Pirmadienis, Lap 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas GIMDYMO SLĖPINIAI

GIMDYMO SLĖPINIAI - GIMTIES DVEJYBĖ GAMTOJ

GIMTIES DVEJYBĖ GAMTOJ

Gamta gamina ir gimdo visokius pavidalus. Ir visuomet įvairios yra tam jos galios. Jau pat gamtos pagrin­duose jos skiriasi į dvi rūšis. Galima kuone sakyti, kad pat chemės elementai jungiasi dvejopumo tvarkomi.

Kur tiktai pastebimas koks veikimas, koks darbas, čia verdančios galios dvejybė numani. Imkime tikt ir tą vieką, kurs tarsi už negyvųjų daiktų pasislėpęs, o mūsų lai­ku labai naudojamas yra, būtent elektriką. Visas jos veikimas statytas ant dvejybės, ant negatyvios ir pozityvios elektrikos.

Ta pati elektriką ir perkūnijoj apreiškia savo dvejybę. Nebūtų vaisingo perkūnijos lietaus, kad nebūtų dvejybės. Pats didysis žemės rutulys pažintas didžiu elektringu magnetu su dviem galam, kuriuodu vadinamu poliu. Jų vie­name veikia viena, antrame – antroji elektriką. O pagaliau ištirta, jog saulė ir žemė veikia viena antrą kaip du elektringu magnetu. Žinomas yra seniai tas dalykas, kad nelygiu dviejų magnetų poliu prisitraukia, lygiuoju nuo viens antro šalinasi. Saulė laiko žemę savo globoj, o žemė kreipiasi saulėn. Iš to paeina tad gyvybė, kuri že­mėje nuolat klėstėja.

Visa tai žmonių nėra gana apmąstyta. Ir todėl dvejybė nematoma jau gamtos platybėje. Bet, žengiant per gamtos skyrius aukštyn, didesnėn gyvybėn, minima dvejybė vis aiškiau pastebima. Pirma ji augmenijoj labai gražiai apsireiškia. Tik įsižiūrėkime į žiedelį. Jis yra kaip mažas na­melis, kuriame gyvena naujavedžiu.

Žiedo dugne guli dailioj gūžtoj sėkla, maži grūdeliai. Gyvybė juose tarsi miega. Grūdeliai yra apdengti, ir ant to dangtelio stovi vamzdelis su platesniu skyliuotu galu. Visa tai yra viena gyvybės, arba augimo, jėga. Aplink vi­są tą stovi laibi stiebukai. Ant jų galų kybą mažos kūlelės, kuriose randasi dulkės, tai esti kita sėklos rūšis. Žiedui išaugus, tos dulkės, vėjo arba kurio nors vabzdžio, paveikslui, bitės, pajudintos, byra ant minėtojo vamzdelio galo ir per jį žemyn ant apačioj tūnančios sėklos. Dulkelėms į ją įsmegus, vaisius pradeda augti – jis yra užmegz­tas – ir noksta.

Ir taip augmenyse ne vien matyti gimties dvejybė, bet ir jos prasmė. Augmeniui augant, vis ryškesne pasidaro gimties dvejybė, tarsi abi augimo jėgi būtų temptinai ski­riamos viena nuo antros, kad paskui, jiem vėl susiliejus, augimas pasiektų tobulybę.

Tas pats dalykas yra regimas ir gyvijos bei žmonijos gyvatose. Tik čia gimties prasmė įgauna didesnį dar svar­bumą, nors gimtis ir čia telieka augmenijos dalyku. Tą reikėtų visai aiškiai suprasti. Gimtis yra augimo ap­raiška. O pirma toj gyvenimo srityje, kur stojasi akims regimi pavidalai. Ant jų todėl ir yra matyti gimties žymiai. Jie yra kūniški.

Tačiau gimties skirtumai didėja kartu su gyvesne gyvybe. Ji tarsi persikelia ir į vėlę, būtent į jausmus bei geis­mus. Pagaliau net į sielos ir dvasios sritį-dvi. Gyvulijoj berods tai nėra dar taip aišku. Čia abiejų gimčių gyviai nedaug tesiskiria pavidale ir gyvume. Bet kitoks yra pa­dėjimas žmonijoje. Čia dalykas, kurs rodėsi visai tik tesąs kūno reikmene, pasidaro žymus ir vėlėj, netgi sieloj bei dvasioj. Ir iš čia gimti-dvi veikia į viens antrą.

Yra žinoma, kad gamtos gyvatoj, kaip jau ir augme­nijoj, gaminimo jėgos tik taip barstomos, tarsi jos nebūtų brangintinos. Gamta turi apsčiai galių. Jos veikimo sritis

augmenijoj yra labai plati. Čia svarbu pirm viso, kad gy­vybei būtų duodami pavidalai. Gyvijoj yra pati gyvybė, tai reiškia jos sąmoningumas svarbesnis. Todėl gaminimo jėgos taip labai jau nebebarstomos. Gyvuliai susieina tik­tai gaminimui. Taip turėtų ir žmones pasielgti. O to tūli nedaro.

Priežastis tam yra žmoniškasis dar nepribrendimas. Žmogus, kaip gyvis su sąžine, yra su savo veikimais sau pasaulis. Ir jis jį kuria savaip, kol nenujaučia skaudžiai savo apsirikimų. Iš nesižinojimo paeina ir tasai tūlų moks­lo žmonių manymas, būk žmonėms abiejų gimties susigyvenimas esąs reikalingas, nors nenorima gaminti. Nuro­doma į barstymą augmenijoj. Bet ir vieną kartą gamini­mui susieinant, jau barstoma daug diegų. Ans nurodymas todėl yra aklas nežinojimas.

Žmonijoje gimtis nori aukštinti gyvybę. O tam reikalingas yra manymo bei jautimo skirtumas, kurs gimties padaromas.

Viso pasaulio turinys lobėja, kadangi jame dvejybė veikia. Toji pagaliau pasiekia net giliausias esties gelmes. žinoma yra, kad visumoj randasi tuodu taip labai skirtu veiksniu, būtent dvasia ir materė. Berods negalima juodu lyginti į vyriškumą ir į motriškumą, vis dėlto visumos gyvumas kyla iš to, kad vienas kitu prisisunkia. Dvasia ir materė yra visumos poliu. Visuma, kuri mums pasirodo materinė, yra dvasios prisunkta. Ir iš to pasidaro visas regimasis gyvumas ir įvairumas.

Visi filosofės mokslai aiškina tai, tikybos mokslai lie­pia tuo tikėti. Bet jie liepia pakelti akis ir į tai, kas anapus tiedviejų kaipo vienatinis jų pagrindas esti, būtent į Amžinąją Visumos Priežastį. Sakoma ją esant šventa. Ir negali būti kitaip. Pati ji esti gėrybė, kuri vykina visą labą, kuri kuria gaminančias ir vaisinančias jėgas, visą gamtą ir tuomi visą gyvenimą.

Ir nėra nieko, kas galėtų būti peikiama. Mūsų tai kar­tais daroma tiktai todėl, kad tikima tai esant bloga, o ne, kad taip iš tikrųjų ir yra. Savo supratimu padarome vieną dalyką blogu, kitą geru. Tiktai mums pasirodo šiluma kartais naudinga, šaltis kenksmingas, ir antraip. Tik­tai mums tėra šviesa maloni, tamsa baugi. Mums rodosi vienas dalykas dievišku, antras velnišku, viena galybė – Dievu, antra – velniu.

Bet visas gyvenimas yra atsivėrimas tobulybėn. O pagal tai, kur stovime gyvenime, mes peikiame tai, kas to­liau iškilęs yra, arba tai, kas atgal atsilikęs. Tačiau visa, kas gera ir kas bloga, yra didžiame visumos gyvenime būtinai reikalinga. Ir taip vadinamoji piktoji galybė turi savo uždavinį Visumos atsivėrime. Tik mes padarome vi­sa blogu ar geru. Taip kartais netikęs vyras vadina visai išmintingą moterį velniška, o nelemta moteris savo vy­rą – velniu. O abu apsirinka.

Iš tikrųjų visa yra gera. O tos dvejopos jėgos, kurios kilo iš Vienosios Pradžios ir pasirodo nesuskaitomais apsi­reiškimais, yra gyvenimo galybės. Jų veikimas yra pasaulio įsikūrimas ir išlikimas. Jos apsireiškia pavasario gražumu ir rudens vaisiais. Jos skamba iš mylinčiųjų mei­lės ir spindi iš tėvų širdies. Jos padaro, kad jaučiame skausmų ir džiaugsmų, nuliūdimų ir palaiminimų.

Poetai jos balsus išgirsta ir gieda apie gamtos grožybę ir apie mylinčiųjų meilę. O iš tikrųjų ne jie gieda. Anos jėgos gieda juose. Gieda paukšteliuose, šviečia gėlių, me­džių žiedeliuose. Gimties jėgos, vaisinimo galios skamba visoj Visumoj kaipo gyvybės ir džiaugsmo gaida. Tos pa­siklausykime. Ji pašventins ir palaimins mus ir save mu­myse. Kitaip žvelgsime į gyvenimą. Dings iš akių, ką vadiname blogu, bjauriu, nuodėmingu. Nesą mūsų akys tebuvo tokios. O dabar atsivėrė. 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas GIMDYMO SLĖPINIAI