Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas

SLĖPININGOJI ŽMOGAUS DIDYBĖ

VYDŪNAS. RAŠTAI II

Serija „IŠ LIETUVOS FILOSOFIJOS PALIKIMO“ Vilnius „Mintis“, 1991m. Serija leidžiama nuo 1987m. Parengė Vacys Bagdonavičius. Redagavo Aldona Radžvilienė. Redakcijos vedėja Ramutė Rybelienė. Meninė redaktorė Romana Kungytė. Techninė redaktorė Rima Jodkienė. Korektorės: Irena Povilanienė, Auksė Survilaitė. Išleista 30 000 egzempliorių. 

ISBN 5-417-02913-0 UDK 1 Vi46

Antrame Vydūno raštų tome spausdinami traktatai, kurie buvo išleisti atskirais leidiniais: „Slėpiningoji žmogaus didybė“, „Mirtis ir kas toliau“, „Žmonijos kelias“, „Likimo kilmė“, „Gimdymo slėpiniai“, „Sveikata, jaunumas, grožė“, „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas“.

 


 

 

SLĖPININGOJI ŽMOGAUS DIDYBĖ

PRADEDAMAS ŽODIS

Šis raštelis pirmąkart išėjo 1907 m. Raginamas jį leisti antrą kartą, vėl jį pasiskaičiau ir vėl man rodės, kad jis labai svarbus mūsų laikų žmonėms. Kiekvienam jis nori sužadinti gilesnį jo asmenybės supratimą. Prasideda todėl paprastais mąstymais, eina tolyn mūsų dienų psichologės ir filosofės mokslais ir baigiasi tuo, kas visais laikais buvo laikoma aukščiausiu žinojimu, aukščiausia išmintimi.

Ir daug nežinodamas apie pasaulį, žmogus nors save pažinti turėtų. Į pagrindinius filosofės klausimus turėtų nors šiek tiek atsakyti galėti. O tiejie yra: Kas aš esmi? Ir kam esmi? Bet kur tų žmonių, kurie apie tuos klausimus nuodugniai pamanę būtų? Labai dažnai nė nepakelia tų klausimų.

Pasakojama, kad kartą vienas garsus vokiečių filosofas vaikštinėjęs miesto girutėj ir savo papročiu savo mąstymus garsiai ištaręs. Jį išgirdęs, girutės užveizdas labai nustebęs. Pagaliau neiškentęs jo nepaklausęs, kas jis esąs. Filosofas rimtai j jį pažvelgęs ir, tarsi pats stebėdamosi tuo klausimu, atsakęs: „Kad pats tai žinočiau!" Pabūgęs užveizdas leidęsis manydamas sutikęs beprotį. Bet filosofas buvo net išmintingai prasitaręs [Kalbama apie vokiečių kilmės filosofą, gyvenimo filosofijos pradininką Artūrą Šopenhauerį (1788 – 1860)].

Paprastai žmonės tiki, jie esą tai, kas vykina kokį nors darbą, o todėl vienas vadinasi mokytoju, kits rašytoju, trečias gydytoju, ketvirtas kurpiu ir t.t. O taip vadindamiesi, niekas neatsimena savo asmenybės. Toji visai kita kas yra negu žmogaus darbas. Į ją tikrai pažvelgdami, numanome, kad ji yra slėpinys.

O žmogui priderėtų šitą slėpinį ištirti. Tai pirmasis viso jo mokslo uždavinys. Tam spręsti nori šitas raštelis tarnauti. Tam jis leidžiamas ir antrą kartą. Toli nėra jis tobulas. Taisiau rašto kalbą. Bet turinį palikau nedaug jo užgavęs. Esu jį ėmęs, kaip seniau aiškinau, iš tūlų raštų. O matau, kad geresnio tokioj trumpoj formoj ir šiandien apie šį klausimą negalėčiau parašyti.

Kad naudojaus ir indų mokslu, net tūlais indų (sanskrito) kalbos žodžiais, reikia suprasti iš to, kad nėra trumpų reiškinių dvasiniams dalykams Europos kalbose.

Vaizdelis, kurs priešakyj randasi, gal daug padės žmogui suprasti, nors ir jo spalvos ne visai pavykusios. 

Tilžėj, spalyje 1921 m.

Vydūnas


SLĖPININGOJI ŽMOGAUS DIDYBĖ (skyrius) 

GYVENIMO NUOSTABUMAS 

Kūdikis būdamas, žmogus dažnai turi stebėties. Beveik ant kiekvieno žingsnio gyvenimas pasirodo neregėtu, ypatingu, stebuklingu. Su laiku randasi kitaip. Gyvenimas su visais savo ypatingumais tampa paprastu. Žmogus sau gyvena nuo akies mirksnio lig akies mirksnio, iš valandos į valandą, iš dienos į dieną vienat tankank pasirūpindamas gyvybės pajautimais. Jis veikia tikėdamas savo veikimu išlaikyti savo gyvybę, patvirtinti savo gyvenimą. Kad gyvenimo sąlygos jam įkyrėja, jis žiūri, kaip jas pataisius. Kartais ir labai uoliai tveriasi už tokio darbo.

Žmogus tiki gerai suprantąs, kame dalykas ir kaip turėtų būti, jeib jam tektų gana pilnas saikas gyvybės pajautimo. Jis nenumano, kad žinomasis gyvenimo supratimas yra tiktai papratimas gyventi. Nesiskiria jam gyvybė nuo to, kas gyvybę jaučia, ir nuo gyvybės reiškinio, būtent gyvenimo. Tiktai kad kas atsitinka iš netyčių, tada žmogus stebisi gyvenimu. Patirtasis įvykis tarsi perveria kokį šydrą, kokią klode, kuri uždengė jam gyvenimo slėpinį.

Nuostabus daiktas yra, be abejonės, jau ir žmogaus užgimimas. Gana aiškiai tai kartais pajaučia tėvai. Bet vaiką sulaukiant žinomame laike, ir užgimimas tepasilieka paprastu ir, kaip tikima, suprantamu atsitikimu.

Didesnį įspūdį padaro mirtis. Giminių gyvenimas yra kaip koks mezginys. Vienai gijai patrukus, ardosi viskas. Žmogui mirus, paprastame gyvenime pasirodo tuščia spraga-

Bet gana dažnai ir į mirimą žiūrėta kaip į kokį gerai žinomą gyvenimo dalyką. Vos yra žmogus pasimiręs, jau jis ir užmirštas. Gyvenimas eina tolyn paprastomis vėžėmis. Lyg jame nieko nebūtų atsitikę.

Daugiau sujunda širdis, kad mylimas žmogus miršta. Pasilikęs mylintysis nesiliauja klausęs: Kas tai gyvybė? Kas tai gyvenimas? Kas tai žmogus? Ir žiūrint į velionies amžių, kyla klausimai: Kam tapo gyventas tasai gyvenimas? Kas yra jo vaisius? Kur yra jo šaknis?

Tada žmogus pradeda stebėties gyvenimu. Jaučiasi, lyg pabustų iš gilaus miego. Nesižino tuojau, kur ir kas jisai. Viskas rodosi nepaprasta, nesuprantama, nuostabu. Lyg žmogus iš kažin kur atėjęs ir kažin kur nuklydęs. Gyvenimas pasirodo tiktai slėpiningu ir stebuklingu. Bet po laiko vėl pripranta prie jo ir tiki susivokęs.— Kas iš gilaus miego kartą pabudęs yra, žino, jog taip iš tikrųjų.

Žmogus užgimdamas ir augdamas taip jau pabunda kaip iš gilaus miego. Labai tik iš lengvo jisai susipranta su gyvenimu, į kurį įžengia. Ir iš lengvo tepradeda tikėti jį supratus.

Taip mąstant, prisimena ypatinga pasaka. Sako, žmogus, kažin ko pasiilgdamas, tapęs giliai įmigdintas ir, įdėtas į laivą, nukeltas toli per jūras ant mažos salutės. Čia jį palikę vieną. Čia jis pabudęs. Nežinojęs, kas jam atsitikę. Ir niekaip negalėjęs atsiminti savo kilmės. O jo būta aukštos giminės. Atmintis likusi lyg išdilusi.

Pradėjęs žvalgyties. Jūros ūžusios. O jos — be galo, be krašto. Jis žvelgęs aukštyn. Čia dangus taipo jau be-kraštinis. Ant jo keliauja saulė, rytais iškildama iš jūrų ir vakarais į jas nusileisdama. Tada prašvinta žvaigždės, puošdamos saulės didžiąją valdžiavą.

Viskas atrodę labai ypatinga. Bet viskas gražiai surengta. Ir visa tikrai nuostabu. Bet niekas visų tų regėjimų nebuvę tam žmogui suprantama. Jam tesilikę stebėties ir mąstyti. Apsiaustas iš visų pusių giliais slėpiniais. Bet nebuvę galima juos atidengti.

Galų gale žmogus liovės mąstęs. Salutės gyvenimas su savo mažmožiais pritraukęs jo dėmesį. Žmogus ėmęs rūpinties to gyvenimo dalykais. Ir netrukus jis paskendęs salutės niekniekiuose. Užmirštas pasilikęs dangus, užmirštos ir jūros. Nustojęs jojo nusistebėjimas. Išnykę klausimai: Kas aš? Iš kur aš? Kaip čia atsiradau? Kam aš? Žmogus visiškai neatsiminęs savęs. Jokių klausimų nebebuvę. Pripratusios prie gyvenimo žmogaus ausys jų nebegirdėjusios, žmogaus akys nieku nebesistebėjusios. Slėpiniai nebebuvę jaučiami. O tačiau jie iš visų pusių šmėkščioję.

Tatai yra tikras atsitikimas. Regimoji esamybė – tai ana salutė, kur žmogus užgimdamas atsiranda ir, lyg iš miego pabudęs, nežino, kas ir kur jisai. Gyvybė yra banguojančios jūros; o bekraštinė amžinybė ir erdvė – tai stebuklingasis dangus.

Išmintingiejie sakydavo jau senuose amžiuose ir šiandien dar sako, jog žmogus tiktai užmiršęs yra savo kilmę, o galėtų jos atsiminti. Bet jam tai nesiseka, kaip veik, visai nunėręs, gyvena tiktai kūno ir kituose atitinkamuose reikaluose, kaip veik, jis tiktai paviršiumis žvelgia į gyvenimą.

Senųjų helenų buvo tiesiog sakoma, jog paprastasis žmogaus gyvenimas esąs gyvenimas užmiršime, gyvenimas mirtyj. Užgimdamas žmogus mirtyj palaidojams. Ir kartu su tuo jis užmirštas ir savęs atsiminti.

Garsusis praėjusio šimtmečio vaizdininkas iš Basel Boecklin, nutepliavo vaizdą, kurs vadintas Toteninsel, tai esti mirusių sala. Matomas čia giliai mėlynas, vietomis ūkanotas dangus, žemai mėlynos jūros, kuriose riogso gelsvai rausvos salutės uolos. Tarp uolų, kurios atsiveria kaip vartai, stovi tamsūs, aukšti, nuostabaus slėpiningumo pilni medžiai kiparisai. Jas prieiti galima tik iš jūrų pro siaurą angą. O čia atplaukia laivelis. Skersai ant jo padėtas baltas apvainikuotas — ar karstas, ar lova. Už jos stovi baltas pavidalas. Ir laivelis iriamas tamsiai raudono vieko.

Originalą matydams, būtinai turi atsiminti to helenų mokslo ir anos pasakėlės. Nėra čia dalykas paprasto mirimo, bet veikiau užgimimo. Salutė matyt gyvose jūrose po žydru dangumi. Pilna ji gyvų slėpinių, visai taip, kaip ir žmogaus asmuo. Visas vaizdas plaukia neištariamame slėpiningume kaip visas žmogaus gyvenimas.

Žmogus, vis iš vien prastų reikalų patraukiams, per daug įsižiūri į spuogus ir šapelius  ir nemato, kas yra dilidė. Prisikreipiant mažiems dalykams, niekučiams, negalima išvysti, kas amžina, kas nuostabu. Gyvenimas pasirodo paprastas ir be slėpinių. Tačiau jis jų pilnas. Kad miegame ir sapnuojame, taipo jau nesistebime nieku. Niekuomet nepareina į omenį: Kodėl taip, o ne kitaip? Ir nenuostabūs mums stebuklingiausi atsitikimai. Žmogus, kursai nemąsto apie gyvybės ir gyvenimo slėpinius, iš tikrųjų teb-miega ir sapnuoja, nors ir kaži kiek veiktų ir dirbtų. Bet jis pradeda pabusti iš užmiršimo, atsikelti iš mirties, kad jam vėl sukyla anie klausimai, ir širdyje pradeda gyventi kūdikio nusistebėjims.

Yra berods mokslas, kurs imasi klausimais: Kas yra gyvybė? Kas tai gyvenimas? Kokie įstatymai valdo jį? Sako, tai filosofės mokslas. Bet jis apie galutines priežastis, apie giliausius klausimus nieko pasakyti negali. Žinodamas ir visą šitą mokslą, žmogus tiktai prilygsta tam, kurs, kaip sako minėtoji pasakėlė, steigia į jūras ir dangų ir galų gale pažįsta nuolatinius ten regimus keismus, bet nieko nežino apie tai, iš kur ir kodėl viskas.

Savo padėties slėpiningumą jis teprieina savo kilmės atsimindamas. Savęs atsiminti – tai yra išmintingųjų mokslu ne vien įgyti žinojimą, iš kur žmogus kilęs ir kaip viskas atsirado, kas yra, savęs atsiminti yra iš tikrųjų sugrįžimas į savo namus.

Svarbu todėl žinoti, kaip galima tikrąją savo atmintį atgauti, kaip galima atsiminti, kas esi. Tam reikalinga, trumpai pasakius, kad žmogus save ištirtų, save lig giliausių asmenybės gelmių išmėgintų ir galutinį slėpinį susirastų.

Regimasis žmogus yra visos gamtos, visuotino gyvenimo dalelė. Todėl, save galutinai pažinęs, žmogus pažįsta ir visą gamtą, visą gyvenimą. Žmogus pats yra visų stebėtinų dalykų nuostabiausias.


ŽMONIŠKASIS PAVIDALAS IR PATS ŽMOGUS

Ypatingas yra žmogaus pavidalas. Nėra jam lygaus visame pasaulyje. Daug būtų galima kalbėti apie jo gražumą ir tobulumą. Pažįstamas ir yra jo opumas. Smulkiai ir pinkliai padaryti daiktai visuomet labai opūs. Bet ne tame didžiausias nuostabumas. Nepaprastas jau yra kūno, pavidalo augumas. O jį ištiriant, pasirodo, koks pinklus net jo sudėjimas yra. Nežiūrint į paviršutinius ir į vidaus narius, jame galima surasti ypatingus įtaisymus, ypatingas organizaces.

Pirm viso galima pastebėti žmogaus pavidalo ramsčius. Yra tai kaulai. Gražiai surengti, jie viens kitu laikosi. Tarytum jie sau atskiras kūnas. Sakoma, tai — žmogaus griaučiai (skeletas).

Aptaisyti, apaugę jie mėsomis, arba raumenimis. Tie-jie taipgi su viens kitu labai gražiai sumegzti. Ir sau vieni jie būtų jau ypatiškas pavidalas, ypatiškas kūnas ir atrodytų gana ypatingi. Bet jie drūtai suaugę yra su kaulų sąranga.

Toliau galima pastebėti, jog žmogaus pavidale randasi tikros kraujo upelės, būtent gyslos. Jos taipo jau sau skyrium turi savo sąrangą. Viena pareina iš kitos, kaip šakelės — iš šakų. Tankios jos sklaidosi per visą kūną. Be kaulų ir be raumenų jos sau vienos šiek tiek vaizduotų žmogaus pavidalą. Atrodytų berods lyg koks megztas tinklas.

Ir yra smulkesnių dar rezginių žmogaus kūne. Tai dirgsnių, arba nervų, tinklas. Tankus ir smulkus jisai nepasakomai. Jis ištisas taipo jau atvaizduotų žmogaus pavidalą.

Kaip matome, žmogaus pavidale randasi įvairių organizacių, kurių kiekviena panaši į jį, bet kurios visos kartu padaro paprastąjį žmogaus apstabą. Visos jos viena su kita labai puikiai ir visai stebėtinai gražiai sumegztos ir supintos. Ir atsimenant visų jų narių ir narelių ir jų bendro gyvenimo, pasirodo iš tikrųjų, jog žmogaus pavidalas yra stebuklas. Vienok slėpiningoji žmogaus Didybė tame toli dar nėra.

Žiūrint į tai, iš ko žmogaus pavidalas statytas, jisai taipo jau labai ypatingas. Yra jame įvairių druskos rūšių, yra čia ir visokių elementų. Teesie menami lotyniškais vardais: Calcium, arba kalkis, Kalium, Ammonium, Magnesium, Ferrum, arba geležis. Bet yra jų dar ir daugiau.

Iš tų pačių dalykų susideda ir žemė. Žmogaus kūną todėl galima vadinti ir žeme. Bet jos ne daug čia yra. Vos gera sauja. Didžiausią žmogaus pavidalo dalį, būtent 9/10, sudaro vanduo. O atsimenant, jog vanduo gaminasi iš ūkų, debesų, garų, galima sakyti, žmogaus kūną esant debesėle.

Kas tai žmogus, todėl nelengva pasakyti. Jo pavidalas gyvas, juda, nariai veikia. Kiekvienas narys tinka ypatingai veikimo rūšiai. Bet nariai ne patys veikia. Aiškiai jaučiama, jog jie veikimui tėra priemonė. Visas žmogaus pavidalas, visas kūnas yra prietaisas. Veikėjas — tai pats žmogus. O jisai ne pavidalas.

Jeigu žmogus galingesniu būtų, nereikėtų jo veikimui nei tokio pavidalo, nei narių. Atsimindami kokios minties, ją lyg prisišaukiame. Ji atplaukia paklusni mūsų valiai. Norint pasiekti regimą daiktą, reikia ištiesti ranką. O kaip mintys, taip turėtų ir daiktai žmogaus klausyti. Jo noras turėtų juos valdyti. Betgi tokia galybė būtų tuo tarp vos suprantama. Dar reikia jam regimų priemonių, nariai turi tarpininkauti žmogaus valiai. Noras vienas nieko nepadaro. Ranka, koja — tai lyg sustingęs noro įsikūnijimas, kurs pasilieka, jam ir pranykus.

Vienas dalykas berods labai įdomus. Kūno vidaus dalys atlieka savo darbą lyg be žmogaus valios ir žinios. Širdis varo kraują per gyslas; plaučiai geria orą; skilvis virškina valgį.

Kaip tą suprasime? Žmogus, išmokęs eiti, gali kažin kur nueiti, visai nemąstydamas, kaip kojas kelti ir dėti. Tik pradedant eiti, reikia panorėti. Tada kojos vykina savo pareigą visai savaime.

Atitinkamai darosi vidaus dalių darbas. Note mokslininkų, žmogaus kūnas palengva pasiekė dabartinį savo tobulumą. Pirm amžių jis nebuvo toks, koks jis šiandien. Iš žemos būties jisai pakilo. Vidaus dalys atsirado iš lengvo, reikalui esant. Ir žmogus išmoko jomis naudoties kūno išlaikymui.

Kaip žmogus valdo regimą narių veikimą, taip jisai, kad ir nežinodamas, valdo vidaus narių darbus. Bet jiems gerai veikti išmokus, žmogus nebeprivalo su visu dėmesiu jų darbą pasekti. Jam tereikia panorėti. Šis jo panorėjimas yra geidimas gyventi, arba, kaip sakoma, gyvu būti, save erdviniu žinoti.

Bet kas tai žmogus? Kur jis slapstosi? Kūne jo nerasta. Kūnas – tiktai jo įrankis, nors ir labai nuostabus. Bet žmogaus kūne galime ir ko daugiau dar pastebėti. Jis gyvas; jis apreiškia tą gyvybę savo gyvenime. Ar tame gyvenime bene žmogus? Mėginkime!


ŽMOGAUS PAVIDALO GYVENIMAS IR PAGRINDAS

Kad koks įrankis padarytas yra, tad jis toks ir pasilieka, kol ne jam prieina galas. Jis vis tas pats iš pradžios lig savo sugaišimo. Ne taip su žmogaus kūnu. Jisai ir išaugęs jokiu būdu nėra pabaigtas dalykas. Nuolatai jis daromas. Apstabs berods pasilieka tas pats. Bet kūnas be atvangos griaujamas ir taisomas.

Žmogaus kūnas yra kaip koks verpetas. Vis naujo maisto: oro, skystumo, valgio jis traukia į save; o be sustojimo ir iškvepia, išgaruoja, išmeta, kas jam nebetinka, kas išnaudota. Kūno oda tur akučių, kurias negali suskaityti. O vyriausiai per jas išmetama suvartotoji materė, neminint kiekvienam žinomojo kelio. Dalinis sustojimas šito kūno veikimo yra liga, o visuotinas – tai mirtis.

Iš oro, skystumo ir valgio darosi arba auga, kaip sakoma, kūnas. O kelių metų bėgyje, note mokslininkų, septyniuose metuose, visas kūnas, ir seno žmogaus, yra naujas.

Stebėtina, be abejonės, kad pavidalas beveik visai toks jau pasilieka. Yra tam visokių aiškinimų. Negalima visus susekti. Regimai naujiejie raumenys, naujiejie kaulai teauga lig tikro numastoto didumo. Augimo jėga tesiekia lig čia. Yra kaip kad koks neregimas saikas pildytųsi regimąja matere.

Saulės spindulių nematome. Bet pagal juos susitelkusias dulkeles galime matyti. Gana aišku, kokiuose pavidaluose jos supasi ant saulės spindulių. Tarytai matąs irgi saulės spindulius.

Senovės išmintingųjų mokslas sako, jog iš tikrųjų regimojo kūno matere kriaujasi kaip dulkės pagal saulės spindulius. Esanti kūnui iš tikrųjų forma iš tokios materės, iš kurios pasidaro saulės spinduliai, būtent iš eterio. Toji forma vadinama todėl eterio kūnu, arba sanskrito žodžiais: Linga Sharira, tai esti modelio kūnas [2, eteris čia suprantamas kaip labai subtili, jutimais nebesuvokiama materija, kaip substancija, užpildanti erdvę tarp fizinių kūnų ir tarp atomų bei molekulių. Žr. „Visumos sąranga“, 4 komentaras (Vydūnas.Raštai. –V., 1990. – T. I _0P. 549) Fizinis žmogaus kūnas turįs eterinį savo analogą, kuris esąs žmoguje veikiančių ir fizikos sričiai priklausančių (šilumos, elektros ir pan.) galių šaltinis]. Tam norint gerai suprasti, reikia įsižiūrėti į priešakyj padėtą vaizdelį.

Šitas eterio kūnas yra nešėjas visų reiškinių, kurie žinomi eterio veikimais: šiluma, elektriką ir t.t. O visus juos jaučiame kito žmogaus kūno artybėj.

Gyvasis kūnas yra iš tikrųjų kaip koks visokiomis jėgomis spindintis branduolas. Kas į jį traukiama, yra kaip ugniakurą, kuri ugnį maitina; bet -reikia paboti, kad ji – ne pati ugnis.

Regimasis kūnas darosi pagal eterio kūno ypatybę ir yra jo išlaikomas. Galima tiesiog sakyti regimą kūną esant eterio kūno vaisiu, jo apsireiškimu.

Tuo eterio kūno svarbumas apskritai pažymėtas. Ligos dažniausiai jame turi savo šaknis. Ir tą dalyką geriau ištyrinėjus, gydymo mokslas žymiai tobulėtų. Šitame rašte negali būti daugiau kalbos apie tai. Jo tikslas kitas.

Bet minėjimo vertas dar kits įdomus dalykas. Jusmai: regėjimas, girdėjimas, ragavimas, užuodimas atsitinka eterio kūne. Regimosios jusnys: akys, ausys ir t. t. tepriima paviršutinius įspūdžius, būtent virpėjimus, ir juos perduoda eterio kūno jusnims, kur įvyksta jusmas, ir toliau viduje randasi tada jausmas. Žmogui per kokią nelaimę netekus rankos ar kojos, pasirodo, lyg jis netekusio] rankoj dar turėtų pajutimo. Sakoma, tai esąs atsiminimas buvusių pajutimų ir todėl nieko nereiškiąs. Vienok žinant, jog eterio kūne randasi jusnys, kurios nesunaikinamos nei peilio, nei kito daikto, ir kad čia atsitinka pajutimas, šitie patyrimai kitaip aiškėja.

Eterinis kūnas yra tarpininkas tarp fizikinių ir psichinių, arba tarp kūno ir vėlės, patyrimų. Jisai todėl ir tur ypatingą savo įtaisymą. Yra tasai daug pinklesnis negu regimo kūno sąranga. Jis tur taipo jau visokiems veikimams atitinkamų vidurių, centrų, kaip regimasis kūnas. Ir jėgų srovės jame teka daug smulkesnėmis upelėmis. Jisai iš tikrųjų yra lyg iš spindulių statytas.

Jo gyvenimas yra kiekvieno šiek tiek sąmoningo žmogaus jaučiamas. Betgi tik dvasioje pakilusysis su pilnu žinojimu tegali jame gyventi ir jį nuo regimojo kūno atskirti. Tokiam žmogui eterinis kūnas atrodo kaip kokia šviesi melsva rausva debesėlė, turinti visiškai paprastą žmogaus pavidalą. Yra daug daugiau žmonių, kurie tai regėti gali, negu paprastai žinoma.

Eteriniam kūnui atsiskyrus nuo fizinio, tasai pasilieka apmiręs. Paprastam žmogui todėl labai pavojinga yra su eterio kūnu pakilti iš paprastojo, jeigu jis tai kaip nors išmokęs būtų ar ligoj išrastų. Dalinai eterinis kūnas yra atsiskyręs nuo regimojo, kad, kaip sakoma, ranka ar koja nutirpusi. Mirimas iš šito atžvilgio yra tobulas atsiskyrimas eterinio kūno nuo regimojo. Tasai tad ardosi, sakoma, pagenda, supūva.


PAVIDALĄ KURIANTI JĖGA

Su eteriniu kūnu visai arti susijungusi yra pavidalą kuriančioji jėga. Berods jėga negali būti skiriama nuo materės. Bet kaip materė gali būti kieta, skysta, garas, eterinė ir t. t., taip ir jėga yra visokeriopa. Kietoji materė turi kitokias jėgas negu eterinė. O dar visai kitokias turi smulkesnioji ir smulkiausioji. Labai smulki materė visai nejuntama kaip materė, bet kaip jėga. Ilgą laiką mokslininkai buvo abejojime, kas tai, paveikslui: elektriką ar jėga, ar materė. Kaip jėga ji apsireiškia savo veikimu. Šiandien jau patikrinta, kad ji gali būti vadinama ir materė.

Žiūrėkime, kaip dirba augimo jėga, pavidalą kuriančioji! Mažiausios kūno dalelės yra narveliai, vadinami lotynų žodžiu cellulomis. Jųjų kiekviena yra lyg ypatiškas ir saviškas gyvas dalykas, kurs atskirą savo gyvenimą turi. Gyvybė yra sąmoningumas, yra būtis, kuri žinosi. Cellulų sąmoningumas tame pasirodo, kad jos joms krauju priplaukiantįjį maistą skirsto ir tinkamą dalį pasilaiko, netinkamą atmeta.

Kad kūnas kur nors sužeistas yra, tada žaizdoje kaimyniškos cellulos žymiai gyvai dirba. Ir dirbdamos pareina į tokį papratimą, jog dar tolyn dirba, nors jau darbas ir nebereikalingas. Todėl vieta, kur žaizda buvusi, dažnai su kaupu, vadinamu randu, priauga.

Geriau tyrinėjant cellulų gyvenimą, aiškėja, jog ir jos nėra gyvenimo pradžia. Yra labai maži gyviai, kurie Mikrobomis vadinami. Jos kuria kūną, statydamos cellulas. Senovės mokslas sako jas esant žemiausia būtimi tos galybės, kuri visa bekraštinę erdvę pildo. Visur – ore, vandenyj, akmenyje ir ugnyj, visur jos būta, visur ir esančios Mikrobos. Kiekvienas pavidalas, taip ir žmogaus kūnas, iš Mikrobų darosi.

Visa jų jėga, žmogaus ir kitų gyvių kūnuose apsireiškianti, vadinama sanskrito žodžiu Praną [3, Apie praną žr. „Visumos sąrangos“ 6 komentarą (Raštai. T. I. – P. 549]. Yra tai atskira dalis gyvybės jūrų, kurios vadinamos pagal sanskritą Džyva, tai esti gyvybė.

Dabarties gamtos mokslas nepažįsta atskiros gyvybės jėgos. Šišon ne vieta daug apie tai kalbėti, ar jos iš tikrųjų būta, ar nebūta. Paduotiejie aiškinimai parodo, kaip ją reikia suprasti.

Bet tame susitinka senovės ir dabarties mokslas, kad Mikrobose yra gyvenimo pradžia, kad jos kaip kokie maži mistreliai stato kūnus.

Šitie mistreliai vedami tų jėgų, kurios eteriniame kūne veikia ir lyg ugningais gyviais apsireiškia. Jie yra Pranos esmė ir, kaip sako senas raštas, dieviška gyvybė. Nesuskaitoma yra jų daugybė. Jie kuria visus regimus, augančius pavidalus. Kaip veik jie kokioj materėj veikia, toji atrodo irgi jaučia visai kitaip negu ta, kurią jie apleidžia. Gyvas medis visai kitoks nekaip pūvasis.

Šitiems ugningiems gyviams atsitraukus, Mikrobos varo tolyn savo darbą. Bet jos tada lyg sumišusios. Nesižino, kaip dėties. Sakoma, kūnas pūvąs. Bet jis sau ne menkiau gyvas kaip pirma. Tiktai nėra visa sulaikančios gyvybės. Pranos esmė, palikusi eterinį kūną, palieka tuo ir regimąjį. Abu kūnu skiriasi tada ir pragaišta. O kas mirtis, tai dabar pasirodo dar iš kito atžvilgio.

Bet ir matoma, kaip gamtos jėgos dirba kūną statydamos. Jos iš tikrųjų galingesnės ir išmintingesnės negu žmogaus protas. Jo esmė randasi čia pat, kur ir kūną kuriančios jėgos savo pagrindą turi. Bet taip toli dar neparėję, tematome, kas žmogus nėra. Vis jis dar pasislėpęs ir už kūno gyvenimo. Neigi kūno gyvybė jisai nėra.


ŽEMIAUSIASIS ŽMOGAUS VIDAUS GYVENIMAS

Žiūrint tiktai į žmogaus kūną ir jo gyvenimą, tasai ne ką skiriasi nuo augmens. Bet reikia gerai suprasti, kad čia tėra kalba tik apie kūną ir jo gyvenimą. Kūnas visai sau vienas gyvena, kad žmogus be sapno miega. Tada jis, nebojant pinklesnio jo įtaisymo, yra tiktai augmuo. Atsirandant pirmiems sapno šešėliams, apsisako visai kitos rūšies gyvumas, lyg kits gyvenimo laipsnis.

Bet jis ne vienat sapne reiškiasi. Būdant jis taipo jau gyvas ir veiklus. Ir kūną bei jo narius jis žiūri pagaut į savo valdybą. Yra tai gyvenimas jausmų, lūkimo, linkimų, geidimo, karščiavimo, troškimų, nekantos, keršto ir t. t., sanskrito žodžiu: Kama [4, Apie Kamą žr. „Visumos sąrangos“ 6 komentarą (Raštai. – T. I – P. 549)].

Palygindami šitą gyvenimą į sapnavimą, pastebime genetiškumą. Sapnuose valdo aklas pritraukimas ir atspyrimas. Juose mes neturime savo noro nei išminties, nei supratimo. Viskas yra nuostabu, omes visai nesistebime (1, reikia gerai mėginti sapnus).

Tačiau čia nėra to valdymo, kurį jaučiame budėdami. Ir nieko nežinome apie kūną. Tiktai, kad kartais pasigendame savo dvasinės galybės ir tvirtybės. Sapnų pavidalai pragaišta kaip šmėklos. Ir vėl tada atsiranda. Labai greitai jie kinta.

Visai tas pats dalykas su geismais, troškimais ir t.t., trumpu žodžiu, su kamišku gyvenimu. Žinoma, jog dažniausiai sapnuojame, ko geidaujame, ir antraip. Toliau regimai ir kamiškame gyvenime pasirodo tiktai pritraukimas ir atspyrimas. Nėra čia aiškaus proto, visiškai nėra išminties. Geismingas žmogus veikia kaip sapne ir gana dažnai pasielgia lyg būtų be proto. Kaip aklas jisai veja tą, kas žada patenkinti geidimą. Kurs keršte veikia, gana dažnai apgaili, ką padaręs. Karščiavimui nustojus, žmogus pats stebisi kvailu savo darbu.

Kama varo žmogų į veikimą. Žmogus užmiršta tada ir kūno jusmus. Kariaujantiejie nejunta žaizdų. Savo karštume jie temato vieną tikslą: apveikti savo priešą. Tiktai nurimę jie pajunta, kad kūnas sužeistas. Jie visai buvo gyvenę kitame pasaulyj, būtent karščiavime, Kamoj. Toliau, geidavimai ir kas jiems lygu, taip jau kaip ir sapnų pavidalai, greitai kinta. Dalykas yra čia visai stebėtinas. Nuolatai geismai sukyla ir slūgsta kaip vanduo ir garai verdančiame katile. Kūno gyvenimas yra lyg sustingęs, palyginus jį į kamiškąjį. Iš žmogaus tasai lyg spindėte spindi. Kokie žmoguje jausmai, geismai, linkimai, tokie iš jo ir plūsta ir toksai jisai •— ar mielas, ar nemielas. Gana jautrus žmogus atskiria žmones, numanydamas kiekvieno Kamą.

Su kūnu žmonės nesiskiria tiek, kiek su kamiškuoju gyvenimu. Žemos būties žmogus, paveikslui, girinis žmogus, ne tiek gyvas viduje. Jame nėra tiek karščiavimo. Nėra čia tokių bangavimų, kaip žmoguje aukštesnės kilties, paveikslui, Europos žmoguje, jglaudus ir prastučius. Skirtumo berods ir čia gana. Bet giriniame žmoguje karščiavimai, kartą sukilę, daug daugiau gyvuliški. Kama yra kaip tik gyvuliškoji žmogaus dalis.

