Antradienis, Lie 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas GIMDYMO SLĖPINIAI

GIMDYMO SLĖPINIAI - IŠKOPIMAS IŠ GIMTIES NEŠVARUMŲ

 

IŠKOPIMAS IŠ GIMTIES NEŠVARUMŲ

Norint viršų palaikyti ant visų linkimų ir geidulių, reikia saugoties jų galybę didinti. Toliau svarbu paties žmogaus dvasią stiprinti ir tvirtinti.

Iš viso to, kas pirma pasakyta, kaip gašlumas įsigalėja, pasidaro ir numanu, ką daryti reikia, kad to nebūtų. Ir todėl šišon reikia tik papildyti, kas ten tepriminta.

Pradėkime nuo kūno gyvenimo. Čia pirm viso svarbu, kad jį pritaikytume gamtos keismams. Kad šviesu, budėkime ir varykime savo darbus, kad tamsu, ilsėkimės. Su­prantamas dalykas, kad žiemos laiku negalima ištisą naktį miegoti. Svarbu vien, kad nemiegotume dieną, o budėtume naktį. Žmonės, kurie taip tegali garsius savo veikalus statyti, yra abejotinos rūšies, nors ir čia bus kartais gal išimčių.

Ir darbų keismas turėtų toks būti, kad smegenų priveikimą turėtų sekti kitų kūno dalių įtampa, darant taip vadinamus kūno darbus. Tik nereikia nusialsinti. Pailsęs žmogus negali daug bemąstyti. Nėra tai naujas patarimą1 Auklėjimo moksle apie tai jau seniai kalbama, o mokyklose tai ir kiek vykinta. Vienok dar nematoma, kad čia smegenų piiveikimas tikrai labai didis, o kad kūno miklinimas mokyklose yra tikras niekis. Antraip vėl yra žmo­nių, kurie vien rankų darbą tedaro. Sveikas žmogaus auk­lėjimas turėtų rūpinties išmintingu žmogaus veikimo keismu.

Labai svarbu ir yra, kad žmogaus butas būtų švarus, šviešus mažas pasaulis. Kur žmogus praleidžia ištisas valandas ir kuone dienas, čia turėtų būti šviesos ir tyro, skanaus oro. Bet įženkime į vieną antrą kambarį kaimuose arba ir miestuose, ir tuojau patenkame tarsi į kokį tirš­tumą, kurs dažnai tiesiog dvokia. Žmonės per daug ir per mielai gyvena visokiuose savo garuose ir svajonėse, o ne pačioj bei plačioj gamtos gyvybėje.

Kad būtų galima šia mintimi kuo galingiau gaivinti kiekvieno žmogaus išmanymą! Nėra šišon tik kalbos apie išgaravimus žmogaus kūno ir ne apie gendančius nesuprantančiųjų sunešiotus ir tad visokius kvapus išduodan­čius daiktus, bet ir apie žmonių ūpų, jausmų, geismų ir mąstymų kvapus. Jie visi susimaišo žmonių gyvatose ir padaro kiekvieno žmogaus kambarį arba ir trobą ypatingu pasauliu, kurs savyje laiko suglaudęs ne gyvybės ir gaivesčio, bet mirties ir nykimo kvapus. Tyras oras, dienos šviesa, kad jų apsčiai plaukia per mūsų gyvenamas pirkias, išplauna ir geismų, ir minčių dūkus.

O kaip su pirkiomis ir kambariais, taip reikia pasielg­ti ir su kūnu pačiu. Pagaliau tik reikėtų numanyti, kaip labai negirtinas yra tarptautinis būdas vilkėti. Vyriškųjų apykaklės, jų baltinamiejie skalbiniai, jų kepurės, avalynė ir t.t. yra labai dažnai juokingi, nors nekenksmingi per labai sveikatai. Bet motriškųjų – tai jau tiesiog ne­atleistina. Aukštosios kurpių užkulnės priverčia einant įtempti tūlus riešų ir pilvo raumenis ir tuo veikia į gimties kūno dalis, kad pasidaro nesveikumai arba nors suke­lia ypatingus linkimus. Tą patį padaro ankšti įsivystymai ir kt. Viso to reikia vengti. Kūno gražumas ir žmogaus protas turėtų apvilku apsireikšti. Jis yra kūno grožei ap­reikšti ir kūnui apsaugoti nuo šalčio, giedros ir negiedros užgriebimų, ne gimties linkimams erzinti. Apsivilkęs žmo­gus turi taipo jau žmogaus malonumą apreikšti, nors ki­tokiu būdu, kaip kad jis nuogas būtų.

Bet tai vis dar tik paviršiaus dalykai. Daug svarbiau yra tai, kaip kūnas savo gyvenime šelpiamas arba trukdomas. Paprastai sakoma, apie tai žinoti esą gydytojų da­lykas. Yra tai didis apsirikimas. Kiekvienas žmogus turėtų žinoti, jog kūnas yra gyvas dalykas, tai reiškia, jis yra vykimas, kurs taip ilgai tęsiasi, kol nemirštame. Kūnas yra materės verpetas. Vos akies mirksiu kūnas tas pats yra. Nuolatai jis keičiasi, jis išgaruoja ir jis traukia kitos materės savopi.

Dėl tiedviejų priežasčių reikia rūpintis pirma, kad kūnas galėtų gerai išgaruoti. Todėl drabužiai neturėtų būti tokie, kurie neperleidžia išgarių. Kailinių arba iš odos padarytų apvilkų tereikėtų dėvėti tik reikalingąją valandą. O jei kūno odos skylutės liktųsi kūno garams atviromis, reikia visą kūną dažniau, nors kartą savaitėj numazgoti arba maudyties. Tiems patiems, bet ir kitiems dar šio žvilgsnio tikslams labai yra naudinga tyrame ore visiškai nuogu kūnu lankstyties, judėti kas dieną 10 lig 20 minučių. Labai pasveiksta, tą darant, ypačiai žmogaus diigsnis. Bet ir kraujas sveikėja.

Kūne, kurs pripratęs yra prie vandens ir oro, nesuky­la taip lengvai gašlumas. Bet nereikia nieko perviršyti. Per šaltas vanduo yra taipo jau kenksmingas, kaip per šiltas. Ar sveika vienam ar kitam vienaip ar kitaip savo kūną valyti, parodo smagumas ar nesmagumas po nusimaudymo.

Maudymas ypač svarbus tuomet, kad kūne yra drugys. Tik reikia vengti šalto vandens. Drugys reiškia, kad kraujuje yra nuodų, o kūnas stengiasi juos prakaitu išmesti laukan. Todėl reikia rūpinties geru prakaitavimu. O tai kuo geriausiai pasiekiama šiltu nusimaudymu ir po to šiltu, bet sausu apsisiautimu lovoj. Kūną saldinant le-dumi arba kitokiu būdu, jam kalstant, yra netikęs dar­bas. Nuodai pasilieka kūne, ir jis turi pagaliau nugaišti.

Ypačiai svarbu yra švarias laikyti gimties dalis. Sako žydus labai protingai pasielgiančius, berniukams nupjau­nančius atverčiamąją odą nuo gimties sąnario. Negali po jos susikrekėti nešvarumai. Gal taip iš tikrųjų. Bet vis tik tai yra darbas prieš gamtą. Svarbu čia pirm viso minimus nešvarumus šalinti gerai nusiplaunant.

Dar svarbesnis kaip vyriškiems švarumas yra motriškoms. Nešvarumas nesulaiko tiktai sveiko kūno jėgų plau­kimo, bet jis ir labai greit erzina gimties dirgsnis, ir iš lengvo gali rasties prieš prigimtį gašlumas. Bet prie viso to būtina turėti omenyj, kad nusimaudant, nusiplaunant reikia saugoties kaip noris suerzinti gimties dalis. Motrišosios ir savo laikais privalo mazgotis drungname vande­nyj. Vyriausias dalykas yra švarumas, valyvumas.

Antras svarbus dalykas yra kūno aprūpinimas tinkamu maistu. Reikia vengti viso, kas sunkina suvirškinimą, kas sukelia karštį prieš prigimtį. Tai padaro ypačiai riebi mėsa ir apskritai vienos antros rūšies riebumai. Bet tie­siog nuodai yra visi svaiginami gėralai. Jų reikia būtinai saugoties. Tiktai kur valgis labai riebus, čia ir geidžiama visokių gėralų, ir antraip.

Valgiai bei gėriai, kurie nenuodija ir todėl nekaitina be reikalo kraujo ir neerzina dirgsnių, yra tie, kurie paeina iš augmenijos be jokių ypatingesnių perdirbimų. To­dėl reikia valgyti javą, tai yra duoną, kruopas, toliau – vaisius, kurių labai brangintini yra riešutai, vėlgi uogas, minėtinos ypačiai krūmuogės, kurios naudingos apsisau­oti nuo krauligos, mėlynės, kurios šalina viduriavimą ir t.t. Tad ir visokių daržovių, bulvių, žalumų ir t.t. Tikras saikas riebumo žmogui būtinai yra reikalingas. Tam todėl labai svarbus yra pienas ir sviestas.

Kiekvienas pats gali išmėginti, kuris valgis tinkamesnis sveikatai, tasai – su mėsa arba tas – vien iš vaisiaus ir javo. Gerai mėsos pasivalgęs, visuomet pasijunti tarsi užkaitęs. Mėsa sukelia drugį, kol nesuvirškinta. Mėsa turi visuomet savyje ypatingų nuodų. Nėra jų valgiuose, ku­rie imami vien iš augmenijos.

Mokslininkai ir tūli gydytojai labai pašiepė žmonių pasistengimą maitinties vien vaisiais ir javais. Sakė, negalima taip išmisti mūsų kraštuose. Teisybė, kad labai sunku pareiti iš vieno maitinimo būdo į kitą. Ir nepatartina iš daikto liauties mėsą valgius. Reikia iš lengvo, bet su patvarumu atsipratinti ir surasti, kas kiekvienam geriausiai pritinka, o kas mūsų padangės augmenijoj yra randama tinkamu žmogui išmisti. Tad visai aiškiai pasi­rodo, jog ana mokslininkų ir gydytojų nuomonė yra tik proto vangumo ir silpnumo apraiška.

Visi tie seni tvirtinimai, būk žmogui tiek baltymo, tiek tauko ir t.t. reikalinga, neturi tikro pagrindo. Patarčiau visiems, kuriems tai galima, pasirūpinti dano gydytojo dr. med. Hindhedes raštus ir juos studijuoti. Jie daugiau ir teisingiau pamokina, kaip maitinties reikia, negu garsusis vokiečių mokslininkas prof. Rubner Berlyne. Berods karo laiku ir tasai labai greit sužinojo, kad galima ir be mėsos išmisti.

Pagaliau, nežiūrint į visus šišon paliestus klausimus, yra svarbu žinoti, jog maitintis augmenijos gaminiais reiškia aukštesnę žmogaus kultūrą, valgyti mėsą – žemesnę. Anaip gyvendamas, žmogus, be abejonės, pasilieka žmoniškesnis. O tai atsveria visa. O šio rašto atžvilgiu tai ypačiai svarbu.

Tyčia dar kartą primename, kad su mėsa ypatingi nuodai pareina į kūną ir kraują ir gadina sveikąją gyvybę. Tą žino kiekvienas ir menko mokslo gydytojas. Vai­siuose, riešutuose ir duonoj tų nuodų nėra. Todėl taip mintantiems nėra sveikatos užgavimų. Ir nėra sukilimų netinkamų linkimų ir pagaliau geidimų. Todėl gyvenant ir mintant, kaip šišon minėta, žmonės, ypač jaunieji, nebus pagaunami taip greit gašlumo, neatsitiks jiems gimties gyvenime tat, Kas tūliems atsitinka mitimo kiausime, jiems tampant ėdikais ir girtuokliais.

Bet už visa, kas lig šiol pasakyta, svarbesnis kits dar dalykas. Kaip jau kartą pastebėta, žmogus visą gyvenimą taip supranta ir atitinkamai gyvena, kaip kokie jo jusmai, jo jausmai, geismai, jo ūpas ir jo mintys yra. Norint iškopti iš gašlumo, iš neskaistybės arba apsisaugoti nuo to, reikia todėl traukti savęspi gražius jausmus, šviesų ūpą, skaisčias mintis. Tuo žmogus kuriasi pasaulį, kuriame nebegali tarpti, kas priešinasi žmoniškos gyvybės dėsniams. Ir jis savo asmenybėje stiprėja ir iš lengvo vis geriau valdo savo kūno jėgas ir jų linkimus, kurie jokiu būdu nėra peiktini, kurių apsireiškimuose nėra nieko bjauraus, jeigu tik neišeina iš tvarkos, iš gyvatoj veikiančių dėsnių.

Nesudarkytam žmogui nesunku auginties jausmų-minčių gyvenimą. Kitaip tam, kurs gašlumo visai prisisunkęs arba kurs iš tėvų paveldėjęs labai judrius gimties lin­kimus. Tad norinčiam kreipties skaistuman, neskaisčios mintys braujasi nuolatai omenin, menkiausioji priežastis sukelia geismus, gimties troškimus. Tik nereikia nusimin­ti. Patvariai pasistengiant manyti, kas gražu, teisinga, skaistu, pagaliau nyksta visa, kas tam priešinga, dingsta visas nešvarumas.

Valdo tokie jau dėsniai žmogaus ūpų-minčių kaip ir kūno gyvenimą. Priimamas tik toks maistas, kurs pritinka tam, kurs kūną seniau statė. Ir tik tokios mintys tarsi savaime telkiasi žmogaus omenyje, kurios gentiškos yra toms, kuriomis žmogus paprastai gyvena. Naujosios tik visai vangiai prieina. Bet, nuolatai kviečiamos, jos atplaukia pagaliau ir nevadintos, ir kitos pasilieka pašalyse, kartais ir visai nebeatplaukia. Kurs taip yra savo, kaip sako, širdyje naujėjęs, tam ir nebegalima norėti, kas ne­gražu, nedora, neskaistu.

Bet kol ta būtis pasiekta, reikia vis draugauti su to­kiomis mintimis, reikia mąstyti ir svarstyti, kas gražu, kilnu, išmintinga. Patyrus, kas gera, būtina yra tą savo omenyj ilgai palaikyti ir visaip vartyti, kad mintys apie tai visiškai gyvomis ir šviesiomis taptų. O progai esant, kalbėkime apie tai, bet niekuomet apie nedorus dalykus ir niekuomet nemanykime apie juos.

Lengviausiai žmogus susikviečia aukštas šviesias mintis, skaitydamas kilnaus, išmintingo turinio raštus. Tųjų mintys žmoguje bus ne po ilgo laiko gyvos jėgos, jeigu jis tik prie jų parims, gal kartotinai skaitydamas tą patį raštą. Toks raštas berods tam bus nuobodus, kuriame vien vyrauja, kas nešvaru, žema, bjauru. Ir jis gero rašto tik­rai nė nesupras. Žmogus visuomet tik tai lengvai tesupranta, kas arti stovi jo vidaus, jo širdies arba omenies turiniui, Todėl žemo būdo žmogus nekenčia kilnaus tu­rinio knygų.

Bet aišku yra kiekvienam, kurs raštas žadina skaistumą. Kad, su atsidėjimu skaitant, pasidaro ramu, kad kyla palaiminimo jausmas, užteka viduje skaisti šviesa, tuomet žinoki, jog Aukštybė taria su tavim. O su ja kartotinai susieinant, tokį raštą skaitant, ji iš lengvo išplauna visą nešvarumą, išneša iš širdies visą gašlumo dirvą. Pagaliau ir nebėra nė galima dar manyti ir geisti, kas nešvaru, ne­dora, bjauru. Naujas tad esti žmogus.

O tokiu jis tuomet kuo greičiau tampa, kad jis nebeparimsta nė valandėlės prie to, kas neskaistu. Prie ko jis sustoja, tą jis augina. Nuo ko jis kreipiasi, tas nyksta. Todėl, norint skaistybės, reikia draugauti su tuo„ kas skaistu.

Bet kur tokių raštų? Kur tokių žmonių? Kaip maža tejaučia žmonės, ypač rašytojai, kaip lengvai nusidėti galima prieš kitus žmones. Kurs nori būti veiksnys plačiame žmonių gyvenime, turėtų kiekvienu veiksmu, kiekvienu tartu bei rašytu žodžiu tik apreikšti, kas teisu, gražu, ge­ra. Bet ką tūli daro, ypač rašytojai? Ne žmonių gerovė, ne jų labas jiems rūpi, tik plačiausias pasklidimas jų ga­minių, kurie nėra gaivingi vaisiai, bet nuodai. Sunku to­dėl aukšto, skaistaus ir skaidraus turinio raštų gauti. Mes apskritai dar neturime daug raštų. Nors lietuviai negamintų tokių niekuomet, kurie bjaurina jų brolių ir seserų sielas! Rašykime, kas juos skaidrina ir skaistina!

Dargi turėdami gerų raštų ir draugaudami su skaisčiomis mintimis, nelengva pasilikti skaistybėje. Mat kūno gyvenimas turi savo laikus. Jo linkimai sukyla ir atslūgs­ta. O toks jų sukilimas ir sušaukia jusmus, jausmus ir geismus. Tuomet reikia atsargiam būti. Ir kartais sukyla kova viduje. Bet kurs neatgrysdamas draugauja su skais­čiomis mintimis, tam netrukus tenka laimėjimas. O ne tuomi, kad jis bus gundymus apveikęs, bet kad jis iš jų­jų visiškai išaugęs bus ir stovės viršum jų visų. Ir kūno linkimai nors prisimins, o pasidarys reikalavimais, vis dėl­to nebeprikels gašlumo minčių. Ir kūnui, ir sielai pasilieka smagusis jausmas tikro žmoniško vyravimo savo gyvatoj.

Toks žmogaus išaugimas iš paprastojo nešvarumo nėra akies mirksnio dalykas. Jis kartais trunka ilgus metus. Bet jis gal ir greičiau įvykti. Kurs ir nė maža neišeina iš skaistybės skritulio, bet, į jį įstojęs, visuomet jame ir pasilieka, tas jame greičiau tvirtėja. Ir skaistumas iš jo nebėra išplėšiamas, jeigu žmogus pats jo nežudytų savo širdyje.

Labai daug reiškia skaistumas ir pačiam žmogaus kraujui. Tasai visai kits yra, būtent sveikesnis, gyvesnis, skais­taus negu neskaistaus žmogaus gyslose. Todėl jau iš gimi­mo matyti, koks žmogus yra. Jis atrodo tartum šviesesnis, kilnesnis ir vaiskesnis. Skaistus žmogus bus visumet ir teisus, ir geras. Tai reiškia, toks žmogus mano ir nori, kas gražu, teisu, malonu. O žmogaus dvasios ir sielos bū­tis spindi visumet iš kūno. Tai, rodos, turėtų kiekvienas žinoti. Tik labai retai žmonės tai tepastebi. O jei jau, tai vos tenumano, kodėl šis ar tas, ši ar ta taip atrodo.

Pasirūpindami skaistumu, mes ne vien save keliame, bet ir būsimus savo vaikus. Patys daugiau iškopę iš nešvarumo, vaikams bus lengviau skaisčiai gyventi. Ir taip nuo kartos į kartą skaistybė augs, kol pagaliau nebus pasiekta toji būtis, kad vaikai gims iš pačios skaistybės ir gaminimas bei gimdymas nebebus nešvarumo dalykas.

Kokie tad bus tie žmonės ir tie vaikai! Sveikata ir skaistybė žydės ant jų veidų, spindės iš jų akių! Žmonės bus kūno ir dvasios milžinai. Bus savo prigimties ir visos gamtos valdovai.

Visi vargai, visa nepalaima, visos ligos, visos nedorybės bus išnykusios. Nauja bus visa žmonija. Oi, kad Lie­tuva vaikščiotų šituo keliu pirmoj eilėj! Neštų ji tad palaimos ir išvadavimo vėliavą savo rankose. 

 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas GIMDYMO SLĖPINIAI