Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas

SLĖPININGOJI ŽMOGAUS DIDYBĖ

 

ŽMOGAUS DIDYBĖS REIŠKINIAI

Jau kartą sakyta, jog žmogaus asmenybė tame randasi, kad žmogus save žino. Tai gerai ir aiškiai išmanyti labai svarbu, ypačiai, kad šis savęs žinojimas dvejopas, kad žmogus su savo patyrimais nuolatai kitokiu žinosi, bet greta su jais ir žinosi esąs tas pats nuo užgimimo iki mirties, kad kaip ir koks jis būtų, visgi jame tvirtinasi: Esmi.

Lengva suprasti, jog tame, kas išlieka visa kam kitus, turi būt Didybė. Visoj Visumoj tėra vienas, kurs galėtų iš tikro tarti: Esmi. Tame susiradus ir gyvenant, žmogus yra sugrįžęs į visos Visumos priežastį, į visos esamybės pagrindą. Atsimenant pradžioj pasakotos pasakutės, reikėtų sakyti žmogų sugrįžus, iš kur jis atėjęs; sakyti jį išmanius visus stebuklus, išmanius, kas tai dangus ir jūros, išmanius, kas ta mažoji salutė. Žmogaus išmanymu visa Visuma rišama prie jos priežasties, visa Visuma grąžinama į jos pradžią.

Bet žinojimas – esmi – netur tiktai toks silpnas pasilikti, koks jis paprastai yra. Aiškiai turi žmogus matyti, kad jis nesiranda nuolatai kintančiuose patyrimuose, bet tame, kas vis tas pats. Sis Esmi anapus visų patyrimų turi vis daugiau šviesti ir vis galingesniu tapti.

Iš jo pareina lyg iš kokio tvystančio šaltinio visi aukštesni ir svarbesni žmoniški reiškiniai. Jau minėta, kaip randasi išmanymas. Susitinka savęs žinojimas su mintimi, šviesa – su pavidalu. Tasai lyg pradingsta šviesoj, kuri ir vadinama išmintimi, lyg taptų viena su ja. Norėdamas ką nors žinoti, turi jame tarsi ištirpti, su juo visiškai susivienyti.

Šis žinotojo ir žinomojo susivienijimas žinojime ne visiems pažįstamas. Jis labai svarbus vidaus įvykis. Dažniausiai žmonės tiki, būk mintys, omenies vaizdeliai, gaminti iš patyrimų, esą žinojimas. Bet žinojimas pareina iš išmanymo, kurs gema išminčiai veikiant žmoguje.

Minčių gyvybė tik tėra išminties atspindinys. Kokioj mintyj daugiau atsispindina išmintis, toji tampa vyriausiąja. Pagal ją tada kitos mintys taikomi ir tvarkosi. Tokiu būdu pasirodo, lyg čia veiktų ypatiška jėga. Yra tai protas. Jisai tur būti aiškiai skiriamas nuo išminties. Jis jos gaminamas, bet nėra išmintis.

Protas negali išmanyti. Jis tegal gentiškas arba priešingas mintis sukviesti ir sutelkti. Ir gyvuliai tur proto, kartais daugiau negu žmogus. Jie yra tie gamtos padarai, kuriuose Visumos išmintis apskritai pradeda atsispindinti. Tam prieš ji kiekviename žmoguje ypatišku spinduliu šviečia. Lygiai tame randasi ir skirtumas tarp gyvulio ir žmogaus. Ir taip tesiranda žmogaus sąmonytė.

Išmintis yra slėpiningosios Didybės reiškinys. Ji nėra visuose žmonėse lygi. Kartais jos beveik visai negali numanyti. O kartais išmintimi vadinamas jau kokios aiškios minties švietimas. Todėl tikroji išmintis ir vadinama dieviška išmintimi, arba helenų žodžiu Theosofe. Išmintis yra žmogaus Didybės, arba dvasios, šviesybė. Išmintyj gyvendamas, žmogus viršum minčių ir jų susijungimo gyvena ir visa apžvelgia. Šitą šviesą galima žadinti, kad žmogus „sveikas kūnu ir dvasia". Vėl ji antraip ir gali būti žadinama.

Išmintis valandomis labai stebuklingai apsireiškia. Lyg žaibas ji apšviečia padėjimus, gyvenimo sąlygas. Tada žmogus lyg regėte regi. Jis tikrai žino ir negalėdamas paaiškinti, kodėl taip yra, kaip jis mato. Sakoma tada, tai esąs geniališkas arba ir intuityvus išmanymas. Tokį apversti negalima. Yra tai išmanymas lyg iš gyvybės ir gyvenimo gelmės. Protas savo darbais tegali jį patvirtinti. Visos svarbios mokslo žinios intuityviai įgytos. Žmogus, kuriame toks skaidrus išminties sušvytėjimas dažniau atsitinka, vadinamas geniališku.

Raštuose didžiųjų mokslininkų, filosofų, poetų daug tokių išminties reiškinių randasi. Priverčiamai jie parodo, jog juose teisybė gyvena. Šiek tiek išauklėtas žmogus tai ir nujaučia. Niekumet geniališkasis mokslas nėra prieš protą, bet stovi visados viršum jo. Ir niekuomet jis nepasirodo painiu, bet visai giedru, jog turi tiesiog sakyti taip, o kitaip visai negalima.

Ypatingas tam gentiškas išminties reiškinys ir yra pranašavimas. Išmanius, jog visi atsitikimai darosi įstatymais, visai negali būti stebėtina, kad kitasis mato, kokia bus ateitis. Reikia tik skaidraus išminties sušvitimo. Tada aiškėja įstatymai ir jų valdymas. Pranašavimas nėra nuo-stabybė. Jis yra žmogaus Didybės reiškinys. Vienok ne visa, kas dedasi esančiu pranašavimu, ir yra pranašavimas.

Toliau iš geniališko regėjimo pareina ir visi didi meno veikalai. Geniališki menininkai ne kartą yra kalbėję apie tai, jog patys nežiną, kaip galėję kurti, ką yra kūrę. Patiems rodos, būk esąs tai darbas kokios kitos asmenybės, aukštesnės ir kilnesnės. Darbas pats jam rodosi tarsi būtų svetimas. Menininkas žinosi jį padarius, bet žino, kad buvęs tam tiktai kokiu įrankiu.

Aiškiau negu kitam žmogui pasidaro žinomas žmogaus dvejopumas tokiam, kuriame išmintis apsireikšti pradeda. Asmens, tai esti paprastasis žmogus su žinomais jausmais, geismais, mąstymais, tėra visai menkutis prieš savo geniališkumą, kurs galėtų jame apsireikšti. Už asmens žmogaus stovi aukštybės, stovi dieviškasis žmogus. O žmogaus pasijautimas, pasižinimas įvyksta tai viename, tai antrame. Ne vienas tokių žmonių yra kalbėjęs apie dvi sieli, kuri dvi jo širdyje gyvena, apie vieną, laikančią jį prie žemybės, o apie antrą, kuri jį iškelia į neapsakomas aukštybes ir skaidrybes.

Taip Goethe garsiame savo veikale leidžia Faustui tarti:

Tau vienas noras tik tėr žinomas!
Tai ir negeiski antrojo patirti!
Dvi sieli mano! Koks gyvenimas!
Viena nor nuo antrosios atsiskirti.
Viena su gyvu gašlumu
kabinasi prie žemiškų skanybių.
Antroji kyla su galingumu
kilnių link protėvių aukštybių.

Matant kito žmogaus Didybės reiškinius, dažniausiai sakoma, būk žmogaus genijus apsireiškęs. Bet nereikia genijų padaryti svetimu dalyku. Jisai yra pats tikrasis žmogus; asmeniškasis tėra jo kūrinys ir jo šešėlis. Žmogaus uždavinys yra savo genijų susirasti, iškilti iš žemiško, iš prigimties žmogaus.

Vienok tai ne tiktai ranka pamoti. Be to, žmonės paprastai ir nieko nežino apie savo genijų. Jų dvejopumas jiems vos yra numanomas. Visai lėtai tekalba genijus paprastame žmoguje. Labai daug yra paikučių, maža protingųjų, o vos surandami išmintingiejie. Kaip tai galėtų būti plačiai žinoma žmogaus Didybė, žmogaus genijus!

O tačiau jo pažymiai ir žemame žmoguje pastebimi. Berods giriniuose žmonėse genijus lyg miega. Tačiau ir iš jų apsireiškia vienas dalykas, kurs turi būti laikomas žmogaus Didybės žymiu. Ir žemasis žmogus jaučiasi galįs vienaip ar antraip pasielgti. Šitas jausmas yra pirmasis, pradinis laisvos valios reiškinys.

Daug yra žmonės apie ja galvoję. Tūli sako žmogų neturint laisvos valios. Kiti tvirtina vėl antraip. Tik tame visi sutinka, kad žmogus jaučiasi laisvą valią turįs. O tai pakanka.

Ar jis laisvą savo valią apreiškia, ar ne, ar jis ją jau ir apreikšti gali – tai kiti klausimai. Kalinys, į grandinius įrakytas, negali iš vietos paeiti. Tačiau nieks nesakys jį neturint jėgos paeiti. Žmogus ją turi; ji ir gali pasirodyti; vienok ne po tomis sąlygomis. Žmogus gali ir bandyti paeiti; visai laisvas šis bandymas, tiktai geležis neužleidžia jam pavykti.

Aukštesnioji jėga yra savo srityje laisva. Jai tik ne visados galima žemesnėj apsireikšti. Tame jos nelaisvumas. Paveikslui, Praną savo pasaulyj laisva, bet pavidale ji tegal pasirodyti eterinėms jėgoms jai praskynus kelią; geismai užeina ir banguoja, bet jiems nėra kaip apsireikšti, jeigu kūnas neturi atitinkamų prietaisų; mintys laisvai plaukia per žmogaus omenį, bet joms išaiškinti žmogus ne visados galingas.

Taip ir su laisva žmogaus valia. Ji priklauso aukštesnei Visumos sričiai, ji yra ypatiškas žmogaus asmenybės žymis. Todėl jam rodos, lyg jis galėtų laisvai veikti, o tai tačiau nesiseka. Šitas dalykas jam tada aiškėja, kad jis mato, jog valia ir geismas yra dvi skirti jėgi. Geismas, kurs turėtų būti valios tarnas, ją apkala ir yra jos pavergėjas. Valia turėtų galėti geismu apsireikšti, vienok ta-jam tiek pilnu savalninkumu esant, tai negalima. Kas iš žmogaus asmenybės pareina, tur per jo prigimtį persiveržti. Taip ir valia. Geismas yra daugiau paviršiaus dalykas negu valia. Be geismo jėgos valia nepajudintų kūno. O geismui nepasiduodant valiai, šitai dvasinei jėgai, toji nieko negali veikti Visumos viršaus srityje.

Todėl ir po kiekvieno veikimo iš dviejų jausmų ar vienas, ar antras jaučiamas. Tai žmogus kartais gailisi savo pasielgimų; jis jaučiasi lyg po prievarta veikęs, lyg neįstengęs savo valią vykinti, lyg jis būtų verguvėj, o antraip vėl jis jaučiasi laisvu, lyg jis pasilikęs ir veikimu tasai, kurs jis iš tikro yra. Dėl tos priežasties tūlas mokslininkas ir yra sakęs, kad žmogus neturįs laisvos valios, tik jis galįs tokiu būdu veikti, kad savo veikimu jaučiasi laisvu.

Bet žvelkime dar giliau! Prieš veikiant, žmogus stovi lyg tarp dviejų raginimų, dviejų srovių. Viena yra geismas ir jo žadamas smagumas. Antroji, giliai jo asmenybėje, yra jo valia, o jos viduje – ypatingas žinojimas, ypatingas išminties raginimas. Vadiname šitą valios šviesą, šitą išminties pagrindą sąžine. Ji yra slėpiningas dalykas. Lyg giliai paslėpta žmogaus asmenybėje. Lyg ji tūnotų tyrosios sąmonybės gelmėse.

Išmintis, pranašavimas, meno galia, laisva valia – visi šitie žmogaus vidaus pažymiai pareina į viršų, sąžinė vis pasilieka viduje. Kaip koks tylus liudytojas ji žiūri į žmogaus asmens veikimą. Nei ji kalba, nei ji šviečia, tačiau yra. Geismams, karščiavimams, troškimams siaučiant, ji lyg pranyksta. Bet, jiems nusistobojus, ji ir vėl čia. Ir negalima jos neišgirsti, ir negalima jos nematyti. Tai ji pritaria tam, ką darai, tai ji jam prieštarauja.

Visai stebuklingas ji dalykas. Bet kartais rodos, lyg jos tūluose žmonėse nebūtų. Taip yra čia, kur žmogus reiškia esančiu tiktai gamtos dalele, kaip koks gyvulėlis, kur nėra gelmių jo viduje, kur žmogus dar neturi ausiu girdėti, kas viduje be balso kalba, ir kur nėra akių matyti, kas viduje be pavidalo. Toks tai girinis žmogus.

Juo negalima pasitikėti. Jis švelnus kaip gamta, kad ji tyli. Bet suerzintas jis be širdies naikina ir žudo kaip gamta, kad ji sukilusi, vėtringa. Geradaris veikiai užmirštas tokių žmonių. Viskas jiems svyruoja su akies mirksnio įvykiu.

Visai kitoks kultūros žmogus. Jame jau veriasi žmoniškumo gelmės. Lyg saulės šviesa pro juodas debesis numanoma sąžinė. Kur ji galingesnė, čia žmogus kilnesnis. Sąžinės galybė yra tikriausia žmogaus būties rodyklė. Jai tvirtėjant, pasirodo ir vis daugiau kiti žmogaus Didybės pažymiai.

Reiškiasi aiškiau tyrasis aš; liudijasi aiškiau nesikeičiantysis Esmi; prašvinta išmintis; išmanymas tampa skaidresniu; grožybė spindi visokiuose darbuose, ypačiai meno veikaluose; laisvoji valia vis dažniau viršų palaiko.

O su tuo pasirodo aukštiejie malonybės reiškiniai: meilė, skaistybė, kantrybė, teisingumas ir t.t. Žmogaus prigimtis gal kaži kiek išpuošta būti, šitos galios nesiranda. Jos pareina iš slėpiningosios žmogaus Didybės, iš jo asmenybės gelmių. Prigimties pasitaisymas yra mandagumas, vienok tie reiškiniai gimdo dorybę. Dorybė yra lyg žmogaus Didybės oras arba kvapas.

Didžiausiejie mokslininkai, geriausiejie menininkai ir pranašai buvo visumet žymiai dorus ir sąžiningi. O kad kartais ir prie jų pabojami nedorumai, tai reikia atsiminti, kaip sunku įgyti tobulumą, o kaip daug lengviau galima suklupti aukštą tikslą vejant, negu paprastai lygiu taku žengiant.

Bet ir yra žmonių, kurie, rodos, visai tobuli. Tikroji žmogaus Didybė pasidaro tuo neabejojama, koks jo gyvenimo vaisius yra ir kaip galingu tasai tampa. Doraus menininko veikalai stebuklingu būdu pakelia širdį. Doraus mokslininko mokslas skleidžia nuostabią šviesą. Todėl, kad kokio nors žmogaus geras veikimas eina per tūkstančius metų, tada žinokime, jog tai buvo dieviškas žmogus. Jo išmintis švietė kaip saulė, jo meilė nepažino kraštų, jo teisingumas, kantrumas ir tvirtumas buvo stebuklai. Iš tikro čia buvo tarp žmonių, kas nešė su savim Dievo galią ir meilę.

Kai kurs išminčius, paklaustas, kaip gali išmintingu tapti, atsiliepė, kad reikia pirma šventu būti, tada išmintis randasi savaime. O kaip žmogus šventu gali tapti – kiekvienas pats žinąs.

Baigiant šitą skirsnelį, reikėtų klausti, ar šitie aukšti žmogaus reiškiniai ne kiekvieno branginami ir garbinami? Ar ne kiekvienas be ilgstinimo turi pritarti, kad minėtiejie iš tikro yra žmogaus Didybės žymiai?

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas