Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas

SLĖPININGOJI ŽMOGAUS DIDYBĖ

 

MINTIMS GYVENTI PRIEMONĖ

Kamiškasis gyvenimas yra gana nuostabus ir gana gyvas. Vienok žmoguje dar kitas gyvenimas patiriamas. Jisai yra dar gyvesnis ir dar sąmoningesnis. Kūno sąmonė yra tamsus numanymas, tamsus skirstymas. Karnos sąmonė yra pritraukimo ir atspyrimo klusnumas. O kitas asmens gyvenimo skyrius dar kitaip apsireiškia. Visai aiškiai galima pastebėti ir tretįjį sąmonės laipsnį.

Ne kartą atsitinka, kad žmogus kažin kur nusimąsto. Nei jis paboja tada kūno reikalų, jeigu jie ne per skaudūs, nei jis varginams jausmų, geismų, karščiavimų. Jame tylu, ramu. Jis lyg savyj, tarsi per visas tamsias debesis pakilęs skrenda tyrame ore, kur sutinka tiktai baltąsias apšviestas ir todėl šviečiančias debesėles. Yra tai minčių gyvenimas: žmogus tokiu būdu gyvena minčių pasaulyje. O tai visai naujas, atskiras gyvumas žmoguje.

Jam taipo jau skirta atitinkama materė. Yra tai skaidriausioji Kama, ypatingas Kama sluoksnis, kuriame šviečia ypatinga šviesa. Vadinama šita materė Kama-Manas [5, Apie sąvoką Kama-Manas žr. „Visumos sąrangos“ 8 komentarą. (Raštai. – T.I. –P. 550)]. Daug smulkesnė ji yra už visas kitas materės rūšis. O kaip Kama, taip ir Kama-Manas savo šviesa pasiekia ir pildo regimąjį žmogaus kūną, bet ir pačią Kamą. Tarsi per apytamsiąją raudonąją Karnos drobę šviestų žalsvasis Kama-Manas; arba kaip senose pasakose sakyta: po rūko drobe randasi toji, kuri dirbta iš mėnesio spindulių. Ši drobė – tai minčių kūnas, kurs iš tikro labai ypatingai šviečia. Iš jo išlekiantieji spinduliai kažin kaip toli nusiekia.

Materėje, vadinamoj Kama-Manu, darosi tie pavidalai, kurie žmogui žinomi yra jo mintimis. Joms gimstant žmoguje, sakoma: jam atplaukiančios mintys į omenį; o pavidalui išnykus, sakoma: mintis užmiršta.

Nežiūrint į visokias minčių rūšis, jos skiriasi tuo, kaip aiškus jų pavidalas, kaip aštriai jis atsiskiria nuo aplinkybės ir kiek jis šviečia. Mintis kurianti jėga, be abejonės, labai svarbi visam tam. Vienok materė taipo jau negali būti bet kokia. Iš stambios negalima padirbti daiktą su tvirtais lygiais kraštais. Taip ir su Kama-Manu. Tiktai smulkesnioji ir giedresnioji tetinka tvirtesnėms, galingesnėms mintims.

Norint gaminti tokių minčių, reikia minčių gyvenimo kūną atitinkamai maitinti ir išdirbti. Kaip Kama, taip ir Kama-Manas iš lengvo kinta, desties,. kokiomis mintimis žmogus gyvena. Kurs visados tiktai silpnomis, prastomis mintimis tenkinosi, negal iš karto susišaukti, „įsivaizduoti" galingesnes, aukštesnes. Visai iš lėto reikia minčių kūną jomis auginti. Žmogui su stambiu minčių kūnu visai negal pareiti šviesesnės mintys. Jos lyg per jį perlekia. Jis jų negal suprasti, negal su jomis susitikti ir sutikti.

