Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas

SLĖPININGOJI ŽMOGAUS DIDYBĖ

ŽMONIŠKASIS PAVIDALAS IR PATS ŽMOGUS

Ypatingas yra žmogaus pavidalas. Nėra jam lygaus visame pasaulyje. Daug būtų galima kalbėti apie jo gražumą ir tobulumą. Pažįstamas ir yra jo opumas. Smulkiai ir pinkliai padaryti daiktai visuomet labai opūs. Bet ne tame didžiausias nuostabumas. Nepaprastas jau yra kūno, pavidalo augumas. O jį ištiriant, pasirodo, koks pinklus net jo sudėjimas yra. Nežiūrint į paviršutinius ir į vidaus narius, jame galima surasti ypatingus įtaisymus, ypatingas organizaces.

Pirm viso galima pastebėti žmogaus pavidalo ramsčius. Yra tai kaulai. Gražiai surengti, jie viens kitu laikosi. Tarytum jie sau atskiras kūnas. Sakoma, tai — žmogaus griaučiai (skeletas).

Aptaisyti, apaugę jie mėsomis, arba raumenimis. Tie-jie taipgi su viens kitu labai gražiai sumegzti. Ir sau vieni jie būtų jau ypatiškas pavidalas, ypatiškas kūnas ir atrodytų gana ypatingi. Bet jie drūtai suaugę yra su kaulų sąranga.

Toliau galima pastebėti, jog žmogaus pavidale randasi tikros kraujo upelės, būtent gyslos. Jos taipo jau sau skyrium turi savo sąrangą. Viena pareina iš kitos, kaip šakelės — iš šakų. Tankios jos sklaidosi per visą kūną. Be kaulų ir be raumenų jos sau vienos šiek tiek vaizduotų žmogaus pavidalą. Atrodytų berods lyg koks megztas tinklas.

Ir yra smulkesnių dar rezginių žmogaus kūne. Tai dirgsnių, arba nervų, tinklas. Tankus ir smulkus jisai nepasakomai. Jis ištisas taipo jau atvaizduotų žmogaus pavidalą.

Kaip matome, žmogaus pavidale randasi įvairių organizacių, kurių kiekviena panaši į jį, bet kurios visos kartu padaro paprastąjį žmogaus apstabą. Visos jos viena su kita labai puikiai ir visai stebėtinai gražiai sumegztos ir supintos. Ir atsimenant visų jų narių ir narelių ir jų bendro gyvenimo, pasirodo iš tikrųjų, jog žmogaus pavidalas yra stebuklas. Vienok slėpiningoji žmogaus Didybė tame toli dar nėra.

Žiūrint į tai, iš ko žmogaus pavidalas statytas, jisai taipo jau labai ypatingas. Yra jame įvairių druskos rūšių, yra čia ir visokių elementų. Teesie menami lotyniškais vardais: Calcium, arba kalkis, Kalium, Ammonium, Magnesium, Ferrum, arba geležis. Bet yra jų dar ir daugiau.

Iš tų pačių dalykų susideda ir žemė. Žmogaus kūną todėl galima vadinti ir žeme. Bet jos ne daug čia yra. Vos gera sauja. Didžiausią žmogaus pavidalo dalį, būtent 9/10, sudaro vanduo. O atsimenant, jog vanduo gaminasi iš ūkų, debesų, garų, galima sakyti, žmogaus kūną esant debesėle.

Kas tai žmogus, todėl nelengva pasakyti. Jo pavidalas gyvas, juda, nariai veikia. Kiekvienas narys tinka ypatingai veikimo rūšiai. Bet nariai ne patys veikia. Aiškiai jaučiama, jog jie veikimui tėra priemonė. Visas žmogaus pavidalas, visas kūnas yra prietaisas. Veikėjas — tai pats žmogus. O jisai ne pavidalas.

Jeigu žmogus galingesniu būtų, nereikėtų jo veikimui nei tokio pavidalo, nei narių. Atsimindami kokios minties, ją lyg prisišaukiame. Ji atplaukia paklusni mūsų valiai. Norint pasiekti regimą daiktą, reikia ištiesti ranką. O kaip mintys, taip turėtų ir daiktai žmogaus klausyti. Jo noras turėtų juos valdyti. Betgi tokia galybė būtų tuo tarp vos suprantama. Dar reikia jam regimų priemonių, nariai turi tarpininkauti žmogaus valiai. Noras vienas nieko nepadaro. Ranka, koja — tai lyg sustingęs noro įsikūnijimas, kurs pasilieka, jam ir pranykus.

Vienas dalykas berods labai įdomus. Kūno vidaus dalys atlieka savo darbą lyg be žmogaus valios ir žinios. Širdis varo kraują per gyslas; plaučiai geria orą; skilvis virškina valgį.

Kaip tą suprasime? Žmogus, išmokęs eiti, gali kažin kur nueiti, visai nemąstydamas, kaip kojas kelti ir dėti. Tik pradedant eiti, reikia panorėti. Tada kojos vykina savo pareigą visai savaime.

Atitinkamai darosi vidaus dalių darbas. Note mokslininkų, žmogaus kūnas palengva pasiekė dabartinį savo tobulumą. Pirm amžių jis nebuvo toks, koks jis šiandien. Iš žemos būties jisai pakilo. Vidaus dalys atsirado iš lengvo, reikalui esant. Ir žmogus išmoko jomis naudoties kūno išlaikymui.

Kaip žmogus valdo regimą narių veikimą, taip jisai, kad ir nežinodamas, valdo vidaus narių darbus. Bet jiems gerai veikti išmokus, žmogus nebeprivalo su visu dėmesiu jų darbą pasekti. Jam tereikia panorėti. Šis jo panorėjimas yra geidimas gyventi, arba, kaip sakoma, gyvu būti, save erdviniu žinoti.

Bet kas tai žmogus? Kur jis slapstosi? Kūne jo nerasta. Kūnas – tiktai jo įrankis, nors ir labai nuostabus. Bet žmogaus kūne galime ir ko daugiau dar pastebėti. Jis gyvas; jis apreiškia tą gyvybę savo gyvenime. Ar tame gyvenime bene žmogus? Mėginkime!

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas