Trečiadienis, Lap 13th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas SVEIKATA, JAUNUMAS, GROŽĖ

SVEIKATA, JAUNUMAS, GROŽĖ - II. ŽMOGAUS ASMENYBĖ IR SVEIKATA

II. ŽMOGAUS ASMENYBĖ IR SVEIKATA

Tūleriopas žmogaus gyvenimas

Norėdami pilną sveikatos supratimą įgyti, turime žinoti, kas yra žmogus. Kurs nedaug mąsto, tiki jį esant tatai, kas matoma, būtent pavidalą. Bet, save tikrai mėgindamas, žmogus supranta, kad taip negali būti. Jis aiškiai jaučia gyvenąs tūleriopu būdu. Jau žodžiai: kūnas, asmuo, asmenybė, esybė, esmė tai pareiškia. O mums kiek pamąstant, dar daugiau aiškės.

Žmogaus kūnas toli gražu negal būt ir patsai žmogus. Kūnas pažymi tiktai žmogaus esimą.

Todėl, į kūną žiūrėdami, ir kalbame apie žmogaus asmenį. O kūnas ir yra labai pastebėtinas dalykas; jo viršus – oda, kurioje randasi raumenys, kraujo ir šiaip sulčių indų, toliau – dirgsnių, smegenų, liaukų, vidurių ir kaulų sąstatai, arba sistemos. Jos visaip viena su kita supintos.

Ir tuose sąstatuose vyksta ypatinga byla. Sakoma, kūnas gyvas. Iš mažos pradžios pasidaro savo įtaisymais nuostabus organizmas ir suaugęs rodosi patvarus. Jis kvėpuoja-alsuoja, jis, be oro, traukia į save dar gėralą ir maistą ir jį vartoja savo buvimui tvirtinti.

Tūlos jo dalys, kaip širdis, plaučiai, skilvis, viduriai, nuolatai juda ir varo arba nešioja drėgmės ir skystumus per įvairias kūno dalis. O tokį darbą vadiname kūno gyvenimu. Juo reiškiasi kūno gyvybė.

Bet tuo toli dar nesirodo žmogus ir jojo gyvybė. Žmogaus asmuo yra dar kitokio gyvumo, kurs griežtai skirias nuo minėtojo. Be tų judesių, apie kuriuos ką tiktai kalbėjome, yra dar ir kitų. Jų priežastys yra tokios, kad negali būt randamos kūno gyvenimo byloje. Pastebime, kad veidas raukiasi, jo oda išbalsta arba rausta, rankos juda įvairiu būdu. Ir tuojau sakome, žmogus liūstąs, nusigąstąs, džiaugiasi, geidžiąs ko nors ir t. t.

Visų tų apraiškų priežastys randasi tarsi anapus kūno. Sunku pasakyti kur. Geriausiai gal pataikysime dalyką sakydami: kitoje esties srityje arba ir būtyje. Kiekvienas žmogus ja pažįsta. Tik reikia atsiminti savo jusmų-jausmų-ūpų-palinkimų-nūsmų-geidulių-aistrų gyvenimą.

Kūne jų nerasime, kad kaži kiek ieškotume visose jo dalyse ir nariuose. Tačiau kūnas jų lyg prisunkiamas maždaug taip, kaip stiklo gabalas prisunkiamas šviesos. Sudaužyki jį, šviesos jame nerasi! Ji priklauso kitai būčiai negu stiklas. Ir štai, išeina, kad visos minėtos būsenos yra kitos, sakysime, antros žmogaus gyvenimo srities apraiškos. Vadinsime tą sritį jausmų-linkimų gyvata.

Kaip žmogus nusimano gyvenąs kūnu, taip jis gyvena ir jausmų gyvata. Bet šis gyvenimas yra kitos rūšies negu kūno gyvenimas. Skirtumas pačiam žmogui vyriausiai taip įsirodo, kad jausmų-ūpų-geidulių gyvenimas yra jam tarsi aiškesnis, artimesnis už kūno gyvenimą. Jis ir daug geriau parodo žmogaus ypatingumą negu paskiau minėtasis.

Bet ir šiuo ūpų gyvenimu toli dar nesireiškia visas žmogaus gyvenimas. Visi jusmai, jausmai, linkimai ir ūpai žadina giliau žmogaus asmenybėje tarsi atgarsi to, kas juos sukėlė, būtent aplinkos įspūdžių, kurie žmogauspi eina jusnių keliu. Tikrojoje savo gyvenimo srityje patsai žmogus, verčiamas jusmų-jausmų, kuria, į juos atsiliepdamas, vaizdelius, prie kurių jis riša pasaulio turinį.

Šitie vaizdeliai darosi paties žmogaus gyvenimo srityje. Jie vadinami mintimis.

Ta sritis, kurioje jos yra, kurią jos sudaro, yra minčių gyvata, o josios gyvumas – protavimas.

Juoju žmogus visų aiškiausiai apsireiškia. Kūno nariai, tiksliai judėdami, nešioja mintis į žinomąjį jusnių pasaulį. Jeigu nebūtų taip, nieks nieko nežinotų apie minčių gyvatą. Ji nėra matoma. Tačiau kiekvienas žmogus apie savąją žino, kad ji yra tikroji jo gyvenimo dirva. Ji prasiveržia pro ūpus, pro jausmus-geidulius ir pro kūną. Minčių gyvatos gyvumas yra toks žymus, kad prieš jį kūnas su savo gyvumu dažnai liekasi visai nežiūrimas.

Daug aiškiau, kaip su kūnu, ir dar žymiai aiškiau, kaip su ūpais, žmogus nusimano gyvas esąs savo minčių gyvatoje. Mintis ir protavimas daug ryškiau parodo žmogaus ypatingumą negu jausmai-ūpai ir toli geriau negu kūnas. Ūpų ir minčių gyvati-dvi sudaro žmogaus asmenybę.

Tik prisideda čia dar kita kas. Minčių ir ūpų gyvatose yra kas tokio, kurs žino apie juos, kurs numano save esant tų gyvatų savininku, gal ir valdytojų, ir kurs save pati žino.

Yra tai žmogaus esmė, žmoniškoji esybė, dvasia-siela. Iš jos spindi visokios galios, kurios visiškai kitokios negu protavimas, geidimas ir kūno jėgos. Kalbama apie išmintį, meilę, teisingumą, kantrumą, tvirtumą, sąžinę.

Žmogaus esmė gali būti aiškesnė, bet ir tamsesnė, gali šviesti iš žmogaus asmenybės kaip saulė ant giedro dangaus, bet gali būti ir visai apsiniaukusi.

Kur minėtiejie ypatingumai pastebimi, čia mes kalbame apie žmogų. Čia žmoniškumas tiek skiriasi nuo kūno, kiek saulės šviesa – nuo žemės. Bet jisai skiriasi ir nuo protavimo, ir nuo jausmų-geidulių gyvenimo. Visas tojo gyvumas stačiai susmunka prieš žmogų. Ir turėtų būt vadinamas pažmoniškas. Mat kas yra žmogus.

Jis yra dvasinės esmės ir nesučiuopiamas.

Gyvuliai žiuri į jį kaip į dievaitį. Bet jo apraiškos pasaulyje parodo, kad jis nėra vieningas, bet sudėtinis.

Žmogui suprasti yra šiame rašte teikiamu du vaizdu. Abu rodo tą patį. Bet antrame asmenybės gyvatos parodytos atskiros. Ir taip gal aiškes, kad žmogus gyvena tūleriopu būdu: tai kūnu, tai jausmų, tai minčių gyvata. Bet ir vienaip, ir kitaip gyvendamas, jis nesiranda kitur, o tiktai kitoje būsenoje.

Žmogaus esmė yra priežastis ir augyvė bei auklėtoja visų tų savo asmenybes gyvatų, ne antraip.

Iš jos vidaus pareina ta galia, kuria gali gaivinties visos jų jėgos, iš jos vidaus ir tvirtinamas žmogaus buvimas pasaulyje.

Žmogaus gyvatų saviškumas

Minėtųjų žmogaus gyvatų kiekviena turi atskirą savo gyvumą. Kūnas nuolatai traukia oro į save, geria kartu drėgmės ir ryja valgius, kuriuos suvirškina ir paverčia tikrais tirštalais ir skystalais, padaro juos kūno dalykais ir išmeta, kas nėra jam arba nebėra reikalinga. Kraujas tame darbe visų daugiausiai reiškia.

Taip gyvendamas, kūnas nuolatai ir kinta. Jis stengiasi jaunėti. Ir kiek gyvai eina jo gyvenimo byla, tiek jis jaunas.

Kaip ji tik pradeda vangėti, tingėti, kūnui artėja senatvė. O jeigu ta byla, kūno pakitimas, sustoja, kad ir trumpą laiką, žmogus miršta.

Nuolatai kinta kraujas, kūno oda, raumenys, dirgsnys, smegenys, netgi kaulai. Mokovai sako, kad, septyneriems metams praėjus, visas kūnas yra naujas lig mažiausiosios dalelės.

Tačiau kūno pavidalas pasilieka beveik visai tas pats. Neregima ir paprastai nesuprantama galia laiko suplaukiantį materialą lyg tikrame modelyje.

Jis yra tarsi indas viso kūno gyvumo ir gyvenimo. Iš jo ir pareina tai, kad priimamas tik toksai materialas, kurs taikinasi prie esančiojo. Prie kurio valgio žmogus pripratęs, tas jam rodosi tinkamesnis. Bet reikėtų suprasti, kad gyvas kūnas reikalauja veikiausiai gyvo materialo.

Kūną kuriančiosios jėgos jame randa giminingumą ir veisimo galias.

O kaip kūnas skirsto maistą, yra stačiai nuostabu. Joks mokslininkas dar nepasakė, kas parenka tą maisto dalį, kuri gali virsti plauku plaukuose, oda odoje, smegenimi smegenyse ir t. t. Taipo jau nuostabu, kaip įvyksta, kad vienos liaukos dirba sultis, kurios šelpia kūno augimą, kitas, kurios jį sulaiko. Rodos, lyg pačios sultys žinotų, kur nutekėt ir ką čia veikti turėtų. Ir tarnauja tikslingai visam kūnui.

Aišku, kad jis yra sau gyvas, tik jis nebylys kaip žolelė, kaip medelis. Jeigu tart galėtų, turbūt sakytų: esmi, noriu šio ar kito, darysiu šį ar tą. Kūnas yra lyg ir koks asmuo. Bet jis apie save nieko nežino. Ir tik žmogus kartais prasimano sakyti: aš noriu valgyti, aš noriu judėti, ilsėties ir t.t. O taip tik sukeičia save su kūnu ir jo gyvenimu ir jam suteikia žodį aš.

Kūnas yra gyvumo kaupas, bet gyvumo, kurs yra jusnių pasaulio dalis. Tik reikėtų aiškiai skirti kaupiančiąja jėgą nuo kaupiamo materialo. Jinai yra kuriąs kūno gyvybės pradas, kurs priklauso gyvajai gamtai.

Visai panašus į kūno gyvenimą yra jausmų gyvatos gyvenimas. Ir čia gyvumas reiškiasi nuolatiniu pakitimu. Bet kad materialas, kurs į kūną įeina, virsta iš neorganizuoto organizuotas, kiti tiki, kad jis tampąs gyvas iš negyvo, taip šičia jis pasidaro atsiliepiąs iš neatsiliepiančio, judrus iš nejudraus. Pačiam žmogui rodosi, lyg jausmų gyvatoje suptųsi bangelės arba kartais ir didžios bangos. (Žiūrėti reikia vaizdą!)

Kuo gyvesnis yra šių bangų judesys, tuo gyvesnis jaučiasi žmogus.

Kuo slankiau pasikeičia jausmai, geiduliai, aistros, tuo mažiau žmogus tikisi gyvas esąs. Ir jam gyventi yra nuobodu, sunku.

Be jausmų-ūpų supimo žmogui dažnai nėra kitų gyvenimo vertybių.

Ir jis savo gyvybės pajutime lyg nyksta. Todėl ir šiai gyvatai stačiai suteikia savo esmės žymę. Kalba apie ją kaip apie save, kuri vadina žodžiu aš. Ir sako: esmi susituokęs su ūpų gyvata.

Bet žmogui nėra svarbu vien turėti daug jausmų, linkimų, geidulių. Visos šios būsenos supasi tarp dviejų priešingumų, kurių vieni žmogų kelia, kiti slegia. Todėl kalbama apie pasimėgimą ir pasibaisėjimą, apie prilinkimą ir pasipriešinimą, apie viltį ir apsivylimą ir t.t. Ir todėl žmogus pasirenka, kas jam labiau tinka. Vėl nėra žmogui malonios ir tik ypatingos rūšies būsenos, bet vienos pačios lig tikro gyvumo laipsnio. Jeigu peržengia šį laipsnį, jos tampa nemalonios.

Toliau pastebėtina, kad, laikui bėgant, nebe tie patys,bet kiti jausmai, ūpai, nūsmai, geiduliai žmogui yra malonūs. Kad ir turi būti tarp jų, taip sakant, dar kiek giminingumo. Naujiejie turi kaip nors gretinties prie gyvenamųjų. Jie nėra priimtini, patiriami, jeigu jie daug švelnesni arba daug žiauresni.

Taip šios gyvatos turinys laikomas krūvon ypatingos jėgos. Bet ta gyvata nebėra tokia nebylė kaip kūnas. Jos gyvumas aiškiau kaip kūnas tvirtina: esmi! Ir reikalauja iš žmogaus jam suteikt žodį aš.

Tiktai tas aš nuolatai kinta. Šiandien žmogus liūdnas, kurs vakar juokės, o rytoj jis vėl bus linksmas. Kuo jis džiaugėsi metus atgal, be ko gyventi taręs nebegalėsiąs, tatai jam šiandien visai be vertybės.

Panašus į jausmų yra ir minčių gyvatos gyvumas. Tik jis skiriasi nuo kūno ir jausmų gyvumo pirm viso tuo, kad žmogus jį geriausiai pažįsta ir kad jis turi savos rūšies kuriamos galios,

kurios jausmų gyvatoje visai nėra, o kūne – tik siaurose ribose. Šita kuriama galia stiprėja, mintims ilgiau būvant žmogaus manymo šviesoje, būtent jo dvasioje, jo sąmonėje.

Nežiūrint to, ir šioj gyvatoje gyvumas tuo rodosi, kad mintys pasidaro žmogui žinomos ir tad vėl iš jo žinojimo išnyksta, kad viena rišasi prie kitos ir kad tik buvusioms panašios mintys tegali tapti žmogaus mintimis. Jeigu naujosios visai kitokios rūšies arba žymiai šviesesnės negu seniau patirtos, tada jos liekasi nepriimtos.

Šviesesnės mintys net slegia žmogų.

Ir tik iš lengvo jis jas priauga.

Tačiau, nežiūrint viso to pakitimo, žmogus minčių gyvatoje jaučiasi tarsi savo esmėje. Minčių gyvata paprastai žmogui rodosi sąmoningiausia jojo gyvenimo sritimi. Ir jo aš jam čia yra labai stiprus.

Iš minčių srities kultūros žmogus paprastai savo gyvenimą nustato ir savo aplinką taiso.

Ir šitą jo aš galima vadinti protavimo aš. Kurs ji yra išauginęs, tas jau laikomas asmenybe. Jis ne taip lengvai pasilpsta kaip jausmų aš. Stipraus protavimo žmogus gyvenime dažniausiai pasirodo rimtas, drąsus ir veiklus.

Bet ir šis aš yra žmogaus esmės sukurtas.

Jos gyvumas nebepakinta kaip minčių ir ūpų gyvatos gyvumas. Jis nuolatai yra tas pats. Bet jis, dirbdamas mintimis ir valdydamas jausmus-ūpus, gali jusnių pasaulyj šviesti ir gyvėti. Iš žmogaus esmės ir sukyla žinojimas apie kūną, ūpus, mintis, apie žmogaus asmenybę. Ir jis skiriasi nuo jos, ir taip tad aiškėja didysis esmingasis žmogaus Aš.

Šis Aš stovi kaip koks žiūrėtojas už minčių, jausmų ir kūno gyvatų. Bet jo buvimas čia joms visoms daug reiškia. Minčių gyvatos galia visiškai pareina iš žmogaus esmės šviesos. Kokia ji yra, tokios gyvos, šviesios ir galingos yra ir mintys. Bet esmingasis Aš daug reiškia ir jausmų gyvatai, ir kūnui. Tik jiedvi žmogaus esmei paprastai liekasi lyg svetimos. Apie tai reikės dar kiek pamąstyti.

Šių skirtingų gyvatų santykiavimas

Pažintosios dabar kūno, jausmų ir minčių gyvatos nesilaiko tiktai katra sau skyrium. Jos ir santykiuoja viena su kita. Yra tai naujas dalykas, i kurį būtinai reikia kreipti savo akį. Viena tų gyvatų papildo kitąją, sukelia arba nuguldo jos jėgas, skatina arba tildo jos gyvenimą. Kūnas daug reiškia jausmų ir minčių gyvenimui, o antraip vėl minčių ir jausmų gyvenimas – kūnui. Vėl ir mintys paveikia ūpus, jausmus, geidulius, ir antraip.

Paprastai nėra pastebimas skirtumas tarp minimų gyvatų, arba bent neaiškiai. Ir todėl nenumanoma, kiek jos reiškia visam žmogaus gyvenimui. Jis dažniau pagrinduojamas kūnu, tarsi šis būtų patsai ir visas žmogus, ir kūno būklė, ir būtis visa reikštų žmogaus sveikatai, jaunumui ir grožei.

Bet jeigu ir yra numanu, kad žmogus gyvena įvairiais būdais, būtent kūnu, jausmu-nūsmu ir protu, tada atskirų jų gyvatų santykiavimas vis dar nepastebimas. Ir jo reikšmė sveikatai, jaunumui ir čia svarbiausias dalykas. Sakoma berods kartais, kūnas paveikiąs nuotaiką. Yra tai, be abejonės, tiesa. Bet kūnas to nepadaro visumet. Kad kūno gyvenimo srovė teka nekliudoma, tada ir jausmų gyvata yra rami be jokių pastebimų judesių. Tiktai užgavus, suerzinus kūno gyvenimą, ir ūpai į tai atsiliepia. Bet irgi ne visumet. Reikia kūną jau kiek tvirčiau paveikti, jį gadinti. O tai yra ypatingo apmąstymo dalykas. Daug aiškiau matyti, kaip ūpas paveikia kūną.

Pasakykime ramiam žmogui, kad kiti jį vadina niekšu, jo nūsmų-jausmų gyvenimas netrukus bus kaip sukilusios jūros ir tuojau užgaus ir kūną. Visiems yra žinoma, kaip supykęs žmogus išverčia akis, kumštį pakelia, burną atveria piktiems žodžiams ir t. t.

O kaip supykimas, taip veikia ir išgąstis, pavydas, bykoks geidulys, įsikarščiavimas, aistros. Visos šios būsenos daugiau ar mažiau sukelia tikrą perversmą kūne. Kiekvienam žmogui reikėtų žinoti, kad, geiduliui sukylant, atitinkamos liaukos pradeda gyviau veikti. Burnoj subėga seilės, skanumynus tik prisiminus. Žmogui labai supykus, tulžis gausiau lieja savo turinį į kraują. Į viens kitą įsigeidusiem skirtingų lyčių žmogum gimties liaukos gyvėja. Taip matyt, kaip

kūnas ne vien juda ir gyvena savo reikalams, bet ir ūpams bei geiduliams apreikšt.

Ūpų berods priežastys yra dažnai įspūdžiai, kurie paveikia kūno dirgsnis. Jos tada atitinkamą judėsį neša tolyn lig smegenų, nuo kurių jis persikelia į jausmu gyvatą, jeigu žmogus kreipia i tai savo dėmėsį!

Kad toks materialas įeina į kūną kaip va: oras, drėgmė, maistas, kūnui tenka mažiau arba daugiau pakisti. Bet kas pro jį eina jusnių keliu, tatai palieka jį dažniau beveik visai neužgautą, kad ir kiek sujudina.

Kūnas tuo atveju tėra tiktai tarpininkas.

Ir tik tada, kad per daug iš jo reikalaujama, jis atskirame savo gyvenime trukdomas, kurs paprastai ir maža ką reiškia jausmų gyvenimui. Toliau dar kalbėsime apie tai.

Iš viso to matyti, kad kūno gyvenimas daug daugiau paveikiamas nūsmų-aistrų negu antraip. O dar daug daugiau padaro minčių gyvenimas. Jį besiaiškindami, visai atvirai matome, kaip vidaus jėgos ir vidaus gyvenimas yra tikras kūno gyvenimo ramstis.

Minčių gyvenimui tarnauja kūnas visai panašiai kaip ir ūpų gyvatai. Kūno jusnys priima aplinkos įspūdžius. Žmogus viso ko mato, girdi, ragauja, užuodžia, paliečia. Ypatingas judesys eina tuojau visu kūnu. Bet prisiminkime tai darkart: kūnas to nepaiso. Jis tam tėra tik tarpininkas.

Minimi įspūdžiai arba judesiai sukelia jausmų gyvumą ir ragina kuriančias žmogaus jėgas apsireikšt, jeigu tik žmogus savo dėmesį į tai kreipia.

Ir jis tada kuria minčių gyvatoje mintis. Žmogaus dvasios prisisunkusios mintys paveikia jausmų gyvatą ir ten sukelia jausmą, palinkimą, nūsmą, geidulį arba net trokšmą ir aistrą, arba priešingumą, pasibaisėjimą ir traukia kūną į savo tarnybą.

Jausmų gyvatoje niekas tiek nesukelia bangų kaip mintys.

Jos čia kartais sukuria tikras riaušes, tikrą peiversmą. Kokios yra mintys, toks yra ir jausmų-nuotaikos gyvenimas. Taip ir kūnas tada paveikiamas. Pirmiau paduoti paveikslai tai aiškiai parodo.

Bet gana dažnai mintys tik tiek tesukelia ūpų jėgas, kad judintų kūną. Įvyksta tai tuomet, kad mintys nori virsti j usnių pasaulio dalyku, būtent veiksmu arba daiktu.

Tūli to beiods nemato. Jų mintys mezgasi viena su kita, o nuotaika ir liekasi ta pati. Tarsi mintys jai nieko nereikštų. Tada ir kūnas nėra pagaunamas. Ir tikima, kad įspūdžiai visus pakitimus padarą. Bet nėra taip.

Joks įspūdis žmogui nesukelia jausmų-ūpų jėgų, jeigu jis nėra dvasios-sielos pastebėtas ir mintis kurta bei su įspūdžiu sutuokta.

Tuomet tiktai įspūdis pradeda veikti kūną ir grįžta į pasaulį. Bet pirmiau reikalinga, kad mintys pagautų jausmą ir tada – kūną, ir toliau-aplinką.Labai svarbu yra pastebėti, kad kūnas iš lengvo viso to prisunkiamas, kas minčių ir jausmų gyvatoje gyvena.

Kūnas tuo būdu pasidaro tikru atvaizdu žmogaus minčių ir jausmų-ūpų-geidulių-aistrų gyvenimo. Kokios yra žmogaus mintys, tokie yra ir jausmai bei geiduliai, toks ir kūno gyvenimas. O tokia yra pagaliau ir žmogaus būtis, ir visas jo gyvenimas. Todėl, paveikslui, dainininko, dainininkės balse ir yra numanyti visas jų išgyventas amžius.

Ir darkart pasisakysime, kad kūnas daug reiškia jausmų ir minčių gyvenime, bet vyriausiai kaipo tarpininkas patirtims įgyti, mažiau kaipo sandėlis ir retai kaipo patirties versmė. Taip tad visai aišku, kad žmogaus gyvenimo sritys viena kitai daug duoda arba ima. Viena gali kitosios gyvumą kelti, gaivinti, stiprinti, bet ir smelkti, silpninti, žavinti.

Bet štai dar kas pastebėtina. Kaip kūnas santykiuoja su savo aplinka ir josios turiniu, taip savo keliu daro ir jausmų bei minčių gyvati-dvi. Vadinasi, kas visame pasaulyje įvyksta jausmų srityje, tas kaip noris liečia ir atitinkamąją žmogaus gyvatą, o tada veikia ir kūno gyvenimą.

Tarkime, pasaulyje sukyla ypatinga ūpų banga, gal tautoje randasi didis pasiryžimas arba nusiminimas, ir tuojau kiekvienas tos tautos žmogus šios bangos pagaunamas be kūno tarpininkavimo. Ir tat atsiliepia į kūną stiprinančiu arba silpninančiu būdu.

Toks jau dalykas įvyksta ir minčių gyvatos srityje. Tik čia nebėra bangų.

Mintys, kurias žmonės kuria, nuolatai veikia ir pasiekia kitus žmones.

Tik apie tai paprastai maža dar tėra žinoma. Mat žmonės be radijo aparato ir nieko nežino apie radijo stočių skleidžiamas žinias. Ir dėl tūlų priežasčių apie tai šičia daugiau nieko nesakoma.

Toliau yra svarbu dar ir tai, kurie ūpai-geiduliai, kurios aistros ir mintys buvo tautos jos amžiuje auginamos.

Tautos minčių bei nuotaikos srities istorė veikia atskiro žmogaus gyvenime.

O kūnas yra lyg kokia dirva, į kurią iš minčių ir jausmų gyvatų byra sėkla. O tai visa ką padaro jo sveikatai, jaunumui ir grožei.

Sąmonė

Šiam kaip tik aiškintam žmogaus asmenybės gyvatų santykiavimui labai daug reiškia sąmonė. Bet kas ji yra, nelengva pasakyti. Tūli žmonės vos tenusimano, kad jie sąmoningi. Yra net mokslininkų, kurie į ją visai neatsižvelgia mąstydami ir dėstydami tai, kas esti. Dažniausiai painiojamas sąmonės turinys su sąmone. Ir tikima atskirą turinį sąmoningą esant, bet netikima, kad paisai žmogus yra sąmoningas. Bet paprastai žmogus tai ir tenumano kurdamas mintį. Todėl ją ir laiko sąmoninga. O tik vien sąmonė padaro tai, kad mes bet ką patirti galime. Be sąmonės mums nieko nėra. Ir kas esti, tatai tėra tik kaip koks turinys kokios nors sąmonės.

Kas yia sąmonė, tai kiek numanome suprasdami žmogaus esmę dvasinės rūšies. Žmogus yra dvasia-siela, kuri, norėdama ką reikšti jusnių pasaulyje, prisitelkia protavimo arba minčių, jausmų ir kūno gyvatas ir jas visas prisunkia savo esimo. Tada žmogaus esybė, taip sakant, spindi prominčių bei jausmų gyvati-dvi ir pasiekia kūną, ypačiai smulkiausiąją, opiausiąją jos dalį, būtent smegenis. O čia tada, vaizdingai tarus, užsidega ugnis, būtent sąmonė, kuri šviečia,

kad toje šviesoje galima patirt visus į ją kaip į kokį skritulį įeinančius dalykus.

Kalbame čia berods apie dvasios klausimą, tarsi jis priklausytų jusnių pasauliui. Bet, rodos, taip skaitytojas jį greičiau ir tikriau pagaus. Todėl taip ir toliau kalbėsime. Rodos, lengva numanyti, kad sąmonės šviesa bus tuo giedresnė, kuo-gyvesnė – galingesnė bus žmogaus esmė, būtent dvasia-siela.

Tada sąmonės skritulyje nevirpės vien smegenys, bet visas kūnas. Kuomet sąmonė taip toli dar nėra paplitusi, nėra dar tiek giedrėjusi, tad mūsų gyvenimo turinys, rodosi, tėra tik tasai, kurs lig smegenų pakyla ir taip virsta sąmonės turiniu.

O mūsų asmuo ir dar daugiau mūsų asmenybė yra kupina viso to, kas mūsų tėvų-protėvių amžiuje yra patirta irįĮsigyta. Kiekvienas patyrimas suteikia mums turtų. Jis, rods, dingsta iš sąmonės, bet pasilieka mūsų asmenybės turtu ir mūsų amžiaus turiniu. Ir kada kokia nelaukta ir nevadinta mintis, sukyla, tada ji labai dažnai pareina iš to ištekliaus, kurs susikaupęs yra žmogaus asmenybės gyvatose.

Tą patį reikia pasakyti apie jausmus, ūpus, aistras. Tik tas išteklius tuii galėt veikti. Žmogus turi būt atsipalaidavęs iš susiaurinimo ir slėgimo.

Visa tai matydami, suprasime, kas ir kur arba kaip tatai yra, kas tariama esant po sąmone arba anapus sąmonės, arba aukšt jos.

Aišku pirm viso yra iš kasdienio patirties, kad kūno gyvenimas ir visas iš gentkarčių eilės atsigaminimo keliu susikaupęs turtas: kūno patirtis, jo žinojimas, apsireiškimo galimumas, arba kaip kitaip sakytume, liekasi po sąmone. Bet ir visa, kas jausmų ir minčių gyvatoje pergyventa, nėra sąmonėje, randasi, taip sakant, šalia jos, kuomet tas gyvumas nepagauna smegenų. Tačiau visa tai reikia laikyti žmogaus asmenybės turtu.

Tik nėra tai visa. Žmogus gali į savo sąmonę parsitraukti, kas šalia sąmonės, už jos ribų, ant jos laipsnio, bet ir dargi tatai, kas aukšt jos yra. Visi tikybos dalykai priklauso tai sričiai, kuri aukštesnė yra už sąmonę, iš kurios ji tarsi kilusi. Meno ir dorovės reiškiniai pareina iš čia, būtent iš žmoniškosios dvasios-sielos. Taipo jau čia sušvinta aukščiausiejie mokslo išmanymai. Bet jo vaizdai, būtent mintys, sąvokos ir išvados, pareina iš santykiavimo dvasios-sielos su aplinka.

Visos didžiosios žmoniškumo apraiškos turi savo akstiną ir kilmę tokioje būsenoje, kuriai nėra lyčių arba formų sąmonėje. Ir tūli tiki juos pareinant iš nesąmoningumo, iš srities arba būsenos, kuri randasi po sąmone. Bet tokie tvirtinimai tėra galimi tik tiems žmonėms, kurie nemoka atskirti gyvatų ir sąmonės turinio rūšis vienos nuo kitos. Jiems todėl vis vien, kas nesiranda pačioj sąmonėj, ar tai būtų kūno, jausmų, minčių gyvatos turinys, ar dvasios-sielos galia. O tačiau čia didi skirtumai.

Vartojami keli žodžiai nežinomiems dalykams pažymėti. Vienas toks yra instinktas. Jis laikomas dažnai aukšta jėga. O instinktas yra kūno sąmonė, arba protas-žinojimas-nujėgimas.

Jis yra tikresnis, ne klaidingesnis kaip protavimas arba minčių supynimas, kadangi jis pasilieka gyvenimo Įstatymo sąveiksmėje. Ūpai, geiduliai, aistros toli negali į jį lyginties. Jos yra siaurumo ir valandytės dalykai ir teikia sąmonei ypatingą spalvą, o paprastai ją net niaukia. Instinktas sukyla iš plačiosios gyvybės srovės, kuri aptvinusi esti jusnių pasaulį. Todėl protavimas ir apskritai minčių siekimas negali lyginties į jį. Vis dėlto jis liekasi grynas kūno dalykas.

Kita kas yra intuicė /intuicija/ Ji veikiau galėtų būt vadinama regėjimo galia. Nesulyginamai ji yra šviesesnė negu instinktas. Jos sritis yra daug platesnė.

Intuicę galime vadinti dvasios-sielos žinojimu.

Ji yra stačiai sąmonės pagrindas. Bet ji nėra visuose žmonėse lygi. Ji turi būt auginama ir brandinama. Ir viso reikia saugoties, kas ją slopina. Labai greitai tai padaro tam tikri protavimai, apskritai minčių supynimai ir tūlos aistros. Instinktą vėl žudo visokie nuodai, bet gal dar labiau geiduliai ir aistros.

Kuomet intuicė kreipiasi į estį, kuri randasi, taip sakant, aukšt žmogaus esmės, vadinasi, į tikybos dalykus, ji kartais ir vadinama divinace. Bet apie tai daug kalbėti nėra vietos ir šičia nėra būtino reikalo.

Dar priminti reikėtų, kad visos didžiosios žmogaus apraiškos, kurios įnešė į žinomąjį gyvenimą naują turinį, naujas duokles, pareina iš žmogaus esmės, tai esti iš čia, kas aukšt žinomosios sąmonės randasi. Visos mokslo prašvaitos ir žaibai, visi didiejie meno veikalai, visi aukštos dorovės vyksniai yra intuicės gaminti, yra žmoniškosios sielos kūriniai.

Pagaliau svarbu pastebėti, kad sąmonė gali įgyti ir daugiau intensyvumo, tai esti

sąmonė gali šviesėti.

Todėl galima pastebėti tūlus sąmonės laipsnius.

Sakoma, žmoniškoji sąmonė esanti individuali, sau atskira. Žmogaus esybėje evolucė jąją pasiekusi. Bet šis individualumas yra įvairus pagal tai, su kuo sąmonė jungiasi. Tokia bus ir jos šviesa.

Niūki yra sąmonė, kuri laikosi atskiru jausmų ar minčių gyvatos turiniu.

Gyvesnė yra sąmonė, kuri plačiau siekia. To laipsnio motriškosios saistosi su jausmų ir kūno gyvata apskritai. Ir jos turi savo sąmonėje tada šiokį tokį bendrumo numanymą. Vyriškiejie susiranda daugiau minčių gyvatoje. Todėl jie turi greičiau vienumo nusimanymą.

Labai šviesėjusi sąmonė yra universali  arba kosminė.

Ji maža tėra kūno, jausmų ir minčių gyvatų spalvojama. Ir ji nušviečia visą savo turinį iš labai didžios aukštybės ir platybės.

Asmenybės gyvatų santykiavimo atvangos

Kiekvienas šiek tiek šviesus žmogus aiškiai numano, kad jam yra galima savo ūpą-geidulį, savo nūsmą, taip sakant, lieti į kūną. Jam panorėjus ranką pakelti, jau ji ir kyla. Iš kūno mankštos dar yra žinoma raumenų įtampa ir jų atleidimas. Tik reikia tai gerai suprasti. Todėl toliau apie tai ir bus kalbama.

Yra berods elektrinio pobūdžio, kas padaro raumenis kietus. Bet šį kietumą ir raumenų judesį sukelia nūsmas- geidulys, jausmų gyvatos jėgos. O kaip jau žinome, jos reiškiasi, žmogui gaminus tam tikrą mintį. Ji sukelia norą-geidulį, o jis – kūno jėgas, raumenų stangumą. Ir žmogus gali vykdyti mintį, daryti savo darbą.

Bet kaip žmogus gali dėti į kūną savo mintį ir geidulį, taip jis gali jį iš čia ir vėl atitraukti. Tatai įvyksta dažniausiai savaime, kad žmogus patraukiamas naujo dalyko. Bet kartais ir niekaip negalima atsikratyti minties ir atitinkamo ūpo, ir veikimo. O suaugęs žmogus turėtų galėti savo valia žadinti nūsmą ir kūną traukti į savo tarnybą ir vėl visai paleisti. Lengviausiai tat įvyksta kita ką mąstant, į kitą ką kreipiant savo dėmesį. O šito reikia mokyties. Pagaliau žmogus turėtų mokėti visai laisvai jungties su mintimis ir nuo jų atsikliudyti.

Bet ne vien atskiros mintys, atskiri ūpai vykdo žmogaus esmės santykiavimą su kūnu. Įvyksta žmogaus gyvenime kas dieną minėtųjų gyvatų susijungimas ir atsirišimas. Tai pastebėdami, sakome žmogų atbundant ir įmingant.

Visaip apie tai yra jau kalbėta. O dalykas toks prastas. Pabudimu žmoniškoji esybė veda į santykiavimą su jusnių pasauliu savo asmenybės gyvatas ir uždega paprastąją sąmonę.

Įmigdama ji šalinasi nuo jų, ir kūnas vienas pasilieka savo aplinkoje su savo gyvumu. Smegenų sąmonė  užgęsta.

Bet žmogus savo esmėje pasilieka kas buvęs. Todėl pabudęs ir žino, kad jis tas pats, kurs ir vakar buvo. O kūnas tuo tarpu jau visai kitas. Reikia prisimint, kad kūnas kas akies mirksnį pakinta. O pakinta ir jausmai bei mintys. Todėl žmogui giliai miegojus ir vėl pabudus, kiek trunka, kol nesusipranta, kur jis ir kas su juo darosi.

Atrodo, beveik lyg pati žmogaus esmė būtų užgesus buvusi. Tiktai tam priešinasi, kad žmogus žino, kas vakar ir seniau jo patirta ir kad jis save žino esant, ir kad gali savo valia pašaukti į atmintį visa, kas jo seniau patirta.

Matyt, jis viešpats viso, kas kartą buvo ir kas yra ja gyvenime, arba nors turėtų viešpačiu būti. O čia gludo žmogaus esmės gyvenimo slėpinys.

Žinome dar iš sapnų, kad žmogus miegodamas apie save žino. Bet pabudusiam rodosi, kad sapne jis buvęs menkesnis, lyg kokių nežinomų jėgų valdomas ir slegiamas. Bet kas tai yra sapnas?

Aišku, jis yra panašus į žinomą sąmonės turinį. Veikia sapne visokios mintys, visokie pavidalai ir reiškiasi visokie jausmai: baimė, džiaugsmas, liūdesys ir t. t. Vien tai yra pastebėtina, kad žmogus sapne dažnai lyg bejėgis, lyg savo esmėje menkesnis. Iš ko tai pareina?

Sakėme, žmogus migdamas traukiasi nuo kūno, nuo ūpų ir iš minčių gyvatos į savo esmę, į dvasinę būseną. Ir nebesantykiuoja su jais. Taip yra jam giliai įmigus. Bet, nemiegodamas giliai, jis sapnuoja. Reiškia, kokia nors žmoniškosios dvasios-sielos pašvaistą siekia dar lig jaus-
mų gyvatos. -Ir jos būsenos ir mintys, kurios jų žadinamos ar laikomos, tampa šios pašvaistes turiniu. O žmogaus esmei grįžus, nušvietus kūną ir uždegus žinomąją sąmonę, sapnai virsta šios sąmonės turiniu.

Sapnai yra visokios rūšies. Vieni yra sukeliami kūno būsenų ir atitinkamų smegenų virpėjimų. Šie žadina visokias būsenas jausmų gyvatoje, kurios vėl pritraukia tikras mintis. Bet paprastai jos yra netikslingos. Pritraukiamos, kurios pasitaiko. Todėl sapnai yra dažnai ir tokie netvarkūs.

Kita sapnų rūšis pasidaro iš tų jausmų-geiduhų-aistrų, kurios dažniau žmogaus asmenyje gyvena. Ką žmogus budėdamas geidžia, tą jis ir sapnuoja. Tą patį reikia sakyti ir apie jo mintis ir protavimą. Tik sapne jie įgyja kitą reikšmę ir yra tada lyg kokie simboliai.

Bet žmogus sapnuoja ir tai, kas gyvena žmonijos ir viso pasaulio jausmų ir minčių srityje. O tada sapnai atskleidžia plačius pasaulio gyvenimo santykius ir rodo į praeitį ir i ateitį.

Padaro tai berods ir anksčiau minėtoji sapnų rūšis. Mat ką žmogus mąsto, ko jis geidžia, tas pagaliau ir įvyksta, jeigu tam kliūtys nyksta arba šalinamos. Ir tada sapnai virsta tikrybėmis.

Vis dėlto sapnai yra paprastam žmogui lyg kokie šešėliai. Ir vis lieka jam nežinoma, kas su juo miegant buvo. Bet kuomet jis savo esme tiek stipiėjęs ir šviesėjęs yra, kad jis savo pasiryžimu gali sujungti visas savo asmenybės gyvatas ir jas vėl paleisti, kad jis savo sąmoningume nebėra priklausomas nuo savo sąmonės turinio, tuomet jis palaiko savo dvasios šviesą nuolatai –- ir miego atvangoje, kad nesantykiuoja su jusnių pasauliu.

Dvasios-sielos pirmenybė

Rodos, bus dar kiek paaiškėję, kad visas gyvumas minčių, jausmų ir kūno gyvatos randasi dvasios-sielos priežiūroje. Tik reikės čia tūlus dalykus dar kitaip dėstyti.

Paprastai tikima, kad žmogaus kūne esąs ne vien kūno gyvenimas: visokių elementų sutirpimas, susijungimas ir apsivertimas į gyvas kūno daleles bei kūno jėga, bet šalia to dar psichinis ir intelekto gyvenimas. Niekas tai įrodyti negali kaip tvirtinimas, kad taip yra, to reikalauja. Yra antraip. Visas minėtasis gyvumas randasi dvasioje-sieloje. Dvasia-siela jam yra pagrindas ir priežastis.

Nėra duota kiekvienam šį dalyką išmanyti. Tačiau tik taip tėra galima, o ne vien save, bet ir savo amžių, savo gyvenimą, savo jaunumą, grožę ir sveikatą suprasti. Nors šiek tiek budrus žmogus numano, kad jojo mintys gyvena jame, kad geidimai gyvi jame. O tai nereiškia, kad jie yra kūne, bet žmoniškosios esybės apskrityje.

O kurs dar stengiasi visa pastebėti, kas jame įvyksta, tam visai yra aišku, kaip mintys į sąmonės šviesą atplaukia, kaip už jos paneria, tarsi iš paviršiaus sunktųsi į gilumą, ir kad žmoniškasis pradas gali ją vėl pasišaukti į sąmonės šviesą. Toliau ir aiškėja, kad jausmai, palinkimai, geiduliai, aistros apniaukia sąmonę, kaip garai, susikaupę debesyse, – giedrąjį dangų.

Pagaliau žmogus ir pats žino, kad jis, nors gyvendamas su kūnu, jaučia jį svetimą, kurį galima iš lengvo ištirti. Vis dėlto kūnas gludo žmoniškojoje esybėje. Ir iš lengvo-evolucės /evoliucijos/ keliu vis daugiau žmoniškumo prisisunkdamas, atrodo žmoniškesnis ir tampa žmogui daugiau žinomas. Žmogus jį tada iš lengvo ir vis daugiau įtraukia į savo veikimo ir apsireiškimų skritulį, į savo valią ir valdžią.

Tik vėl reikia, rodos, ir čia pastebėti, kad kalbant apie dvasios-sielos skritulį, nekalbama apie erdvės dalyką. Erdvė priklauso kūno sričiai, jusnių pasauliui. Tiktai erdvėje yra materė, kuri ją nors iš dalies pildo. Žodžiai iš jusnių pasaulio vartojami kaip kokie simboliai, kad kaip noris vaizduotus, kas manyta yra. Nereikėtų todėl visa suprasti materialistiškai, sučiuopiamai.

Ypačiai persergiami visi tie, kuriems teko tiktai vidutiniško proto bei paprasto mūsų laikų aukšto mokslo. To viso neužtenka rūpimiems dalykams išvysti pilnoje tikrovėje. Tam reikalinga, kad dvasia šviesėtų, siela tvirtėtų – įsigalėtų. Ji turi nusimanyti atskira, saviška – savaiminga ir atitinkamai gyventi.

Tūli žiūri į dvasios-sielos gyvenimą kaip į vyksmą, kurs randasi „anapus“, būtent išsvajotoje metafizikos srityje. Geresnis išmanymas žino, kad žmogus žvelgia iš dvasios-sielos srities ir būties žemyn, į visokio būdo gyvenimą.

Yra tai tikrasis, žmoniškasis susipratimas. Žmogaus esmė yra pagrindas visiems patyrimams, savo esimui numanyti. Antraip mąstant, visa yra pastatyta ant galvos ir todėl nėra tame aiškumo.

Rūpimasis dalykas kitu keliu, negu šišon aiškinamas, irgi nėra suprantamas. Jau norėdami akimis ką pasiekti, mes žvelgiame iš vidaus į aplinką. Visumet yra mūsų esimo centras dvasios šalyje. Ir tiktai užgauti jusnių pasaulio įspūdžiu ir jiems patekę – pakliuvę, mes save pamirštame ir visa atbulai suprantame.

Žmogus yra dvasinis pradas. Ir dvasios srityje visumet. O ta sritis yra pagrindas viso to, kas esti.

Žmoguje, tai esti žmoniškojoje esybėje, būtent dvasioje-sieloje, gyvena jo mintys, jausmai ir kūnas. Visa yra turinys ir turtas tojo, kuriam žodis Aš vartojamas. Tik reikia šį Aš atskirti nuo protaujančiojo aš, kurs kartais atsistoja, sukyla ir nyksta ir nuo perdėm kintančiojo aš, kurs jausmų-geidulių bangose numanomas. Pagaliau ir kūnas yra kaip nors panašus į kokį aš, nors jis pats to nesako.

Visam tam tūleriopam gyvumui susikaupti tepavyko, kadangi su juo pradėjo santykiuoti žmoniškoji dvasia-.siela. Paprastasis protavimas tikina, juk žmogus pasidarąs, tėvams ji gaminus. Bet tai yra apsirikimas, kurs pareina iš dvasinio aklumo.

Tegul šypsosi ir šaipos dėl šio tvirtinimo visi nežinėliai! Į juos tegalima žiūrėti kaip į vaikus, kurie paprastai juokiasi iš to, kas jiems atrodo keista, dar neregėta–negirdėta.

Gaminti tik tada pavyksta, kad prie abiejų tėvų prieina dar trečioji dvasia-siela. Ir štai, iš ko tatai jau aiškėja! Seniau buvo tikima, kad naujo kūno diegas nesąs motinos kūne veiklus ir kad jam motinos kūnas sutaisąs, kas jam augti yra reikalinga. O šiandien jau ištirta, kad kūdikio kūno diegas, kurs pareina iš tėvų, pats iš pat pradžios paveikia motinos kūną ir renkasi iš jo, ko jam reikia.

Iš kur to diego žinojimas ir išmintis? Į tai lengviausiai galėsime atsakyti tardami, kad to priežastis gludo giliai dvasios srityje. Naujasis žmoniškumo pradas, nauja žmoniška dvasia-siela kreipiasi į jusnių pasaulį ir prisitelkia tam visokias jėgas, pirmiausias pagavus iš tėvų, jeib jam būtų priemonė jusnių pasaulyje apsireikšti. Taip tėvai suvedami ir taikinami. Taip jie verčiami arba viliojami gimdyti.

Žmoniškoji dvasia-siela yra priežastis to, kad žmogus esti regimame pasaulyje.

Ji yra ir kūrėjas minčių, jausmų ir kūno gyvatų. Ir dvasios-sielos yra galia santykiavimui tarp tų gyvatų tvarkyti ir jam palaikyti.

Iš žmoniškosios esybės pareina jo sveikata ir grožė.

Tik atskiros žmoniškosios esybės nėra lygios, kad esmėje ir tos pačios. Viename žmoguje ji daugiau, kitame mažiau reikšdinasi. Ir tai padaro, kad greičiausiai kūnas pastebimas.

Žmogaus sveikata

Po visų buvusių aiškinimų galėsime pilnai suprasti, kas yra sveikata. Mokslininkai apie ją visaip kalba. Ir nėra lengva ją tinkamai aiškinties. Be abejo, ji yra ypatinga žmogaus būsena. Bet tajai svarbus ne vien kūno, bet ir jausmų-palinkimų-geidulių, ir minčių gyvenimas, ir pagaliau vyriausiai žmoniškumo pradas, žmogaus esmė.

Sveikatai dėtas patsai pagrindas, kad kiekvienas šių atskirų veiksnių žmogaus buvime gali netrukdomas reikšties savo dėsniais. Toliau ir jų santykiavimas turi atsižvelgti į tikrus dėsnius. O visa tai gal prižiūrėti ir tvarkyti tiktai dvasia-siela, žmoniškoji esybė.

Iš to išeina, kad sveikata yra dėsnių palaikomas įvairių žmogaus buvimo gyvatų gyvenimas ir darnus jųjų santykiavimas.

Trumpiau pasakius, sveikata yra lygnešos būsena.

Šita lygnešos būsena palaikoma kiekvienoje gyvatoje jos prado, bet kartais jo ir ardoma, desties, kaip tai likimas leidžia, kurio jis yra statytas į savo būtį. Tik apie tai nėra galima plačiau kalbėti. Santykiavimo lygneša tarp minimų gyvatų yra palaikoma žmoniškumo prado.

Kuomet jisai dar menkas – silpnas, lygneša yra arba jos nėra atitinkant aplinką. Šitai sukeliant gyvesnių ūpų bangavimą, kūnas daugiau paveikiamas. O jeigu to ūpų-geidulių sukilimo žmogus raginamas kurti mintis, jos veikia nuotaiką ir kūną. Tada visas tūleriopas žmogaus gyvenimas priklauso nuo aplinkos. Atitinkant ir lygneša tame gyvenime, tai esti sveikata.

Bet kad žmoniškumo pradas yra stiprus, galingas, jis nuolatai taiso ir tvirtina minimo santykiavimo lygneša, ir taip tada sveikata pareina iš jojo.

Įrodo tai jau ir šis vyksnys, kad žmogus, kurs savo esmėje yra gyvesnis negu kiti, ne taip greitai suserga.

Jau tasai, kurs geriau ir tvirčiau protauja, gyvena sveikesnis. Jis ligų ne taip lengvai slegiamas kaip prastas, menkos kultūros žmogus. Tai reikia su atsidėjimu mėginti ir patikrinti.

Tada pagaliau ir nujėgsime, kaip sveikata tvirtinama ir palaikoma. Užtenkamai išminties turėdamas, kiekvienas žmogus gali tai vykdyti, nuolatai gyventi ir numanyti štai ką:

Mano esmė yra dvasinės rūšies. Iš jos pareina ir iš jos nustatomas ir palaikomas mano asmenybės ir asmens gyvenimas. Toji esmė gludo visagalingojo visumos Kūrėjo valioje. Ji yra paskutinysis mano gyvenimo pagrindas ir mano dvasios šviesa. Ji mane statė į šį gyvenimą ir mane tvirtina. Ji visas kliūtis šalina ir visas mano jėgas stiprina. Nuolatai stengiuos tai numanyti ir tuo pasitikėti. Taip teesie visados!

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas SVEIKATA, JAUNUMAS, GROŽĖ