Trečiadienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas SVEIKATA, JAUNUMAS, GROŽĖ

SVEIKATA, JAUNUMAS, GROŽĖ - IV. SVEIKATOS PATVARA

IV. SVEIKATOS PATVARA

Gyvybė ir gyvumas

Norėdami sąmoningai rūpinties sveikata, reikia ją dar kitaip negu lig šiol suprasti. Kad ji pareina iš gyvybės, turbūt jau aiškėjo. Bet dabar svarbu bus pažiūrėti, kaip gyvybė reiškiasi.

Be abejo, yra ten gyvybės, kur yra gyvumo. O vyriausias jojo pažymys yra judesys.

Bet oras, vanduo, ugnis ir visokie daiktai taipo jau juda. O niekas jų nevadina gyvais. Jų judesį sukelia beveik visumet jėgos iš aplinkos, būtent šiluma, oras, vanduo, garas ir t. t. Kartais tai daro ir vidaus jėga, būtent sunkumas.

Bet kitaip juda, kas gyva. Augmuo kelia savo sultis prieš sunkumą į savo galūnę. O paukštis pakyla savo sparnais lig padangių.

Viskas, kas gyva, juda dėl kitų priežasčių, kurių nėra tame, kas negyva, kurių įstatymai kiti negu negyvumo įstatymai.

Gyvas judesys yra dar kitos prasmės. Jis reikšmingas. Jis kaip nors įrodo, kad jis pareina iš kito prado.

Todėl gyvo daikto judesį vadiname įvairiais žodžiais: augimu, atsiliepimu, veikimu. Ir stengiamės iš judesio surasti jo kilmę.

Dažnai vienas judesys pareina iš kito. Bet pagaliau prieiname galą ir randame kokį nors sumaningumą. Augmens judesys yra visoks, bet jo esmingasis yra augimas. Gyvulio judesys yra, be augimo, dar atsiliepimas į įspūdžius.

Žmogaus judesys yra ir augimas, ir atsiliepimas j įspūdžius, ir galbūt visoks, bet jo esmingasis yra veikimas.

Jis turi tikslą. Ir gimsta iš sąmoningumo, būtent iš jausmo, iš nuotaikos, iš minties, iš proto, pagaliau iš žmogaus esmės, iš dvasios-sielos.

Bet ir augimas atrodo tikslingas. Žmogaus pavidalas yra jo vaisius ir pasidaro iš nuolatinio judesio. O kaip dvasia-siela yra pagrindinė veikimo pradžia, taip turbūt ir augimo. Ir galime sakyti, kad pagaliau visa, kas esti, yra dvasinės kilmės.

O žmoniškosios dvasios-sielos judesys kūnui palaikyti spindi ir iš kūno gyvumo. Galima ir antraip sakyti, būtent, kad jo gyvumas yra dvasios-sielos judesys.

Berods šis judesys yra kitos rūšies negu veikimas. Bet abiem pagaliau pareina, taip sakant, įkvėpimas – plasta iš dvasios-sielos.

Ir tai plastai kelias tiesiamas tikrų įstatymų.

Aiškėja tai ir iš žmogaus asmens buvimo ir gyvenimo nuo pat kūno užgimimo. Žmogaus kūnas, žmogaus asmuo ir visa asmenybė yra judesys, yra augimas, priėmimas įspūdžių ir atsiliepimas ir toliau veikimas.

Kūno gyvumo darbas

Pripratusiems prie plataus pasaulio gyvenimo jis atrodo prastas, vienodas, kasdieninis. Bet vieną antrą dalyką geriau patyrinėjus, mums nusistebėjimo nebėra galo. Tik apsistokime kad ir prie žmogaus kūno atsiradimo!

Motinos kūne pradeda rasties naujas gyvumas šalia josios gyvumo. Sukyla atskiras judesys. Jis yra reikšmingas ir tikslingas. Galima jį stačiai vadinti jau veikimu.

Slapčia sukyla plasta, tarsi širdis pradėtų tvinkčioti.

O širdies dar nėra. Bet vis galingiau kaip koks laikrodis kala tas judesys. Ir nuolatai didėja gyvos materės krislas, lyg judesiu pasidarytų kūnas, jo dalys ir nariai.

Pasidaro dirgsnių mazgas, vadinamas simpatikumi, ir toliau – visas dirgsnių tinklas, nugarkaulio ir galvos smegenys, pagaliau dar odos dirgsnys ir atskiri jų centrai, būtent akys, ausys ir kitos jusnys. Kartu auga visokie indai: širdis, gyslos, liaukos, viduriai, toliau kietėja kaulai ir t. t.

O tas judesys, iš kurio gimė nuostabiai sudėtas ir sudorotas kūnas, tęsiasi tolyn, kūnas pasilieka gyvas.

Atrodo, lyg tas judesys neštų, palaikytų kūno gyvenimą. Kada tik tas judesys kaip nors sustabdomas, jau kūnas pradeda nykti.

Tokiu būdu judesys yra kūno patvaros pagrindas.

Kūnas turi nuolatai būt statomas. (Nuolatinis jo griuvimas turi būt atpildomas.) Iš to pareina sveikatos patvara.

Ir suaugęs kūnas turi dar būt statomas be paliovos.

Todėl širdis plastėja ir varo kraują per visą kūną iki odos ir į plaučius. Kiti indai ir prietaisai jos darbe dalyvauja. Ir taip kraujas iš odos ir iš plaučių vėl grįžta širdin. Nuolatai kvėpavimo judesys

plaučiais ir oda eina kartu su širdimi ir jaunina kraują ir tuo visą kūną. Toliau ir skilvis, viduriai ir liaukos nuolatai juda – dirba, priima naująjį „maistą“, sijoja jį, padaro sau tinkamą ir gyvo kūno gyvomis dalimis ir meta jį į gyvumo srovę. O kas netinka kūnui, išmetama. Tą patį daro visas kūnas ir tuo, kas jame jau nebegyva.

O visos kūno gyvumo rūšys dirba lyg vienu įsakymu. Širdies plastėjimas, plaučių ir odos kvėpavimas, skilvio ir vidurių judesys, liaukų teikimai, visokių indų indelių veikimai,

visi tie darbai vyksta slėpiningai santykiuodami.

Tarsi viena mintis visu tuo reikštųsi, statytų kūną, jaunintų jį ir, kas jam netinka, kas sena, mestų, šalintų iš kūno.

O vyriausiasis žmogaus uždavinys bus rūpinties, kad šis judesys galėtų vykti netrukdomas.

Platusis gyvybės judesys

Sunku suprasti, ką tai reiškia, kad į kūną patekęs maisto materialas kūnui nebėra tinkamas ir turi būt išmetamas. Juk gyvumas nesiranda tiktai žmogaus, gyvulio ir augmenų kūnuose.

Visa erdvė yra pilna gyvumo.

Gyvybės diegai jąją pildo. Bet kyla klausimas, kas tai gyvybės diegai?

Toliau žmogus dar žino kitokį negu kūno gyvumą, kūno gyvybės judesį.

Ir jausmų bei minčių gyvatose yra gyvumo.

Tiedvi gyvati turbūt yra panašiai statyti kaip kūnas. O joms būvant, jų gyvumas nuolatai reiškiasi. Tose gyvatose taip jau vyksta statymas ir griovimas. Bet dar mažiau žino žmonės, kur dingsta tos jėgos, kurios iš tų dviejų gyvatų šalinas. Ar jos žūva begyvybėje? Bet kaip tik

jausmų ir minčių gyvatose yra jaučiamos jėgų bangos tam tikrais laikais.

Tos bangos yra tarsi kokie atgarsiai mėnesio, saulės ir žvaigždžių santykių ir kartojasi mėnesiais, metais ir amžiais. Yra tai judesiai, kurie eina ne vien per atskiro žmogaus asmenį ir asmenybę, bet ir per giminę, tautą ir kelias tautas, pagaliau net per visą žmoniją.

Kaip kiekvieno žmogaus asmuo ir asmenybė augo savo judesiu, mastu, ritmu arba guvumu, tokiu jau būdu auga ir kiekviena tauta.

Visa, kas gyva, pasižymi savo gyvumo ritmu. Todėl vadiname gyvybės judesį ir gyvybės ritmu. Jam sukylant, gyvybė stato pavidalą. Bet tuo ji nesibaigia.

Iš pavidalo ans ritmas, gyvybės judesys, nešasi tolyn gyvų daiktų reiškiniais.

Tam ritmui atsileidžiant, tie reiškiniai ir tada pats kūnas menkėja ir pagaliau virsta negyvas.

Taip gimsta ir auga atskiro žmogaus pavidalas, atskira giminė ir tauta.

Taip vyksta ir jų darbai, veiksmai ir veikalai. Taip gimsta ir auga kultūros, ir taip viskas vėl nyksta.

Tatai reikia pastebėti ir sąmoningai gyventi, vadinas, reikia eiti su gyvybės ritmu.

Taip tada įsigali gyvybė ir sveikata yra patvari. Prieš minimą ritmą eiti yra daužymas kakta į sieną. Mirčiai nieks neišbėgs, bet, nepaisant gyvybės plastos, galima galą pasidaryti prieš laiką. Todėl yra labai svarbu gyvenimą suprasti minimu judesiu.

Jis yra vyksmas, kurs pagaliau pareina iš mūsų esmės gelmių ir palaikomas viso gyvenimo ritmo. Ir todėl neša mūsų gyvybę ir sveikatą.

Sveikiausias žmonių luomas visame pasaulyje yra žemdarbių luomas. Jis eina paprastai su viso gyvenimo ritmu.

Iš kur mūsų esmei jėga pareina mūsų gyvenimui, be reikalo klausti. Ji pati yra jėga. Ir gali veikti, kadangi ji esti. Ir niekumet nepailsta. Reikėtų daugiau stebėties tuo, kad žmogus pailsta, kaip tuo, kad jis be pailsimo darbuoties galėtų.

Širdis, pradėjusi plastėti, nenuvargsta visą žmogaus amžių.

Pakisti gali tik jos forma, gesti jos raumenys, bet jėga nepailsta, kuri ją varo.

Aišku tai tam, kurs regi gyvybės be krašto jūras. Viskas, kas esti, nardo jose. Iš jų pareina visa, kas gyva. Iš jos sukyla ir gyvybės judesys, kurs apsireiškia gyvu dalyku. Jis nepasidaro iš negyvo daikto. Bet jis pagauna ir tokį ir tampa ryškus.

Gyvybės judesys kūne

Paprastai tikima, kad žmogaus kūnas nejudąs, jeigu žmogus nieko nedaro. Kūnas atrodo tarsi būtų sustingęs dalykas. Vis dėlto visos kūno dalelės virpa gyviausiai. Kūnas pasidarė iš krislelių, kurie ar kvėpavimu, ar mitimu susiėjo ir virto kūno dalele. Bet tokia ji pasilieka tik akies mirksnį. Tada ji kūnui nebereikalinga ir lekia šalin, garuoja iš jo arba išmetama. Yra, tarsi tie krisleliai savo gyvybės liepsnelę atiduotų žmogaus kūno gyvenimo ugniai ir tada pradingtų.

Kūnas yra tikras gyvybės verpetas. Nuolatai jis priima materialo ir nuolatai jis materialo atiduoda
Bet, ką kūnas priima, turi būti gyva. Tatai jį gaivina.

Jį priimdamas, jis jaunėja, bet, jį ilgiau kaip reikiant palaikydamas, jis senėja.

Žmogaus kūne šis nuolatinis pakitimas yra jaunėjimas ir senėjimas kartu.

Gyvybės kibirkštėlės, atlėkusios ir savo liepsnelę atidavusios, išgęsta ir tegali naujai degti grįžusios į didžiąsias gyvybės jūras.

Kad kūne pasilieka gyvybės pelenai, jis pagaliau virsta lavonu. Jis tėra gyvas, kad kiekvienas jo krislelis savo gyvybę jam teikia ir virpa.

Tas virpėjimas greitai sustoja. Ir todėl kūnui reikia naujo gyvo materialo. Kaip jo nėra, kūnas yra ligotas. Bet jeigu kūno dalelės ir būtų pakeičiamos, bet ne greit, žmogus atrodytų senėjantis. Todėl vyriausiasis žmogaus rūpesnis turėtų būti, kad kūne materės judesys, jos pakeitimas nuolatai įvyktų, kad materė niekur nesusikauptų, nesustingtų.

Taip kalbame apskritai apie kūno materės judesį. Bet reikia žinoti, kad kūne nėra tiktai visokių tirštimų, skystimų ir oro judesių. Kūne yra ir tokios materės – jėgos, kuri gali būt vadinama elektrika ir magnetizmu. Ji lyg plaukia dirgsnimis. Bet greičiau ji spindi.

Kiekvienas gyvas pavidalas spindi neregimais spinduliais.

Negyvas kūnas nespindi. Spindėjimas reiškia ugningų, arba eteriškų, kūno dalelių šaudymą. O šitas judesys vyksta tame, kas yra kūno pavidalo pamatas.

Seniejie indai apie jį daug daugiau žinojo negu Europos mokslininkai. Bet dabar jau ir šie kiek žino apie tai ir tvirtina, ką anie jau seniai skelbė. Indai vadina kūno pavidalo pamatą jo modeliu.

Šis modelis, arba eteriškasis regimojo kūno pamatas, yra labai svarbus žmogaus sveikatai.

Jis kaip koks magnetas traukia iš aplinkos, iš oro ir iš valgio, gėralo kūnui gyvybės kibirkštėles ir spindėjimu nebetinkamas vėl išmeta.

O taip jo yra palaikoma kūno sveikata. Šis gali naujėti. Kuomet eteriškoji kūno jėga silpsta, žmogus serga. Tam spindėjimui ne vykstant kaip reikia, žmogus jaučiasi sunkus, nuvargęs. Bet kad jis ir vyksta, bet nenormaliu būdu, kad jis per greitas arba vienur – vienas, kitur –kitas, tada sveikata nėra patvari.

Eterinio kūno spindėjimas palaikomas gyvo maisto valgymu, bet vyriausiai tikru gryno oro kvėpavimu.

Todėl labai svarbu žinoti, ką ir kaip valgyti ir kaip kvėpuoti  reikia. Toliau apie tai plačiau pakalbėsime.

Šičia dar minėsime, kad eterinis kūnas turi savo centrus, kuriems atitinka regimojo kūno taip vadinamos kraujo liaukos. Jų reikšmė ir darbas tik paskutiniais metais Europos mokslininkų geriau ištirtos. Bet daug dar yra pasilikę neaiškumų.

Tos liaukos veikiamos iš aplinkos –valgio, gėralo ir oro, o iš vidaus –žmogaus jausmų, ūpų, minčių ir vyriausiai jo sąmonės ir dėmesio.

Gyvybės judesys jausmų gyvatoje

Dalykai, kurie kaip tik aiškinti, mažai žinomi. Tūli todėl jais abejoja. Bet reikia tuo tenkintis, kas pasakoma žinančiųjų. Juk ir tai, kas darosi paties kūne, nepastebi kiekvienas žmogus.

Tie vyksmai tiriami kito žmogaus kūne. O tą darbą daro mokslininkai. Jų pasakymais tikime.

Bet kas atsitinka žmogaus jausmų-geidulių ir kas įvyksta minčių gyvenime, tai kiekvienas žmogus labai gerai žino. Tik reikia į tai kreipt savo dėmesį. Tada sužino kiekvienas, kaip mainosi jo jausmai, palinkimai, geiduliai, troškimai, vienu žodžiu: kaip kinta jo jausmų-ūpų gyvata.

Paprastai mokslas šito judesio neaiškiai skiria nuo protavimo arba minčių gyvenimo. Bet yra svarbių pagrindų eiti su senųjų indų mokslu, kurs tuo žvilgsniu aiškesnis ir todėl, be abejo, tikresnis.

Lengva numanyti, kaip sukyla visokie jausmai ir geiduliai ir vėl nyksta.

Žmogui ne vis tiek, kurios tų būsenų jame gyvos.

Jis, paveikslui, norėtų veikiau džiaugsmo negu liūdesio. Bet klausiamas, kas jam geriau tiktų – liūdesys ar būt be jausmų ir įvairių ūpų bei geidulių, žmogus rinktųsi veikiau ir liūdnumo, negu likties be jausmų ir be tam tikros nuotaikos.

Tuo judesiu jam reikšdinasi tos srities gyvybė. Jeigu to nėra, jam be galo nuobodu –Štuščia, tarsi jis netektų gyvybės.

Sis judesys gali būt sukeliamas valgio ir gėralo, priskaitant jiems visa, ką žmogus į burną kiša ir pila. Bet nedaug tai reiškia.

Žmonės, kurie tuo tenkinasi, yra menkos žmoniškos gyvybės.

Didesnės gyvybės yra tie, kurie kelia savo jausmus visokiais įspūdžiais į jusnis, vadinasi, tuo, ką mato ir girdi.

Daug čia padaro menas. Bet dar daugiau tiesioginiai geri ir blogi žmonių apsireiškimai. O lengva numanyti, kiek visa tai gali reikšti sveikatos patvarai.

Bet yra dar kito jausmų-ūpų judesio priežastis. Kaip kūnas apgobiamas oro, taip jausmų gyvata savo esimo srityje gyvena geismo-nūsmo jūrose. Ir iš jų plaukia jėgos į žmogaus ūpų gyvatą.

Žmogus yra, taip sakant, pasaulio nuotaikos pagaunamas.

O jeigu ne viso pasaulio, tai bent savo aplinkos, savo krašto ir tautos.

Yra tai paprastas dalykas, kad vos bereikėtų prie to apsistoti. Tačiau jis tūliems atrodo pasakiškas. Vis dėlto beveik daugiau kaip atskirais savo jausmais ir geiduliais žmogus gyvena plataus pasaulio nūsmais.

Jie sravi per mūsų asmenybę. Ir dažnai tenka sakyti, kad pasaulis gyvena mūsų jausmų gyvata, negu kad mes su atskiru savo gyvumu šia gyvata gyventume.

Bet todėl sunku tos srities gyvumą valdyti. Tačiau tai galima. Gyvėjusi žmogaus esmė yra didesnė galia ir už pasaulio geismo jūrų galią. Ir, pasistengdamas esme gyvėti, žmogus vis geriau išmoksta tvarkyti jausmų gyvatą sveikatos patvarumui.

Visus tokius užplūdimus iš aplinkos galima lengvai šalinti vien parimstant savo vidaus tyloje. Toliau apie tai dar kalbėsime.

Pagaliau dar kelios mintys. Ūpai pagauna kūną. Kūno judesiai nėra, kaip jau žinome, vien jo reikalų reiškėjai, bet ir jausmų-geidulių-ūpų. Sukildami jie padaro, kad kūnas, kūno nariai juda, kol nėra nusekusi geidulio galia. Tam judesiui kūno nariai, jų raumenys įsitempia ir atsileidžia. Įsitempę jie jėgą apreiškia. Bet tuomet jie nesinaujina. Iš ko, kaip sakėme, išeina nuovargis. Bet, kaip tik įtampa atsileidžia, kūnas gali savo naujėjimo ir jaunėjimo darbą uoliau daryti.

Šitas jausmų gyvatos judesys, iš kurio pareina raumenų įtampa ir atsileidimas,

yra ne vien sveikatos patvarai svarbus, bet ir kūno, ir jo judesių gražumui.

Raumenų įtampa gamina nuovargį, jų atsileidimas – atsigavimą. Tik sukilimas ir nubangavimas turi vykti lyg po priežiūra, bet be varžymo.

Minčių gyvumas

Dar mažiau negu ūpų-geismų judesys yra pastebimas minčių judesys ir jo reikšmė sveikatos patvarai. O jis jai dar svarbesnis.

Kad mintys atplaukia ir pranyksta, yra berods žinoma. Bet reikėtų dar ir tai žinoti, kad

minčių plaukimu žmogaus asmenybė nuolatai ir nuodugniai pakinta.

O ne vien viduje, bet ir ūpų-geismų bei kūno srityje ir pasidarbavime. Minčių pakitimas yra lygus ugnies mirgesiui. O panaši pasidaro visa žmogaus asmenybė ir jo asmuo.

Dar kartą vaizduokimės, kas darosi žmogaus protavimo gyvatoje! Nuolatai žmogus kuriasi mintis. Jos dažnai greit ir vėl pranyksta. Bet, kaip tik žmogus savo dėmesį kreipia \ mintis ir ilgiau prie jų parimsta, mintys šviesėja ir stiprėja ir netrukus sužadina nuotaiką-nūsmą- alinkimą-geidimą-norą, kurs pagauna kūną, kad tikslingai juda minčiai vykdyti.

Tokiu būdu žmogaus darbas darosi: prasideda žmogaus dvasioje ir nukyla į protavimą, arba minčių gyvatą. Mintys sušvinta žmogaus sąmonėje, persikelia į jo jausmų gyvatą, keliauja su kūno judesiu ir virsta veikimu, iš kurio dažnai išauga regimas daiktas.

Toks minčių judesys yra normalus. Kuomet jis taip įvyksta, žmogus jaučiasi smagus. O žinotina, kad minčių judesys yra vyriausias žmogaus gyvenimo dalykas.

Ir labai svarbu, kad jis atsineštų lig jusnių pasaulio. Tuomet žmogus gyvena lyg pilnumu. Kuomet mintys vos sušvitusios vėl nyksta meluojant, duotojo žodžio nelaikant, žmogus pasilieka silpnas. Jame nėra tvirtumo, nėra valios. Bet kada mintį išaugina lig veikimo ir daikto, žmogus žymiai stiprėja savo esme.

Aišku, kad taip tvirtėja visa jo asmenybė, o tai yra ir žmogaus sveikata.

Bet daug tai reiškia ir žmogaus grožei. Jis tuo gražesnis, kuo giliau veikimas prasideda žmogaus asmenybėje ir kyla netrukdomas iš aplinkos iki kūno gyvenimo, lig jusnių pasaulio. Visi žmogaus judesiai tada atrodo lyg pasidarytų savaime.

Mintys judesį priruošia. Ūpas, iš aplinkos pažadintas, jį staiga sukelia. Bet kad mintys jį žadina, tada viskas sklandžiai ir natūraliai vyksta, ir judesys yra kuo tobuliausias.

Vis toks yra judesys, kurs gimsta iš dvasios, minties vedamas, ūpo jėgos nešamas ir kūno vykdomas.

Tiktai reikia kūnui tai įpratinti. O jis geriausiai įpranta, kad

žmogus vaizduojasi viduje, kaip judesys veikti turi.

Taip jau gražūs atrodo ir visi tokiu būdu vykdyti žmogaus darbai, ir dirbti jo daiktai. Yra tarsi žmogaus sveikata ir grožė iš jo eitų ir į jo veikimą.

Pagaliau reikia dar vieną dalyką pastebėti kalbant apie minčių gyvenimo judesį. Žmogus dažnai patiria, kad jo dvasioj sušvinta mintis, kuri ne jo kuriama, kuri atrodo jam svetima. Ji dažnai greit ir vėl išnyksta. Vis dėlto jie žmogaus vidų pajudina.

Gera, kad žmogus šią mintį stabdo ir savo dvasios šviesą į ją lieja arba, jeigu ji jam netinka, paleidžia. Yra tai labai svarbu. O štai dėl ko!

Kaip jau žinome, žmogus gyvena ne vien kūno aplinkoje ir jausmų gyvenimu, bet ir minčių jūrose. Ir nuolatai braujasi į jo dvasią ir toliau į sąmonę visokios mintys. Jos kaži kur gali nuvaryti žmogų. Mat ne vien žmogus protauja, bet pasaulis protauja žmogumi.

Šis protavimas paprastai palaiko žmogaus sveikatą, bet kartais jis pasidaro keistas. Ir silpni žmonės pakrinka ir suserga. O jų mintys pagauna ir kitus. Kalbama apie psichozę. Todėl

būtinai reikalinga sveikatos patvarai, žiūrint į slėpiningai žmogų pagaunančias mintis, kad žmogus išmoktų savo ryžtu gyventi su atplaukiančiomis mintimis arba jų vengti.

Žmogaus esmės gyvumas

Kaip jau žinome, aukšt ir minčių gyvenimo yra žmogaus esmė. Pakrypusi į jusnių pasaulį, ji nuolatai darbšti. Ji kaip nors teikiasi asmenybės ir asmens gyvenimui.

Žmogaus esmės gyvumą galėtume vadinti švietimu.

Bet aišku, kad jis nėra palyginamas į žiburio švietimą. Nėra tam apreikšt geresnio žodžio. Sąmonė yra esmės šviesos atspindinys. O šviesa yra visumet ir veikimas. Mums dabar jau žinomąjį labai pinklųjį žmogaus asmenybės gyvenimą esmės šviesa nušviečia ir palaiko

visai panašiai kaip saulė – žemės gyvenimą. Rodos, suprantama, kad čia visas žmogaus gyvenimas turi būti tvirtesnis, tai esti ir jo sveikata patvaresnė, kur žmogaus esmė jam daugiau reiškia.

Bet žmogaus esmė ne visumet lygiai galinga yra.

Laikais ji tarsi šviesėja, tad vėl lyg niaukiasi, lyg užteka aukščiau žmogaus asmenybėje ir vėl lyg žemiau nusileidžia. O šis judesys kartojasi visai taisyklingai. Yra jis panašus į bangavimą. Ir todėl, rodos, lengvai suprantama, kad atitinkamai žmogaus gyvenimas bus laikais stipresnis, laikais menkesnis.

Minimas judesys yra visai kas kita, kaip minčių ir ūpų gyvatos ir kūno smegenų darbas. Kurs nors kiek doriau gyvena, žino, kad žmogus tam tikrais laikais lyg iškyla iš paprastojo gyvenimo į skaidresnįjį, į ypatingai kilnų ir taurų, iš kurio žiūrint, visas žemės gyvenimas su visu jo turiniu visai kitaip atrodo, tarsi būtų netekęs savo svarbumo. O vėl užeina kiti laikai, kad ir niekingas gyvenimas yra lyg kaži koks svarbus.

Didysis žmonių skaičius apie tokį žmogaus esmės gyvumą nieko nežino. Jie pažįsta tiktai jausmų-ūpų-geidulių sukilimą arba minčių aiškumą, blaivumą.

Žmonių esmė nėra lygaus šviesumo. Bet yra gana daug žmonių, kurie žino, kokia ypatinga yra jų būtis, kad jie, šviesėję esme, stovi aukšt viso jusnims prieinamo pasaulio ir žvelgia į jį iš tolo kaip aras, skraidydams žydroje padangėje, į savo lizdą, į kurį tad vėliau ir nusileidžia. Tuomet jie jaučiasi viešpačiais, bet, nusileidę į paprastą gyvenimą, jie yra palėpę, prislėgti, menki.

Žmogus, šviesėjęs savo esme, tvarko visą savo asmenybę ir jos gyvenimą, jį valdo ir grožina.

Ir todėl žmogaus esmės gyvumas yra tikriausias sveikatos patvarumo pagrindas.

Bet žmogaus esmė, kaip žinome, dar kitaip reiškia savo gyvumą, juda kitokiu būdu. Kalbėjome jau apie miegą ir budėjimą.

Paprastasis mokslas nemoka paaiškinti, kas miegas yra. Vienok jis yra pastebėjęs, kad smegenyse tarsi elektros žiburėliai apsidengia ir nebeduoda vieni kitiems signalų. Ir tai viskas. Gal jis mokės daugiau pasakyti, kada jis sužinos, kas yra budėjimas ir sąmoningumas.

Išminčiai sako, kad žmogus įmingąs, jeigu jo esmė atsitraukia nuo kūno gyvenimo ir kaupiasi dvasios-sielos srityje.

Tad visas kūno judesys berods pamažiau eina, širdis neplastėja taip greit. Atitinkamai ir kvėpuojama, tik paprastai daug giliau. Valgis vėl geriau virškinamas, liaukos tobuliau dirba. Mat kūnas lyg visai sau gyvena ir netrukdomas varo savo darbą. Todėl žmogus pabudęs jaučiasi atsigavęs. O ne vien kūnu, bet ir dvasioje-sieloje.

Žmogaus galia gludo iš tikrųjų jo dvasioje-sieloje.

Kūnas yra jos apsireiškimams tik priemonė. O ta priemonė būva, kaip jai leidžia tikri dėsniai. Žmogui budint, jam sąmoningam esant, minčių ir ūpų jėgos reiškiasi kūnu. Ir jo gyvenimas kiek stabdomas. Jis negali tiek naujėti, kiek reikiant. Jis dvasios šviesoje lyg tirpsta. Ir todėl iš jos tarsi sprunka. Nėra tam reikalinga, kad žmogus įmigtų, užtenka, kad žmogus moka kūną akies

mirksnį paleisti.

Tada kūnas atsigauna, jo sveikata stiprėja ir liekasi patvari.

Pagaliau yra žinomas žmogaus esmės judesys tarp užgimimo ir mirimo, arba, geriau sakant: tarp gyvenimo su kūnu jusnių pasaulyje ir kitoje būtyje be regimojo kūno.

Yra berods žmonių, kurie tvirtina, kad kito gyvenimo būti negali, kad, žmogui mirus, visa yra baigta. Bet niekas jų neįrodė, kaip supratus žmogaus gyvybę, jo esmės šviesą, jo sąmonę iš tamsaus kūno. O geriau visa apmąsčius, aiškėja, kad tokie žmonės kalba apie dalykus, kuriems jie dar nėra pribrendę.

Žmonių yra visokių rūšių. Jos skiriasi vyriausiai tuo, kokia šviesi yra žmonių esmė.

Jeigu kai kurio žmogaus esmė tepradeda brėkšti ir nė kalbos negali būti, kad esmė jau aušta arba net jau šviečia, tada toks žmogus savęs dar neatskirs nuo minčių ir jausmų gyvatos, gal nė nuo kūno.

Ir kaip jis tada galėtų kalbėti apie savo esmės gyvumą? Jis savo esme dar miega.

Bet labai pastebėtina, kad maži vaikai dažnai labai aiškiai save skiria nuo kūno. Jis jiems yra kitas, svetimas dalykas. Jie sako: ranka nori imti, pilvas valgyti ir t. t. Jie dar nėra pakliuvę šnibždesiui (sugestei), kad jų kūnas esąs jų esmė, vadinas, jie negyvena snaudulyje (hipnozėje), kuriame žmogus, duodamas bulvę ir sakomas, kad tai obuolas, ją skaniai griaužia.

Išminčiai sako, kad žmogaus esmė, būtent dvasia-siela užimanti savo kūną tiktai iš lengvo.

Ir tik septynerių metų vaikas jau esąs žmogus. Bet tiktai kelis kartus septynerius metus sulaukęs,
žmogus gali pilnai valdyti savo asmenį ir juo naudoties, jeigu tuo laiku savo įsigalėjimu ir rūpinosi.

Tada iš lengvo žmogus vėl traukiasi atgal nuo kūno, kol jo neapleidžia mirtyje visiškai.

Sveikatos patvarumo pagrindas

Nežiūrint to, kas pasakyta, rodos, visas žmogaus gyvumas, jo judrumas pareina iš jo prigimties. Iš dalies taip yra iš tikrųjų. O tas judrumas yra gyvybės ir gyvenimo dėsnių patvirtintas. Todėl jis įvyksta tarsi savaime. Žmogus noroms nenoroms sutinka su juo. Tačiau sakome, žmogus gaminąs judesį, patsai judinąs kūną ir narius. Tai kaip čia yra?

Kūnas yra judrus, kadangi jis tik tokiu būdu gyvena. Jo judrumas yra jam būtinas. Taip jo gyvybė reiškiasi. Toliau kūnas juda kokio nors geismo pagautas. Vėlgi tam judesiui nutiesia kelią mintis. Rečiau tik pareina jam skatinimas iš pačios žmogaus esmės.

Paprasčiausias, pastebimas žmogaus judrumas pareina iš jo jausmų-ūpų-palinkimų ir minčių, arba, kitaip sakant, iš geismingojo protavimo. Tada kalbama apie žmogaus darbą.

Jis yra tuo gyvesnis ir gausesnis – platesnis, kuo daugiau žmogui yra visokių palinkimų ir minčių. Kitais žodžiais: aukštesnės kultūros žmogus daugiau juda, dirba. Jis tarsi daugiau gyvybės turi negu kitas, kuris nėra tokios kultūros. Bet jis rasi ir savo esmėje yra budresnis.

Tik pažvelkime į žemos ir tad į aukštesnės rūšies gyvį! Jų judrumas skiriasi pagal gyvybės laipsnius. Taip ir aukštesnės gyvybės žmogus yra judresnis. Jis tuo ypačiai tada pasižymi, kad jo gyvumas gaivinamas žmogaus esmės.

Tada net kūno judesiai, kurie, kaip sako mokslininkai, įvyksta be žmogaus valios, gali būti pakeičiami. Širdis gali būt varoma, liepiama greičiau arba lėčiau mušti arba gali būt stabdoma, kvėpavimas gali būt tęsiamas ir t. t.

Tiktai didžiajam žmonių skaičiui dar nėra galima visus kūno judesius savo noru valdyti ir keisti. Paprastai žmonės tam dar nėra pribrendę. Jie dar nėra tokie šviesūs, kad ir gerai galėtų visa tvarkyti. Jie nėra tam užtenkamai sąmoningi.

Bet ir kasdienio žmogus gali daugiau gyventi savo esme.

Visas jo asmenybės gyvenimas gali būti tvarkomas ir nustatomas žmogaus esmės.

Tada žmogus yra daug sveikesnis, jo atrodymas, jo judesiai daug gražesni ir natūralesni, turi jaunumo pažymius.

Žmogus gyvena šiame pasaulyje, jeigu jo esmė prie jo taikosi. O kad taip jo gyvenimas pagrinduotas dvasia-siela, tada ir jo sveikata iš jo gauna patvarumą. Todėl tada sveikata yra tvirtesnė, kuo daugiau žmogus gyvena savo esme, kuo aiškiau ji reiškiasi.

Savo esme gyvendamas, žmogus ir statosi ant to pagrindo, iš kurio pareina visa, kas esti.

Kurs rimsta savo esme, tas siekia dvasinių aukštybių, kreipiasi į visumos kūrėją, į amžinas gyvybės jūras, į pačią amžiną sveikatą, jaunumą ir grožę.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas SVEIKATA, JAUNUMAS, GROŽĖ