Šeštadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas

SLĖPININGOJI ŽMOGAUS DIDYBĖ

 

ŽMOGAUS ATSIRADIMAS

Kaip sakyta, žmogui ką nors išmanant, įvyksta susitikimas dviejų dalykų: iš aukštybės – dvasinė galia, sąmoningumas; iš gamtos – minčių pavidalas arba visa minčių eilė. Toks dviejų srovių susitikimas ir yra patsai žmogus.

Pažįstamasis yra asmens žmogus. Jis yra gamtos gyvenimo vaisius. Kaip visi gyviai, taip ir jis yra augęs. Iš lengvo jo pavidalas tobulėjo. Nebuvo tai akies mirksnio atsitikimas. Truko šis tobulėjimas nesuskaitomus amžius. Mokslininkai gana gerai yra ištyrinėję šitą augimą.

Visi regimieji pavidalai tobulėja, auga; sakoma, viskas eina pažangos, evoliucės keliu. Mineralai labai palengva gerėja. Nėra tai greitai pastebima. Ir augmenys tik labai iš lėto težengia tolyn. Greitesnė yra gyvulių, o greičiausia – žmogaus evoliucė.

Amžiais toji tebuvo pavidalo tobulėjimas. Iš lengvo pavidalas kitokiu tapo, vis gyvesniu ir gražesniu. Pirmiau jis teturėjo augmens gyvybę, tada prisidėjo prie tos ir gyvuliškoji. Pranai veikiant, radosi ir Kama, kai pavidalas tiek pribrendęs buvo, kad Kama apsireikšti galėjo.

Amžinasis pažangos įstatymas vis išvien naikino išaugusius pavidalus ir kūrė kiltus. Ir vis jie buvo mažumą kitokie, ir vis mažuma tobulesni. Mokslininkai bandė pasekti šituos tobulėjimo laipsnelius ir ištyrinėjo visą eilę, ją vadindami žmogaus atsigimimo eile. O jeigu čia, tame moksle, ir būtų dar daug apsirikimų, tai tačiau jau nebėra abejojama, kad žmogaus pavidalas per ilgus amžius yra tobulėjęs, kad žmogus pirm amžių atrodė ir gyveno kaip koks labai menkas gyvis; toliau, kad žmogus, žiūrint j jo prigimtį, yra toks jau gyvis kaip ir kiti gyvūnai, tiktai jis gražiausias ir tobuliausias.

Žmogaus kūno tobulėjimas ir sekančių nurodymų tvirtinamas. Motinos kūne augančio kūdikio kūnas nuolatai kinta. Pradžioje jis yra vien gyva pūslelė, vėliau atrodo žemos veislės gyviu, kurs gyvena vandenyje, tada — kitu aukštesnių veislių gyviu. Trumpu laiku visą gyvių eilę kartoja, kol nėra įgijęs žmonišką pavidalą ir užgimsta. Motinos kūno vaisius, tartume, priima valandėlei pavidalą, kurį žmogus turėjo ilgai senuose amžiuose.

Vienok vieną dalyką reikia aiškiai suprasti. Nėra tai pats žmogus, kurs taip tobulėja. Jam tokiu būdu tik pavidalas taisomas. Jėgos yra gamtiškos, o prievarta yra kūrybos, yra gyvenimo įstatymas. Tasai, kaip turėtų būti suprantama, nėra atskiras sau dalykas, bet pati amžinoji priežastis, kuri visur ir visame gyva ir kuri laikais apsireiškia regimąją Visumą kurdama.

Gamtiškos jėgos lyg žaisdamos taip ilgai bandė gaminti pavidalus, kol viename Visumos skyriuje, vienoj srityje, negaminusios tobuliausiąjį. Taip, imant paveikslą, radosi materinis pavidalas. Jam tiek tobulėjus, kiek jam buvo jo srities jėgų, jis tapo pasiektas ir pagautas aukštesnio Visumos skyriaus galių, ir jos vėl tiek taisė ir tobulino, kiek jos įgalėjo. Pavidalui tame gyvenime aukščiausią laipsnį pasiekus, sukilo jame vėl naujo Visumos skyriaus galybės 7 (7 Daugiau apie tai raštelyje: Vydūnas. Visumos Sąranga.  Tilžėje). Taip radosi pagaliau tas pavidalas, kurs žmonišku vadinamas.

Vėl reikia čia vieną dalyką gerai pastebėti. Akmenėlio pavidalas kinta besidilindams į kitą akmenėlį. Bet labai svarbus yra jo kietumas. Kiekvienas pavidalas kinta taip, kaip susitinka kitų pavidalų veikimas į jį su jo jėgų atsiliepimu, arba ant aukštesnio laipsnio antraip: jo jėgų veikimas su kitų pavidalų reiškiniais. Tuo susitvenkia pavidale aukštesnės galios. Naujo gyvenimo gaivalas prasimuša, ir pavidalas tuojau pradeda kitokiu virsti8 (8 Šišon vieta paakinti ant ginčo šios dienos gamtos moksle. Yra žinoma, kaip gyviai pritaikinti  prie gyvenimo  sąlygų. Sako  darvinizmas: sąlygoms kitus, tie gyviai išnyko, kurie naujoms sąlygoms nebebuvo tinkami, ir tiktai tinkamieji teišliko. Sako lamarkizmas: gyviai prisitaikino prie naujųjų sąlygų, iš lengvo pasigamindami reikalingus kūno prietaisus. Gyviai yra aktyvūs, veiklūs;ir tame randasi gyvybės slėpinys).

Pirma pasidarė eterinis – materinis pavidalas, tada su-tvinko Praną, po to Kama. Regima pažanga sustotų, jei neprisidėtų nauja galybė.

Bet ant šito laipsnio nebėra ko labai klausinėti apie pavidalo kūrimą ir tobulėjimą. Dabar evoliucė tampa beveik grynu vidaus dalyku. Vidaus skyriai skaidrėja ir vis daugiau atsiveria gilesnėms gelmėms lyg norėdami susitikti su gyvybės priežastimi.

Šitas akies mirksnis, kada gamtos vaisius, gyvuliškasis pavidalas, aukščiausiąjį laipsnį pasiekęs yra ir kada jame pasirodo dvasiškumo gaivalas, yra žmogaus užgimimas. Nėra tai paprastasis užgimimas, bet žmoniško laipsnio atsiradimas gyvijoje. Prie kitų jėgų prisidėjo Manas [6, Žr. „Visumos sąrangos“ 9 komentarą (Raštai. T.I. –P. 550)].

Seni raštai šitą žmogaus užgimimą slėpiningu būdu aprašo. Biblija sako, Dievas, padaręs žmogų iš molio, jam įkvėpė savo dvasią. Pavidalas iš molio yra žmoniškasis pavidalas su visu jo vidaus gyvumu. Dievo kvapas, arba dvasia, yra Manas, kurs yra dvejopas – aukštesnysis ir žemasis, būtent su Karnos dalimi susimaišęs Kama-Manas.

Kitoj vietoj Biblijoj sakyta, Dievo sūnūs matę, jog žemės dukros buvusios gražios, apsivedė su jomis. Ir vėl su šitais paveikslais nėra manytas kokios nors pasakos atsitikimas, bet susituokimas naujos galybės su gamtos arba žemės vaisiumi9 (9 Biblijos tyrinėtojai rado, jog Mozės knyg. supinti du padavimu, dvi tradici – O ar anos pasakos tur būti lėkštai ar giliau suprantamos, tas tam neabejojama, kurs senovės mokslo tikslus pažįsta).

Tasai susituokimas tiktai labai iš lengvo teįvyko. Tiktai ilgų amžių bėgyje pradėjo gyventi dieviškasis kvapas gyvame pavidale, prasidėjo Kama-Manas, radosi minčių gyvenimas, gimė asmens sąmonybė, asmens savęs žinojimas; prasidėjo užtekėti žmoniškumas.

Labai labai iš lengvo jisai ir šiandien dar teužteka. Amžiai po amžių praeina, kol nėra aiškus žmoniškumas. Kaip toli dar yra kultūros žmonija nuo jo? O ką bekalbėti apie girinius žmones!

Toks tai keliais žodžiais parodytas žmonijos kelias. Žmoguje susitinka dvi srovi – viena iš apačios, antra iš aukštybės, dvi galybi – viena gamtiška-materinė, antroji dvasinė-sąmoninga, arba save žinanti. Jiedvi tame susitinka, kas vadinama Kama-Manas. Ir tuo darosi žmogus.

Jo pavidalas pareina iš gamtos, sakoma todėl, tai – žmogaus prigimtis. Jo esmė randasi Aukštybėje. Ji visaip vadinama. Žmonės dar per maža apie jį težino. Vis dar jaučiasi tik pavidale tegyveną. Ir todėl tiki esą tiktai pavidalais. Vienat iškilusiejie jaučia savo dvejopumą. Kur tai dar susivokimas savo asmenybėje! Kur tai dar pažinimas slėpiningosios Didybės!

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas