Antradienis, Vas 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas

SLĖPININGOJI ŽMOGAUS DIDYBĖ

 

DIDYBĖS PAŽYMIŲ AIŠKĖJIMAS

Akylas pastebėjimas parodo ne vienat, jog yra žmoguje visokių nuostabių jėgų, bet kad ir galima jas auginti. Šis auginimas pradžioje nėra paties žmogaus darbas. Gyvenimas augina žmoniškumą. Visas regimasis pasaulis yra auginimui įstaiga. Auga ne vien mineralai, augmenys, gyvuliai, auga ir žmogus, ne tik jo ipavidalas, kas kiekvienam žinoma, bet ir jo asmenybė, jo siela.

Tat jau kartą minėta. Pavidalo tarpimas yra priemonė asmenybei klestėti. Ir visa tai yra pažanga, arba evoliucė. Gyvenimo reiškiniai, visos sunkenybės, karštis ir šiluma, skausmas ir silpnumas, prispaudimas ir pakilimas, visa, kas pikta ir kas gera, žadinte žadina pavidalų esmę, jglaudus ir žmogaus asmenybę.

Įvyksta tat ypatingu ir stebėtinu įstatymu. Tasai šios dienos žmogaus vos numanomas. Iš senovės žinojimo pasiliko tiktai žodis Dievo valia. Vienok retasis jį besupranta. Naujai ištirdami tą įstatymą, mokslininkai kalba apie evoliucės įstatymą. Senoji sanskrito kalba jį paženklino žodžiu Karma [7, žr. „Visumos sąrangos“ 15 komentarą (Raštai. T.I. – P.551)]. Apie tą įstatymą reiktų kitą kartą daugiau pakalbėti. Tuo tarp grįžkime prie žmogaus asmenybės augimo.

Žmogus yra tas gyvis, kursai žinodamas auga. Todėl jis ir pats gali prisidėti, o ir prisideda prie savo asmenybės auklėjimo. Yra žmonijos gyvenime atsistoję žmonės, kurie rodė į žmonijos pažangos tikslą. Jie mokino, jog yra žmogaus uždavinys į aiškumą iškelti žmogaus Didybės žymius, tapti meilingu, kantriu, teisingu, išmintingu ir t.t.

Tokie žmonijos mokintojai yra tikybų, arba religijų, įsteigėjai. Jų mokslai platinami po žmones. Bet nesupratimas negali išlaikyti išminties mokslus nesukraipytus. Nesupratimas yra darkytojas. Tačiau teisybė pati nenubengiama. Ir sudrumsta ji šviečia iš visų tikybos mokslų. Nebūtų išmintinga juos paniekinus. Į skaidriąją teisybę negali žvelgti silpnučio akis.

Todėl ir tik neišmanymas tepeikia bažnyčių ir kitų tikybos įstaigų mokslus. Jie gana svarbūs yra. Taip sakomam „apšviestam" žmogui tūli mokslai ir tūlos apeigos berods pasirodo nenaudingomis arba apkvailinimo priemonėmis. Kartais gal taip ir yra. Bet ant tikro žmogaus kilimo laipsnio be jų negalima apsieiti.

Paimk stabų garbintojui stabą, ir jis nežinos, kaip gyventi, neturėdamas prie ko kabinti aukščiausius ir švenčiausius savo jausmus. Išaugęs iš tos būties, jis patsai meta, kas niekinga. Paaugęs vaikas nebesidžiaugia žaislais. Todėl reikia auginti, skaidrinti vidaus pajautimus, aiškinti ir tvirtinti Didybės pažymius.

Žinoma, kad galima tai daryti kitokiu būdu, ne kaip tai daro bažnyčios. Bet kol naujasis būdas nepasirodė geresniu, nereiktų griauti, kas stovi. Pastačius, apreiškus, kas geriau, savaime dingsta, kas bloga. Griauti gali kiekvienas kvailys, bet ne statyti. Išmintingasis todėl ir niekumet negriauja, bet stato.

Daug apie tai būtų sakytina. Tik ne šišon tam vieta. Dar apie patį Didybės žymių auginimą negalima daug tarti. Trumpu žodžiu pasakius, tikriausias tam tinkamas pasielgimas bus toks: r e i k i a savo asmeny j viskam leisti apsireikšti, kas aukšta ir kilnu. Seki išmintį, ir ji kas kartą aiškesnė! Paklusk sąžinei, ir ji iš lengvo vis daugiau viršų gaus! Duok meilei vyrauti savo pasielgime prieš kitus, o ne nekantai, ir meilė tavyje vis galingesne taps, kol nepajausi su laiku savo sielą esant meile! Ir taip su visais Didybės reiškiniais.

Prie viso to vienas dalykas labai svarbus. Bažnytinis mokslas kalba apie maldą ir Dievo dvasios pagalbą. Tat, gerai išmanius, yra visai mokslinga. O kas kitaip nemoka, teištaria nors lūpomis pašventinimo žodžius. Vienok reikia saugoties iš maldos padaryti duoneliavimą, arba ubagavimą. Pasimelsti tikru būdu yra su sąmone, su dvasia pakilti į visa tą, kas aukšta, kreipti širdies meilę į išmintį, sąžinę, į grožybę, teisingumą, skaistybę. Tikroji malda yra ieškoti Dievo valdžiavos, gyventi tame, kas stovi viršum visų gamtos reiškinių, „mylėti Dievą", Jam tarnauti, Jo valią vykinti.

Taip gyvendama Aukštybės jėgomis, tos vis galingesnėmis pasidaro ir šviesina, ir šventina visa, kas žema,— šventoji dvasia pradeda visa valdyti. Ir žmogaus kilimas tampa jos darbu. Vienok labai reikalinga tvirtinti, jog žmogus patsai savo pasiryžimu pradžią padaro. Jam pridera mylėti ir širdyje laikyti, kas gera, gražu ir tiesa. Kiekviename žmoguje randasi Didybė. Kaip tik žmogus jai pasišvenčia, ji jame ir yra veikli ir apsireiškia.

Bet šita žmogaus Didybė ne taip greitai auga kaip gamtos daiktai. Žmogui visą amžių pragyvenus ir su visu širdingumu pasistengus, ji dar vos ne vos numanomai galingesnė. O kur dar žmonės visai nepasistengusiejie! Būtinai reikia jiems daugiau laiko, reikia amžių. Ir senas mokslas sako, jog žmogaus Didybė, žmogui pasimirus, po laiko iš naujo gaminasi pavidalą, jeib ji per jį ir juo veiktų ir tokiu būdu augtų; sako tas mokslas, žmogus turįs kartotinai gyventi ant mūsų žemės. Tasai dalykas šišon tiktai menamas. Reikėtų kitur plačiau apie jį rašyti.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas