Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas

SLĖPININGOJI ŽMOGAUS DIDYBĖ

ŽEMIAUSIASIS ŽMOGAUS VIDAUS GYVENIMAS

Žiūrint tiktai į žmogaus kūną ir jo gyvenimą, tasai ne ką skiriasi nuo augmens. Bet reikia gerai suprasti, kad čia tėra kalba tik apie kūną ir jo gyvenimą. Kūnas visai sau vienas gyvena, kad žmogus be sapno miega. Tada jis, nebojant pinklesnio jo įtaisymo, yra tiktai augmuo. Atsirandant pirmiems sapno šešėliams, apsisako visai kitos rūšies gyvumas, lyg kits gyvenimo laipsnis.

Bet jis ne vienat sapne reiškiasi. Būdant jis taipo jau gyvas ir veiklus. Ir kūną bei jo narius jis žiūri pagaut į savo valdybą. Yra tai gyvenimas jausmų, lūkimo, linkimų, geidimo, karščiavimo, troškimų, nekantos, keršto ir t. t., sanskrito žodžiu: Kama [4, Apie Kamą žr. „Visumos sąrangos“ 6 komentarą (Raštai. – T. I – P. 549)].

Palygindami šitą gyvenimą į sapnavimą, pastebime genetiškumą. Sapnuose valdo aklas pritraukimas ir atspyrimas. Juose mes neturime savo noro nei išminties, nei supratimo. Viskas yra nuostabu, omes visai nesistebime (1, reikia gerai mėginti sapnus).

Tačiau čia nėra to valdymo, kurį jaučiame budėdami. Ir nieko nežinome apie kūną. Tiktai, kad kartais pasigendame savo dvasinės galybės ir tvirtybės. Sapnų pavidalai pragaišta kaip šmėklos. Ir vėl tada atsiranda. Labai greitai jie kinta.

Visai tas pats dalykas su geismais, troškimais ir t.t., trumpu žodžiu, su kamišku gyvenimu. Žinoma, jog dažniausiai sapnuojame, ko geidaujame, ir antraip. Toliau regimai ir kamiškame gyvenime pasirodo tiktai pritraukimas ir atspyrimas. Nėra čia aiškaus proto, visiškai nėra išminties. Geismingas žmogus veikia kaip sapne ir gana dažnai pasielgia lyg būtų be proto. Kaip aklas jisai veja tą, kas žada patenkinti geidimą. Kurs keršte veikia, gana dažnai apgaili, ką padaręs. Karščiavimui nustojus, žmogus pats stebisi kvailu savo darbu.

Kama varo žmogų į veikimą. Žmogus užmiršta tada ir kūno jusmus. Kariaujantiejie nejunta žaizdų. Savo karštume jie temato vieną tikslą: apveikti savo priešą. Tiktai nurimę jie pajunta, kad kūnas sužeistas. Jie visai buvo gyvenę kitame pasaulyj, būtent karščiavime, Kamoj. Toliau, geidavimai ir kas jiems lygu, taip jau kaip ir sapnų pavidalai, greitai kinta. Dalykas yra čia visai stebėtinas. Nuolatai geismai sukyla ir slūgsta kaip vanduo ir garai verdančiame katile. Kūno gyvenimas yra lyg sustingęs, palyginus jį į kamiškąjį. Iš žmogaus tasai lyg spindėte spindi. Kokie žmoguje jausmai, geismai, linkimai, tokie iš jo ir plūsta ir toksai jisai •— ar mielas, ar nemielas. Gana jautrus žmogus atskiria žmones, numanydamas kiekvieno Kamą.

Su kūnu žmonės nesiskiria tiek, kiek su kamiškuoju gyvenimu. Žemos būties žmogus, paveikslui, girinis žmogus, ne tiek gyvas viduje. Jame nėra tiek karščiavimo. Nėra čia tokių bangavimų, kaip žmoguje aukštesnės kilties, paveikslui, Europos žmoguje, jglaudus ir prastučius. Skirtumo berods ir čia gana. Bet giriniame žmoguje karščiavimai, kartą sukilę, daug daugiau gyvuliški. Kama yra kaip tik gyvuliškoji žmogaus dalis.

Gyvuliuose vienok tik keli geismai tegyvena. Vienos veislės gyvulys yra vienos rūšies geismo įsikūnijimas. Geismai, karščiavimai, troškimai ir t. t., trumpu žodžiu: Kama yra gyvulių vėlė.

Kaip su kūnu žmogus yra žemės dalis, su kūno gyvenimu — augmeniu draugas, taip jis su Kama priklauso gyvulijai. Ir jam gyvenant aukštesniais, švelnesniais geismais, ir gyvulija už tiek jau geresnė. Žmogui gerėjus Kamoj, ir gyvuliai nebe tokie pikti.

Kuo daugiau žmogus iškyla, tuo daugiau jame randasi įvairiausių geismų. Kultūros žmonės jų visai kupini. Yra jų kuone kiekviename visa gyvulija. Negalima visai suskaityti visus jausmus, linkimus, geismus, karščiavimus, troškimus. Nėra čia galo pavydo, nekantos ir t. t. Bet jie reikalingi. Žmogus juos turi pažinti, šiuos gyvulius savyje, jeib jis ant jų viršų gautų (2, Sišon vieta atsiminti žodžių iš I Mozės knygų: Dievas atvedė pas žmogų visokius gyvius, kad regėtų, kaip jisai juos pramintų. Ir t. t.)

Atsitinka žmoguje ypatingas dalykas. Kamiškasis gyvenimas kinta tokiu jau būdu kaip ir kūno gyvenimas. Kokiais jausmais, geismais ir t. t. žmogus minta, toks ir yra jo kūno gyvenimas. Geismais maitinties – reiškia jiems valią duoti. Gyvendami švelniais jausmais, švariais geismais, iš lengvo esame nebeprieinami žemiems geiduliams. Jie mumyse lyg nebegali sukilti, lyg nebebūtų jiems iš ko gaminties.

Suprantamas dalykas, jog žmogus gali ir vėl prisiauginti žemą kamišką gyvenimą. Iš lėto geismai jame įsivyrauja, kol nepakliūva pagaliau žmogus jiems visiškai.

Yra tame toks dalykas. Kamiškasis gyvenimas nėra tiktai jėga, bet irgi ypatinga materė, kuri vadinama sanskrito žodžiu taipo jau Kama. Toji pildo ir įsiaučia regimąjį kūną kaip kokia debesis kiaušio pavidalo, kaip sako išmintingiejie. Šita materė yra daug smulkesnė dar už Eterį. Kaip mūsų dienomis žinomiems neregimiems spinduliams nėra jokia kliūtis nei medis, nei šiaip kas, taip Kamai nėra kliūtis nei regimoji materė, nei Eteris. Tarsi jų nebūtų. Einančius žmones matant jų kamiškame pavidale, rodos, slinktų spindintis pailguotinas rutulys iš vienos vietos į kitą, o šitame rutulyj būtų regimasis kūnas kaip kiaušio trynys baltyme. Ištiesdamas rankas, žmogus savo kamiško kūno kraštus vos pasiekia.

Šitas kūnas priima taipo jau maistą ir išmeta, kas jam nebetinka. Maisto jis prisitraukia iš savo aplinkybės, iš Kamos srities. Įvyksta tai, tarsi jis būtų kokiu verpetu, į kurį srovės bėga. Regimojo kūno gyvenimo jame virpėjimai sukeliami. Tada jame pabunda pritraukimo ir at-spyrimo jėga ir pasidaro visokie jausmai, geismai, linkimai. Kokiems jis tinkančios materės turi, tokie atsiranda. Norint turėti kitokių geismų ir linkimų, reikia savyj kitokį virpėjimą, kitokį pritraukimą įgyvendinti ir kitokios Karnos susitvinkdinti. Kitaip negalima bet ko geidauti ir pasimėgti ypatingais jausmais, geismais, linkimais arba meilijimais.

Karnos kūno gyvenime įvyksta tat, kas vadinama nuodėme arba nusidėjimu, slavų žodžiu: grieku. Čia žmogus nusikalsta. Karnos kūnas yra tas, kurs Šventame Rašte vadinamas nuodėmingu kūnu. Regimasis kūnas su savo reikalais yra visai nekaltas dalykas. Jisai ir nieku būdu negali nusikalsti. Kas jam reikalinga, tas jam turi būti duodama. Jam reikalinga valgyti, gerti ir t.t. Bet, imant paveikslą, žmogus gerdamas gali dvejopo dalyko siekti. Gali gerti troškuliui tildyti. Kad kūnas nebetur to reikalo, tad jis nebetrokšta. Bet žmogus gali ir gerti gėrimu pasimėgdams. Tada jis tiktai savo geismus maitina ir, geismą patenkindams, jį tiktai stiprina. Niekumet tasai nėra pasotinams. Jis auga kaip ypatiškas gyvis, ypatiška vėlė žmoguje, kol ne visai užima valdybą ant žmogaus ir žmogus jo vergu tampa.

Bet ir Kamos gyvenimas sau pats nėra nuodėmingas. Jis tokiu tik tuo virsta, kad žmogus jam vergauja.

Vislab tą savyje pabodami, matom, jog žmogus pats ir nėra savo Karnos gyvenimu. Berods tasai aiškiai skiriasi nuo kūno gyvenimo ir pasirodo ypatingu vidaus gyvumu. Vienok žmogus, nors šiek tiek savo vidų tyrinėdamas, jaučiasi skirtu nuo savo jausmų ir geidimų. Tiejie daug arčiau stovi kūno gyvenimui negu žmogaus esmei, jo asmenybei.

Kama ir Praną randasi artimame gentiškume. Jusmas, kurs darosi eteriniame kūne, pakyla su Pranos veikimu į Kamos kūną ir tampa čia jausmu. Jausmas, ans pritraukimo ir paspyrimo siūbavimas yra sąmonė šio gyvenimo laipsnyje, Kamos sąmonė.

Antraip vėl Kama veikia žymiai žmogaus kūno atrodymą. Kama sau viena priima kaskart pavidalą to geismo, kurs vyrauja. Tasai pavidalas yra gyvuliškas. Regimasis kūnas ne taip lengvai kinta. Bet, žmogui nuolatai gyvenant gyvuliškais geismais ir kas tam lygu, kūnas įgauna gyvuliškus pažymius. Norint kilniu, gražiu, mylimu atrodyti, reikia gyventi kilniuose geismuose, linkimuose, meilijimuose.

Bet žmogus nėra nei kūno, nei geismingumo gyvenimas. Vis dar jisai slepiasi su savo esme. Ir vis giliau reikia žvelgti, ar ne kur išvystume slėpiningąją jo Didybę.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas