Sekmadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas SVEIKATA, JAUNUMAS, GROŽĖ

SVEIKATA, JAUNUMAS, GROŽĖ - VII. DVASIA-SIELA

 

VII. DVASIA-SIELA

 

Žmonių esmės nelygumas

 

Kad žmonės nelygūs, rodos, visiems žinoma. Bet retai kas tenumano, ką tai reiškia. Kad vieni kitų nesupranta, tada ieško tam priežasties kaži kur, tik ne savo viduje. Kada vieni su kitais susipyksta, tada jie kaltina kitus. Ir tiktai vienas antras tesupranta, kad jis pats yra pirmas visos nedarnos kaltininkas.

Visi žmonių skirtumai, visi jų nesusipratimai turi tą pagrindą, kad žmonės savo esmėje nėra lygūs.

Įsižiūrėkime į pirmąjį paduotųjų vaizdų! Žmogaus esmė čia atrodo spindinti. Ji net prasimuša pro visą asmenybės gyvenimą. Bet po vaizdu parašyta, kad vaizdas žyminąs jau aukštesnio laipsnio žmogų.

Jeigu piešę žemo laipsnio žmogų, būtume turėję rodyti tiktai kelis neaiškius spindulius arba jų ir visai nedėti. Susieidami su to laipsnio žmogumi, turbūt pastebėtume, kad iš jo nesireiškia nei išminties, nei malonumo, nei grožės, nei tvirtos valios, nei meilės, nei sąžinės, trumpai pasakius:

menkas žmogus yra be vertybės, neturi žmoniškumo gyvybės.

Tokio žmogaus menkumas reikšdinasi visu tuo, ką jis mąsto, sako, daro, kaip jis gyvena, kaip jis elgiasi ir kaip jis santykiuoja su kitais žmonėmis, kaip jis pasitinka visą savo aplinką.

Menkas žmogus yra be tikro minčių ir jausmų gyvatos gyvumo.

Dar ir tas menkumas nebus vienodas. Ir čia bus įvairių laipsnių. Vieni žmonės bus čia silpnesnio, kiti stipresnio gyvumo. Tiktai nėra pagrindinių skirtumų. Žiūrėdami į vaizdą, suprasime, kurie yra esmingi.

Vieni žmonės visai nespindi, iš kitų kartais jau rodosi koks žmoniškumo spindulėlis, vienas antras jau ir kiek šviečia.

Vis dėlto čia dar vis tesireiškia menkas žmoniškumas.

Aukštesnis žmogus spindi aiškiau. Jis yra sąžiningas, teisus, kantrus, rimtas, malonus, geros nuotaikos. Ką jis sako, tą jis ir mano. Ką jis pažada, tą jis ir ištesi. Jo esmė yra daugiau

telkianti negu imanti.

Tokio žmogaus jausmų ir minčių gyvati-dvi yra didesnio gyvumo, gausesnio turinio negu menkesnio žmogaus. Be esmės spindėjimo tikro to gyvumo ir turinio nėra. Bet žmonių nelygumas ir tuo rodosi, kad vieni, augdami esme, augina ir minčių bei jausmų gyvatą, o kiti, jiedvi augindami, praranda savo viešpatavimo galią.

Ir juos užgula minčių ir jausmų gyvati ir slopina.

Tokie žmonės yra lyg ir gyvi, pilni visokių jausmų, geismų, troškimų, jų minčių gyvenimas mirga kupinas įvairiausių jėgų. Todėl tūli juos ir laiko aukštesnio laipsnio žmonėmis. Bet jie apsirinka. Tokio gyvumo žmonės kartais yra vis dėlto viduje lyg sugedę, lyg būtų jų esmė apmirusi. Ir reikėtų, juos vaizduojant, pažymėti dar ne spindinčios, bet gęstančios esmės, iš kurios dar sprogsta tik viena antra kibirkštėlė.

O iš tokios būties pareina visas žmogaus atrodymas ir visas jo elgesys, visas jo gyvenimo ypatumas.

Yra žinoma, kad kristalai gali būt sutirpinami tam tikroje drėgmėje. Bet ta drėgmė išgaruoja, kristalo materialas vėl susitvarko kaip pirmiau. Sako mokslininkai, kad jis susimetąs aplink kristalo ašis, aplink jo spindulius. Kiek jų yra ir kokie jie yra, tiek ir taip kaupiasi materialas.

Į tai yra panašus žmogus ir jo gyvenimas. Visas žmogaus asmenybės ir pagaliau jo asmens, jo kūno gyvumas kaupiasi aplink jo dvasios-sielos spindulius – vis tiek, kokie jie būtų.

Kokia yra žmogaus dvasia-siela, toks, yra ir jo minčių, jo jausmų-geismų ir jo kūno gyvumas.

Menka dvasia-siela kaups ir menką gyvumą, gyvesnė kaups pilnesnį; ligota, serganti dvasia-siela galės turėti tik ligotą minčių, jausmų ir kūno gyvatą. O sveika, šviesi, galinga dvasia-siela švies

iš visos žmogaus asmenybės ir viso asmens. Bet sielos gyvumas, sielos laipsnis veikia dar plačiau. Kokia yra žmogaus siela, tokia yra ir jo aplinka, ir josios turinys. Visa tvarkosi vienam tikslui.

Visas gyvenimas veikia žmogų, jeib jo siela gyventų, šviesėtų, tvirtėtų.

Kad taip iš tikrųjų yra, jau vienu antru sakiniu bandėme aiškinti. Reikėtų, rodos, plačiai apie tai rašyti. Bet svarbiau yra, kad kiekvienas pats mėgintų pastebėti, kaip gyvenimas, kaip žmonės ir visas pasaulis jį moko.

Gyvasis pamokymas žadina žmogaus esmę.

Gyvendamas žmogus šviesinamas arba temdinamas.

Visa pareina iš paties žmogaus elgesio.

Žmogus pats turi rūpinties savo esmės gyvėjimu, atsilukštenimu, tvirtėjimu, šviesėjimu. Jis ir nemąstydamas tai daro visu tuo, ką jis gyvendamas veikia. Žmogus nebėra nešamas gamtos taip kaip augmenys ir gyvuliai. Jis paveikiamas savo paties darbu, elgesiu, kurie atsispindina iš aplinkos.

Žmogus pats savo gyvenimu save žadina arba migdina, gyvina arba marina, jaunina arba sendina, grožina arba bjaurina.

 

DVASIOS-SIELOS ĮSIGALĖJIMO ŽYGIAI

 

Daug apie tai jau pasakyta. Visa tai, kas šiame rašte yra aiškinta, nori žmogaus esmės viešpatavimo žmogaus gyvenime. Dar bus reikalinga minėti tik pačius vyriausius, esminguosius pasistengimus.

Dėl aiškumo dar šį tą trumpai kartosime. Reikalingas yra kūno aprūpinimas. Kūnas gyvena savo protu ir savo jėga, savo dėsniais. Jų neturime trukdyti, bet kūno ir neturime lepinti. Toliau reikia rūpinties jausmų ir minčių gyvatomis. Čia dvasia-siela dar daugiau reiškia.

Čia turime kaupties teigiamų, ne neigiamų jėgų.

Pagaliau žmogaus esmės dalykas yra jos pačios gyvumas, jos augimas, šviesėjimas. Senovėje egiptiečiai, indai ir kiti visą dėmesį kreipdavo į šį žmogaus gyvenimo uždavinį. Jie aiškiai matė ir suprato, kad dvasios-sielos įsigalėjimas yra pats aukščiausias žmogaus gyvenimo uždavinys.

Bet jie ir gerai žinojo, kad iš karto kiekvienas jį spręsli negali. Negali tai daryti menko žmoniškumo žmogus. Ir negali to toks žmogus, kurs nemoka santykiuoti su visumos Pagrindu.

Sielos gyvėjimu sąmoningai rūpinties yra tam tikro laipsnio žmogaus dalykas.

Todėl senovėje tiktai aukščiausiejie mokslai jį aiškindavo. Ir tik labai iškilę žmonės šį mokslą skelbė. Ir įrodinėjo, kad žmogaus esmės gyvėjimui daugiausiai reiškia tikyba.

Sveikata todėl rūpinosi tais laikais dažniausiai išminčiai ir šventiejie. Nūnai viskas yra kitaip. Bet ne geriau. Kūnu rūpinasi visokio ir kartais net labai menko žmoniškumo žmonės. O sielos gyvėjimas esąs tikybos dalykas, kurs galįs likties ir nežiūrėtas.

Nenumano plačioji minia, kaip tvirtai sveikata pagrinduota dvasios-sielos gyvumu, stiprumu, šviesumu. Nesupranta didysis žmonių skaičius, kas tikyba yra. Dažniausiai ji sukeičiama su pasaulio supratimo ir su dorovės mokslais. Jie neatskiria tikybos nuo mokslų apie tikybą. O kada pirmiau minėti mokslai neatrodo aiškūs arba atrodo net klaidingi, tada ir tikyba bei tikybos mokslai įtariami ir niekinami. Bet ir dar šiandien įvairūs tikybos mokslai moko sielos gyvėjimą.

Nestačiai! Bet žadindamos tikybinį gyvumą. Tam dera visokios apeigos, visokie pamokslai. Jie nėra peiktini. Priešingai! Juos labai reikia žiūrėti.

Rūpimąjį dalyką šičia bandysime prastu mąstymu dėstyti. O darysime tai taip suprantamai, kiek tai trumpu žodžiu bus galima.

Pradžia visam esmės gyvėjimui, šviesėjimui bus padaryta, kad žmogus išmoks numanyti esmingąjį savo Aš skirtingu gyvumu esant ir kitu kuo, negu yra asmenybės gyvumas.

Žmogui turi pasidaryti visai aišku, kad mintys-sąvokos, jausmai-geiduliai-aistros, o, žinoma, ir kūnas yra tiktai jo gyvenimo priemonė, bet ne jis pats. Neužtenka, kad jis pasiskaitys, jis esąs kita kas, ir su tuo sutiks. Ne,jis turi gyvai patirti savo viduje.

Tuo jis tada skiria savo viduje tai, kas kinta ir pragaišta, nuo to, kas būva.

Iš to tada beveik savaime išeina tolimesnis gyvėjimas.
Žmogus iš lengvo vis mažiau priklauso [nuo] aplinkos.

Bet šis nepriklausomumas jam netenka dykai. Žmogus turi pasistengti jį prieiti. Turi liauties iš aplinkos daug laukęs. Turi aiškinties, kad ji jam esmingo nieko suteikti negali. Greičiau žmogus gali aplinkai atnešti gero ir labo.

Iš imančio šio laipsnio žmogaus pasidaro teikiantysis.

Ir tada jis iš lengvo išmoksta savo viduje nurimti.

Esme nurimti yra vienas svarbiausiųjų žmogaus laimėjimų gyvenime. Tada jis yra tikrai tvirtėjęs. Šiame rašte yra kartą kalbėta apie kūno rymojimo vietą. Dabar galime tą patį pasakyti žiūrėdami į vidaus gyvenimą. Ir čia turi būt surasta rymojimo vieta. Bus tai žmogaus esmė. Kurs savo esme rimsta, to ir minčių bei jausmų gyvati-dvi traukiami į šią ramybę. Ir žmoniškoji dvasia-siela pradeda visą žmogaus gyvenimą valdyti ir jį savo gyvumu prisunkti.

Žinoma, kad jausmų gyvata ir tada gali sujusti, aplinkos užgauta, kaip jūros, kuomet audros sukyla. Tokiu jau būdu gali ir mintys blaškyties. Bet iki tikrojo t i l s m o gyvėjusioji siela vėl visa nuramina.

Savo asmenybės gyvenimą suvaldyti, jo jėgomis naudoties, bet jas visumet galėti tildyti – tai yra tikslas, kuriam pasiekti žmogus turi kiek tiktai galėdamas pasistengti.

O kad iš karto ir ne visumet pasisektų minimas sukilusias jūras nuraminti ir skrajojančias mintis stabdyti, tikrai pasistengdamas, žmogus pagaliau tai padaryti išmoks.

Jam tik reikia n u o l a t a i siekti savo esmės ramybės.

Tuomet jis naują gyvėjimo žingsnį bus žengęs. Bet suvaldymas asmenybės jėgų nėra jų pavergimas. Jis yra suteikimas jiems naujo kvapo, naujo gyvenimo krypties. Pačiam žmogui čia pasidaro reikalingas nusistatymas. Klusnumas turi jam tapti esmės dalyku.

Bet ne klusnumas tam, ką jam kas nors įsako, bet klusnumas vidaus balso, savo sąžinės. Atskirdamas savo esmingąjį Aš nuo protavimo ir kintančioje aš, žmogus atskirs sąžinės balsą nuo proto išrokavimų ir visokių geidulių-nūsmų ir panašių, gal net daimonų įsakymų.

Tuomi jis ilgis ir daugiau tvirtumo savo esmei.

Bet dėl to taip jau reikia pasistengti. Tam įgyti yra būtina sukaupti visas jėgas. O kad kartą žmogus ir sugriūtų, pasilptų, tada vienok turėtų pradėti iš naujo dėl jo darbuoties. Pagaliau tikrai išauš laikas, kad gyvensime savo esme ir būsime galingi valdytojai savo asmenybės pasaulio.

Mūsų esmėje sušvis ypatinga šviesa, kuri prisunks visą mūsų asmenybę, nušvies visą aplinką, visą gyvenimą. Šitą būseną geriausiai vadysime tikėjimu.

Jisai griežtai skiriasi nuo protavimo ir supratimo. Kur to yra, čia ir abejonė darbuojasi. Čia ji turi darbuoties. Nesą tik taip tegali protas miklinties.

Tikėjimas yra kito laipsnio dalykas. Jis su išmintimi yra dvynučiu. Nereikia tikėjimą sukeisti su sutikimu. Kurs su visu sutinka, tas teisybės neprieis. Tikėjimas yra artimesnis pasitikėjimui. Galima jį vadinti šiluma, kurioje atsiskleidžia esmė viso to, kas esti.

Iš to išeina nauja būsena. Žmogui nebereikia gyvenime ieškoti, klaidžioti, viso ko bandyti, mėginti. Žmogui sušvinta jo gyvenimo prasmingumas.

Visas žmogaus amžius atrodo tada labai svarbus. Jis nėra tiktai žaismas, bet būtina žmogaus esmės gyvėjimo sąlyga. Ir dabar visi žmogaus žygiai taiko į aiškius tikslus.

Žmogus yra visiškai vieningas savo viduje.

Ir dabar jam rodos, jog vienas tik dalykas jam yra siektinas. Jausdamas, kad jis [nuo] nieko nėra priklausomas, žmogus nori dabar pilnosios d y k y b ė s. Ir jis ją numano savo valią atiduodamas į visumos Kūrėjo valią.

Ir taip žmogus yra išėjęs į tikrąją gyvąją tikybą. Ir iš čia eina jo gyvėjimas į amžinybės armenis.

 

SVARBŪS ATSKIRI PASISTENGIMAI

 

Taip tai trumpai nušvietėme viso žmogaus gyvėjimo ir stiprėjimo kelią, kaip jį išmanome. Ir belieka dar prisiminti atskirus dalykus, kurie svarbūs yra norint eiti tuo keliu, nors kai kuriuos jau ir minėjome. Aiškinomės, kaip reikia iškliūti iš geismingumo tinklų. Toliau sakėme, kad tam geriausias elgesys yra dėmesį kreipti į kitą įdomų dalyką.

Labai tada naudinga išmokti pakęsti, kas mus paliečia, vadinasi, nesutapti, nesusidėti su tuo.

Į visus patyrimus žiūrėti reikia kaip į atplaukiančias bangas, kurios vienok mūsų uolos nepajudina. Vis dėlto turime būti ne kieti kaip akmuo, bet jautrūs kaip mimoza.

Iš to išeina tikroji kantra. Žmogus nebesupyksta, nebenuliūsta.

Daug tam padeda tikras žmogaus apsireiškimų supratimas. Mat ką atskiras žmogus daro, nėra atskiras jo reikalas, nors taip ir atrodo. Kiekvienu ir menkiausiu žmogaus darbu reikšdinasi didis sąglūdis, visas gyvenimas. Toliau reikia spręsti ir kitus uždavinius.

Žmogus neturi išdrikti po visokias užgaidas. Išmokime savo dėmesį kreipti į v i e n ą dalyką ir prie jo parimti. Tai galėdami, mes daug būsime išmokę. Šis parimimas yra lyg lankymas pagrindų mokyklos. Visas aukštesnis gyvenimas yra tada galimas.

Kaupties savo viduje yra dabar naujas, labai svarbus žingsnis. Bet reikia štai ką pastebėti! Tūli žmonės susikaupia viduje, jeib kuo geriau ir kuo greičiau prieitų kokį geidžiamą jusnių gyvenimo tikslą. Tatai jiems kartais ir pasiseka. Bet jie paprastai tuo patenka į geistojo dalyko priklausomybę. Ir žmogus praranda savo laisvę.

Viduje kaupties reikia vien norint esmingam būti ir nebūti priklausomam nuo to, kas pragaišta. Nuveda šis pasistengimas į ypatingą būseną.

Žmogus įžengia į pilnąją vienatvę. Visas pasaulis jo akyse menkėja. Žmogus jį, rods, žino. Bet jis jam nebėra tas, kas jis buvo. Pasaulis netenka savo vertybių. Ir santykis tarp žmogaus ir jo visiškai pakinta.

Pasaulis atrodo per menkas, kad žmogui galėtų ką teikti. Už tai žmogus jaučia, kad jis jam gali teikti, ko pasaulis be galo reikalingas, būtent gyvo žmoniškumo.

Taip gyvenęs, taip pasistengdamas, žmogus užkopia į naują būtį.

Jis gyvena savo esme.

 

ŠVENTNAMYJE

 

Kiekvienas gyvas dalykas prilygsta magnetui. Jis traukia savęspi visokias jėgas, visokį materialą. Atrodo, natūralu, kad augmenys tai daro. Natūralus yra ir gyvulių pasistengimas save maitinti ir ieškoti visokių įspūdžių. Žmogus visai kita kas. Jam duoti visokie ir nauji galimumai gyventi.

Jis nebekaupia vien įspūdžius, jeib tuo augintų jausmų gyvatos gyvumą.

Žmogus kuria mintis, kurios pasidaro pasaulį ir jo turinį veikiančiomis jėgomis.

Bet, šį darbą darydamas, žmogus kartu ir traukia savęspi visokių jėgų.

Geismingumą augindamas ir kartu mintis kurdamas, žmogus yra kuo didesnio traukimo vidurys.

Į jį tada taiko tarsi visas pasaulis. Ir žmogaus vidus yra tikra mugės ir kartu plėšrumo vieta. Tokia negali būti nei sveikatos, nei sveikėjimo, nei nekalto jaunumo, nei grožės tėviškė.

Geismingumą augindamas ir kartu mintis kurdamas, žmogus kuria sau naikinimą.

Iš tokios būties žmogus turi iškopti. Tam teikti patarimų šitas raštas kaip tik rašytas.

Norėdamas vengti pragaišties, žmogus turi susivokti savo esmėje a u k š t protavimo ir geismingumo.

Tada, kaip sakėme, jis bus teikiąs ir todėl teigiamas veiksnys pasaulyje. Bet sau jis bus pasiekęs naują būtį.

Žmogus nebegyvenęs plėšrumo vietoje, bet bus į ž e n g ę s į šventnamį, kur ramu, darna, šviesu, šventa, kur skamba gyvas tilsmas.

Bet ne tam žmogus čia įžengia, kad pranyktų. Priešingai. Dar ir lig čia užkopęs, žmogus liekasi pritraukiančia galia. Tik jis nebetraukia, kad ant jo kauptųsi jėgos-galios ir jam ko nors teiktų, ką susikrauti galėtų.

Ne! Įėjęs į savo šventnamį savo viduje, žmogus yra pasidaręs amžinošios Gyvybės suplaukime indu.

Bet ta Gyvybė jo nelaikoma. Ji žmogaus dalinama. Kas jam t e n k a, tai jis ir t e i k i a.

Savo esmės šventnamyje susivokęs, žmogus yra nuolatinis kitų žmonių ir viso gyvenimo laimintojas.

Ta gyvybė, kuri iš jo reikšdinasi, gaivina visa, kas su juo kaip noris santykiuoja. Toks žmogus yra tapęs amžinosios Išminties-Malonės-Galios priemone ir reiškiniu.

Iš to žmogaus nuolatai pareina kitiems žmonėms sveikinimas. Tarsi jiems būtų žadinamos amžinybės galios, nemirtinga gyvybė, sveikata, jaunumas, grožė. O pats žadintojas ir atrodo kitoks negu kiti.

Įžengusiam į savo esmės šventnamį kūnas gali ir vysti, gali ir nusileist jo gyvenimo žvaigždė, bet už viso šviečia nuolatai amžinosios sveikatos, jaunumo, grožės Saulė.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas SVEIKATA, JAUNUMAS, GROŽĖ