Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas

SLĖPININGOJI ŽMOGAUS DIDYBĖ

 

PIRMASIS PATIES ŽMOGAUS PAŽYMYS

Kas lig šiol apie žmogų pasakyta, parodo jį esant gamtos dalimi. Ir gyvenimas, kurs jame eina, yra tas pats kaip ir visoje gamtoje. Trumpai suglaudus, galima sakyti: keturios jėgos – materės rūšys – veikia žmogaus prigimtyj: 1. Fizinė ir eterinė jėga – materė, 2. Praną, 3. Kama ir 4. Kama-Manas.

Galima kiekvieną rūšį ir vadinti diegu, kadangi kiekviena išaugti ir atsiskleisti turi kaip koks diegas. Iš jo pasidaro pavidalai, sąrangos, organizacės, kurios trejopu gyvenimu apsireiškia: regimo kūno gyvumu, sapnų kūno gyvumu ir minčių kūno gyvumu. Pavidalų yra du: paprastai regimasis fizinis ir astralinis, ovatusis4 (4 Lotyn. žodis „ovatus" reiškia kiaušio pavidalo), į kurį regimasis įglaustas.

Vienok tai dar ne žmogus. Atsimindami savęs, šitą dalyką aiškiai numanysime. Kas lig šiol iš žmogaus parodyta, yra tiktai gyvulys. Galima būtų sakyti: tai žmogaus šešėlis, tai pavidalas, kurs atrodo žmogumi. Regimam kūnui sunykus, pasilieka tik sapnų ir minčių gyvenimas. Tas tada labai menkas dalykas, šmėkla ir daugiau nieks. Žinoma toji iš sapnų. Ji traukiasi šen ir ten kaip debesis, vėjo nešama. Laiką po mirties ji iš tikro be jokio tvirtumo, be jokio svarbumo.

Bet žmoguje yra žinoma, kas visiems šitiems gyvenimo skyriams svarbumą suteikia. Yra čia tas, kurs, įsileisdams į kokią mintį, ją tvirtina, jsileisdams į kokį geismą, jį galingu padaro, įsileisdamas į kūno reikalus, juos aprūpina.

Šitą slėpiningą dalyką reikia gerai ištirti. Žmogaus prote, jo supratime jis aiškiausiai surandamas. Kad žmogus mąsto, arba protauja, tai mezgasi viena mintis prie kitos. Sis prisimezgimas darosi tikrais įstatymais. Tie jie apsireiškia mintyse. Silpnos mintys nesimezga tokiu jau būdu kaip galingosios. Jos tik kūno pajutimų ir jausmų sukeliamos. Galingosios mintys susimezga viena su kita, kaip liepia jos ypatybė. Pasirodo tada ypatinga tvarka. Sakoma, žmogaus protas apsireiškiąs, žmogus mąstąs; jisai suprantąs, jo mąstyme pasirodanti logika.

Bet ne vien šis susimezgimas vienos minties su kita yra protas, logika. Žmogus lyg žiūri į visą minčių eilę ir — išmano. Šitame atsitikime pasirodo du dalyku. Vienas yra minčių eilė, o antrasis yra tat, kas išmano. Ne kartą atsitinka, kad iš galvos žinai visą sakinį. Yra tai minčių eilė. O, rodos, ją ir supranti. Tada, po laiko, tasai sakinys lyg atsiveria, žmogus į jį lyg Įžengia ir sako: Dabar teišmanau!

Yra galima visai gerai iš galvos žinoti logikos, tai esti protingai sutvarkytus bet kokio įrodymo sakinius; vienok tai dar nėra išmanymas. Tasai yra lyg galutinis susiliejimas žmogaus su tų sakinių dvasia. Žmogus tarsi iš viršaus nusileidžia į ją ir ją lyg aukštyn į save įtraukia. Žmogus lyg patsai tampa tų sakinių dvasia, jų išmanymu. Todėl ir kai kurs senas žodis sako: „Tiktai tą težinai, kas pats esi".

Sis iš viršaus į mintis nusileidžiąs žmogus yra dalykas, kurs turi būt aiškiai skiriamas nuo minčių. Jis, taip rodos, yra patsai žmogus, kurs sau ypatiškas stovi šalia viso žmogaus gyvenimo, o kurs jame ir visas gali nunerti. Sis žmogus gal įsigilyti į kūno reikalus, į geismus ir į mintis, iš viso to pakilti ir vėl su tuo susivienyti. Tai viename, tai kitame gyvenimo skyriuje jis gali susivokti.

Paveikslą imant, tai aiškiau pasirodo. Stiklas su tamsiu skystumu teesie įdėtas į stiklą su raudonu skystumu, o abu – į stiklą su žalsvu skystumu; per visus stiklus spindi bendroji šviesa, kuri silpniausia yra viduriniame stikle. Pastatant stiklą prieš saulę, pasirodys jos atspindinys, kaip kokia maža saulutė tai viduriniame, tai antrame, tai didžiausiame stikle. Pasirodys, lyg čia būtų ar trys saulutės, arba viena keliautų per visus tris stiklus.

Bendroji šviesa yra gamtos sąmonė, kuri, kaip aiškinta, tamsiausia regimame kūne, šviesesnė geismuose, o šviesiausia minčių gyvenime. Saulės atspindinys, kurs randasi didžiausiame stikle ir susilieja su bendrąja ten šviečiančia šviesa, yra tat, kas į mintis įsileidžia, kad išmanymas įvyksta. Kaip atspindinys stikle lyg sugautas, o tai šitoj, tai kitoj vietoj stikle spindi, kaip žmogus, kiek jį dabar numanome, savo pavidale randasi ir, įsileisdamas į kokią mintį ar geismą, ar kūno reikalą, jaučiasi susiaurintu, jaučiasi tuo esančiu, į kurį jis nuneria. Tada jis taria: aš valgau, aš geriu, aš pailsęs; arba: aš jaučiuos smagiu, aš geidžiu, aš džiaugiuos; arba: aš mąstau, aš svarstau, aš galvoju. Kas kartą jisai kits ir kas kartą ypatiškame savo gamtos gyvenimo skyriuje, o kas kartą jis tikisi esąs šitas gyvenimas. Jis randa čia save. Mažiejie gyvenimo patyrimai jam lyg suteikia žinią apie jį patį. Žmogus įgauna savęs žinojimą, sąmonybę.

Šitą dalyką aiškiai išmanysime sekdami su atsidėjimu savo gyvenimą. Žmogaus sąmonė kartais yra aiškesnė, o kartais tamsesnė. Valgant, geriant ir kas tam lygu, ji vos tik tešviečia. Žmogaus savęs žinojimas yra tuomet visai nykus. Baugūs peršuliai gali užeiti, kada kūnas kankinams. Bet iš jų žmogus jokį pavidalą pasidaryti negali, ir su kankinimu pradingsta tojo atsiminimas.

Aiškiau randasi žmogus jausmuose, geismuose ir visame, kas tam lygu. Visi bangavimai čia patiriami, daug ilgiau patenka ir yra savo būdu skaudūs ir smagūs. Bet visai dar kitaip žmogus pagaunamas mintyse gyvendams. Kas čia patirta, jau daug tvirčiau surišta su jo sąmonybe, viskas atrodo daug aiškiau, gyviau, šviesiau. Aiškiai matyti, kur pats žmogus turi būt ieškomas.

Sąmonybe yra pirmasis žmogaus žymis. Su ja, su savęs žinojimu darosi ir žmogaus kalba. Sąmonybe yra žmoguje valdantysis gaivalas. Į kokį reikalą, į kokį geismą arba mintį žmogus įsileidžia, tas ga!ybę įgyja ir ant visa ko, kas šiaip žmogaus gyvenime yra, viršų gauna.

Ne visiems žinoma, kad žmogus visai savo valia gali savo sąmonę tai šen, tai ten kreipti. Dažniausiai jinai ar kūno reikalų, ar geismų, ar minčių pritraukiama ir patraukiama. Bet kadangi ji yra žmoguje vyriausias dalykas, ji neturėtų duoties kaip koks paiks milžinas aplink vedžioti ir stebuklų daryti, būtent kokiam nors jausmui arba geismui valdžią iškovoti. Žmogus pats turėtų visa visiškai valdyti. Žmogaus nusimanymas aiškiai gana liudija, jog iš tikro taip turėtų ir galėtų būti. Paklusdamas kokiam panorėjimui, žmogus yra tarsi rišamas, paklusdamas geismui, pavergiamas.

Sąmonybe yra atskiras sąmonės laipsnis. Bet ji ir yra stebuklingas dalykas. Galima sakyti, kad iš plataus švytėjimo, iš vienodos šviesos atsiskiria ypatiškas spindulys. Su savęs žinojimu kyla iš visuotinės gyvybės atskira savybė, atskiras individualas.

Žiūrint vien j pavidalą, jau ir akmenėlis yra atskiras vienetas. Bet jis nedaug kuo žymiasi nuo kitų akmenėlių. Augmenys yra pavidalai, kurie jau aiškiau skiriasi nuo viens kito, dar aiškiau – gyvuliai ir visų aiškiausiai – žmonės. Bet dvasios gyvenime padaro atskirą vienetą tiktai savęs žinojimas. Jisai suglaudžiamas žodyje Aš. Bet daugumai šis aš visuomet sumegztas su kokiu nors patyrimu. Žmogus sako: aš valgau, aš geidžiu, aš mąstau. Šitas su veikimu sumegztas aš ir vadinamas asmeniškuoju žmogumi5 (5 Nuo jo reikia atskirti personą, arba regimąjį žmogų. Lotynų žodis „persona" reiškia dalyką, kaukę, per kurią skamba), o tasai, kiek turėtų būt numanu, nėra dar pilnas žmogus; nėra jame slėpiningosios žmogaus Didybės. Reikia jos dar giliau ieškoti. Asmeniškasis žmogus, kaip ir pavidalas, persona, – tai tik įrankis.

Tuo tarp vienas dar dalykas turi būti pastebimas. Įsigilinant i greit pranykstančius jausmus, geismus, mintis, užmirštant savęs, žmogui rodosi, jog su jausmais, su mintimis, jis pats nykstąs. Ir visados taip yra, kad žmogus jaučiasi kuo daugiau pragaištingu, juo daugiau įsileidžia į akies mirksnio dalykus. Jis tiki savo gyvybę tvirtysiąs, kuo daugiau jis sau kaups jausmų ir smagumų.

Tačiau jusdami, jausdami ir manydami žinomės vis tada aiškiau, kad savęs atsimename, kad lyg iš asmens gyvenimo pakylame.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas