiprėja, o valdymo galios pa­silieka kokios buvusios, jeigu ne dar silpnėja. Ir jauni žmonės kovoja savo širdies kovas, kol neapsiveda arba išteka, o tad valia abiem gyventi, kaip jiem tinka. O nors, kaip rodos, paprastai lietuviai, ypačiai lietuvaitės, išlieka skaisčiomis, bet be kovų ir jos vargu bus praleidusios jaunas savo dienas.

Tarp moksleivių, ypačiai aukštųjų mokyklų, prasklidęs yra mokslas, jog netinka valdyti savo geismus. Net ir gydytojų tūli taip sako. O visiems, kuriuos gašlumas valdo, tai tik ir tinka. Jie ir šalina visus raginimus skaisčiai gyventi ir slopina visus sąžinės pasergėjimus. Ir tūls ber­niukas patiria stebuklingiausiąjį akies mirksnį pasileidėlės glėbyje, o tūla nekalta mergaitė – pasiduodama nešva­riam ištvirkėliui.

Vėliau išvysta berods savo apsirikimą. Bet tuomet prarastas palaimos dangus. Nekaltumas šiam amžiui iš tikrų­jų nebėra atgaunamas. Bet skaistumą galima vėl įgyti. Tik nėra tai lengva. Žmogus turi visas savo pastangas tam naudoti ir labai atsargus būti.

Jeib sužinojus, kas mūsų padėjimo priežastis, būtina yra pirma žmogų pažinti. Jis yra jėgų galių sistema, sakysime, sąstatą. Toji sulaikoma žmogaus asmenybės ir jos gerinama arba bloginama. Vienas tos sąstatos skyrius yra kūno, antras – jausmų-geismų, arba vėlės, trečiasis – dvasios-sielos gyvata. Tų gyvatų kiekviena pabūva sa­vo dėsniais. Ir jos jėgos tai didėja, tai menkėja, kaip žmo­gus, būtent dvasia-siela, jomis naudojasi, jais rūpinasi ir kaip ji žiūri į patį platųjį gyvenimą, kaip ji jam taikinasi.

Apmąstykime, kaip mūsų laiko žmonės gyvena. Rodos, atskiri gyviai gyvendami turėtų taikinties gamtos gy­venimui. Kaip saulė teka ir leidžiasi, taip turėtų ir keistis budėjimas ir miegojimas bei visi kiti gyvių apsireiškimai. Bet žmonės j tai vos teatsižvelgia. Berods „kultūros“ bū­tinumai to neužleidžia. Ir galima, kad tame esti šiek tiek teisybes vienok nėra tame jokios kultūros, kad žmonės praleidžia ištisas naktis girtaudami O toks pasielgimas yra kaip tik mūsų laikų, ypačiai didžiųjų vietovių žmo­nių, gyvenimo žymis. Todėl galima tiesiog sakyti: mūsų laikų žmonės negyvena prigimties bei gamtos dėsniais. Ir dėl tos priežasties visa kūno gyvatos tvarka jau seniai gu­ro ir dabar net visiškai yra.

Vėlgi žmonės, ypačiai „kultūros“ varpstyse, labai užimti minčių; jie mąsto, laužo galvą, kaip sakoma, kuone be atvangos. Vaikai, moksleiviai tuo tiesiog varginami. Iš to vėl išeina ir ypatingas kūno jėgų sravėjimo pakry­pimas. Kraujas stipriau plūsta galvon. O smegenys ir gimties prietaisai yra tarsi abu vienos sąstatos galu, Todėl kraujas, per daug patrauktas galvon, virsta, tikrai priežasčiai atsiradus, vėl kuo smarkiau į gimties dalis. Ir kū­no gyvatoj darosi suirutė. Ir kitokiu dar būdu santykiuoja smegenys su gimties prietaisais. Bet tai šičia neaiškinsime.

Prisideda toliau dar ir šis. Yra žinoma, kad kiekvienas kūno judėjimas sukelia ypatingus jusmus bei jausmus. Į juos žmones pirma kreipia ir guldo savo sąmonę. Iš to išeina jusmų bei jausmų stiprėjimas. Jie virsta žmogui svarbiausiais dalykais. Nesą gyvenimą valdo toks dėsnis, kad visa didėja ir svarbėja, į ką žmogus patvariai deda savo sąmonę, savo dvasią bei sielą.

Imkime paveikslą. Žmonės berods valgo išalkio varomi. Bet jiems mažiau svarbu kūno gyvatai išlaikyti, kiek kilsiančiais jausmais pasimėgti. Ypačiai gėralai kuone vartojami tik tokiems tikslams. Ir žmonės pagaliau visai pamiršta, kad jie nedera arba vos ne vos tik tedera ir kūno sveikatai. Mat yra tu]i, kurie tvirtina, būk alus, degtinė ir kiti gėriai (gėrimai) esą žmogui būtinai reikalingi.

Kaip su gėriais, taip pasielgiama ir su valgiais. Užkrauna žmonės savo kūnui visokius niekius, by tik patyrus ypatingus jausmus. Tą patį, gal ir nenorėdami, pasiekia netikusiu vilkejimo būdu. Per ankšta avalynė, mergaičių liemens suveržimas ir kiti dar papročiai ne vien trukdo sveikąjį kraujo plastavimą kūne ir sudarko prigimtį, bet visa tai ir sužadina žmonėse ypatingus jusmus, linkimus ir geismus.

O kur tie viršų gauna, čia jie apsireiškia ir pagauna dar kitus žmones. Pirma lo reikšmė yra nedorų žodžių plepėjimas. Kurs to nesupranta, ieško jo prasmės. Ir taip auga neskaistybė ir pasidaro iš lengvo žmogaus sąmonėj nešvarumas.

Tūli tąjį visai rinktu dar būdu išduoda. Ypačiai, kad jie vaizdavimo gabumo turi. Surašo visokius neva mokslus, supasakoja teršiančias apysakas, sulipdina erzinančius vaizdus ir kas tam lygu. Žiūrint Į raštiją šaukiamųjų „.kultūros tautų“, beveik nematyti kito ko, kaip tik to, kas geriausiai žadina gašlumą. Beveik visi garsieji mūsų laikų pasaulio rašytojai išpasakoja vien tikt gimties geis­mų tvinkimus. Rimtai žiūrint į tos raštijos gamintojus, ro­dosi, jie būtų pakvaišę arba kuo nors apsvaiginti, apža­vėti, ir ta raštija yra tikroji gimties nešvarumo perykla. Jauniejie jąja maitina savo jausmų gyvybę ir Įauga su ja į neskaistybę, nedorybę ir pasileidimą.

Iš viso to išeina visame žmoguje perversmai ir pagaliau netvarka. Suprantamas dalykas, kad tad negali būti sveiki kūno linkimai ir privalumai, kaip va ir gimties reikmenes.

Tūliems blogiejie linkimai berods yra jau ir prigimti, Yra seniai žinoma, kad, paveikslui, girtuoklio vaikai daž­nai linksta girtuokliaviman, vagio – vogiman, ėdiko – ėdiman ir t.t. Geruose ir bloguose dalykuose tėvų linkimai ir geismai persikelia ant vaikų. Todėl galima ir sta­čiai sakyti, jog daugiau bus gimties patraukiami tie žmo­nės, kurių tėvai jau gašlūs buvo. Gimties ištvirkimas to­dėl nėra visuomet tiktai atskiro žmogaus kaltė, bet dažnai ir jo tėvų. Ir mūsų dienų gimties nedorybės atvirai turi šaknis jau praeituose laikuose.

Paviršiais žiūrint, todėl galima kaltinti tėvus. Ir ne kartą tam darosi tarsi prievarta, matant, kaip tūli tėvai didžiuojasi savo dievotumu ir dorumu, kartų skųsdamiesi mažais savo kūdikiais, kurie vienus ar kitus netikumus parodo. Nežino tokie tėvai, jog jie save apskundžia. Vaikai neturi kitokių linkimų negu tėvai. Berods vaikai kar­tais labai skiriasi nuo savo tėvų. Bet tai tik todėl, kad vaikais pasirodo aišku, kas tėvuose vos tebuvo pastebima. Tačiau reikia žinoti, kad joks žmogus neturi teisių dėl savo netikumų peikti savo tėvus. Nė vienas žmogus negimsta tokiems tėvams, kuriems jis su savo esme ne­pritiktų. Suprantama, kad šišon manyta, jog žmogus esti, nors užgimęs dar ir nebūtų [2]. Bet apie tai kitur daugiau.

