GIMDYMO SLĖPINIAI

VYDŪNAS. RAŠTAI II

Serija „IŠ LIETUVOS FILOSOFIJOS PALIKIMO“ Vilnius „Mintis“, 1991m. Serija leidžiama nuo 1987m. 

Parengė Vacys Bagdonavičius. Redagavo Aldona Radžvilienė. Redakcijos vedėja Ramutė Rybelienė. Meninė redaktorė Romana Kungytė. Techninė redaktorė Rima Jodkienė. Korektorės: Irena Povilanienė, Auksė Survilaitė. Išleista 30 000 egzempliorių. 

ISBN 5-417-02913-0 UDK 1 Vi46

Antrame Vydūno raštų tome spausdinami traktatai, kurie buvo išleisti atskirais leidiniais: „Slėpiningoji žmogaus didybė“, „Mirtis ir kas toliau“, „Žmonijos kelias“, „Likimo kilmė“, „Gimdymo slėpiniai“, „Sveikata, jaunumas, grožė“, „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas“.

GIMDYMO SLĖPINIAI


PASTABA
Buvau ketinęs šį veikalą dar daug taisyti, jį trečią kartą išleisdamas. Bet turiu tenkintis mažais pataisymais kalbos ir turinio. Keli žodžiai dabar nauji. Kur seniau sakyta esmė, dabar dažniausia vartotas žodis asmenybė. Kalbant apie regimąjį pasaulį, kartais sakyta esamybė. Vietoje žodžio stovis rasime žodį būtis. Mūsų kalbos žodžių prasmė vis daugiau nusistato ir todėl reikia žodžius ir atitinkamai pasirinkti. Turinys tiktai keliose vietose mažu­ma papildytas. Tikiu, jis ir toks netobulas, koks jis dar vis yra, bus naudingas mūsų tautai, jei jis tik ras noringų skaitytojų.

Tilžėje, balandžio mėn. 1921 m. Vydūnas

 


GYVENIMO IR SVEIKATOS PRADŽIA

 


GIMTIES SVARBUMAS

Gyvenimas yra nuostabumų kupinas. Jau kuone ga­lėtai sakyti, kad jis patsai yra stebuklas. Kad gyvi esame, kad regime ir jaučiame tiek įvairių dalykų ir atsitikimų, yra gyva mąslė. Ką tik reiškia, kad esame? Kam visa, ką patiriame, ką sužinome? Taip nuolatai turime klausti. O tūli neranda tam jokio atsakymo. Dargi daug žmonių gal nė nejaučia, kad gyvenimas yra nuostabus.

O pagaliau nebūtų mūsų, nebūtų to nuostabaus gyvenimo, jeigu nebūtų gimties. Iš jos mes stojame į gyve­nimą. Per ją mums teikiamas kūnas, kurs iš lengvo tarps­ta, didėja ir pasidaro regimu daiktu tarp kitų daiktų ir mums tarpininkauja visam gyvenimui sužinoti.

O šitą gimties svarbumą, rodos, visi žmonės giliai nujaučia. Nesistebėdami apskritai gyvenimu, jie stebisi tik­rai gimtimi. Jų akyse ji yra slėpinys, kurs nesileidžia būti atskleidžiamas, o taip neapsakomai masina patiria­mas. Jis žmones savęspi traukia nesuprantamais, bet aiš­kiai jaučiamais maloniais ir kartu skaudžiais ryšiais. Gimtyje žmonės numano viso esimo šaknis. Gimtis jiems žada kaži kokį gyvybės pakilimą, neaprėpiamą palaimą. Gimtis yra visai žmonijai visų nuostabumų nuostabiausias.

Todėl reikėtų manyti, kad moksle jos slėpiniai seniai yra išaiškinti. Iš tikrųjų mokslininkai gerai pažįsta žmogaus kūną. Jie žino, kaip kaulai yra sudėti, kaip susiglaudžia raumenys ir kaip jie susitraukia arba tempiasi, kaip skečiasi gyslų tinklas kūne ir skleidžiasi dirgsnys, kokios ypatingos yra smegenys kauluose ir galvoje, kaip kūnas gimties reikalams įtaisytas yra ir t. t.

O visu tuo minėti tėra tik stambiausiejie dalykai. Daugybė dar smulkesnių žmonės yra ištyrę. Ir vis daugiau dar sužinoma. Padarytosios seniau paklaidos vengiamos. Paveikslui, žmogui ypatinga liga susirgus, gydytojas se­niau išpjaustė tūlus minkštimus. Šiandien to nebedaro, žinodamas, jog jie kūno gyvenimui yra būtinai reikalin­gi. O kad mūsų dienose gana dažnai dar išpjaujamas gro­bų viengalis (Žarnų viengalis, t. y. akloji žarna – Red.), būk žmogus be jo greičiau sveikas išliekąs, kadangi tas grobas pasidarąs tik ligos priežastimi, tad, be abejonės, ne ilgai trukus, bus išmanyta, jog žmo­gus jo labai privalo.

Šios dienos mokslas yra jau beveik visai aiškiai iš­manęs, kad negalima prigimties taisyti, o tik ištirti. Nors grobų viengalis vadinamas praėjusių žmogaus kūno amžių likučiu, be kurio žmogus labai gerai galįs gyventi, vis dėlto pradeda dabar tuo abejoti ir į žmogaus kūną žiūrėti kaip į labai pinkliai įtaisytą daiktą, kuriame nie­ko nėra, kas nebūtų jam reikalinga ir kurs gyvena galių (jėgų) jūrose, iš kurių jis negali būti skiriamas, bet kurių visiškai ištirti žmogus ir neįstengia.

Tik kad šitas supratimas nėra dar viršų palaikęs! Gydymo darbe jis tik vos ne vos teveikia. O ir mokslininkai patys per maža juo tėra patraukti. Vis dar težiūri į kūną kaip į atskirą daiktą, kuriame tarsi nėra nieko daugiau negu to, kas regima ir nutveriama. Ir tuo supratimu su juo apsieinama.

Todėl ir nematoma, kaip ankštai kūno sveikata, jo įsiveisimas ir tarpimas sujung­tas yra su būdu, kuriuo jis yra gamin­tas.

Berods yra labai gerai žinoma, kaip žmogaus kūnas prasideda ir kaip jis auga ir didėja. Bet nežinomi yra pasilikę visi gimdytojų linkimai, numanymai, jausmai ir apskritai jų širdies ir sielos būtis, jiems gaminant. Nėra žinoma, kurie ir kokie dėsniai valdo gaminimo taikius su gaminančiais žmonė­mis. Žmonių gimties gyvenimas yra likęs iš tikrųjų dar nežinojimo apytamsoj.

Užauga žmonės, patiria gimties linkimus ir reikalavimus, klauso jųjų ir gamina vaikus, bet lyg iš netyčių. Nenumano jie to nuostabumo, kurs čia viešpatauja. Ir daž­niausiai nejaučia jie čia atsakomybės. Jeigu žmonės gimties slėpiningumo kiek nujaučia, tad jiems drovu apie tai ir kalbėti. Kiti net laiko visą gimtį nuodėminga. Pagaliau yra ir tokių žmonių, kuriems gimties dalykai yra tinkami tik pasišaipyti ir niekams plepėti.

Tačiau įvairiu tuo pasielgimu nešalinama ta teisybe, kad žmogus, kaip mes jį regime, tai esti kūniškasis jo pavidalas, tampa gaminimu, kad juo žmogui suteikiamas žinomasis gyvenimas ir kad kartu su tuo jam tenka stiprybė – sveikata arba liga – silpnybė. Turbūt ir akliausiam numanu, kad labai didžiam žmonių skaičiui kūno ligos šaknėja tame, kaip jis gamintas ir gimdytas.

Giliau žiūrint, berods kiekvieno žmogaus asmenybė yra versmė viso to, kas jam užeina, netgi tai, kokiu būdu jis gamina­mas ir gimdomas. O tai turėtų derėti gimdymo slėpiniams atjausti su didesniu dar nusistebėjimu.

Užgimimas yra labai žymus atsitikimas žmogaus am­žiuje. Bet užgimimo nebūtų be gaminimo. Todėl šisai tu­rėtų būti laikomas dar svarbesniu. Tačiau ir gaminimas nėra žmogaus pradžia. Žmogaus asmenybė yra siela, tai yra tarsi dvasinis daiktas. Ir jai sužinoti nėra lengva. Todėl senovėje buvo rašyta viršum kai kurios šventyklos angos: „Pažinki save patį“. Tai reiškia be galo daug. Trumpai pasakius: „Išmanyk, kad tu esi dvasinės kilmės“.

Gaminant todėl veikia ne tiktai kūno, bet ir visokios kitos galios, netgi trečio žmogaus asmenybė, kuri nori bū­ti gaminama.

Iš tikrųjų gaminimas ir gimdymas yra nuostabūs vei­kimai ir atsitikimai. Jų pamatinės prasmės negali pasiek­ti šių dienų mokslas ir negali permanyti paprastas žmo­gus. Bet kad visiems jaučiamasis ir žinomasis gyvenimas gaminimu prasideda, rodos, galėtų kiekvienam paaiškėti. Irgi tai, kad gimdomieji žmones visuomet bus tokie, ko­kiu būdu jie yra gaminti.

Nėra jau reikalo visi gyvatos dėsniai žinoti, visi gim­ties dėsniai susekti. Bet yra būtina, kad gaminantiejie nujaustų, koks aukštas dalykas, koks neišmąstomai svarbus veikimas yra gami­nimas, kokį nuostabumą turi savyje gimtis. Iš jos svar­bumo paeina tai, kad žmonės jos taip labai pritraukiami.

Rodos, aišku, kad čia stipresni, sveikesni ir kilnesni žmonės užgims, kur gaminimo svarbumas giliau bus at­jaučiamas. Iš gaminimo paeina giminių ir visų tautų kles­tėjimas arba žuvimas.

Apie lietuvių tautos atsigavimą kalbant, sakė kartą jaunas lietuvis gydytojas: „Mums reikia gaminti milži­nų". Tai teisybė. Bet reikalingiausiejie mums milžinai yra dvasios ir sielos didvyriai. Jie gims, kad mūsuose gaminimas įvyks iš gyvo atjautimo to, koks svarbus ir kartu nuostabus bei kilnus dalykas yra gimtis ir gaminimas.

 


GIMTIES DVEJYBĖ GAMTOJ

Gamta gamina ir gimdo visokius pavidalus. Ir visuomet įvairios yra tam jos galios. Jau pat gamtos pagrin­duose jos skiriasi į dvi rūšis. Galima kuone sakyti, kad pat chemės elementai jungiasi dvejopumo tvarkomi.

Kur tiktai pastebimas koks veikimas, koks darbas, čia verdančios galios dvejybė numani. Imkime tikt ir tą vieką, kurs tarsi už negyvųjų daiktų pasislėpęs, o mūsų lai­ku labai naudojamas yra, būtent elektriką. Visas jos veikimas statytas ant dvejybės, ant negatyvios ir pozityvios elektrikos.

Ta pati elektriką ir perkūnijoj apreiškia savo dvejybę. Nebūtų vaisingo perkūnijos lietaus, kad nebūtų dvejybės. Pats didysis žemės rutulys pažintas didžiu elektringu magnetu su dviem galam, kuriuodu vadinamu poliu. Jų vie­name veikia viena, antrame – antroji elektriką. O pagaliau ištirta, jog saulė ir žemė veikia viena antrą kaip du elektringu magnetu. Žinomas yra seniai tas dalykas, kad nelygiu dviejų magnetų poliu prisitraukia, lygiuoju nuo viens antro šalinasi. Saulė laiko žemę savo globoj, o žemė kreipiasi saulėn. Iš to paeina tad gyvybė, kuri že­mėje nuolat klėstėja.

Visa tai žmonių nėra gana apmąstyta. Ir todėl dvejybė nematoma jau gamtos platybėje. Bet, žengiant per gamtos skyrius aukštyn, didesnėn gyvybėn, minima dvejybė vis aiškiau pastebima. Pirma ji augmenijoj labai gražiai apsireiškia. Tik įsižiūrėkime į žiedelį. Jis yra kaip mažas na­melis, kuriame gyvena naujavedžiu.

Žiedo dugne guli dailioj gūžtoj sėkla, maži grūdeliai. Gyvybė juose tarsi miega. Grūdeliai yra apdengti, ir ant to dangtelio stovi vamzdelis su platesniu skyliuotu galu. Visa tai yra viena gyvybės, arba augimo, jėga. Aplink vi­są tą stovi laibi stiebukai. Ant jų galų kybą mažos kūlelės, kuriose randasi dulkės, tai esti kita sėklos rūšis. Žiedui išaugus, tos dulkės, vėjo arba kurio nors vabzdžio, paveikslui, bitės, pajudintos, byra ant minėtojo vamzdelio galo ir per jį žemyn ant apačioj tūnančios sėklos. Dulkelėms į ją įsmegus, vaisius pradeda augti – jis yra užmegz­tas – ir noksta.

Ir taip augmenyse ne vien matyti gimties dvejybė, bet ir jos prasmė. Augmeniui augant, vis ryškesne pasidaro gimties dvejybė, tarsi abi augimo jėgi būtų temptinai ski­riamos viena nuo antros, kad paskui, jiem vėl susiliejus, augimas pasiektų tobulybę.

Tas pats dalykas yra regimas ir gyvijos bei žmonijos gyvatose. Tik čia gimties prasmė įgauna didesnį dar svar­bumą, nors gimtis ir čia telieka augmenijos dalyku. Tą reikėtų visai aiškiai suprasti. Gimtis yra augimo ap­raiška. O pirma toj gyvenimo srityje, kur stojasi akims regimi pavidalai. Ant jų todėl ir yra matyti gimties žymiai. Jie yra kūniški.

Tačiau gimties skirtumai didėja kartu su gyvesne gyvybe. Ji tarsi persikelia ir į vėlę, būtent į jausmus bei geis­mus. Pagaliau net į sielos ir dvasios sritį-dvi. Gyvulijoj berods tai nėra dar taip aišku. Čia abiejų gimčių gyviai nedaug tesiskiria pavidale ir gyvume. Bet kitoks yra pa­dėjimas žmonijoje. Čia dalykas, kurs rodėsi visai tik tesąs kūno reikmene, pasidaro žymus ir vėlėj, netgi sieloj bei dvasioj. Ir iš čia gimti-dvi veikia į viens antrą.

Yra žinoma, kad gamtos gyvatoj, kaip jau ir augme­nijoj, gaminimo jėgos tik taip barstomos, tarsi jos nebūtų brangintinos. Gamta turi apsčiai galių. Jos veikimo sritis

augmenijoj yra labai plati. Čia svarbu pirm viso, kad gy­vybei būtų duodami pavidalai. Gyvijoj yra pati gyvybė, tai reiškia jos sąmoningumas svarbesnis. Todėl gaminimo jėgos taip labai jau nebebarstomos. Gyvuliai susieina tik­tai gaminimui. Taip turėtų ir žmones pasielgti. O to tūli nedaro.

Priežastis tam yra žmoniškasis dar nepribrendimas. Žmogus, kaip gyvis su sąžine, yra su savo veikimais sau pasaulis. Ir jis jį kuria savaip, kol nenujaučia skaudžiai savo apsirikimų. Iš nesižinojimo paeina ir tasai tūlų moks­lo žmonių manymas, būk žmonėms abiejų gimties susigyvenimas esąs reikalingas, nors nenorima gaminti. Nuro­doma į barstymą augmenijoj. Bet ir vieną kartą gamini­mui susieinant, jau barstoma daug diegų. Ans nurodymas todėl yra aklas nežinojimas.

Žmonijoje gimtis nori aukštinti gyvybę. O tam reikalingas yra manymo bei jautimo skirtumas, kurs gimties padaromas.

Viso pasaulio turinys lobėja, kadangi jame dvejybė veikia. Toji pagaliau pasiekia net giliausias esties gelmes. žinoma yra, kad visumoj randasi tuodu taip labai skirtu veiksniu, būtent dvasia ir materė. Berods negalima juodu lyginti į vyriškumą ir į motriškumą, vis dėlto visumos gyvumas kyla iš to, kad vienas kitu prisisunkia. Dvasia ir materė yra visumos poliu. Visuma, kuri mums pasirodo materinė, yra dvasios prisunkta. Ir iš to pasidaro visas regimasis gyvumas ir įvairumas.

Visi filosofės mokslai aiškina tai, tikybos mokslai lie­pia tuo tikėti. Bet jie liepia pakelti akis ir į tai, kas anapus tiedviejų kaipo vienatinis jų pagrindas esti, būtent į Amžinąją Visumos Priežastį. Sakoma ją esant šventa. Ir negali būti kitaip. Pati ji esti gėrybė, kuri vykina visą labą, kuri kuria gaminančias ir vaisinančias jėgas, visą gamtą ir tuomi visą gyvenimą.

Ir nėra nieko, kas galėtų būti peikiama. Mūsų tai kar­tais daroma tiktai todėl, kad tikima tai esant bloga, o ne, kad taip iš tikrųjų ir yra. Savo supratimu padarome vieną dalyką blogu, kitą geru. Tiktai mums pasirodo šiluma kartais naudinga, šaltis kenksmingas, ir antraip. Tik­tai mums tėra šviesa maloni, tamsa baugi. Mums rodosi vienas dalykas dievišku, antras velnišku, viena galybė – Dievu, antra – velniu.

Bet visas gyvenimas yra atsivėrimas tobulybėn. O pagal tai, kur stovime gyvenime, mes peikiame tai, kas to­liau iškilęs yra, arba tai, kas atgal atsilikęs. Tačiau visa, kas gera ir kas bloga, yra didžiame visumos gyvenime būtinai reikalinga. Ir taip vadinamoji piktoji galybė turi savo uždavinį Visumos atsivėrime. Tik mes padarome vi­sa blogu ar geru. Taip kartais netikęs vyras vadina visai išmintingą moterį velniška, o nelemta moteris savo vy­rą – velniu. O abu apsirinka.

Iš tikrųjų visa yra gera. O tos dvejopos jėgos, kurios kilo iš Vienosios Pradžios ir pasirodo nesuskaitomais apsi­reiškimais, yra gyvenimo galybės. Jų veikimas yra pasaulio įsikūrimas ir išlikimas. Jos apsireiškia pavasario gražumu ir rudens vaisiais. Jos skamba iš mylinčiųjų mei­lės ir spindi iš tėvų širdies. Jos padaro, kad jaučiame skausmų ir džiaugsmų, nuliūdimų ir palaiminimų.

Poetai jos balsus išgirsta ir gieda apie gamtos grožybę ir apie mylinčiųjų meilę. O iš tikrųjų ne jie gieda. Anos jėgos gieda juose. Gieda paukšteliuose, šviečia gėlių, me­džių žiedeliuose. Gimties jėgos, vaisinimo galios skamba visoj Visumoj kaipo gyvybės ir džiaugsmo gaida. Tos pa­siklausykime. Ji pašventins ir palaimins mus ir save mu­myse. Kitaip žvelgsime į gyvenimą. Dings iš akių, ką vadiname blogu, bjauriu, nuodėmingu. Nesą mūsų akys tebuvo tokios. O dabar atsivėrė. 

 


ŽMONIŲ GIMTI-DVI

Kaip jau sakėme, žmonijoj gimtis turi visai ypatišką dar reikšmę. Kaip sėkla augmenijoj, taip žmogus yra vi­same gyvenime kūrybos prasmė. Sėkloj yra subrendusi visa augimo jėga, kad iš jos galėtų kilti nauja apraiška. Žmoguje bręsta dvasinė kūrybos galia. Žmogus yra pasaulyje sąmonės sąžinė, arba siela. O kad ji pasidarytų veiks­niu pasaulyje, tam dera gimtis.

Todėl taip galingai veikia į viens antrą vyriškumas bei motriškumas. Abiejų gimčių kūnai yra sau skirti gyviai su ypatingomis jėgomis. Atitinkamai apsireiškia jaus­mų, ūpų bei geismų gyvybė. Ir pagaliau kalba žmonių bei žmonų dvasios-sielos viena su kita.

Kūnų gyvybė kvėpuoja gamtos ore. Galios, kurios ja­me gyvos, tos apsireiškia ir kūno linkimuose. Todėl vyrai ir moteros, kurių jausmai bei geismai nėra dar sužadinti, kurių vėlės dar tebemiega, gyvena, kaip jų prigimtis jiems liepia. O ta stovi gyvame taikiuje su visa gamta.

Kuomet geismai ir jausmai daugiau yra subudę, la­biau tiejie suveda vyrą ir moterą. Ir tuodu negyvena linkimų vedami, bet geismų gundomi. Geismų gyvybė nori judinama, erzinama. O jai tinka nuolatinis gašlavimas. To­dėl ji naudojasi visomis kūno įmonėmis sau stiprėti. Ir gimties prietaisai turi geismams tarnauti, o ne artimie­siems kūrybos tikslams.

Iš to išeina, ten, kur jausmai bei geismai labai yra subudę, tikras vyrų ir moterų gimties jėgų maišymas. Ir turbūt yra numanu, jog iš to gimdomi žmonės negali būti skaidrios sielos, aiškaus būdo, geros kūno sveikatos, jie praleidžia amžių tarsi nešvarume gyvendami, nesiskirdami aiškiai nuo žemumo ir purvo, miegodami sielomis ir vien gyvi būdami savo geismuose.

Seniau, pirm, kol nepasiekė žmonės šios būties, moteros mėgino sau vieną vyrą pasilaikyti. Jų sielos savo sap­nuose numanė, jog ilgesnis dviejų nuo kitų atsiskyrusiųjų suokalbis pagaliau pasiekia ir giliausią antrojo žmogaus sielos gelmę ir sužadina jas regimam gyvenimui. Motera vykino vieno vyro gyvenimą su viena motera.

Bet iš to išėjo iš lengvo žmonių susibriovime didesnė įtampa tarp abiejų gimčių. Ir mūsų amžiuje gimties gyvenimas, kurs taip vadinamos kultūros varpstyse bujoja, yra tikras gašlumas. Maišo žmonės savo gimties galias kaip kokias srutas. Ir jiems tose pamirkus, vis daugiau miršta žmogaus pajautimas savo esmės. Vien išliko dar numanymas, jog gimtis yra slėpinys, yra nuostabus dalykas.

O iš to numanymo pasidaro nauja įtampa. Vyriškiejie ir motriškosios žiūri į viens kitą su neapsakomai varginančiu klausimu. O nei vieni, nei antri nežino, kokio at­sakymo tas klausimas gauti nori. Abi gimti nori kaži ką pajausti ir sužinoti.

Todėl toks geidimas antros gimties ypatingumą pažinti! O tojo iš tikrųjų nė nėra. Žiūrint j kūną, vyras ir motera labai mažai kuo tesiskiria. Juodu taip labai lygsta į viens antrą, kiek tik atskiras tųjų kūnų uždavinys tai užleidžia. Pat kūno gimties dalys yra, tikrai imant, tos pačios. Tik vyrui jos randasi lauke kūno, moterai – viduje, kūne. Ir abiejų jos yra dvejopos, būtent dvilinka prietaisą būsimo žmogaus kūno diegams augti ir prietaisą, per ku­rią jie gali eiti laukan. Tik moterai tas diegas, maža kiek nuslinkęs ir sutikęs į ją smengantį vyrišką diegą, pasilieka moters gimtuvėj, arba namuose, kur jis auga devynis mėnesius, kol nepaaugęs veržiasi laukan. Regimoji moters gimties dalis tėra raumenų ir odos rukšlos.

Visoj gamtoj, prasidedant nuo augmenų, per visą gyviją lig žmonijos, pastebimi maždaug tie patys įtaisymai naujam pavidalui – vaisiui užsimegzti. Todėl kūno gim­ties dalykai nėra jau taip didžiai ypatingi. O kad žmonės taip labai geidžia antros gimties nuogumo, tai pareina iš nesuprasto gilaus norėjimo gyvybės slėpinį ištirti.

Patsai gimties skirtumas glūdi ypatingose jėgose, ku­rios plūsta per visą kūną. Kurs gana jausmingas yra, gali jų skirtumą jau pastebėti tik ir duodamas ranką vyriš­kajam ar motriškajai. O tas skirtumas tiek menkiau aiš­kus, kiek tas žmogus arba ta žmona mažiau yra skaisti. Minimos jėgos susikrekia gimties prietaisose, būtent motriškosios įsčiose arba vyriškojo sėklos rykuose, į mažus krislelius, į vaisinimo diegus. Ir taip, esant dviejų rūšių diegams, jų du susiliejusių yra nuo to akies mirksnio au­gančiam žmogaus kūnui galinga jėga.

Gimties jėgos yra, kaip matyti, todėl taip kitokios vyre ir moteroj, jeib jos, kuo aiškesniame skirtume sutirštėjusios tuose krisleliuose, tuo galingiau ir susilietų į vie­ną ir apsireikštų nauju gyvu pavidalu. Tos jėgos nėra tiek skirtos, kuomet žmoguje vyrauja gašlumas. Tiktai žmonėms esant skaisčiais, jų vaikai yra sveikos ir galingos prigimties.

Gimties jėga yra, tiesiog sakant, gyvybė, kuri vien duota žmogaus sveikatai išlaikyti ir naujiems pavidalams gaminti. Toms jėgoms kūne pasiliekant, žmogus jaučiasi smagus, linksmas, gyvas. Tikt geismams užėjus, rodosi, kad išliejimas teiktų daugiau dar smagumo. Yra tai apsirikimas, kurs pasidaro iš norėjimo kuo greičiau pasiekti gy­vybės pilnumą, O suerzinimas jausmų, kraujo įkaitimas neteikia pačiam žmogui daugiau gyvybės, kaip ir vėjas nedidina jūrų, jų bangas sukeldamas.

Bet žmonės laukia iš viens kito gyvybės didinimo. Ypačiai viena gimtis iš antrosios. Todėl ir yra gyvenimas, ku­riame abi gimti dalyvauja, daug gyvesnis, turtingesnis. Pasidaro ypatingas tarsi spindintis susipratimas ir išmanymas, gyvesnė kūno, jausmų, minčių ir sielų gyvybė.

Apsireiškia tat berods visaip, kadangi tai dera iš to, kokie žmonės susieina. Kilnių žmonių draugijoj galima greitai patirti, kaip motriškųjų artybė guvina vyriškuosius, ir antraip. Rodos, visos jų širdies ir sielos jėgos pražydi. Iš skaisčių, kilnių žmonių jaučiamai spindi ne­apsakomas malonumas, nuostabi simpatija. Jų žvilgiai, jų atrodymas, visas jų apsireiškimas šviečia skaisčiu žmoniškumu. Negalimas daiktas yra tokiems žmonėms pasimėgti žiauriais karštumais, nešvariomis linksmybėmis arba net gašlumu. Skaisčioji gimties galia taip skaidrina žmonių jausmus, jog kūno gimties linkimai visai nepasiekia jų omenies.

Kitokiems vyriškiems ir motriškoms susiėjus ir pabuvus su viens kitu, sukyla visai kitokios jėgos. Įkaitusieji veidai, neramūs degantieji žvilgsniai, tvankusis oras, kurs atsiranda, gana aiškiai parodo, kad pasidarė sloga, o ne gaivestis. Ir nešvarieji jų žodžiai, gašlūs jų apsireiškimai nutaria *' (Pasmerkia.– Red.)  tokius žmones galutiniai. Kiekvienas, nors šiek tiek švarus ir numanus žmogus, pakliuvęs i tokią draugi­ją, pajaučia aiškiai, jog čia veikia jėgos, kurios naikina. Net patys anie žmonės gėdisi savo pasielgimų, kilnesniam žmogui įeinant į jų būrį. Ir tuomi jie patys prisipažįsta, jog negražu, nežmoniška pasiduoti karštam gimties plustavimui. Tik tas jų pajautimas tėra dar per silpnas, kad jau ir galėtų nustatyti žmonių pasielgimą.

Reikėtų jiems ieškoti skaisčių žmonių draugijos. Iš lengvo jie čia patirtų, kiek tai reiškia, kad žmogus skaistus yra. Tikrasis malonumas yra jo esmė. Tarsi ir oras aplink jį yra skanus kvapas, kaip kad pareitų iš pačios lelijos. Tiktai skaistus žmogus tėra tikrai ir visuomet my­limas. Skaistumą praradę žmonės tampa grasūs vienas ki­tam. Ir yra tikras apsirikimas vyrui ir moterai manant, jog reikia viens antram sukelti gimties karštumą, jeib pa­siliktų meilėje. Jeigu tariamajai meilei išlaikyti reikia kurstymo, tad ji iš tikrųjų nėra meile. Tiktai skaistus žmogus, skaisti žmona tėra visuomet mylima. Skaistybė yra malonumo, yra grožės šaltinis. Todėl norint sau iš­laikyti vyro arba moters meilę, reikia būtinai pasilikti skaisčiu. Meilė yra skaistumas, ir antraip, arba, geriau sa­kant: skaistybė yra meilės kūdikis. Sunaikinant skaistumą, tarnaujant gašlumui, meilė miršta.

Vyriškasis ir motriškoji laukia iš viens antro palaimos. Motriškoji tiki iš vyriškojo gauti gyvenimo turinį. Ir kūdikiui jai augus ir gimus, ji tiki tą turinį rankoj laikanti. Netrukus ji tai pamiršta ir nori iš naujo sulaukti sau gyvybės turinį. Ir amžiui praėjus, ji ir su kūdikiais jo nėra įgijusi.

Kiti mano gyvybės turinį savinties jausmų ir geismų sūkuryj. Tąjį vyras turįs sukelti. Tam jis tad mielas. O tam sūkuriui nustojus, tuštumas kuo didesnis.

Yra ir kitų dar žmonių. Jų laipsnio motera nelaukia iš vyriškojo gyvybės turinio, bet stengiasi pati tapti gyvenime turiniu, tapti žmoniška, veikiama asmenybe pasaulyje.

O tam vykinti vyras kaip tikt randa savo uždavinį. Jis yra veikiamasis žmogus. Ir jis gali kuo klotingiau veikti, kad jo veikimo galios moters žadinamos. Gašli motera, žinoma, žadina gašlumą ir kūniškos gimties apsireiškimus. Bet kilni motera, kuri savo uždavinį gyvenime išmaniusi yra, ta žadina vyriškojo dvasios ir sielos galias, jeib jos aiškiu spindėjimu pasaulyje apreikštų žmonišku­mo didybę.

Pamatinis gimčių skirtumas randasi žmonių sąmonėj. Nors žmoniškoji sąmonė bus ta pati taip vyruose, kaip ir moterose, vis dėlto žmonių prigimtis nėra vienaip įglausta į sąmonę. Vyriškoji sąmonė turi tarsi savo branduolį smegenyse ir laikosi beveik visuomet visai arti jusnių pranešimų. Motriškosios sąmonė, koncentruota po širdies, yra paskleista per visą dirgsnių tinklą ir veikia daugiau jausmų-ūpų srityj. Todėl moteros ir tikriau visą nujaučia negu vyrai, kuriems reikia matyti, girdėti ir t. t., jeib jie turėtų tikro žinojimo.

Toki tai yra žmonių gimti-dvi, žiūrint į kūną ir į dvasinę jųdviejų ypatybę. Abi yra veiksniai aukštesniam žmoniškumui gaminti. Bet ir patsai kūnų gaminimas tam yra reikalingas. Gaminimas priklauso prie būtinų gyvatos dalykų. Ir todėl jis nepadaro žmogaus neskaisčių. Kaip tat ir galėtų būti! Visas gamtos gyvenimas guldytas yra ant gaminimo. Ir stebuklinga yra gamtos grožė. Bet grožės nėra be skaistybės. Todėl negali būti kitaip: gamta yra skaisti! Kas nebūtų tai pajautęs! Kas nebūtų numanęs gamtos šventumo! Gyvatą kuriančios jėgos nuolatai yra veiklios. Todėl arti čia turi būti ir pats gyvybės, pasaulio, visumos pagrindas, patsai Aukščiausias.

Tai išmanydami, negalime gaminimą laikyti nuodėmin­gu dalyku, gimties jėgas – žemumo ir bjaurumo galiomis. Jos yra šventos, paties amžinojo Kūrėjo galybė.

Nėra todėl kuo gėdyties, kuo drovėties, kad žmogus yra gimties gyvis. Tačiau drova yra svarbi. Kas šventa, neturi būti paverčiama nieku, neturi būti padrebiama kiaulėms, būtent gašliems geiduliams. Todėl drova liepia saugoti nuo nedoraus vartojimo, kas kūno yra nuostabiau­sia, ir liepia tiktai patiems gyvybės tikslams su tuo drau­giškai naudoti, kurs taipo jau pajaučia šį svarbumą ir šventumą. 

 


GIMTIS IR MŪSŲ DIENŲ ŽMONĖS

 

 


 

KODĖL ŽMONĖS GIMTIMI DROVISI

Visas gyvenimas yra nuolatinis gaminimas ir gimimas. Džiaugiasi žmonės matydami, kaip visur pavasaryj dygsta, sprogsta ir žydi, kaip vasaroj uždera javai, kaip jie bręsta ir kaip noksta vaisiai. O kokia palaima, kad užgema kūdikis! Tikrai, lyg būtų Aukštybė pati gražiausiąją dovaną suteikusi namams! Taip visi tuomet kupini džiaugs­mo. Sakoma tiesiog: Dievas davė kūdiki.

Ir gražu taip sakyti. Pačios kuriančios galios apsireiškia kūdikio užgimimu. O tos galios, ar jos nebūtų šventos! Visuomet omenyje turėtume tai palaikyti. Be abejones, šventa galybė artinosi mums su gimstančiu kūdikiu. Kaip šiaip galėtų kūdikiai nešti nekaltybės ir grožės šviesa gymyje! Kaip šiaip galėtume būti tokie palaimingi jiems užgimus! Tikra, gaminimas yra šventas dalykas.

Rašydamas tuos žodžius, stabtelėjau. Gal tūliems, gal net daugiui jis toks nėra, o aš apsirinku! Vienok tikrai ne dalyku, bet žmonėmis. Gaila labai. Gašlumas apteršia žmonėms kilniausiąjį kūno gyvenimo atsitikimą ir jiems ap­dengia tikrąjį tojo supratimą.

Tačiau manau, jog nors keliems gaminimas bus šventas dalykas. O tųjų palaima esti tad ir kuo didesnė. Ir kūdikiui paūgėjus ir jaunesnį, naujai užgimusį brolelį paste­bėjus ir paklausus, iš kur jis, jie labai gražiai atsako: Die­vas davė. Teisybė berods, kad daugis dažniausiai kalba apie gandro atnešimą iš tvenkinio (iš kūdros). O turbūt nė nepamano, kodėl taip sako.

Gal jie nieko nemąsto apie gimimo dalykus! Tačiau jų toks pasakymas turi tikrą priežastį. Tėvai drovisi kūdikiui pasakyti, kad jie patys buvo jo gaminimo įmonė­mis. O jie drovisi, kadangi jie jaučia gaminime kokį nors nešvarumą, negerumą. Jeigu tas jų veikimas būtų kilnus buvęs, jie apie tai tikrai galėtų kalbėti nekaltam kūdi­kiui. Kodėl ir neturėtų tėvas vaikui, motina mergytei ar­ba ir gimdytojų vienas abiem išguldyti, kad kūdikis po motinos širdimi auga, kaip gamtoje vaisius auga pumpure ant medžio?

Suprantama, kad taip su kūdikiu kalbėti tam žmogui nėra galima, kurs atmena, jog jam buvo nešvariųjų geidulių penas, kas turėjo būti gamtos dėsnių pildymas. Negamino tėvai tam pasišventinę, o vien varomi gašlumo. Tą primena jiems kūdikis savo klausimais. Ir todėl tėvas pyktelėja, kūdikiui norint žinoti apie brolio kilmę. Ir todėl motina nekantrauja.

Būdami nekalti rūpimuose dalykuose, tėvai galėtu savo kūdikiui, paėjusiam iš jų kraujo, visai ramiai apie tai kalbėti, žinoma, kiek jam suprantama, ir jam taip visa pateikti, jog ir jis pajaustų gaminimo ir gimdymo stebuklo šventumą.

Tuo tarpu, kaip žinome, tat vos tėra galima. Ir tik iš lengvo tų dalykų padėjimai virs kitokiais. Bet ir vien tik tuomet, kad tėvai bus skaistūs. Tad galės savo vaikus ne vien pamokinti apie tai, iš kur jų kūneliai paėję yra, bet vėliau jiems ir išguldyti gaminimo dėsnius. Tuomet nebebūtų tiek svarbiausio gyvenimo dalyko nežinėlių ir nepaklystų, ir nenuklimptų tiek žmonių visokiose nedorybių klampynėse prarasdami sveikatą ir palaima.

Tas pats dalykas, kurs verčia tėvus slėpti m o vaikų visa, kas galėtų jiems išaiškinti gimties slėpinius, verčia apskritai žmones gimties gyvenimą nupeikti. Kalbama apie jį nedoru būdu arba vadina ji tiesiog nuodėmingu dalyku. 2ymu labai pasidaro didysis griežtumas tarp tokio gimties supratimo ir džiaugsmo dėl kūdikio užgimimo. O to griežtumo tėra tik čia, kur žmonės dar šiek tiek gy­vena prigimties linkimais. Kur gailumas su savo karš­čiavimais viršų turi, čia nebėra ne džiaugsmo dėl kūdikio. Čia jis gema prieš tėvu norą. Tik supraskime gerai! Vy­ras ir motriška susideda gaminimui, kaip, rodos, prigim­tis liepia. Visos kūrybos galios sujunda, trečiojo žmogaus asmenybė prisideda noėdama kūno gyvenimo, o abu gim­dytojai to nenori. Tai kam susideda?

O kad tačiau pradeda dygti naujo žmogaus pavidalas motinos gimtuvėj, ji ir jos draugas labai nusirūpina, net nekantrauja. Tūli daigi ima diegą naikinti, žudo žmogų, jam vos pradedant gyventi šio pasaulio santykiuose. Taip daroma ypačiai „kultūros" šalyse. Ir labai retai kas te­mato tą didįjį apsirikimą. Tos kultūros šalys yra tikrųjų barbarų lizdai.

Nėra peiktinas ir nėra nuodėmingas gimties gyvenimas patsai, bet tai, kuo ji žmonės yra padarę. Po tokiais pa­dėjimais berods nenuostabu, kad jau seniai apie jį kalbama kaip apie nuodėmę. Net Biblijoj rašyta: ,,Iš nuodėmingos sėklos esmi gamintas ir savo motinai aš jos nuodėmėse tekau“ (Ps 51, 7) [1]. Visai ramiai tuo žmonės tenkinasi. Tiki, kitaip visai ir nesant. Tarsi gaminimas savaime būtų baisus dalykas.

Berods vienu žvilgsniu senovės mokslas apie gimties nuodėmingumą yra labai teisingas. Žmogus gimtimi pareina į kūninį padėjimą, kuriame jis tik maža ką numano dvasinės būties ir gyvatos. Bet kalbėkime apie tai šių dienų žmonėms! Nieko jie to nesupranta. Ypačiai tuomet, kad jie, kaip tūli sako, apsišvietę yra. Gal tada jie nors tuo tiki, kad tėvų netikumai ir ligštys persineša ant vaikų. O tame ir gana gludo dar neaiškumų.

Nėra veikimo, kurs savaime būtų nuodėmė. Visuomet žmogus tokiu jį tepadaro. Trumpa žodžiu galima išaiškin­ti, kas nuodėmė yra ir kas ne, sakant, kad kiekvienas žmogaus veikimas, kurs tvirtina ir stiprina žmogaus kil­numą, yra geras ir nenuodėmingas. Žmogus tik tenusideda, savo veikimu grimzdamas iš žmoniškumo žemyn į tai, kas jo gyvatoj žemiau stovi už tąjį. Bet reikia ir atsimin­ti, kad vienas žmogus gyvena pilnesniame ir aukštesnia­me žmoniškume už kitą. Ir todėl tuo pačiu pasielgimu vienas žmogus grimzta, kitas kyla. Ans nenugrimzta lig žemesniojo laipsnio, tačiau nusideda, šis nekyla lig aukš­tesniojo būties, o tik pasielgia dorai.

Galima ir kitaip dar apie tai pakalbėti. Žmogus, tarnaudamas galioms, kurios mažiau sąmoningos už jį, vergauja ir tuo nusideda visai gyvatai tokiu būdu slopinda­mas sąmoningumą ir ją tuo padarydamas nuodėminga. Žmogus turėtų vyrauti gamtoj, o pirm viso toj gamtos dalyj, kuri jo prigimtis yra. Maža tereiškia žmogui mokslo įmonėmis viršų turint ant gamtos, kad jis pats su savo dvasia ir siela stovi po gamtos svarumu. Žmogus tik tuo­met tepalaiko savo kilnumą, kad jis savo prigimtį, o tad visą gamtą, visą gyvatą kelia į savo sielos šviesa, o ne­pasiduoda į gamtos tamsą.

Bet jeib visai aiškiai pasidarytų gimtinis mūsų dienų žmogaus gyvenimas, reikia dar giliau į jį pažvelgti. 

 

 


 

GIMTIES GYVENIMO PAGEDIMO PRIEŽASTYS

Paprastasis mūsų dienų mokslas ir žinojimas yra labai keistas. Gyvenimo klausimai taip sunarplioti, kad sunku jų gijas surasti. Kaip žinoma, žmogui reikia viršų palaikyti ant savo linkinių ir geidulių, o niekas jam nepasako, kaip tai padarius. Tikybos mokslo skelbėjai nuolatai tvir­tina, visa gyvata esanti nuodėminga ir žmogus jokiam ge­rui tinkamas. Tai berods teisybė, bet ji ne tokia, kaip ji paprastai suprantama. Sveikatos mokslo skelbėjai minėtu dalyku beveik visai nesirūpina.

Todėl mūsų dienų jauniejie taip ir vargsta bei kaipsta. Gyvenimas visaip sukelia įvairiausius linkimus ir geismus. Jie nuolatai didėja ir stiprėja, o valdymo galios pa­silieka kokios buvusios, jeigu ne dar silpnėja. Ir jauni žmonės kovoja savo širdies kovas, kol neapsiveda arba išteka, o tad valia abiem gyventi, kaip jiem tinka. O nors, kaip rodos, paprastai lietuviai, ypačiai lietuvaitės, išlieka skaisčiomis, bet be kovų ir jos vargu bus praleidusios jaunas savo dienas.

Tarp moksleivių, ypačiai aukštųjų mokyklų, prasklidęs yra mokslas, jog netinka valdyti savo geismus. Net ir gydytojų tūli taip sako. O visiems, kuriuos gašlumas valdo, tai tik ir tinka. Jie ir šalina visus raginimus skaisčiai gyventi ir slopina visus sąžinės pasergėjimus. Ir tūls ber­niukas patiria stebuklingiausiąjį akies mirksnį pasileidėlės glėbyje, o tūla nekalta mergaitė – pasiduodama nešva­riam ištvirkėliui.

Vėliau išvysta berods savo apsirikimą. Bet tuomet prarastas palaimos dangus. Nekaltumas šiam amžiui iš tikrų­jų nebėra atgaunamas. Bet skaistumą galima vėl įgyti. Tik nėra tai lengva. Žmogus turi visas savo pastangas tam naudoti ir labai atsargus būti.

Jeib sužinojus, kas mūsų padėjimo priežastis, būtina yra pirma žmogų pažinti. Jis yra jėgų galių sistema, sakysime, sąstatą. Toji sulaikoma žmogaus asmenybės ir jos gerinama arba bloginama. Vienas tos sąstatos skyrius yra kūno, antras – jausmų-geismų, arba vėlės, trečiasis – dvasios-sielos gyvata. Tų gyvatų kiekviena pabūva sa­vo dėsniais. Ir jos jėgos tai didėja, tai menkėja, kaip žmo­gus, būtent dvasia-siela, jomis naudojasi, jais rūpinasi ir kaip ji žiūri į patį platųjį gyvenimą, kaip ji jam taikinasi.

Apmąstykime, kaip mūsų laiko žmonės gyvena. Rodos, atskiri gyviai gyvendami turėtų taikinties gamtos gy­venimui. Kaip saulė teka ir leidžiasi, taip turėtų ir keistis budėjimas ir miegojimas bei visi kiti gyvių apsireiškimai. Bet žmonės j tai vos teatsižvelgia. Berods „kultūros“ bū­tinumai to neužleidžia. Ir galima, kad tame esti šiek tiek teisybes vienok nėra tame jokios kultūros, kad žmonės praleidžia ištisas naktis girtaudami O toks pasielgimas yra kaip tik mūsų laikų, ypačiai didžiųjų vietovių žmo­nių, gyvenimo žymis. Todėl galima tiesiog sakyti: mūsų laikų žmonės negyvena prigimties bei gamtos dėsniais. Ir dėl tos priežasties visa kūno gyvatos tvarka jau seniai gu­ro ir dabar net visiškai yra.

Vėlgi žmonės, ypačiai „kultūros“ varpstyse, labai užimti minčių; jie mąsto, laužo galvą, kaip sakoma, kuone be atvangos. Vaikai, moksleiviai tuo tiesiog varginami. Iš to vėl išeina ir ypatingas kūno jėgų sravėjimo pakry­pimas. Kraujas stipriau plūsta galvon. O smegenys ir gimties prietaisai yra tarsi abu vienos sąstatos galu, Todėl kraujas, per daug patrauktas galvon, virsta, tikrai priežasčiai atsiradus, vėl kuo smarkiau į gimties dalis. Ir kū­no gyvatoj darosi suirutė. Ir kitokiu dar būdu santykiuoja smegenys su gimties prietaisais. Bet tai šičia neaiškinsime.

Prisideda toliau dar ir šis. Yra žinoma, kad kiekvienas kūno judėjimas sukelia ypatingus jusmus bei jausmus. Į juos žmones pirma kreipia ir guldo savo sąmonę. Iš to išeina jusmų bei jausmų stiprėjimas. Jie virsta žmogui svarbiausiais dalykais. Nesą gyvenimą valdo toks dėsnis, kad visa didėja ir svarbėja, į ką žmogus patvariai deda savo sąmonę, savo dvasią bei sielą.

Imkime paveikslą. Žmonės berods valgo išalkio varomi. Bet jiems mažiau svarbu kūno gyvatai išlaikyti, kiek kilsiančiais jausmais pasimėgti. Ypačiai gėralai kuone vartojami tik tokiems tikslams. Ir žmonės pagaliau visai pamiršta, kad jie nedera arba vos ne vos tik tedera ir kūno sveikatai. Mat yra tu]i, kurie tvirtina, būk alus, degtinė ir kiti gėriai (gėrimai) esą žmogui būtinai reikalingi.

Kaip su gėriais, taip pasielgiama ir su valgiais. Užkrauna žmonės savo kūnui visokius niekius, by tik patyrus ypatingus jausmus. Tą patį, gal ir nenorėdami, pasiekia netikusiu vilkejimo būdu. Per ankšta avalynė, mergaičių liemens suveržimas ir kiti dar papročiai ne vien trukdo sveikąjį kraujo plastavimą kūne ir sudarko prigimtį, bet visa tai ir sužadina žmonėse ypatingus jusmus, linkimus ir geismus.

O kur tie viršų gauna, čia jie apsireiškia ir pagauna dar kitus žmones. Pirma lo reikšmė yra nedorų žodžių plepėjimas. Kurs to nesupranta, ieško jo prasmės. Ir taip auga neskaistybė ir pasidaro iš lengvo žmogaus sąmonėj nešvarumas.

Tūli tąjį visai rinktu dar būdu išduoda. Ypačiai, kad jie vaizdavimo gabumo turi. Surašo visokius neva mokslus, supasakoja teršiančias apysakas, sulipdina erzinančius vaizdus ir kas tam lygu. Žiūrint Į raštiją šaukiamųjų „.kultūros tautų“, beveik nematyti kito ko, kaip tik to, kas geriausiai žadina gašlumą. Beveik visi garsieji mūsų laikų pasaulio rašytojai išpasakoja vien tikt gimties geis­mų tvinkimus. Rimtai žiūrint į tos raštijos gamintojus, ro­dosi, jie būtų pakvaišę arba kuo nors apsvaiginti, apža­vėti, ir ta raštija yra tikroji gimties nešvarumo perykla. Jauniejie jąja maitina savo jausmų gyvybę ir Įauga su ja į neskaistybę, nedorybę ir pasileidimą.

Iš viso to išeina visame žmoguje perversmai ir pagaliau netvarka. Suprantamas dalykas, kad tad negali būti sveiki kūno linkimai ir privalumai, kaip va ir gimties reikmenes.

Tūliems blogiejie linkimai berods yra jau ir prigimti, Yra seniai žinoma, kad, paveikslui, girtuoklio vaikai daž­nai linksta girtuokliaviman, vagio – vogiman, ėdiko – ėdiman ir t.t. Geruose ir bloguose dalykuose tėvų linkimai ir geismai persikelia ant vaikų. Todėl galima ir sta­čiai sakyti, jog daugiau bus gimties patraukiami tie žmo­nės, kurių tėvai jau gašlūs buvo. Gimties ištvirkimas to­dėl nėra visuomet tiktai atskiro žmogaus kaltė, bet dažnai ir jo tėvų. Ir mūsų dienų gimties nedorybės atvirai turi šaknis jau praeituose laikuose.

Paviršiais žiūrint, todėl galima kaltinti tėvus. Ir ne kartą tam darosi tarsi prievarta, matant, kaip tūli tėvai didžiuojasi savo dievotumu ir dorumu, kartų skųsdamiesi mažais savo kūdikiais, kurie vienus ar kitus netikumus parodo. Nežino tokie tėvai, jog jie save apskundžia. Vaikai neturi kitokių linkimų negu tėvai. Berods vaikai kar­tais labai skiriasi nuo savo tėvų. Bet tai tik todėl, kad vaikais pasirodo aišku, kas tėvuose vos tebuvo pastebima. Tačiau reikia žinoti, kad joks žmogus neturi teisių dėl savo netikumų peikti savo tėvus. Nė vienas žmogus negimsta tokiems tėvams, kuriems jis su savo esme ne­pritiktų. Suprantama, kad šišon manyta, jog žmogus esti, nors užgimęs dar ir nebūtų [2]. Bet apie tai kitur daugiau.

Kas prigimta, yra berods labai sunku šalinti. Tūli mokslininkai todėl ir sako, būk tai esąs visai negalimas daly­kas. Jeigu taip, tai gyventume tokiame padėjime, kad mokslo amžiuje neturėtume jokios galimybės išeiti iš gimties vargo ir gėdos.

Yra daug ir kitų dar dalykų, kurie prisideda gašlumui auginti jaunuose žmonėse. Ir tūli moksleiviai ne tiek mirė ir miršta badu, kaip dažnai tvirtinama, jie neužninkami tiek džiūsnos dėl visokių nežinomų priežasčių, kiek jie žūva dėl paleistuvavimo. Šitasai yra tikrai kuone viena­tinis jaunųjų pragaras.

Nėra tai juokai ir nėra tai per daug pasakyta. Gana gerai yra žinomi padėjimai universituose ir kitose aukštose mokyklose. Berods kartais ir susitinkame su nuro­dymais, kaip jie šišon siūlomi. Bet labai greit sakoma, jaunieji žudosi, kad jie pavieni erzina savo gimties dirgs­nis. Gali būt, kad tai daugiau silpnina taip vyriškąjį, taip motriškąją, kaip kad abi gimti susideda gimties patyri­mui. Bet negali būti abejojama, kad susidėjimas, kurs vien tik tėra geidulių pildymas, lieka visuomet nešvaru­mu. Todėl gamta ir nėra nuteisusi jokio žmogaus paklydi­mą tokiomis bjauriomis ligomis, kaip gimties ištvirkimą, kuriame dalyvauja abi gimti.

Bet kad ir nėra ligos apsikrėtimo, tai tačiau tūli žūva vien dėl pasileidimo gimties gyvenime. Didžiausias šių dienų ligų skaičius paeina iš jo. Jis, be abejonės, silpnina ne tik kūną, bet ir žmogų patį, būtent jo sielą, jo sąmonę. O žmogus, silpnas būdamas, ne vien žiūrint į kūną, bet ir į dvasią, sudreba kokiai nors ligai vos pūstelėjus.

Nemanyta šišon pabarti, išpeikti, žeminti visus, kurie naudojasi gimtimi, kaip tik sukyla ūpas ir kaip tik su­tinka antros gimties žmogų tam prilinkstantį. Per labai apgailėtinas yra tų žmonių pasielgimas, kurie tai šiandien su ta, rytoj su kita, o motriškosios tai vienu, tai kitu patenkina savo geismus. Toks maišymas slėpiningiausiųjų žmonių jėgų yra be galo liūdnas. Yra jis reginčiam tiesiog taisymas srutų tvenkinio ten, kur žmonės, tik pamanykime, gyviai su žmogaus veidu, su žmogaus akimis ir siela, turi gimti, turi įžengti j šią regimąją mūsų gyvatą.

Žmonės nežino, ką jie daro. Bet tai pagaliau todėl, kad apskritai nežino gyventi, nežino žmoniškai pasielgti, kad auginami ne šviesai, bet tamsybei, ne skaistumui, bet bjaurumui. Pati mūsų tokia garsia tapusi kultūra yra visų mūsų paklydimų ir pakrikimų versmė.

Visas gyvenimo, pasaulio ir vyriausiai žmogaus supratimas gamina visą mūsų vargą visuose dalykuose. Gimties gyvenimo pagedimas tėra vienas tos kultūros žymis. Bet jis yra žuvimo žymis. O norint lietuvių tautos atsiga­vimo ir klestėjimo, reikia būtinai tuo rūpinties, kad lietu­vių tauta pasižymėtų pirm visų kitų savo skaisčiais ber­niukais, vyrais, mergaitėmis ir moteromis. 

 

 


 

IŠKOPIMAS IŠ GIMTIES NEŠVARUMŲ

Norint viršų palaikyti ant visų linkimų ir geidulių, reikia saugoties jų galybę didinti. Toliau svarbu paties žmogaus dvasią stiprinti ir tvirtinti.

Iš viso to, kas pirma pasakyta, kaip gašlumas įsigalėja, pasidaro ir numanu, ką daryti reikia, kad to nebūtų. Ir todėl šišon reikia tik papildyti, kas ten tepriminta.

Pradėkime nuo kūno gyvenimo. Čia pirm viso svarbu, kad jį pritaikytume gamtos keismams. Kad šviesu, budėkime ir varykime savo darbus, kad tamsu, ilsėkimės. Su­prantamas dalykas, kad žiemos laiku negalima ištisą naktį miegoti. Svarbu vien, kad nemiegotume dieną, o budėtume naktį. Žmonės, kurie taip tegali garsius savo veikalus statyti, yra abejotinos rūšies, nors ir čia bus kartais gal išimčių.

Ir darbų keismas turėtų toks būti, kad smegenų priveikimą turėtų sekti kitų kūno dalių įtampa, darant taip vadinamus kūno darbus. Tik nereikia nusialsinti. Pailsęs žmogus negali daug bemąstyti. Nėra tai naujas patarimą1 Auklėjimo moksle apie tai jau seniai kalbama, o mokyklose tai ir kiek vykinta. Vienok dar nematoma, kad čia smegenų piiveikimas tikrai labai didis, o kad kūno miklinimas mokyklose yra tikras niekis. Antraip vėl yra žmo­nių, kurie vien rankų darbą tedaro. Sveikas žmogaus auk­lėjimas turėtų rūpinties išmintingu žmogaus veikimo keismu.

Labai svarbu ir yra, kad žmogaus butas būtų švarus, šviešus mažas pasaulis. Kur žmogus praleidžia ištisas valandas ir kuone dienas, čia turėtų būti šviesos ir tyro, skanaus oro. Bet įženkime į vieną antrą kambarį kaimuose arba ir miestuose, ir tuojau patenkame tarsi į kokį tirš­tumą, kurs dažnai tiesiog dvokia. Žmonės per daug ir per mielai gyvena visokiuose savo garuose ir svajonėse, o ne pačioj bei plačioj gamtos gyvybėje.

Kad būtų galima šia mintimi kuo galingiau gaivinti kiekvieno žmogaus išmanymą! Nėra šišon tik kalbos apie išgaravimus žmogaus kūno ir ne apie gendančius nesuprantančiųjų sunešiotus ir tad visokius kvapus išduodan­čius daiktus, bet ir apie žmonių ūpų, jausmų, geismų ir mąstymų kvapus. Jie visi susimaišo žmonių gyvatose ir padaro kiekvieno žmogaus kambarį arba ir trobą ypatingu pasauliu, kurs savyje laiko suglaudęs ne gyvybės ir gaivesčio, bet mirties ir nykimo kvapus. Tyras oras, dienos šviesa, kad jų apsčiai plaukia per mūsų gyvenamas pirkias, išplauna ir geismų, ir minčių dūkus.

O kaip su pirkiomis ir kambariais, taip reikia pasielg­ti ir su kūnu pačiu. Pagaliau tik reikėtų numanyti, kaip labai negirtinas yra tarptautinis būdas vilkėti. Vyriškųjų apykaklės, jų baltinamiejie skalbiniai, jų kepurės, avalynė ir t.t. yra labai dažnai juokingi, nors nekenksmingi per labai sveikatai. Bet motriškųjų – tai jau tiesiog ne­atleistina. Aukštosios kurpių užkulnės priverčia einant įtempti tūlus riešų ir pilvo raumenis ir tuo veikia į gimties kūno dalis, kad pasidaro nesveikumai arba nors suke­lia ypatingus linkimus. Tą patį padaro ankšti įsivystymai ir kt. Viso to reikia vengti. Kūno gražumas ir žmogaus protas turėtų apvilku apsireikšti. Jis yra kūno grožei ap­reikšti ir kūnui apsaugoti nuo šalčio, giedros ir negiedros užgriebimų, ne gimties linkimams erzinti. Apsivilkęs žmo­gus turi taipo jau žmogaus malonumą apreikšti, nors ki­tokiu būdu, kaip kad jis nuogas būtų.

Bet tai vis dar tik paviršiaus dalykai. Daug svarbiau yra tai, kaip kūnas savo gyvenime šelpiamas arba trukdomas. Paprastai sakoma, apie tai žinoti esą gydytojų da­lykas. Yra tai didis apsirikimas. Kiekvienas žmogus turėtų žinoti, jog kūnas yra gyvas dalykas, tai reiškia, jis yra vykimas, kurs taip ilgai tęsiasi, kol nemirštame. Kūnas yra materės verpetas. Vos akies mirksiu kūnas tas pats yra. Nuolatai jis keičiasi, jis išgaruoja ir jis traukia kitos materės savopi.

Dėl tiedviejų priežasčių reikia rūpintis pirma, kad kūnas galėtų gerai išgaruoti. Todėl drabužiai neturėtų būti tokie, kurie neperleidžia išgarių. Kailinių arba iš odos padarytų apvilkų tereikėtų dėvėti tik reikalingąją valandą. O jei kūno odos skylutės liktųsi kūno garams atviromis, reikia visą kūną dažniau, nors kartą savaitėj numazgoti arba maudyties. Tiems patiems, bet ir kitiems dar šio žvilgsnio tikslams labai yra naudinga tyrame ore visiškai nuogu kūnu lankstyties, judėti kas dieną 10 lig 20 minučių. Labai pasveiksta, tą darant, ypačiai žmogaus diigsnis. Bet ir kraujas sveikėja.

Kūne, kurs pripratęs yra prie vandens ir oro, nesuky­la taip lengvai gašlumas. Bet nereikia nieko perviršyti. Per šaltas vanduo yra taipo jau kenksmingas, kaip per šiltas. Ar sveika vienam ar kitam vienaip ar kitaip savo kūną valyti, parodo smagumas ar nesmagumas po nusimaudymo.

Maudymas ypač svarbus tuomet, kad kūne yra drugys. Tik reikia vengti šalto vandens. Drugys reiškia, kad kraujuje yra nuodų, o kūnas stengiasi juos prakaitu išmesti laukan. Todėl reikia rūpinties geru prakaitavimu. O tai kuo geriausiai pasiekiama šiltu nusimaudymu ir po to šiltu, bet sausu apsisiautimu lovoj. Kūną saldinant le-dumi arba kitokiu būdu, jam kalstant, yra netikęs dar­bas. Nuodai pasilieka kūne, ir jis turi pagaliau nugaišti.

Ypačiai svarbu yra švarias laikyti gimties dalis. Sako žydus labai protingai pasielgiančius, berniukams nupjau­nančius atverčiamąją odą nuo gimties sąnario. Negali po jos susikrekėti nešvarumai. Gal taip iš tikrųjų. Bet vis tik tai yra darbas prieš gamtą. Svarbu čia pirm viso minimus nešvarumus šalinti gerai nusiplaunant.

Dar svarbesnis kaip vyriškiems švarumas yra motriškoms. Nešvarumas nesulaiko tiktai sveiko kūno jėgų plau­kimo, bet jis ir labai greit erzina gimties dirgsnis, ir iš lengvo gali rasties prieš prigimtį gašlumas. Bet prie viso to būtina turėti omenyj, kad nusimaudant, nusiplaunant reikia saugoties kaip noris suerzinti gimties dalis. Motrišosios ir savo laikais privalo mazgotis drungname vande­nyj. Vyriausias dalykas yra švarumas, valyvumas.

Antras svarbus dalykas yra kūno aprūpinimas tinkamu maistu. Reikia vengti viso, kas sunkina suvirškinimą, kas sukelia karštį prieš prigimtį. Tai padaro ypačiai riebi mėsa ir apskritai vienos antros rūšies riebumai. Bet tie­siog nuodai yra visi svaiginami gėralai. Jų reikia būtinai saugoties. Tiktai kur valgis labai riebus, čia ir geidžiama visokių gėralų, ir antraip.

Valgiai bei gėriai, kurie nenuodija ir todėl nekaitina be reikalo kraujo ir neerzina dirgsnių, yra tie, kurie paeina iš augmenijos be jokių ypatingesnių perdirbimų. To­dėl reikia valgyti javą, tai yra duoną, kruopas, toliau – vaisius, kurių labai brangintini yra riešutai, vėlgi uogas, minėtinos ypačiai krūmuogės, kurios naudingos apsisau­oti nuo krauligos, mėlynės, kurios šalina viduriavimą ir t.t. Tad ir visokių daržovių, bulvių, žalumų ir t.t. Tikras saikas riebumo žmogui būtinai yra reikalingas. Tam todėl labai svarbus yra pienas ir sviestas.

Kiekvienas pats gali išmėginti, kuris valgis tinkamesnis sveikatai, tasai – su mėsa arba tas – vien iš vaisiaus ir javo. Gerai mėsos pasivalgęs, visuomet pasijunti tarsi užkaitęs. Mėsa sukelia drugį, kol nesuvirškinta. Mėsa turi visuomet savyje ypatingų nuodų. Nėra jų valgiuose, ku­rie imami vien iš augmenijos.

Mokslininkai ir tūli gydytojai labai pašiepė žmonių pasistengimą maitinties vien vaisiais ir javais. Sakė, negalima taip išmisti mūsų kraštuose. Teisybė, kad labai sunku pareiti iš vieno maitinimo būdo į kitą. Ir nepatartina iš daikto liauties mėsą valgius. Reikia iš lengvo, bet su patvarumu atsipratinti ir surasti, kas kiekvienam geriausiai pritinka, o kas mūsų padangės augmenijoj yra randama tinkamu žmogui išmisti. Tad visai aiškiai pasi­rodo, jog ana mokslininkų ir gydytojų nuomonė yra tik proto vangumo ir silpnumo apraiška.

Visi tie seni tvirtinimai, būk žmogui tiek baltymo, tiek tauko ir t.t. reikalinga, neturi tikro pagrindo. Patarčiau visiems, kuriems tai galima, pasirūpinti dano gydytojo dr. med. Hindhedes raštus ir juos studijuoti. Jie daugiau ir teisingiau pamokina, kaip maitinties reikia, negu garsusis vokiečių mokslininkas prof. Rubner Berlyne. Berods karo laiku ir tasai labai greit sužinojo, kad galima ir be mėsos išmisti.

Pagaliau, nežiūrint į visus šišon paliestus klausimus, yra svarbu žinoti, jog maitintis augmenijos gaminiais reiškia aukštesnę žmogaus kultūrą, valgyti mėsą – žemesnę. Anaip gyvendamas, žmogus, be abejonės, pasilieka žmoniškesnis. O tai atsveria visa. O šio rašto atžvilgiu tai ypačiai svarbu.

Tyčia dar kartą primename, kad su mėsa ypatingi nuodai pareina į kūną ir kraują ir gadina sveikąją gyvybę. Tą žino kiekvienas ir menko mokslo gydytojas. Vai­siuose, riešutuose ir duonoj tų nuodų nėra. Todėl taip mintantiems nėra sveikatos užgavimų. Ir nėra sukilimų netinkamų linkimų ir pagaliau geidimų. Todėl gyvenant ir mintant, kaip šišon minėta, žmonės, ypač jaunieji, nebus pagaunami taip greit gašlumo, neatsitiks jiems gimties gyvenime tat, Kas tūliems atsitinka mitimo kiausime, jiems tampant ėdikais ir girtuokliais.

Bet už visa, kas lig šiol pasakyta, svarbesnis kits dar dalykas. Kaip jau kartą pastebėta, žmogus visą gyvenimą taip supranta ir atitinkamai gyvena, kaip kokie jo jusmai, jo jausmai, geismai, jo ūpas ir jo mintys yra. Norint iškopti iš gašlumo, iš neskaistybės arba apsisaugoti nuo to, reikia todėl traukti savęspi gražius jausmus, šviesų ūpą, skaisčias mintis. Tuo žmogus kuriasi pasaulį, kuriame nebegali tarpti, kas priešinasi žmoniškos gyvybės dėsniams. Ir jis savo asmenybėje stiprėja ir iš lengvo vis geriau valdo savo kūno jėgas ir jų linkimus, kurie jokiu būdu nėra peiktini, kurių apsireiškimuose nėra nieko bjauraus, jeigu tik neišeina iš tvarkos, iš gyvatoj veikiančių dėsnių.

Nesudarkytam žmogui nesunku auginties jausmų-minčių gyvenimą. Kitaip tam, kurs gašlumo visai prisisunkęs arba kurs iš tėvų paveldėjęs labai judrius gimties lin­kimus. Tad norinčiam kreipties skaistuman, neskaisčios mintys braujasi nuolatai omenin, menkiausioji priežastis sukelia geismus, gimties troškimus. Tik nereikia nusimin­ti. Patvariai pasistengiant manyti, kas gražu, teisinga, skaistu, pagaliau nyksta visa, kas tam priešinga, dingsta visas nešvarumas.

Valdo tokie jau dėsniai žmogaus ūpų-minčių kaip ir kūno gyvenimą. Priimamas tik toks maistas, kurs pritinka tam, kurs kūną seniau statė. Ir tik tokios mintys tarsi savaime telkiasi žmogaus omenyje, kurios gentiškos yra toms, kuriomis žmogus paprastai gyvena. Naujosios tik visai vangiai prieina. Bet, nuolatai kviečiamos, jos atplaukia pagaliau ir nevadintos, ir kitos pasilieka pašalyse, kartais ir visai nebeatplaukia. Kurs taip yra savo, kaip sako, širdyje naujėjęs, tam ir nebegalima norėti, kas ne­gražu, nedora, neskaistu.

Bet kol ta būtis pasiekta, reikia vis draugauti su to­kiomis mintimis, reikia mąstyti ir svarstyti, kas gražu, kilnu, išmintinga. Patyrus, kas gera, būtina yra tą savo omenyj ilgai palaikyti ir visaip vartyti, kad mintys apie tai visiškai gyvomis ir šviesiomis taptų. O progai esant, kalbėkime apie tai, bet niekuomet apie nedorus dalykus ir niekuomet nemanykime apie juos.

Lengviausiai žmogus susikviečia aukštas šviesias mintis, skaitydamas kilnaus, išmintingo turinio raštus. Tųjų mintys žmoguje bus ne po ilgo laiko gyvos jėgos, jeigu jis tik prie jų parims, gal kartotinai skaitydamas tą patį raštą. Toks raštas berods tam bus nuobodus, kuriame vien vyrauja, kas nešvaru, žema, bjauru. Ir jis gero rašto tik­rai nė nesupras. Žmogus visuomet tik tai lengvai tesupranta, kas arti stovi jo vidaus, jo širdies arba omenies turiniui, Todėl žemo būdo žmogus nekenčia kilnaus tu­rinio knygų.

Bet aišku yra kiekvienam, kurs raštas žadina skaistumą. Kad, su atsidėjimu skaitant, pasidaro ramu, kad kyla palaiminimo jausmas, užteka viduje skaisti šviesa, tuomet žinoki, jog Aukštybė taria su tavim. O su ja kartotinai susieinant, tokį raštą skaitant, ji iš lengvo išplauna visą nešvarumą, išneša iš širdies visą gašlumo dirvą. Pagaliau ir nebėra nė galima dar manyti ir geisti, kas nešvaru, ne­dora, bjauru. Naujas tad esti žmogus.

O tokiu jis tuomet kuo greičiau tampa, kad jis nebeparimsta nė valandėlės prie to, kas neskaistu. Prie ko jis sustoja, tą jis augina. Nuo ko jis kreipiasi, tas nyksta. Todėl, norint skaistybės, reikia draugauti su tuo„ kas skaistu.

Bet kur tokių raštų? Kur tokių žmonių? Kaip maža tejaučia žmonės, ypač rašytojai, kaip lengvai nusidėti galima prieš kitus žmones. Kurs nori būti veiksnys plačiame žmonių gyvenime, turėtų kiekvienu veiksmu, kiekvienu tartu bei rašytu žodžiu tik apreikšti, kas teisu, gražu, ge­ra. Bet ką tūli daro, ypač rašytojai? Ne žmonių gerovė, ne jų labas jiems rūpi, tik plačiausias pasklidimas jų ga­minių, kurie nėra gaivingi vaisiai, bet nuodai. Sunku to­dėl aukšto, skaistaus ir skaidraus turinio raštų gauti. Mes apskritai dar neturime daug raštų. Nors lietuviai negamintų tokių niekuomet, kurie bjaurina jų brolių ir seserų sielas! Rašykime, kas juos skaidrina ir skaistina!

Dargi turėdami gerų raštų ir draugaudami su skaisčiomis mintimis, nelengva pasilikti skaistybėje. Mat kūno gyvenimas turi savo laikus. Jo linkimai sukyla ir atslūgs­ta. O toks jų sukilimas ir sušaukia jusmus, jausmus ir geismus. Tuomet reikia atsargiam būti. Ir kartais sukyla kova viduje. Bet kurs neatgrysdamas draugauja su skais­čiomis mintimis, tam netrukus tenka laimėjimas. O ne tuomi, kad jis bus gundymus apveikęs, bet kad jis iš jų­jų visiškai išaugęs bus ir stovės viršum jų visų. Ir kūno linkimai nors prisimins, o pasidarys reikalavimais, vis dėl­to nebeprikels gašlumo minčių. Ir kūnui, ir sielai pasilieka smagusis jausmas tikro žmoniško vyravimo savo gyvatoj.

Toks žmogaus išaugimas iš paprastojo nešvarumo nėra akies mirksnio dalykas. Jis kartais trunka ilgus metus. Bet jis gal ir greičiau įvykti. Kurs ir nė maža neišeina iš skaistybės skritulio, bet, į jį įstojęs, visuomet jame ir pasilieka, tas jame greičiau tvirtėja. Ir skaistumas iš jo nebėra išplėšiamas, jeigu žmogus pats jo nežudytų savo širdyje.

Labai daug reiškia skaistumas ir pačiam žmogaus kraujui. Tasai visai kits yra, būtent sveikesnis, gyvesnis, skais­taus negu neskaistaus žmogaus gyslose. Todėl jau iš gimi­mo matyti, koks žmogus yra. Jis atrodo tartum šviesesnis, kilnesnis ir vaiskesnis. Skaistus žmogus bus visumet ir teisus, ir geras. Tai reiškia, toks žmogus mano ir nori, kas gražu, teisu, malonu. O žmogaus dvasios ir sielos bū­tis spindi visumet iš kūno. Tai, rodos, turėtų kiekvienas žinoti. Tik labai retai žmonės tai tepastebi. O jei jau, tai vos tenumano, kodėl šis ar tas, ši ar ta taip atrodo.

Pasirūpindami skaistumu, mes ne vien save keliame, bet ir būsimus savo vaikus. Patys daugiau iškopę iš nešvarumo, vaikams bus lengviau skaisčiai gyventi. Ir taip nuo kartos į kartą skaistybė augs, kol pagaliau nebus pasiekta toji būtis, kad vaikai gims iš pačios skaistybės ir gaminimas bei gimdymas nebebus nešvarumo dalykas.

Kokie tad bus tie žmonės ir tie vaikai! Sveikata ir skaistybė žydės ant jų veidų, spindės iš jų akių! Žmonės bus kūno ir dvasios milžinai. Bus savo prigimties ir visos gamtos valdovai.

Visi vargai, visa nepalaima, visos ligos, visos nedorybės bus išnykusios. Nauja bus visa žmonija. Oi, kad Lie­tuva vaikščiotų šituo keliu pirmoj eilėj! Neštų ji tad palaimos ir išvadavimo vėliavą savo rankose. 

 

 


 

ASMENS GYVATA IR GAMINIMAS

 


 

KŪNO PROTAS

Kaip jau kartą minėjom, žmogaus asmuo nėra vienopas dalykas, bet tikra sąstatų sąstatą, kurių regimoji yra kūnas. Jis yra sau atskira gyvata ir gyvena visai ypatin­gais dėsniais. Dargi nėra ir jis vienopas. Susideda jis iš kaulų, raumenų, gyslų, dirgsnių ir iš kitų dar sistemų. Bet visa tai šišon ne taip svarbu. Veikiau reikalinga supras­ti, kad kūnas yra gyvata. Tai reiškia, kad jis gyvas da­lykas, kurs savaip gyvena ypatingame gyvybės skritulyj.

Žmogus labai mielai giriasi esąs visame pasaulyj ta asmenybė, kuri visa geriausiai žino ir supranta. O tai ne visai sutinka su teisybe. Augmuo, paveikslui, savo lapelius ir žiedus skleidžia, kad reikia stebėties. Jis turi ypa­tingą savo protą. O visai tokį jau protą turi ir žmogaus kūnas. Tasai yra regimai sau gyvis šalia paties žmogaus.

Kūnui duodamas maistas. Jis jį priima burna ir skilviu ir savaip suvartoja, visai neatsiklausdamas paties gudraus žmogaus. Iš maisto kūno protas naujina ir tarsi jaunina kūną ir išlaiko jį sveiku, gražiu. Jis rūpinasi, kad tasai kuo ilgiau patektų. Ir dirba niekumet nepadarydamas klaidų. Aiškiai matyti, kad jis dirba sekdamas tikrus gyvybės dėsnius.

Žmogus pats to kūno proto darbą vos tik tenumano. Ir tiktai jam kitaip pasielgiant, negu kūno protas reikalauja, paveikslui, neduodant kūnui maisto, gaišinant jį jo darbe, kūno protas žmogui prisimena ir grumzdžia jam kūną paimti. Kūnas pradeda pasilpti, sirgti, liaujas žmogui tarnavęs.

Žmogus turėtų gerai šitą įsikalti: Jeigu patsai netrukdys kūno proto, taip kad tasai galės ramiai atlikti savo darbą, tuomet nebus ligos. Kad žmogui yra kaulas lūžęs, gydytojas sudeda kaulo galus ir gerai aptvėręs laukia, kad kū­no protas tuodu galu naujai suželdintų. Sako jį lau­kiant, kad prigimtis gydytųsi. Toji visumet ir gydosi. O jeigu žmogus jos netrukdytų tiek savo paikumu, jis ka­žin kaip ilgai turėtų sveiką kūną ir jo gyvenimas patektų kažin kiek metų.

Kūno protui paliepti arba jį valdyti paprastasis žmogus negali. Kūno protas tarsi taip toli stovi nuo jo, kaip saulė — nuo žemės. Žmogus galėtų daryti ir veikti, ko jis nori, saulės jis nepajudintų, neišverstų jos iš jos tako. Bet nieko jis nepasieks, neatsižiūrėdamas į saulę, nors ka­žin kokius gudrius mokslus prasimanytų visokiems sma­gumams įsitiekti. Vis bus jam geriau, kad gyvens dėsniais, pagal kuriuos saulė savo gėrybes apreiškia. Visai tokiu jau būdu žmogus turėtų su kūno protu pasielgti. Nega­lima nieko padaryti prieš jį.

Ir labai jis atrodo nuostabus, kad akyliau jį pasižiū­rime. Koks jau ypatingas yra jo veikimas tame, kad jis kiekvieną maisto dalelę nuveda į tikrąją jos vietą. Ausį, akį, smegenis, kaulus, raumenis, gyslas, dirgsnis, plaukus, nagus, visus jis aprūpina gražiausiu būdu. Kas kūnui ne­betinka, tą jis meta laukan, o kas tik ir bet kaip dar tinka, tuo jis prireikus naudojasi labai gerai.

Jis gamina kraują ir nuleidžia jį, kur jis reikalingas. Nėra kūno dalelės, kurią jis pamirštų. Bet kur pasidarius nuostoliui, jis tuojau žiūri jį visu kuo atpildyti. O neturėdamas nieko per viršų, jis kitoms kūno dalims tiek atitraukia, kiek tiktai galima, jeib išliktų kūnas savo vi­satoje. Tačiau nerūpi jam tiek atskira kūno dalelė, kaip visas kūnas ir jo esimas. Ir kol nėra pavojaus kūno išlikimui, kūno protas kūnui nutraukia jėgų ir maisto, jeib tuo papildžius pasidariusią spragą. Ir juo naudingiau yra kai kuri kūno dalelė viso kūno išlaikymui, tuo daugiau jis ja rūpinasi. Tarsi jis kūno gyvatoj lygintų ir svarstytų vis vieną dalyką prieš kitą.

Šitą kūno proto darbą žmogus turėtų kiek tiktai galėdamas ištirti. Tuomet jis to proto darbo nors neapsunkintų ir nepasidarytų jo priešu. Kūno protas yra labai lėtas. Jis nesiginčija, dirba tolyn kaip dirbęs, pasitenkindamas kas kartą vis menkesniu, kol pagaliau nebetenka reika­lingojo materialo kūnui išlaikyti. Tuomet kūnas pranyksta.

Todėl būtų labai gera, kad žmogus ne vien saugotųsi prieš kūno protą pasielgti kūnu, bet kad jis tą protą dargi šelptų. Smagumas kūne būtų tad nepaprastas. Ir svei­kata žymiai stipri. Patektų žmonės daug daugiau metų negu mūsų laikais ir susilauktų sveikų vaikų ir ainių.

Tuo tarpu retai kurs žmogus tegyvena su savo kūnu visiškai taip, kaip tojo protas tai reikalauja. Dargi ir gy­dytojų ne visi žino, kaip reikia jį atboti. Ir todėl yra tiek ligų ir tiek vargo žmonėse, kaip jų nerasi apsižvalgyda­mas po kitus gyvius. Žmonės būtinai turėtų geriau savo kūną pažinti, jį ir visa savo asmens gyvatą permanyti. Gyventų jie daug smagiau ir palaimingiau. O kas dar svarbiau: gyventų jie, kaip tai pridera žmogui. Mat tasai stovi visame pasaulyje pirmoj vietoj.

 

 


 

KRAUJAS

Svarbiausioji kūno proto įmonė savo tikslams pasiekti yra kraujas, būtent tas skystimas, kurs teka gyslų takais visame kūne. Labai jis yra ypatingas. Jau senovėj žmonės žinojo, kad jame gludo tikras slėpinys. Todėl kraujas būdavo naudojamas šventiems ir kerėjimo dalykams. Sa­koma tiesiog gyvybę esant kraujuje. Tikra yra, kad kūno protas juo kuo aiškiau apsireiškia.

Mėginant kraują, kaip šių dienų mokslininkai tai daro, pasirodo, kad jis susideda iš kraujo vandens ir iš la­bai daug ir labai mažų kraujo krislelių. Tųjų yra dvejopi: balti ir raudoni. Jų skaičius sveikame kūne pasie­kia ne tik milijonus, bet bilijonus, tai esti milijonų mili­jonus. Labai jie svarbūs kūno gyvatoj. Kokie yra kraujo krisleliai, tokia yra kūno sveikata. Todėl būtinai reikalinga turėti tikrą tų krislelių skaičių ir turėti juos geriausiame padėjime.

Esant daugiau baltų negu raudonų krislelių, žmogus ligotas, bet, esant daugiau raudonųjų, žmogui pasidaro kitas pavojus, būtent sąnarių veikimo sustojimas, arba, kaip sakoma, žmogus ištinkamas stabo. Bet yra tai dalykai gydytojų žinios.

Žmogui daug badant * ir trokštant, tie krisleliai labai maži pasidaro, o jam daug valgant ir geriant, jie šauniai didėja. Bet sveikatai geriausiai tinka vidutinis didumas.

Dar yra žinotina, jog tie krisleliai nesidaio tiesiog iš valgio ar gėrio ir vyriausiojo žmogaus maisto, būtent oro. Kraujo krisleliai patys maitinasi visu tuo ir auga bei di­dėja gerai pasimaitinę. Toliau minta ir auga iš jų visas žmogaus kūnas.

Sako, kiekviena liga iš to paeinanti, kad tie krisleliai nėra gerai maitinti. Todėl reikią juos tuo gerai aprūpinti, kas jiems būtina, tai esti geru maistu, oru, šviesa. Bet jie patenka į blogą padėtį ir tada, kad žmogus savo pasielgi­mu jų gyvybę gadina, kad jis, paveikslui, nuodų nuryja arba jų į kraują tiesiog įsilieti leidžia, arba kad jis savo pageidimams daugiau iš jų reikalauja, negu jie savo gy­venimo dėsniais atlikti įstengia.

Berods jie nėra silpni. Patys jie labai yra galingi ap­sivalyti, kad jie negeru maistu arba kitu kuo apteršti. Jų apsivalymas tuo apsireiškia, kad jie ant kūno odos viso­kias spungiutes, visokius puškus išvaro. Kraujas tuojau verčia laukan, kas jame nešvaru. Ir žmogus neturėtų tą jo darbą pasunkinti, šašus ir t. t. aptepdamas visokiais tepalais — vaistais, bet mėginti kraują maitinti tyresniu valgiu ir oru ir jį gelbėti jo apsivalymo darbe. Tinka tam geriausiai kartotinas nusimazgojimas ir prakaitavimas.

Viena baltųjų kraujo krislelių rūšis yra pirm visų ypa­tinga. Tie krisleliai vadinami ėdikais. Jų uždavinys yra labai įstabus. Nuolatai jie plaukia kūne, be paliovos keis­dami savo pavidalą. Į kūną įsmegus pašinui, ligų diegams ar šiaip kam, kas jį gadina, tuojau jie didžiame skaičiuje ir labai greitai plaukia ton vieton, kur įsibrovėliai ran­dasi. Ir su didžiu smarkumu jie tą vietą apsiaučia, ją tie­siog apgula ir pradeda, kiek tik įstengdami, anuos neti­kėlius ryti. Jeigu to padaryti negali, tad jie laiko juos apspitę ir iš lengvo visai apkala.

