Trečiadienis, Lap 13th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas GIMDYMO SLĖPINIAI

GIMDYMO SLĖPINIAI - GYVENIMO PRASMĖ

 

GYVENIMO PRASMĖ

Kas lig šiol pasakyta apie gimdymo slėpinius, kartais ir giliau siekė į esamybės gelmes ir atidengė gyvenimo galias, bet darėsi tai tarsi tik progai pasitaikius. O to neužtenka aiškiam, nors ir ne pilnam atsakymui į visus su­kilusius klausimus apie gimtį. Todėl reiks dar kartą pažvelgti į žmogų ir į jo taikių su visa esamybe, su regima gyvata.

Sakėme žmogų esant kelių sąstatų sąstatą. O tą reikia visiškai išmanyti. Žmogaus kūnas yra sau dalykas, kurs žmogui tarnauja. Kūnas yra gaminamas ir gimdomas; jis minta ir auga, silpnėja ir pranyksta. Visa tai žmogus pa­junta, bet tikrų, aiškių ir tiesioginių žinių apie tai jis neturi. Kūno gyvenimas pasilieka jam apytemoj.

Vienok visumet žmogus tai numano, ar kūnas galin­gas, ar silpnas, tai reiškia, ar jis sveikas, ar ligotas. Ir visi kūno linkimai žmogui pasidaro šiek tiek žinomi. Kū­nui reikalingas oras, valgis ir gėralas, toliau – judėjimas bei poilsis, ir nuo tikro amžiaus jam žadasi smagumas, jeigu atiduot galėtų diegų naujam kūnui augti.

O tame vėl skirtumas tarp moters ir vyro kūno. Moterai šis kūno linkimas nėra tiktai kaip vyrui akies mirks­nio arba nors neilgo laiko dalykas. Moters kūnas linksta prie galingai sukylančios pradžios ir tad prie ilgų mėne­sių viltingo, bet labai slėpiningo pasidžiaugimo.

Tik reikia gerai suprasti, tai tėra tik linkimai, kurie pritraukia žmogaus pastebėjimą, o jam tesilieka jusmais, kurie nepasidaro aiškiai ir tikrai žinomi. Kūnas su savo gyvenimu ir su savo reikmėmis yra sau atskira gyvata, net tikras gyvis šalia žmogaus. Jis labai lygsta į augmenį. Kaip augmuo dygsta, auga, maitinasi ir veisiasi, taip auga bei tarpsta ir žmogaus kūnas.

Nuo kūno reikia atskirti geismingumo gyvatą. Čia pasidaro jausmai, geiduliai ir visokie karštumai. Ir ta gyva­ta, kurią vadinti galime vėle, tuo yra ypatinga, kad joje gludo noras gyvybės pajausti ir todėl būti erzinama. Vė­lėj žmogus priima gyvenimo arba aplinkinės gyvatos už-gavimus, džiuginančius ir skaudinančius. O tame jam rodosi gyvybė.

Jeigu nėra vėlei jokių judinimų ir erzinimų, žmogui darosi nuobodu ir nyku, tarsi gyvenimas būtų be turinio ir be prasmės.

Šita geismingoji gyvata vyriausiai judinama kūno gyvenimo, tai esti jo mitimo, augimo, tarpinio ir jo įsiveisimo. O taip gimtis labai daug sveria ir toj gyvatoj. Dar­gi gali pasidaryti tarsi vienatinės gyvybės pajautimo vers­mė. Ir leisti žmogų pamiršti visus kitus gyvenimo patyri­mus. Nesą ir šis žmogaus asmens gyvybės skyrius yra toks, kuo ir kaip jis maitinamas.

O apie jį žmogus daug daugiau numano negu apie kūną. Vėlė kuone stovi jau žmogaus sąmonės šviesoj. Gerai pamėginant, berods pasirodo, kad, pasiduodami geismams, mes visuomet temdiname savo išmanymą. Tik pa­prastai žmonės to nežino. Ir kuone gyvena vien jausmų-geismų sūkuryj. Didžiausiasis žmogaus apraiškų skaičius paeina iš geismingosios jo gyvatos, iš jo vėlės. Net paties kūno reikmenės dažnai statomos j šalį, geismams veržiantis priekin.

Kaip žinoma, geidulių varomi žmonės daro net ir tai, kas kūnui kenkia. Ir taip beveik visuomet griauja kūno sveikatą ir jį pražudo, kad patys pasilieka be kūno, tai esti kad miršta. Geismingoji gyvata nėra pasotinama. Ne­są ji netraukia savęspi maisto, bet ji nori būti erzinama, o — tai, kol ji yra. Todėl ji neturi saiko. Ir žmogus nepatyręs kitos, pilnesnės gyvybės, tiki ją esant vien geismingoj gyvatoj. Todėl jis pasidaro grobiku, kurs viso pa­saulio „gėrybes" susikrauti norėtų, savo gyvybės pajauti­mui penėti. O tuo savo pasistengimu tik nieko nepelno. Vis jis lieka alkanas ir ištroškęs. Jo gyvybė tūno kitur. Bet, to nežinodamas, žmogus tampa tikras svetnauda.

Kitas žmogaus asmens gyvenimo skyrius yra jo minčių gyvata. Ir toji galėtų būt vadinama atskiru gyviu. Ji dygsta, auga, gimsta, tarpsta kaip visa, kas gyva. Tik ji, kaip ir vėlė, nėra dalykas regimojo pasaulio. Vienok ji gana ryškiai jame veikia. Yra ji čia net didžiausioji galia. Min­tys kuria daiktus ir juos tvarko. Jos pasidaro geismų ir jausmų prasme ir siela. Ir nori vyrauti visame gyvenime. Iš minčių paeina užvaldos ir pajungimo galia. Žmogus, užimtas kurios nors minties, nori jos užvožti visiems žmo­nėms. O iš tikrųjų jis pats to nė nenori, bet jo minčių gyvybė taip apsireiškia, susituokusi su geismingumu.

Nesą ir minčių gyvenimas nesilieka sau vienas šalia vėlės ir kūno gyvenimo. Jis, jų paliečiamas, eina dažnai su jais drauge. Tik jis visuomet aiškiai pasirodo esančiu kitos rūšies gyviu. Dažnai žmogus tiki savo esme esant savo mintyse. Josiose šviečia žmogaus sąmonė skaisčiausioj šviesoj. Todėl ir nieks paprasto, šiek tiek išaugusio žmogaus taip neužgauna kaip griovimas jo minčių gy­venimo.

Iš to, kad yra sutuokta minčių gyvata su geismų ir kūno gyvatomis, išeina, kad ir mintys kaip noris pagaunamos gimties. Ir todėl vyrų ir moterų mintys gana aiškiai skiriasi vienos nuo kitų. Jos turi ypatingas savo varsas. Ir niekumet negali motera tokiu jau būdu manyti kaip vyras, ir antraip. Tik pakilus nuo paprasto asmens laipsnio, randasi abiem lygus manymas.

Visi lig šiol minėti žmogaus asmens gyvybės skyriai yra kiekvienas sau gyvata ir apsireiškia tai viena, tai antra arba trečia aiškiau, arba visų apraiškos darosi miš­riai. Bet nėra tame dar žmoniškumo. Gyvąjį kūną lyginant į augmenį, galima apie geismingąją ir minčių gyvatą pasakyti, kad tuo iš žmogaus taria gyvulio asmenybė.

Žmoniškumas yra visai kitas dar dalykas. Jo branduolas yra žmogaus Aš. Tasai visumet tesiranda čia, kur yra žmoniškos dvasios-sielos. Tosios jis yra apraiška. Ir su juo apsisako ir sąžinė. Iš tos paeina teisingumas, dora, malonumas, skaistybė, išmintis, kantra, valia ir tvirtybė, dvasios galia, dvasinė žmogaus grožė ir t.t.

Žmogaus žinojimas apie save, kurs apsireiškia savo Aš, nepaeina iš to, kad jis yra atskira asmenybė, bet iš to, kad ji jaučiamame sąryšyje stovi su esties pagrindu, kurs vienas yra tikrasis Aš. Tūlų manytojų berods žmogaus Aš išvedamas iš kūno arba vėlės ir minčių gyvatos. Bet yra tai apsirikimas, kurs atsitinka žmogui pačiam dar nenusimanant, dar nesijaučiant savo esmėje, tajai veikiant labai dar silpnai regimame pasaulyje.

Tiktai ištirkime žmonių pasielgimą, visus jų veikimus! Labai retai tepamatysime iš jų spindintį patį žmogų. To­dėl paprastai ir labai silpnas tėra žmonių teisingumas, išmanymas, jų dora, grožė ir t. t. Todėl maža ir tik tėra žinoma apie tai, kas žmogus yra, kas jo asmenybė, kaip jis patenka į šį pasaulį, į esamybę, kas yra gyvenimo prasmė ir kam, apskritai ėmus, žmogus gyvas.

Yra apie patį žmogų tūli pasidarę ypatingą dar nuomonę. Mat mokslininkai, gerai skirdami vieną nuo antros šišon minėtų žmogaus asmens gyvatų, sako vieną esant pasidariusią iš kitos, kūnas esąs pradžia, o jis išduodąs geismingumo ir minčių gyvenimą. Kito ko visai nesą. Dvasia-siela esanti minčių ir geidulių gyvybė.

Tik pastarais gal 30 metų išmintingesniejie gamtos mokslininkai ir smegenų žinovai, kaip garsusis Vilh. Vundt, apšaukė aiškiai ir griežtai negalimu dalyku, kad iš kūno pareitų sąmonė ir jos turinys, būtent jausmai, geismai, mintys ir t. t. Bet kur tai dar žmogaus Aš, jo sąžinė, kuri kaip tiktai neša su savim sąmonės šviesą!

Ir todėl ne vienas jau išminties žmogus išguldė dalyką sakydamas, kad visumoj esą to paties gyvumo kaip ir žmoguje ir kad žmogus su atskiromis savo asmens gyvatomis esąs kilęs iš pilnosios visumos. Toji turinti savyj kaipo erdviniai ir laikiniai įkurtą gyvatą – regimąją gamtą, kuri gimdo nuolatai gyvus pavidalus ir iš kurios žmogui tenka jo kūnas, tai esti jo prigimtis. Toji todėl yra visos gamtos dalelė.

Gamta pati, kaip ir žmogaus prigimtis, nešama materės, kuri vos tėra numanoma erdviniu dalyku ir vadina­ma eteriu. Jis yra jūra, iš kurios paeina augančioji gy­vybė.

Visai kitoks visumos skyrius yra geismų pasaulis. Iš jo kuriasi geismingoji žmogaus gyvata arba vėlė. Ir žmogui apleidus kūną, tai esti jam pasimirus, vėlė yra jo apsireiškimo Įmonė ir gali vienam antram numani tap­ti. Todėl žmonės ir kalba kartais apie tai, kad vėlės pasivaidinančios.

Kita dar visumos sritis yra minčių pasaulis. Jame gyvena žmogus mąstydamas.

Visi šie trys pasauliai gludo toj vos numanomoj Didybėj, kurią galėtume vadinti Amžina šviesa arba Pačia Gyvata. Apie ją negalima sakyti, kad ji kur nors yra arba kuomet nors. Nesą erdvė ir laikas tik pasidaro mums gimstant ir tuo su kūnu tampant erdvinėmis ir laikinėmis asmenybėmis.

Bet tai paprastam žmogui išmanyti nėra lengva ir nelabai reikalinga. Daug svarbiau yra tuo tarpu suprasti, kad minimi visumos skyriai nesiranda šalia viens kito, bet viens kitame, kad jų kiekvienas yra tiktai kita esimo rūšis ir kad žmogus nuolatai gyvena kartu visuose tuose visumos skyriuose. Bet jis gali kartais tai daugiau gyventi kūnu, tai vėl daugiau jausmais-geismais, tai vėl daugiau mintimis. Žmogus savo pasijautimu kilnojasi iš vieno j kitą gyvenimo skyrių. Bet apie tai rašyta daugiau kitur. Šišon turi užtekti tai tik paminėjus.

Patsai žmogus, tai esti dvasia-siela, yra šviesos Gyvatos gyventojas. Iš jos jis niekumet neišeina. Tik jis ten nesižino ir gyvena gyviau kartu ir minčių bei geismin­gojoj ir prigimties gyvatoj. Mirdamas jis palieka kūną regimame pasaulyj, po laiko savo vėlę – geismingumo gyvatoj, kol nesusivokia pati nuoga dvasia-siela šviesos Gyvatoj.

Iš ten žmogui krypstant erdvės ir laiko sritysna, jam iš lengvo darosi minčių gyvata iš atitinkamo didžiojo visumos skyriaus, tad geismingoji gyvata ir pagaliau kūnas – iš regimosios gamtos. Taip jam tenka ir susipina jo asmens gyvatos j vieną asmenį, ir žmogus gyvena erdve ir laiku.

Nesuardomi dėsniai valdo žmogaus atėjimą į šį pasaulį ir jo išėjimą iš jo. Kaip visai paprastai matome, gamtoj randasi nuolatai gyvi pavidalai ir vėl dingsta iš jos, o nauji stojasi jų vietoj. Taip atsitinka augmenijoj, gyvijoj ir žmonijoj.

O žmonijoj ypačiai aiškiai pastebėti, kaip seka viena karta kitąją. Tėvai gamina vaikus, vaikai užauga ir vėl gamina savo pasekėjus, ir taip eina gaminimas ir gyvenimas per amžius. Nuostabus tai ir neišmąstomas dalykas!

Patsai žmogus yra kaip kokia sėkla sodinama į gamtą. Bet jis pats nėra gamta, kaip ir grūdas, dėtas į žemę, nė­ra žeme. Tiktai vis būna taip, kad dirva parenkama, kaip koks yra grūdas. O tas parinkimas stovi po esties dėsniais. Koks yra patsai žmogus, tokie jam tenka tėvai ir iš jų jo prigimtis. Esties dėsnių vedamas, žmogus pragyvsta tai viename, tai antrame visumos skyriuje, kol pagaliau nepasiekia erdvinės gyvenimo rūšies, tai esti regimojo pa­saulio. Ir tame jis gimsta čia, kur žmonės, kur aplinkybės ir visi pasaulio padėjimai jo ypatingumui pritinka.

Jeigu gaminantiems žmonėms nėra jiems gentiškos asmenybės, kuri iš jų galėtų gimti, tai nesiranda apsivaisinimo, nors tie žmonės ir būtų visiškai sveiki ir be jokių lygčių. Jie nesusilaukia vaikų. Kur jų yra, čia jie visu-met prilygsta tėvams, o vyriausiai pagal savo vėlės-dvasios-sielos būtį. Iš to išeina tad prigimties panašumas. Sako išmintingiejie, kad vaikai ne todėl prilygsta tėvams, kadangi jie yra jų vaikai, bet kad jie tapo jų vaikais, jiems prilygdami.

Berods atsitinka ir taip, kad vaikai visiškai kitokie yra negu jų tėvai. Tatai taip išguldoma. Kur žmonės vien prigimtimi gyvena ir nieko šiaip neapreiškia, čia nėra didžių skirtumų. Tiktai, kaip jau sakyta, kartais vaikais ateina į atvirumą, kas tėvuose paslėpta. Didesnis skirtumas randasi ten, kur geismų gyvata žymiau apsireiškia. Vaikai dažnai turi kitus geismus ir norus. Bet iš tikrųjų nėra čia skirtumų. Tik nereikia geismus skirti pagal tai, ko jie pasiekti stengiasi, o vien pagal tai, kiek jie galingi yra, kiek jie užima žmogų. Šitas jų galingumas bus be­veik visuomet toks jau, kaip ir tėvų.

Ar vienas yra vagis, ar jis kitus apžodžiuoja, yra vis tiek. Vis jis yra plėšikas. Tėvams esant piktliežuviais, o vaikams — vagims, jie labai gerai prisilygsta. Tikslus pastato geismams visuomet aplinkybės. Vien geismų gyvybė paeina iš tėvų. O kaip yra blogame, taip ir labame.

Pagaliau atsitinka ir tai, kad vaikai parodo ypatingus gabumus, kurių nėra tėvuose. Yra tai suprantama žinant, kad visi dvasiniai gabumai yra žmogaus asmenybės ypatybės. Kiekvienas žmogus yra, kaip jau turbūt numanėme, dieviškos kilmės ir todėl geniališkas. Tik nėra lygūs žmo­nių atsilukštinimo laipsniai. Ir dėl tos priežasties žmonės yra nelygūs. Bet sveikos ir skaisčios prigimties tėvams, kurie dorai gyvena, gali veikiau gimti geniališki vaikai, juose turėdami tinkamų ir reikalingų sąlygų savo gyve­nimui. Tuomet vaikai, rodos, neprilygs savo tėvams. Ta­čiau jie bus vieni antriems gentis. Gentiškumas randas skaistybėje. Toji yra būtina, kad genijus apsireikšt galėtu.

Taip mums ši ir tą apmąsčius, pasidaro aišku, kad gyvenimas turi žmogui visai tikrą prasmę. Pabandykime ją dabar po visų šių išguldymų trumpu žodžiu pasakyti. Žmogus viso ko apreiškia, būtent savo kūno gyvybę su visais tosios linkimais ir su visomis reikmonėmis, toliau – viso­kius jausmus, geismus ir pasibjaurėjimus, mintis ir many­mus. Ir paprastai maža tėra tarp viso to numanyti žmo­niškumo.

O, be abejonės, tam gimsta žmogus, kad įneštų kaip tik tąjį į šį pasaulį. Žmoniškumas turi pasidaryti per kiekvieną žmogų veiksniu gyvenime, o dargi galingiausiuoju tarp visų veiksnių, būtent naugijos (negyvos gamtos), augmenijos ir gyvijos. Tuo tarpu nėra dar daug to numanyti. Kur žmogus mūsų laikais ištiesia ranką, čia jis beveik visuo­met padaro kenksmų. O žinant, kas yra žmoniškumas, ži­noma ir yra, kad tasai turėtų pasauliui atnešti tikrą pa­laiminimą.

Iš viso to išeina, kad žmogus gimsta šiam pasauliui, jeib žmogumi taptų, jeib jo žmoniškumas stiprėtų ir didėtų ir jis juo apšviestų, skaidrintų ir grožintų visą gamtą, visą pasaulį.

Šitai gyvenimo prasmei vykinti kaip tik dera gimtis. Su ja todėl toji yra kuo ankščiau sumegzta. Ir todėl ji taip labai pritraukia žmogų. Ji rodosi kupina slėpinių, kadangi ji savyje neša ir paties gyvenimo prasmę. 

 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas GIMDYMO SLĖPINIAI