Pirmadienis, Lie 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas SVEIKATA, JAUNUMAS, GROŽĖ

SVEIKATA, JAUNUMAS, GROŽĖ - III. SVEIKATOS GRIOVIMAS

III. SVEIKATOS GRIOVIMAS

Kaip šis griovimas įvyksta

Supratę, kad sveikata yra lygnešos būsena, žinome ir tai, kas yra liga. Bet apie ją kalbėdami, žmonės paprastai omenyje turi vien tiktai kūną. Jie vadina liga tai, kad kūno gyvenimas trukdytas. Giliau ją supranta tiejie, kurie tiki, kad pagaliau prigimtis visa pataisysianti. Jie mat prigimtimi vadina galią, kuri kūną kuria. Toji jiems rodos turbūt buvusi kaip nors silpnėjusi. Ir todėl sveikata griuvusi.

Taip iš tikrųjų atsitinka dažnai. Sakysim, žmogus valgęs sunkiai virškinamą valgį. Tada kūną kuriančioji galia juo vargdama lyg pailsta. Ir nebegali visam kūnui reikšti, ką ji reikšti turėtų. Vėlgi, jeigu žmogus valgys ir lengviau suvirškinamą, bet neįprastą valgį, kuriančioji galia lyg nemokės juo iš karto naudoties kaip reikia.

Dažnai atsitinka, kad žmonės, gerai pasivalgę arba prisigėrę, net staiga miršta. Kad skilvis labai prikraujamas arba pripilamas, kraujas daugiau spaudžia savo indų indelių sienas. O kad jos jau yra sukietėjusios, jos sprogsta, ir kraujas pasklysta po kūno audinius. Tada kūnas nebegali gyventi. Ir štai ką reikėtų suprasti: sveikata yra griaujama, kad kūną kuriančiajai galiai yra staiga užduotas per didis arba neįprastas darbas.

Panašūs dalykai gali įvykti ne vien kūno, bet ir j a u s m ų-g e i s m ų gyvatoje. Sukeltos nepaprastos būsenos gali iš pagrindų apversti šios gyvatos gyvenimą. Ir tada žmogus yra ligonis. Sveikata, tai esti asmenybės gyvenimo lygneša, negriaujama, jeigu žadinamos į patirtas panašios naujos būsenos. Žmogus tada apreiškia jas kaip naują savo vidaus turtą, bet jo asmenybė lieka, kokia buvusi.

Bet kaip tiktai žmoguje sukeliama staiga visai keisti jausmai, jam visai svetimi geiduliai, lig šiol nepatirtos aistros, jis nebebus tas pats žinomasis žmogus, bet geidulių arba aistrų sūkurys. Ir jo sveikata nyks.

Visai atitinkami dalykai įvyksta ir protavimo gyvatoje. Ir čia veikia tikra kuriančiosios galios rūšis. Ir ji gali būti slopinama, jeigu jai užduodama, ką ji vykdyt neįstengia. Kalki žmogui nuolatai į galvą jam neprieinamas nuomones, ir jis pagaliau bus nesveiko protavimo
žmogus. Jo sveikata bus minčių gyvatoje griauta.

Bet jeigu tai ir neįvyktų, vis dėlto kuriančioji jėga bus kiek silpninta, ji bus savo veikimo srityje kiek trikdyta. Ir taip jau ir čia lygneša bus gadinta ir liga jaučiama.

Kūno srityje tuojau numanyti nesveikumas, jeigu bet kuris narys yra suveržtas. Taipo jau geismų gyvatoje nesmagumas jaučiamas, jeigu žmogaus nuotaikai priešingas ūpas žadinamas. Tas pats dalykas įvyksta protavimo gyvatoje. Tik jis daug daugiau reiškia, kad ir nėra iš karto toks aiškus. Bet jis iš lengvo labai kenkia asmenybės pilnetui. Žmogus negali likties sveikas.

Žmogaus asmenybes gyvenimo sritys visos santykiuoja. O kad vienur darosi netvarka, visa asmenybė yra skriausta, jos lygneša užgauta – trikdinta.

Dar blogiau atsiliepia į sveikatą, kad asmenybės gyvatos stačiai skiriamos viena nuo kitos. Įvyksta tai, paveikslui, kad žmogus apalpsta. Tada kūnas dar galėtų būti ir sveikas. Bet, šitai būsenai trunkant, žmogui neatsigaunant, kūnas tikrai pavojuje, jis suserga.

Paties žmogaus ir jo protavimo bei geismų gyvatos santykiavimas su kūnu yra reikalingas.

Be to, jis vienas negali vesti savo gyvenimo bylą, kaip tai daro augmuo. Nebėra jam priprasto žadintojo ir akstintojo.

Vėlgi, jeigu geismų gyvata ir pasiliktų santykyje su kūnu, bet protavimo gyvata nesantykiuotų su jiedviem, žmogus gal ir atrodytų sveikas, bet savo reiškimuose jis nebūtų aiškus, būtų netvarkus – nedarnus. Jam ko nors trūktų. Jis būtų laikomas bepročiu. Ir vėl reikės sakyti: jis nesveikas.

Mūsų laikais pradėta žmogaus asmenybes gyvatų santykiavimą tyčia ardyti. Kas paprastai įvyksta, žmogui įmingant, tas padaroma dirbtiniu būdu. Žmonės įmigdomi tam tinkamais veikimais. Ir tada jų kūno ir geismų gyvati-dvi naudojami visokiems prasimanymams. Kalbama apie ,hipnotiškus" bandymus.

O jie kaip tik silpnina asmenybės gyvatų santykiavimą ir pačią žmogaus esmės valdžią asmenybės gyvenime.

Ir tokiu būdu visi tiems bandymams pasiduodantiejie jau savo gyvenimo viduje sužeidžiami. Jų asmenybės gyvenimas nuodugniai ardomas.

Dar didesnis yra pavojus tiems žmonėms, kurių asmenybės gyvatos jau iš prigimties lengvai skiriasi. Tokios yra beveik visos motriškosios.

Jeigu jos leidžia jas skirti, arba, kaip sakoma, save i „transos“ būseną įvesti, jeib kokie „dyvai“ įvyktų, nežinomos galios jų kūno jėgomis, labiausiai „mirusiųjų“ vėlės apsireikštų, tada sveikata tikrai griaujama.

Tokie yra spiritistų bandymai. Rodos, iš viso, kas jau pasakyta, aiškėja, kaip žalingi jie turi būti visiems, kurie jiems pasiduoda. Tokie žmonės suserga savo esme. Netrukus jie atrodo bepročiais ir po ilgesnio arba trumpesnio vargo miršta.

Taip jau ir priėjome tai, kame gludo žmogaus sveikatos gyvenimas ir kas yra to griovimo esmė.

Kad žmoniškosios dvasios-sielos valdymas žmogaus asmenybėje suvaržomas arba kad dvasia-siela pati silpninama, tada sveikata griaujama iš pagrindų.

Kitas dalykas yra, jeigu žmoniškumo pradas dar nėra įsigalėjęs, yra dar silpnas – nepribrendęs. Tada žmogus gali būt sveikas. Jis tik nebus aiškus – budrus, stiprios, tvirtos dvasios. Bet jis išliks sveikas, kad jis seks kūno protą, būtent instinktą. Bet kad jis to nedarys, jo sveikata grius kuo lengviau. Menko žmoniškumo žmonės greit yra linkę visokius nuodus vartoti, būtent alkoholį, tabaką ir kitus, ir žūva arba vienaip ar kitaip menkėja.

Bet kad žmoniškumo pradas yra kiek įsigalėjęs, o vėl silpninamas, tada visam piktui durys atviros.

Ir tikra suirutė gali pasidaryti žmogaus asmenybės gyvenime.

Bet tokie apgailėtini žmonės paprastai savo nelaimės nenumano. Jie tiki esą sveiki. O kiti žmonės dažniausiai į juos taipo jau žiuri kaip į sveikus. Teisybė, jų kūnai gali ilgai būti stiprūs, jų geiduliai galingi, net protavimas nuosaikus. Tačiau jie yra nesveiki.

Žmoniškoji jų esmė yra bejėgė, tamsi, apmirusi.

Visoms tokių žmonių apraiškoms trūksta vyriausiojo dalyko. Kurs nors šiek tiek yra numanus, pasigenda, su tokiais žmonėmis susieidamas, pačios išminties, tikro malonumo, gyvos sąžinės ir stiprios valios.

O kur tų galių nėra, čia žmogus serga sunkiausia liga. Ir iš lengvo tai pastebėt kūno būsenoje.

Griaunančios aplinkos jėgos

Paprastai žmonės tiki aplinkoj esąs jų gyvenimo gaivestis. Taipo jau jie jos ir bijo. Jiems rodosi, kad aplinkoje ir gludąs pavojus jų sveikatai. Iš dalies taip ir yra.

Kiek jau reiškia sveikatai skirtumas tarp šilumos ir šalčio, tarp šviesos ir tamsos! Nenaudingas yra sveikatai ir didis drėgnumas arba sausumas. Oras, vanduo, valgis, nuodai ir įvairiausi dalykai gali kūną taip užgauti, kad jo sveikata greitai sugriūva. Apie tai, rodos, nė kalbėt nebereikia.

Kūnui tinka labiausiai vidutinis šilumos laipsnis, ne per didis ir ne per mažas oro drėgnumas, ne per aiški šviesa, tyras oras ir vanduo, tikras valgis, nedidis jo saikas ir t. t.

Kūnas tarpsta tiktai ypatingose sąlygose. Jo gyvenimui reikalinga lygneša.

Kuomet ko nors per daug arba per maža kūnui teikiama, jo gyvenimo lygneša giiaujama ir jis ligotas.

Kūnas berods stengiasi aplinkai pritaikinti. Bet tatai jam galima tik visai iš lengvo, niekumet staiga. Todėl kūnas visumet pasilpsta, kad aplinkos turinys jį didžia galia užgriūva. Jis neįstengia atsispirti.

Bet aplinkoje veikia dar ir visokios jėgos, kurias žmonės paprastai nepastebi, o kurios vis dėlto sveikatai daug reiškia. Erdvėje yra ne tiktai oro, bet ir elektros, magnetizmo ir dar slėpiningesnių jėgų. O jos nuolatai pakinta, bet laikais daugiau, laikais mažiau. Šis pakitimas įvyksta saulei, mėnesiui ir žvaigždėms keliaujant. Jos paveikia žemės jėgas, kurios tada pasidaro kitokios.

O atitinkamai pakinta ir visa, kas auga, kas gyva, būtent augmenys, gyvuliai, žmonės. Negreit!

Nėra galima gyvam, pamažu augusiam kūnui iš karto prisitaikinti gamtoje įvykusiam pakitimui, ypačiai, kad jis labai didis. Tada gyviejie dalykai kaipsta ir net suserga. Ir dažnai kalba žmonės apie limpančias ligas.

Bet priežastis tokiam, sakysime, bendram ligotumui gludo aplinkos pakitime, kurs veikia visus kūnus. Todėl jie taip ilgai kaipsta, kol nėra išmokę jam prisitaikinti.

Kurie tai gali greitai padaryti, pasilieka sveiki. Jie ligos „neužkrečiami“.

Taip reikėtų beveik visas ligas suprasti, kurios užninka kartu didį žmonių skaičių. Imkime tik ir paprasčiausiąją, būtent slogą. Ji tenka žmonėms, kad oras yra pakitęs. Bet žmonės ieško tų ligų „diegų“ ir vadinasi net mokslininkais. O tie jų surasti diegai yra minimo pakitimo išdavos, tai esti sutrikusios kūno sveikatos padaras, o ne ligos priežastis.

Nuo visų iš aplinkos pareinančių slaptų ir žinomų priežasčių sveikatai griauti kūną gina jį kuriančioji jėga. Kad koks kūno narys sužalotas, jis prigimties išgydomas. Sulūžęs kaulas suauga, žaizda užgyja.

Bet čia yra ribų. Driežui netekus nario, jam užauga visai naujas. Žmogui paprastai taip nėra. Driežas yra driežų veislės dalis, vadinasi, tos gamtos jėgos, kuri driežus gamina. Žmogus yra dvasinis vienetas, kurs tiek reiškia kūnui, šiai gamtos daliai, kad ji nebedirba visiškai saviškai. Todėl žmogaus kūne kuriančioji jėga atsišaukia ne vien į bendrąją gamtos gyvybę, bet ir laukia paramos iš žmogaus esmes.

Tik toji paprastai yra dar per silpna arba ji dar nemoka kūną gelbėti. Todėl tad kūnas vienas ir nebįstengia pasitaisyti, kad jis daugiau yra sugadintas, negu jame veikiančioji kuriama galia įstengia padaryti.

Panašiai atsitinka, kad kūną prisunkia nuodai. Jie rods, neskiria kūno dalis kaip, sakysime, kirtis, smūgis, lūžimas, bet jie verčia statančias, arba augimo, jėgas kitaip veikti negu reikalinga, jeigu jų nevaro stačiai iš kūno.

Maistingiems dalykams į jį patekus, kuriančiosios jėgos juos pagauna ir padaro gyvojo kūno dalimis. Bet kad koks į kūną patekęs materialas tuo virsti negali, jis yra kūnui žalingas arba net nuodingas ir jo metamas laukan, jeigu jis tai įstengia. Žmoniškoji dvasia-siela turėtų kūnui padėti. Ji tai ir daro. Bet nėra visos dvasios-sielos lygiai galingos. Todėl tie patys dalykai nėra visiems lygiu būdu žalingi.

Labai aukštai iškilusiems žmonėms nieks nebegali kenkti.

Ir nuodai jų nebeužgauna. Jie berods negali padaryti juos savo kūnui naudingu dalyku, bet jie jiems neleidžia prisunkti kūną, nors jie būtų į jį įsilieję su kokiu gėralu arba angies įgėlimu. Tokių žmonių kuriančioji galia taip gerai stiprina kūną, kad jis netrukus išmeta, kas jam yra žalinga.

Griaunančios vidaus jėgos

Daugiau dar negu aplinkos jėgos gali griauti sveikata paties žmogaus vidaus jėgos. O žmonės labai dažnai to nė nenumano. Paprastai to ir nežino. Todėl žmonės ir taip dažnai serga.

O serga, kadangi jie leido pačių vidaus jėgoms griauti jų sveikatą.

Tai yra tiesa, kurią turėtų suprasti ir nuolatai atmintyje turėti ir menkiausiasis žmogelis. Ir ta tiesa naudoties.

Aplinka neįstengtų griauti žmogaus sveikatos, jeigu jo vidaus būsenos nebūtų tam sąlygos. Žmogaus kūnas, vienas paliktas, gana dažnai galėtų apsiginti nuo griovikų, mokėtų prisitaikinti prie aplinkos pakitimų. Bet, būdamas žmogaus kūnu, jis kitų žmogaus jėgų, kurios yra žmogaus esmės penimos, yra silpninamas.

Tokios jėgos yra panūdimai, geiduliai, ūpai, aistros. Geismo gyvata todėl ypačiai daug reiškia sveikatai.

Įvairiausiais būdais ji ją veikia, o dažniausiai neigiamai. Iš tikrųjų ji turėtų ir galėtų sveikatą tvirtinti. Gyvuliuose geismų gyvata yra jų esmė, jų siela. O kaip gražiai ji juos apsaugoja nuo viso, kas iš aplinkos juos užnikti nori! Ji gražiausiai sutaria su kūno protu, būtent instinktu.

Geiduliai verčia žmogų santykiuoti su aplinka. Ir daro tai dvejopu būdu. Jie žmoguje žadina mintį, aplinkoje esą visa tai, kas teikia gyvybės. Toliau jie varo žmogų dirbti, jeib jam gyvybės dalykai ir tektų.

Paprasčiausiasis yra maisto, būtent valgio ir gėralo geidimas. Sako žmonės, reikia maisto norint gyvam būti. Bet visai aišku, kad žmogus negyvėja, kuo daugiau maisto suvalgo ir sugeria. Priešingai, jis tada kuo dažniau ir sunkiau serga.

Nėra reikalo daug valgyti. Bet geidulys žmogų varo, kadangi geidulys nori gyvėti ir gėralo jautrinamas. Žmonės iš tikrųjų dažnai valgo ir geria ne todėl, kad kūno gyvenimui tai reikalinga, bet kadangi yra skanu.

To skanumo jie norėtų be saiko. O tai reiškia, geidulys nori būti penimas, auginamas. Ir žmonės kraują ir lieja į kūną, kiek tik įstengdami. Ir taip jie smarkiai veikia kūno sveikatą.

Kuriančioji kūno jėga slegiama, tvirkinama arba stačiai žudoma.

Atrodo berods, lyg tai darytų tie valgiai ir gėralai. Taip ir yra. Bet jie yra tik priemonės. Patys veikėjai yra geiduliai. O kaltininkas – žmogus, kurs jiems duoda valią.

Nenorėdamas nusikalsti, jis turėtų saikiai valgyti ir gerti. Bet jis dar kita ką daro, kas dar daugiau peiktina. Žmogus dažnai ryja visokių nuodų, jų įsiskanėjęs. Nuodai erzina kūną. Tuo jis sukelia geismų gyvatoje daugiau judrumo. Ir žmonės tiki, tai reiškia didesnį gyvumą. Bet šis

geismo judrumas trikdo kūno gyvenimą, ir nuodai verčia jį į kitas vėžes.

Įvyksta tai šitaip. Gyvasis kūnas virškinamąjį maistą padaro nauja savo dalimi. Taip dirbdamas kūnas yra gyvesnis. Ir tai atsigarsi geismų gyvatoje. Žmogus tai jaučia. Jam smagu, malonu. Jis patiria gyvesnę būseną geismų gyvatoje. Kas pačiame kūne įvyksta, jis paprastai nežino.

Ir nežino, kas kūne darosi, kada jis į jį nuodų įleidžia. Kūnas nuodams priešinasi. Mažosios jojo dalys, cellulps, arba narveliai, dirba dar gyviau negu maistą padarydami gyva savo dalimi. Jie dabar dirba lyg mirties baimėje.

Savo sienas, kurios yra jautri plėvelė, narveliai padaro, taip sakant, mūrines. Jie nenori įleisti nuodus lig gyvuonies.

Toks gyvesnis narvelių darbas atsiliepia ir aiškiau geismų gyvatoje. Žmogus tada čia jaučia daugiau gyvumo. O to jis kaip tik nori. Todėl ir trokšta vis naujų erzinimų. O kadangi seniejie nuodai tiek nebeveikia apsimūrijusių narvelių, reikia jų daugiau naujų, smarkesnių. O taip tai griaujama žmogaus sveikata.

Ir vėl tai padaro nuodai, bet šaukti geidulių. Jie yra to griovimo priežastis.

Toliau geiduliai griauja žmogaus sveikatą, jį varydami į visokias reikalingus ir nereikalingus veikimus. Irgi dirbdamas žmogus turėtų atsižiūrėti į kūno gyvenimo įstatymus. Ir čia reikia būti saikiam.

Berods ne tinginiui tai pasakyta.

Žmogui dirbant, kūnas yra jo įrankis. O ir jis negali kaip reikiant savo naujėjimo darbą daryti. Jis todėl nuvargsta. Dėkime, turto geisdamas, žmogus, vadinas, geidulių varomas, neleidžia kūnui ilsėties, ir jis silpsta, jo sveikata griūva.

Visi gyvi daiktai ilsisi tikrais laikais. Jiems tai būtinai reikalinga. Bet žmogaus geiduliai, o dar veikiau jo aistros į tai visai neatsižiūri. Ir todėl dažnai kūnas laikomas per ilgai geidulių tarnyboje. O kas dar blogiau, kur visai nereikalinga žmogaus tikslams.

Kūnas gyvena gamtos dėsniais. Jam reikia poilsio tikru laiku.

Nemiegotos naktys yra sveikatos griovimo laikai.

Bet tai nenumano tie, kurie yra įkinkyti į geidulių ir aistrų jungą. Jaunas kūnas berods įstengia griovimą greičiau atitaisyti. Ir todėl jauni žmonės greičiau pamiršta silpnėjimą. Bet joks prityrimas nesilieka be pasėkų.

Ypačiai čia tai aiškėja, kur geriausios kūno jėgos niekais verčiamos, kaip slaptame lyčių santykiavime. Bet jeigu ir nebūtų tų jėgų eikvojimo, jau pats aistrų sukilimas yra žalingas.

Tuomet visas kūno gyvenimas pakinta. Kvėpavimas tampa trumpesnis negu būtinai reikalinga. Valgydamas žmogus, negana kramtęs, praryja valgį, kurs tada negali būti gerai suvirškinamas. Visi aistringo žmogaus judesiai yra ūmūs. Ir todėl kūnas greičiau įstumiamas į pavojų.
Visa tai yra sveikatos griovimas.

Bet geiduliai ir aistros padaro kartais dar daugiau blogo. Jos stačiai laužo natūralų santykį tarp vidaus, būtent minčių-jausmų-aistrų, ir kūno gyvenimo.

Labai staigus aistrų, bet jau ir ūpų sukilimas padaro dažnai, kad kūnas išnyra iš žmogaus valios. Tada žmogus stačiai apalpsta.

Vėlgi tūli ūpai, kaip kerštas, pavydas, nekanta, supykimas, paveikia kūną, kad nebdirba tikslingai. Supykimas, paveikslui, padaro, kad tulžis savo sulčių per daug lieja į vidurius ir tokiu keliu – į kraują ir jį gadina. Kiti ūpai veikia blužnį. Ir tad kūnas yra toks, kaip kad jį nuodai būtų prisunkę. Gyvenimo baimė, rūpesnis dėl išmitimo naikina, kaip sužinota, diegų liaukas.

O jeigu minimi ūpai tiek ir nepadarytų, vis dėlto kūno protas, būtent instinktas, yra ūpų bangų svaiginamas ir žudomas.

Ir kūnas, jo netekęs, jau mažiau galėtų pats saugoties nuo žalos.

Yra žinoma, kad nuodai žudo instinktą. Bet kad geiduliai ir aistros žmogų verčia į jį neatsižiūrėti, ir taip instinktą iš lengvo išgesina, tatai ne dažnai pamąstoma. O tačiau labai svarbu tai žinoti.

Netekęs instinkto, žmogaus kūnas nuolatai pavojuje.

Jis nebegali rinkties, kas jam naudinga, ir nebegali priešinties tam, kas jam žalinga. Ir žmogus valgo, geria ir daro, kas jo sveikatą griauja.

Protavimo gyvatos slenktis

Visai kitaip negu jausmų-geismų gyvata turėtų protavimas atsiliepti į sveikatą.

Protavimo gyvata yra žmogaus asmenybės gyvenimo vidurys.

Jam daugiau sveriant žmogaus gyvenime negu geismų gyvata, sveikata negalėtų būt griaujama. Bet ir čia, kur protas daug reiškia, kartais nėra tikros sveikatos.

Mat ir tie žmonės dažnai negyvena savo protu. Vadinasi, jų gyvenime nereiškia tiek jų mintys, kiek geiduliai bei aistros. Žmogaus veikimams mintys turėtų tikslus pastatyti ir kelią rodyti. Bet nėra to. Geiduliai varo žmogų. Ir jie reikalauja iš minčių aiškesnių takų ir sau dar didesnės stiprybės. Iš to išeina, kad jie dar daugiau blogo padaro sveikatai negu sukildamos be minčių, be protavimo.

Imkime tik šį dalyką! Ištvirkę žmonės gašlauja. Naudojasi kuriančiąją kūno jėga aistroms patenkinti. Iš to savaime išeina kūno griuvimas, baisiausios, būtent slaptosios ligos. Ir žmonės nori protavimu surasti priemonių toms ligoms gydyti. Dar tiki, tai esą galima.

Tik manykime, jie nori, kad žmogus be jokios atžvalgos galėtų paleistuvauti, o apsisukę kalba apie žmogaus evoliucę! Koks neprotas! Žmogaus evoliucė veda į aukštesnį, tauresnį žmoniškumą! O ko nori jie?

Ir skelbia suradę vaistus toms ligoms gydyti. Dabar gali daryti, į ką varo aistros. Vaistais galima gydyties! Ir gyvena žmonės kaip gyvenę, ir žūva. Visi tie vaistai tik tegali nuodugniau griauti sveikatą. Ne antraip! O kad ir rodytųsi, juk žmonės pasveiksta, vis dėlto negali būti taip iš tikrųjų. Liga slaptai veikia žmonių giminėse.

Ir menkas apmąstymas įrodo, kad negali būti kitaip. Visi gyvenimo nuotykiai žadina žmogaus protą ir aukštesnes jo jėgas, pagaliau patį žmoniškumą. Ligos, skaudėjimas ir skausmai yra reikalingi žmogui pamokyti, kaip reikėtų gyventi, koks elgesys būtų tikrai žmoniškas.

Todėl ir niekumet negali būti vaistų, kurie prašalintų netikslingo elgesio išdavas.

Yra labai aiškus ir tiesus kelias slaptoms ligoms išvengti, būtent gyvent žmoniškai, būti skaisčiam.

Tik žmonės to dar visi negali. Jų nevedžioja protas. Juos varo geiduliai ir aistros. Apie išmintį nėra dar nė kalbos. Todėl jų sveikata griūva. Ir jiems tuo teikiamas vargas, jeib išmoktų gyvent žmoniškai.

Daug tam galėtų reikšti protas. Protaudami žmonės negalėtų priešinties gyvenimo įstatymams. Jie atsižiūrėtų į tai, ko gamta reikalauja, ką prigimtis liepia, o ką ji užgina. Bet žmonės dažnai kitaip elgiasi.

Aišku, jie gyvena ne savo protu. Renkasi visokias mintis, kurias patys kurti negalėtų ir kurias savo dvasia prisunkti nemoka. Ir taip kaupiasi švarių ir nešvarių, darnių ir sukraipytų, šviesių ir tamsių minčių. Ir tokia tad yra jų protavimo gyvata.

O ją lengvai pagauna geiduliai ir aistros. Ir žmogus daro visa, kas netinka sveikatai, kas yra paika ir kvaila. Pagaliau pats tada sušunka savo varge: „Kaip ir galėjau tai padaryti!“ O aišku visiškai, kaip galėjo.

Rodos, ir menkam žmogučiui turėtų būt numanu, kad tokia protavimo gyvatos netvarka ir nešvara, tokia jos tarnyba aistroms turi blogai atsiliepti į visą žmogaus gyvenimą. Negali čia būti aiškumo-darnos-gerumo. Ir negali būti sveikatos.

Bet ne vien minčių mišinys ir jų nešvara daro bloga. Ir pats grynas, dar tvarkus proto mitimas gali negero reikšti žmogaus gyvenimui. Kad protavimo gyvata, taip sakant, plinta per savo ribas, ji slegia visas kitas žmogaus gyvenimo sritis. Ir skriaudžiami ne vien kūno ir ūpų gyvati-dvi, bet ir dvasios-sielos kvėpavimas žmogaus gyvenime tampa nedarningas ir pradeda silpnėti –žūti, kaip visa tai, kas yra be darnos – harmonės.

Mūsų laiku Europos kultūros žmonės kaip tik įrodo šičia paliestus dalykus. Tų žmonių gyvenimas yra tikras didis sūkurys, kuriame žmonės svaigsta. Todėl tūli Europą vadina ligonbučiu. Kiti kalba net apie beprotnamį. Bet tai reiškia maždaug tą patį. Šių laikų žmonės yra tokio neaiškaus proto, kad savo dvasios apsiniaukime nebenumano. Bet patys serga sunkiausia liga.

Sveikatos pagrindo griovimas

Žmogaus asmenybės gyvenimo sritys yra kūrybos išdava, yra kurtos jos valia ir galia. Tų sričių, arba gyvatų, santykiavimas pasidaro evoliucės keliu. O čia taipo jau visa vykdo kūrybos galia. Todėl iš tikrųjų ji pati yra sveikatos pagrindas.

Bet žmogaus asmenybėje ji yra pastačiusi žmoniškąjądvasią-sielą, kad ji atsišauktų į ją, kad ji rūpintųsi kuriančiąją valia ir galia. Bet kad šis pradas pats silpnėja, kad jis silpninamas, jis nebegali padaryti to, kas reikalinga sveikatos griovimui priešinties.

Kaip jau aiškinta, dvasia-siela nepasiekia stačiai geimų ir kūno gyvatos. Ji kuria mintis, ir jų darbas, būtent protavimas veikia geismų gyvatą ir per tąją – kūną, ir tokiu būdu jos galia įsineša net į jusnių pasaulį ir į jo turinį. Vėlgi pasaulis ir jo turinys iš savo pusės veikia žmogų, kurs į tai atsiliepdamas paprastai pasilieka natūralus.

Bet kad kiti žmonės savo apraiškomis jį pagauna, tada dažnai išeina kitaip.

Darkių, sukraipytų, tamsių ir trumpų kitų žmonių minčių žmogaus esmės jėgosne vien traukiamos į nūsmus-geidulius ir aistras, bet žmogaus esmė pati jų yra lyg surišama, apkalama.

Ir ne ji vyrauja žmogaus asmenybėje, bet geidulių ir aistrų jėgos. Pirmiau jos tiktai kartais viršų gauna, bet toliau jos pirmauja visame žmogaus gyvenime. Ir pati žmoniškoji dvasia-siela čia maža arba nieko nebereiškia.

Kad, paveikslui, žmogus išmoksta tikėti būsiąs laimingas ir kitų gerbiamas, daug turtų turėdamas, jis visaip stengsis jų įsigyti. Pradžioje jo elgesyje dar kiek reikš žmoniškumo pradas, ir žmogaus darbas bus kiek doras. Bet kuo daugiau jis įsigeis į turtus, tuo mažiau jis atsižvelgs į dorovės reikalavimus. Ir jis, nieko nepaisydamas, naudosis kitų turtais, kitų jėgomis ir net gyvybe, by tik pralobus. Ir jį sutūrės tiktai baudžiamieji įstatymai. Nebenumanys, kad jo darbas yra nežmoniškas.

Jo dvasia-siela yra apmirusi.

Tatai įvyksta visumet, kad žmogus daro, kas yra priešinga žmoniškumui, pačiai dorovei. Ir taip tad žmogaus gyvenimas pasaulyje yra griaujamas iš pamatų.

Bet paprastai žmonės to nė manyt nenumano. Net specialistai mokslininkai nežino, kad

doras gyvenimas yra vyriausias žmogaus buvimo pasaulyje ir todėl jo sveikatos pagrindas.

Jeigu jau ką žino, tada pasako, kad reikia saikiau gyventi, nevartoti šio ar to valgio ir gėralo. Bet kad kiekviena mintis, kuri veda į geidulių tarnybą, kerta žmogaus esmę, to vos vienas antras tenumano.

Berods nėra tai atviras, greit pastebimas, o dar mažiau sučiuopiamas, juslei pasiekiamas dalykas. Žmoniškumo prado sunykimas aiškėja pirmiau tik iš asmens elgesio. O pastebi tai tiktai giedros akys. Bet toliau tai pradeda reikšti ir sveikatai.

Kad žmogus linksta kalbėti, kas bloga, kas pikta, kas nešvaru, kas nedora, kad jam tinka kitus šmeižti, apžodžiuoti, juos niekinti, tada aiškus yra žmoniškosios jo esmės silpnėjimas.

Ypačiai svarbu žinoti, kiek melas ir žodžio nelaikymas kenkia žmogaus esmės tvirtybei.

Meluodamas žmogus veikia prieš savo išmanymą, prieš išmintį ir sąžinę. Žinodamas, kaip dalykai yra, ir sakydamas kita ką, žmogus pats žudo tikrąjį savo žinojimą. Ir tuo žudo savo esmę. Vėlgi, ką nors žadėdamas, žmogus ryžtasi tai ištesėti. O to nedarydamas, jis naikina savo ryžtą ir tuo pačiu – savo valią ir pagaliau esmę. Ir taip iš lengvo nyksta iš žmogaus asmens žmoniškumo pradas, ir jo sveikata griūva.

Pagaliau minėtinas dar vienas dalykas, kurs kaip tik mūsų laikais pradeda įsivyrauti.

Yra žmonių, kurie, rodos, ir gyvena „dorai“, kurie nieko blogo nedaro, bet jie trokšta ypatingų galių.

Jie nori kaži ką reikšti, daryti „dyvų“. Ir, gerai tiriant, aiškėja, juk jie nenori turtų, bet kitų žmonių esmės savo užgaidoms. Jie nori, kad kitų širdys ir sielos taptų jų įrankiais ir priemonėmis.

O kiekvienas žmogus turi pagaliau būti įrankis ir priemonė pasaulio Kūrėjo valios.

Todėl žmonės, norėdami kitų širdis ir sielas pavergti, priešinas nuodugniai visumos valiai ir galiai ir tuo šalinasi nuo savo esimo pradžios. O tai reiškia, kad žudo žmoniškąją savo esmę.

Nėra šis dalykas plačiai žinomas. Todėl jį šičia ir tiktai paliečiame. Bet jis pradeda Europos „kultūroje“ įsiveisti. O tai yra pavojus. Žmonės taip griauja iš pagrindų savo sveikatą, kadangi žudo patį žmoniškumą. O jis kaip tik tam yra, kad žmonės taptų pilnais žmonėmis.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas SVEIKATA, JAUNUMAS, GROŽĖ