Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas

SLĖPININGOJI ŽMOGAUS DIDYBĖ

PAVIDALĄ KURIANTI JĖGA

Su eteriniu kūnu visai arti susijungusi yra pavidalą kuriančioji jėga. Berods jėga negali būti skiriama nuo materės. Bet kaip materė gali būti kieta, skysta, garas, eterinė ir t. t., taip ir jėga yra visokeriopa. Kietoji materė turi kitokias jėgas negu eterinė. O dar visai kitokias turi smulkesnioji ir smulkiausioji. Labai smulki materė visai nejuntama kaip materė, bet kaip jėga. Ilgą laiką mokslininkai buvo abejojime, kas tai, paveikslui: elektriką ar jėga, ar materė. Kaip jėga ji apsireiškia savo veikimu. Šiandien jau patikrinta, kad ji gali būti vadinama ir materė.

Žiūrėkime, kaip dirba augimo jėga, pavidalą kuriančioji! Mažiausios kūno dalelės yra narveliai, vadinami lotynų žodžiu cellulomis. Jųjų kiekviena yra lyg ypatiškas ir saviškas gyvas dalykas, kurs atskirą savo gyvenimą turi. Gyvybė yra sąmoningumas, yra būtis, kuri žinosi. Cellulų sąmoningumas tame pasirodo, kad jos joms krauju priplaukiantįjį maistą skirsto ir tinkamą dalį pasilaiko, netinkamą atmeta.

Kad kūnas kur nors sužeistas yra, tada žaizdoje kaimyniškos cellulos žymiai gyvai dirba. Ir dirbdamos pareina į tokį papratimą, jog dar tolyn dirba, nors jau darbas ir nebereikalingas. Todėl vieta, kur žaizda buvusi, dažnai su kaupu, vadinamu randu, priauga.

Geriau tyrinėjant cellulų gyvenimą, aiškėja, jog ir jos nėra gyvenimo pradžia. Yra labai maži gyviai, kurie Mikrobomis vadinami. Jos kuria kūną, statydamos cellulas. Senovės mokslas sako jas esant žemiausia būtimi tos galybės, kuri visa bekraštinę erdvę pildo. Visur – ore, vandenyj, akmenyje ir ugnyj, visur jos būta, visur ir esančios Mikrobos. Kiekvienas pavidalas, taip ir žmogaus kūnas, iš Mikrobų darosi.

Visa jų jėga, žmogaus ir kitų gyvių kūnuose apsireiškianti, vadinama sanskrito žodžiu Praną [3, Apie praną žr. „Visumos sąrangos“ 6 komentarą (Raštai. T. I. – P. 549]. Yra tai atskira dalis gyvybės jūrų, kurios vadinamos pagal sanskritą Džyva, tai esti gyvybė.

Dabarties gamtos mokslas nepažįsta atskiros gyvybės jėgos. Šišon ne vieta daug apie tai kalbėti, ar jos iš tikrųjų būta, ar nebūta. Paduotiejie aiškinimai parodo, kaip ją reikia suprasti.

Bet tame susitinka senovės ir dabarties mokslas, kad Mikrobose yra gyvenimo pradžia, kad jos kaip kokie maži mistreliai stato kūnus.

Šitie mistreliai vedami tų jėgų, kurios eteriniame kūne veikia ir lyg ugningais gyviais apsireiškia. Jie yra Pranos esmė ir, kaip sako senas raštas, dieviška gyvybė. Nesuskaitoma yra jų daugybė. Jie kuria visus regimus, augančius pavidalus. Kaip veik jie kokioj materėj veikia, toji atrodo irgi jaučia visai kitaip negu ta, kurią jie apleidžia. Gyvas medis visai kitoks nekaip pūvasis.

Šitiems ugningiems gyviams atsitraukus, Mikrobos varo tolyn savo darbą. Bet jos tada lyg sumišusios. Nesižino, kaip dėties. Sakoma, kūnas pūvąs. Bet jis sau ne menkiau gyvas kaip pirma. Tiktai nėra visa sulaikančios gyvybės. Pranos esmė, palikusi eterinį kūną, palieka tuo ir regimąjį. Abu kūnu skiriasi tada ir pragaišta. O kas mirtis, tai dabar pasirodo dar iš kito atžvilgio.

Bet ir matoma, kaip gamtos jėgos dirba kūną statydamos. Jos iš tikrųjų galingesnės ir išmintingesnės negu žmogaus protas. Jo esmė randasi čia pat, kur ir kūną kuriančios jėgos savo pagrindą turi. Bet taip toli dar neparėję, tematome, kas žmogus nėra. Vis jis dar pasislėpęs ir už kūno gyvenimo. Neigi kūno gyvybė jisai nėra.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas