Ketvirtadienis, Lap 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas GIMDYMO SLĖPINIAI

GIMDYMO SLĖPINIAI - GAMINIMO JĖGOS

 

GAMINIMO JĖGOS

Iš kraujo nesidaro tik tai, kas patį kūną išlaiko, bet ir tat, iš ko paeina naujam žmogui kūno pradžia, iš ko žmogaus giminė auga. Yra tat lyg visai kits kraujo uždavinys. O jis ne menkesnis, bet beveik dar nuostabesnis už pirmąjį. Jis atsiranda, kūnui prinokus, ir dingsta, jam pasiekus aukštą amžių.

Iš kraujo pradeda košties gaminimo syvai ir jėgos. Vyrui tai nusiduoda pautuose, moteriai – jos įsčiose. Abiem paaugus, tos jėgos čia susitvenkia ir sunkiasi vyriškam į sėklos rykelius, kurie randasi po pūsle. Iš čia jie tad gali išsilieti.

Žiūrint į žmogų kaip į augusįjį pavidalą, visai atvira yra, kaip jis prilygsta augmenui. Ir tam reikia pasiekti tikrą didumą ir pilnumą, tad jis ne vien ilgiau išminta ir auga, bet ir neša vaisių, kurie duoda pradžią naujam augmens pavidalui. O laikui praėjus, šis apsireiškimas dingsta, augmuo dar gyvena, tik pagaliau ir pats pranyksta.

Bet žmogus nėra tiktai augmuo. Tą kiekvienas gyvai atjaučia. Jis yra gyvis visai sau atskiras nuo kūno gyvatos, bet susidėjęs su ja regimame pasaulyje apsireikšti. Be kūno jam to nebūtų galima. Niekas jo nepastebėtų. Ir nė vienas jo veikimų nepadarytų jokių varsmų šiame pa­saulyje. O žmogus regimai yra labai galingas čia veiksnys.

Kūno gyvata yra todėl labai reikalingas dalykas pasaulio kūrybos reikalams. Ir, jai esant pasaulio kūrėjo darbu, ji turi būti aukštinama. Dėsniai, kuriais ji išlieka, yra būtinai atbotini. Šventasis Pranciškus iš Asisių todėl taipgi pataria rūpinties savo brolių kūnu, jam duodamas asiliuko vardą – asiliuko, kuriuo ir su kuriuo žmogus per amžių keliauja.

Bet grįžkime prie gaminimo jėgų. Daug jų susitvenkus minimuose rykeliuose pasidaro kūne ypatingas jausmas. Paprastai manoma, tai esąs prigimties reikalavimas ir žmogus turįs jį patenkinti gimties gyvenime. Vienok tai klai­da. Žmogui neklausant to reikalavimo, tasai iš lengvo dingsta. Minėtosios susitvenkusios jėgos vėl sunkiasi atgal į kraują visai taipo jau, kaip ir nuodingieji šlapumai, kurie turi būti išmetami.

Tikt gaminimo jėgos nėra nuodingos. Jos yra tiesiog kraujo sveikata. Tai, rodos, ir silpnutis turi suprasti. Ir grįždami j kraują, jie žmogaus kūno gyvatą tegali tik dar gaivinti. Todėl žmogus, saikiai gyvendamas gimtimi arba visiškai nesekdamas gimties reikalavimų, yra visumet labai geros sveikatos. Ypačiai atsižymi jo dvasia savo skaid­rumu ir galingumu. Sako, būk gaminimo jėgos, atgal įsi­sunkusios į kraują, vartojamos smegenims maitinti. Saikusis jaučiasi visumet labai smagiu. Jam lengvai galima pakęsti visus gyvenimo nelabumus, ir jis pasilieka visumet ramus, širdingas, jo ūpas geras, gražus, giedras.

Žinau labai gerai, kad yra ir gydytojų, kurie sako, kad nesveika atsisakyti nuo gimties smaguriavimų. Negaliu su jais ginčytis. Tegaliu pasakyti, kad jie tobuli nežinėliai. Tokiu pat būdu galima tvirtint, jog girtuokliui nesveika liautis girtauti. Teisybė, kad kas į kokį paprotį yra įsigyvenęs, tas iš to negali ūmai išeiti be pavojaus. Bet nieko nesako tai apie pamatinį, būtent prigimties padėjimą. Žinoma berods, kad nelygūs tame atskiri žmonės ir kad vienam sunkiau, kitam lengviau bus susivaldyti. Bet nė vienam nėra tai žalinga. Priešingai, iš to išeina tik­tai tat, kas gera.

Iš kraujo netrukus tvenkiasi naujos gaminimo jėgos. O lengva suprasti, kad jos turi būti geresnės, kadangi kraujas yra seniau susitvenkusiųjų gaivintas. Su senes­nėmis gaminimu jėgomis kraujas stiprėjo, pasilaikydamas geriausią materialą, ir tapo galingu dar geresnėms jėgoms išduoti. Ir taip žmogus, geriausias augimo ir sveikatos jėgas savo kūnui palaikydamas, patsai stiprina savo sveikatą, o kaip sakoma, ypačiai smegenys labai galingomis tampa.

Visai atitinkamai darosi tie dalykai motriškųjų kūne. Jų gaminimo jėgos yra berods kitokios negu vyriškųjų. Tik pamanykime, kad motriškasis kūnas turi savo laikus. Kūno jėgos motriškajai tarsi nyksta. Kraujas plūsta iš kūno ir tad vėl sustoja ir pildosi. Kūnas atsigauna. Visa tai stovi sąryšyje su išnokimu vaiselio (kiaušelio), iš kurio naujas žmogaus kūnas gali tapti.

Iš to motriško kūno gyvatos bangavimo aiškiai yra matyti, kaip labai motera rišta prie gimties. Ji yra tarpininkė tarp gyvosios žmonių kartos ir būsimosios, gimtinosios. O šitos savo būties ji negali apversti. Ji tegali suardyti tą tvarką ir savo kūno gyvatą griauti.

Bet ir kitaip dar moters gyvenimas apsireiškia. Tik tam suprasti reikia žinoti vienas dalykas. Labai dažnai tikima, kad jausmai, geismai, mintys ir visa sielos bei dvasios gyvybė pasidaranti iš kūno judėjimų. Nėra tam jokių prirodymų. Ir todėl labai garsus gamtos mokslininkas tvir­tina, kad niekumet neišmanysime, kaip iš kūno, iš nesąmoningumo gali sąmoningumas atsirasti. Menu šišon gar­sųjį Du Boiis-Reymond. Išmanymo kritika ir labai aiškiai išdėsto, jog taip manyti, kaip viršuj minėta, yra tik reiškinys silpno proto. Vien yra manyti, kad materė veikia į dvasinę padėtį, ir antraip.

O į veikimą dvasinio žmogaus gyvenimo reikia mažumą atsižiūrėti. Galima paprastai tokį čia laką pa­stebėti. Kai kurs kūno padėjimas tampa žmogui žinomas kokiu nors būdu. Iš to pasidaro mintis. Toji žadina geismą, ir tasai veikia į kūną, jį judindamas arba jo padėjimą keisdamas, tai reiškia, kraują arba šiaip kūno sultis blaš­kydamas, čia ar ten sutvenkdamas. Visai regima yra, kaip ūpas į kraują veikia ir jį kartais visai perkeičia. Sako tūli žinovai, jog ūpas, geismas tiesiog virsta krauju arba šiaip kūno syvų.

Šitie dalykai ir pastebimi gimties gyvenime. O jie ypačiai svarbūs motriško kūno gyvatoj. Motera prigimties tarsi verčiama apsisaugoti nuo visų gimties erzinimų. Kuo dažniau tie atsitinka, tuo daugiau dingsta jai gimties jėgos ir tuo kraujo sveikata ir kūno stiprumas. Motriškosios pasidaro užgaulios, ūpingos ir tad gašlios. Bet svei­ko gimties reikalavimo nėra. Nėra todėl ir tikro smagumo gimties gyvenime. Ir nėra tikro moters gražumo.

Kaip jau kartą sakėme, moters gražumas pareina iš jos skaistumo. O su juo kartu nyksta ir jos gimties jėgos. Moters skaistumas yra brangiausias jos turtas. Yra jis tarsi jos gyvybė arba net jos siela. Gašlios moteros todėl neturi ano sielos malonumo, kurs taip labai laimina mažus ir didžius. Tiktai skaisčioji motera yra tikrai graži, maloni ir mylima.

Gimtis daug giliau yra moteroj sumegzta su jos asmenybe negu vyre. Todėl dar blogesnių išvadų negu vy­ro turi moters pasileidimas. Vyro sveikata nyksta, jo pro­tas pasilpsta, ir pradingsta jo gaminimo jėga. Bet motera žymiai trumpinasi amžių ir neretai nustoja proto.

Pasileidėlių likimas, rodos, yra šiek tiek žinomas. O nesaikios moteros visokių ligų yra kankinamos. Beveik visos taip vadinamos moterų ligos paeina iš gimties netvarkumo. Tik nėra tai visiems žinoma. Per labai yra žmo­nės įpratę gimtimi gyventi kaip ūpas liepia, tarsi to rei­kalautų patys prigimties dėsniai.

Nurodymai į žmones, kurie nesaikiai ir šiuo žvilgsniu gyvena, o tačiau sveiki yra, nieko nereiškia. Gali būti, kad tai yra išimtis. Mat žmonės nelygūs. O tad ir reikia to atsiminti, kad ne tuoj ant daikto ir pasirodo pasielgimo žala. Prigimtis stengiasi kiek tiktai galėdama prieš netikusįjį žmogaus veikimą, norėdama savo darbą lig galo pratęsti. Ir žmogus turėtų pagaliau suprasti, kad kūno gyvata yra sau gyvis, kurį žudyti jis neturėtų leisti savo geismams.

Visai nėra abejonės, kad žmogaus kūnas ir kraujas išlieka kuo sveikesnis, juo rečiau žmogus tarnauja iš gim­ties kilusioms ir augintoms kraujo vėtroms. Visos geriau­sios kūno jėgos jame pasilieka ir tvirtina bei stiprina jo sveikatą. Moteros su savo maloniu skaisčiu atrodymu tiesiog žymiomis pasidaro. O kad tokie žmonės gamina kūdikį, tad tasai tikrai turi būti sveiko kūno, kadangi gamintas iš geriausiųjų ir sveikiausiųjų tėvo ir motinos gaminimo jėgų.

Kaip žinoma, gyvuliai, kurie retai teprileidžiami, atsiveda ir stipriausius, sveikiausius vaikus.

Antraip vėl, kad gaminimo jėgos, joms vos susitvenkus, išliejamos, kraujas negali tuoj gaminti kitas, taipgi geras. Jis bando berods tuojau jų nuostolį atitaisyti ir nu­traukia maistą kitoms kūno dalims. O privalydamas jo geriausioms jėgoms, jis jį nutraukia brangiausiems ir opiausiems kūno sąnariams. O tik negali tokias jau geras jėgas gaminti. Todėl žmonės, neišaugę paleistuvaudami, pasilieka silpnapročiais visą savo amžių. Bet ir išaugą patvirkėliai praranda savo manymo skaidrybę ir galybę.

Tat plačiai nė nėra žinoma. Sunku tam, kurio protas silpnas yra, tikrą išmanymą sužadinti. Bet, rodos, iš viso to, kas šišon pasakyta, turi pasidaryti nors numanu, kaip gyventi reikia. Nėra norėta žmones bauginti. Baimė nepadaro nė vieno geru. Gal kad kartais nuo blogo pabaido. Bet norima tikrą šių dalykų supratimą priruošti. O tam ne tiek svarbu pamatyti didįjį žmonių apsirikimą, kiek gyvai atjausti, kad gimties gyvenimas yra tikrai nuosta­bus, aukštas dalykas, kurs pasiekia pat kūrybos gylybes. Ir kad jis yra kupinas palaiminančių slėpinių. Tik apie tai kalbėsime toliau.

 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas GIMDYMO SLĖPINIAI