Sekmadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas SVEIKATA, JAUNUMAS, GROŽĖ

SVEIKATA, JAUNUMAS, GROŽĖ - I. PIRMOSIOS MINTYS SVEIKATAI SUPRAST

I. PIRMOSIOS MINTYS SVEIKATAI SUPRAST

Mūsų trejetas

Visų žmonių yra pageidaujama vienu kartu sveikata – jaunumas – grožė. Dargi tųjų, kuriems tos būsenos yra pati jų amžiaus dalis. Taip glaudžiai yra jos trys sujungtos, kad sunku būtų vieną atskirti nuo kitos. Vos tik pradėjus mąstyti apie vieną, prisimena tuojau ir kiti dvi. Atrodo, tarsi jos būtų trys spinduliai vienos žvaigždės. Kas jų vienos nori, turi norėti ir kitų. Yra berods ir tokių žmonių, kuriems svarbi vien, rodosi, grožė ir kuriems sveikata bei jaunumas tiek nerūpi. Bet, giliau žiūrint, aiškėja, kad tokie žmonės, arba, geriau pasakius, tokios žmonos, nesižino, ko geidžia, ir nežino, kas yra grožė.

Nėra žmogui grožės be sveikatos. O jaunumas jau savaime yra sveikata bei grožė.

Gal čia stabtelėsime! Ir klausime: Argi jau taip? Tačiau tuo tarpu eikime tolyn! Visa giliau ištyrę, suprasime, kad yra taip iš tikrųjų. Nors kiek pamąstę, turbūt numanysime ir patys, kad yra taip, kad nėra jaunumo ir grožės be sveikatos.

Taip tad sveikata pasidaro mūsų rūpesnių viduriu.

Bet kas ji? Kaip ją pasiaiškinsime? Skaitydami įvairius mokslo raštus, apie ją randame ir įvairių nuomonių. Ir savąją išdėstysime tik iš lengvo. Bet įsižiūrint į grožę ir į jaunumą, labai aiškėja ir sveikata.

Grožė ten pastebima, kur dvasinis arba nors gyvybės pradas vyrauja materinį. Atsiminkim pavasarį! Todėl grožė gali stačiai būt vadinama dvasios įsivyravimu jusnių pasaulyje. Jaunumas yra, be abejo, žmogaus amžiaus grožė. O sveikata tada – dvasios-sielos gyvumo vyravimas organizuojamojoje materėje. Kitaip pasakius:

Sveikata yra su jaunumu ir grože žmogaus esmės valdymo pažymys žmogaus asmenyje.

Paskutinįjį sakinį reikėtų atmintyje gerai palaikyti. Minimos trys būsenos yra tarsi žmoniškosios dvasios-sielos brėškimas. Todėl žmonės be išimčių jų taip labai ir trokšta. Kurs nors kiek manyti gali, norėtų būti ir sveikas, ir jaunas, ir gražus. Bet pirmų pirmiausiai sveikas.

Mat numanoma, kad su sveikata jaunumas ir grožė žmogui savaime tenka. Todėl sveikata ir yra laikoma pačiu žmogaus amžiaus lobiu ir brangumynu.

Kad taip yra iš tikrųjų, iš šio rašto paaiškės. Jis kaip tik nori išdėstyti, kuriuo būdu mums tenka sveikata, jaunumas, grožė ir kaip šiuos žmogaus amžiaus laimintojus galima išlaikyti.

Rašytojas tiki galėsiąs tai pasakyti. Bet skaitytojui reikės nieko nepraleidžiant, nuodugniai ir paeiliui apsvarstyti, kas šičia pasakojama. O ir ne vien tai. Jis arba ji turės pasistengti pati visa suprasti, turės pasistengti atitinkamai gyventi ir tuo būti sveika, jauna, graži.

Tyčia čia taikoma vyriausiai į motriškąsias. Iš jų kaip tik laukia visi žmonės sveikatos, jaunumo, grožės. Jos yra kaip tik pačios šių žmonių būsenų nešėjos. Jos yra gimdytojos ir maitintojos visų kartų. Iš jų žmonės ima nuolatai anas dovanas.

Todėl motriškoms gal ir pirm kitų bus svarbu, kas šičia rašoma, kas patariama. Visa pasiskaičius, bus galima ir pasakyti, ar šiuo raštu per daug, ar per maža pažadėta.

Žmogaus amžius

Ypačiai žiūrint į žmogaus amžių, matyt, kiek reiškia žmogui sveikata. Sveikasis gali tikėties ilgiau gyventi negu ligotasis, nors kartais ir kitaip esti. Amžiui prasidedant, sveikata yra paprastai tikriausias žmogaus lobis, amžiui einant galopi – liga.

Ir kaip nebus sveikas, kurs dar yra jaunas! Sveikata yra stačiai jaunatvės esmė. Todėl ir jaučiasi jaunas, kurs yra sveikas. Senovės Romos manytojas Seneka sakė: Senectus ipsa morbus (Senatvė pati yra liga). O liga yra būsena, kuri priruošia mirimą.

Bet kaip liga yra takas myriopi, taip sveikata veda gyveniman. Ji galėtu būti ir vadinama gyvybės atspindžiu. O kas yra gyvybė? Palikime tą klausimą tiktai iškeltą!

Jaunatvėje gyvybė kas dieną daugiau aušta, kas dieną ir griežčiau pasižymi prieš visa, kas yra negyva.

Jaunatvėje kas dieną gyvybė tvirčiau ima viršų prieš visa, kas jai kenkti norėtų.

Gyvybė apsidirba pati su visais savo priešais.

Senatvėje gyvybė kas dieną daugiau temsta. Tarsi ji paliktų kūną vieną visokioms jį apninkančioms galioms. Nuolatai daugiau kenkia senėjančiam kūnui visokie menkniekiai. Viso ko reikia žmogui saugoties, jeib kūnas išliktų tinkamas žmogui tarnaut, jam santykiuojant su jusnių (akių, ausiu ir kt.) pasauliu.

Pastebėkime gerai, kas čia svarbu!

Senėjančiam žmogui ne pati kūno gyvybė saugoja kūną, kaip ji tai daro jaunajam. Tą darbą turi daryti žmogaus protas, jo išmintis ir pagaliau žmogus pats, žmoniškoji esmė.

Žmogus turi atsargiai vengti visa, kas gali kūną naikinti.

Senatvėje kūnas nebeįstengia ginties prieš visus jo novytojus. Kūne nebėra to, kas jį stiprina, kas jam leido augti ir sveikam būti.

Jaunojo žmogaus kūnas kitoks. Jis nuolat auga, didėja, stiprėja ir sunkėja. Tačiau jis nuolatai geriau, lengviau juda, lengvai kilnojasi iš vienos vietos kiton, lengvai naudojamas visokiems veikimams. Ir atviromis jusnimis jis priima pasaulio įspūdžius ir juos suteikia žmogui.

Sveikasis jaunas kūnas turi tris uždavinius, kuriuos jis ir geriausiai sprendžia.

Jis pats rūpinasi savo patvarumu. Jusnių keliu jis pasaulio turinį, aplinkos įspūdžius įteikia žmogui. Jis dirba kaip priemonė žmogaus esmei apsireikšti.

Senatvėje kūnas paprastai yra sustingęs, be judrumo, vos bepavelkamas. Prieš pasaulio turinį jis vis daugiau lyg užsirakina. Ir žmogui apsireikšti jis vos ne vos dar kiek tinka.

Tada guodžiasi žmonės silpna savo sveikata. Bet kas čia įvyko, žmogui gyvenant, sunku pasakyti. Aišku tik tiek, kad kūnas yra kaži ko netekęs. Tūli moka vien pasakyti, kad kūnas yra pakitęs. Bet kuri to pakitimo prasmė? Sakant, kūnas, laikui bėgant, stingstąs, nieko nėra paaiškinta. Numanyta tik tiek, kad iš kūno kažkas išnyko, kas jame veikė.

Tam pažymėti vartojame žodį gyvybė. Kiti vėl kalba apie gyvybės jėgą. Vis dėlto dalykas liekasi slėpiningas. Retai kas gali pasakyti, kas ji, iš kur ji, kaip ji randasi, kaip ji palaikoma.

Mokslininkai apie tai paprastai nieko nesako. Tūli seniau dar labai karštai tvirtino, kad visai nesą gyvybės jėgos. Jiems kūno augimas ir nykimas rodėsi, jei jau ir ne panašiai kaip smėlio supūtimas į krūvą ir vėl nuvarymas, tai kaip atsiradimas chemės junginio ir iširimas. Tik pastaru laiku pradėjo kalbėti vieni kiti apie „gyvybės pradą“, arba „kūrybinį, statytą arba ir statantį sąglūdį“.

Vis dėlto dar nėra aiškiai suprasta, kad vienas dalykas yra kūno gyvybė, o kitas – žmogaus nusimanymas, kad jis esti, vadinas, kad jo esmė yra savos rūšies gyvybė.

Įstatymas

Aišku kiekvienam, kad jis liekasi tas pats, nors kūnas o kaži kaip pakinta. Nuo pat kūdikio dienų jis žinosi esąs. Berods tūli tiki, kad jie turi tą patį kūną. O tasai visai nėra tiesa. Senatvėje nebėra nė krislo to, kas buvo jaunatvėje.

Tik žmogaus viduje vis yra tas pats žinojimas pasilikęs: Esmi. O iš čia jis tarsi žiūrėjo, kaip jam kūnas augo, kaip su kūnu gyveno, juo naudojosi. Ir kiekvienas žino, kad kartą kūno nebeteks. Berods jam tatai ne visai aišku.

Tokiu būdu žmogus numano, kad kūnas yra vienas dalykas, o jis pats – kitas. Kūne veikia minėtasis gyvybės pradas. O veikia visai saviškai savaimingai. Bet žmogus visa tai patiria.

Jis su kūnu lyg sutuoktas.

O laiką, kuriuo tokioje santuokoje gyvena, vadina savo amžiu.

Bet numanyti reikėtų, kad žmogus stovi aukšt savo kūno ir savo amžiaus. Jeigu nebūtų taip, apie visa tai nieko pasakyti negalėtų. Žmogaus esmė lyg ir nedalyvauja juose. Bet ji ir negali šalinties savo noru nuo jų.

Žmogaus esmė yra gyvenime tarsi koks laivelis ar dar geriau: laivelyje sėdinti esybė jūrų bangose. Tikra galia laivelį neša.

Iš tos galios žmogaus esmė, iš jos ir gyvybės pradas ir visa pareina, kas esti.

Bet kaip laivininkas savo laivą jūrose, taip turėtų žmogus ir savo gyvenimą valdyti.

Lengva pasakyti, kas minėtoji slėpiningoji galia yra. Turime tam tikrą žodį. Ir žmonės jį ištaria, tarsi jis nieko ypatingo nereikštų. Net kur visai nereikalinga sušunka: Dieve! O reikėtų numanyti, kad nepasakomai daug tuo žodžiu paliesta! Reikėtų nujausti, kokiame baugiai didžiame, bet kartu ir maloniame Slėpiningume mes esame gyvendami ar jusnių pasaulyje, ar kitoje esties srityje.

Iš Jo visa pareina, visas gyvumas, žmogaus esmė ir kūno gyvybė. Jo mes ir statomi į santykį su šiuo gyvenimu. Jo mums teikiamas ir mūsų amžius. To nepasakomo Slėpiningumo mes esame reiškinys, kaip ir visas gyvenimas, visa visuma. Jinai yra Jojo galios visiškai prisunkta.

Gamtos mokslas seniai yra supratęs, kad visi pasaulio įvykiai yra nustatyti. Visuma nėra chaosas, nėra mišinys, bet gerai sudorotas kosmus (puošias). Ir menkiausias dalykas pagrinduotas tikromis sąlygomis ir tikrais galimumais. Kas yra, tat būva veikiant tikriems pradams, ar tai būtų pagrindai arba priežastys! Sakoma, visą visumą ir jos turinį valdą įstatymai.

Tie įstatymai nėra niekaip iš gyvenimo pašalinami. Jie veikia visur ir visame. O kad apie tai niekas ir nežinotų, vis dėlto jie veiktų. Taip ir žmogaus amžius yra laikomas įstatymų. Jiems valdant, žmogus užgimė, jais jis gyvena; jiems valdant, jis ir miršta. Iš tų įstatymų galios niekas negali išeiti. Lieka tik eiti su jais.

Jaunatvė ir sveikata, senatvė ir liga yra jų viena su kita lyg surakinta. Mes gyvename nesulaužomu būtinumu. Vokiečių poetas Goethe sako apie tai, jojo žodžius lietuviškai kartojant:

Amžinų, plieninių, didžių įstatymų keliais turime visi savo buvimo skritulius išvaikščiot.

Todėl ir nebus šičia kalbama, kaip galėtume patys savo kūnui amžiną jaunatvę išlaikyti. Yra berods galima savo gyvenimą šiame pasaulyje labai ilgai nutęsti. Bet kad tūli gamtos mokslininkai nori tai padaryti į senėjantį kūną sodindami naujas liaukas, gyvuliui paimtas, tai mes žinome, kad tai yra apsirikimas. Ne taip veikia gyvenimo įstatymai.

Reikia suprasti dalyką kitaip negu tie mokslininkai. Iš kur žmogaus esmė pareina, ten randama ir galia, kuri jo amžių nustato. Žmogaus esmėje gludo ta pati galia, kuri apsireiškia visumos įstatymais. Ir kaip žmogus gali valdyti jūrose savo laivelį ir nustatyti jo išplaukimą iš uosto ir jo grįžimą tose jūrose, kuriose gamtos jėgų sukeliamos bangos laivelį mėto, taip žmogaus esmė gali ir plaukti savo amžiuje.

Žmogaus esmėje veikia ta galia, kuri jį veda į šį amžių. Iš žmogaus esmės ir tegali pareiti tai, kas tą amžių nustato ir įstatymus pakeičia, kurie jį tvarko.

Apmąstykime dar ir šituos sakinius: 

Žmogaus esmė, žmoniškoji dvasia-siela, yra skirtingas kūrybos veiksnys. Ji stovi dukšt erdvės ir laiko. Bet ji santykiuoja su abiem.

Tokiu būdu tada prasideda žmogaus amžius. Bet ta galia, kuri žmogų stato į pasaulį, valdo ir jo mirimą. O ji tai daro ne vien iš aplinkos, bet ir iš žmogaus esmės. Taip žmogus sutuoktas su savo amžiu. Taip jam tenka ir sveikata.

Žmogaus gyvenimas

Įstatymams valdant, žmogus pareina į šį gyvenimą, užgema, jame pabūva ir iš jo išeina, miršta. Ir visi žmogaus apsireiškimai įvyksta, kaip gyvenimo įstatymai tai leidžia.

Žmogus gyvena pagal Įstatymus.

Neidamas su jais, jis į juos atsitrenkia ir kenčia skausmą. Todėl dažnai matyti, kad ir jaunasis yra kartais nesveikas – ligotas. Amžiaus įstatymai kitaip nori.

Berods ne visumet pastebima, kad jaunas yra veikęs priešingai gyvenimo įstatymams. Ir todėl tūli sako, kad nevisiems lygiai lemta. Liga arba sveikata pareinanti iš kažikurių nežinių. Toks jau esąs žmogaus likimas. Tarsi nebūtų įstatymų, kuriais gyvenimas tėra galimas.

Bet taip tik rodosi žmonėms, kurie nedręsa visa apmąstyti. Jeigu visas pasaulis su visu jo gyvumu laikomas yra tikrais įstatymais, žmogaus elgesys negali būti jų neliečiamas.

Žmogus turi išmokti su įstatymais eiti. Ir todėl juos tirti.

Ir ištirti, kodėl, kartais visai priešingai amžiaus tvarkai, jaunas žmogus serga. O tada geresniu gyvenimo supratimu ir gyventi reikia.

Šičia nemanoma, kad reikėtų ligos priežasties ieškoti, kaip tai gydytojai daro. Svarbu žinoti gyvenimo sąlygas ir būtinumus – jo įstatymus. Kad ir nesurastume jų visų, vis dėlto pastebėsime, kad

žmogus serga, kuomet gyvenimo įstatymai yra jojo nepaisyti.

Arba kitaip sakant: susirgęs žmogus yra susižeidęs, veikdamas priešingas gyvenimo įstatymams, o kūrybos jėgos, gyvybė stengiasi visa pataisyti. Iš to randasi, ką vadiname liga. Bet reikia atskirti senatvės ligotumą nuo kitų amžiaus laikų ligų.

Žmogus, gyvendamas asmens gyvenimą, yra tarsi nuleistas iš didžio, aukšto buvimo būties į menkesniąją. Čia jis santykiuoja su pasauliu. O tatai įvyksta jo asmenyje. Čia jis turi išmokti taikinties į pasaulio įstatymus, čia jis pats ir pakinta: įgyja daugiau šviesumo ir tvirtumo, išminties ir valios. O tatai atšviečia jo sveikata, jo vidaus silpnėjimą – liga.

Kitaip tai pasakius: užgimusiam žmogui tenka amžius žemiškose sąlygose. Jis negali priešinties tiems įstatymams, kurie jį į jas įstato. Bet to ir nereikia. Žmogaus esmei yra visa svarbu, ką žmogaus asmuo patiria arba veikia, gyvendamas savo amžių.

Visi įvykiai, ar jie būtų žmogui malonūs ar nemalonūs, yra tarsi jo esmės atgarsiai.

Koks yra žmogus savo esmėje, taip jis gyvena, taip jis taikstosi arba priešinasi įstatymams, toks ir yra jo gyvenimas su visu savo turiniu.

Tame ir gludo priežastis to, kad vienas yra ligonis nuo pat užgimimo arba jaunas būdamas, kuomet, rodos, priešinties įstatymams dar negalėjo.

Šiam klausimui dar geriau suprasti, reikėtų teikti ir dar daugiau paaiškinimų. Bet tada tektų giliai panerti į gyvenimo slėpinius. O tai toli nuvestų nuo šiauresniojo šio rašto uždavinio. Bet, sprendžiant ir tiktai jį vieną, gana dar paaiškės minimas dalykas.

Tuo tarpu pirmoje eilėje svarbu suprasti žmogaus esmę, tai esti žmoniškąją dvasią-sielą, esančią aukšt žmogaus asmens ir net jo asmenybės, aukšt šio gyvenimo ir aukšt amžiaus. Ji tiktai laikinai sutuokta su visu tuo. O ją tuokia įstatymai, kurie atitinka tą, kokia ji yra.

Iš žmogaus esmės pareina, kad jai kūnas auga, bręsta, tvirtėja, būva ir pagaliau nyksta! Taipo jau žmogaus esmė ir kuria sąlygas tam, kad jo asmenyje ir asmenybėje įvyksta suirimas, randasi spragų ir nuostolių ir žmogus prieš laiką silpsta ir serga. Bet žmogaus esmė gali ir kurti ir kuria pasveikimo ir sveikatos sąlygas.

Imkime kad ir labai paviršutinišką paveikslą! Didis šaltis gali būti pavojingas žmogaus gyvybei. Kad labai karšta, jam gresia tas pats nelinkis. Iš to matyt, kad žmogui geriausia gyvent tam tikru šilumos laipsniu. Bet jis gali prisipratinti prie šaltesnio arba šiltesnio oro. Tai reiškia, žmogus savo esmėje nusistato pakęsti aukštesnio šilumos ar žemesnio šalčio laipsnį. Ir iš lengvo kūnas atitinkamai pakinta.

Nuodugniai tiriant kalbamąjį įvykį, pasirodo, kad iš žmogaus esmės tarsi sravi jėga į kūną ir jį padaro galingą pakisti, kaip reikia. Brisdami į šaltą vandenį, jį lengviau pakenčiame, kad savo manymu jau mintyse šaliname vandens šaltumą. Bet pamanius, kad vanduo bus labai šaltas, netrukus kūnas pradeda drebėti iš šalčio.

Iš žmogaus esmės eina tikra plasta į asmenybės ir asmens gyvenimą jam tvirtinti.

Tik to nežinodamas, žmogus pasiduoda visokiems užgavimams ir silpsta. Jo gyvenimas susideda iš visokių veikimų ir patyrimų, kurie ar tvirtina, ar vėl griauja žmogaus sveikatą. Ir labai dažnai visas gyvenimas yra nuolatinis svyravimas tarp ligos ir sveikatos, kol neaušta pagaliau paskutinė diena.

Protas bei išmintis

Iš tikrųjų patys gyvenimo įstatymai visa daro, kad išliktų žmogaus sveikata. Žmogui vien reikia saugoties jiems nenusižengti. Ir tai turėtų būti pirmasis jo rūpesnių dalykas. Bet šį „,žmogų“ reikia gerai suprasti. Jis nėra žmogaus esmė, bet josios reiškinys, kurį vadiname protingumu arba, trumpiau, protu.

Bet labai pastebėtinas yra šitas dalykas. Kaip tik protas ima veikti, jis ir eina su geiduliais.

O kiekvienas geidulys, kiekvienas ūpas mažina ir temdo sąmoningumo skritulį ir telkia žmogaus asmens gyvenime visokių priešingumų ir tuo griauja žmogaus sveikatą.

Bet yra dar ir kitas žmogaus esmės reiškinys. Jis nesijungia su geiduliais ir ūpais, bet dalyvauja protavime ir šviesina protą. Jį vadiname išmintimi.

Nedaug yra išmintingų žmonių. Todėl paprastai ir įvairiausios jėgos, tik ne išmintis, reiškiasi iš to, ką žmonės daro. Tūluose viršų turi beveik vien geiduliai, tūluose vėl – protas. Mūsų laiku norėta, kad protas žmogaus gyvenime vadovautų ir rūpintųsi sveikata. Bet ką protas iš tikrųjų daro, retai kam yra visai aišku.

Dažnai pastebėta, kad gyviai paprastai sveiki yra, jeigu jie gyvena sau vieni gamtoje, toli nuo žmogaus. Stirnaitė lengva koja šokinėja po mišką, o vyturys anksti pavasaryje aukštai ore sveikas ciruliuoja. Naminiai gyvuliai ir sparnuočiai daug dažniau serga. Ypačiai čia, kur „kultūra“ esanti aukšta. Penima kiaulė serga tukimo liga.

Bet niekur visoje gyvybės srityje nėra tiek daug ligų, kaip žmonėse. Aišku, kad žmogus tam pats turi būti kaip noris priežastis. Jis negyvena, kaip liepia gyvenimo įstatymai. Visomis savo jėgomis jis stengiasi aplenkti įstatymus.

Gyvuliai nenori apgaudinėt įstatymus. Gyvuliai gyvena natūraliai. Žmonės nori veikti protu, o tik neatsikrato geidulių. Protas dargi geiduliams taiso augimo sąlygas.

Protas dažnai peni geidulius.

Ir jie tada valdo žmogų, kad gyvena, kaip nėra žmoniška.

Garsusis filosofas Kantas sako savo rašte Streit der Fakultaten (Mokslo šakų ginčas): ,,Iš teologų (tikybos mokslininkų) žmonės nori sužinoti, kaip prieš mirštant galima greit pasitaisyti, jeib dar šiaip taip patekus į dangų, iš juristų-advokatų (teisių mokslininkų) – kaip laimėjus savo bylą, kad ir neteisingą, iš gydytojų – kaip pasveikus, nors kūno jėgos visiems geiduliams patenkint naudojamos“.

Ir išeina, kad protas patsai griauja, bet nestiprina sveikatą. Bet jis daro dar blogesnį darbą. Jis dažnai stengiasi surasti naujų dalykų naujiems geiduliams sužadinti.

Tokiu būdu žmogus negyvena iš esmės, negyvena jos plasta, kuri jo asmenį kūrė šiam gyvenimui, bet gyvena tąja, kuri pareina iš atskiro, trumpai kvėpuojančio geidulio.

Ar tai gera yra žmogaus sveikatai, retai kas pamano. Todėl mūsų laiku tūlos ligos žymiai gausėja. Kaip štai ir gimties ligos. O protas niekumet nebuvo taip lavinamas kaip šiandien.

Jis labai darbštus. Stengiasi gamint visokių gėralų (gėrių), valgių ir kita ko, kas būtų „skaniau“, tai esti kas daugiau erzintų dirgsnis ir žadintų aiškesnį kūno gyvybės numanymą. Mat vis dar tikima gyvybę pareinant iš tų dalykų, kurie kūną akies mirksnį smagina, kurie liepia kūno narveliams darbštesniems būti. Bet tie smagumai kaip tiktai yra kūno žuvimo priruošėjai.

Taip vartojamas dažniausiai alkoholis, nikotinas, morfijus, kokainas, saldainiai ir t. t. Visa yra skanu, malonu. Tačiau visi šie dalykai griauja kūną, trukdo žmogaus asmenybės gyvenimą, naikina sveikatą. Todėl mūsų laikais žmonės dažniau serga negu seniau. Tik pasižiūrėkime „kultūros“ žmonių dantis! Retai kur matysime sveikus. Žmonės kitaip minta negu seniau, o kaip daug buvo sveikiau.

Dargi patys žmonės, santykiuodami su viens kitu, vienas kitą sargdina. Kiek suserga beragindami nors vieną „burnelę išmesti“, kąsnelį suvalgyti! O kūnui tai nebuvo reikalinga, bet, priešingai, kenksminga. Bloga nemanant, norėta širdingumą apreikšti. Bet išminties tame nėra. Kad ben proto būtų! Jis jau daug reikštų. Bet ir jo nėra.

Toliau žmonės vienas kitą žemina, liūdnina, vienas kitam sukelia visokius rūpesnius. O visa tai griauja sveikatą. Bet ne vien kitam, bet ir sau pačiam. Kurs kitam, kaip sakoma, „kraują gadina“, ir sau kenkia. Mat kiek maža bėra proto sveikatai išlaikyti! 

Žymūs patarimai

1925 m. trims New Yorkio amerikiečiams suėjo kaip tik 100 amžiaus metų. Buvo tai Mr. John A. Steward, Mr.Barr Spangler, kuriuodu ūkininkavo, gal dar ir šiandien gyvena, ir dr. Stephan Smith, kurs buvo garsus gydytojas ir minėtų metų pavasarį mirė turėdamas jau 100 metų.

Visi jie pataria s a i k u m ą.

Per daug valgyti esą taip jau žalinga, kaip daug gerti, sako Mr. J. A. Steward. O Mr. Spangler valgo, kaip patsai pasakoja, tiktai du kartu per dieną.

Dr. St. Smith stačiai tvirtina, kad ankstyba mirtis dažniausiai pareinanti iš didžio ėdimo. Jis skelbia 10 įsakymų, kuriuos reikia pildyti norint sveikam būti.

1. Valgyki tiek maža mėsos, kiek tik galima! Geriau, kad jos visai nevalgai!

2. Gerki užtenkamai pieno!

3. Miegoki dieną po valgio 10-15 minučių!

4. Naktimis miegoki 10 valandų!

5. Miegoki lauke, jeigu oras tai leidžia!

6. Nerūkyki!

7. Nevalgyki saldainių!

8. Nevartoki alkoholio!

9. Venki minkštų sėdelių ir tinginiavimo! Nieko nedirbdamas, bėgi kapinėsna!

10. Būki visame natūralus!

Nėra šie sakiniai jau aukštos išminties reiškiniai. Kurs naktį miega 10 valandų, tam dieną miegot nebereikalinga. Ir neužtenka rūpinties vien kūnu. Bet tie įsakymai vis dėlto yra geri. Žmogaus gyvenime turėtų vyrauti protas bei išmintis, o ne geiduliai.

Tik nedaug žmonių paseks šiuos įsakymus. Žmonės dar per giliai stovi geidulių vergovėje. Todėl jie taip ir serga, nežiūrint to, kad mūsų laikais daugiau yra gydytojų negu kuriame kitame amžiuje.

Norėdamas sveikas būti, žmogus turi būtinai gyventi protingai ir išmintingai. Išmintingas yra, kurs gyvena žmoniškai. Tada jis visą savo gyvenimą tvarko iš savo esmės, iš dvasios-sielos. O tai yra vyriausiasis sveikatos pagrindas.

Bepig tam klausyti išminties, kurs išminties turi! Taip gal tūlas pasakys. Bet išmintis yra kiekvieno žmogaus esmės savumas. Tik ji paprastai žmonėse yra dar tik kaip koks diegas, kurs nėra atsilukštinęs. O kituose žmonėse ji vėl aistrų apsvaiginta arba kaip nors sudrumsta.

Kur ji dar diegu tebėra, čia reikia ją auginti. Tai įvyksta, jai duodant vyrauti žmogaus gyvenime, progai pasitaikius. Toliau dar kalbėsime apie tai. Kur išmintis nusmelkta kai kurių siaurų ir klaidingų protavimų, kur ji slopinama kai kurių geidulių, čia reikia, trumpai pasakius, viduje giedrėti ir išgaidrėjusiam pasilikti. Tada sveikata tvirtės.

Gydymas

Išminties nevaldomos asmens jėgos žmogų nuveda į visokias ligas, ir jam tenka gydyties. O jeigu jau sunku yra išmintingai gyventi ir išlaikyti sveikatą, tai dar sunkiau bus susirgus pasveikti. Neišmintingasis elgiasi ir toliau kaip įpratęs. Ir nuolatai taip gamina ligoms sąlygas. Nuolatai daro, kas kenkia sveikatai.

Vėlgi, jeigu žmogus ir pasistengtų protingai ir gal net išmintingai gyventi, visų klaidų vis tiek neišvengs, nebūdamas tikras išminčius. O tada reiks gydyties. Gerai padarys, kad susirgęs kreipsis į gydytoją. Gydytojas yra mokslo žmogus ir daug žino apie kūno gyvenimą, tikrai daug daugiau negu kits paprastas žmogus.

Bet gydyti yra labai painus darbas. Kaip dabar turbūt nujėgiame, reikia ne vien šalinti ligą, bet ir žmogų tiek pataisyti, kad jis pradėtų pats rūpinties savo sveikata, tai esti protingai ir išmintingai gyventi, išminčiai leisti būti jo sveikatos galia ir sargu.

Gydymo mokslas teikia žinių. Tų žinių turint, galima darbuoties, vadinasi, protauti, mąstyti.

Bet kaip reikia išminties norint žmoniškai gyventi, taip dar daugiau jos reikia norint susirgusį gydyti.

Vėlgi išminties nėra, ji nesireiškia, nešviečia, kur nėra dorovės. Todėl tik labai doras, taurus, kilnus žmogus gali gydyti iš tikrųjų. Senovėje gydymu rūpinosi beveik vien tik šventieji žmonės. Mokslas yra, be abejo, naudingas ir todėl reikalingas. Jo neturėdamas, išmintingas žmogus gal ir nepadarys bloga, bet jam trūks patirties, iš kurios greičiau sužinotų tikslingą veikimą. Neišmintingasis negalės naudoties tikru būdu, kas kitų yra patirta.

Jokiu būdu nereikėtų leisti nešvariems žmonėms tave gydyti nešvariais dalykais! Ir mokslingi gydytojai kartais tokius vartoja. Sveikam kūdikiui prieš rauples įskiepija
gyvulių rauplių pūlius. Todėl dažnai ir kenkia sveikatai. Išmintis nepritars tokiam darbui.

Sveikata visumet saistosi su šviesa, su kvapu, su tyru oru ir su švarumu, niekumet – su

tamsa, su dvokimu ir purvu.

Abejokime todėl visu, kas panašių žymių turi. Atsiminkime, kaip atrodo, kas auga, tarpsta, klesta, ir kaip atrodo, kas kaipsta, nyksta, pūva, žūva! Ir tuojau numanysime, su kuo draugauja sveikata, su kuo – liga.

Toliau įsikalkime, kad negali by kurs mokslas žmogų padaryti tikru gydytoju. Ir geriausiasis mokslas nieko nereikš, jeigu nebus išminties, kuri juo naudotus. O netikęs mokslas bus tikrai kliūtis.

Jau iš pagrindo gydytojas apsiriks, jeigu jis žiūrės kūną kaip chemės elementų junginį, o žmogų – kaip gyvulį.

Netikęs mokslas tų skirtumų neparodo. O neišmintingasis gydytojas jų nepastebi. Kaip jis tada galėtų gydyti? Jis visai negali pastebėti paties žmogaus gyvenimo įstatymų ir prieš kuriuos žmogus yra nusižengęs. Kaip tat galėtų pamatyti, ko ligoje pirma saugoties?

Tikrai imant, nėra gydytojo dalykas žmogų išgydyti.

Gydytojas tegali šalinti, kas sergančiojo gyvenimo įstatymus įžeidė, tada gyvybė,
prigimtis, žmogaus esmės akstinama, pati pataiso sveikatą.

Vien tik taip vyksta ta valia, iš kurios pareina visa, kas gyva.

Bet žmogus pats to nenumano, jeigu jis tiki gydymą pareinant iš aplinkos, iš vaistų, žolių ir tepalų. Ir tada jau visa gydymo byla stabdoma, trukdoma.

Iš viso, kas lig šiol pasakyta, turbūt aiškėja, kad daug sunkiau yra gydyties negu sveikam išlikti. Todėl daug svarbiau yra rūpinties savo sveikata negu ligų gydymu.

Ir gydytojų mokslas turėtų vyriausiai tirti sveikatos pagrindus ir sąlygas, ir jų uždavinys būtų – tokį mokslą skelbti žmonėms, o ne, kaip tai paprasta, tirti beveik vien ligų ypatybes ir kas darytina joms šalint. Pirmo neištyrę, antro negalės padaryti. Taigi:

Pirmoji gydytojų pareiga turėtų būti žmonių sveikatą stiprinti ir saugoti; tada ligų gydymas būtų tiktai išimtis.

Kuriems šis raštas parašytas

Noriu lietuvių tautos žmones [matyti] taurius, sveikus. Todėl ir stengiaus visaip jų taurumą ir sveikatą auginti ir tvirtinti. Dariau ir dar darau tai žodžiu ir raštu. Dabar dar tyčia dėstau sveikatos pagrindus ir sąlygas. Tariuos esąs tam skirtas, beveik visą jaunatvę ir sirgęs, ir visaip gydytas.

Žinau berods, kad negalėsiu kiekvienam patarnauti. Kuriems svarbu gyventi senu savo Įpročiu, kurs sveikatai yra stačiai žalingas, tuos vargu pamokysiu. Tegul sau randa, kas jiems reikalinga! Ir jiems, ir kitiems bus naudinga, jeigu gyvenimas juos pamokys kuo greičiau! Taipgi nieko negalėsiu reikšti tiems, kurie visa geriau žino negu aš. Patiems išmintingiesiems, kurie savaime išmintingai gyvena, tiems patarimų nereikia.

Bet ir tiems, kurie norėtų sužinoti, kaip gyventi reikia, kad išliktų sveiki, nebus galima ką suteikt, jei neatsižvelgs į reikalingąsias sąlygas.

Mūsų gyvenimas, nors prasideda, kaip rodosi, užgimimu, yra tęsinys visos tautos gyvenimo iš ilgų tūkstantmečių amžių. Ir mes savo įpročių, savo palinkimų ir savo protėvių padavimų kartais esame taip susaistyti ir surakinti, kad negalime laisvai manyti, judėti, trumpai: savaip gyventi. Todėl, norėdami patariami, turėsime mesti tūlus įpročius, tūlus senus būdus ir išmokti visiškai kitaip mąstyti apie tai, kaip žmogui gyventi dera. Gal teks tūlam gyvenimą visiškai kitaip suprasti negu seniau. Kam baugu tai padaryti, tam patariama iš anksto padėti šį raštą. Jis ne jam rašytas.

Jis skiriamas žmonėms jaunos širdies, pakilusios sielos, giedrios dvasios, žmonėms, kurie yra tiek drąsūs mėginti senąjį savo gyvenimo pagrindą ir savo gyvenimą statyti ant naujo, jei mato, juk senasis yra netikęs.

Toliau šis raštas skiriamas tiems, kurie nori patys nustatyti savo elgesį ir nebesileisti aplinkos arba kitų priverčiami. O pagaliau šis raštas nori būti parama visiems, kurie gyvenimo bangose stengiasi tvirtinti savo žmoniškumą.

Šie savo gyvenimą ir pat žmogų kitaip supras negu kiti. Nebus naudos iš šio rašto tiems, kurie tiki matere, kaip ji yra prieinama mūsų jusnims, tiki spėką esant visumos pagrindu ir kurie tuo savo tikėjimu patenkinti. Šis raštas duoda pirmybę dvasiai.

Jai ir priskaitoma visa galia šiame gyvenime. Iš tokio supratimo yra ir sprendžiamas parinktasis uždavinys. Atitinkamai ir bus rodoma, kaip gyventi reikia norint sveikam išlikti.

Supraskime! Nenorime žmonių gydyti. Norima žmogaus protavimą žadinti ir parodyti žmogui tikslingą gyvenimą, jeib sveikata tvirtėtų ir būtų išvengiamos visokios negalės.

Kurs kitaip žiūri į gyvenimą, kaip čia leista numanyti, tam taipgi šis raštas nerašytas. Jam nebus galima patarnauti. Bet jeigu jis teiktųs šį raštą bent skaityti ir jo posakius savo gyvenime išbandyti, tada gal nors kiek suras, kas jam naudinga bus.

Lengva yra ką nors peikti ir, nieko nemėginus, visa mesti, kas teikiama. Bet lengva ir netekti to, kas žmogui būtinai reikalinga.

Nenorėta, kad skaitytojas aklai tikėtų, kas šiame rašte parašyta. Žmogui dera būti kaip tik saviškam, vadinas, tokiam, kurs stovi savo kojomis, kurs visą gyvenimą valdo iš savo vidaus, kurs savo protu naudojasi ir savo išminčiai leidžia nušviesti jo gyvenimo takus.

Yra visiems žinoma, kad kiekvienam žmogui pirm viso svarbios jo dvasios-sielos galios, kad jis pirma naudojasi savo protu ir gudrumu, norėdamas gyvenime ką pasiekti. Tokiu pat būdu reikia pasielgti norint sveikam išlikti. Bet gilesne ir platesne prasme negu paprastai daroma.

Reikia išmokti nuolatai gyventi dvasios, o ne materės šalyje.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas SVEIKATA, JAUNUMAS, GROŽĖ