Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas

SLĖPININGOJI ŽMOGAUS DIDYBĖ

ŽMOGAUS PAVIDALO GYVENIMAS IR PAGRINDAS

Kad koks įrankis padarytas yra, tad jis toks ir pasilieka, kol ne jam prieina galas. Jis vis tas pats iš pradžios lig savo sugaišimo. Ne taip su žmogaus kūnu. Jisai ir išaugęs jokiu būdu nėra pabaigtas dalykas. Nuolatai jis daromas. Apstabs berods pasilieka tas pats. Bet kūnas be atvangos griaujamas ir taisomas.

Žmogaus kūnas yra kaip koks verpetas. Vis naujo maisto: oro, skystumo, valgio jis traukia į save; o be sustojimo ir iškvepia, išgaruoja, išmeta, kas jam nebetinka, kas išnaudota. Kūno oda tur akučių, kurias negali suskaityti. O vyriausiai per jas išmetama suvartotoji materė, neminint kiekvienam žinomojo kelio. Dalinis sustojimas šito kūno veikimo yra liga, o visuotinas – tai mirtis.

Iš oro, skystumo ir valgio darosi arba auga, kaip sakoma, kūnas. O kelių metų bėgyje, note mokslininkų, septyniuose metuose, visas kūnas, ir seno žmogaus, yra naujas.

Stebėtina, be abejonės, kad pavidalas beveik visai toks jau pasilieka. Yra tam visokių aiškinimų. Negalima visus susekti. Regimai naujiejie raumenys, naujiejie kaulai teauga lig tikro numastoto didumo. Augimo jėga tesiekia lig čia. Yra kaip kad koks neregimas saikas pildytųsi regimąja matere.

Saulės spindulių nematome. Bet pagal juos susitelkusias dulkeles galime matyti. Gana aišku, kokiuose pavidaluose jos supasi ant saulės spindulių. Tarytai matąs irgi saulės spindulius.

Senovės išmintingųjų mokslas sako, jog iš tikrųjų regimojo kūno matere kriaujasi kaip dulkės pagal saulės spindulius. Esanti kūnui iš tikrųjų forma iš tokios materės, iš kurios pasidaro saulės spinduliai, būtent iš eterio. Toji forma vadinama todėl eterio kūnu, arba sanskrito žodžiais: Linga Sharira, tai esti modelio kūnas [2, eteris čia suprantamas kaip labai subtili, jutimais nebesuvokiama materija, kaip substancija, užpildanti erdvę tarp fizinių kūnų ir tarp atomų bei molekulių. Žr. „Visumos sąranga“, 4 komentaras (Vydūnas.Raštai. –V., 1990. – T. I _0P. 549) Fizinis žmogaus kūnas turįs eterinį savo analogą, kuris esąs žmoguje veikiančių ir fizikos sričiai priklausančių (šilumos, elektros ir pan.) galių šaltinis]. Tam norint gerai suprasti, reikia įsižiūrėti į priešakyj padėtą vaizdelį.

Šitas eterio kūnas yra nešėjas visų reiškinių, kurie žinomi eterio veikimais: šiluma, elektriką ir t.t. O visus juos jaučiame kito žmogaus kūno artybėj.

Gyvasis kūnas yra iš tikrųjų kaip koks visokiomis jėgomis spindintis branduolas. Kas į jį traukiama, yra kaip ugniakurą, kuri ugnį maitina; bet -reikia paboti, kad ji – ne pati ugnis.

Regimasis kūnas darosi pagal eterio kūno ypatybę ir yra jo išlaikomas. Galima tiesiog sakyti regimą kūną esant eterio kūno vaisiu, jo apsireiškimu.

Tuo eterio kūno svarbumas apskritai pažymėtas. Ligos dažniausiai jame turi savo šaknis. Ir tą dalyką geriau ištyrinėjus, gydymo mokslas žymiai tobulėtų. Šitame rašte negali būti daugiau kalbos apie tai. Jo tikslas kitas.

Bet minėjimo vertas dar kits įdomus dalykas. Jusmai: regėjimas, girdėjimas, ragavimas, užuodimas atsitinka eterio kūne. Regimosios jusnys: akys, ausys ir t. t. tepriima paviršutinius įspūdžius, būtent virpėjimus, ir juos perduoda eterio kūno jusnims, kur įvyksta jusmas, ir toliau viduje randasi tada jausmas. Žmogui per kokią nelaimę netekus rankos ar kojos, pasirodo, lyg jis netekusio] rankoj dar turėtų pajutimo. Sakoma, tai esąs atsiminimas buvusių pajutimų ir todėl nieko nereiškiąs. Vienok žinant, jog eterio kūne randasi jusnys, kurios nesunaikinamos nei peilio, nei kito daikto, ir kad čia atsitinka pajutimas, šitie patyrimai kitaip aiškėja.

Eterinis kūnas yra tarpininkas tarp fizikinių ir psichinių, arba tarp kūno ir vėlės, patyrimų. Jisai todėl ir tur ypatingą savo įtaisymą. Yra tasai daug pinklesnis negu regimo kūno sąranga. Jis tur taipo jau visokiems veikimams atitinkamų vidurių, centrų, kaip regimasis kūnas. Ir jėgų srovės jame teka daug smulkesnėmis upelėmis. Jisai iš tikrųjų yra lyg iš spindulių statytas.

Jo gyvenimas yra kiekvieno šiek tiek sąmoningo žmogaus jaučiamas. Betgi tik dvasioje pakilusysis su pilnu žinojimu tegali jame gyventi ir jį nuo regimojo kūno atskirti. Tokiam žmogui eterinis kūnas atrodo kaip kokia šviesi melsva rausva debesėlė, turinti visiškai paprastą žmogaus pavidalą. Yra daug daugiau žmonių, kurie tai regėti gali, negu paprastai žinoma.

Eteriniam kūnui atsiskyrus nuo fizinio, tasai pasilieka apmiręs. Paprastam žmogui todėl labai pavojinga yra su eterio kūnu pakilti iš paprastojo, jeigu jis tai kaip nors išmokęs būtų ar ligoj išrastų. Dalinai eterinis kūnas yra atsiskyręs nuo regimojo, kad, kaip sakoma, ranka ar koja nutirpusi. Mirimas iš šito atžvilgio yra tobulas atsiskyrimas eterinio kūno nuo regimojo. Tasai tad ardosi, sakoma, pagenda, supūva.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas