Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas

SLĖPININGOJI ŽMOGAUS DIDYBĖ

PATI ŽMOGAUS DIDYBĖ

Sakyta, žmogaus asmenybė galinti augti. Iš tikrųjų ji vis ta pati pasilieka, tik jos reiškiniai aiškėja. Ji lyg smarkiau pradeda veikti, jos Didybė galingiau rodyties. Įvyksta tai, kaip veik asmeniškas žmogus negyvena tiek lėkštais viršaus dalykais, kiek savo Didybėje, save jai visiškai skirdamas. Didybės augimas yra, tiesiog sakant, asmeniško žmogaus pasidarymas, virtimas savo Didybės priemone. Šitą kitimą jis pats jokiu būdu vykinti negali. Yra jis toks stebuklingas dalykas, kurs vienat pačios Didybės gali būti statomas. Asmeniškasis žmogus betgi turi tvirtėti savo pasišventime.

Po paduotųjų aiškinimų nebėgai būti abejojama, kas žmogaus Didybė yra. Sąmonybė, savęs žinojimas, sąžinė, išmintis, teisingumas, meilė – visi šitie žmogaus reiškiniai stovi tiek aukščiau už visus kitus žmogaus gyvenimo žymius, kad kiekvienas turi suprasti, jog juose yra tikrasis, didysis žmogus.

Ir nebuvo niekumet tokio amžiaus, kada žmonės visiškai būtų buvę be žinios apie slėpiningąją žmogaus Didybę. Jautriam žmogui visai aišku, jog su tūlu žmogumi reiškiasi, kas pareina iš Aukštybės. O tai kuo aiškiau, juo daugiau tas žmogus yra kilnus, išmintingas, sąžiningas, geniališkas. Toks žmogus atrodo, tarsi jo pavidalas būtų įsiaustas j Aukštybės šviesą. Jo pavidalas, Jo apstabs yra pilnas kilnybės.

Nors kiek iš gyvuliškumo iškopęs žmogus numano, jog su kito žmogaus užgimimu randasi šalia jo naujas Aukštybės reiškinys, o su mirimu tasai vėl šalinasi. Senose pasakose todėl ir kalbama apie angelą, kurs būk kiekvieną žmogaus kūdikį nuo užgimimo per amžių lydįs. O krikščioniškasis mokslas sako Kristų esant mums davus savo gyvybę. Iš tikrųjų taip ir yra. Žmogaus Didybė – tai dieviškasis žmogus žmoguje.

Vienok, žmogui gyvenant žemu, beveik gyvulišku būdu, toji Aukštybės gyvybė jame nėra aiški. Kristus jame negyvas ir palaidotas. O kur žmogus visiškai atsižadėjęs visam žmoniškumui, čia baugus tuštumas, baugi niekybė jaučiama. Toks žmogus yra atstūmęs Kristų, savo išvaduotoją, savo dvasiškumą, savo dieviškumą. Jis gali būti gudrus, protingas, kad nuostabu, bet nėra jame nei sąžinės, nei meilės, nei tikrosios išminties. Yra jisai tiktai pavidalas su baisiomis galybėmis, kurios, pavidalui išnykus, vis iš naujo su žmogaus pavidalu užgema ir auga, kol neišnyksta galutiniai.

Nepalaima čia, kur tokiems galima įsikūnyti. Visa giminė, visa tauta kenčia ir grimzta su tokiomis baisybėmis.

Palaimingu būdu tai neatsitinka dažnai. Ne taip lengvai tat išnaikinama, kas žmoguje Aukštybės yra. Ne taip greit atsitraukia slėpiningoji žmogaus Didybė. Gražiai sakyta, kad ganytojas pasigailėdamas eina paskui paklydusią avelę. Bet pavojinga būtų, tuo pasitikint, tam viršų duoti, kas bloga.– Ir žemiausiasis jaučia savyj pasiilgimą (o, kas aukšta, kas amžina. Berods tasai pasiilgimas dažniausiai tėra noras iškliūti iš mirties baimės. Visgi tai yra norėjimas to, kas amžina, yra liudymas, jog žmoguje dar gyva, kas dieviška; dar nėra nuo jo atstojęs jo angelas, nėra dar jį apleidęs Dievo sūnus. Kiekvieno uždavinys yra daugiau prie jo prisiglausti, kad niekuomet nebegalėtų būti apleistas.

Žmogaus Didybės gyvenama sritis yra Dievo valdžia-va, apie kurią sakyta ją esant žmoguje. Yra tai iš tikrųjų dangus. Ir nėra apsakomas to žmogaus palaimingumas, kursai su visu savo žinojimu gyvena savo Didybėje. Yra čia ramybės ir meilės, doros ir skaistybės, stebuklingo žinojimo ir išminties. Gyvendamas ant žemės, toks žmogus nepajaučia jos vargus ir kenksmus, kad ir juos kęsdamas. Savo dieviškumu jis juos šalina. Kaip angelas jis žengia po žmones.

Kada žmogus negali gyventi šitoj aukštybėj ir skaistybėj, kada jis dar pavergiamas savo geismų ir troškimų, tada yra jo Didybė lyg tarp dangaus ir žemės prie kryžiaus kalta. Ir žmogus kenčia. Jaučiasi apleistu savo Dievo.

Žmogaus siela (Manas, nusileidusysis į Kamą), būdama dieviškosios sielos atspindinys, negal kitaip išeiti iš kančių, kaip tiktai pakildama lig savo dieviškosios sielos, su ja susivienydama. Tuo praranda gyvuliškoji vėlė savo galybę žmoguje, ir dieviškoji siela tampa galinga.

Žmogus su savo sąmone, su savo siela lyg atsveria svarsčius. Tada viskas, kas iš Aukštybės yra, pradeda jame ir juo apsireikšti. O tam nuolatai tarnaudams, žmogus nuolatai skaidrėja, kol neužteka jame pagaliau jo Didybė kaip saulė.

Senovės mokslas sako, šita Didybė esanti trejopa, esanti trejybė, sanskrito žodžiais: Atma-Buddhi-Manas, arba krikščionišku pasakymu: Tėvas, sūnus ir dvasia [8, žr. „Visumos sąrangos“ 9, 10, 11 komentarus (Raštai. _0T.I. – P. 550)]. Atma – ta tikrenybė, kuri yra visur ir visame. Ji visur ir visame esantysis Dievas. Ji tikrai esti, ji tikroji viso buvimo, visos Visumos esmė ir tikrasis Aš. Be jos nieko nėra. Visumos pagrindas, kiekvieno apsireiškimo ir pavidalo pagrindas, tai – Atma. Visa ji apsiaučia ir viską ji pildo.

Negalima apie ją nieko aiškiau pasakyti. Savo Aukštybėje gyvendama, ji tiktai Sau pačiai prieinama.

Bet ji sukuria Savyje veikimo galią ir veikimo sritį. Buddhi – tai esti šviesa, kurioj kaip kokiame sumanytame apsiauste Atma gyvena. Niekumet Atma ir Buddhi nėra skirtu. Atma-Buddhi veikia visur ir visame kaip gyvenanti jėga. Visas visumos kilimas – tai jos darbas. Visa evoliucė jos vykinama. Visa Visumos gyvybė plūsta iš jos. Visi gyviai jos išlaikomi. Ir sąmonė, kokia ji gamtoj matoma įvairiuose laipsniuose, yra jos atspindinys. Visa išmintis iš jos pareina.

Bet Atma dar kitokiu būdu apsireiškia. Tai Manas. Yra tai galybė save žinoti. Tos galybės apsireiškimo sritis yra žmonija 10 (10 Žmonija ne tik regimoji, betgi daugiau dieviškoji.) Su žmonija ji veda visą Visumą aukštyn, atgal į savo pradžią. B e t kas be savęs žinojimo, be sąmonybės išėjo, tat grįžta su žinojimu.

Paveikslui, galima sakyti iš vieno atžvilgio: Atma yra visur esanti šviesa, Buddhi – saulė, o Manas – tai spinduliai.

Manas ir Buddhi susivienijusiu sukelia savęs žinojimą visose Visumos srityse. Manas kreipiasi aukštyn, į Atma-Buddhį. Manas žvelgia aukštyn lyg tardamas: „Noriu būti vienu su Tavim, Tėve“, arba: „Aš ir Tėvas esava vienu“.

Toliau Manas, nusileidusysis į Kamą, turėtų žvelgti aukštyn – į aukštąjį Manas kaip į savo išvaduotoją, į savo Dievą. Žemasis Manas yra asmens žmogaus siela; aukštasis Manas yra tikroji žmogaus siela, kuri vienybėje stovi su dieviškąja siela, Buddhi.

Žiūrint į Visumą, visi šitie dvasiniai dalykai kitaip išmanomi. Tikroji Asmenybė pasilieka nežinoma, nepasakoma. Sanskrito žodžiu ji vadinama Parabrahm [9, Parabrahm – sąvoka, reiškianti senovės indų filosofijoje absoliutą)]. Filosofai kalba apie tat, kas yra absoliutu. Vienatinis jo reiškinys yra Atma arba, tuojau trejopą pradžios apsireiškimą menant, Atma-Buddhi-Manas, arba, kaip helenai sakydavo: Logos, tai esti žodis, o krikščionys: Kristus, per kurį viskas įkurta.

Vienok apie šituos slėpinius daug pasakyti negalima. Žodžiai pasilieka tušti, kad nėra jėgos išmanyti. Svarbu yra pirm viso, kad kiekvienas savyje išvystų savo didybę. Jam tai bus galima, kad jis, širdį į ją kreipdamas ir jos veikimą savyje užleisdamas, iškils iš paikumo ir tamsybės, iš žemybės ir nežinojimo ir tuo kitokiu taps, susivoks tame, kas dieviška. Tada jis supras, kas slėpiningoji žmogaus Didybė.

Jis regės savo išvaduotoją, savo Dievą. Ir pasijaus vienu esančiu su juo. Matys, jog ne svetimas yra jo išganytojas. Jo paties asmenybė jisai. Ir jis tars: „Esmi Dievą regėjęs, ir mano siela yra atsigavusi".

Egipto misterėse buvo mokinama, kad, pamatęs teisybę, žmogus turįs mirti. Asmeniškasis žmogus iš tikro tada miršta. Nepaprasta mirtimi. Jis liaujasi buvęs atskira asmenybė ir yra dabar Didybės, Teisybės įrankiu.

Žydai bijo tamsiojo Dievo Jehovah. Bet, šviesai jame sušvitus, jisai yra mielasis Jehošua, iš kur pareina vardas Jėzus, tai esti Išganytojas.

Helenų filosofai sakė, Augoeides esąs tat, ką paaukštintasis žmogus regi. Arba ir kalbėjo apie „savaime spindintįjį aukščiausiai palaimintąjį regėjimą, kurs skaisčiausioj šviesybėj būva“. O persiškame rašte Desatir rašoma apie „spinduliuose mirgantįjį Vienetą“.

Tokia tai galutinė žmogaus Didybė. Branginkime jos dėlei kiekvieną žmogų! Žiūrėkime, kaip šitai Didybei tekus!

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas