Penktadienis, Lap 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas GIMDYMO SLĖPINIAI

GIMDYMO SLĖPINIAI - KODĖL ŽMONĖS GIMTIMI DROVISI

 

KODĖL ŽMONĖS GIMTIMI DROVISI

Visas gyvenimas yra nuolatinis gaminimas ir gimimas. Džiaugiasi žmonės matydami, kaip visur pavasaryj dygsta, sprogsta ir žydi, kaip vasaroj uždera javai, kaip jie bręsta ir kaip noksta vaisiai. O kokia palaima, kad užgema kūdikis! Tikrai, lyg būtų Aukštybė pati gražiausiąją dovaną suteikusi namams! Taip visi tuomet kupini džiaugs­mo. Sakoma tiesiog: Dievas davė kūdiki.

Ir gražu taip sakyti. Pačios kuriančios galios apsireiškia kūdikio užgimimu. O tos galios, ar jos nebūtų šventos! Visuomet omenyje turėtume tai palaikyti. Be abejones, šventa galybė artinosi mums su gimstančiu kūdikiu. Kaip šiaip galėtų kūdikiai nešti nekaltybės ir grožės šviesa gymyje! Kaip šiaip galėtume būti tokie palaimingi jiems užgimus! Tikra, gaminimas yra šventas dalykas.

Rašydamas tuos žodžius, stabtelėjau. Gal tūliems, gal net daugiui jis toks nėra, o aš apsirinku! Vienok tikrai ne dalyku, bet žmonėmis. Gaila labai. Gašlumas apteršia žmonėms kilniausiąjį kūno gyvenimo atsitikimą ir jiems ap­dengia tikrąjį tojo supratimą.

Tačiau manau, jog nors keliems gaminimas bus šventas dalykas. O tųjų palaima esti tad ir kuo didesnė. Ir kūdikiui paūgėjus ir jaunesnį, naujai užgimusį brolelį paste­bėjus ir paklausus, iš kur jis, jie labai gražiai atsako: Die­vas davė. Teisybė berods, kad daugis dažniausiai kalba apie gandro atnešimą iš tvenkinio (iš kūdros). O turbūt nė nepamano, kodėl taip sako.

Gal jie nieko nemąsto apie gimimo dalykus! Tačiau jų toks pasakymas turi tikrą priežastį. Tėvai drovisi kūdikiui pasakyti, kad jie patys buvo jo gaminimo įmonė­mis. O jie drovisi, kadangi jie jaučia gaminime kokį nors nešvarumą, negerumą. Jeigu tas jų veikimas būtų kilnus buvęs, jie apie tai tikrai galėtų kalbėti nekaltam kūdi­kiui. Kodėl ir neturėtų tėvas vaikui, motina mergytei ar­ba ir gimdytojų vienas abiem išguldyti, kad kūdikis po motinos širdimi auga, kaip gamtoje vaisius auga pumpure ant medžio?

Suprantama, kad taip su kūdikiu kalbėti tam žmogui nėra galima, kurs atmena, jog jam buvo nešvariųjų geidulių penas, kas turėjo būti gamtos dėsnių pildymas. Negamino tėvai tam pasišventinę, o vien varomi gašlumo. Tą primena jiems kūdikis savo klausimais. Ir todėl tėvas pyktelėja, kūdikiui norint žinoti apie brolio kilmę. Ir todėl motina nekantrauja.

Būdami nekalti rūpimuose dalykuose, tėvai galėtu savo kūdikiui, paėjusiam iš jų kraujo, visai ramiai apie tai kalbėti, žinoma, kiek jam suprantama, ir jam taip visa pateikti, jog ir jis pajaustų gaminimo ir gimdymo stebuklo šventumą.

Tuo tarpu, kaip žinome, tat vos tėra galima. Ir tik iš lengvo tų dalykų padėjimai virs kitokiais. Bet ir vien tik tuomet, kad tėvai bus skaistūs. Tad galės savo vaikus ne vien pamokinti apie tai, iš kur jų kūneliai paėję yra, bet vėliau jiems ir išguldyti gaminimo dėsnius. Tuomet nebebūtų tiek svarbiausio gyvenimo dalyko nežinėlių ir nepaklystų, ir nenuklimptų tiek žmonių visokiose nedorybių klampynėse prarasdami sveikatą ir palaima.

Tas pats dalykas, kurs verčia tėvus slėpti m o vaikų visa, kas galėtų jiems išaiškinti gimties slėpinius, verčia apskritai žmones gimties gyvenimą nupeikti. Kalbama apie jį nedoru būdu arba vadina ji tiesiog nuodėmingu dalyku. 2ymu labai pasidaro didysis griežtumas tarp tokio gimties supratimo ir džiaugsmo dėl kūdikio užgimimo. O to griežtumo tėra tik čia, kur žmonės dar šiek tiek gy­vena prigimties linkimais. Kur gailumas su savo karš­čiavimais viršų turi, čia nebėra ne džiaugsmo dėl kūdikio. Čia jis gema prieš tėvu norą. Tik supraskime gerai! Vy­ras ir motriška susideda gaminimui, kaip, rodos, prigim­tis liepia. Visos kūrybos galios sujunda, trečiojo žmogaus asmenybė prisideda noėdama kūno gyvenimo, o abu gim­dytojai to nenori. Tai kam susideda?

O kad tačiau pradeda dygti naujo žmogaus pavidalas motinos gimtuvėj, ji ir jos draugas labai nusirūpina, net nekantrauja. Tūli daigi ima diegą naikinti, žudo žmogų, jam vos pradedant gyventi šio pasaulio santykiuose. Taip daroma ypačiai „kultūros" šalyse. Ir labai retai kas te­mato tą didįjį apsirikimą. Tos kultūros šalys yra tikrųjų barbarų lizdai.

Nėra peiktinas ir nėra nuodėmingas gimties gyvenimas patsai, bet tai, kuo ji žmonės yra padarę. Po tokiais pa­dėjimais berods nenuostabu, kad jau seniai apie jį kalbama kaip apie nuodėmę. Net Biblijoj rašyta: ,,Iš nuodėmingos sėklos esmi gamintas ir savo motinai aš jos nuodėmėse tekau“ (Ps 51, 7) [1]. Visai ramiai tuo žmonės tenkinasi. Tiki, kitaip visai ir nesant. Tarsi gaminimas savaime būtų baisus dalykas.

Berods vienu žvilgsniu senovės mokslas apie gimties nuodėmingumą yra labai teisingas. Žmogus gimtimi pareina į kūninį padėjimą, kuriame jis tik maža ką numano dvasinės būties ir gyvatos. Bet kalbėkime apie tai šių dienų žmonėms! Nieko jie to nesupranta. Ypačiai tuomet, kad jie, kaip tūli sako, apsišvietę yra. Gal tada jie nors tuo tiki, kad tėvų netikumai ir ligštys persineša ant vaikų. O tame ir gana gludo dar neaiškumų.

Nėra veikimo, kurs savaime būtų nuodėmė. Visuomet žmogus tokiu jį tepadaro. Trumpa žodžiu galima išaiškin­ti, kas nuodėmė yra ir kas ne, sakant, kad kiekvienas žmogaus veikimas, kurs tvirtina ir stiprina žmogaus kil­numą, yra geras ir nenuodėmingas. Žmogus tik tenusideda, savo veikimu grimzdamas iš žmoniškumo žemyn į tai, kas jo gyvatoj žemiau stovi už tąjį. Bet reikia ir atsimin­ti, kad vienas žmogus gyvena pilnesniame ir aukštesnia­me žmoniškume už kitą. Ir todėl tuo pačiu pasielgimu vienas žmogus grimzta, kitas kyla. Ans nenugrimzta lig žemesniojo laipsnio, tačiau nusideda, šis nekyla lig aukš­tesniojo būties, o tik pasielgia dorai.

Galima ir kitaip dar apie tai pakalbėti. Žmogus, tarnaudamas galioms, kurios mažiau sąmoningos už jį, vergauja ir tuo nusideda visai gyvatai tokiu būdu slopinda­mas sąmoningumą ir ją tuo padarydamas nuodėminga. Žmogus turėtų vyrauti gamtoj, o pirm viso toj gamtos dalyj, kuri jo prigimtis yra. Maža tereiškia žmogui mokslo įmonėmis viršų turint ant gamtos, kad jis pats su savo dvasia ir siela stovi po gamtos svarumu. Žmogus tik tuo­met tepalaiko savo kilnumą, kad jis savo prigimtį, o tad visą gamtą, visą gyvatą kelia į savo sielos šviesa, o ne­pasiduoda į gamtos tamsą.

Bet jeib visai aiškiai pasidarytų gimtinis mūsų dienų žmogaus gyvenimas, reikia dar giliau į jį pažvelgti. 

 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas GIMDYMO SLĖPINIAI