Žemos būties žmogus, girinis, netur daug minčių. Minčių materė jame yra dar lyg stangi, ji vangiai tejuda. Kitaip jau paprastame kultūros žmoguje. O mokytas žmogus tur labai gyvą minčių materę. Todėl jis ir gali visokias mintis sušaukti, įsivaizduoti, ir jam gali visokios mintys į omenį atplaukti. Minčių gyvenimas jame yra visai nuostabus.

Už kūno gyvenimą yra šauniai gyvesni jausmai, linkimai, geismai. Bet už juos dar daug gyvesnis yra minčių plaukimas. Nuolatai jų srovė eina per omenį, srovė nesuskaitomų lašelių. Ne kartą žmogus norėtų ją sulaikyti, o nesiseka. Tada bene galima tam pavydėti, kurio omenyj vos viena ar antra mintis tesiranda ir kurs todėl kaip koks kvailutis žvelgia po savim į tuštumą.

Ir gyvuliuose randasi minčių gyvenimas. Bet jis čia labai silpnas, dar tik lyg koks brėškimas. Giriniame žmoguje nedaug kitaip. Žiūrint į minčių gyvenimą, matyti tarp jo ir gyvulio tik menkas skirtumas. Daug didesnis yra tasai tarp girinio žmogaus ir dvasioje iškilusio.

Minčių gyvenimas yra toks svarbus, kad žmogus visą dėmesį į jį turėtų kreipti (3,Apie tai reikėtų plačiau ką parašyti. Šiam rašteliui kits tikslas pastatytas). Labai greitai jis susiriša su jausmų ir geismų gyvenimu, jam gentis būdamas. O mintys yra vyresniosios. Mintys tampa jausmų vėle, ir tuo jų galybė. Suvaldydams mintis, suvaldai ir jausmus, linkimus, meilijimus, geismus ir t.t.

Kaip kūnas, eterinis kūnas ir Praną bendrai veikia statydami regimo kūno pavidalą ir gyvenimą, taip Kama ir Kama-Manas savo gyvenime susijungia ir reiškiasi lyg vienas kūnas. Jisai dažnai vadinams astraliniu arba sapnų kūnu. Jausmai sužadina mintis, o mintys sukelia jausmus ir geismus ir ima į savo tarnybą regimąjį kūną. Bet antraip regimasis kūnas ir yra svarbus minčių gyvenimui. Regimojo kūno įveikimai, kad jie tik gana smarkūs, pasiekia jausmus, ir tiejie prišaukia mintis, kurios atsiliepia ir pagaliau pasiekia net kūną.

Reikėtų šitą dalyką gal dar aiškiau išdėstyti. Bet ir dabar jau jaučiamas artimas sąryšis visų minėtų organizacių. Bet ne vis jos taip bendrai veikia. Valandomis jos skiriasi viena nuo kitos. Įvyksta tai, kad žmogus įmiega. Žmogui miegant, minčių ir Karnos gyvenimas yra visai atsitraukęs nuo kūno. Tasai sau vienas pasilieka su eteriniu kūnu. Jame teveikia Praną.

Silpnas kūno palietimas miege pasilieka žmogui nežinomas. Betgi kūnas šiokį tokį žinojimą turi. Pabrėžk ranką, ir ji sujus. Judėjimas keliasi nuo pajautimo ant judėjimo dirgsnių. Žmogus nieko apie tai nežino. Kūnas visai sau gyvena ir veikia, lyg jis būtų žmogui svetimas, nežinomas daiktas.

Kamiškame, arba sapnų, kūne žmogus aiškiau nusimano. Bet koks čia tas jo nusimanymas, jau minėta. Pabusdams jis visai kitaip, o daug aiškiau ir gyviau žinosi. Jis iš tikro patsai sugrįžta ir grįždamas suvienija minčių, sapnų, arba Karnos, ir regimąjį kūną bendram veikimui. Atvirai, skaisčioji žmogaus sąmonės šviesa yra dalykas aukštesnis už visus minėtuosius gyvenimo skyrius. Ar čia nebūtų tikrasis žmogus? Tikroji žmogaus asmenybė?

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas