Pirmadienis, Lie 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas SVEIKATA, JAUNUMAS, GROŽĖ

SVEIKATA, JAUNUMAS, GROŽĖ - A. KVĖPAVIMAS

 

A. KVĖPAVIMAS

Kvėpavimas ir kūno bei asmens gyvenimas

 

Jis yra pažymys to, kad gyvena žmogus vieneto gyvenimą. Kaip jis tik pradeda sau atskiras gyventi, jis ir kvėpuoja. O paskutiniu kvapu jis ir baigia savo amžių.

Nuolatinis kvėpavimas yra stačiai kūno gyvumo ir gyvenimo pagrindas. Kvėpavimu kūnas lyg semte semia iš gyvybės jūrų sau gyvybės ir tąja gaivina savo ir mažiausias daleles – turėtų jas gaivinti. O to dažnai nėra.

Maži vaikai dažnai dar kvėpuoja kaip reikia. Bet vėliau jau to nebemoka. Ir žmonės lig mūsų laikų nesirūpina geresniu, pilnesniu kvėpavimu.

Nenorėta šičia plačiai išdėstyti, koks yra svarbus gyvenimui kvėpavimas kūno. Bet priminti, rodos, reikalinga, kad kvėpavimas ir širdies plasta, ir kraujo tekėjimas gyslų takais, toliau, ir vidurių judesys glaudžiausiai santykiauja. Kiek kraujui reiškia oras, rodos, ir be mokslo žmogus jau žino. Bet kad kvėpavimas ir liaukas veikia, rodos, nėra plačiai žinoma. Todėl šičia tai nors menama. O liaukos labai daug teikia kūno gyvenimui.

Ypačiai pasidaro tai numanu žinant, kad kvėpuodami mes ne vien įtraukiame į save deguonies (oxigeno) ir gesonies (nitrogeno), bet ir kitų slėpiningų elementų, panašių į elektrą, sravinčią dirgsnimis, ir dar smulkesnių. Erdvė jų yra pilna. Ir Vakarų žmonėms gali būt suprantama, kad kvėpavimas nepriruošia vien chemės bylą kraujuje, bet kad kažkas slėpiningo įvyksta žmoguje, ką žmogus jaučia kaip gaivestį.

O tenka toji ne vien kūnui, bet ir jausmų, ir minčių gyvatai. Kvėpuodamas žmogus turėtų nujausti net viso gyvumo pagrindą. Tada kvėpavimas būtų tikriausia sveikatos versmė.

Bet paprastai žmonės apie jį temąsto kaip apie kūno dalyką. O ir čia jis jiems dar nėra gana svarbus. Nežino, kiek jis reiškia kūno gyvenimui. Jis beveik kaip kokia dvasinė jėga jį taiso ir stiprina.

Reikėtų daug parašyti norint paaiškint, kokiu būdu kvėpavimu palietus vieną ir antrą kūno dalį ar vietą. Bet tuo tarpu svarbiausia apskritai – išmokti geresniu kvėpavimu naudoties kūno gyvenimui. Todėl tenkinsimės tuo, kas reikalingiausia.

Kaip kvėpuoti reikia

Paprastai nebekvėpuojama užtenkamai. Žmonės vos kiek pildo plaučius oro. Ir dažnai maža rūpinasi geru oru. Todėl mokykimės kvėpuoti!

Yra kvėpuojama trejopu būdu.

Moteros, seniau suverždamos savo liemenį, kvėpuodavo beveik vien viršutiniais plaučių galais, pečius kilnodamos. Tada, žinoma, ir tik viršutinė maža plaučių dalis tesipildė oro.

O tiek neužtenka. Kraujas nesinaujina kiek reikiant, nešvarus ir negyvumo pilnas nuodija kūną.

Kitaip kvėpuoja, kuriam plečiasi šonkauliai traukiant orą. Tuomet pildosi vidurinė plaučių dalis.

Tai jau yra geriau. Daugiau oro pasiekia kraują ir jį prisunkia. Bet ir tai dar neužtenka sveikam gyvenimui.

Trečiuoju būdu kvėpuoja dažnai dainininkai. Jiems svarbu pildyti apatinę plaučių dalį.

Tada jie spaudžia plėvę, kuri skiria vidurius nuo krūtinės sruvos, žemyn ir taip duoda plaučiams daugiau vietos. Ir jie gali daugiau oro prisikvėpti. Bet ir to dar neužtenka.

Reikia visus plaučius pildyti oro, pirmiau apatiniąją jų dalį, tada viduriniąją, o paskiau viršutiniąją, plaučių galūnes.

O tai turi įvykti be trūkčiojimo, vienu tosu. Taip sveikas kūnas kvėpuoja vienas paliktas, vadinasi, kad žmogus miega.

Tokia tai yra pilnoji kvėpuosena.

Senesnių mokslininkų surašyti raštai sako, moteros kvėpuojančios kitaip negu vyrai. Bet tai buvo nežinėlių pasakymai. Moteros tik todėl kvėpavo kitaip, kadangi, susiveržusios liemenį, galėjo kvėpuoti tik plaučių viršūnėmis. Bet tos sąvaržos dabar laimingu būdu nebėra.

Kuo daugiau oro sugeriame, tuo geriau.

Todėl, kvėpuojant pilnuoju būdu, reikia traukti oro, kiek tiktai galima. O traukti – iš lengvo, gal kol paskaitome l-2-3-4, tada reikia kiek lūkėt, skaitant l-2, ir vėl palengva orą išpūsti skaitant l-2-3-4. Ir luktelėjus, skaitant l-2, naujai traukti orą.

Bet kvėpuodami neturime varginties!

Neturime suraukti veidą!

Kvėpavimas turi įvykti tarsi savaime. Pradžioje berods reikės kūno darbą prižiūrėti, jį pratinant. Todėl kvėpuoti tokiu būdu pradžioje užteks, kad tai darysime 4 lig 5 kartų po viens kito, o gal tris kartus per dieną.

Toliau galime ir daugiau kartų po viens kito ir dažniau tokiu būdu kvėpuoti. Kaip tik išeiname į tyrą orą, ir pradėkime giliai kvėpuoti skaitydami, kaip žengiame.

Bet kvėpuokime visumet pro nosį,Įpratę taip giliai kvėpuoti, galime tęsti įtraukimą, oro palaikymą, iškvėpimą ir luktelėjimą.

Bet būkime atsargūs! Staigus bandymas ilgai tęsti įkvėpimą ir oro palaikymą gali kenkti širdžiai. O pirmiau tėra reikalinga giliai kvėpuoti.

Geriausiai išmoksime giliai ir pilnai kvėpuoti, kad pirmiau visą orą iškvėpsime ir tada jį naujai, bet labai pamažu įtrauksime.

Tik kvėpavimas teturėtų būti vien tiktai kūno dalykas. Kvėpuojant reikia visą dėmesį į tai kreipti, kaip oras plūsta į plaučius ir koks jis gaivus ir skanus yra.

Tokiu jau būdu reikia orą palaikyti ir iškvėpti atsimenant, kad jis neša su savimi, kas kūnui nebėra reikalinga.

Ir atsiminkime, kad amžinoji Galia, kuri visa globia, kas gyva, oro gaivestimi mus gaivina. Ją atsimindami, mes su Ja ir iš savo pusės santykiuojame. Ir tokiu būdu Jos esame pildomi ir Josios stiprinami. Mes dalyvaujame Jos gyvybėje. Tokiu būdu tada pilnai sąmoningai kvėpuoti išmokstame.

Toliau galime kvapo gaivumą ir kreipti į kurią kūno dalį tik norime. Jau įtraukiant orą, reikia jį pajust nosies viduje viršuje, o ne gerklėje. Jis turi nosyje apšilti, jeigu reikalas, o šaltas neužgauti gerklės. Pagaliau labai žinotina, kad

žmogus kvėpuoja ir savo oda.

Tam reikia ją tinkamą išlaikyti arba padaryti. Bet apie tai toliau dar kalbėsime.

Kvėpavimas ir gyvenamoji diena

Kaip žmogaus amžius jusnių pasaulyje prasideda giliu kvėpavimu, taip giliu kvėpavimu turėtų prasidėti ir kiekviena diena.

Atbudę traukime visai sąmoningai giliai kvapą. Tam berods turėtų kambaryje ir būti gero švaraus oro. Todėl miegamame langą ir žiemą reikėtų atvirą palikti.

Toliau, atsikėlę jau kvėpuokime prie atviro lango arba lauke. O darykime tai kelis kartus, kaip tai jau aiškinta. Galima, giliai kvėpuojant ir nuogam esant, gimnastikuoti.

Toliau tad galima eiti į tai, ką dienos pareigos reikalauja. Bet kaip tik progos yra atvangai, naudokimės ja giliam, pilnam kvėpavimui tyrame ore.

Kvėpuosena turėtų visumet būti, kaip išdėstyta. Niekumet neturėtume kvėpuoti skubotai. O kvėpuoti, kaip toliau bus aiškinta, įvairiais tikslais.

Labai svarbu yra kvėpuoti tokiu pilnu būdu ir prieš atsigulant. Ir būtų naudinga šį kvėpavimą kiek ilgiau, maždaug nuo 6 lig 8 minučių ištęsti.

Bet jokiu būdu nereikėtų ir kvėpuojant alsinties.

Ypačiai svarbu tai pradžioje. Labai atsargūs turėtų būti ir senesni arba ligoti žmonės, tuo labiau, jeigu krūtinė yra plokščia arba širdis silpna, arba šiaip nenormali. Tokiems patartina kvėpavimą ir kvapo palaikymą tik labai pamažu ilginti. Tik nereikalinga bailiems būti. Svarbu vien yra, kad žmogus sugertų didesnį oro saiką negu paprastai.

Gilesnio kvėpavimo svarbumas

Yra žmonių, kurie bijo gaivaus oro, bijo atsišaldyti ar šiaip sveikatą pagadinti.

Giliai ir ramiai kvėpuodamas, žmogus niekumet neatsišaldo. Tik reikia kas kartą krūtinėje kvapui leist ir sušilti.

Tokiu kvėpavimu kraujas taip gerėja, kad ligos negali būti. Kurs berods yra jau ligonis arba dar neįpratęs senukas, tas turi kiek atsargesnis būti. Jis ypačiai iš lengvo turi pratinties pilnesnį oro saiką gerti.

Nauda yra labai didė. Išmokęs giliau kvėpuoti, žmogus išmoksta ir oro skaidrumu pasidžiaugti. Ir labai jam tada numanu, kurs oras geras, kurs negeras, kurs gaivina ir kurs troškina, slopina, kurs skanus, kurs neskanus. Ir tada jam būtinai reikalinga kvėpuoti tyrą gaivų orą.

Pripratęs tokį kvėpuoti, žmogus visumet rūpinsis 'turėti savo kambaryje gerą orą.

Nors 3 kartus per dieną jis įsileis naujo oro.

Užtenka tam 2-3 minučių langą ir duris atvėrus laikyti. Oro pamainymas turi greit įvykti.

Kad kambaryje oras yra šiltesnis kaip lauke, tada reikia viršutinius langus atidaryti. Įplūstąs šaltas oras leidžiasi žemyn, šiltasis kambario oras kyla aukštyn. Ir greit kitas oras yra kambaryje.

Nesibijokime trauksmo! Jis nėra kenksmingas, kad gerai kvėpuojame.

Kenksmingas yra tik blogas – tirštas oras.

Jis pirma žudo uoslę. Toliau nuodija kraują. Ir taip griauja sveikatą. O sergantį žmogų jis nuolatai smaugia. Tik žmogus, kurs negiliai kvėpuoja, to nejaučia ir taip iš lengvo miršta, to nė nežinodamas.

Tokiam žmogui trauksmas berods kenksmingas, kada jis prakaituoja. Bet jei to nėra, irgi jam trauksmas nekenkia. Jeigu kas kenkia, tai vien yra baimė dėl trauksmo.

Gerai kvėpuodamas, žmogus tarsi kas dieną gyvėja. Atitinkamai jam pasidaro jaučiama gyvesnė visa aplinka, visas gyvenimas. Ir ne vien tai, kad jis aiškiai numano,kurs oras yra tinkamas, kurs netinkamas sveikatai, jam ir atsiveria supratimas, koks nelemtas dalykas yra tabako rūkymas. Toliau jis aiškiai numano skirtumą tarp lauko ir girios, tarp kaimo ir didžiųjų vietovių oro, tarp tėviškės arba gimtojo krašto ir svečios šalies oro. Jam aiškėja, kad žmogus savo kvapu yra sutuoktas su gimtuoju kraštu, kad jis jos gyvybės yra dalelė ir jos gyvybe gyvena. Kiekvienas žemės kraštas alsuoja savaip, savo ritmu, savo guvumu. Senovėje todėl buvo kalbama apie to krašto dievaitį, kurio dvasia žmones prisunkusi yra.

Krašto oras ir gyvybė tenka kiekvienam, kurs giliai kvėpuoja. Kiekvienas kraštas turi todėl savo augmenis, gyvius ir žmones. Aiškiausiai tai numanyti iš skirtingųjų
kraštų dainų.

Dainos-giesmės yra skirtingų kraštų kvėpavimo skelbėjos.

Taip tai žmogus ne vien sveikėja gerai ir giliai kvėpuodamas, jis ir vėl įgauna aiškesnį instinktą. Bet ir dar daugiau įvyksta.

Gerai ir giliai kvėpuodamas, žmogus žymiai grožėja ir jaunėja.

Lengvai tai suprasti. Žmogus su didesniu oro saiku ir daugiau dalyvauja gamtos gyvybėje. Ir todėl būtinas dalykas savo kūną ir savo namus plačiai atverti tyram, gaivingam orui.

Nepasilikime tvankiame, nešvariame ore nė valandėlės!

Toks oras yra be gyvybės. O žmogus turi siekti pilniausio gyvybės saiko – ne vien kūnui, bet ir dvasiai-sielai. Bet vienas tuokiasi su kitu.

 

Įvairių tikslų kvėpuosenos

 

Negalima per daug pasakyti apie gilaus kvėpavimo svarbumą. Taip maža apie jį žino žmonės. O dar mažiau apie tai, kad kvėpuosena gali būti labai įvairi. Jau maži skirtumai daug reiškia ir visai kitaip veikia. Skirtingos kvėpuosenos ir veikia skirtingai.

Negerai nuotaikai šalinti, susijaudinusiam nusiraminti tinka raminančioji kvėpuosena. Ji įvyksta atsistojus tiesiai tyrame ore, rankas nuleidus, visus raumenis paleidus be jokios įtampos. Tada reikia kvėpuoti tąsiai ir giliai pro nosį, truputį orą palaikyti ir vėl palengva iškvėpti.

Bet kad žmogus yra mąstydamas ir kalbėdamas savo smegenis labai priveikęs, kad jos tolyn virpėdamos jam neduoda ramybės arba ir neleidžia miegoti, tada patartina apsivalymo kvėpuosena.

Išeiti reikia į tyrą orą ir, palaidai, bet tiesiai stovint, giliai ir tąsiai orą įtraukti, tada jį kiek ilgiau plaučiuose palaikyti ir kelis kartus kūno viduje stumti prieš vidurius ir tada po truputį jį, smarkiai švilpiant, išstumti, palūkėt ir vėl pūsti ir taip kartoti, kol visas oras iš plaučių bus išvarytas. Tada reikia vėl luktelėti ir vėl orą įtraukti ir išleisti tokiu jau būdu. O taip daryti kelis kartus. Tuojau yra jaučiama, kaip smegenys nurimsta. Mat kraujas, dirbant sutirštėjęs, atiduoda savo nešvarumą plaučiuose įtrauktam orui. O smarkiai švilpiant, jis išlekia, nors nešvarusis oras sunkesnis yra. Tada nusivalęs kraujas nebespaudžia dirgsnių ir smegenų. Ir žmogus junta atsigavimą.

Bet vėl atsiminti reikia, kad pradžioje neturime oro per ilgai laikyti plaučiuose. Tiesa, kuo ilgiau orą traukiame, tuo geriau kraujas valosi. Bet reikia tik p a l e n g v a prie to priprasti ir nieko neperdėti.

Tokiu jau būdu reikia kvėpuoti, kad žmogus negerai ir negiliai miega arba kad jo dirgsnys yra silpnos, kad jis lengvai sudirgsta. Jam patartina prieš atsigulant gal 10-20 minučių pavaikščioti ir giliai ramiai, bet kiek galint tąsiai kvėpuoti, vadinas, iš lengvo įtraukti, palaikyti, išleisti, luktelėti ir vėl įtraukti orą.

Labai naudinga yra giliai ir pilnai kvėpuoti tiems, kurių rankos, kojos šąla, sušilimo kvėpuosena.

Ji yra tokia. Stovint arba ir einant reikia giliai ir palengva traukt orą į plaučius ir kartu kumštis kuo tvirčiau sugniaužt ir kojų raumenis įtempti ir įtempus laikyti orą plaučiuose ir jį kelis kartus kūno viduje stumti smarkiai žemyn prieš vidurius. Jį išleidžiant, reikia kartu rankas ir kojas iš įtampos paleisti. Nepamiršt, kad ir čia keturi dalykai svarbūs: įtraukimas l-2-3-4-5-6-7, oro palaikymas 1-2-3, išleidimas 1-2-3-4-5-6-7, luktelėjimas l-2-3 ir t. t.

Bet apskritai sveikatai stiprinti labai svarbi gaivinančioji kvėpuosena.

Reikia aukštynaika atsigulti kambaryje, langus atvėrus, arba vasaros laiku lauke, pievoje arba girioje palaidais drabužiais arba visai nusivilkus. Tada kvėpuokime ramiai ir tąsiai kelis kartus! Rankas laikykim ištiestas abišaliai kūno. Traukdami orą, kojomis, rankomis ir galva atsiremkime į grindis arba, jeigu lauke gulime, į veją ir taip kelkime kūną truputį aukštyn, kol nesuskaitę lig 7 (septynių). Tada vėl palengva nuleiskime kūną, orą palaikykime ir skaitykime l-2-3. Tuo laiku spauskime viduje orą prieš vidurius 3 kartus ir jį išleiskime tada skaitydami 1-2-3-4-5-6-7. Lūktelėkim, skaitydami l-2-3, ir kvėpuokime iš naujo, pirmiau dar 2 kartu, o kad jau pripratę būsime, 4 ir daugiau kartų.

Visiems tiems, kurie garsiai kalbėti arba net giedoti, dainuoti turi, patartina skambumo kvėpuosena.

Stovėdami tyrame ore, jį traukiame į plaučius ypačiai palengva. Kuo ilgiau orą traukiame, tuo geriau! Jį palaikę kelias sekundes, tada jį išpučiame pro plačiai atžiotą burną! Palūkėję kartojame šią kvėpuosena kelis, gal 10-15 kartų.

Taip kvėpuot nereikėtų dažnai, užtenka, kad savaitėj šią kvėpuoseną naudojamės du lig trijų kartų. Dar patarčiau prieš tai ir po to kvėpuoti apsivalymo kvėpuoseną arba nors raminančiąja.

Taip kvėpavus, mūsų balsas bus skambus, gražus, aiškus. Bet ir pasistengdami gerai tarti ir kalbėti, geriau kvėpuosime. Tūli žmonės jau iš mažų dienų taria gražiai. Jie tinkamu būdu naudojasi tam savo kvapu. Bet tūli jį spaudžia ir smaugia, kad nėra nei skambumo, nei aiškumo. Tiems tada reikia tikros kvėpuosenos pratimo.

Daug jau padaro, kad jie moka giedoti dainuoti. Rytmetyje pabudę, giliai kvėpavę ir atsiminę tos Galios, kuri mus ir mūsų kūno gyvybę laiko savo globoje, turėtume kokią giesmelę nors niūniuoti. Ir ausiai klausyties, kad balsas būtų skambus ir nebūtų spraudžiamas nei pro dantis, nei pro nosį.

Geriausiai jis skamba, kad jis bus gaminamas kiek giliau burnoje, ne priekyje, o be jokios veido ir burnos, kaklo įtampos, bet burną pilnai atvėrus. Kvapas turi atsigarsėti visose galvos urvose. Giedant arba dainuojant turi virpėt visa galva ir gal visas kūnas.

O jeigu kūnas sveikas, švarus, o ir jausmų, ir minčių gyvatos skaidrios, balsas bus gražus, tikrai skambus.

Labai daug čia reiškia tinkama kvėpuoseną.

Giedodami dainuodami mes paveikiame ir atskiras kūno dalis, jeigu skamba skirtingi balsai (vokalai). Tariant, giedant ū, balsas tarsi atsigarsi giliai kūno apačioje, paveikia vidurius, giedant o, kūno vidurys aplink bambą pasiekiamas. Balsas a yra, taip sakant, krūtinės balsas. Mūsų kalbos jis gana ypatingai gaminamas giliau burnoje. Bet mūsų be mokslo dainininkai jį gamina dažnai burnos priekyje ir todėl jis toks neskambus, tuščias, be to gražumo, kurs šiaip pastebimas mūsų kalboje, taip turtingoj ypačiai to garso.

Kiti garsai, kaip ė, veikia gerklę, o garsas i – pačią galvą. Pastebėtina, kad šitą ė reikėtų giedant gaminti apvalia burna, kad neišeitų e, kur turi būti ė.

Žinant, kur kūne yra atskiro balsio sritis, galime, tuos balsus gamindami, šalinti iš kūno įvairias negales. Bet apie tai daugiau nieko nepasakysime. Paliksime tai susidomėjusiam išbandyti.

Pagaliau svarbi yra dar ir saugos kvėpuosena.

Dėkime, kas nors turi viešai atsistoti ir kalbėti arba giedoti dainuoti, o jis neramus, tada galėtų raminties raminančia kvėpuosena, toliau – apsivalančia kvėpuosena. Bet, be tos, reiktų jam šitaip dar padaryti.

Naujai pradėjus kvėpuoti, stengties numanyti, kad traukia į save jėgą iš visumos, iš kurios visa pareina, kas gyva. Šita jėga mumyse lyg susikaupia ir mus stiprina. O iškvepiant ji apsiaučia mūsų asmenį kaip koks pylimas. Pirmu kvėpavimu jis dar tėra menkas, antru trečiu jis tvirtėja. O kad gal dešimtą kartą iškvepiame, šitas pylimas kaip gyvas sukasi aplink mūsų asmenį ir apsaugoja mus nuo aplinkos įsravų.

Minėtina yra, rodos, dar ir tai, kad įpratusysis gali savo kvapą siųsti į įvairias kūno liaukas

ir taip jas gaivinti. Įvyksta tai vaizdavimu tos vietos, kur tos liaukos yra ir kad oro gaivingumas jas pasiekia. Tik reikia tam jau šviesesnio sąmoningumo.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 2 tomas SVEIKATA, JAUNUMAS, GROŽĖ