Berydami įsitošusius į kūną nuodus, jie berods ir patys kartais apsiryja ir miršta apsinuodiję. Tuomet žmogui pavojus labai didis. Todėl jis visumet turėtų tiems naudingiems rijikams-ėdikams jų triūsą kiek tikt galima pa­lengvinti. O tad visų geriausiai tuo padaroma, kad įsibrovėliai kuo greičiau iš kūno išvaromi.

Lengva berods yra įlindusį pašiną iš kūno ištraukti. Retai tebus reikalinga jį išpjauti. Bet kad nuodų į kūną įsilieja, kad ligos diegai įsiskverbia, tad sunkiau tai pašalinti. Tačiau šiandien žinoma, kaip tuomet save gelbėjus.

Kad kas kenksmingo arba nuodingo į kraują įeina, tuoj atsiranda karštis. Yra tasai žymis, jog kūnas dirba apsivalyti, gelbėties norėdamas. Tuo laiku kūną šildant, minėtiejie baltiejie kraujo krislai, ėdikai, geriau įstengia su­ėsti ir pašalinti kenksminguosius nenaudėlius, kurie į krau­ją įsitošę yra. Bet ši šiluma neturėtų kilti per 40 °C (Prof. dr. Rolly, Mūnchen. Medec. Wochenschrift, 1909, 15.) Di­desnis karštis alsina ėdikus.

Prakaitu iš kūno išmetami nuodai ir kenksmingi da­lykai, ir jis gali savaip gyventi ir patvirtėti.

Kiekviena liga, kuri karščiu apsireiškia, tokiu būdu gydoma. Seniau, gal kartais ir šiandien, vieni antri gydyto­jai, nepermanę geresniojo žinojimo, tikėjo pašalinti ligą slopindami karštį, „drugį“, ypatiškais vaistais. Šiandien, geriau žinant, kas kraujuje atsitinka, jau pažangesniųjų gydytojų pradedama kitaip gydyti. Yra aiškiai suprasta, kad ligos karštis yra kūno apsivalymo darbas. Karštį slopinti reiškia nuodus palikti kraujuje. O tad kūnas tegali tik pasveikti, jeigu tų nuodų nėra la­bai daug. Kūno apsivalymo darbas, pasistengimas išgyti tiesiog silpninamas. Bet ko nepadaro kartais žmonės ne-žinėliai!

Prityrę ir gero žinojimo gydytojai todėl pataria, ligos karščiui užėjus, atsigulti į lovą, jeib kūnas neatvėstų, odos skylutės atviros liktus. Labai svarbu ir yra, kad viduriai tuštintus. Be to, yra būtina šiltame vandenyje maudytis nuolat šiltesnio vandens pripilant. Po to ligonis turi būti greitai į vilnonę klode šiltai įvyniotas, kad kuo smarkiau prakaituotų. Labai reikia saugoties atvėsti.

Visi tie, kurie dažnai maudosi ir nuogi ore lankstosi, labai lengvai prakaituoja ir todėl lengviau išmeta iš kūno, kas jam netinka, kadangi jų odos skylutės praviros yra, o ne užakusios, kaip nesimaudančių žmonių.

Kraujas, kurs teka per visą kūną, jį ne vien apgina, bet jį ir stato, ir aprūpina visu tuo, kas jo gyvenimui reikalinga. Visokių syvų ir šlapumų jis privalo. Burnoj turi būti jų, jeib valgiai suminkštėtų skilvyje, jeib jie galėtų būti suvirškinami. Nariuose reikia tepalo, jeib sąnariai lengvai judėt galėtų ir t. t.. O visus tuos skystimus kūnui teikia kraujas.

Tūli jųjų, kraujuje pasidarę, turi greitai iš jo būti metami. Jiems pasiliekant jame, jis tampa nesveiku. Imkime tik ir srutą. Inkstai ją traukia iš kraujo. Iš jų ji sutvysta pūslėj. O tajai pilnai esant ir srutai neišleidžiant, toji sunkiasi atgal į kūną ir tasai apsinuodija, iš ko žmogui pasidaro mirties pavojus.

Šlapumas, kurs gelba suvirškinti valgius skilvyje, taipo jau iš kraujo pareina. Skilvis jį iš ten tarsi traukia. O tam reikia laiko. Todėl netinka vis iš vien ir per daug valgyti. Žmogui nevalgant ir negeriant laiku ir saiku, skilvis negali turėti tinkamo ir užtenkamo skystumo, kurs valgius tirpdytų geram suvartojimui. Ir todėl žmogus, kurs be saiko valgo ir geria, nėra sveikas, nors jis ir atrodytų storas, drūtas.

Daug dažniau žmonės serga todėl, kad jie per daug valgo, negu dėl išalkio. Mažai valgyti, bet valgį ge­rai sukramtyti ir ilgai burnoj vartyti yra patarimas, kurį protingi gydytojai žmonėms vis iš nau­jo kartoja.

Bet iš kraujo paeina ne tiktai kūno gyvatai netinkami dalykai, kurie turi būti išmetami, ir ne tiktai tokie, kurie vartojami skilvyje, tulžyj ir kitur kūno reikalams, iš krau­jo paeina ir tai, kas reikalinga yra pinkliausiems ir nuostabiausiems kūno prietaisams. Turbūt lengva bus numa­nyti, kad geriausios ir brangiausios kraujo jėgos yra nau­dojamos statyti ir naujinti opiausioms ir lepiausioms kūno dalims. Labai nuostabus tas darbas yra, kuriuo iš kraujo košiama, paveikslui, ta materė, iš kurios smegenys auga.

Iš viso, kas šišon apie kraują pasakyta, suprantama turbūt, koks ypatingas veikimas nusiduoda kūno gyvatoj. Vienok tai yra tiktai tat, kas lig šiol pasidarė prieinama tyrinėjimui. Visa, kas atsitinka dirgsnyse, yra mūsų dienų mokslininkams dar kuone visai paslėpta. Apie tai, kad jausmų-geismų ir minčių gyvenimas atsitinka visai kitoj gyvatoj, nuo kurios dar ir dvasios-sielos gyvybę reikia skirti, vos silpnas numanymas yra įgytas. Mat netgi tai, kaip, ligos karščiui užėjus, reikia pasielgti, tūliems nėra žinoma. Todėl šišon plačiau padėjau tą mokslą, kurs kiekvienam žmogui žinoti reikalingas. Suprantamas dalykas, kad sunkioj ligoj reikia kreiptis į aukštus mokslus išėjusį gydytoją. Bet visa pasiskaičius ir apmąsčius, nereikia pamiršti, kad šišon minimas kūno gyvenimas stovi nuolatai po veikimu jausmų-geismų-minčių ir pagaliau po dvasios-sie­los priežiūra. Tai palaikant omenyje, galima tad sakyti, kad visa kūno gyvata išlaikoma krauju. Iš jo ji minta, iš jo ji statoma ir tvarkoma. Juo ji ir apsisaugoja. Ir labai svarbu tai gimties dalykuose.

 

 


 

GAMINIMO JĖGOS

Iš kraujo nesidaro tik tai, kas patį kūną išlaiko, bet ir tat, iš ko paeina naujam žmogui kūno pradžia, iš ko žmogaus giminė auga. Yra tat lyg visai kits kraujo uždavinys. O jis ne menkesnis, bet beveik dar nuostabesnis už pirmąjį. Jis atsiranda, kūnui prinokus, ir dingsta, jam pasiekus aukštą amžių.

Iš kraujo pradeda košties gaminimo syvai ir jėgos. Vyrui tai nusiduoda pautuose, moteriai – jos įsčiose. Abiem paaugus, tos jėgos čia susitvenkia ir sunkiasi vyriškam į sėklos rykelius, kurie randasi po pūsle. Iš čia jie tad gali išsilieti.

Žiūrint į žmogų kaip į augusįjį pavidalą, visai atvira yra, kaip jis prilygsta augmenui. Ir tam reikia pasiekti tikrą didumą ir pilnumą, tad jis ne vien ilgiau išminta ir auga, bet ir neša vaisių, kurie duoda pradžią naujam augmens pavidalui. O laikui praėjus, šis apsireiškimas dingsta, augmuo dar gyvena, tik pagaliau ir pats pranyksta.

Bet žmogus nėra tiktai augmuo. Tą kiekvienas gyvai atjaučia. Jis yra gyvis visai sau atskiras nuo kūno gyvatos, bet susidėjęs su ja regimame pasaulyje apsireikšti. Be kūno jam to nebūtų galima. Niekas jo nepastebėtų. Ir nė vienas jo veikimų nepadarytų jokių varsmų šiame pa­saulyje. O žmogus regimai yra labai galingas čia veiksnys.

Kūno gyvata yra todėl labai reikalingas dalykas pasaulio kūrybos reikalams. Ir, jai esant pasaulio kūrėjo darbu, ji turi būti aukštinama. Dėsniai, kuriais ji išlieka, yra būtinai atbotini. Šventasis Pranciškus iš Asisių todėl taipgi pataria rūpinties savo brolių kūnu, jam duodamas asiliuko vardą – asiliuko, kuriuo ir su kuriuo žmogus per amžių keliauja.

Bet grįžkime prie gaminimo jėgų. Daug jų susitvenkus minimuose rykeliuose pasidaro kūne ypatingas jausmas. Paprastai manoma, tai esąs prigimties reikalavimas ir žmogus turįs jį patenkinti gimties gyvenime. Vienok tai klai­da. Žmogui neklausant to reikalavimo, tasai iš lengvo dingsta. Minėtosios susitvenkusios jėgos vėl sunkiasi atgal į kraują visai taipo jau, kaip ir nuodingieji šlapumai, kurie turi būti išmetami.

Tikt gaminimo jėgos nėra nuodingos. Jos yra tiesiog kraujo sveikata. Tai, rodos, ir silpnutis turi suprasti. Ir grįždami j kraują, jie žmogaus kūno gyvatą tegali tik dar gaivinti. Todėl žmogus, saikiai gyvendamas gimtimi arba visiškai nesekdamas gimties reikalavimų, yra visumet labai geros sveikatos. Ypačiai atsižymi jo dvasia savo skaid­rumu ir galingumu. Sako, būk gaminimo jėgos, atgal įsi­sunkusios į kraują, vartojamos smegenims maitinti. Saikusis jaučiasi visumet labai smagiu. Jam lengvai galima pakęsti visus gyvenimo nelabumus, ir jis pasilieka visumet ramus, širdingas, jo ūpas geras, gražus, giedras.

Žinau labai gerai, kad yra ir gydytojų, kurie sako, kad nesveika atsisakyti nuo gimties smaguriavimų. Negaliu su jais ginčytis. Tegaliu pasakyti, kad jie tobuli nežinėliai. Tokiu pat būdu galima tvirtint, jog girtuokliui nesveika liautis girtauti. Teisybė, kad kas į kokį paprotį yra įsigyvenęs, tas iš to negali ūmai išeiti be pavojaus. Bet nieko nesako tai apie pamatinį, būtent prigimties padėjimą. Žinoma berods, kad nelygūs tame atskiri žmonės ir kad vienam sunkiau, kitam lengviau bus susivaldyti. Bet nė vienam nėra tai žalinga. Priešingai, iš to išeina tik­tai tat, kas gera.

Iš kraujo netrukus tvenkiasi naujos gaminimo jėgos. O lengva suprasti, kad jos turi būti geresnės, kadangi kraujas yra seniau susitvenkusiųjų gaivintas. Su senes­nėmis gaminimu jėgomis kraujas stiprėjo, pasilaikydamas geriausią materialą, ir tapo galingu dar geresnėms jėgoms išduoti. Ir taip žmogus, geriausias augimo ir sveikatos jėgas savo kūnui palaikydamas, patsai stiprina savo sveikatą, o kaip sakoma, ypačiai smegenys labai galingomis tampa.

Visai atitinkamai darosi tie dalykai motriškųjų kūne. Jų gaminimo jėgos yra berods kitokios negu vyriškųjų. Tik pamanykime, kad motriškasis kūnas turi savo laikus. Kūno jėgos motriškajai tarsi nyksta. Kraujas plūsta iš kūno ir tad vėl sustoja ir pildosi. Kūnas atsigauna. Visa tai stovi sąryšyje su išnokimu vaiselio (kiaušelio), iš kurio naujas žmogaus kūnas gali tapti.

Iš to motriško kūno gyvatos bangavimo aiškiai yra matyti, kaip labai motera rišta prie gimties. Ji yra tarpininkė tarp gyvosios žmonių kartos ir būsimosios, gimtinosios. O šitos savo būties ji negali apversti. Ji tegali suardyti tą tvarką ir savo kūno gyvatą griauti.

Bet ir kitaip dar moters gyvenimas apsireiškia. Tik tam suprasti reikia žinoti vienas dalykas. Labai dažnai tikima, kad jausmai, geismai, mintys ir visa sielos bei dvasios gyvybė pasidaranti iš kūno judėjimų. Nėra tam jokių prirodymų. Ir todėl labai garsus gamtos mokslininkas tvir­tina, kad niekumet neišmanysime, kaip iš kūno, iš nesąmoningumo gali sąmoningumas atsirasti. Menu šišon gar­sųjį Du Boiis-Reymond. Išmanymo kritika ir labai aiškiai išdėsto, jog taip manyti, kaip viršuj minėta, yra tik reiškinys silpno proto. Vien yra manyti, kad materė veikia į dvasinę padėtį, ir antraip.

O į veikimą dvasinio žmogaus gyvenimo reikia mažumą atsižiūrėti. Galima paprastai tokį čia laką pa­stebėti. Kai kurs kūno padėjimas tampa žmogui žinomas kokiu nors būdu. Iš to pasidaro mintis. Toji žadina geismą, ir tasai veikia į kūną, jį judindamas arba jo padėjimą keisdamas, tai reiškia, kraują arba šiaip kūno sultis blaš­kydamas, čia ar ten sutvenkdamas. Visai regima yra, kaip ūpas į kraują veikia ir jį kartais visai perkeičia. Sako tūli žinovai, jog ūpas, geismas tiesiog virsta krauju arba šiaip kūno syvų.

Šitie dalykai ir pastebimi gimties gyvenime. O jie ypačiai svarbūs motriško kūno gyvatoj. Motera prigimties tarsi verčiama apsisaugoti nuo visų gimties erzinimų. Kuo dažniau tie atsitinka, tuo daugiau dingsta jai gimties jėgos ir tuo kraujo sveikata ir kūno stiprumas. Motriškosios pasidaro užgaulios, ūpingos ir tad gašlios. Bet svei­ko gimties reikalavimo nėra. Nėra todėl ir tikro smagumo gimties gyvenime. Ir nėra tikro moters gražumo.

Kaip jau kartą sakėme, moters gražumas pareina iš jos skaistumo. O su juo kartu nyksta ir jos gimties jėgos. Moters skaistumas yra brangiausias jos turtas. Yra jis tarsi jos gyvybė arba net jos siela. Gašlios moteros todėl neturi ano sielos malonumo, kurs taip labai laimina mažus ir didžius. Tiktai skaisčioji motera yra tikrai graži, maloni ir mylima.

Gimtis daug giliau yra moteroj sumegzta su jos asmenybe negu vyre. Todėl dar blogesnių išvadų negu vy­ro turi moters pasileidimas. Vyro sveikata nyksta, jo pro­tas pasilpsta, ir pradingsta jo gaminimo jėga. Bet motera žymiai trumpinasi amžių ir neretai nustoja proto.

Pasileidėlių likimas, rodos, yra šiek tiek žinomas. O nesaikios moteros visokių ligų yra kankinamos. Beveik visos taip vadinamos moterų ligos paeina iš gimties netvarkumo. Tik nėra tai visiems žinoma. Per labai yra žmo­nės įpratę gimtimi gyventi kaip ūpas liepia, tarsi to rei­kalautų patys prigimties dėsniai.

Nurodymai į žmones, kurie nesaikiai ir šiuo žvilgsniu gyvena, o tačiau sveiki yra, nieko nereiškia. Gali būti, kad tai yra išimtis. Mat žmonės nelygūs. O tad ir reikia to atsiminti, kad ne tuoj ant daikto ir pasirodo pasielgimo žala. Prigimtis stengiasi kiek tiktai galėdama prieš netikusįjį žmogaus veikimą, norėdama savo darbą lig galo pratęsti. Ir žmogus turėtų pagaliau suprasti, kad kūno gyvata yra sau gyvis, kurį žudyti jis neturėtų leisti savo geismams.

Visai nėra abejonės, kad žmogaus kūnas ir kraujas išlieka kuo sveikesnis, juo rečiau žmogus tarnauja iš gim­ties kilusioms ir augintoms kraujo vėtroms. Visos geriau­sios kūno jėgos jame pasilieka ir tvirtina bei stiprina jo sveikatą. Moteros su savo maloniu skaisčiu atrodymu tiesiog žymiomis pasidaro. O kad tokie žmonės gamina kūdikį, tad tasai tikrai turi būti sveiko kūno, kadangi gamintas iš geriausiųjų ir sveikiausiųjų tėvo ir motinos gaminimo jėgų.

Kaip žinoma, gyvuliai, kurie retai teprileidžiami, atsiveda ir stipriausius, sveikiausius vaikus.

Antraip vėl, kad gaminimo jėgos, joms vos susitvenkus, išliejamos, kraujas negali tuoj gaminti kitas, taipgi geras. Jis bando berods tuojau jų nuostolį atitaisyti ir nu­traukia maistą kitoms kūno dalims. O privalydamas jo geriausioms jėgoms, jis jį nutraukia brangiausiems ir opiausiems kūno sąnariams. O tik negali tokias jau geras jėgas gaminti. Todėl žmonės, neišaugę paleistuvaudami, pasilieka silpnapročiais visą savo amžių. Bet ir išaugą patvirkėliai praranda savo manymo skaidrybę ir galybę.

Tat plačiai nė nėra žinoma. Sunku tam, kurio protas silpnas yra, tikrą išmanymą sužadinti. Bet, rodos, iš viso to, kas šišon pasakyta, turi pasidaryti nors numanu, kaip gyventi reikia. Nėra norėta žmones bauginti. Baimė nepadaro nė vieno geru. Gal kad kartais nuo blogo pabaido. Bet norima tikrą šių dalykų supratimą priruošti. O tam ne tiek svarbu pamatyti didįjį žmonių apsirikimą, kiek gyvai atjausti, kad gimties gyvenimas yra tikrai nuosta­bus, aukštas dalykas, kurs pasiekia pat kūrybos gylybes. Ir kad jis yra kupinas palaiminančių slėpinių. Tik apie tai kalbėsime toliau.

 

 


 

GAMINIMAS IR DORA

Šišon nebojant to, kas patlab minėta, svarbios kelios dar mintys. Labai greitai paklausiama, kas dora ir kas nedora gimties gyvenime. Ir norima dorą paremti kokiais įsakymais. Tai šišon griežtai atmetama ir atsižiūrima vien į tuos dėsnius, kuriais Apvaizda tvarko gyvenimą.

Gimties gyvenimas yra doras, kad jis seka savo tikslus. O tasai tėra vienas, būtent gaminti. Be to tikslo gimtimi pasimėgti yra nedora, nors būtų vyras ir motera šven­čiausiu būdu apsivedusiu.

O mūsų laiku, ypačiai šaukiamos kultūros šalyse, žmonės nenori vaikų, bet nori gimties smagumynų. Aišku, kad, abiem gimtim taip susidedant, abi prieš dorą nusi­žengia. Apsivedusiųjų ir nevedusiųjų padėjimas čia jokio skirtumo nepadaro. Vien, kad žmonės nekalba apie apsi­vedusius.

Berods kalbos gana daug reiškia, nors jos gali būti ir neteisingos. Bet gaminimo jėgų silpninimas tikrai ir apsi­vedusiems nusiduoda. Sako prityręs žinovas, kad gašlumo vėtroj pailsta kraujo krisleliai ir kraujas nuvargęs tik slenkąs gyslose. Tūli kraujo krisleliai net numiršta ir plaukia kaip lavonėliai kraujuje. Juos reikia išmesti, o tam suvartojama jėgos.

Nenorint, kad būtų vaisiaus užmezgimo, naudojamos visokios įmonės. Dažniau tuo, kad neatliekamas gimties veiksmas. Iš to išeina moterai dirgsnių užgavimas, vyrui sėklos takeliuose susikaupimų, iš kurių pasidaro nesvei­kumų, kurie ne kartą silpniems gali būti džiūsnos prie­žastimi.

Kraujas minėtų krislų lavonėliais kas kartą apsinuodija. Ypatingas tokių žmonių kvapas, kurs aiškiai primena puvimą, pareiškia, kame dalykas. Žinoma, kad geros svei­katos žmonėms nėra tiek kenksmo, kiek silpniesiems. Bet silpniejie kaip tik daugiau linksta gašlavimui. Jie geismų lengviau užgaunami. O kaip jau sakyta, kuo daugiau – jauniejie, kurie smegenis priveikti turi sunkiais mokslais.

Yra čia tokių, kurie nevedę turi savo, kaip sako, mylimąją nežinodami, ką tai reiškia. Toji negyvenanti su kitais ir todėl jie lieka apsaugoti nuo bjauriųjų paleistuvavimo ligų. Teisybė. Ir apie tas ligas šišon nė nekalbu. Yra tai bjaurūs dalykai, kurių, rodos, lietuviai ir lietuvai­tės savaime saugosis. Tačiau ir taip dviem gimtyje susidedant be gaminimo tikslo, sveikata negali pasilikti, ko­kia ji būti turėtų. Gaminimo jėgos silpninamos ir silpninamas visas kraujas, visa kūno gyvata.

O kaip juodu tiki viens antrą mylinčiu! Mylisi norė-damu viens antro būti visam amžiui. Bet kas ta tariamoji jų meilė? Vienas teikia antram smagumo! Berods! Iš tikrųjų vienas antrą ir silpnina. O kad ir atsigauna kūnu du, abiem esant sveikiem, vis dėlto aišku, kad vartojamos gaminimo jėgos kitiems tikslams. Ne žmogus žmonai, ir antraip, teikia džiaugsmo, bet jų kūnai. Berods abu to nori. Iš to jiem abiem tiek palaimos žadasi. Ir lyg tai ir jaučiama. Bet nėra tai ilgam. Kas kartą daugiau pasidaro gimties patyrimas kūno dalyku. Ir žmogų du pasilieka viens antram svetimu.

Palaima tepaeina iš to, kad žmogus, tai yra jo dvasia-siela, kitam apsireiškia. Bet galima tai tėra tiktai, kad žmonės pasilieka jausmingi dvasios-sielos dalykams. Gimties smagumai yra brutalūs dalykai. Ir jie žudo tiesiog ne tik gaminimo jėgas, bet ir galimybę sieloms pasijausti, susieiti.

Be to, rišasi su netikusiu gaminimo jėgų vartojimu kitas dar dalykas. Paprastai manoma vien tat esant, kas regima, girdima ir t. t. Bet mes esame asmenybės, kurios giliai gyvena gyvybės jūrose. Kiekvienas mūsų širdies judėjimas sukviečia gyvas sroves ir jas sutelkia aplink žmogų. Todėl galima sakyti, kiekvienas žmogus yra sau pasaulis.

Atsiminkime, kad ir tikt geismų gyvenimo! Vieną kartą geismą patenkinus, jis netrukus kuo galingiau sukyla. Yra jam tarsi jėga augusi. Išmintingiejie sako, joj žmogus esąs susitelkęs, savo geismams tarnaudamas, gyvas jėgas. O tos įsikimbančios į jį. Jos yra, taip sakant, gyviai ir sudaro ypačiai apie gašlų žmogų visai jaučiamą orą.

Tas oras yra kuone visai tas pats prie visų, kurie gaminimo jėgomis naudojasi vien tik savo geiduliams paten­kinti, vis tiek, ar jie apsivedę yra, ar ne, ar jie sau vieni, ar pore gašlauja. O šis oras, parėjęs iš noro, kurs krei­piasi prieš gyvybės dėsnius, prieš kūrybos tikslus, krei­piasi ir prieš žmogų patį. Ir negali būti kitaip. Tai turėtų pasidaryti aišku.

Todėl vien tegali būti dora gaminimo jėgas naudoti jų tikslams. O kad du abiejų gimčių žmogų labai mylisi, tai teturėtų tikt mėginti, kas jų meilė iš tikrųjų yra. Jeigu ji bus tikroji, juodu gražiai galės gyventi ir be gimties naudojimo. Jie taip neardys kūno gyvatos ir bus žmonės, kurie gyvens, kaip Dievas liepia. O jeigu iš jų gims vaikų, tie jie bus savo tautos žiedai. Tokius dalykus, akyse atsmindamas Lietuvos tautos, rašau šitus išguldymus. 

 

 


 

TĖVAI IR VAIKAI

 


 

PAPRASTOJI VAIKŲ GIMTINĖ

Rodosi tūliems, kad visai atvira, iš kur žmogus kyla, iš kur jis paeina. Mažas gyvybės diegas esanti jo pradžia. Iš to būk iš lengvo darosi kūnas, ir, tam išaugus, žmogus gyvenąs pilnoj gyvybėj. Žmogaus gimtinė būtų tai iš tikrųjų motinos kūnas.

Bet mažumą pamąstant, aiškėja, jog negali būti tik tat jo gimtinė. Prie jos reikia skaityti ir tėvų namus, motinos susiėjimą su tėvu, jųdviejų jausmus, mintis, kurios juodu suvedė ir kuriomis juodu gyvena. Motinos kūnas

būtų tarsi žemė, jausmai-mintys – gi oras, kuriame gy­vas diegas auga. Bet reikia ir saulės šilumos bei šviesos! O kur tos ieškosi?

Tačiau ir tai sužinojus, nebūtų galima pasakyti, kad dabar žmogaus atsiradimas šiame pasaulyje yra tikrai aiškus. Žiūrint į kūną su jo kitimais, žmogus yra fizikos dalykas ir chemės atsitikimas. Bet neužtenka to. Kūnas yra dar ir gyvas daiktas. Tiktai, kas ta gyvybė būtų, mokslininkai negali pasakyti. Patarčiau ją suprasti ypatingu sąmoningumo laipsniu, kurs apsireiškia materės organi­zavimu.

Bet kur tada kiti dar žmogaus reiškiniai! Yra jausmų, geismų, minčių! Yra manymas, ypatingas žmoniškumo pasistengimas tarp visų gyvumo žymių pasidaryti numanomu! Žmogus nori būti teisus, geras, kilnus, vaiskus. Jis jaučiasi ir žinosi esančiu, vadinasi Aš.

Iš kur tai? Yra tam visokių aiškinimų. Bet neužtenka jų nė vieno tikram išmanymui. Negalima išrodyti, kad jausmai, geismai, mintys, manymas ir t. t. būtų iš kūno pasidarę. Toks mokslas yra reikalavimas aklo tikėjimo. Neabejotina yra tik vien tat, kad visi tie dalykai yra. Šalia kūno yra jausmų, geismų, yra, kitą trumpai suglaudus, sąmoningumo. Todėl ir tegalima sakyti žmogų gimstant iš pilnybės, kuri savyje suglaudžia viso ko, materės ir dvasinių gaivalų.

Iš tikro imant, žmogaus gimtinė yra visumos pilnybė. Žmogaus Aš nėra tiktai koks aplinkybių padaras. Jis paeina tiesiog iš dvasinių visumos gelmių. Todėl kiekvieno žmogaus Aš yra anga visai saviškų pasistengimų ir apraiškų. Bet apie tai kitur daugiau. Šišon teesie tiktai dar pasakyta, kad šitą žmogaus asmenybės branduolą papras­tai vadiname jojo siela. Tik ji nėra tame ir vis aiški, ką žmogus mano, sako ir veikia. Ir tūli todėl ją ir nieku vadina. Bet nepadaro jos tuo ir iš tikrųjų nieku. Ji, kaipo dva­sinė potensa (galia) regimoj gyvatoj, veikia nuolatai, nors ir visokių kitų potensų trikinama ir savo apraiškose tuo silpninama.

Žmogui gimstant, sunkiasi gyvaton todėl, kaip aiškinta, ne vien kūno jėgos, ne vien visokie jausmai, geismai, mintys, bet ir dvasinės, ir sielos galios, iš kurių aukščiausiųjų stojasi žmogaus Aš.

Ir iš tikrųjų todėl žmogaus gimtinė yra visuma su visomis slėpiningomis jos gelmėmis. Tėvų, ypačiai motinos, kūnas su jos aplinkybėmis tėra pereinama vieta. Bet žmonės žiūri į jį kaip į tikrąją žmogaus gimtinę. Nėra tai nuostabu. Kaip žmonių kūno akys nelygiai regi, taip ir jų sielos nėra lygaus skaidrumo ir šviesumo. Bet nu­jausti, rodos, turėtų beveik kiekvienas, kaip iš tikrųjų tegali būti.

Negalėdami paskutinių gelmių išmėginti, galima nors kiek ištirti gimstančio žmogaus pereinamą vietą, kuri pa­rastai jo gimtine vadinama. O galima ir pamatyti, kokia ji paprastai yra.

Sakoma žmogų gimstant iš vyro ir moters. Juodu susiėjo, apsivedė, rodos, tik tam dalykui. Ir gana ypatinga, kaip juodu susieina. Nėra tam tiktai vienos priežasties. Sakoma, kadangi mylisi, jaunu du turinčių susieiti. Bet gana dažnai susieina, tėvams to norint arba abiejų luomam viens antrą atitinkant, vienam turtingui esant kaip antram ir t.t. Vienok tikima anuos palaimingiausiais esant, ku­riuo du susieina mylėdamos. Dargi tikinama, jų vaikai būsią maloniais, sveikais, dailiais.

Iš tikrųjų taip turėtų būti. Tik reikėtų atskirti meilę nuo geismo. Užuot sakius: įsimylėti, reikėtų sakyti: įsigeisti. Tik apmąstykime, kas yra galingiausias jaunųjų akstinas apsivedant, jiem į viens antrą, taip sakant, įsimylėjus. Juodu nori iš viens antro ypatingo smagumo, pirm viso – kūnui. Juodu nori patenkinti kūno linkimus ir geismų reikalavimus.

Ir tūli, skaisčiai gyvenę, pradeda paleistuvauti. Nenusigąskime to žodžio! Nori tasai pasakyti, kad jie geismams tarnauja, pamiršdami savo žmoniškumą. Visai nepamena, jog nusižengia prieš viens antrą, prieš būsimus vaikus ir žmoniją. O tūli laikosi labai dar dorais ir su panieka žiūri į mergaitę, kuri kartą pasimiršusi pakluso berneliui ir to­liau apliejo savo silpnumą ašarų srovėmis. Be abejonės, paprastoji tvarka yra labai svarbi. Bet ne ji yra pati dora, tik vien žmoniškasis gyvenimas. Nors tai visai gyvai atjaustume!

Tik retai apie tai žmonės ir tik pamąsto. Ir tad sau gyvena. Motera jaučiasi su kūdikiu. O stebėtinu būdu nei ji, nei vyras tikrai nežino, kuomet jo gyvenimui pradžia buvo duota. Kaip ir būtų galėjusiu apie tai mąstyti! Paprastu buvo tapęs jųdviejų gyvenimas ir tarsi tiktai jiem dviem reikalingas. Vienas sykis buvo kaip kits. Kad čia koks slėpiningas dalykas atsitinka, dalykas, kuriame ir visumos gelmės dalyvauja, tat jiems vos tebuvo numanu.

Ir juodu džiaugiasi ir pasimėgsta gal dar kuo daugiau viens antru ir laukia to laiko, kada kūdikis užgims. Bet nesiliauja gyvenę kaip lig tol. Vos nuguldytas geismų gaisras, jau ir vėl tai vyras, tai motera jį kursto. Ir kraujuje tarsi nuolatai dega. O su kokiu pasiilgimu viens ant­ro laukia! Taip labai juodu „mylisi".

Gi moterai nėščiai esant, nė mėnesinis moteros apsi­alymas jų nebetrukdė. Gal tik pirm to buvo drovu susieiti jojo laiku, kad kartais didė jųdviejų „meilė" ir to nenorėjo atboti. Tiktai kažin, kad motera išbalsta, atrodo negraži, nedaili! Tampa užgauli, ligota. Eina pas gydytoją. Sako tasai, jog esą taip jau lemta nėščioms. O dievotiejie, tikintiejie žino iš Biblijos, kad motera su peršuliais turinti gimdyti vaikus.

Tai juodu ir gyvena kaip gyvenusiu, kol nesidaro moterai kratų tuo visu ir ji vis daugiau nubalsta ir nugelsta. Pagaliau susilaukia vaiką. Peršulių yra be galo. Pribuvėjos neužtenka. Reikia ir gydytojo, gal net jų kelių. Ir taip išlieka gyvi motina bei vaikas.

Džiaugiasi tėvai, pavojui palengva praslinkus. Bet vaikelis – kažin, nors ir nėra silpnutis, rėkia, verkšlena išvien. Vienok: „Dievas davė tokį, reikia ir pakęsti".

Tiktai kad kitų žmonių vaikai kitokie! Motera, nėščia būdama, daili kaip skaisčiausioji mergaitė. O gimdo, kad vos pati nusimano, kaip tai atsieina. Tūla net antrą dieną jau vaikščioja. Bet: „Taip Dievas nelygiai duoda“.

Akli nežinėliai! Dievas duoda visiems lygiai! Tik žmonės jojo duokles sudarko, ir išeina iš to skausmas ir per­šuliai. Apsivedus reikia gimtimi naudoties gaminimui, ne gašlavimui. Vaikų gaminimas yra gimties pirmasis dalykas, o smagumas tiktai antrasis. Taip gyvenant, nebūtų kraujuje to karščio, nenugelstų motera, išliktų graži, sveika ir gimdytų su džiaugsmu ir rykavimu. Ir kūdikis turėtų savyje sveikąjį ir dorąjį tėvų kraują ir rimtų savo lopšely j šypsodamas, kaip tėvas jo rimo būdamas savo asmens gy­vatoj valdovu.

Yra šišon kalbami padėjimai abu paprastojo žmogaus gimties gyvenimo galu. Nėra jau visur taip bloga, ir nėra dažnai taip gera. Paprastai apsivedusiųjų gimties gyvenimas supasi tarp šių galų. Didįjį karštumą nuguldo papro­tys, o skaistųjį pasišventimą jis nusmelkia. Prigimtis veda žmogų savo taku. Vienok tik taip, kaip šišon rodoma, tėra galima dalyką jo esmėj permanyti.

Dar ir prisiminti reikia, kad gimdymas su peršuliais turi ir kitų priežasčių, ne vien šišon minėtąsias. Bet jos yra išimtis ir nėra taip ankštai sujungtos su žmogaus šio amžiaus norais ir geidimais. O todėl į jas ir neatsižiūrime.

Žmogaus gimtinė yra sūkurys visokių galių, kūno linkinių, širdies geismų, visokių karštumų, minčių ir tūlų aukštų, šviesių jėgų. O šitą žinant, lengva suprast, kas gimties gyvenime vyrauja. Gal tokiu du, kuriuodu susiėjusiu yra dėl visokių priežasčių, o neįsigeidusiu, veikiau dar gyvena taip sau šalia viens antro. Kiti tiki dar, kad reikia kurstyti „meilę", jeib neatauštų. Ir aiškiai numanu, ką sukursto.

Žmonės, kurie iš tikrųjų viens antrą myli, tai reiškia, kurie jaučia vienybę savo sieloj, kurie numano antrą sau visai artimą esant, nekursto tojo geismų. Per labai aišku, kad tuo nesidaro artimesniais. Priešingai, tuo tarsi tolsta nuo viens antro. Tiktai pajausdamas savo asmenybėje šventumą ir kilnumą, teatjausi mylimo žmogaus gentybę. Ir tos negali niekas sugriauti, jeigu to pats nepadarysi žemyn slinkdamas iš kilnumo.

Žmonėms tai žinant ir atitinkamai gyvenant, būtų ap­sivedusiųjų būtis visai kitokia negu ii šiandien yra. Būtų ji tikrai gimtinė, kurioj apsireiškia aukščiausios kūrybos galios. Tuo tarpu ji dažnai yra abiem gimdytojam ir tada kūdikiui žudynė.

Turbūt gana aiškiai tai jau parodyta. Tačiau labai svarbu šišon dar ypačiai apie tai kalbėti, kokia turi būti ta žmogaus gimtinė, kuomet tėvai naudojasi gimtimi, o nenori turėti vaikų. Negalima įsivaizduoti, koks čia pačių tėvų ir gimstančio kūdikio žudymas vyksta.

Tik manykime, kas atsitinka. Visa prigimties galybė nepasakomu gyvumu suplūsta savo tikslui, būtent gaminimui, o žmogus nepasiduoda ir nepasišvenčia tam ste­buklingajam džiaugsmui, bet stato visą savo supratimą prieš gyvybės dėsnius. Negali būti kitaip, jis tampa dau­žomas kūrybos jėgų kaip laivelis – jūrų bangų.

Tiek tai tenka tėvams. Bet vaikų dalis ne geresnė. Užsimezgus vaisiui prieš tėvų norą, motera nuolatai savyje ūžia ir mąsto, kaip tikt pašalinus tą negeistąjį „nieką“, koks tegali čia kraujas susitvenkti tame vaisiuje? Jisai sugadintas ne vien tėvų gašlumo, bet ir motinos manymo, kurs kaip koks nuodingas šyvas žudo ir naikina.

Yra tai vėl blogiausias padėjimas. Motera dažnai vis dar neša su kantrumu savo likimą. Bet vyras greičiau ūžia, kad motera „neapsisaugojusi“. O tai ir gana bloga.

Taip tai žmonės gyvena ir nežino, ką daro. Serga ir kenčia. Nėra tikros ligos ir nėra tikros sveikatos. O tai tenka pirma moterai, bet dažnai ir vyrui. Iš čia tai gimsta vaikai, tokia yra jų gimtinė paprastai, tokia jų gimimo vieta.

Gal yra mažumą čia daug pasakyta. Ypačiai lietuviuose turbūt padėjimai nėra tokie blogi. Ir nerašau, žmones peikt norėdamas. Vien noriu žadinti aiškų supratimą tiems dalykams, kurie priklauso nuostabiausiems mūsų gyveni­me, bet ir kilniausiesiems. Kokia yra gimtinė, tokia yra ir šeima bei visa tauta. 

 

 


 

VAIKŲ DALIS IŠ TĖVŲ KŪNO GYVATOS

Žinant, kaip tėvai gyvena, kaip jie gamina, nesunku suprasti, koks bus vaiko kūnas, kokia jo prigimtis. Vaikas tegali būti sveikas, skaisčios prigimties, kad jam iš tėvų tokia tekti galėjo. O tam reikalingas tėvų gyvenimas, pa­sielgimas prigimties dėsniais, kad kūno gyvatoj nepasida­rytų betvarkė.

Kaip jau žinome, vyro kūne iš kraujo darosi ypatingi gyvos materės krisleliai, kurie vadinami sėkla. Tie krisleliai atrodo kaip maži gyviai su galvelėmis ir uodegytėmis. O jie labai greit sukasi, juda. Taipo jau pasidaro moters dėčiose maži apvalūs gyvos materės krisleliai, vadinami kiaušeliais. Vyrui ir moterai susidėjus gaminimui, minė­tųjų dviejų rūšių krisleliai susieina moters kūne. Vyriš­kasis sėklagyvelis įsismeigia į motriškąjį kiaušgyvelį, ir, abiem susiliejus į vieną, vaisius pradeda augti.

Seniau buvo tikima, jog moters kiaušelis tesąs tik maistas vyriškai sėklai. Bet šiandien žinoma, kad abu gyvos materės krisleliu yra lygiu būdu svarbiu. Kiekviename yra viena gyvybės dvejopumo jėga susitvenkusi lig so­tumo ir pradeda naują augimo darbą, kuomet abi susi­lieja į vieną krislelį. Vyriškoj sėkloj veikia vienas, motriškame kiaušelyj – antras gyvybės polius, tarsi magneto lazdelės galuose. Ir ans susiliejimas atsitinka didžiausiame žmogaus gyvybės karštume ir galingume. Tuo tad duoda­mas gyvam, augančiam pavidalui pradžią, kuriame abi gy­vybės jėgi nuolatai viena su antra dirba.

Nuo to akies mirksnio, kuriame atsitiko šis susiliejimas arba sutirpimas, vyras berods jokios jėgos augančiam vai­siui nebeteikia. Visa paeina toliau iš motinos. Jos kraujas maitina vaisių. Vyras tegali šį darbą tiktai trikinti ir gadinti, bet nieku būdu gimties jėgomis šelpti. Todėl iš tikrųjų kūdikis visuomet daugiau parsineša iš motinos negu iš tėvo. Motina yra naujojo žmogaus gyvenimo anga. Ji yra gimdyvė. Ji neša savo vaiko kilmės slėpinį su savimi. Tėvas jau kuone pasilieka visuomet pašalies dalyku.

Minėtasis iš dviejų pasidaręs krislelis yra iš pradžios balsvas. Iš lengvo randasi jarne raudonas spuogytis. Tasai yra raudonųjų kraujo krislelių pradžia, kurie tuojau ir pradeda kūną statyti.

Aišku be jokios abejonės, kad kraujas, kurs taip atsiradęs yra, negali būti kitoks negu tėvų kraujas. Nors tas krislelis toks mažas yra, kad vos pamatomas. Bet yra taipo jau aišku, koks labai netikęs dalykas tegali būti tai, kad būsimoji motina vis iš naujo įtraukiama į geis­mų ir gašlumo sūkurius. Kraujas, kurs aname krislelyje darosi, tų vėtrų ne tiktai silpninamas, bet tiesiog gadina­mas. Gašlumo syvai jį nuodija. Ir todėl visai nėra stebėtina, kad vaikas, gimęs iš gašlių tėvų, nėra geros sveika­tos, negali ilgai gyventi.

Sako berods tūli gydytojai, jog pirmame laike toks motinos kraujo suerzinimas nekenkiąs vaisiui, tiktai prieš gimdymą jis esąs netikęs. Bet yra tai tik pateisinimas nelabo žmonių veikimo. Galbūt, kad nekenkia tiek, kad paliktų pasekamų įspūdžių. Bet beveik yra nutveriama, jog turi kenkti būsimajai asmens gyvatai. Šišon kalbama apie pagrindinę jos būtį.

Gimties jėgos yra duotos gaminimui. Gamindami žmo­ės tarnauja kūrybos tikslams. Todėl ir tas didysis sma­gumas, kurs jaučiamas gaminant. Ir jis kuo didesnis, juo daugiau žmonės tuomet pasiduoda kūrybos galioms. Vyras ir motera abu turėtų vienaip jausti ir vienaip atjausti viso pasaulio, visos esties pagrindą. Abiejų kūnu turėtų vien būti kupinu gyvybę kuriančios meilės. Iš tosios tu­rėtų gimti kūdikis.

Taip gaminimą supratus, pasidarytų aišku, kad vaisinimo jėgos tėra duotos vienam, o labai ypatingam tikslui. Ir tam jos tik ir teturėtų būti naudojamos ir tikru laiku. Sis laikas taip jaučiantiems žmonėms labai pasidarytų ži­nomas. Retai jis tik tesikartotų. Bet jis apsireikštų ypačiai moterai kaip saulės užtekėjimas. O vyras jį ir numanytų. Vienaip abiejuose eitų laikai ir jų bangos, abiem viens antrame gyvenant ir abiem lygiu laiku pasiskiriant tam, kas paeina iš šventųjų visumos gelmių.

Paviršiais žiūrint, gaminimui nėra tikras metas mėnesinis moters laikas. Tuomet ne vien kartojasi gyvybės rit­mas, bet su krauju kūnas nusivalo nuo gašlumo. Lengva suprasti, kad tuo laiku gamintas vaikas negali būti gero kraujo. Todėl Rytų žemėse, kaip paveikslui, Bibl. žydams, motera neprieinama lig 7-tos dienos po kraujo laiko. Sako tūli žinovai, jog geriausias gaminimo laikas, norint gamin­ti mergaitę, esąs nuo 7-os lig 9-tos, o norint turėti berniu­ką – nuo 10-tos lig 15-tos dienos po mėnesinio. Po 17-os dienos nebesą apvaisinimo (Dr. M. E. Keith. Die Ebe. Lorch, 1908.).

Berniuko arba mergaitės gimimas derąs ir iš to, katras tėvų geismingesnis gaminti. Jeigu vyras, tuomet užgims mergaitė. Jo dvasios akyse stovi motriškasis pavidalas. Jo jis nori. Jame jis nori naują gyvybę gaminti. Moters dvasioj – vėl gyvas vyro pavidalas. Jeigu josios gimties galia yra stipresnė už vyro galią, tad gimimas nusiduos iš jos noro 3.

Pastarasis tvirtinimas visai sutinka su pirma minėtu. Tos ten nuskaitytos dienos atitinka moters galingumo laikus. Gaminant kitais laikais ir jausmais, turbūt kūrybos jėgos nesusitaikys taip gražiai. Ir vaikai negalės būti taip gražaus ūgio, gražaus veido, tiesių sveikų kaulų ir t. t. O nesveikam žmogui ir yra daug sunkiau būti meilingu, teisiu, doru, labu.

Dar sakoma, kad rasta vyriškoj sėkloj 12 rūšių materės, kurios kiekviena rūšis būk esanti pradžia svarbiai kūno daliai, kaip paveikslui, širdžiai, plaučiams ir t. t. Ir iš to taipo jau aiškėja, kaip labai reikalinga yra svei­kam kūdikiui gaminti sveikas tėvo bei motinos kraujas. Vyras, kurs tūlus metus yra paleistuvavęs ir gal net sir­gęs kuria nors gimties liga, gal ir parsivesti kaži kokią dorą, skaisčią mergaitę, vis dėlto jo vaikai nebus visiškai sveiki, bet, kaip jis, bus ligoti, sudirgę, silpno skilvio, silp­nos širdies, nesveikų smegenų ir t. t.

Sveikasis motinos kraujas berods labai atitaiso tėvo ligotumą. Vienok gimties ligos, kuri kaip tik sėklą skaudžia, jis visiškai atsverti negali. Tik tuomet nebus liūd­nųjų išdavų, kad vyras po savo ligos tūlus metus visiškai gyvens skaistus, taip kad jo kraujas bus galėjęs visai naujėti.

Pagaliau labai svarbu yra žinoti, kad žmogus tiktai pilnai išaugęs teturėtų gaminti. Iš to, kas seniau pasakyta, tai turbūt aišku pasidaro. Žinovai, kurie tuos dalykus ge­rai pažįsta, sako vyrą tesant tik išaugus su 30 metų, o moterai – su 24. Iš to reikėtų spręsti, jog tik tokių tėvų gaminimo jėgos bus pilnoj galybėj, kurie po šito laiko susidės.

Neturint dar šio amžiaus, žmonės neturėtų apsivesti, vyras neturėdamas 30, mergaitė neištekėti neturėdama 24 metų. Pirmiau susieiti netinka nei jiem dviem, nei būsimiems vaikams. Juo jaunesni tėvai, tuo trumpesnis vaikų amžius, tuo silpnesni ir jų kūneliai. Ir tiktai tuomet dar yra jie šiek tiek sveiki, drūti, kad jaunavedžiu pusėtinai skaisčiu gyvena.

Mūsų laikais labai kovojama prieš paleistuvavimą, ypačiai Vokioj ir Fransuose. Ir paprastai raginama anksti ap­sivesti, jeib jo išvengus. Vienok nė kiek nebus tai naudinga. Kurs negali išlikti skaistus nevedęs, tikrai paleistu­vaus ir apsivedęs, pirma su savo motera, o tai ir su kito­mis. O tai kenks ne vien abiem, bet ir jų vaikams.

Berods viena nenoriu palikti nepasakęs, būtent tai, kad nežinant, kaip iškilti iš gimties varginimo ir iš geismų karščio, geriau yra apsivesti ir nuraminti savo kraują. Paprotys daug padarys. Ypačiai jauniesiems, kurie sau pavieni susikėlė gimties geidimus, tai bus pasveikimo proga; jie pareis į geresnį gimties atjautimą. Tik nereikia pa­miršti, kad toks gyvenimas vis nebus tinkamas kilniam žmogui ir tiktai pateisinamas dėl žmoniškojo jo silpnumo.

Dar ir tai žinotina, kad tėvai savo vaikų kraują gadina, ne vien vaikams dar neužgimus, bet ir vėliau. Vaikai turi būti maitinami motinos pienu. Kaip žinoma, vaikai to pie­no pasigėrę, kartais suserga arba nors pradeda dejuoti, veikti vos pabandę ž^sti. Atsitinka tai tuomet, kad motinos yra supykusios, nusigandusios, nusiminusios, pavydingos ir t.t. Visi ūpo sujudimai, kaip jau kartą aiškinta, apsirei?kia ir kraujuje, ir visuose kūno syvuose. Ir padaro čia koki nors nesveikumą. Žmona pati tai numano nesijausdama tuomet visiškai smagi.

Didžiausias žmogaus ūpo ir kraujo sujudimas paeina iš gimties patyrimo, ypačiai kad nėra tuomet gaminimo tikslo. Kraujas tad visai apsinuodija. O iš jo darosi motinos pienas, kūdikio maistas. Kaip galėtų pasilikti kū-dik's neverkęs, kaip sveikas būti, kad jį tėvai taip ga­lvoje, motina ji nuodais girdo!

Iš viso to matyti, jog kūdikis tegali tik būti pilnai sveikas ir sveikas išlikti, kad jis tikru laiku gamintas sveikų, susivaldančių, skaisčių tėvų ir kad juodu atsilaiko nuo naujo gimties pasimėgimo, kol negali būti atitraukiamas kūdikis nuo krūties. Išeina iš to, kad tėvai nors 18 mėnesių turėtų vengti gimties patyrimo. Vaisius auga maždaug 9 mėnesius, ir vėl tiek turėtų kūdikis būti motinos pienu maitinamas.

Be abejonės, reikalauja tai gyvybės dėsniai. Įsižiūrėkite tikt ir į gyvulius! O žmogus, rodos, turėtų kiek aukš­čiau stovėti už juos. 

 

 


 

VAIKŲ DALIS IŠ TĖVŲ ŪPŲ-MINČIŲ GYVATOS

Daug jau tuo pasakyta, kad vyriausioji vaikų dalis iš tėvų yra kraujas. Tik nelengva visa numanyti, kas kraujuje glūdo. Vokiečių poetas Goethe sako: kraujas yra ypatingas šyvas. O tai žodis pilnas išminties.

Labai daug jau reiškia, kad kraujas vaikams teko iš tėvų, o tiesiems — iš bočių ir taip toliau atgal. Kraujas yra gyvybės nešėjas iš pat nenumatomos žmonijos pradžios lig mūsų dienų. Bet tuo toli ne visa pasakyta. Krau­jas tarpininkauja tarp kūno ir ūpų-minčių, tai esti žmo­gaus vėlės gyvatos, taip, kaip toji yra tarpininkas tarp kraujo ir sielos-dvasios. Atsiminkite tiktai to, kas jau kar­tą sakyta, būtent, kad visi mūsų jausmai-geismai-mintys nuolatai veikia kraują ir taip tarsi virsta syvų. Kraujas, taip sakant, prisisunkia tuo, ką žmogus jaučia, geidžia, mąsto. Kokia ši žmogaus gyvybė, kokia jo vėlė yra, toks yra ir jo kraujas.

Krauju todėl vaikai iš tėvų ne vien gauna kūno gyvatą, bet ir, sakysime, širdies ypatybes. O jiems savo nutei­kė jų tėvai ir taip toliau atgal. Nuo vienos kartos ant kitos keliasi ta pati psichinė gyvybė, tas pats vėlės gyvatos tu­rinys. Jis auga arba menkėja, skiriasi nuo kito tokio turi­nio ir taip gamina žmones su ypatingais jausmais, geis­mais, mintimis, būdais ir su ypatinga kalba. Tautos daro­si, tarpsta ir nyksta. Ir tuo reiškiasi nuolatai naujai pra­eitų kartų gyvenimas, visas tėvų ir bočių vidus: jų linki­mai, geismai, jų širdis ir jų vėlė. O prie viso tad prisideda dar atskirų žmonių dvasia-siela.

Taip kraujas yra labai svarbus dalykas žmonių kartoms. Ir negalima gana dažnai kartoti, kad jis turi būtinai sveikas išlikti. Vaikai visumet turės tokį kūną ir kraują, koks jis yra tėvų. Jeigu tėvų yra silpnos smegenys, vaikai negali jų turėti geresnes. Tėvams sergant plaučių liga, vaikai negali būti sveikais plaučiais. Ir t. t. Kiekvienas tėvų menkumas naujas bus vaikuose. Tą turėtų tėvai visuomet omenyje turėti, norėdami gimtimi pasimėgti.

Ir turėtų saugoties savo kūną silpninti nuodais. Neapsakomas pakrikimas yra tame, kad nėščios moteros geria nuodingus gėralus, kaip kavą, tėją , alų, degtinę ir t.t. O vos vienas antras joms pasako, kad tie dalykai yra nuo­dingi ir gadina kraują ir vaisių. Dargi tikima, jog tokie gėralai esą reikalingi. Ir dažnai patariama juos gerti. Mat moteros jaučiasi nesmagios, ir širdis reikalauja keistų da­lykų. Kaip tik apsiniaukęs yra sveikasis žmogaus numanymas ir pajautimas! Išminties tokiuose patarimuose nė­ra.

Bet apie tai turbūt užteks, kas lig šiol pasakyta. Svarbu šišon dabar dar giliau pažvelgti į sąryšius tarp tėvų ir vaikų. Kraujas ir kūnas iš tėvų nėra tik vienas, kurs tenka vaikams. Ir nėra tiktai taip, kad kraują veikia tėvų minčių gyvata. Reikia tiesiog sakyti, kad ir iš tosios savo dalį gauna vaikai. Labai svarbu tai suprasti. Kokie tėvų yra jausmai, manymas, mintys, tokie bus jie ir vaikuose. Kalbame šišon apie šitas žmogaus apraiškas kaipo apie jo vėlės gyvatą, ją skirdami nuo sielos gyvybės.

Vėlės gyvata nėra patvari. Ji nuolatai keičiasi. Kyla jausmai ir dingsta, atsiranda visokie linkimai, visokie geismai, pasidaro net gyvi karštumai ir nusistoja. Ir vėl at­plaukia mintis po minties ir kaži kur pranyksta. Tokia yra žmogaus gyvata, kuri kūną ir kraują tarsi prisunkusi laiko ir jį nuolatai judina.

Iš tos gyvatos tenka ir vaikams dalis. Aišku, kad motina savo vėlės gyvatos daug daugiau duoda vaikams negu tėvas. Kokie yra motinos jausmai, geismai, koks jos manymas, toks bus ir vaikų vėlės gyvenimas. Motinos vėlės gyvata prisunkia jos kūną ir tojo vaisių ir jį laiko savyje visą laiką lig gimdymo. Ir vaiko vėlės gyvata yra dalis atitinkamos motinos gyvybės. Todėl visumet vaikai ir apreiškia tokius pat jausmus, linkimus, geismus, kaip ir motina. Tėvas tiek tik tame dalyvauja, kiek jis motinoj sužadina jausmų, geismų, minčių ir t. t.

Aiškiau pasidaro šis dalykas žiūrint į gimties gyvenimą. Jeigu vyras savo moteroj dažnai sukelia gašlumą, tad, be abejonės, kūdikis bus tarsi gašlumu maitintas. Ir tėvai pasiguosdami, kad maži jų vaikai apreiškia nesveiką gimties gyvenimą, įsiduoda tiktai save. Vaikuose negali to būti, ko tėvuose nebuvo. Bet vaikais ateina į regimybę, ką tėvai paslėpti mokėjo.

Vyriausiai atsigema vaikais tos tėvų ypatybės, kurios tėvuose viršų turėjo gaminimo laiku. Jeigu tėvai tuomet buvo neramūs, neskaistūs, neteisūs, nešvarūs, jų vidus suiręs, sukiužęs, pilnas visokių negražumų, tatai pasidaro vaikų ypatybėmis. Antraip vėl, jeigu tėvuose tuomet vy­ravo kilni ramybė, širdies skaistybė ir malonumas, jeigu jų išmintis buvo šviesi, jų norai teisūs, vaikams atitinkamos ir teks ypatybės.

Vienok nereikėtų tai taip suprasti, būk tėvams tik tereikia apsimesti gerais, teisiais, skaisčiais ir t. t. Akies mirksnio ūpai nedaug tereiškia. Vien tos gyvybės bangos darosi svarbios ir vaikams, kurios kyla iš paprasto tėvų, o tad ypačiai iš motinos širdies gyvatos. Jausmai, geis­mai, kurie tiktai kartais kaip kokie svečiai tesilanko širdyse, nepadaro didžių įspūdžių. Dar šiek tiek jie veikia, žmones valdydami pat gaminimo laiku. Bet viršų palaikys kasdienio motinos vėlės būtis, o tėvo – kiek tasai savo širdies gyvenimu dalinasi su motina.

Iš viso šio turbūt aiškėja, kaip reikalinga yra tėvams šalia tikros kūno sveikatos ir aukšta dora, kad žmogų du nori kūdikį gaminti. O, be abejonės, ir tai pasidarė regima, koks didis yra skirtumas tarp paprasto šios dienos gaminimo ir tojo, kurio reikalauja gimdymo dėsniai. Ir negalima nė vieną apteisinti. Su Dievo dėsniais nėra valia derėti. O čia kaip tik jie apsireiškia. Niekur nėra jie taip pasekami kaip čia, kur atsitinka kūrybos veikimas. Kas nori tėvu arba motina tapti ir savo vaikų būt garbėj lai­komas, turi tiems dėsniams paklusti.

Tik nepamirškime, kad tai, kas šišon lig šiol minėta, tėra iš apsivedusiųjų gyvenimo vos keli mažmožiai. Bet kaip giliai jie siekia, parodo jau tai, kad tėvai nenori kūdikio, o naudojasi stebuklinguoju gimties įtaisymu vien savo geismams patenkinti. Kokie turi būt jų jausmai, geismai ir mintys, moterai nėščiai pastojus! Jie tiesiog prie­šinasi augančiam kūno vaisiui. Nuolatai jie geidžia, kad jis žūtų. Dargi naudoja žavinimo žolių! Ir gal nė nemano, kad tai yra žmogaus žudymas. Tėvai žudo savo vaikus! O gal dar tam darbui atsiklausia gydytoją! Apsiteisina tūli tuo, kad motera, per silpna būdama, negali gimdyti. Bet kam tai susideda su vyru? Vaisius neužsimezga gimtuvėj, kad neįsilieja vyro sėkla. Labai lengva todėl yra išvengti apvaisinimo.

Tūliems rodosi negalimu dalyku be gimties smagumų gyventi. Nei vyras, nei motera netiki, kad be to galėtų apsieiti. Ir tuo parodo visai aiškiai savo doros būtį. Išeina, jog žmonėms nėra galima žmoniškai gyventi. O iš to nesidaro ne vien vyro ir moteros ligos, bet ir ypatinga jų vėlės gyvata, iš kurios vaikui tenka jo vėlė, tai esti jo ūpų, geismų ir minčių gyvata. Negali toji būti kitokia, negu ji buvo tėvuose. Kad vaikai iš mažų dienų linksta žudyman, kad dėl menkos priežasties nori tuoj šį tą sunaikinti, kad tiek daug žmonių jau kūdikio laiku dažnai mąsto apie tai, kaip sau pasidarius galą, o kad tūli save tad ir žudo, nėra nuostabu. Jiems tai prigimta. Tėvai jiems tai jau pirm užgimimo suteikė.

O tokiu būdu beveik visos mūsų amžiaus nedorybės išperimos. Iš nesveiko kraujo, iš tėvų ligotumo gimsta vaikai su nesveikais sąnariais, nesveiko ūgio, karlai, kuproti ir t. t. Bet iš nelemto tėvų geismingumo ir gašlumo gimsta nesveika vaikų dora ir apsireiškia veikimais, kas tėvuose gal tiktai tebuvo linkimas arba geismas.

Nebūtų tiek visokių piktenybių, jeigu vaikams nebūtų tėvai prigimę nelabumo. Vaikai yra visuomet tikri tėvų doros reiškėjai. Jie galėtų būti jų garbė, o yra dažnai jų gėda. Senojo ketvirto įsakymo [3] visai nereikėtų, jeigu tėvų širdis, jeigu visa jų vėlė būtų giedra, skaisti. Žmogus ir nenoromis turi garbėj laikyti, kas kilnu, dora. Jam yra tai būtinumas. Tėvai turi tokius vaikus, kokie jie pa­tys iš tikrųjų yra.

Nėra visi tėvai jau tokie, kaip tie, kurie šišon menami. Gana daug žmonių gyvena taip, kad išlieka sveiki, kad apie juos galima kalbėti kaip apie dorus žmones. Tačiau ir tiejie nusižengia prieš savo kūdikius. Dalykas tame, kad jie gamina be tikro atjautimo to, kas atsitinka, ma­nydami, jeigu bus vaikų — gera, jeigu ne — ir tiek.

Ką tai reiškia, reikia suprasti. Tokie tėvai labai prily­gsta tiems, kuriems iš netyčių randasi kūne vaisius. Ir žinoma, jų vaikai jiems prilygsta. Iš prigimties yra jie netvirti savo veikimuose ir neša silpnų žmonių žymį per vi­są amžių. Gyvendami visuomet jie abejoja, prasidėdami kokį nors darbą. Neturi jie tvirtos valios. Ką veikti norė­dami, jie nuolatai svyruoja, kol nepraėjęs tinkamasis lai­kas. Nevykina tokie žmonės savo darbų galingu tvirtumu.

Tikrasis žmogaus veikimas yra tas, kurį žmogus pildo jame gyvendamas su visa savo asmenybe. Toks žmogus yra vienopas ir todėl didis, galingas, nors, kaip aiškinome, žmogus yra tikra visokių jėgų sąstatą. Vienopumas pasidaro, jeigu žmogaus siela visame jo gyvenime vado­vauja ir jos klauso mintys, geismai ir kūno linkimai.

Labai tai svarbu ir gaminant. Vyras ir motera turi pilnai pajausti kilnumą šio gyvenimo atsitikimo. Abu turi iš gausybės savo meilės, savo geismo ir džiaugsmo tarsi ma­tyti iškylant naują žmogų, kurs jųdviejų meilės sieki­nys galėtų būti ir kuriam jie skirti nori draugiškai savo amžiaus širdingumą ir rūpesčius. Taip gaminti vaikai, dar kūdikiais būdami, atsižymės savo tvirtumu. Giedrai žvelgs jų akys. Rimtai, bet galingai jie kibs į parinktąjį darbą ir vykins jįjį be jokio svyravimo. Tvirtybės ir galybės žymis bus tiesiog regimas iš viso, ką jie daryti pradės, nors būtų tai menki ir kasdieniai dalykėliai.

Bet kur būtų tokių vaikų? Kur tėvai, kurie taip gamina, kad jiems tokie vaikai galėtų gimti? Galima nurodyti į gyvulius. Tiejie gamina visiškai tam atsidėję. Karvė ne­prisileidžia buliaus nebūdama, taip sakant, noringa verše­lio parsivesti. Bet skirtumas tarp gyvulio ir žmogaus yra labai didis. Gyvuliuose veikia didžioji gamta. Žmogui už­duota vienam savaip visa padaryt. O jis vargšas nežinėlis. Todėl taip ir gamina lyg sapne.

Tai yra ir priežastis to, kad mūsų laike nėra didybės vyrų ir moterų, nėra tikrųjų dykių, kurie, nieko nepri­versti, valdo gyvenimą iš savo asmenybės gelmių, sekdamijų dėsnius. Ir mūsų Lietuvoj beveik vien tekribžda mažvyriai. Tai be naudos būsimajai žmonijai. Todėl kaip tik reikalinga lietuviams gimties dalykuose kitaip manyti. Lietuvių tauta teatsigaus, jeigu dabartinė ir būsimoji kar­ta kitaip gamins ir gimdys, būtent pilnai žmoniškai. Bū­dami patys noro ir valios didžiūnai, ir mūsų vaikai galės didėti. Ir galėtume žvalgyties, kur pasaulyje tokių dvasios ir kūno milžinų būtų, kaip jų yra Lietuvoj.

Tokiam atsigavimui labai reikalingas yra giedras, tvirtas manymas. Manymas yra didžiausioji pasaulio galybė. Iš manymo kyla mintys. Jos sudaro tėvuose tikrą gyvatą. Iš tos gyvatos tenka ir vaikams dalis, motinos kūne jiems augant asmens gyvenimui. Kokiomis mintimis tėvai gy­vena, tokios prigimsta pagrindinės vėlės ypatybės vaikams. Daug daugiau negu krauju ir ūpu tėvai suteikia savo vaikams savo mintimis. Asmens gelmės pildomos min­čių. Jos yra pirmiausias žmogaus asmenybės aptaisas.

Visos gyvenimo apraiškos prasideda iš minčių. O kiekviena mintis giliai veikia geismus ir tuomi kraują. Mintis pasidaro geismo prasme ir kraujo gyvybe. Visas žmogus prisisunkia savo mintimis. O jam aukštai iškilus, jis visą savo prigimtį pildo savo manymo galybe. Todėl ir labai lengva numanyti, ar žmogus daug, ar maža minčių turi; ar jis galingai, ar tikt silpnai manyti tegali.

Visas žmogaus atrodymas, jo stovyla, jo eisena, kiekvienas jo pasijudinimas reiškia, kokia jo minčių gyvata yra. Todėl ir negali būti abejotina, kad tai persikelia iš tėvų ant vaikų. Vaikų asmens gyvata taip auga, kad pa­sidaro tinkama ir tokioms mintims, kuriomis tėvai gyvena.

Todėl vaikams, paveikslui, prigimsta, kad tėvai daug mąsto ir mano apie lobio susiplėšimą, apie apgavimą, melą, nedorumą, neteisingumą. Tokių tėvų vaikai vos gali išvengti nepastoję prigavikais, melagiais ir kas tam pri­lygsta. Kiekvienas žmogus žino iš prityrimo, kaip galingai jį valdo mintis, kurią jis savo omenyj penėjo. Bet kad vaikui jau prigimta yra ypatinga minčių gyvata, kad pagal tai ir smegenys jau yra jam augusios ir pasidariusios ypatingoms mintims nutverti tinkamos, tad vaikai vargu begalės joms iškliūti.

Vėl ir šitame dalyke motinos asmens turinys labai svarbus. Pirm gaminimo berods tėvo ir motinos mintys vyriausiai kiekvieno asmenyj veikia ir suteikia savo ypa­tybes gaminimo jėgoms, nors abu žmogų dalyvauja viens antro minčių gyvenime. Bet po apvaisinimo motinos min­tys ir visa tųjų gyvata yra nesulyginamai svarbesnė.

Augantysis vaisius tiesiog kvėpuoja motinos minčių ore. Tėvas tegali tik prisidėti, pasirūpindamas, kad mo­tinai priplauktų kuo gražiausios ir kilniausios, maloniausios ir šviesiausios mintys. O motina būtinai turėtų vien apie tai manyti, kas teisu, gražu, malonu. Taip abu ir tuo jų vaikas gyventų skaidriame, tyrame minčių ore. Ir tik taip abu gimdytoju atliktų savo pareigas prieš savo vaiką.

Žmogus negal nieko kito veikti negu tai, į ką jo mintys krypsta. Kad žmonės tai tik įsikaltų gerai ir niekuo­met nepamirštų! Tuomet jie pasirinktų vis geriausias ir tinkamiausias mintis ir jas penėtų, tai esti jas pildytų sa­vo sąmone, jas palaikydami sąmonėj kuo ilgiausią laiką. Mintys yra tikri gyvi gaminiai, kurie labai daug reiškia kiekvieno paties ir kitų žmonių gyvenime to paties laiko ir būsimųjų kartų amžiuje.

Iš visų šišon paduotų išguldymų turbūt aišku yra, kad vaikas iš tėvų gauna ne vien kraują su visomis jo duoklėmis, bet ir geismams, ir mintims sąlygas. Negalima nė viso įsivaizduoti, kiek tėvai vaikams suteikia, o koks labai didis dalykas yra apsivesti ir kūdikius gaminti. Paprastai tėvai reikalauja iš vaikų pildymo visokių pareigų. Bet nesulyginamai didesnės yra tėvų pareigos prieš vaikus. O tos pareigos yra jiem dviem užuduotos jau iš pirmųjų jų dienų. Kiekvienas žmogus, kiekviena žmona atsako su visu savo kūnu ir krauju, su visu savo asmeniu už savo gyvenimą, savo pasielgimą prieš būsimąją kartą, prieš visą žmoniją. Gimdymas ir, toliau, visas tėvų gyvenimas yra slėpinys, kadangi jis yra visų dalykų kilniausias. Rei­kėtų tai pilnai atjausti ir niekuomet nepamiršti.

Vaikai tokių tėvų, kurie bus gaminę su pilnu atjautimu savo pareigų ir gyvenimo galybių, bus tikrai sveiki ir kūnu, ir siela. Kaip kokie stebuklai jie gyvens tarp kitų. Dvasia, o gal ir kūnu jie bus milžinai. Iš skaisčiųjų jų veidelių spindės kaip žvaigždės gyvosios jų akys ir pareikš, jog iš jų žvelgia galingas manymas, sieloj dega manymo ugnis kaip gyva liepsna. Ir jų protas bus nuo­stabus. Iš pat mažų dienų jie aiškiai skirsis nuo kitų vai­kų. Pat lopšyje jie pasirodys protingais. Neverks, nerėks. Ramiai jie sau šypsosis ir žiūrės, kaip supratus tą jiems naują aplinkybę. Tik išalkę ir nešvarūs pastoję, jie reikalaus pagalbos. Bet apvalyti, pavalgydinti jie sau gyvens ir žais, kaip išmintingiausiejie, kuriems nieko naudinges­nio tuo tarpu daryti nėra galima. Nebus tėvams reikalin­ga naktimis budėti, pas gydytoją bėgti, pirkti visokių vaistų ir maistų, kurie šiandien vaikų maitinimui siūlomi, o juos tik susargdina. Viso to nebereikės.

O tatai paeis iš tėvų gyvenimo, iš jų doros, iš jų skaistumo ir širdingumo, iš skaidrios jų minčių gyvatos. Tokie tėvai bus savo vaikų mylimi be jokių įsakymų. Vaikai negalės kitaip pasielgti. Per gyvai jie atjaus, kas jiems iš tėvų yra tekę. Vaikai bus palaimingi visą savo amžių. Žydams tapo sakyta: garbink tėvą ir motiną savo, kad tau gerai pasisektų ir tu ilgai patektai ant žemės. Bet daug reikalingiau yra tėvams sakyti: garbink žmoniškumą ir gaminimo dėsniuose, jeib tu pildytai savo pa­reigas prieš savo vaikus ir visą žmoniją!

Tik taip tegali žmonija atsigauti ir pasveikti. Nebūtų tad tiek ligų ir tiek luošų žmonių, nebūtų tiek nelabumų ir kvailumų. Sveikasis, tyrasis žmonių kraujas apsigintų pats nuo visų nesveikumų. Nereikėtų jam įmaišyti, kaip tai šiandien beveik kas dieną daroma, visokių nuodų ir nešvarumų, kurie jį tiktai teapsunkina. Nereiktų bausmių ir kalėjimų. Nebūtų tiek piktenybių, iš kurių visi žinomiejie bjaurumai gimsta. Giedrioji žmonių ūpų ir minčių gyvata būtų kaip koks dangus, kuriame žmonės gyvena. Ir skaistiejie jų norai, šviesiosios ir doros jų mintys apsaugotų juos kaip tikri angelai. 

 

 


 

ŽMOGUS IR GIMTIS

 

 


 

GYVENIMO PRASMĖ

Kas lig šiol pasakyta apie gimdymo slėpinius, kartais ir giliau siekė į esamybės gelmes ir atidengė gyvenimo galias, bet darėsi tai tarsi tik progai pasitaikius. O to neužtenka aiškiam, nors ir ne pilnam atsakymui į visus su­kilusius klausimus apie gimtį. Todėl reiks dar kartą pažvelgti į žmogų ir į jo taikių su visa esamybe, su regima gyvata.

Sakėme žmogų esant kelių sąstatų sąstatą. O tą reikia visiškai išmanyti. Žmogaus kūnas yra sau dalykas, kurs žmogui tarnauja. Kūnas yra gaminamas ir gimdomas; jis minta ir auga, silpnėja ir pranyksta. Visa tai žmogus pa­junta, bet tikrų, aiškių ir tiesioginių žinių apie tai jis neturi. Kūno gyvenimas pasilieka jam apytemoj.

Vienok visumet žmogus tai numano, ar kūnas galin­gas, ar silpnas, tai reiškia, ar jis sveikas, ar ligotas. Ir visi kūno linkimai žmogui pasidaro šiek tiek žinomi. Kū­nui reikalingas oras, valgis ir gėralas, toliau – judėjimas bei poilsis, ir nuo tikro amžiaus jam žadasi smagumas, jeigu atiduot galėtų diegų naujam kūnui augti.

O tame vėl skirtumas tarp moters ir vyro kūno. Moterai šis kūno linkimas nėra tiktai kaip vyrui akies mirks­nio arba nors neilgo laiko dalykas. Moters kūnas linksta prie galingai sukylančios pradžios ir tad prie ilgų mėne­sių viltingo, bet labai slėpiningo pasidžiaugimo.

Tik reikia gerai suprasti, tai tėra tik linkimai, kurie pritraukia žmogaus pastebėjimą, o jam tesilieka jusmais, kurie nepasidaro aiškiai ir tikrai žinomi. Kūnas su savo gyvenimu ir su savo reikmėmis yra sau atskira gyvata, net tikras gyvis šalia žmogaus. Jis labai lygsta į augmenį. Kaip augmuo dygsta, auga, maitinasi ir veisiasi, taip auga bei tarpsta ir žmogaus kūnas.

Nuo kūno reikia atskirti geismingumo gyvatą. Čia pasidaro jausmai, geiduliai ir visokie karštumai. Ir ta gyva­ta, kurią vadinti galime vėle, tuo yra ypatinga, kad joje gludo noras gyvybės pajausti ir todėl būti erzinama. Vė­lėj žmogus priima gyvenimo arba aplinkinės gyvatos už-gavimus, džiuginančius ir skaudinančius. O tame jam rodosi gyvybė.

Jeigu nėra vėlei jokių judinimų ir erzinimų, žmogui darosi nuobodu ir nyku, tarsi gyvenimas būtų be turinio ir be prasmės.

Šita geismingoji gyvata vyriausiai judinama kūno gyvenimo, tai esti jo mitimo, augimo, tarpinio ir jo įsiveisimo. O taip gimtis labai daug sveria ir toj gyvatoj. Dar­gi gali pasidaryti tarsi vienatinės gyvybės pajautimo vers­mė. Ir leisti žmogų pamiršti visus kitus gyvenimo patyri­mus. Nesą ir šis žmogaus asmens gyvybės skyrius yra toks, kuo ir kaip jis maitinamas.

O apie jį žmogus daug daugiau numano negu apie kūną. Vėlė kuone stovi jau žmogaus sąmonės šviesoj. Gerai pamėginant, berods pasirodo, kad, pasiduodami geismams, mes visuomet temdiname savo išmanymą. Tik pa­prastai žmonės to nežino. Ir kuone gyvena vien jausmų-geismų sūkuryj. Didžiausiasis žmogaus apraiškų skaičius paeina iš geismingosios jo gyvatos, iš jo vėlės. Net paties kūno reikmenės dažnai statomos j šalį, geismams veržiantis priekin.

Kaip žinoma, geidulių varomi žmonės daro net ir tai, kas kūnui kenkia. Ir taip beveik visuomet griauja kūno sveikatą ir jį pražudo, kad patys pasilieka be kūno, tai esti kad miršta. Geismingoji gyvata nėra pasotinama. Ne­są ji netraukia savęspi maisto, bet ji nori būti erzinama, o — tai, kol ji yra. Todėl ji neturi saiko. Ir žmogus nepatyręs kitos, pilnesnės gyvybės, tiki ją esant vien geismingoj gyvatoj. Todėl jis pasidaro grobiku, kurs viso pa­saulio „gėrybes" susikrauti norėtų, savo gyvybės pajauti­mui penėti. O tuo savo pasistengimu tik nieko nepelno. Vis jis lieka alkanas ir ištroškęs. Jo gyvybė tūno kitur. Bet, to nežinodamas, žmogus tampa tikras svetnauda.

Kitas žmogaus asmens gyvenimo skyrius yra jo minčių gyvata. Ir toji galėtų būt vadinama atskiru gyviu. Ji dygsta, auga, gimsta, tarpsta kaip visa, kas gyva. Tik ji, kaip ir vėlė, nėra dalykas regimojo pasaulio. Vienok ji gana ryškiai jame veikia. Yra ji čia net didžiausioji galia. Min­tys kuria daiktus ir juos tvarko. Jos pasidaro geismų ir jausmų prasme ir siela. Ir nori vyrauti visame gyvenime. Iš minčių paeina užvaldos ir pajungimo galia. Žmogus, užimtas kurios nors minties, nori jos užvožti visiems žmo­nėms. O iš tikrųjų jis pats to nė nenori, bet jo minčių gyvybė taip apsireiškia, susituokusi su geismingumu.

Nesą ir minčių gyvenimas nesilieka sau vienas šalia vėlės ir kūno gyvenimo. Jis, jų paliečiamas, eina dažnai su jais drauge. Tik jis visuomet aiškiai pasirodo esančiu kitos rūšies gyviu. Dažnai žmogus tiki savo esme esant savo mintyse. Josiose šviečia žmogaus sąmonė skaisčiausioj šviesoj. Todėl ir nieks paprasto, šiek tiek išaugusio žmogaus taip neužgauna kaip griovimas jo minčių gy­venimo.

Iš to, kad yra sutuokta minčių gyvata su geismų ir kūno gyvatomis, išeina, kad ir mintys kaip noris pagaunamos gimties. Ir todėl vyrų ir moterų mintys gana aiškiai skiriasi vienos nuo kitų. Jos turi ypatingas savo varsas. Ir niekumet negali motera tokiu jau būdu manyti kaip vyras, ir antraip. Tik pakilus nuo paprasto asmens laipsnio, randasi abiem lygus manymas.

Visi lig šiol minėti žmogaus asmens gyvybės skyriai yra kiekvienas sau gyvata ir apsireiškia tai viena, tai antra arba trečia aiškiau, arba visų apraiškos darosi miš­riai. Bet nėra tame dar žmoniškumo. Gyvąjį kūną lyginant į augmenį, galima apie geismingąją ir minčių gyvatą pasakyti, kad tuo iš žmogaus taria gyvulio asmenybė.

Žmoniškumas yra visai kitas dar dalykas. Jo branduolas yra žmogaus Aš. Tasai visumet tesiranda čia, kur yra žmoniškos dvasios-sielos. Tosios jis yra apraiška. Ir su juo apsisako ir sąžinė. Iš tos paeina teisingumas, dora, malonumas, skaistybė, išmintis, kantra, valia ir tvirtybė, dvasios galia, dvasinė žmogaus grožė ir t.t.

Žmogaus žinojimas apie save, kurs apsireiškia savo Aš, nepaeina iš to, kad jis yra atskira asmenybė, bet iš to, kad ji jaučiamame sąryšyje stovi su esties pagrindu, kurs vienas yra tikrasis Aš. Tūlų manytojų berods žmogaus Aš išvedamas iš kūno arba vėlės ir minčių gyvatos. Bet yra tai apsirikimas, kurs atsitinka žmogui pačiam dar nenusimanant, dar nesijaučiant savo esmėje, tajai veikiant labai dar silpnai regimame pasaulyje.

Tiktai ištirkime žmonių pasielgimą, visus jų veikimus! Labai retai tepamatysime iš jų spindintį patį žmogų. To­dėl paprastai ir labai silpnas tėra žmonių teisingumas, išmanymas, jų dora, grožė ir t. t. Todėl maža ir tik tėra žinoma apie tai, kas žmogus yra, kas jo asmenybė, kaip jis patenka į šį pasaulį, į esamybę, kas yra gyvenimo prasmė ir kam, apskritai ėmus, žmogus gyvas.

Yra apie patį žmogų tūli pasidarę ypatingą dar nuomonę. Mat mokslininkai, gerai skirdami vieną nuo antros šišon minėtų žmogaus asmens gyvatų, sako vieną esant pasidariusią iš kitos, kūnas esąs pradžia, o jis išduodąs geismingumo ir minčių gyvenimą. Kito ko visai nesą. Dvasia-siela esanti minčių ir geidulių gyvybė.

Tik pastarais gal 30 metų išmintingesniejie gamtos mokslininkai ir smegenų žinovai, kaip garsusis Vilh. Vundt, apšaukė aiškiai ir griežtai negalimu dalyku, kad iš kūno pareitų sąmonė ir jos turinys, būtent jausmai, geismai, mintys ir t. t. Bet kur tai dar žmogaus Aš, jo sąžinė, kuri kaip tiktai neša su savim sąmonės šviesą!

Ir todėl ne vienas jau išminties žmogus išguldė dalyką sakydamas, kad visumoj esą to paties gyvumo kaip ir žmoguje ir kad žmogus su atskiromis savo asmens gyvatomis esąs kilęs iš pilnosios visumos. Toji turinti savyj kaipo erdviniai ir laikiniai įkurtą gyvatą – regimąją gamtą, kuri gimdo nuolatai gyvus pavidalus ir iš kurios žmogui tenka jo kūnas, tai esti jo prigimtis. Toji todėl yra visos gamtos dalelė.

Gamta pati, kaip ir žmogaus prigimtis, nešama materės, kuri vos tėra numanoma erdviniu dalyku ir vadina­ma eteriu. Jis yra jūra, iš kurios paeina augančioji gy­vybė.

Visai kitoks visumos skyrius yra geismų pasaulis. Iš jo kuriasi geismingoji žmogaus gyvata arba vėlė. Ir žmogui apleidus kūną, tai esti jam pasimirus, vėlė yra jo apsireiškimo Įmonė ir gali vienam antram numani tap­ti. Todėl žmonės ir kalba kartais apie tai, kad vėlės pasivaidinančios.

Kita dar visumos sritis yra minčių pasaulis. Jame gyvena žmogus mąstydamas.

Visi šie trys pasauliai gludo toj vos numanomoj Didybėj, kurią galėtume vadinti Amžina šviesa arba Pačia Gyvata. Apie ją negalima sakyti, kad ji kur nors yra arba kuomet nors. Nesą erdvė ir laikas tik pasidaro mums gimstant ir tuo su kūnu tampant erdvinėmis ir laikinėmis asmenybėmis.

Bet tai paprastam žmogui išmanyti nėra lengva ir nelabai reikalinga. Daug svarbiau yra tuo tarpu suprasti, kad minimi visumos skyriai nesiranda šalia viens kito, bet viens kitame, kad jų kiekvienas yra tiktai kita esimo rūšis ir kad žmogus nuolatai gyvena kartu visuose tuose visumos skyriuose. Bet jis gali kartais tai daugiau gyventi kūnu, tai vėl daugiau jausmais-geismais, tai vėl daugiau mintimis. Žmogus savo pasijautimu kilnojasi iš vieno j kitą gyvenimo skyrių. Bet apie tai rašyta daugiau kitur. Šišon turi užtekti tai tik paminėjus.

Patsai žmogus, tai esti dvasia-siela, yra šviesos Gyvatos gyventojas. Iš jos jis niekumet neišeina. Tik jis ten nesižino ir gyvena gyviau kartu ir minčių bei geismin­gojoj ir prigimties gyvatoj. Mirdamas jis palieka kūną regimame pasaulyj, po laiko savo vėlę – geismingumo gyvatoj, kol nesusivokia pati nuoga dvasia-siela šviesos Gyvatoj.

Iš ten žmogui krypstant erdvės ir laiko sritysna, jam iš lengvo darosi minčių gyvata iš atitinkamo didžiojo visumos skyriaus, tad geismingoji gyvata ir pagaliau kūnas – iš regimosios gamtos. Taip jam tenka ir susipina jo asmens gyvatos j vieną asmenį, ir žmogus gyvena erdve ir laiku.

Nesuardomi dėsniai valdo žmogaus atėjimą į šį pasaulį ir jo išėjimą iš jo. Kaip visai paprastai matome, gamtoj randasi nuolatai gyvi pavidalai ir vėl dingsta iš jos, o nauji stojasi jų vietoj. Taip atsitinka augmenijoj, gyvijoj ir žmonijoj.

O žmonijoj ypačiai aiškiai pastebėti, kaip seka viena karta kitąją. Tėvai gamina vaikus, vaikai užauga ir vėl gamina savo pasekėjus, ir taip eina gaminimas ir gyvenimas per amžius. Nuostabus tai ir neišmąstomas dalykas!

Patsai žmogus yra kaip kokia sėkla sodinama į gamtą. Bet jis pats nėra gamta, kaip ir grūdas, dėtas į žemę, nė­ra žeme. Tiktai vis būna taip, kad dirva parenkama, kaip koks yra grūdas. O tas parinkimas stovi po esties dėsniais. Koks yra patsai žmogus, tokie jam tenka tėvai ir iš jų jo prigimtis. Esties dėsnių vedamas, žmogus pragyvsta tai viename, tai antrame visumos skyriuje, kol pagaliau nepasiekia erdvinės gyvenimo rūšies, tai esti regimojo pa­saulio. Ir tame jis gimsta čia, kur žmonės, kur aplinkybės ir visi pasaulio padėjimai jo ypatingumui pritinka.

Jeigu gaminantiems žmonėms nėra jiems gentiškos asmenybės, kuri iš jų galėtų gimti, tai nesiranda apsivaisinimo, nors tie žmonės ir būtų visiškai sveiki ir be jokių lygčių. Jie nesusilaukia vaikų. Kur jų yra, čia jie visu-met prilygsta tėvams, o vyriausiai pagal savo vėlės-dvasios-sielos būtį. Iš to išeina tad prigimties panašumas. Sako išmintingiejie, kad vaikai ne todėl prilygsta tėvams, kadangi jie yra jų vaikai, bet kad jie tapo jų vaikais, jiems prilygdami.

Berods atsitinka ir taip, kad vaikai visiškai kitokie yra negu jų tėvai. Tatai taip išguldoma. Kur žmonės vien prigimtimi gyvena ir nieko šiaip neapreiškia, čia nėra didžių skirtumų. Tiktai, kaip jau sakyta, kartais vaikais ateina į atvirumą, kas tėvuose paslėpta. Didesnis skirtumas randasi ten, kur geismų gyvata žymiau apsireiškia. Vaikai dažnai turi kitus geismus ir norus. Bet iš tikrųjų nėra čia skirtumų. Tik nereikia geismus skirti pagal tai, ko jie pasiekti stengiasi, o vien pagal tai, kiek jie galingi yra, kiek jie užima žmogų. Šitas jų galingumas bus be­veik visuomet toks jau, kaip ir tėvų.

Ar vienas yra vagis, ar jis kitus apžodžiuoja, yra vis tiek. Vis jis yra plėšikas. Tėvams esant piktliežuviais, o vaikams — vagims, jie labai gerai prisilygsta. Tikslus pastato geismams visuomet aplinkybės. Vien geismų gyvybė paeina iš tėvų. O kaip yra blogame, taip ir labame.

Pagaliau atsitinka ir tai, kad vaikai parodo ypatingus gabumus, kurių nėra tėvuose. Yra tai suprantama žinant, kad visi dvasiniai gabumai yra žmogaus asmenybės ypatybės. Kiekvienas žmogus yra, kaip jau turbūt numanėme, dieviškos kilmės ir todėl geniališkas. Tik nėra lygūs žmo­nių atsilukštinimo laipsniai. Ir dėl tos priežasties žmonės yra nelygūs. Bet sveikos ir skaisčios prigimties tėvams, kurie dorai gyvena, gali veikiau gimti geniališki vaikai, juose turėdami tinkamų ir reikalingų sąlygų savo gyve­nimui. Tuomet vaikai, rodos, neprilygs savo tėvams. Ta­čiau jie bus vieni antriems gentis. Gentiškumas randas skaistybėje. Toji yra būtina, kad genijus apsireikšt galėtu.

Taip mums ši ir tą apmąsčius, pasidaro aišku, kad gyvenimas turi žmogui visai tikrą prasmę. Pabandykime ją dabar po visų šių išguldymų trumpu žodžiu pasakyti. Žmogus viso ko apreiškia, būtent savo kūno gyvybę su visais tosios linkimais ir su visomis reikmonėmis, toliau – viso­kius jausmus, geismus ir pasibjaurėjimus, mintis ir many­mus. Ir paprastai maža tėra tarp viso to numanyti žmo­niškumo.

O, be abejonės, tam gimsta žmogus, kad įneštų kaip tik tąjį į šį pasaulį. Žmoniškumas turi pasidaryti per kiekvieną žmogų veiksniu gyvenime, o dargi galingiausiuoju tarp visų veiksnių, būtent naugijos (negyvos gamtos), augmenijos ir gyvijos. Tuo tarpu nėra dar daug to numanyti. Kur žmogus mūsų laikais ištiesia ranką, čia jis beveik visuo­met padaro kenksmų. O žinant, kas yra žmoniškumas, ži­noma ir yra, kad tasai turėtų pasauliui atnešti tikrą pa­laiminimą.

Iš viso to išeina, kad žmogus gimsta šiam pasauliui, jeib žmogumi taptų, jeib jo žmoniškumas stiprėtų ir didėtų ir jis juo apšviestų, skaidrintų ir grožintų visą gamtą, visą pasaulį.

Šitai gyvenimo prasmei vykinti kaip tik dera gimtis. Su ja todėl toji yra kuo ankščiau sumegzta. Ir todėl ji taip labai pritraukia žmogų. Ji rodosi kupina slėpinių, kadangi ji savyje neša ir paties gyvenimo prasmę. 

 

 


 

GIMTIES UŽDAVINIU-DU

Savo pradžioje šis raštas kalbėjo apie tai, kaip gaminimu ir gimdymu žmogui tenka kūnas ir kartu regimasis pasaulis. Iš gimties išeina žmonių kartos. Ir taip tęsiasi žmonijos gyvenimas ant žemės. Nebūtų jos, jeigu žmonės liautųsi gaminę. Bet jie dažnai ir nenoroms tai daro. Kū­rybos galios juos topi verčia. O patys jie, augindami sa­vo geidulius, dar aštrina akstinus, paeinančius iš tų galių.

Žmonės yra geidulingi norėdami gyvybės, sąmoningumo. Sakoma, jie iešką palaimos. Toji esanti visų gyvių siekinys, esanti tat, ko visi jie pasiilgsta. Palaimos trokš­dami, visi gyviai vargsta, gyvena ir miršta. Bet palaima nepasiekiama. Daug todėl yra dejavę manytojai ir dai­niai raudoję! Tik nėra jiems aišku pasidarę, kas ta taip labai pageidaujama palaima būtų.

Pasiklausius prastųjų atskirų žmonių, prisieina net stebėties. Vienam rodosi tat palaima, kas tikra kitojo nepalaima yra. Mat žmonės nelygūs. Jų nelygumai matyti kūno, geismų ir minčių gyvatoj. Bet rūpimam dalykui už visus svarbesnis yra tas nelygumas, kurs pasidaro iš didesnio arba menkesnio žmogaus dvasios-sielos budrumo. Todėl palaima rodosi glūdanti tai viename, tai kitame da­lyke.

Bet gerai apmąstant pasaulio kūrimo laipsnius ir žmonijos gyvenimą bei atsilukštinimą, aiškėja, kad palaima visuomet tada randasi, kuomet sąmonė daugiau sušvinta, sąmoningumas skaidrinasi. Trumpu žodžiu: palaima yra sąmoningumo giedrėjimas, giles­nis gyvybės atjautimas. Kas sąmonę smelkia, yra nepalaima, kas ją gaivina – palaima.

Tiktai labai dažnai žmonės kaži kur nuklysta, norėdami sąmoningumą skaidrinti, gyvybę giliau atjausti. Jie tiki palaimos turėsią labai suerzindami kraują ir geismin­gąją savo gyvatą arba sužadindami daug minčių. Berods sąmonė tada labai sumirgsta ir atrodo tarsi daugiau švies­tų. Bet netrukus žmoguje darosi tamsiau negu pirma bu­vus. Vos pakenčiamas yra tad tuštumas, kurs kartu su tamsumu yra jaučiamas.

Tikrasis sąmonės giedrėjimas įvyks­ta tiktai žmogui kaupiant savo asmenybės branduole galias ir jas tad manymu, mintimis, visas dvasios-s i e l o s reiškiant linkimais, žodžiais ir pavei­ki m a i s. Žmogaus sąmonė, paveikslui, skaidrėja, jam visiškai taip tariant, kaip jis dalyką išmanęs, tai esti kas teisybė yra. Taipo jau aiškėja žmogaus sąmonė, jam esant skaisčiu, teisingu, tvirtu ir t.t. O visam tam pirma reikalinga susivokti savo asmenybėje, būti pilnai vienopu.

Ta palaima, kuri tuomet jaučiama, yra pradžioje visai švelni ir opi, jog vos numanoma kaipo palaima. Tik pranykusi, ji niekumet nepalieka tuštumo, tamsos ir nuobodumo. Priešingai, atmintyj ji kuo gyviau pasirodo buvusi tikroji palaima. O iš lengvo ji ir didėja, pasidaro aiškesnė. Tad jokia tariama palaima negali lyginties į ją. Tikrąją palaimą pažinęs, žmogus negali tuo abejoti, kas palaima ir kas jos tik šešėlis tėra.

Ypačiai svarbu žinoti, kas palaima yra, atsižvelgiant į abiejų gimčių taikių. Nieks tiek palaimos nežada žmogui kaip gimtis. O nieks jam ir neteikia tiek nepalaimos. Kodėl taip, pasidaro aišku apmąstant, kam gimtis dera, kas jos uždavinys yra šiame gyvenime.

Turėdami omenyj tai, kad žmogus yra dvasia-siela, tai esti sąmoningas Aš, jo atėjimas į šį pasaulį įvyksta, taip sakant, dvejais žingsniais. Pirma, žmogus stato į pasaulį savo kūną, tėvams jį tame gelbėjus gaminimu. Toliau tad jis pasaulyje įsigali su savo žmoniškumu. Nors taip tu­rėtų būti.

Pirmasis jo žingsnis atsitinka tarsi be jo noro, vien valdant kūrybos dėsniams. Antrasis, rodos, teįvyksta tik jo paties pasiryžimu. Bet nėra taip. Ir pirmasis dalykas paeina iš žmogaus asmenybės. Vėl antrasis gi ir likimo, tai esti kūrybos dėsnių, priruošiamas. Reikia tik atsiminti, kad žmogaus asmenybė kyla iš esties gelmių, kad ji yra, kaip rašyta, Dievo kvapas. Vėlgi matyti, kaip žmonės, rodos, ir be savo noro verčiami žmoniškais būti. Tik kitoks yra žmogus, kurs iš dykos valios gyvena žmoniškai. Regimai iš jo spindi vaiskumas ir apšviečia visą gyvenimą.

Minimiem abiem žingsniam žengti žmogų gelba gamtos galios ir įmonės, kurių pirm visų pastebėtina yra gimtis.

Aišku, kad iš jos paeina žmogaus kūnas. Tąjį gaminti yra kaip tik jos uždavinys. Bet su žmogaus kūno užgimimu yra platesnis pasidaręs ant ženiės ir sąmoningumas. Žmogaus Aš paprastai eina su savo kūnu. Todėl dažnai iš gimimo pasidaro ir tiek palaimos. Ir toji, kuri žada gimti^ivi viena antrai, yra, be abejonės, iš pat pradžios nujautimas to, kad iš jųdviejų gali daugėti sąmoningumas.

Tačiau reikia ir kita ką dar išmanyti. Ir augmenijoj randasi su įsiveisimu daugiau gyvybės, taipo jau ir gyvijoj. O gyvybė yra sąmonė. Bet vien žmonės teatjaučia pilnu gyvumu palaimą, kad jiems gimsta kūdikis. Nesą tuo nėra pasidaręs vii-n platesnis sąmoningumas ant že­mės, bet ir giedresnis, kadangi žmogus pradeda ties gyvenime.

Iš viso jau numanyti, kad gimties uždavinys gyvenimo kūrime nėra tiktai paviršiaus dalykas ir nėra tik viena Derėdama žmogui ateiti į šį pasaulį gimtis dera žmogui ir tam, kad jis galėtų pasauliui teikti žmoniškumą.

To uždavinio sprendime dalyvauja taip vyras, kaip motera. Kas toliau atgal pasakyta, turbūt gana aiškiai tai jau išdėstė. Vienok, rodos, svarbu pastebėti dar ir tai, kas čia esti ypatiška vienos ir antros gimties dalis.

Motera su savo kūno gyvenimu yra daug tvirčiau rišta erdvės ir laiko ir daug giliau įguldyta į gamtos galių srovę negu vyras. To padėjimo niekas pakeisti negali. O todėl gimstančiam žmogui ir daugiau tenka iš moters kūniškumo negu iš vyro. Motera yra tiesiog gyvenimo vartai, pro kuriuos žmogus turi žengti ateidamas į šį pasaulį. O prie šių vartų jam tenka įmonė, būtent kūnas, kad gali gyventi ant žemės.

Vyras su visomis savo ypatybėmis stovi daugiau gyvenimo paviršiuje ir verčiamas kreipties į dvasinę gyvenimo pusę. Nebūdamas taip ankštai sujungtas su gam­tos gyvenimu, su jos veiksmais ir jos bangomis, kaip mo­tera, jis ir neturi tiek rimtumo savyje, kol nėra pasiekęs tikrosios žmogaus kilnybės. Todėl paprastai jis linksta tai daugiau į kūniškus, tai daugiau į dvasinius dalykus.

Todėl toliau motera gyvenimo srovėj daugiau negu vyras yra patvarumo elementas. Kaip ji ryškiau vaizduoja giminę, tautą bei padermę, tai esti žmonių kūno ypa­tingumą, taip ji ir vėlės srityj bei minčių gyvenime ir yra vidutinis irgi ramusis padėjimas, sakysime, visuotiniškumas. Visame ji žmonijos gyvenime turtus sulaiko ir da­lina. Vyras paprastai juos daugina arba eikvoja.

Taip gimties uždaviniu-du pasidalina ant abiejų. Motera teikia būsimam žmogui vyriausiai kūną ir ūpų bei minčių gyvenimą. O tai reiškia, kad ji paduoda savo vai­kui visą savo giminės, tautos ir padermės praeities turtą. Vyras gi žadina esamas galias veikimui. Ir turėtų budinti vaikų pasistengimą žmoniškumui vykinti gyvenime, moti­nai išlaikant kūdikius nekaltybėje.

Taip turėtų būti. Bet gaila, kad mūsų laiku to beveik nėra. Ir iš to, kas kitur jau pasakyta, turbūt aiškėjo, kaip labai toli motera pasilieka atgal nuo savo uždavinio, ne­sulaikydama žmonijos turto, nykdama doroj. Vėl didžiai nusikalsta vyras nesistengdamas auginti tikro žmoniškumo. Abiejų palaimos stoka yra geriausias mastas jųdviejų nusidėjimo.

Bet su tomis mintimis priėjome jau kitą vietą, iš kurios reikia žvelgti į gimties uždaviniu-du. Gimstančiam žmogui ji teikia kūną bei gyvenimą, tuom ir galimybę atsi-lukštinti. Bet ir gimusiam bei priaugusiam žmogui gimtis taipo jau yra svarbi. Ji tad nebsilieka apskritai gyvenimo dalyku, bet tampa jo asmens galia. O tuo būdama, ji taipo jau turi du uždaviniu. Katram atskiram žmogui turėtų jo gimtis derėti jo kū­no stiprėjimui ir, toliau, žmoniškumo tarpimui.

O kaip šišon gana plačiai išguldėme, to paprastai nėra. Ta už visa daugiau palaimos žadančioji gimtis už visa daugiau nepalaimos atneša žmonėms. Ir tuo Apvaizda tarsi kaltinai įkala jiems, kad jie gimtimi tam nesinaudoja, kam ji skirta yra. Sakė kaži kas, būk išalkis ir gimties reikalavimas valdančiu pasaulį. Bet kad gimtis jį verčia į vargo duobę, tai kaltas patsai žmogus.

Paprastai galima girdėt, kad motera esanti atsakoma už žmonių nelaimę. Net Biblijoj tai aiškiai išreikšta. Nors čia vėl ir parašyta, kad per motera tekęs žmonėms ir išvadavimas, kaip per ją atėjusi nuodėmė į žmoniją. Giliai tame gludo teisybė. Ji jungiasi visai arti su gimties uždaviniu-du, su jos tikslu.

Mūsų laikas, suprantama, tos teisybės neatspėja. Visai tik iš paviršiaus jis žino kalbėti apie moterų netikumus, kad didžiausias jų rūpestis tesąs, kaip sau vyrą sumedži­jus, kaip tam tikslui visokiais būdais sukėlus vyruose gim­ties troškimus, kaip visą savo apsivilkimą, savo pasipuo­šimą, pagaliau visą savo gyvenimą tam taisius.

Iš tikrųjų yra pradinis motriškos gimties uždavinys gimdyti, o tam nėra išvengiamas vyras. Bet šis gimties linkimas yra minimų moterų visiškai sudarkytas. O kad ir tūlos sako šaukiančios tik vaiko, jų šauksmas per žymiai reiškia gašlumą. Ir todėl anie vyrų kaltinimai nėra be priežasties.

Vėlgi moteros skundžiasi vyrais. Sako griežtai, vyrai esą kalti gimties gyvenimo pagedimo, būdami gimties da­lykuose beveik tik gyvuliai, nežiną laiko ir nepažįstą saiko, neatsižiūrį į moterų ypatybes, į jų padėjimą, į gims­tantį kūdikį ir t. t.

Teisybės yra, be abejonės, vienų ir antrų skunduose. Yra visokių vyrų ir moterų. Bet, kaip rodos, moteros bene turės daugiau priežasties pasiskųsti vyrais negu vy­rai moteromis. Vyrai jau iš prigimimo nėra taip tvirti savo būde, kaip moteros. Jie daug greičiau svyruoja doroje. Tai kaži kaip pasišvenčia aukštiems dalykams, tai vėl, visa pamiršdami, braidžioja po purvus. Moteros veikiau pasi­lieka tame, kas joms prigimties, papročio ar šiaip ko nu­tiesta.

Kas apie jas pasakoma nutariančiu būdu, nepaeina iš gilaus išmanymo. Visumet tie vyrai daugiau apkalba moteras, kurie paleistuvaudami jas daugiau yra žeminę, į jas žiūrėdami vien kaip į įmonę savo geiduliams ir troškimams patenkinti. Vėlgi kalba blogai apie moteras ir tie vyrai, kurie neturėję doros tvirtumo, kartą kai kurios ištvirkusios moters tapo parblokšti.

Iš viso to išeina beveik nekanta tarp vyro ir moters. Yra tai suprantama. Turėdamu viens antram derėti tikrajai pažangai, žmogaus vaiskumui auginti, buvo arba yra viens antram, jeigu ir ne kūno, tai tikrai dvasios silpnėjimo priežastimi. Nusižengda­mi prieš gyvenimo dėsnius, jie kaltina viens antrą nepa­siekę aukštojo gyvenimo tikslo, kuriam kaip tik tarnauti duota gimtis.

Taikius tarp vyrų ir moterų, berniukų ir mergaičių yra ten visumet kitoks, kur žmonės pasistengia būti žmoniškais, kur jie gyvena pasinaudodami gimtimi žmoniškumo atsilukštinimui. Čia jie žiūri į viens antrą kaip į tikriau­sią savo geradarį. Čia moters ir vyro gražumas viens antram visai kita ką reiškia negu tinkamybę kraujui įkai­tinti.

Yra antrosios gimties grožė ypatingas slėpinys. Nesiriša jis tiek su kūniškais gimties tikslais, kiek su pačiu žmoniškumu ir jo augimu. Tam vienas kitam atrodo toks gražus, jeib būtų antram kuo įsakmingesnė žmogaus apraiška ir žadintų antrame žmoguje atitinkamąją. Todėl mylintiejie viens antrą regimai grožina. Iš tikrųjų turėtų meilė visumet žmogų aukštinti.

Yra skirtumo tarp vyriško ir motriško gražumo. Kaip jau kartą sakėme, žmonių grožė taip sujungta su skaistumu, kad negalima jųdviejų nuo viens antro skirti. Bet, lygindami mergaitės grožę į vyriškąją, pastebime dar kita ką. Motriškoji grožė yra šventa, vyriškoji kilni. Vyriška­sis tepaboja pilnai tik motriškąją grožę, pasilikdamas kil­niu, mergaitė vėlgi – vyriškąjį gražumą, pasilikdama šventybės jausme. Kas be to pasidaro numanu kaip gro­žė, tai yra ar kūno tikslingumas, ar koks žymumas, skir­tumas, kurs greitai pritraukia ir labai greitai vėl atstu­mia.

Skaistūs žmonės susiėję tokių dalykų nelabai pastebi. Du skirtos gimties žmogų jaučia pradžioje viens antro šventumą arba kilnumą. Todėl paprastai nekaltų jaunųjų meilė yra lydima labai gilaus tikybos atjautimo. Ir tik iš lengvo tedingsta tasai, abiem daugiau gyvenant kūno linkimais.

Tuomet minimas šventumas ir kilnumas apsireiškia tik dar drova. Ji moteroj daug yra didesnė negu vyre, kadangi moterai jos kūnas, kaip apskritai gimties ir gyvenimo klausime, daug daugiau reiškia negu vyrui jojo. Todėl motera ir savo kūną taip saugoja ir tik nori prie to žmogaus prisiglausti ir su tuo kartu gimties slėpinius pa­tirti, kurį aukščiausioj garbėj laikyti ir su kuriuo galėtų visą amžių praleisti.

Patekdama tai vienam, tai antram ir kitam dar, ji lyg praranda savo gimtį. Jos kūnas tarsi dalimis išvaikiojamas ir išnešiojamas į visas šalis. Ir ji nebegyvena gyvybės gilumoj, bet guli kaip kokia visiems šunims padrėbta mė­sa. O tą pajausdama, ji pasilpsta ir dvasioj-sieloj.

Sveika motera tokią nelaimę numano ir nenori įsileisti į artimesni susiėjimą, jeigu tasai nepasilieka visam amžiui. Draugavimas su kitu vyru jai tebūtų galimas kitu kūnu. O tam reikia būti mirus ir naujai gimus. Mergaitė, tekusi vyrui, paprastai jo nebenori paleisti. Bet ne todėl, kad jai vyras geistinas, bet kadangi ji tam vyrui savo gimtį, tai esti įmonę žmoniškam kilimui, yra įteikusi.

Pasidavimas yra didysis motriškosios atsilukštenimo, bet ir jos žuvimo žygis. Ir vyras dabar atsveria, kam jos amžius tiks. Daug daugiau negu vyrai tam gimtis yra moterai svarbi. Kaip gimdymas, taip ir gimtis yra beveik vien moters dalykas. Nelyginamai daugiau negu vyras ji yra gimties asmenybė. Nors vyrai tai nujaustų ir tai brangintų! Sukiltų iš to abiem gimtiem gyva galia žmo­niškai terpti.

Vyrui gimtis visai kita ką reiškia. Pats gimties patyrimas yra jam beveik tik akies mirksnio dalykas, jeigu nebūtų paskendęs jau gašlume. Sveikas vyras jaučia tu­rįs dirbti, veikti, jeib suteiktų daiktams ir visam gyvenimui žmoniškumo antspaudą. Drova jam yra atsilaikymo ragi­nimas, kol nėra tos motriškosios pritikęs, kurios skaistu­mas jam žadina šventumo atjautimą ir kuri žadina jame pasitikėjimą savo kilnumu. Jis ieško draugos, kuri jam padėtų vykinti jo gyvenimo prasmę, kaip motera sau ieš­ko draugo, jeib su tuo pasiektų savo tikslą. Visiškai at­silaikyti nuo gimties reiškia vyrui tiek jau, kiek moterai pilnasis pasidavimas vyrui, kaip kiek atgal tai pasakyta.

Paprastai tikima gimtį esant vien tam, kad gimdžius žmonių. Iš viso, kas lig šiol pasakyta, rodos, pasidarė nors numanu, koks lėkštas tas tėra manymas. Tasai ir pagimdė tą mintį, būk vienatinis moters uždavinys esąs būti motina. To nepildžius, ji nesanti žmona. Bet kodėl nesakoma, kad vyras, netapęs tėvu, nėra pilnas žmogus? Aišku, kad čia gludo keli nesuprasti dalykai.

Be abejonės, turi gimtis uždavinį gaminti naujus žmones. Bet tuo patys žmonės beveik nieko nėra padarę. Čia veikė vien jųjų prigimtis. Visa atsitiko tarsi toli nuo jų, šalia jų sąmonės skritulio. Gimtis tetapo abiem susidėjusiem, būtent moterai ir vyrui, prasminga, kad tarp jų­dviejų stovi jau kūdikis, prieš kurį turi labai svarbias pareigas, kaip tasai kūdikis, juodu mylėdamas, jiem dviem gimė ir dėkingas yra, kad jį šiam amžiui yra savo krauje ir kūne, ir savo gyvenime priėmusiu. Slėpiningasis tai­kius, kurs kartais yra pasidaręs ir nekantos jėgomis, turi gyvenime paaiškėti ir tapti pilnai žmonišku.

Šeimos gyvenimas, kaip jis paeina iš gimties, yra tam artimiausioji proga. Šeimoje susieina žmonės, kurie su savo atsilukstenimo laipsniu geriausiai viens kitam pritinka. Ir kiek šeimoj tėvas ir motina gali padidėti žmonišku­me arba ir menkėti, dar paaiškės iš ketamųjų išdėstymų, jeigu tūli dalykai nebūtų L-manyti iš to, kas jau pasa­kyta. Šišon svarbiau yra suprasti, kaip viena gimtis ant­rajai dera gyvenimo prasmei vykinti.

Tam iš tikrųjų žmonės su žmonėmis ir tik gyvena. Jie vienas kitą aukština ar žemina. Žmonės veikia viens kitą savo kūnu, būtent jo pavidalu, jo pajautimu, slėpiningomis jo galiomis; jie veikia viens kitą ir savo jausmais-geismais, savo mintimis, Įsivaizdavimais ir kt. Pagaliau žadina ir vieno žmogaus dvasia-siela kitoj o dvasią-sielą.

Paskutinysis dalykas yra svarbiausias. Bet jis nevyksta, jeigu maža tik tetaria dvasia-siela iš žmogaus, kaip tai toliau atgal aiškinta. Žmonių, su gyvu, aukštu ir ryš­kiu žmoniškumu, nėra dar daug ant žemės. Bet jų dvasia-siela gali veikti į tūkstančius tais apsireiškimais, kurie kokio nors veikalo, kaip ir rašto, skleidžiami po žmones. Kilnaus turinio raštus skaitydami, mes draugaujame su kilnia dvasia-siela. Ir taip gyvenę laiką, nebegalime drau­gauti su menkesniais. Sako todėl garsusis vokietis Liudwig Feuerbach: „Kuo daugiau susipažindiname su gerais raštais, tuo daugiau mažėja žmonių skaičius, su kuriais draugauti smagu yra".

Žmonių taikiuose, kaip dabar aišku, visai ypatingą vietą užima gimti-dvi ir jų veikimas vienos į antrą, jų sandora. Kad iš to išeina gana dažnai žmonių menkėjimas, tam priežastis guli žmogaus nesijautime. Gimties už­davinys yra kitas. O atsižvelgdami į ilgąjį žmonijos kelią, pastebime, kad visa žmoniškoji kultūra yra gimties ga­minta, yra paėjusi iš taikiaus tarp abiejų žmogaus gimčių.

Yra kartą manyta, kad žmonių taikius, jų sandora arba nesandora darosi iš daiktų gaminimo ir tų gaminių pasidalinimo. Rimtesnis tyrinėjimas žmonijos istorės ir gilesnis jos apmąstymas parodo, kad toks manymas nėra užbaig­tas ir nėra pasiekęs esamybės gilybių. Kaip tik pradeda­ma geriau pasekti kultūros klestėjimo kelią, ir pasirodo žingsnis po žingsnio aiškiau, kad gimtis visumet yra bu­vusi ir dar yra čia vyriausiuoju veiksniu.

Pasidaro tai aišku jau tik ir pažiūrint, kaip įvyko didvyrių darbai ir veikalai. Visumet jų kilmė yra buvusi veikimas vienos gimties į antrąją. O čia nebuvo svarbus pats gimties gyvenimas, bet vienos dvasios-sielos apsi­reiškimas antrajai. Kur eina klausimas apie dvasios-sie­los įsigalėjimą pasaulyje, kūno reikmenėms pridera tik tarnybos vieta. Aukštesnysis gimties uždavinys tegali spręsties, kad žmona (mergaitė) žmogui (berneliui) yra grožės-skaistybės-šventumo, o jis jai - kilnybės-manymo-vaiskumo apraiška.

Ypatinga berods, kad pamatinė draugijinė sandora, arba tvarka, iš kurios išaugo didžiųjų valdžių galia, yra abiejų gimčių taikius, kurį kūrusi yra motera, pasistengdama vieną vyrą visam amžiui sau palaikyti. O kad tame neveikia tiktai kūno reikmenės, bet dvasios-sielos galios, matyti jau iš to, kad tas moters pasistengimas, apsireiškęs žiliausiojoj senovėj ir nekultūringiausiose giminėse, išliko per visus amžius ir vis iš naujo pasidaro svarbus žmoni­jos klestėjime. Taip ir vėl mūsų laiku, kame taikius tarp abiejų gimčių labai jau buvo pakrikęs.

Kadangi motera yra visai kitas žmogus negu vyras, vienas antrame greičiau gali numanyti žmogų ir jo asmenybę. Daug garsiau taria apie tąją ir tik abiejų kasdienio apsireiškimai. O kuo daugiau dar, kad abu gyvena gyvais žmoniškais pasistengimais. Tuomet skamba abiem tiesiog iš viens antro žmoniškumo gaidos, kaip tik pačios dva­sios-sielos jas giedoti gali. Ir žadina kilnųjį atgarsį vie­nas antrame.

Tam pagrindinė sąlyga yra berods skaistumas. Negalint jo išlaikyti, abiejų gimčių draugavimas pasidaro abiem asmenim tiktai kenksmingu arba palaimingiausiu dar bū­du jis išeina į gaminimą ir gimdymą. Ir iš šeimos gy­venimo pasidaro tad tėvams akstinai žmoniškai gyventi.

Yra žmonių, kurie sako, kad nesą galima skaistume pasilikti draugaujant abiem gimtim. Suprantamas dalykas, kad negali skaistumu tikėti, kurs pats nėra skaistus. Todėl tokie žmonės ir pašiepia visumet vyriško ir motriškosios draugavimą. Bet be teisės. Tik reikia gyvenimą ir jo dėsnius gerai suprasti ir nežiūrėti j jį per gašlumo gaisrus ir per plačiai pakreiktus papročio nešvarumus.

Jau ir kaimo mergaitė, ir berniukas gali su viens antru draugauti, o sukelti viens antram visa, kas daro gražiu, maloniu, išmintingu. Bernelis, draugaudamas su skaisčia mergaite, pasidaro palankesniu, protingesniu, tvirtesniu, švaresniu ir regimai dailesniu net savo atrodyme. O mergaitė tikrai pražydi kaip koks gražus, kvapingas' žiedas. Vienas jau pasimatymas ir rankos davimas gaivina jųdvie­jų ir kūnus.

Bet visi tie dalykai tėra antrini. Visų svarbiausia yra, kad abu nujaustų savo taikiaus šventumą. Tik tuo gimties uždaviniu-du katro amžiuje sprendžiasi. Vien bereikia taip gyventi, kad šis šventumas išliktų jiedviem, kol juo­du gyvu ant žemės. O ne vien išliktų, bet kad jis ir didėtų. Iš to tad išauga žmogus su visomis žmoniškomis galiomis kaipo palaiminimas pasauliui. 

 

 


MEILĖ

Paprastose kalbose apie gimti-dvi labai dažnai prisimenama meilės, tarsi tai būtų kasdienio dalykas. O tokiu meilė nėra. Kalbėdami apie ją, žmonės turi omenyj įsi-geidimą. Meilės jie beveik visai nepažįsta. Ji tėra tik re­tas svečias pasaulyj. Įsigeidimo visur matyti.

Kurs į bet ką Įsigeidęs yra, nori tą sau turėti, nori ir iš jo sau naudos, smagumo, pasimėgimo. Pats jausdamas savyj trūkumą, žmogus tiki, kad kitasis tąjį papildys. To ypačiai laukia gimti-dvi viena iš antros. Vyriškasis gei­džia mergaitės, kad ji pasidarytų tarsi jo turtu, jam „tektų", jam pasiduotų. Ir taip jo įsigeidimas neša svetnaudybės žymį. Bet jis ir reiškia dar kitką. Kurs antros gimties geidžia, tas jaučia tarpą, skirtumą tarp savęs ir geidžiamojo; tokia žmogui regimoji gyvata yra kupina tik atskirų vienetų, kuriems lemta savo vienatvėj gyventi. Ir tad negali jam pasidaryti žinoma, kas meilė yra.

Kurie viens antrą tikrai myli, nieko iš viens antro nenori ir nelaukia. Vien tesirūpina tuo, kaip jam arba jai meilę pareiškus. Meilė nieko sau nereikalauja, o tik dalina, ką ji turi. Ir viens kitą mylėti tik tereiškia, kad jam lengviau yra tam meilę teikti.

Toji todėl ir nešnairėja. Kurs tikrai myli, nepažįsta nesitikėjimo. Jis myli – vis tiek, kaip mylimoji arba mylimasis į tai atsiliepia. Bet yra toks gyvenimo dėsnis, kad tikroji meilė visumet ir sužadina kitame tokią jau meilę.

Norint žinoti, kas ji yra, reikia pažvelgti į esties gylybes, reikia žmogų pamatyti, kaip jis jose gludo ir kokiuose taikiuose jis su visu tuo gyvena, kas esti. Meilė paeina iš mūsų asmenybės branduolo. Nežinodamas, kas jis, kaip jis estyje stovi, kokia iš tikrųjų jo gyvenimo padėtis, žmogus ir nežino, kas meilė yra.

Paprotys žmogų aklina. Todėl jam rodosi, būk jis paėjęs iš tėvų, būk jis tos pačios asmenybės kaip jo broliai ir seserės, kadangi jie to paties kraujo yra, būk gimtinis kraštas esąs amžinai jo tėvynė, kurios jis – dalelė. Bet dvasinė jo asmenybė neleidžia žmogaus parimti prie tokio gyvenimo supratimo.

Parimdamas savo sieloje, jis iš lengvo vis aiškiau jaučia save esančiu asmenybė, kuri gyvena visiškai savo būdu. Iš pat savo gyvybės aušimo valandų jis nusimanė augančiu, kaip koks pasaulis pildosi gyvybe ir gyvybės pavidalais. Nuolat didėjo jam jusmų, jausmų, geismų, gei­dulių, vaizdinių, minčių, sąvokų, norų skaičius. Aplink jį skleidės ir turtėjo regimasis pasaulis, o kartu augo ir lobėjo jo asmenybė ir josios pasaulis, būdamas tačiau kaži kaip toli atskirtas nuo ano.

Kaip tik užeis jam koks kenksmingumas, kaip tik jo ir jo pasaulio būviui pasidarys koks pavojus, jis pasijaus viso apleistas. Visa pagalba, jam teikiama, jam tik primins tikrą jojo padėtį, būtent, kad jo asmenybės šaknis negali būti tame, ką jo akys regi. Jo skausmas visumet tesilieka jo dalyku; jo rūpestis ir jo vargai negali pasi­daryti kartu ir kitų reikmenėmis. Nė vienas kitas negali prieiti to, ką jis kenčia, kas jam kenkia. O kad iš paviršiaus sprendžiant ir kitaip rodosi, visa išmėginant, pasidaro aišku, kad žmogus su savo skausmais visumet yra vienas.

Vėlgi jo džiaugsmas, jo dvasios pakilimas, jo sielos gyvybė, toliau, jo išmanymo sušvitimas, ūpų, jausmų suskambėjimas – visa tai pasilieka jo dalyku. Nors jis kalbėtų ir šnekėtų apie tai kaži kaip gyvai, nors jis su­manytų kaži kokius veikalus žodžio, kūrimo, vaizdavimo ir pavidalų meno, vis dėlto jis pajaustų negalįs suteikti savęs, negalįs pasidalinti su kitais savo asmenybę, savo gyvybę, savo pasaulį.

Ir išeina iš viso to tikrasis, giliausias ir gal skaudžiau­sias vienatvės pajautimas. Žmogus, kurs save ir pasaulį išmėginęs, kurs yra iškilęs iš gyvenimo papročio, tasai visai aiškiai nusimano save vienu esant; visa, kas jam gentiška, žinoma, artima, tūno tarsi už geležinių vartų. Nėra nieko jam tikrai prieinamo. Visame gyvybės gausume jis pasilieka visumet vienas. Nors ir tartų žmonės į jį savo žodį, nors ištiestų jie savo rankas jam globoti, nors kreiptų į jį savo širdį, jie jo nepasiektų, jie paliestų tik jo vienatvės pakraščius, ne jo paties.

Žmogus, tikrai supratęs save, gyvai jausdamas savo asmenybę ir jos taikius su visu, kas esti, žinosi save vienu, vienų vienu. O kad to ir nebūtų, kad gyventų aklame paprotyj, tad jam mirties valandoj tikrai apsireikštų skaudžiai ta teisybė, kad jis vienas yra.

Todėl ir visumet galingiejie manytojai yra kalbėję apie apleistąjį žmogų ir didiejie dainiai yra dejavę grau­džiomis gaidomis apie tai, kad tarp tiek gyvybės, tarp tiek gyvių vienas žmogus yra našlaitis. O mūsų dainos raudulingai dainuoja apie mergaitę be tėvelio, be močiutės, ku-riuodu užvaduoja mėnuo ir saulutė. Visumos jūrose žmo­gus plaukia sau vienas savo laivelyje.

Vis dėlto žmogus turi kur noris savo asmenybės iš­eigą. Kur noris turi ji šaknėti. Iš nieko negali būti atsira­dęs jo Aš. I tąjį žiūrėti kaip į kokią kūno apraišką, kaip į garą, kylantį iš kaitrio šlapumo, kaip į kokią kaži iš ko pasidariusią šmėklą tegali juokdariai.

Tas mūsų Aš tikrai ir skaudžiai atjaučia, kad jis yra, nors kūnas gyventų sau smagiai. Žmogaus Aš, tai esti jo dvasia-siela, yra tikrai ta esties dalis, kurioj su pilnu žinojimu, su šviesia sąmone gyventi galima. Tik reikia padaryti tikrenybe, kas tuo tarpu tėra galimybė. O tam de­ra, kaip jau parodyta, gyvenimas. Tam kūrybos galia pa­statė gimti-dvi, žmonijos gimti-dvi.

Iš žmogaus vienatvės gimsta pasiilgimas tojo, kurs salint galėtų jo apleidimą. Šitas pasiilgimas negali būti kūno dalyku. Kūnui yra pasiekiami gamtos gyviai. Ir nesukyla jis iš geismingosios žmogaus gyvatos. Jai nėra jo reikalinga. Ji vien tik nori būt erzinama. Tuo jai darosi gyvybės pajautimas. Ir nėra pasiilgimo kilmė minčių sritis. Josios jungiasi nuolat žmogaus sąmonėj. Ir be atvan­gos jos plaukia telkdamosi viena su kita. Niekumet ne­nusenka jų srovė.

Vien tik žmogaus asmenybė neprieina savo lygaus. To­dėl jo pasiilgimas yra jo asmenybės ypatybė. Bet tai asmenybei esant supintai su minčių, geismų ir kūno gyvata, iš tųjų kiekvienos reiškiasi pasiilgimas. Todėl kūnas nori pasiekti kūną. Todėl nurimsta jo skausmas, jausdamas ki­to žmogaus, šio antrojo atveidžio kūno gyvumą, jo kva­pą, jo šilumą ir vėsumą, magnetines jo jėgas.

Iš šito gilaus pasiilgimo paeina abiejų gimčių prisilinkimas. Jis yra reiškinys giliausiojo žmogaus pasijautimo. Ir, pasiliekant jame, pirmasis vyriško ir motriškosios pasi-žinimo laikas yra visai ypatingai šventas. Abi asmenybi taria viena į antrą, nebūdamos dar pamirkusios kūno ir geismų reikalavimuose, bet, tarsi staigiai nušviestos, nu­mano dvasios-sielos kilmę, numano gyvatą, kuri mūsų visų yra tėvynė.

Todėl šj pajautimą yra galima jau kuone vadinti meile. Tuomet išnyksta apleidimo jausmas. Žmogus yra su­tikęs kitą visumos gelmių apraišką. Ir iš tos jis girdi nuolatinę gaidą, skelbiančią, kad nėra apleidimo, kad nėra vienatvės, kad yra vienybės, kad „abu esava vienos žvaigž­dės du spinduliu".

Tada visas gyvenimas yra skambus apsakymas vienos gyvybės. Amžinybės kvapas apgobia mylinčius. Pražydi visas žmogaus asmuo. Ir krykštauja visos jo jėgos. Kvepia minčių dvasia, smagina jausmų-geismų kvapas, o kū­nas spindi malonumu.

Kas galėtų atspėti tą slėpinį, kurs už viso to gludo! Visas pasaulis atrodo abiem kitokiu. Yra jis pamerktas tarsi į pačią grožę ir malonę. Kas galėtų suprantamai kalbėti apie tai! Daug manytojų mąsto apie grožę, o negali atspėti, kas ji. Bet mylintiejie visi tai žino. Grožybė yra meilės ir malonumo šviesa, yra kilnybės ir labumo vainikas.

Tiktai kas yra meilė? Aišku, kad iš jos visa esamybė paeina, kad kūryba turi su ja savo galią, kad ji yra visos esamybės pradžia. Meilė yra patsai kūrėjas. „Dievas yra meilė." O atskiriems žmonėms ,,ji yra vienybės sąmonė", kaip sako išmintingiejie.

Tik reikia tai gerai išmanyti. Minima vienybė pirmiau turi būti atjaučiamą su tuo, iš ku­rio žmogaus asmenybė paeina, kas yra jos tėvynė. O per tąją tad galima pasiekti antrąjį žmogų, kur­sai save nusimano vienybėje su visumos išeiga, su Dievu. Tik Jame yra duota pilnoji vienybė su mylimuoju arba mylimąja. Nėra kito kelio. Ir tos vienybės sąmonė tik tėra tikroji meilė. Todėl ji ir palaimina žmones tokiu šventumu.

Nėra tai pamirštama. Jos atsimena visą savo amžių, kurie šitą meilę yra nujautę. Tiktai kad neįstengia pasilikti toj kilnybėj, kurioje ji savo dovanas teikia. Labai greit žmonės pamano tą taip pajausti, kaip kiti dalykai nujaučiami. Kūno ir vėlės galios veda juos į tokį pajautimą. Ir to klausant, jie tiki pilnybę pasieksią.

Tad glaudžiasi kūnas prie kūno, tarsi taip teksianti žmogui pati grožė, pats malonumas, pati tikimybė ir pats aukščiausias labas. Jau ir rodos, lyg visa tai tampa mylinčiųjų turtu, tad, prašokus akies mirksniui, visa yra tylu, tuščia. Vėl sukyla pasiilgimas, vėl globiasi abu, bet vie­nybės pasijautimas, kurs abu kartą taip laimino, pasilieka kaži kokiose aukštybėse. Kame dabar tikisi vienybę su­rasti, čia jie vis pajaučia tik nepergalimą skirtumą, pa­jaučia savo vienatvę. Ir tik pažvelgdami aukštyn į savo palaimos dangų, kurs kartą buvo jiem dviem visai nusileidęs arba juodu visai į save pakėlęs, jie numano savo gyvenimo bendrumą.

Iš lengvo nyksta ans laiminamas šventumas, dingsta ir jųdviejų grožė. Tačiau juodu žino visai gyvai, jog ne­gali būti buvęs tik sapnas, ką juodu yra patyrusiu. Tiktai, kad negrįžta, kas taip labai buvo malonu. Kūnu-du žadasi vis dar palaimos. Ir ji čia ieškoma. Kūne ir jo ragavime ieškoma meilė ir gyvybė, ir čia tik tėra randamas koks bendrumas.

Gyvena tai abu šalia viens antro. Gal ir palaimingu. Juodu mylisi. Nuolat nori iš viens antro išgirsti, kad taip ir yra. Tarsi be to nebebūtų tai tikima. Ir juodu pasisako, kad mylisi. Bet iš akių vėl daugiau spindi ans skaudusis pasiilgimas išeiti iš vienatvės. Jisai, kurs juodu suvedė, kurs jiedviem dosniomis rankomis teikė didįjį meilės ir vienybės numanymą, yra vėl atsitraukęs į jųdviejų asmenybės gylybes ir atsispindi akyse tarsi tik iš tolo.

Vis dėlto jų gyvenimas yra palaimingas. Gimsta jiem dviem vaikų, vienas, antras. Ir kas kartą rodosi, tarsi vėl atsivertų jiem jųdviejų dangus, tarsi įžengtų į jų bendrumą nauja vienybės apraiška. Su kiekvienu kūdikiu jis sukelia naują viltį. Bet netrukus aiškėja, jog kūdikiai tėra tik malonūs, gražūs, meilingi pavaduotojai to, ko jie pa­siilgsta.

Pagaliau yra namai pilni žmonių. Gimdytojų meilė su­sikvietę iš visumos gelmių sau artimas dvasias-sielas, ir juodu džiaugiasi savo šeimynėle. Pati meilė jiems teikė kūdikius. Gaminimas jiems nebuvo gašlumo dalykas, ir nebuvo jis pasiryžimo tikslas, bet tarnavimas kūrybos galioms, jiem dviem pasiilgstant meilės.

Todėl jų namuose palaima gyvena. Malonumas čia šviečia kaip pavasario saulė. O skaistybė dvelkia kaip švelnusis atvėsis. Vaikai jų yra kaip jų vėlai. Širdingai reiškiasi jų sandora. O linksmas yra jų sugyvenimas. Nėra ligos, nėra nesmagumų, nėra susierzinimų! Nepamatysi su­siraukusio veido. Neišgirsi pikto žodžio. Tėvai myli savo vaikus, o vaikai myli ir laiko garbėj savo tėvus. Nereikia jiems todėl įsakymų. Savaime meilė ir pagarba juose gy­vena. Nežino jie, kad galėtų ir kita kas žmones užimti negu grožė ir labas.

Tokie namai yra palaima ir palaiminimas visam kraštui. Yra tikrai, lyg Dievas pats iš jų dalintų savo malonę. Visi, kurie turi kokį darbą su tais namais, jaučia, jog čia galima atsigauti nuo visų vargų ir pasveikti kūne ir dva­sioje.

Iš tikrųjų meilė teikia sveikatos. Kam iš jo tėvų teko ligotas kūnas, nešvarūs jausmai, geiduliai, neskaisčios min­tys, tas meilės gali būti visiškai išgydomas. Kaip meilė yra kūrybos galia, taip ji ir naujina, ir taiso, kas senėjo ir griuvo. Jai valdant, visa žmogaus prigimtis kinta. Tik būtina yra jai visiškai pasišvęsti. Tobulas skaistumas yra pagrindinė sąlyga jos gimimo ir jos galybės. Kiek žmogus kasdieną skaistesniu tampa, tiek meilė jame apsčiau gyvena ir sveikina jį, jo vėlę ir visą prigimtį. Meilė yra tikriausias gyvybės eleksyras. Kame meilė visiškai yra valdovė, tas numeta visą nelemtą dalį, kurią tėvai jam paveldėjo. Naujas prasideda jam amžius, naujas ir gyvenimas.

Aukštas tai yra siekimas mūsų dienų žmonėms. Ir anie namai, kuriuose širdingumas laiko visus savo globoj ir kuriuose dora iš visų pašalių šviečia, yra tikra retenybė. Tačiau ji toli dar nereiškia tobulybės. Pati meilė, nors būtų tuose namuose dangus, vis dėlto tik iš aukšto telydi visų tų žmonių žingsnius.

Pažvelgus į jų širdis, tai visai aiškiai pasirodo. Tėvas su visu savo rimtu labumu nuolatai kaži ko užimtas. O kad kartais prasitaria, matyt, kad jis mąsto ir mano apie gyvenimo prasmę. O motinėlė su savo malonumu, kurs iš jos veidelio perdėm šviečia, yra tačiau kaži kaip rū­pestinga dėl vaikų ir jų ateities. Abu, nors gyvendamu palaimingai meilėje su viens antru o su savo vaikais, atlikdamu savo pareigas, jas vykindamu širdingumu ir tikslingumu, jaučiasi vis dėlto savo asmenybėje katras sau vienas.

Praeina laikas, vaikai priauga ir eina sau kiekvienas savo takais per šį gyvenimą. Ir visai jau tik ir pažvelgiant, matyti jų vienatvė. O amžiui bėgant, vis sunkiau juodu katrą skyrium slegia, nebojant gražaus jų širdin­gumo, slegia skaudi vienatvė.

Kur dingo visa tai, ką kartą meilė ir šventumas sužadėjo? Gyvenimo bendrumą berods jiems suteikė, bet ta­me bendrume juodu tik katras sau gyvena su savo pasiil­gimu ir negali su savo asmenybe pasiekti antrojo asme­nybės, nors visa širdimi to norėtų, nors kartu valgo ir geria, kartu dirba ir ilsisi, kartu džiaugiasi ir liūsta, kartu praleidžia valandas, dienas naktis ir visą amžių.

Tai kaip ir nebūtų išėjimo iš vienatvės? Ir ta jųdviejų meilė būtų tiktai aušra be dienos? Gimtis tebūtų prigavusi žmones savo tikslams? Ir nebūtų antrojo gimties už­davinio? Žmogus gimtimi tik įsivelia į tūlimus taikius su kitomis žmoniškomis asmenėmis gamindamas ir gimdy­damas, o kartais labai skaudžiai jaučia, kad jis pančiuose gyvena, kurie giliai pjauna į jo širdį ir jį laiko jo vienatvėj kaip kalinį?

Visa tai teisybė. Bet, žiūrint į žmones, pasirodo, kad kiekvienas žmogus, kiekviena šeima gyvena ypatinguose savo padėjimuose. Yra įvairiausių laipsnių tarp tųjų. Tie-jie, apie kuriuos paskiau pasikalbėjome, stovi labai aukš­tai iškilę iš tų, kurie mūsų laiko gimties gyvenimą vaizduoja. Labai nelygūs yra žmonės ir jų žmoniškumo laips­niai.

Galėtume todėl kaltinti pasaulio kūrėją.  Bet pasauli nėra sau užbaigta mašina, kuri savo darbą varo, bet gyvas atsitikimas, kurio sąmoningumas giedrėja. O tame žmogus ypatingu būdu dalyvauja. Jis, būdamas sau Aš savo pasiryžimu sąmoningumą žadina ir vykina gyvenime prasmę.

Maža tik jis pasiekia savo amžiuje. Bet sako sena išimintis, kad mūsų pastebimas žmonių užgimimas yra dalykas, kuriopi kiekvienas žmogus kartotinai verčiamas. Ir todėl katras, dažnai gyvendamas regimoj gyvatoj, turi progos pradėtąjį savo pasistengimą tęsti tolyn.

Taipo ir tiems žmonėms,  kurie jau meilės palaimojel gyveno, bet nepasiekė jos pilnybės, bus progos tam duota. Jie vėl užgims šiame pasaulyje, kol neatras savo asmenybės šaknis  ir patirs vienybę su Tuo, kurs yra išeiga viso, kas esti, ir numanys jį savyje ir jausis esančiu Jis.

Tokiu būdu tad žmogus ir susieina visiškai su antru žmogumi. Nėra tam kito kelio. Vienas Dievas tegali šalinti iš mūsų vienatvę ir jos skausmą. Pasiilgimas turi kreipties Jopi ir Jį pasiekti. Ir iš tos vienybės, iš bendros gyvybės su Juo tik tepasidaro galima vienybė su antru žmogumi ir bendrumas su jo gyvybe, skaisčioji meile.

O tam kaip tik dera gimtis. Yra ji vyriausioji žmogaus pažangos sąlyga. Kaip nebūtų be jos regimojo žmo­gaus, taip ir nebūtų be jos žmoniškumo, nebūtų meilės pasaulyje. Pirmasis tosios sužybtelėjimas pasidaro, žmonėms abiejų gimčių susitikus. Reikėtų ją auginti. O topi verčia žmogų gimtis. Be jos neužgimtų regimame žmoguje žinojimas, jog jo asmenybės tėvynė yra meilės ir šviesos gyvata. Gimtis, nors labai dažnai suklaidindama žmogų, vis dėlto sukelia jame meiles galią. Ir pagaliau stojasi iš visų prigimties ūkų ir tamsybių patsai žmogus, Meilės gyvatos gyventojas.

Tolims tas kelias lig to akies mirksnio. Kūno žmogus sau gyvena šalia antro, maža iš jo tik telaukdamas ir jam teikdamas. Geismingasis žmogus nuolatai reikalauja iš ki­toj o gyvybės pajautimo žadinimų. Minčių žmogus nori visiems savo supratimą užvožti, visus juo pavergti. Bet meilės žmogus žino, kad kiekvienas yra savo asmenybės dėsnių vaisius ir tegali tik savo būdu pasiekti labą ir palaimą, pil­ną žmoniškumo būtį. Ir jis skiria visą savo amžių tam šelpti.

Toks žmogus iškyla ir iš gimties valdybos. Ji tėra tik kūrybos įmonė, ne jos tikslas; ji teturi laikinį svarbumą. Pati žmogaus asmenybė stovi viršum visų gimties skirtumų. Tobulasis žmogus todėl yra visumet šviesi žmoniš­kumo apraiška šiame pasaulyje, yra pranašas apie Dievą visam, kas esti.

Tam žmogus leistas žemėn, tam tikslui pasiekti derėjo gimtis. Todėl gaminimas ir gimdymas yra toks kupinas slėpinių. Mat čia gludo patys kūrybos slėpiniai. Kurs juos atspėja, išeina iš visokios verguvės. Ir nebėra jam įsakymų, nėra kovų su visokiais geismais ir troškimais. Kurs meilėje gyvena, tas gali daryti, kas jam tinka. Nebelinksta jis į niekus, vien tedaro, kas žmoniška. Nesą, kurs mei­lėje pasilieka, yra gyvas pačiame Dieve.

 

Шаблоны joomla скачать здесь