Trečiadienis, Rugs 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas GIMDYMO SLĖPINIAI

GIMDYMO SLĖPINIAI - ŽMONIŲ GIMTI-DVI

ŽMONIŲ GIMTI-DVI

Kaip jau sakėme, žmonijoj gimtis turi visai ypatišką dar reikšmę. Kaip sėkla augmenijoj, taip žmogus yra vi­same gyvenime kūrybos prasmė. Sėkloj yra subrendusi visa augimo jėga, kad iš jos galėtų kilti nauja apraiška. Žmoguje bręsta dvasinė kūrybos galia. Žmogus yra pasaulyje sąmonės sąžinė, arba siela. O kad ji pasidarytų veiks­niu pasaulyje, tam dera gimtis.

Todėl taip galingai veikia į viens antrą vyriškumas bei motriškumas. Abiejų gimčių kūnai yra sau skirti gyviai su ypatingomis jėgomis. Atitinkamai apsireiškia jaus­mų, ūpų bei geismų gyvybė. Ir pagaliau kalba žmonių bei žmonų dvasios-sielos viena su kita.

Kūnų gyvybė kvėpuoja gamtos ore. Galios, kurios ja­me gyvos, tos apsireiškia ir kūno linkimuose. Todėl vyrai ir moteros, kurių jausmai bei geismai nėra dar sužadinti, kurių vėlės dar tebemiega, gyvena, kaip jų prigimtis jiems liepia. O ta stovi gyvame taikiuje su visa gamta.

Kuomet geismai ir jausmai daugiau yra subudę, la­biau tiejie suveda vyrą ir moterą. Ir tuodu negyvena linkimų vedami, bet geismų gundomi. Geismų gyvybė nori judinama, erzinama. O jai tinka nuolatinis gašlavimas. To­dėl ji naudojasi visomis kūno įmonėmis sau stiprėti. Ir gimties prietaisai turi geismams tarnauti, o ne artimie­siems kūrybos tikslams.

Iš to išeina, ten, kur jausmai bei geismai labai yra subudę, tikras vyrų ir moterų gimties jėgų maišymas. Ir turbūt yra numanu, jog iš to gimdomi žmonės negali būti skaidrios sielos, aiškaus būdo, geros kūno sveikatos, jie praleidžia amžių tarsi nešvarume gyvendami, nesiskirdami aiškiai nuo žemumo ir purvo, miegodami sielomis ir vien gyvi būdami savo geismuose.

Seniau, pirm, kol nepasiekė žmonės šios būties, moteros mėgino sau vieną vyrą pasilaikyti. Jų sielos savo sap­nuose numanė, jog ilgesnis dviejų nuo kitų atsiskyrusiųjų suokalbis pagaliau pasiekia ir giliausią antrojo žmogaus sielos gelmę ir sužadina jas regimam gyvenimui. Motera vykino vieno vyro gyvenimą su viena motera.

Bet iš to išėjo iš lengvo žmonių susibriovime didesnė įtampa tarp abiejų gimčių. Ir mūsų amžiuje gimties gyvenimas, kurs taip vadinamos kultūros varpstyse bujoja, yra tikras gašlumas. Maišo žmonės savo gimties galias kaip kokias srutas. Ir jiems tose pamirkus, vis daugiau miršta žmogaus pajautimas savo esmės. Vien išliko dar numanymas, jog gimtis yra slėpinys, yra nuostabus dalykas.

O iš to numanymo pasidaro nauja įtampa. Vyriškiejie ir motriškosios žiūri į viens kitą su neapsakomai varginančiu klausimu. O nei vieni, nei antri nežino, kokio at­sakymo tas klausimas gauti nori. Abi gimti nori kaži ką pajausti ir sužinoti.

Todėl toks geidimas antros gimties ypatingumą pažinti! O tojo iš tikrųjų nė nėra. Žiūrint j kūną, vyras ir motera labai mažai kuo tesiskiria. Juodu taip labai lygsta į viens antrą, kiek tik atskiras tųjų kūnų uždavinys tai užleidžia. Pat kūno gimties dalys yra, tikrai imant, tos pačios. Tik vyrui jos randasi lauke kūno, moterai – viduje, kūne. Ir abiejų jos yra dvejopos, būtent dvilinka prietaisą būsimo žmogaus kūno diegams augti ir prietaisą, per ku­rią jie gali eiti laukan. Tik moterai tas diegas, maža kiek nuslinkęs ir sutikęs į ją smengantį vyrišką diegą, pasilieka moters gimtuvėj, arba namuose, kur jis auga devynis mėnesius, kol nepaaugęs veržiasi laukan. Regimoji moters gimties dalis tėra raumenų ir odos rukšlos.

Visoj gamtoj, prasidedant nuo augmenų, per visą gyviją lig žmonijos, pastebimi maždaug tie patys įtaisymai naujam pavidalui – vaisiui užsimegzti. Todėl kūno gim­ties dalykai nėra jau taip didžiai ypatingi. O kad žmonės taip labai geidžia antros gimties nuogumo, tai pareina iš nesuprasto gilaus norėjimo gyvybės slėpinį ištirti.

Patsai gimties skirtumas glūdi ypatingose jėgose, ku­rios plūsta per visą kūną. Kurs gana jausmingas yra, gali jų skirtumą jau pastebėti tik ir duodamas ranką vyriš­kajam ar motriškajai. O tas skirtumas tiek menkiau aiš­kus, kiek tas žmogus arba ta žmona mažiau yra skaisti. Minimos jėgos susikrekia gimties prietaisose, būtent motriškosios įsčiose arba vyriškojo sėklos rykuose, į mažus krislelius, į vaisinimo diegus. Ir taip, esant dviejų rūšių diegams, jų du susiliejusių yra nuo to akies mirksnio au­gančiam žmogaus kūnui galinga jėga.

Gimties jėgos yra, kaip matyti, todėl taip kitokios vyre ir moteroj, jeib jos, kuo aiškesniame skirtume sutirštėjusios tuose krisleliuose, tuo galingiau ir susilietų į vie­ną ir apsireikštų nauju gyvu pavidalu. Tos jėgos nėra tiek skirtos, kuomet žmoguje vyrauja gašlumas. Tiktai žmonėms esant skaisčiais, jų vaikai yra sveikos ir galingos prigimties.

Gimties jėga yra, tiesiog sakant, gyvybė, kuri vien duota žmogaus sveikatai išlaikyti ir naujiems pavidalams gaminti. Toms jėgoms kūne pasiliekant, žmogus jaučiasi smagus, linksmas, gyvas. Tikt geismams užėjus, rodosi, kad išliejimas teiktų daugiau dar smagumo. Yra tai apsirikimas, kurs pasidaro iš norėjimo kuo greičiau pasiekti gy­vybės pilnumą, O suerzinimas jausmų, kraujo įkaitimas neteikia pačiam žmogui daugiau gyvybės, kaip ir vėjas nedidina jūrų, jų bangas sukeldamas.

Bet žmonės laukia iš viens kito gyvybės didinimo. Ypačiai viena gimtis iš antrosios. Todėl ir yra gyvenimas, ku­riame abi gimti dalyvauja, daug gyvesnis, turtingesnis. Pasidaro ypatingas tarsi spindintis susipratimas ir išmanymas, gyvesnė kūno, jausmų, minčių ir sielų gyvybė.

Apsireiškia tat berods visaip, kadangi tai dera iš to, kokie žmonės susieina. Kilnių žmonių draugijoj galima greitai patirti, kaip motriškųjų artybė guvina vyriškuosius, ir antraip. Rodos, visos jų širdies ir sielos jėgos pražydi. Iš skaisčių, kilnių žmonių jaučiamai spindi ne­apsakomas malonumas, nuostabi simpatija. Jų žvilgiai, jų atrodymas, visas jų apsireiškimas šviečia skaisčiu žmoniškumu. Negalimas daiktas yra tokiems žmonėms pasimėgti žiauriais karštumais, nešvariomis linksmybėmis arba net gašlumu. Skaisčioji gimties galia taip skaidrina žmonių jausmus, jog kūno gimties linkimai visai nepasiekia jų omenies.

Kitokiems vyriškiems ir motriškoms susiėjus ir pabuvus su viens kitu, sukyla visai kitokios jėgos. Įkaitusieji veidai, neramūs degantieji žvilgsniai, tvankusis oras, kurs atsiranda, gana aiškiai parodo, kad pasidarė sloga, o ne gaivestis. Ir nešvarieji jų žodžiai, gašlūs jų apsireiškimai nutaria *' (Pasmerkia.– Red.)  tokius žmones galutiniai. Kiekvienas, nors šiek tiek švarus ir numanus žmogus, pakliuvęs i tokią draugi­ją, pajaučia aiškiai, jog čia veikia jėgos, kurios naikina. Net patys anie žmonės gėdisi savo pasielgimų, kilnesniam žmogui įeinant į jų būrį. Ir tuomi jie patys prisipažįsta, jog negražu, nežmoniška pasiduoti karštam gimties plustavimui. Tik tas jų pajautimas tėra dar per silpnas, kad jau ir galėtų nustatyti žmonių pasielgimą.

Reikėtų jiems ieškoti skaisčių žmonių draugijos. Iš lengvo jie čia patirtų, kiek tai reiškia, kad žmogus skaistus yra. Tikrasis malonumas yra jo esmė. Tarsi ir oras aplink jį yra skanus kvapas, kaip kad pareitų iš pačios lelijos. Tiktai skaistus žmogus tėra tikrai ir visuomet my­limas. Skaistumą praradę žmonės tampa grasūs vienas ki­tam. Ir yra tikras apsirikimas vyrui ir moterai manant, jog reikia viens antram sukelti gimties karštumą, jeib pa­siliktų meilėje. Jeigu tariamajai meilei išlaikyti reikia kurstymo, tad ji iš tikrųjų nėra meile. Tiktai skaistus žmogus, skaisti žmona tėra visuomet mylima. Skaistybė yra malonumo, yra grožės šaltinis. Todėl norint sau iš­laikyti vyro arba moters meilę, reikia būtinai pasilikti skaisčiu. Meilė yra skaistumas, ir antraip, arba, geriau sa­kant: skaistybė yra meilės kūdikis. Sunaikinant skaistumą, tarnaujant gašlumui, meilė miršta.

Vyriškasis ir motriškoji laukia iš viens antro palaimos. Motriškoji tiki iš vyriškojo gauti gyvenimo turinį. Ir kūdikiui jai augus ir gimus, ji tiki tą turinį rankoj laikanti. Netrukus ji tai pamiršta ir nori iš naujo sulaukti sau gyvybės turinį. Ir amžiui praėjus, ji ir su kūdikiais jo nėra įgijusi.

Kiti mano gyvybės turinį savinties jausmų ir geismų sūkuryj. Tąjį vyras turįs sukelti. Tam jis tad mielas. O tam sūkuriui nustojus, tuštumas kuo didesnis.

Yra ir kitų dar žmonių. Jų laipsnio motera nelaukia iš vyriškojo gyvybės turinio, bet stengiasi pati tapti gyvenime turiniu, tapti žmoniška, veikiama asmenybe pasaulyje.

O tam vykinti vyras kaip tikt randa savo uždavinį. Jis yra veikiamasis žmogus. Ir jis gali kuo klotingiau veikti, kad jo veikimo galios moters žadinamos. Gašli motera, žinoma, žadina gašlumą ir kūniškos gimties apsireiškimus. Bet kilni motera, kuri savo uždavinį gyvenime išmaniusi yra, ta žadina vyriškojo dvasios ir sielos galias, jeib jos aiškiu spindėjimu pasaulyje apreikštų žmonišku­mo didybę.

Pamatinis gimčių skirtumas randasi žmonių sąmonėj. Nors žmoniškoji sąmonė bus ta pati taip vyruose, kaip ir moterose, vis dėlto žmonių prigimtis nėra vienaip įglausta į sąmonę. Vyriškoji sąmonė turi tarsi savo branduolį smegenyse ir laikosi beveik visuomet visai arti jusnių pranešimų. Motriškosios sąmonė, koncentruota po širdies, yra paskleista per visą dirgsnių tinklą ir veikia daugiau jausmų-ūpų srityj. Todėl moteros ir tikriau visą nujaučia negu vyrai, kuriems reikia matyti, girdėti ir t. t., jeib jie turėtų tikro žinojimo.

Toki tai yra žmonių gimti-dvi, žiūrint į kūną ir į dvasinę jųdviejų ypatybę. Abi yra veiksniai aukštesniam žmoniškumui gaminti. Bet ir patsai kūnų gaminimas tam yra reikalingas. Gaminimas priklauso prie būtinų gyvatos dalykų. Ir todėl jis nepadaro žmogaus neskaisčių. Kaip tat ir galėtų būti! Visas gamtos gyvenimas guldytas yra ant gaminimo. Ir stebuklinga yra gamtos grožė. Bet grožės nėra be skaistybės. Todėl negali būti kitaip: gamta yra skaisti! Kas nebūtų tai pajautęs! Kas nebūtų numanęs gamtos šventumo! Gyvatą kuriančios jėgos nuolatai yra veiklios. Todėl arti čia turi būti ir pats gyvybės, pasaulio, visumos pagrindas, patsai Aukščiausias.

Tai išmanydami, negalime gaminimą laikyti nuodėmin­gu dalyku, gimties jėgas – žemumo ir bjaurumo galiomis. Jos yra šventos, paties amžinojo Kūrėjo galybė.

Nėra todėl kuo gėdyties, kuo drovėties, kad žmogus yra gimties gyvis. Tačiau drova yra svarbi. Kas šventa, neturi būti paverčiama nieku, neturi būti padrebiama kiaulėms, būtent gašliems geiduliams. Todėl drova liepia saugoti nuo nedoraus vartojimo, kas kūno yra nuostabiau­sia, ir liepia tiktai patiems gyvybės tikslams su tuo drau­giškai naudoti, kurs taipo jau pajaučia šį svarbumą ir šventumą. 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas GIMDYMO SLĖPINIAI