Trečiadienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas SVEIKATA, JAUNUMAS, GROŽĖ

SVEIKATA, JAUNUMAS, GROŽĖ - VI. JAUSMŲ-MINČIŲ GYVATŲ PRIŽIŪRĖJIMAS

 

VI. JAUSMŲ-MINČIŲ GYVATŲ PRIŽIŪRĖJIMAS

 

Sveikatos palaikymas ir tų dviejų gyvatų pusės

 

Jau aiškinta, kaip sveikata griaujama geismų ir minčių. O jau ir dėstyta, kiek reiškia jausmų-minčių gyvati-dvi sveikatos patvarai. Bet juk sveikata nuolatai griaujama, ir jos patvarumo rėmėjai perdėm turi dėl jos kovoti. Todėl reikia dar kitaip elgties.

Žmogus turi išmokti toj kovoje nulemiančiai veikti pasinaudodamas jausmų-nūsmų ir minčių jėgomis.

Paskutiniais metais yra pasiskelbęs naujas mokslas. Jis vadinasi psichoanalize. Jo nuomone, žmonės dažnai suserga, kad prigimties jėgos spaudžiamos, suvaržomos, pabriaujamos žmogaus mąstymo-nusistatymo.

Todėl nereikia priešinties sukylančioms trokštims, įvairiausiems geiduliams-troškimams ir kt. Jeigu tai daro, žmogus susergąs.

Sukilusios jėgos, rodos, pradingusios. Bet jos esančios nykusios tiktai iš sąmonės, o susikaupusios pasąmonėje. O čia jos slaptai veikiančios tolyn ir pasipriešinančios žmogaus gyvenimui ir įsikišančios iš pasalų į jį. Ir taip jos griaujančios žmogaus sveikatą.

Tam pataisyti reikią tas jėgas vėl pašaukti į sąmonę ir su jomis susiderinti. Išnykus priešingumams, išnykstanti ir liga.

Nebloga. Bet guli čia keli grumstai. Vyriausias yra tas, kad žmogus pagaliau turi nusileist visoms pažmoniškoms jėgoms. Ir tada jo gyvenime vyrauja ne dvasia-siela, bet tamsiosios kūno ir geismų gyvatos galios.

Toliau, nėra to mokslo skiriamos kūno gyvatos trokštys nuo jausmų gyvatos nūsmų-geidulių-ūpų. Nėra numanyta, kad kūno gyvatos trokštys vienos nedaug sau reikalauja. Jos nepatenkintos, nesikaupia, bet nusileidžia. Žmogaus valiai priešinasi tiktai geiduliai-aistros. O tai suprasti yra labai svarbu.

Geiduliai-aistros nėra iš prigimties galingos sveikatai griauti. Jos stiprėja, kad žmogus jas maitina savo dėmesiu. Ir aiškėja visai kitas dėsnis žmogaus elgesiui sveikatos naudai. Jisai šis:

Ne tai svarbu, kas nepabriautume geidulių iš sąmonės, bet kad nepenėtume apie juos nuolatai mąstydami.

To nedarydami, mes kelią tiesiame visoms teigiamoms jėgoms, kurios tuo šaukiamos iš žemesniųjų gyvatų sveikatai tarnauti. Žmogui nieko nereikia pabriauti, bet tvarkyti, organizuoti, gretinti.

 

Tamsiosios ir šviesiosios šios gyvatos būsenos

 

Minimam tvarkymui svarbu skirstyti tarp įvairių ūpų-geidulių-nūsmų. Jie nelygios reikšmės.

Vienos būsenos neturėtų būti žiū-imos, o kitos labai šelpiamos.

Bet suraski jų skirtingumą! Tūlos kūno trokštys, kaip va: išalkis, troškulys ir gimties gyvybės apsireiškimas, sušaukia gyvesnį jausmų-ūpų-geidulių sukilimą negu judesio, poilsio ir t. t. trokštys.

Tie geiduliai-trokšmai nori penimi. Tai įvyksta juos patenkinant.

Tada jie auga, stiprėja, kadangi žmogus, juos patenkindamas, save jiems skiria, savo dėmesiu su jais jungiasi.

Kita ūpų rūšis žmogui sukyla, kada kiti žmonės į jį taiko tokius ūpus, kurie jo esimą lyg išnaikint norėtų. Yra tai piktumas, nekanta, kerštas, gresimas, baimė, liūdesys, nuogąstis ir t. t. Atšaunamiejie ūpai nedaug reikštų. Bet žmogus, jų paliestas, paprastai atitinkamus sau sukelia. O jie temdo žmogaus esmės šviesą ir silpnina jos stiprumą.

Šitie žmogaus sukeltiejie ūpai pritraukia iš slėpiningosios aplinkos atitinkamas į juos panašias jėgas.

Ir tada žmogus tokiose būsenose skęsta. Jos jo asmenybėje įsivyrauja ir jo asmenybės gyvenimą ardo.

Jos veikia kaip kokie daimonai.

Tik atsiminkime tai, kas mumyse įvyksta, kad leidžiame pykimui, nekantai, baimei sukilti. Nuolatai tos būsenos viduje mus graužia. Ir nėra galima laisvai žvalgyties ir gyvenimo vyksnius vertinti. Be to, žmogus jų dar verčiamas apie visa atbulai spręsti. Ir taip žmogus savo esme silpnėja.

Pastebėti reikia, kad abi minimi rūši jausmų gyvatos būsenų saistosi su atskiro kintančioje esimo nusimanymu. Pirmomis būsenomis žmogus-svetnauda, ko laukia ir savęspi traukia, antromis – jis ką nors varo nuo savęs.

Bet yra dar viena jausmų gyvatos būsenos rūšis. Ji nieko nelaukia, nieko nebijo, ji teikia. Tokios būsenos yra linksmumas, prielankumas, viltis, drąsa, narsumas ir t.t.

Šitos būsenos ne vien aplinką nušviečia, bet ir patį žmogų šviesina ir stiprina.

Jos yra teigiamos reikšmės ir todėl augintinos. Kalbama apie nuotaiką. Geros nuotaikos žmogus yra malonusis, bet, toks būdamas, jis yra ir reikšmingesnis, svarbesnis, vertesnis.

 

JAUSMŲ GYVATOS PILDYMAS TEIGIAMŲ BŪSENŲ

 

Pirmiau, rodos, reikės apsidirbti su negeistinomis pirmosios rūšies jėgomis. Jos sukyla, kaip žinome, kūnotrokštims atsirandant.

Todėl pirmutinis rūpesnis turės būti, kad kūno trokštys pasiliktų natūralios.

Tam tiks visa tai, kas pasakyta apie kūno gyvenimo prižiūrėjimą.

Natūralios kūno trokštys, kaip išalkis, troškulys, siekia tik savo tikslo. Vėlgi gimties trokštis niekumet neverčia žmogaus, jeigu ji nėra dirbtinai suerzinta, kadangi ta trokštis siekia dviejų tikslų: asmens ir giminės patvaros.

Žmogų verčia vien geiduliai-aistros. Jos priešinasi prašalinimui. Ir prašalintos dar vis stengiasi ką reikšti žmogaus gyvenime. Tai išvengti yra didis žmogaus uždavinys, kurs turi būt išmintingai sprendžiamas. Pasisakykime dar kartą:

geiduliai nėra galingi, jeigu jie sužadinti vien kūno trokščių. Jie auga, kad žmogus kreipia į juos savo dėmesį.

Todėl ir visai netinka su jais kovoti, jiems neleist vyrauti, vadinasi, juos pabriauti. Kovodami su jais, mes į juos žiūrime ir tuo savo žvilgiu juos penime.

Geiduliai pranyksta savaime, kad jais nesidomėjame.

Žinoma, kad labai sunku to nedaryti. Jie labai prie mūsų nusimanymo prikimba. Ir tada vos atskiriame, kas mūsų aš yra ir kas geidulių. Vis dėlto yra galima iš jų ištraukti jų gyvybės kvapą, būtent žmogaus dėmesio šviesą. Ir tad jie sunyksta kaip šešėlis, saulės netekęs.

Pirmasis dalykas bus tvirtasis Ne!, kurį turime statyti prieš geidulį-ūpą-aistrą. Toliau reikia ką nors pasiimti, kas mūsų dėmesį pritraukia. Tūli pataria kūno darbą daryti.

Svarbu bus čia kūno mankšta tiems, kurie paprastai kūno darbo nedirba.

Todėl gimnastika labai yra naudinga. Bet ji primosią tėkmę tiktai kūno jėgoms ir jas sunaudoja. Ir tik tiek paveikia jausmų gyvatą, kiek ji patraukia žmogaus dėmesį.

Kiek giliau veikia muzika. Ji žadina savą nuotaiką. O vienai kylant, kita nyksta.

Nemanykime, kad geidulys-aistra yra savaiminga jėga. Tokia ji tėra, kad ji iš slėpiningosios aplinkos atplaukia. Ta, kuri sukyla dėl kūno trokščių, tėra jėga mūsų esmės penima, kada mes, jėgos pritraukiami, dar per silpni būdami, savaip elgties.

Muzika, kitą būseną žadindama mūsų asmenybėje, mūsų esmei laisvę atiduoda, ją ištraukia iš geidulio.

Bet, žinoma, muzika turi būt kilnios dvasios kurta. Senovės lietuviai giedodami dainuodami muzikos galią gerai suprato.

Giesmės-dainos valo jausmų gyvatą nuo visokių nešvarumų.

Todėl dainuojančios lietuvaitės seniau ir atrodė lyg būtų iš aukštesnio gyvenimo ant žemės nužengusios skaistuolės.

Dorosios dainos jas nuolatai skaistino. Kaip dainavimas valo, taip kvėpavimas pildo. Todėl ir

kvėpavimu reikia naudoties prašalinimui negeistų ūpų.

Apie tai jau, rodos, pakankamai rašyta. Šičia dar priminsime, kad visą dėmesį reikia kreipti į tai, kad iškvėpuodami išpučiame visą nešvarumą, o įtraukdami orą, traukiame į save naujas tyras, skaisčias jėgas.

Kaip visokios rūšies įsigeidimus, taip ir kitus ūpus galime išblaškyti. Ypačiai, kad kas mus yra supykinęs, mūsų nekantą žadinęs ir t.t.

Tada muzika irgi daug padaro. Bet dar daugiau, kad patys dainuojame. O pasidainavę giliai kvėpuojame.

Bet ir tuomet mąstykime ne vien apie tyro oro traukimą, bet ir apie aukštesnes jėgas.

Tokiu būdu mes nepabriausime geismų, bet jiems galią patrauksime, kurią jai tarsi kokią sielą teikėme.

Toliau, tada visu įsigalėjimu pasistenkime įsitiekti teigiamų būsenų jausmų gyvatai.

Teigiamų būsenų jau kaupiamės giedojimu dainavimu, toliau, ir kvėpavimu. Lietuvių tauta nebūtų galėjusi tiek kilnumo išauginti, jeigu savo dainavimu nebūtų šalinusi neigiamųjų būsenų iš širdies ir nekūrusi teigiamąsias, šviesiąsias. Bet pagaliau reikalinga jomis rūpinties visai atsidėjus. Parimkime atmintyje prie to linksmumo, kurį vienas antras mumyse sužadino, kurį mums vienas kitas apreiškė, prie visų būsenų, kurios iš mūsų lyg maloni šypsena spindi ir nešaudo piktai.

Tokiu būdu kursime savo jausmų gyvatoje tiktai malonumą, visokios rūšies šviesią nuotaiką, spindinčias jėgas.

Ir jos, kurios kitaip formuotos, galėjo mums griauti sveikatą, ją dabar statys, kadangi nėra pabriautos, bet kviestos, o kviestos  į aukštą tarnybą.

 

SVEIKATĄ STIPRINANČIOS MINTYS

 

Kaip jau žinome, mintys yra žmogaus kuriamos. Žinome netgi tai, kad minčių kūrimas yra paprasčiausias, pagrindinis žmogaus darbas.

Bet mes ir žinome, kad yra skirtumų tarp minčių. Mintys gali slinkti į geismų-ūpų tarnybą ir gali likti žmogaus dvasios valdžioje. O pagal tai jos bus sveikatai neigiamos ar teigiamos reikšmės, bus tamsesnės arba šviesesnės.

Yra žmogaus valioje turėti teigiamų - šviesių minčių.

Neparimkime niekumet prie to, kas negražu, nešvaru, nedora, nors mus tai ir visokiais geiduliais-ūpais viliotų ir trauktų. Kreipsime savo dėmesį į tai, kas gražu, šviesu, švaru, teisu, kilnu.

Mintys visų lengviausiai šviesėja, kad kalbėdami teisybę sakom.

Žmonės, kurie meluoja, yra neaiškių minčių ir todėl pasilieka geismų-aistrų tarnyboje. Kuo teisingiau žmogus sukurtas mintis apreiškia, tuo aiškesnės jos ir yra, bet tuo tvirčiau jos ir lieka žmoniškosios dvasios-sielos tarnyboje ir pagaliau tuo daugiau yra žmoguje ir darnos. Atsiminkime tai, kad žmoniškoji dvasia-siela yra priežastis ir pagrindas žmogaus asmenybės ir asmens buvimo. Ir visos jėgos, kurios su ja saistosi, remia šį buvimą.

Bet, šį žinodami, ir dirbkime! Nuolatai kurkime teigiamos reikšmės mintis, ne kitokias.

Ir neužtenka kartoti, kaip tūli pataria, sakinius: Esmi linksmas! Esmi sveikas!Esmi geras! Esmi malonus!

Visai be pasėkų berods ir tai nėra. Vis kartodamas tokius sakinius, pagaliau žmogus juos ir mąsto. Bet svarbiau yra dar štai kas:

žmogus pats turi kurti mintį, kad jis linksmas, sveikas, geras, dosnus, tvirtas ir t.t. kartu šias būsenas vaizduodamosi.

Yra žmonių, kurie pataria, kaip galima valią stiprinti. Bet tuo dažnai žmonės tik varginasi.

Mintis kurties reikia, vadinasi, vaizduoties, kas įvykti turi. O vaizduoties gyvai, parimstant kuo ilgiau prie to vykimo su visu savo dėmesiu.

Tik reikia aiškiai skirti mintis, kurios slenka į geismų tarnybą, nuo tų minčių, kurios pasilieka dvasios-sielos šviesoje.

Geismingosios mintys traukia iš aplinkos žmogaus asmenspi į jas panašias jėgas. O tos pagaliau griauja asmenį. Šviesiosios mintys neša iš žmogaus į aplinką jo esmės jėgas, ir tuo žmogus teikia aplinkai save.

Tos jėgos pirmiau prisunkia žmogaus asmenybę ir asmenį. Ir čia sukelia įvairiausias jėgas. Bet visos jos gretinasi tarnauti tai šviesai, kuri pareina iš vidaus, būtent išminčiai, malonumui, galiai.

Teigiamų minčių kūrėjas nieko sau nereikalauja iš aplinkos, kas išeina iš jo esimo reikmenų ribų. Toks žmogus nori teikti, nori gyvenimui, nori žmonėms, pirmiau artimesniems, tada ir tolimesniems, pirmiau savo giminei, tada tautai ir pagaliau žmonijai tarnauti.

Supraskime dalyką gerai! Ir niekumet nesustokime prie to, kas bloga, kas pikta, kas nedora, negražu, kas kitiems kenkti, juos skausti gali.

Sakau: nesustokime! Bet visa tai pastebėti turime. Toliau būkime gryniausiejie optimistai! Neklausykime tų, kurie optimistus peikia! Jie yra nesusipratėliai ir sukeičia optimistus su vėjavaikiais.

Supraskime skirtumą tarp pesimisto ir optimisto! Pesimistas nuolatai kuriasi tamsias, blogas mintis, kurios tūno jausmų-ūpų gyvatos prietemoje ir jos valdyboje. Ir todėl slopina visas iš aukštesnių žmogaus gyvatų pareinančias jėgas. Pesimistas todėl bijo gyveninio ir jo nekenčia. Iš jo negauna, ko jis norėtų. O jam teikti jis nieko nemoka ir nenori. Pesimistas yra didžiausias svetnauda.

Optimistas yra šviesus žmogus, kurs atviromis sielos akimis žiūri į gyvenimą, pastebi visas jo sunkenybes. Bet jis nesustoja prie jų. Jis netiria nuolatai, kokios jos didžios. Tuo jis tik eikvotų savo jėgas. Bet jis tiria, kiek tiktai įstengdamas, kaip jis galėtų prieiti savo tikslą.

Jis nesivaizduoja nuolatai, kas jį kliudyti galėtų. Taip jis prarastų visą pasitikėjimą.

Jis vaizduojasi aiškiausiai visus galimumus savo tikslams vykdyti. Toks žmogus tada nuolatai ir kuria jėgas-mintis, kurios neša iš jo esmės, iš dvasios-sielos, į asmenybę ir asmenį ir pagaliau į aplinką visa, kas čia kuria sveikatą, darną, taurumą.

 

GYDYMAS MINTIMIS

 

Pagarsėjo pastaraisiais metais francas E.Couė. Jis gydė, kaip sakoma, pasinaudodamas autosugeste. Vyriausias jo sakinys, kurį mokė savo ligonis dažnai kartoti, yra šis:

Tous les jours, a tous points de vue, je vais de mieux en mieux. (Man kiekvienu atžvilgiu kas dieną geriau ir geriau.)

Ir jis gerai aiškina, kad ne valia yra mūsų gyvenimo akstinas ir galia, bet vaizdavimas. Ir čia jo teisybė. Bet, rodos, reikėtų giliau siekti. Ką mes valia vadiname, yra geismų gyvatos jėga, kuriai tikslą rodo ir kuriai vyrauja mintis. Kad mintis nevyrauja, bet tarnauja, mes tą jėgą vadiname geiduliu.

Toliau netinka vadinti autosugeste, kas žmogų gydo. Kada žmogus kartoja jam patartus sakinius, kaip va: Sveikėju! Man sekasi gerai! ir t. t.t, ,tada jis iš tikrųjų sau ką įsišvilpia-įsisako.

Bet tuo nėra pasiekta rūpimo dalyko esmė. Reikia žmogų ir jo vidaus veikimus, ir vyksnius kitaip suprasti. Žmogaus esmė yra ypatingas Amžino Kūrėjo reiškinys, tęsiąs kūrimo darbą, kurs prasidėjęs yra kūno statymu ir tolyn eina žmogaus veikimu.

Paprastai žmonės tiki, žmogus veikiąs kūnu judėdamas. Bet šis judesys yra tiktai žmogaus veikimo atšvaitą. Tikrasis žmogaus veikimas pareina  iš giliausiojo vidaus, iš jo esmės, iš žmoniškosios dvasios-sielos.

Ir pirmasis jo davinys yra vaizdinys, yra mintis. Todėl ir visai nėra svarbu ko norėti, ko geisti, kam pasiryžti. Viso to visai nereikia.

Svarbu yra tiktai, kad žmogus, visai nurimęs savo esme, vaizduotus, ką jis vykdyti turi. O vaizduoties reikia viduje, pasišventus Kūrėjo valiai, visai ramiai, tyliai, patvariai.

Tada žmogus sau nieko neįsisako, neįsišvilpia ką nors, nesinaudoja autosugeste, bet daro kita ką.

Žmogus kuria.

Jis kuria savo asmenybę ir asmenį su jų turiniu, kuria ir savo sveikatą, ir savo veikimą, savo veikalus.

Bet į tą darbą neturi maišyties geidulys.

Tas darbas turi sukilti giliai vidaus šventykloje. Žmogus, jį darydamas, turi jausti vykdąs Dievo valią.

Tada viskas ir turi kuo geriau pavykti. Visos kliūtys, vos pastebėtos, šalinasi lyg savaime. Ir visos kūno negalės nyksta. Net skaudėjimai, nuovargis, liūdnumas, širdperša pradingsta, žmogui iškilus į savo vidaus tylą.

Sveikata, jaunumas, grožė yra mūsų valdžioje. Bereikia tik gyventi savo esme ir visa tai viduje regėti.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas SVEIKATA, JAUNUMAS, GROŽĖ