Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas

SLĖPININGOJI ŽMOGAUS DIDYBĖ

SLĖPININGOJI ŽMOGAUS DIDYBĖ (skyrius) 

GYVENIMO NUOSTABUMAS 

Kūdikis būdamas, žmogus dažnai turi stebėties. Beveik ant kiekvieno žingsnio gyvenimas pasirodo neregėtu, ypatingu, stebuklingu. Su laiku randasi kitaip. Gyvenimas su visais savo ypatingumais tampa paprastu. Žmogus sau gyvena nuo akies mirksnio lig akies mirksnio, iš valandos į valandą, iš dienos į dieną vienat tankank pasirūpindamas gyvybės pajautimais. Jis veikia tikėdamas savo veikimu išlaikyti savo gyvybę, patvirtinti savo gyvenimą. Kad gyvenimo sąlygos jam įkyrėja, jis žiūri, kaip jas pataisius. Kartais ir labai uoliai tveriasi už tokio darbo.

Žmogus tiki gerai suprantąs, kame dalykas ir kaip turėtų būti, jeib jam tektų gana pilnas saikas gyvybės pajautimo. Jis nenumano, kad žinomasis gyvenimo supratimas yra tiktai papratimas gyventi. Nesiskiria jam gyvybė nuo to, kas gyvybę jaučia, ir nuo gyvybės reiškinio, būtent gyvenimo. Tiktai kad kas atsitinka iš netyčių, tada žmogus stebisi gyvenimu. Patirtasis įvykis tarsi perveria kokį šydrą, kokią klode, kuri uždengė jam gyvenimo slėpinį.

Nuostabus daiktas yra, be abejonės, jau ir žmogaus užgimimas. Gana aiškiai tai kartais pajaučia tėvai. Bet vaiką sulaukiant žinomame laike, ir užgimimas tepasilieka paprastu ir, kaip tikima, suprantamu atsitikimu.

Didesnį įspūdį padaro mirtis. Giminių gyvenimas yra kaip koks mezginys. Vienai gijai patrukus, ardosi viskas. Žmogui mirus, paprastame gyvenime pasirodo tuščia spraga-

Bet gana dažnai ir į mirimą žiūrėta kaip į kokį gerai žinomą gyvenimo dalyką. Vos yra žmogus pasimiręs, jau jis ir užmirštas. Gyvenimas eina tolyn paprastomis vėžėmis. Lyg jame nieko nebūtų atsitikę.

Daugiau sujunda širdis, kad mylimas žmogus miršta. Pasilikęs mylintysis nesiliauja klausęs: Kas tai gyvybė? Kas tai gyvenimas? Kas tai žmogus? Ir žiūrint į velionies amžių, kyla klausimai: Kam tapo gyventas tasai gyvenimas? Kas yra jo vaisius? Kur yra jo šaknis?

Tada žmogus pradeda stebėties gyvenimu. Jaučiasi, lyg pabustų iš gilaus miego. Nesižino tuojau, kur ir kas jisai. Viskas rodosi nepaprasta, nesuprantama, nuostabu. Lyg žmogus iš kažin kur atėjęs ir kažin kur nuklydęs. Gyvenimas pasirodo tiktai slėpiningu ir stebuklingu. Bet po laiko vėl pripranta prie jo ir tiki susivokęs.— Kas iš gilaus miego kartą pabudęs yra, žino, jog taip iš tikrųjų.

Žmogus užgimdamas ir augdamas taip jau pabunda kaip iš gilaus miego. Labai tik iš lengvo jisai susipranta su gyvenimu, į kurį įžengia. Ir iš lengvo tepradeda tikėti jį supratus.

Taip mąstant, prisimena ypatinga pasaka. Sako, žmogus, kažin ko pasiilgdamas, tapęs giliai įmigdintas ir, įdėtas į laivą, nukeltas toli per jūras ant mažos salutės. Čia jį palikę vieną. Čia jis pabudęs. Nežinojęs, kas jam atsitikę. Ir niekaip negalėjęs atsiminti savo kilmės. O jo būta aukštos giminės. Atmintis likusi lyg išdilusi.

Pradėjęs žvalgyties. Jūros ūžusios. O jos — be galo, be krašto. Jis žvelgęs aukštyn. Čia dangus taipo jau be-kraštinis. Ant jo keliauja saulė, rytais iškildama iš jūrų ir vakarais į jas nusileisdama. Tada prašvinta žvaigždės, puošdamos saulės didžiąją valdžiavą.

Viskas atrodę labai ypatinga. Bet viskas gražiai surengta. Ir visa tikrai nuostabu. Bet niekas visų tų regėjimų nebuvę tam žmogui suprantama. Jam tesilikę stebėties ir mąstyti. Apsiaustas iš visų pusių giliais slėpiniais. Bet nebuvę galima juos atidengti.

Galų gale žmogus liovės mąstęs. Salutės gyvenimas su savo mažmožiais pritraukęs jo dėmesį. Žmogus ėmęs rūpinties to gyvenimo dalykais. Ir netrukus jis paskendęs salutės niekniekiuose. Užmirštas pasilikęs dangus, užmirštos ir jūros. Nustojęs jojo nusistebėjimas. Išnykę klausimai: Kas aš? Iš kur aš? Kaip čia atsiradau? Kam aš? Žmogus visiškai neatsiminęs savęs. Jokių klausimų nebebuvę. Pripratusios prie gyvenimo žmogaus ausys jų nebegirdėjusios, žmogaus akys nieku nebesistebėjusios. Slėpiniai nebebuvę jaučiami. O tačiau jie iš visų pusių šmėkščioję.

Tatai yra tikras atsitikimas. Regimoji esamybė – tai ana salutė, kur žmogus užgimdamas atsiranda ir, lyg iš miego pabudęs, nežino, kas ir kur jisai. Gyvybė yra banguojančios jūros; o bekraštinė amžinybė ir erdvė – tai stebuklingasis dangus.

Išmintingiejie sakydavo jau senuose amžiuose ir šiandien dar sako, jog žmogus tiktai užmiršęs yra savo kilmę, o galėtų jos atsiminti. Bet jam tai nesiseka, kaip veik, visai nunėręs, gyvena tiktai kūno ir kituose atitinkamuose reikaluose, kaip veik, jis tiktai paviršiumis žvelgia į gyvenimą.

Senųjų helenų buvo tiesiog sakoma, jog paprastasis žmogaus gyvenimas esąs gyvenimas užmiršime, gyvenimas mirtyj. Užgimdamas žmogus mirtyj palaidojams. Ir kartu su tuo jis užmirštas ir savęs atsiminti.

Garsusis praėjusio šimtmečio vaizdininkas iš Basel Boecklin, nutepliavo vaizdą, kurs vadintas Toteninsel, tai esti mirusių sala. Matomas čia giliai mėlynas, vietomis ūkanotas dangus, žemai mėlynos jūros, kuriose riogso gelsvai rausvos salutės uolos. Tarp uolų, kurios atsiveria kaip vartai, stovi tamsūs, aukšti, nuostabaus slėpiningumo pilni medžiai kiparisai. Jas prieiti galima tik iš jūrų pro siaurą angą. O čia atplaukia laivelis. Skersai ant jo padėtas baltas apvainikuotas — ar karstas, ar lova. Už jos stovi baltas pavidalas. Ir laivelis iriamas tamsiai raudono vieko.

Originalą matydams, būtinai turi atsiminti to helenų mokslo ir anos pasakėlės. Nėra čia dalykas paprasto mirimo, bet veikiau užgimimo. Salutė matyt gyvose jūrose po žydru dangumi. Pilna ji gyvų slėpinių, visai taip, kaip ir žmogaus asmuo. Visas vaizdas plaukia neištariamame slėpiningume kaip visas žmogaus gyvenimas.

Žmogus, vis iš vien prastų reikalų patraukiams, per daug įsižiūri į spuogus ir šapelius  ir nemato, kas yra dilidė. Prisikreipiant mažiems dalykams, niekučiams, negalima išvysti, kas amžina, kas nuostabu. Gyvenimas pasirodo paprastas ir be slėpinių. Tačiau jis jų pilnas. Kad miegame ir sapnuojame, taipo jau nesistebime nieku. Niekuomet nepareina į omenį: Kodėl taip, o ne kitaip? Ir nenuostabūs mums stebuklingiausi atsitikimai. Žmogus, kursai nemąsto apie gyvybės ir gyvenimo slėpinius, iš tikrųjų teb-miega ir sapnuoja, nors ir kaži kiek veiktų ir dirbtų. Bet jis pradeda pabusti iš užmiršimo, atsikelti iš mirties, kad jam vėl sukyla anie klausimai, ir širdyje pradeda gyventi kūdikio nusistebėjims.

Yra berods mokslas, kurs imasi klausimais: Kas yra gyvybė? Kas tai gyvenimas? Kokie įstatymai valdo jį? Sako, tai filosofės mokslas. Bet jis apie galutines priežastis, apie giliausius klausimus nieko pasakyti negali. Žinodamas ir visą šitą mokslą, žmogus tiktai prilygsta tam, kurs, kaip sako minėtoji pasakėlė, steigia į jūras ir dangų ir galų gale pažįsta nuolatinius ten regimus keismus, bet nieko nežino apie tai, iš kur ir kodėl viskas.

Savo padėties slėpiningumą jis teprieina savo kilmės atsimindamas. Savęs atsiminti – tai yra išmintingųjų mokslu ne vien įgyti žinojimą, iš kur žmogus kilęs ir kaip viskas atsirado, kas yra, savęs atsiminti yra iš tikrųjų sugrįžimas į savo namus.

Svarbu todėl žinoti, kaip galima tikrąją savo atmintį atgauti, kaip galima atsiminti, kas esi. Tam reikalinga, trumpai pasakius, kad žmogus save ištirtų, save lig giliausių asmenybės gelmių išmėgintų ir galutinį slėpinį susirastų.

Regimasis žmogus yra visos gamtos, visuotino gyvenimo dalelė. Todėl, save galutinai pažinęs, žmogus pažįsta ir visą gamtą, visą gyvenimą. Žmogus pats yra visų stebėtinų dalykų nuostabiausias.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas