Trečiadienis, Lie 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas GIMDYMO SLĖPINIAI

GIMDYMO SLĖPINIAI - GIMTIES UŽDAVINIU-DU

 

GIMTIES UŽDAVINIU-DU

Savo pradžioje šis raštas kalbėjo apie tai, kaip gaminimu ir gimdymu žmogui tenka kūnas ir kartu regimasis pasaulis. Iš gimties išeina žmonių kartos. Ir taip tęsiasi žmonijos gyvenimas ant žemės. Nebūtų jos, jeigu žmonės liautųsi gaminę. Bet jie dažnai ir nenoroms tai daro. Kū­rybos galios juos topi verčia. O patys jie, augindami sa­vo geidulius, dar aštrina akstinus, paeinančius iš tų galių.

Žmonės yra geidulingi norėdami gyvybės, sąmoningumo. Sakoma, jie iešką palaimos. Toji esanti visų gyvių siekinys, esanti tat, ko visi jie pasiilgsta. Palaimos trokš­dami, visi gyviai vargsta, gyvena ir miršta. Bet palaima nepasiekiama. Daug todėl yra dejavę manytojai ir dai­niai raudoję! Tik nėra jiems aišku pasidarę, kas ta taip labai pageidaujama palaima būtų.

Pasiklausius prastųjų atskirų žmonių, prisieina net stebėties. Vienam rodosi tat palaima, kas tikra kitojo nepalaima yra. Mat žmonės nelygūs. Jų nelygumai matyti kūno, geismų ir minčių gyvatoj. Bet rūpimam dalykui už visus svarbesnis yra tas nelygumas, kurs pasidaro iš didesnio arba menkesnio žmogaus dvasios-sielos budrumo. Todėl palaima rodosi glūdanti tai viename, tai kitame da­lyke.

Bet gerai apmąstant pasaulio kūrimo laipsnius ir žmonijos gyvenimą bei atsilukštinimą, aiškėja, kad palaima visuomet tada randasi, kuomet sąmonė daugiau sušvinta, sąmoningumas skaidrinasi. Trumpu žodžiu: palaima yra sąmoningumo giedrėjimas, giles­nis gyvybės atjautimas. Kas sąmonę smelkia, yra nepalaima, kas ją gaivina – palaima.

Tiktai labai dažnai žmonės kaži kur nuklysta, norėdami sąmoningumą skaidrinti, gyvybę giliau atjausti. Jie tiki palaimos turėsią labai suerzindami kraują ir geismin­gąją savo gyvatą arba sužadindami daug minčių. Berods sąmonė tada labai sumirgsta ir atrodo tarsi daugiau švies­tų. Bet netrukus žmoguje darosi tamsiau negu pirma bu­vus. Vos pakenčiamas yra tad tuštumas, kurs kartu su tamsumu yra jaučiamas.

Tikrasis sąmonės giedrėjimas įvyks­ta tiktai žmogui kaupiant savo asmenybės branduole galias ir jas tad manymu, mintimis, visas dvasios-s i e l o s reiškiant linkimais, žodžiais ir pavei­ki m a i s. Žmogaus sąmonė, paveikslui, skaidrėja, jam visiškai taip tariant, kaip jis dalyką išmanęs, tai esti kas teisybė yra. Taipo jau aiškėja žmogaus sąmonė, jam esant skaisčiu, teisingu, tvirtu ir t.t. O visam tam pirma reikalinga susivokti savo asmenybėje, būti pilnai vienopu.

Ta palaima, kuri tuomet jaučiama, yra pradžioje visai švelni ir opi, jog vos numanoma kaipo palaima. Tik pranykusi, ji niekumet nepalieka tuštumo, tamsos ir nuobodumo. Priešingai, atmintyj ji kuo gyviau pasirodo buvusi tikroji palaima. O iš lengvo ji ir didėja, pasidaro aiškesnė. Tad jokia tariama palaima negali lyginties į ją. Tikrąją palaimą pažinęs, žmogus negali tuo abejoti, kas palaima ir kas jos tik šešėlis tėra.

Ypačiai svarbu žinoti, kas palaima yra, atsižvelgiant į abiejų gimčių taikių. Nieks tiek palaimos nežada žmogui kaip gimtis. O nieks jam ir neteikia tiek nepalaimos. Kodėl taip, pasidaro aišku apmąstant, kam gimtis dera, kas jos uždavinys yra šiame gyvenime.

Turėdami omenyj tai, kad žmogus yra dvasia-siela, tai esti sąmoningas Aš, jo atėjimas į šį pasaulį įvyksta, taip sakant, dvejais žingsniais. Pirma, žmogus stato į pasaulį savo kūną, tėvams jį tame gelbėjus gaminimu. Toliau tad jis pasaulyje įsigali su savo žmoniškumu. Nors taip tu­rėtų būti.

Pirmasis jo žingsnis atsitinka tarsi be jo noro, vien valdant kūrybos dėsniams. Antrasis, rodos, teįvyksta tik jo paties pasiryžimu. Bet nėra taip. Ir pirmasis dalykas paeina iš žmogaus asmenybės. Vėl antrasis gi ir likimo, tai esti kūrybos dėsnių, priruošiamas. Reikia tik atsiminti, kad žmogaus asmenybė kyla iš esties gelmių, kad ji yra, kaip rašyta, Dievo kvapas. Vėlgi matyti, kaip žmonės, rodos, ir be savo noro verčiami žmoniškais būti. Tik kitoks yra žmogus, kurs iš dykos valios gyvena žmoniškai. Regimai iš jo spindi vaiskumas ir apšviečia visą gyvenimą.

Minimiem abiem žingsniam žengti žmogų gelba gamtos galios ir įmonės, kurių pirm visų pastebėtina yra gimtis.

Aišku, kad iš jos paeina žmogaus kūnas. Tąjį gaminti yra kaip tik jos uždavinys. Bet su žmogaus kūno užgimimu yra platesnis pasidaręs ant ženiės ir sąmoningumas. Žmogaus Aš paprastai eina su savo kūnu. Todėl dažnai iš gimimo pasidaro ir tiek palaimos. Ir toji, kuri žada gimti^ivi viena antrai, yra, be abejonės, iš pat pradžios nujautimas to, kad iš jųdviejų gali daugėti sąmoningumas.

Tačiau reikia ir kita ką dar išmanyti. Ir augmenijoj randasi su įsiveisimu daugiau gyvybės, taipo jau ir gyvijoj. O gyvybė yra sąmonė. Bet vien žmonės teatjaučia pilnu gyvumu palaimą, kad jiems gimsta kūdikis. Nesą tuo nėra pasidaręs vii-n platesnis sąmoningumas ant že­mės, bet ir giedresnis, kadangi žmogus pradeda ties gyvenime.

Iš viso jau numanyti, kad gimties uždavinys gyvenimo kūrime nėra tiktai paviršiaus dalykas ir nėra tik viena Derėdama žmogui ateiti į šį pasaulį gimtis dera žmogui ir tam, kad jis galėtų pasauliui teikti žmoniškumą.

To uždavinio sprendime dalyvauja taip vyras, kaip motera. Kas toliau atgal pasakyta, turbūt gana aiškiai tai jau išdėstė. Vienok, rodos, svarbu pastebėti dar ir tai, kas čia esti ypatiška vienos ir antros gimties dalis.

Motera su savo kūno gyvenimu yra daug tvirčiau rišta erdvės ir laiko ir daug giliau įguldyta į gamtos galių srovę negu vyras. To padėjimo niekas pakeisti negali. O todėl gimstančiam žmogui ir daugiau tenka iš moters kūniškumo negu iš vyro. Motera yra tiesiog gyvenimo vartai, pro kuriuos žmogus turi žengti ateidamas į šį pasaulį. O prie šių vartų jam tenka įmonė, būtent kūnas, kad gali gyventi ant žemės.

Vyras su visomis savo ypatybėmis stovi daugiau gyvenimo paviršiuje ir verčiamas kreipties į dvasinę gyvenimo pusę. Nebūdamas taip ankštai sujungtas su gam­tos gyvenimu, su jos veiksmais ir jos bangomis, kaip mo­tera, jis ir neturi tiek rimtumo savyje, kol nėra pasiekęs tikrosios žmogaus kilnybės. Todėl paprastai jis linksta tai daugiau į kūniškus, tai daugiau į dvasinius dalykus.

Todėl toliau motera gyvenimo srovėj daugiau negu vyras yra patvarumo elementas. Kaip ji ryškiau vaizduoja giminę, tautą bei padermę, tai esti žmonių kūno ypa­tingumą, taip ji ir vėlės srityj bei minčių gyvenime ir yra vidutinis irgi ramusis padėjimas, sakysime, visuotiniškumas. Visame ji žmonijos gyvenime turtus sulaiko ir da­lina. Vyras paprastai juos daugina arba eikvoja.

Taip gimties uždaviniu-du pasidalina ant abiejų. Motera teikia būsimam žmogui vyriausiai kūną ir ūpų bei minčių gyvenimą. O tai reiškia, kad ji paduoda savo vai­kui visą savo giminės, tautos ir padermės praeities turtą. Vyras gi žadina esamas galias veikimui. Ir turėtų budinti vaikų pasistengimą žmoniškumui vykinti gyvenime, moti­nai išlaikant kūdikius nekaltybėje.

Taip turėtų būti. Bet gaila, kad mūsų laiku to beveik nėra. Ir iš to, kas kitur jau pasakyta, turbūt aiškėjo, kaip labai toli motera pasilieka atgal nuo savo uždavinio, ne­sulaikydama žmonijos turto, nykdama doroj. Vėl didžiai nusikalsta vyras nesistengdamas auginti tikro žmoniškumo. Abiejų palaimos stoka yra geriausias mastas jųdviejų nusidėjimo.

Bet su tomis mintimis priėjome jau kitą vietą, iš kurios reikia žvelgti į gimties uždaviniu-du. Gimstančiam žmogui ji teikia kūną bei gyvenimą, tuom ir galimybę atsi-lukštinti. Bet ir gimusiam bei priaugusiam žmogui gimtis taipo jau yra svarbi. Ji tad nebsilieka apskritai gyvenimo dalyku, bet tampa jo asmens galia. O tuo būdama, ji taipo jau turi du uždaviniu. Katram atskiram žmogui turėtų jo gimtis derėti jo kū­no stiprėjimui ir, toliau, žmoniškumo tarpimui.

O kaip šišon gana plačiai išguldėme, to paprastai nėra. Ta už visa daugiau palaimos žadančioji gimtis už visa daugiau nepalaimos atneša žmonėms. Ir tuo Apvaizda tarsi kaltinai įkala jiems, kad jie gimtimi tam nesinaudoja, kam ji skirta yra. Sakė kaži kas, būk išalkis ir gimties reikalavimas valdančiu pasaulį. Bet kad gimtis jį verčia į vargo duobę, tai kaltas patsai žmogus.

Paprastai galima girdėt, kad motera esanti atsakoma už žmonių nelaimę. Net Biblijoj tai aiškiai išreikšta. Nors čia vėl ir parašyta, kad per motera tekęs žmonėms ir išvadavimas, kaip per ją atėjusi nuodėmė į žmoniją. Giliai tame gludo teisybė. Ji jungiasi visai arti su gimties uždaviniu-du, su jos tikslu.

Mūsų laikas, suprantama, tos teisybės neatspėja. Visai tik iš paviršiaus jis žino kalbėti apie moterų netikumus, kad didžiausias jų rūpestis tesąs, kaip sau vyrą sumedži­jus, kaip tam tikslui visokiais būdais sukėlus vyruose gim­ties troškimus, kaip visą savo apsivilkimą, savo pasipuo­šimą, pagaliau visą savo gyvenimą tam taisius.

Iš tikrųjų yra pradinis motriškos gimties uždavinys gimdyti, o tam nėra išvengiamas vyras. Bet šis gimties linkimas yra minimų moterų visiškai sudarkytas. O kad ir tūlos sako šaukiančios tik vaiko, jų šauksmas per žymiai reiškia gašlumą. Ir todėl anie vyrų kaltinimai nėra be priežasties.

Vėlgi moteros skundžiasi vyrais. Sako griežtai, vyrai esą kalti gimties gyvenimo pagedimo, būdami gimties da­lykuose beveik tik gyvuliai, nežiną laiko ir nepažįstą saiko, neatsižiūrį į moterų ypatybes, į jų padėjimą, į gims­tantį kūdikį ir t. t.

Teisybės yra, be abejonės, vienų ir antrų skunduose. Yra visokių vyrų ir moterų. Bet, kaip rodos, moteros bene turės daugiau priežasties pasiskųsti vyrais negu vy­rai moteromis. Vyrai jau iš prigimimo nėra taip tvirti savo būde, kaip moteros. Jie daug greičiau svyruoja doroje. Tai kaži kaip pasišvenčia aukštiems dalykams, tai vėl, visa pamiršdami, braidžioja po purvus. Moteros veikiau pasi­lieka tame, kas joms prigimties, papročio ar šiaip ko nu­tiesta.

Kas apie jas pasakoma nutariančiu būdu, nepaeina iš gilaus išmanymo. Visumet tie vyrai daugiau apkalba moteras, kurie paleistuvaudami jas daugiau yra žeminę, į jas žiūrėdami vien kaip į įmonę savo geiduliams ir troškimams patenkinti. Vėlgi kalba blogai apie moteras ir tie vyrai, kurie neturėję doros tvirtumo, kartą kai kurios ištvirkusios moters tapo parblokšti.

Iš viso to išeina beveik nekanta tarp vyro ir moters. Yra tai suprantama. Turėdamu viens antram derėti tikrajai pažangai, žmogaus vaiskumui auginti, buvo arba yra viens antram, jeigu ir ne kūno, tai tikrai dvasios silpnėjimo priežastimi. Nusižengda­mi prieš gyvenimo dėsnius, jie kaltina viens antrą nepa­siekę aukštojo gyvenimo tikslo, kuriam kaip tik tarnauti duota gimtis.

Taikius tarp vyrų ir moterų, berniukų ir mergaičių yra ten visumet kitoks, kur žmonės pasistengia būti žmoniškais, kur jie gyvena pasinaudodami gimtimi žmoniškumo atsilukštinimui. Čia jie žiūri į viens antrą kaip į tikriau­sią savo geradarį. Čia moters ir vyro gražumas viens antram visai kita ką reiškia negu tinkamybę kraujui įkai­tinti.

Yra antrosios gimties grožė ypatingas slėpinys. Nesiriša jis tiek su kūniškais gimties tikslais, kiek su pačiu žmoniškumu ir jo augimu. Tam vienas kitam atrodo toks gražus, jeib būtų antram kuo įsakmingesnė žmogaus apraiška ir žadintų antrame žmoguje atitinkamąją. Todėl mylintiejie viens antrą regimai grožina. Iš tikrųjų turėtų meilė visumet žmogų aukštinti.

Yra skirtumo tarp vyriško ir motriško gražumo. Kaip jau kartą sakėme, žmonių grožė taip sujungta su skaistumu, kad negalima jųdviejų nuo viens antro skirti. Bet, lygindami mergaitės grožę į vyriškąją, pastebime dar kita ką. Motriškoji grožė yra šventa, vyriškoji kilni. Vyriška­sis tepaboja pilnai tik motriškąją grožę, pasilikdamas kil­niu, mergaitė vėlgi – vyriškąjį gražumą, pasilikdama šventybės jausme. Kas be to pasidaro numanu kaip gro­žė, tai yra ar kūno tikslingumas, ar koks žymumas, skir­tumas, kurs greitai pritraukia ir labai greitai vėl atstu­mia.

Skaistūs žmonės susiėję tokių dalykų nelabai pastebi. Du skirtos gimties žmogų jaučia pradžioje viens antro šventumą arba kilnumą. Todėl paprastai nekaltų jaunųjų meilė yra lydima labai gilaus tikybos atjautimo. Ir tik iš lengvo tedingsta tasai, abiem daugiau gyvenant kūno linkimais.

Tuomet minimas šventumas ir kilnumas apsireiškia tik dar drova. Ji moteroj daug yra didesnė negu vyre, kadangi moterai jos kūnas, kaip apskritai gimties ir gyvenimo klausime, daug daugiau reiškia negu vyrui jojo. Todėl motera ir savo kūną taip saugoja ir tik nori prie to žmogaus prisiglausti ir su tuo kartu gimties slėpinius pa­tirti, kurį aukščiausioj garbėj laikyti ir su kuriuo galėtų visą amžių praleisti.

Patekdama tai vienam, tai antram ir kitam dar, ji lyg praranda savo gimtį. Jos kūnas tarsi dalimis išvaikiojamas ir išnešiojamas į visas šalis. Ir ji nebegyvena gyvybės gilumoj, bet guli kaip kokia visiems šunims padrėbta mė­sa. O tą pajausdama, ji pasilpsta ir dvasioj-sieloj.

Sveika motera tokią nelaimę numano ir nenori įsileisti į artimesni susiėjimą, jeigu tasai nepasilieka visam amžiui. Draugavimas su kitu vyru jai tebūtų galimas kitu kūnu. O tam reikia būti mirus ir naujai gimus. Mergaitė, tekusi vyrui, paprastai jo nebenori paleisti. Bet ne todėl, kad jai vyras geistinas, bet kadangi ji tam vyrui savo gimtį, tai esti įmonę žmoniškam kilimui, yra įteikusi.

Pasidavimas yra didysis motriškosios atsilukštenimo, bet ir jos žuvimo žygis. Ir vyras dabar atsveria, kam jos amžius tiks. Daug daugiau negu vyrai tam gimtis yra moterai svarbi. Kaip gimdymas, taip ir gimtis yra beveik vien moters dalykas. Nelyginamai daugiau negu vyras ji yra gimties asmenybė. Nors vyrai tai nujaustų ir tai brangintų! Sukiltų iš to abiem gimtiem gyva galia žmo­niškai terpti.

Vyrui gimtis visai kita ką reiškia. Pats gimties patyrimas yra jam beveik tik akies mirksnio dalykas, jeigu nebūtų paskendęs jau gašlume. Sveikas vyras jaučia tu­rįs dirbti, veikti, jeib suteiktų daiktams ir visam gyvenimui žmoniškumo antspaudą. Drova jam yra atsilaikymo ragi­nimas, kol nėra tos motriškosios pritikęs, kurios skaistu­mas jam žadina šventumo atjautimą ir kuri žadina jame pasitikėjimą savo kilnumu. Jis ieško draugos, kuri jam padėtų vykinti jo gyvenimo prasmę, kaip motera sau ieš­ko draugo, jeib su tuo pasiektų savo tikslą. Visiškai at­silaikyti nuo gimties reiškia vyrui tiek jau, kiek moterai pilnasis pasidavimas vyrui, kaip kiek atgal tai pasakyta.

Paprastai tikima gimtį esant vien tam, kad gimdžius žmonių. Iš viso, kas lig šiol pasakyta, rodos, pasidarė nors numanu, koks lėkštas tas tėra manymas. Tasai ir pagimdė tą mintį, būk vienatinis moters uždavinys esąs būti motina. To nepildžius, ji nesanti žmona. Bet kodėl nesakoma, kad vyras, netapęs tėvu, nėra pilnas žmogus? Aišku, kad čia gludo keli nesuprasti dalykai.

Be abejonės, turi gimtis uždavinį gaminti naujus žmones. Bet tuo patys žmonės beveik nieko nėra padarę. Čia veikė vien jųjų prigimtis. Visa atsitiko tarsi toli nuo jų, šalia jų sąmonės skritulio. Gimtis tetapo abiem susidėjusiem, būtent moterai ir vyrui, prasminga, kad tarp jų­dviejų stovi jau kūdikis, prieš kurį turi labai svarbias pareigas, kaip tasai kūdikis, juodu mylėdamas, jiem dviem gimė ir dėkingas yra, kad jį šiam amžiui yra savo krauje ir kūne, ir savo gyvenime priėmusiu. Slėpiningasis tai­kius, kurs kartais yra pasidaręs ir nekantos jėgomis, turi gyvenime paaiškėti ir tapti pilnai žmonišku.

Šeimos gyvenimas, kaip jis paeina iš gimties, yra tam artimiausioji proga. Šeimoje susieina žmonės, kurie su savo atsilukstenimo laipsniu geriausiai viens kitam pritinka. Ir kiek šeimoj tėvas ir motina gali padidėti žmonišku­me arba ir menkėti, dar paaiškės iš ketamųjų išdėstymų, jeigu tūli dalykai nebūtų L-manyti iš to, kas jau pasa­kyta. Šišon svarbiau yra suprasti, kaip viena gimtis ant­rajai dera gyvenimo prasmei vykinti.

Tam iš tikrųjų žmonės su žmonėmis ir tik gyvena. Jie vienas kitą aukština ar žemina. Žmonės veikia viens kitą savo kūnu, būtent jo pavidalu, jo pajautimu, slėpiningomis jo galiomis; jie veikia viens kitą ir savo jausmais-geismais, savo mintimis, Įsivaizdavimais ir kt. Pagaliau žadina ir vieno žmogaus dvasia-siela kitoj o dvasią-sielą.

Paskutinysis dalykas yra svarbiausias. Bet jis nevyksta, jeigu maža tik tetaria dvasia-siela iš žmogaus, kaip tai toliau atgal aiškinta. Žmonių, su gyvu, aukštu ir ryš­kiu žmoniškumu, nėra dar daug ant žemės. Bet jų dvasia-siela gali veikti į tūkstančius tais apsireiškimais, kurie kokio nors veikalo, kaip ir rašto, skleidžiami po žmones. Kilnaus turinio raštus skaitydami, mes draugaujame su kilnia dvasia-siela. Ir taip gyvenę laiką, nebegalime drau­gauti su menkesniais. Sako todėl garsusis vokietis Liudwig Feuerbach: „Kuo daugiau susipažindiname su gerais raštais, tuo daugiau mažėja žmonių skaičius, su kuriais draugauti smagu yra".

Žmonių taikiuose, kaip dabar aišku, visai ypatingą vietą užima gimti-dvi ir jų veikimas vienos į antrą, jų sandora. Kad iš to išeina gana dažnai žmonių menkėjimas, tam priežastis guli žmogaus nesijautime. Gimties už­davinys yra kitas. O atsižvelgdami į ilgąjį žmonijos kelią, pastebime, kad visa žmoniškoji kultūra yra gimties ga­minta, yra paėjusi iš taikiaus tarp abiejų žmogaus gimčių.

Yra kartą manyta, kad žmonių taikius, jų sandora arba nesandora darosi iš daiktų gaminimo ir tų gaminių pasidalinimo. Rimtesnis tyrinėjimas žmonijos istorės ir gilesnis jos apmąstymas parodo, kad toks manymas nėra užbaig­tas ir nėra pasiekęs esamybės gilybių. Kaip tik pradeda­ma geriau pasekti kultūros klestėjimo kelią, ir pasirodo žingsnis po žingsnio aiškiau, kad gimtis visumet yra bu­vusi ir dar yra čia vyriausiuoju veiksniu.

Pasidaro tai aišku jau tik ir pažiūrint, kaip įvyko didvyrių darbai ir veikalai. Visumet jų kilmė yra buvusi veikimas vienos gimties į antrąją. O čia nebuvo svarbus pats gimties gyvenimas, bet vienos dvasios-sielos apsi­reiškimas antrajai. Kur eina klausimas apie dvasios-sie­los įsigalėjimą pasaulyje, kūno reikmenėms pridera tik tarnybos vieta. Aukštesnysis gimties uždavinys tegali spręsties, kad žmona (mergaitė) žmogui (berneliui) yra grožės-skaistybės-šventumo, o jis jai - kilnybės-manymo-vaiskumo apraiška.

Ypatinga berods, kad pamatinė draugijinė sandora, arba tvarka, iš kurios išaugo didžiųjų valdžių galia, yra abiejų gimčių taikius, kurį kūrusi yra motera, pasistengdama vieną vyrą visam amžiui sau palaikyti. O kad tame neveikia tiktai kūno reikmenės, bet dvasios-sielos galios, matyti jau iš to, kad tas moters pasistengimas, apsireiškęs žiliausiojoj senovėj ir nekultūringiausiose giminėse, išliko per visus amžius ir vis iš naujo pasidaro svarbus žmoni­jos klestėjime. Taip ir vėl mūsų laiku, kame taikius tarp abiejų gimčių labai jau buvo pakrikęs.

Kadangi motera yra visai kitas žmogus negu vyras, vienas antrame greičiau gali numanyti žmogų ir jo asmenybę. Daug garsiau taria apie tąją ir tik abiejų kasdienio apsireiškimai. O kuo daugiau dar, kad abu gyvena gyvais žmoniškais pasistengimais. Tuomet skamba abiem tiesiog iš viens antro žmoniškumo gaidos, kaip tik pačios dva­sios-sielos jas giedoti gali. Ir žadina kilnųjį atgarsį vie­nas antrame.

Tam pagrindinė sąlyga yra berods skaistumas. Negalint jo išlaikyti, abiejų gimčių draugavimas pasidaro abiem asmenim tiktai kenksmingu arba palaimingiausiu dar bū­du jis išeina į gaminimą ir gimdymą. Ir iš šeimos gy­venimo pasidaro tad tėvams akstinai žmoniškai gyventi.

Yra žmonių, kurie sako, kad nesą galima skaistume pasilikti draugaujant abiem gimtim. Suprantamas dalykas, kad negali skaistumu tikėti, kurs pats nėra skaistus. Todėl tokie žmonės ir pašiepia visumet vyriško ir motriškosios draugavimą. Bet be teisės. Tik reikia gyvenimą ir jo dėsnius gerai suprasti ir nežiūrėti j jį per gašlumo gaisrus ir per plačiai pakreiktus papročio nešvarumus.

Jau ir kaimo mergaitė, ir berniukas gali su viens antru draugauti, o sukelti viens antram visa, kas daro gražiu, maloniu, išmintingu. Bernelis, draugaudamas su skaisčia mergaite, pasidaro palankesniu, protingesniu, tvirtesniu, švaresniu ir regimai dailesniu net savo atrodyme. O mergaitė tikrai pražydi kaip koks gražus, kvapingas' žiedas. Vienas jau pasimatymas ir rankos davimas gaivina jųdvie­jų ir kūnus.

Bet visi tie dalykai tėra antrini. Visų svarbiausia yra, kad abu nujaustų savo taikiaus šventumą. Tik tuo gimties uždaviniu-du katro amžiuje sprendžiasi. Vien bereikia taip gyventi, kad šis šventumas išliktų jiedviem, kol juo­du gyvu ant žemės. O ne vien išliktų, bet kad jis ir didėtų. Iš to tad išauga žmogus su visomis žmoniškomis galiomis kaipo palaiminimas pasauliui. 

 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas GIMDYMO SLĖPINIAI