Kas prigimta, yra berods labai sunku šalinti. Tūli mokslininkai todėl ir sako, būk tai esąs visai negalimas daly­kas. Jeigu taip, tai gyventume tokiame padėjime, kad mokslo amžiuje neturėtume jokios galimybės išeiti iš gimties vargo ir gėdos.

Yra daug ir kitų dar dalykų, kurie prisideda gašlumui auginti jaunuose žmonėse. Ir tūli moksleiviai ne tiek mirė ir miršta badu, kaip dažnai tvirtinama, jie neužninkami tiek džiūsnos dėl visokių nežinomų priežasčių, kiek jie žūva dėl paleistuvavimo. Šitasai yra tikrai kuone viena­tinis jaunųjų pragaras.

Nėra tai juokai ir nėra tai per daug pasakyta. Gana gerai yra žinomi padėjimai universituose ir kitose aukštose mokyklose. Berods kartais ir susitinkame su nuro­dymais, kaip jie šišon siūlomi. Bet labai greit sakoma, jaunieji žudosi, kad jie pavieni erzina savo gimties dirgs­nis. Gali būt, kad tai daugiau silpnina taip vyriškąjį, taip motriškąją, kaip kad abi gimti susideda gimties patyri­mui. Bet negali būti abejojama, kad susidėjimas, kurs vien tik tėra geidulių pildymas, lieka visuomet nešvaru­mu. Todėl gamta ir nėra nuteisusi jokio žmogaus paklydi­mą tokiomis bjauriomis ligomis, kaip gimties ištvirkimą, kuriame dalyvauja abi gimti.

Bet kad ir nėra ligos apsikrėtimo, tai tačiau tūli žūva vien dėl pasileidimo gimties gyvenime. Didžiausias šių dienų ligų skaičius paeina iš jo. Jis, be abejonės, silpnina ne tik kūną, bet ir žmogų patį, būtent jo sielą, jo sąmonę. O žmogus, silpnas būdamas, ne vien žiūrint į kūną, bet ir į dvasią, sudreba kokiai nors ligai vos pūstelėjus.

Nemanyta šišon pabarti, išpeikti, žeminti visus, kurie naudojasi gimtimi, kaip tik sukyla ūpas ir kaip tik su­tinka antros gimties žmogų tam prilinkstantį. Per labai apgailėtinas yra tų žmonių pasielgimas, kurie tai šiandien su ta, rytoj su kita, o motriškosios tai vienu, tai kitu patenkina savo geismus. Toks maišymas slėpiningiausiųjų žmonių jėgų yra be galo liūdnas. Yra jis reginčiam tiesiog taisymas srutų tvenkinio ten, kur žmonės, tik pamanykime, gyviai su žmogaus veidu, su žmogaus akimis ir siela, turi gimti, turi įžengti j šią regimąją mūsų gyvatą.

Žmonės nežino, ką jie daro. Bet tai pagaliau todėl, kad apskritai nežino gyventi, nežino žmoniškai pasielgti, kad auginami ne šviesai, bet tamsybei, ne skaistumui, bet bjaurumui. Pati mūsų tokia garsia tapusi kultūra yra visų mūsų paklydimų ir pakrikimų versmė.

Visas gyvenimo, pasaulio ir vyriausiai žmogaus supratimas gamina visą mūsų vargą visuose dalykuose. Gimties gyvenimo pagedimas tėra vienas tos kultūros žymis. Bet jis yra žuvimo žymis. O norint lietuvių tautos atsiga­vimo ir klestėjimo, reikia būtinai tuo rūpinties, kad lietu­vių tauta pasižymėtų pirm visų kitų savo skaisčiais ber­niukais, vyrais, mergaitėmis ir moteromis. 

 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas GIMDYMO SLĖPINIAI