Pirmadienis, Rugs 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas GIMDYMO SLĖPINIAI

GIMDYMO SLĖPINIAI - MEILĖ

MEILĖ

Paprastose kalbose apie gimti-dvi labai dažnai prisimenama meilės, tarsi tai būtų kasdienio dalykas. O tokiu meilė nėra. Kalbėdami apie ją, žmonės turi omenyj įsi-geidimą. Meilės jie beveik visai nepažįsta. Ji tėra tik re­tas svečias pasaulyj. Įsigeidimo visur matyti.

Kurs į bet ką Įsigeidęs yra, nori tą sau turėti, nori ir iš jo sau naudos, smagumo, pasimėgimo. Pats jausdamas savyj trūkumą, žmogus tiki, kad kitasis tąjį papildys. To ypačiai laukia gimti-dvi viena iš antros. Vyriškasis gei­džia mergaitės, kad ji pasidarytų tarsi jo turtu, jam „tektų", jam pasiduotų. Ir taip jo įsigeidimas neša svetnaudybės žymį. Bet jis ir reiškia dar kitką. Kurs antros gimties geidžia, tas jaučia tarpą, skirtumą tarp savęs ir geidžiamojo; tokia žmogui regimoji gyvata yra kupina tik atskirų vienetų, kuriems lemta savo vienatvėj gyventi. Ir tad negali jam pasidaryti žinoma, kas meilė yra.

Kurie viens antrą tikrai myli, nieko iš viens antro nenori ir nelaukia. Vien tesirūpina tuo, kaip jam arba jai meilę pareiškus. Meilė nieko sau nereikalauja, o tik dalina, ką ji turi. Ir viens kitą mylėti tik tereiškia, kad jam lengviau yra tam meilę teikti.

Toji todėl ir nešnairėja. Kurs tikrai myli, nepažįsta nesitikėjimo. Jis myli – vis tiek, kaip mylimoji arba mylimasis į tai atsiliepia. Bet yra toks gyvenimo dėsnis, kad tikroji meilė visumet ir sužadina kitame tokią jau meilę.

Norint žinoti, kas ji yra, reikia pažvelgti į esties gylybes, reikia žmogų pamatyti, kaip jis jose gludo ir kokiuose taikiuose jis su visu tuo gyvena, kas esti. Meilė paeina iš mūsų asmenybės branduolo. Nežinodamas, kas jis, kaip jis estyje stovi, kokia iš tikrųjų jo gyvenimo padėtis, žmogus ir nežino, kas meilė yra.

Paprotys žmogų aklina. Todėl jam rodosi, būk jis paėjęs iš tėvų, būk jis tos pačios asmenybės kaip jo broliai ir seserės, kadangi jie to paties kraujo yra, būk gimtinis kraštas esąs amžinai jo tėvynė, kurios jis – dalelė. Bet dvasinė jo asmenybė neleidžia žmogaus parimti prie tokio gyvenimo supratimo.

Parimdamas savo sieloje, jis iš lengvo vis aiškiau jaučia save esančiu asmenybė, kuri gyvena visiškai savo būdu. Iš pat savo gyvybės aušimo valandų jis nusimanė augančiu, kaip koks pasaulis pildosi gyvybe ir gyvybės pavidalais. Nuolat didėjo jam jusmų, jausmų, geismų, gei­dulių, vaizdinių, minčių, sąvokų, norų skaičius. Aplink jį skleidės ir turtėjo regimasis pasaulis, o kartu augo ir lobėjo jo asmenybė ir josios pasaulis, būdamas tačiau kaži kaip toli atskirtas nuo ano.

Kaip tik užeis jam koks kenksmingumas, kaip tik jo ir jo pasaulio būviui pasidarys koks pavojus, jis pasijaus viso apleistas. Visa pagalba, jam teikiama, jam tik primins tikrą jojo padėtį, būtent, kad jo asmenybės šaknis negali būti tame, ką jo akys regi. Jo skausmas visumet tesilieka jo dalyku; jo rūpestis ir jo vargai negali pasi­daryti kartu ir kitų reikmenėmis. Nė vienas kitas negali prieiti to, ką jis kenčia, kas jam kenkia. O kad iš paviršiaus sprendžiant ir kitaip rodosi, visa išmėginant, pasidaro aišku, kad žmogus su savo skausmais visumet yra vienas.

Vėlgi jo džiaugsmas, jo dvasios pakilimas, jo sielos gyvybė, toliau, jo išmanymo sušvitimas, ūpų, jausmų suskambėjimas – visa tai pasilieka jo dalyku. Nors jis kalbėtų ir šnekėtų apie tai kaži kaip gyvai, nors jis su­manytų kaži kokius veikalus žodžio, kūrimo, vaizdavimo ir pavidalų meno, vis dėlto jis pajaustų negalįs suteikti savęs, negalįs pasidalinti su kitais savo asmenybę, savo gyvybę, savo pasaulį.

Ir išeina iš viso to tikrasis, giliausias ir gal skaudžiau­sias vienatvės pajautimas. Žmogus, kurs save ir pasaulį išmėginęs, kurs yra iškilęs iš gyvenimo papročio, tasai visai aiškiai nusimano save vienu esant; visa, kas jam gentiška, žinoma, artima, tūno tarsi už geležinių vartų. Nėra nieko jam tikrai prieinamo. Visame gyvybės gausume jis pasilieka visumet vienas. Nors ir tartų žmonės į jį savo žodį, nors ištiestų jie savo rankas jam globoti, nors kreiptų į jį savo širdį, jie jo nepasiektų, jie paliestų tik jo vienatvės pakraščius, ne jo paties.

Žmogus, tikrai supratęs save, gyvai jausdamas savo asmenybę ir jos taikius su visu, kas esti, žinosi save vienu, vienų vienu. O kad to ir nebūtų, kad gyventų aklame paprotyj, tad jam mirties valandoj tikrai apsireikštų skaudžiai ta teisybė, kad jis vienas yra.

Todėl ir visumet galingiejie manytojai yra kalbėję apie apleistąjį žmogų ir didiejie dainiai yra dejavę grau­džiomis gaidomis apie tai, kad tarp tiek gyvybės, tarp tiek gyvių vienas žmogus yra našlaitis. O mūsų dainos raudulingai dainuoja apie mergaitę be tėvelio, be močiutės, ku-riuodu užvaduoja mėnuo ir saulutė. Visumos jūrose žmo­gus plaukia sau vienas savo laivelyje.

Vis dėlto žmogus turi kur noris savo asmenybės iš­eigą. Kur noris turi ji šaknėti. Iš nieko negali būti atsira­dęs jo Aš. I tąjį žiūrėti kaip į kokią kūno apraišką, kaip į garą, kylantį iš kaitrio šlapumo, kaip į kokią kaži iš ko pasidariusią šmėklą tegali juokdariai.

Tas mūsų Aš tikrai ir skaudžiai atjaučia, kad jis yra, nors kūnas gyventų sau smagiai. Žmogaus Aš, tai esti jo dvasia-siela, yra tikrai ta esties dalis, kurioj su pilnu žinojimu, su šviesia sąmone gyventi galima. Tik reikia padaryti tikrenybe, kas tuo tarpu tėra galimybė. O tam de­ra, kaip jau parodyta, gyvenimas. Tam kūrybos galia pa­statė gimti-dvi, žmonijos gimti-dvi.

Iš žmogaus vienatvės gimsta pasiilgimas tojo, kurs salint galėtų jo apleidimą. Šitas pasiilgimas negali būti kūno dalyku. Kūnui yra pasiekiami gamtos gyviai. Ir nesukyla jis iš geismingosios žmogaus gyvatos. Jai nėra jo reikalinga. Ji vien tik nori būt erzinama. Tuo jai darosi gyvybės pajautimas. Ir nėra pasiilgimo kilmė minčių sritis. Josios jungiasi nuolat žmogaus sąmonėj. Ir be atvan­gos jos plaukia telkdamosi viena su kita. Niekumet ne­nusenka jų srovė.

Vien tik žmogaus asmenybė neprieina savo lygaus. To­dėl jo pasiilgimas yra jo asmenybės ypatybė. Bet tai asmenybei esant supintai su minčių, geismų ir kūno gyvata, iš tųjų kiekvienos reiškiasi pasiilgimas. Todėl kūnas nori pasiekti kūną. Todėl nurimsta jo skausmas, jausdamas ki­to žmogaus, šio antrojo atveidžio kūno gyvumą, jo kva­pą, jo šilumą ir vėsumą, magnetines jo jėgas.

Iš šito gilaus pasiilgimo paeina abiejų gimčių prisilinkimas. Jis yra reiškinys giliausiojo žmogaus pasijautimo. Ir, pasiliekant jame, pirmasis vyriško ir motriškosios pasi-žinimo laikas yra visai ypatingai šventas. Abi asmenybi taria viena į antrą, nebūdamos dar pamirkusios kūno ir geismų reikalavimuose, bet, tarsi staigiai nušviestos, nu­mano dvasios-sielos kilmę, numano gyvatą, kuri mūsų visų yra tėvynė.

Todėl šj pajautimą yra galima jau kuone vadinti meile. Tuomet išnyksta apleidimo jausmas. Žmogus yra su­tikęs kitą visumos gelmių apraišką. Ir iš tos jis girdi nuolatinę gaidą, skelbiančią, kad nėra apleidimo, kad nėra vienatvės, kad yra vienybės, kad „abu esava vienos žvaigž­dės du spinduliu".

Tada visas gyvenimas yra skambus apsakymas vienos gyvybės. Amžinybės kvapas apgobia mylinčius. Pražydi visas žmogaus asmuo. Ir krykštauja visos jo jėgos. Kvepia minčių dvasia, smagina jausmų-geismų kvapas, o kū­nas spindi malonumu.

Kas galėtų atspėti tą slėpinį, kurs už viso to gludo! Visas pasaulis atrodo abiem kitokiu. Yra jis pamerktas tarsi į pačią grožę ir malonę. Kas galėtų suprantamai kalbėti apie tai! Daug manytojų mąsto apie grožę, o negali atspėti, kas ji. Bet mylintiejie visi tai žino. Grožybė yra meilės ir malonumo šviesa, yra kilnybės ir labumo vainikas.

Tiktai kas yra meilė? Aišku, kad iš jos visa esamybė paeina, kad kūryba turi su ja savo galią, kad ji yra visos esamybės pradžia. Meilė yra patsai kūrėjas. „Dievas yra meilė." O atskiriems žmonėms ,,ji yra vienybės sąmonė", kaip sako išmintingiejie.

Tik reikia tai gerai išmanyti. Minima vienybė pirmiau turi būti atjaučiamą su tuo, iš ku­rio žmogaus asmenybė paeina, kas yra jos tėvynė. O per tąją tad galima pasiekti antrąjį žmogų, kur­sai save nusimano vienybėje su visumos išeiga, su Dievu. Tik Jame yra duota pilnoji vienybė su mylimuoju arba mylimąja. Nėra kito kelio. Ir tos vienybės sąmonė tik tėra tikroji meilė. Todėl ji ir palaimina žmones tokiu šventumu.

Nėra tai pamirštama. Jos atsimena visą savo amžių, kurie šitą meilę yra nujautę. Tiktai kad neįstengia pasilikti toj kilnybėj, kurioje ji savo dovanas teikia. Labai greit žmonės pamano tą taip pajausti, kaip kiti dalykai nujaučiami. Kūno ir vėlės galios veda juos į tokį pajautimą. Ir to klausant, jie tiki pilnybę pasieksią.

Tad glaudžiasi kūnas prie kūno, tarsi taip teksianti žmogui pati grožė, pats malonumas, pati tikimybė ir pats aukščiausias labas. Jau ir rodos, lyg visa tai tampa mylinčiųjų turtu, tad, prašokus akies mirksniui, visa yra tylu, tuščia. Vėl sukyla pasiilgimas, vėl globiasi abu, bet vie­nybės pasijautimas, kurs abu kartą taip laimino, pasilieka kaži kokiose aukštybėse. Kame dabar tikisi vienybę su­rasti, čia jie vis pajaučia tik nepergalimą skirtumą, pa­jaučia savo vienatvę. Ir tik pažvelgdami aukštyn į savo palaimos dangų, kurs kartą buvo jiem dviem visai nusileidęs arba juodu visai į save pakėlęs, jie numano savo gyvenimo bendrumą.

Iš lengvo nyksta ans laiminamas šventumas, dingsta ir jųdviejų grožė. Tačiau juodu žino visai gyvai, jog ne­gali būti buvęs tik sapnas, ką juodu yra patyrusiu. Tiktai, kad negrįžta, kas taip labai buvo malonu. Kūnu-du žadasi vis dar palaimos. Ir ji čia ieškoma. Kūne ir jo ragavime ieškoma meilė ir gyvybė, ir čia tik tėra randamas koks bendrumas.

Gyvena tai abu šalia viens antro. Gal ir palaimingu. Juodu mylisi. Nuolat nori iš viens antro išgirsti, kad taip ir yra. Tarsi be to nebebūtų tai tikima. Ir juodu pasisako, kad mylisi. Bet iš akių vėl daugiau spindi ans skaudusis pasiilgimas išeiti iš vienatvės. Jisai, kurs juodu suvedė, kurs jiedviem dosniomis rankomis teikė didįjį meilės ir vienybės numanymą, yra vėl atsitraukęs į jųdviejų asmenybės gylybes ir atsispindi akyse tarsi tik iš tolo.

Vis dėlto jų gyvenimas yra palaimingas. Gimsta jiem dviem vaikų, vienas, antras. Ir kas kartą rodosi, tarsi vėl atsivertų jiem jųdviejų dangus, tarsi įžengtų į jų bendrumą nauja vienybės apraiška. Su kiekvienu kūdikiu jis sukelia naują viltį. Bet netrukus aiškėja, jog kūdikiai tėra tik malonūs, gražūs, meilingi pavaduotojai to, ko jie pa­siilgsta.

Pagaliau yra namai pilni žmonių. Gimdytojų meilė su­sikvietę iš visumos gelmių sau artimas dvasias-sielas, ir juodu džiaugiasi savo šeimynėle. Pati meilė jiems teikė kūdikius. Gaminimas jiems nebuvo gašlumo dalykas, ir nebuvo jis pasiryžimo tikslas, bet tarnavimas kūrybos galioms, jiem dviem pasiilgstant meilės.

Todėl jų namuose palaima gyvena. Malonumas čia šviečia kaip pavasario saulė. O skaistybė dvelkia kaip švelnusis atvėsis. Vaikai jų yra kaip jų vėlai. Širdingai reiškiasi jų sandora. O linksmas yra jų sugyvenimas. Nėra ligos, nėra nesmagumų, nėra susierzinimų! Nepamatysi su­siraukusio veido. Neišgirsi pikto žodžio. Tėvai myli savo vaikus, o vaikai myli ir laiko garbėj savo tėvus. Nereikia jiems todėl įsakymų. Savaime meilė ir pagarba juose gy­vena. Nežino jie, kad galėtų ir kita kas žmones užimti negu grožė ir labas.

Tokie namai yra palaima ir palaiminimas visam kraštui. Yra tikrai, lyg Dievas pats iš jų dalintų savo malonę. Visi, kurie turi kokį darbą su tais namais, jaučia, jog čia galima atsigauti nuo visų vargų ir pasveikti kūne ir dva­sioje.

Iš tikrųjų meilė teikia sveikatos. Kam iš jo tėvų teko ligotas kūnas, nešvarūs jausmai, geiduliai, neskaisčios min­tys, tas meilės gali būti visiškai išgydomas. Kaip meilė yra kūrybos galia, taip ji ir naujina, ir taiso, kas senėjo ir griuvo. Jai valdant, visa žmogaus prigimtis kinta. Tik būtina yra jai visiškai pasišvęsti. Tobulas skaistumas yra pagrindinė sąlyga jos gimimo ir jos galybės. Kiek žmogus kasdieną skaistesniu tampa, tiek meilė jame apsčiau gyvena ir sveikina jį, jo vėlę ir visą prigimtį. Meilė yra tikriausias gyvybės eleksyras. Kame meilė visiškai yra valdovė, tas numeta visą nelemtą dalį, kurią tėvai jam paveldėjo. Naujas prasideda jam amžius, naujas ir gyvenimas.

Aukštas tai yra siekimas mūsų dienų žmonėms. Ir anie namai, kuriuose širdingumas laiko visus savo globoj ir kuriuose dora iš visų pašalių šviečia, yra tikra retenybė. Tačiau ji toli dar nereiškia tobulybės. Pati meilė, nors būtų tuose namuose dangus, vis dėlto tik iš aukšto telydi visų tų žmonių žingsnius.

Pažvelgus į jų širdis, tai visai aiškiai pasirodo. Tėvas su visu savo rimtu labumu nuolatai kaži ko užimtas. O kad kartais prasitaria, matyt, kad jis mąsto ir mano apie gyvenimo prasmę. O motinėlė su savo malonumu, kurs iš jos veidelio perdėm šviečia, yra tačiau kaži kaip rū­pestinga dėl vaikų ir jų ateities. Abu, nors gyvendamu palaimingai meilėje su viens antru o su savo vaikais, atlikdamu savo pareigas, jas vykindamu širdingumu ir tikslingumu, jaučiasi vis dėlto savo asmenybėje katras sau vienas.

Praeina laikas, vaikai priauga ir eina sau kiekvienas savo takais per šį gyvenimą. Ir visai jau tik ir pažvelgiant, matyti jų vienatvė. O amžiui bėgant, vis sunkiau juodu katrą skyrium slegia, nebojant gražaus jų širdin­gumo, slegia skaudi vienatvė.

Kur dingo visa tai, ką kartą meilė ir šventumas sužadėjo? Gyvenimo bendrumą berods jiems suteikė, bet ta­me bendrume juodu tik katras sau gyvena su savo pasiil­gimu ir negali su savo asmenybe pasiekti antrojo asme­nybės, nors visa širdimi to norėtų, nors kartu valgo ir geria, kartu dirba ir ilsisi, kartu džiaugiasi ir liūsta, kartu praleidžia valandas, dienas naktis ir visą amžių.

Tai kaip ir nebūtų išėjimo iš vienatvės? Ir ta jųdviejų meilė būtų tiktai aušra be dienos? Gimtis tebūtų prigavusi žmones savo tikslams? Ir nebūtų antrojo gimties už­davinio? Žmogus gimtimi tik įsivelia į tūlimus taikius su kitomis žmoniškomis asmenėmis gamindamas ir gimdy­damas, o kartais labai skaudžiai jaučia, kad jis pančiuose gyvena, kurie giliai pjauna į jo širdį ir jį laiko jo vienatvėj kaip kalinį?

Visa tai teisybė. Bet, žiūrint į žmones, pasirodo, kad kiekvienas žmogus, kiekviena šeima gyvena ypatinguose savo padėjimuose. Yra įvairiausių laipsnių tarp tųjų. Tie-jie, apie kuriuos paskiau pasikalbėjome, stovi labai aukš­tai iškilę iš tų, kurie mūsų laiko gimties gyvenimą vaizduoja. Labai nelygūs yra žmonės ir jų žmoniškumo laips­niai.

Galėtume todėl kaltinti pasaulio kūrėją.  Bet pasauli nėra sau užbaigta mašina, kuri savo darbą varo, bet gyvas atsitikimas, kurio sąmoningumas giedrėja. O tame žmogus ypatingu būdu dalyvauja. Jis, būdamas sau Aš savo pasiryžimu sąmoningumą žadina ir vykina gyvenime prasmę.

Maža tik jis pasiekia savo amžiuje. Bet sako sena išimintis, kad mūsų pastebimas žmonių užgimimas yra dalykas, kuriopi kiekvienas žmogus kartotinai verčiamas. Ir todėl katras, dažnai gyvendamas regimoj gyvatoj, turi progos pradėtąjį savo pasistengimą tęsti tolyn.

Taipo ir tiems žmonėms,  kurie jau meilės palaimojel gyveno, bet nepasiekė jos pilnybės, bus progos tam duota. Jie vėl užgims šiame pasaulyje, kol neatras savo asmenybės šaknis  ir patirs vienybę su Tuo, kurs yra išeiga viso, kas esti, ir numanys jį savyje ir jausis esančiu Jis.

Tokiu būdu tad žmogus ir susieina visiškai su antru žmogumi. Nėra tam kito kelio. Vienas Dievas tegali šalinti iš mūsų vienatvę ir jos skausmą. Pasiilgimas turi kreipties Jopi ir Jį pasiekti. Ir iš tos vienybės, iš bendros gyvybės su Juo tik tepasidaro galima vienybė su antru žmogumi ir bendrumas su jo gyvybe, skaisčioji meile.

O tam kaip tik dera gimtis. Yra ji vyriausioji žmogaus pažangos sąlyga. Kaip nebūtų be jos regimojo žmo­gaus, taip ir nebūtų be jos žmoniškumo, nebūtų meilės pasaulyje. Pirmasis tosios sužybtelėjimas pasidaro, žmonėms abiejų gimčių susitikus. Reikėtų ją auginti. O topi verčia žmogų gimtis. Be jos neužgimtų regimame žmoguje žinojimas, jog jo asmenybės tėvynė yra meilės ir šviesos gyvata. Gimtis, nors labai dažnai suklaidindama žmogų, vis dėlto sukelia jame meiles galią. Ir pagaliau stojasi iš visų prigimties ūkų ir tamsybių patsai žmogus, Meilės gyvatos gyventojas.

Tolims tas kelias lig to akies mirksnio. Kūno žmogus sau gyvena šalia antro, maža iš jo tik telaukdamas ir jam teikdamas. Geismingasis žmogus nuolatai reikalauja iš ki­toj o gyvybės pajautimo žadinimų. Minčių žmogus nori visiems savo supratimą užvožti, visus juo pavergti. Bet meilės žmogus žino, kad kiekvienas yra savo asmenybės dėsnių vaisius ir tegali tik savo būdu pasiekti labą ir palaimą, pil­ną žmoniškumo būtį. Ir jis skiria visą savo amžių tam šelpti.

Toks žmogus iškyla ir iš gimties valdybos. Ji tėra tik kūrybos įmonė, ne jos tikslas; ji teturi laikinį svarbumą. Pati žmogaus asmenybė stovi viršum visų gimties skirtumų. Tobulasis žmogus todėl yra visumet šviesi žmoniš­kumo apraiška šiame pasaulyje, yra pranašas apie Dievą visam, kas esti.

Tam žmogus leistas žemėn, tam tikslui pasiekti derėjo gimtis. Todėl gaminimas ir gimdymas yra toks kupinas slėpinių. Mat čia gludo patys kūrybos slėpiniai. Kurs juos atspėja, išeina iš visokios verguvės. Ir nebėra jam įsakymų, nėra kovų su visokiais geismais ir troškimais. Kurs meilėje gyvena, tas gali daryti, kas jam tinka. Nebelinksta jis į niekus, vien tedaro, kas žmoniška. Nesą, kurs mei­lėje pasilieka, yra gyvas pačiame Dieve.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas GIMDYMO SLĖPINIAI