Gyvuliuose vienok tik keli geismai tegyvena. Vienos veislės gyvulys yra vienos rūšies geismo įsikūnijimas. Geismai, karščiavimai, troškimai ir t. t., trumpu žodžiu: Kama yra gyvulių vėlė.

Kaip su kūnu žmogus yra žemės dalis, su kūno gyvenimu — augmeniu draugas, taip jis su Kama priklauso gyvulijai. Ir jam gyvenant aukštesniais, švelnesniais geismais, ir gyvulija už tiek jau geresnė. Žmogui gerėjus Kamoj, ir gyvuliai nebe tokie pikti.

Kuo daugiau žmogus iškyla, tuo daugiau jame randasi įvairiausių geismų. Kultūros žmonės jų visai kupini. Yra jų kuone kiekviename visa gyvulija. Negalima visai suskaityti visus jausmus, linkimus, geismus, karščiavimus, troškimus. Nėra čia galo pavydo, nekantos ir t. t. Bet jie reikalingi. Žmogus juos turi pažinti, šiuos gyvulius savyje, jeib jis ant jų viršų gautų (2, Sišon vieta atsiminti žodžių iš I Mozės knygų: Dievas atvedė pas žmogų visokius gyvius, kad regėtų, kaip jisai juos pramintų. Ir t. t.)

Atsitinka žmoguje ypatingas dalykas. Kamiškasis gyvenimas kinta tokiu jau būdu kaip ir kūno gyvenimas. Kokiais jausmais, geismais ir t. t. žmogus minta, toks ir yra jo kūno gyvenimas. Geismais maitinties – reiškia jiems valią duoti. Gyvendami švelniais jausmais, švariais geismais, iš lengvo esame nebeprieinami žemiems geiduliams. Jie mumyse lyg nebegali sukilti, lyg nebebūtų jiems iš ko gaminties.

Suprantamas dalykas, jog žmogus gali ir vėl prisiauginti žemą kamišką gyvenimą. Iš lėto geismai jame įsivyrauja, kol nepakliūva pagaliau žmogus jiems visiškai.

Yra tame toks dalykas. Kamiškasis gyvenimas nėra tiktai jėga, bet irgi ypatinga materė, kuri vadinama sanskrito žodžiu taipo jau Kama. Toji pildo ir įsiaučia regimąjį kūną kaip kokia debesis kiaušio pavidalo, kaip sako išmintingiejie. Šita materė yra daug smulkesnė dar už Eterį. Kaip mūsų dienomis žinomiems neregimiems spinduliams nėra jokia kliūtis nei medis, nei šiaip kas, taip Kamai nėra kliūtis nei regimoji materė, nei Eteris. Tarsi jų nebūtų. Einančius žmones matant jų kamiškame pavidale, rodos, slinktų spindintis pailguotinas rutulys iš vienos vietos į kitą, o šitame rutulyj būtų regimasis kūnas kaip kiaušio trynys baltyme. Ištiesdamas rankas, žmogus savo kamiško kūno kraštus vos pasiekia.

Šitas kūnas priima taipo jau maistą ir išmeta, kas jam nebetinka. Maisto jis prisitraukia iš savo aplinkybės, iš Kamos srities. Įvyksta tai, tarsi jis būtų kokiu verpetu, į kurį srovės bėga. Regimojo kūno gyvenimo jame virpėjimai sukeliami. Tada jame pabunda pritraukimo ir at-spyrimo jėga ir pasidaro visokie jausmai, geismai, linkimai. Kokiems jis tinkančios materės turi, tokie atsiranda. Norint turėti kitokių geismų ir linkimų, reikia savyj kitokį virpėjimą, kitokį pritraukimą įgyvendinti ir kitokios Karnos susitvinkdinti. Kitaip negalima bet ko geidauti ir pasimėgti ypatingais jausmais, geismais, linkimais arba meilijimais.

Karnos kūno gyvenime įvyksta tat, kas vadinama nuodėme arba nusidėjimu, slavų žodžiu: grieku. Čia žmogus nusikalsta. Karnos kūnas yra tas, kurs Šventame Rašte vadinamas nuodėmingu kūnu. Regimasis kūnas su savo reikalais yra visai nekaltas dalykas. Jisai ir nieku būdu negali nusikalsti. Kas jam reikalinga, tas jam turi būti duodama. Jam reikalinga valgyti, gerti ir t.t. Bet, imant paveikslą, žmogus gerdamas gali dvejopo dalyko siekti. Gali gerti troškuliui tildyti. Kad kūnas nebetur to reikalo, tad jis nebetrokšta. Bet žmogus gali ir gerti gėrimu pasimėgdams. Tada jis tiktai savo geismus maitina ir, geismą patenkindams, jį tiktai stiprina. Niekumet tasai nėra pasotinams. Jis auga kaip ypatiškas gyvis, ypatiška vėlė žmoguje, kol ne visai užima valdybą ant žmogaus ir žmogus jo vergu tampa.

Bet ir Kamos gyvenimas sau pats nėra nuodėmingas. Jis tokiu tik tuo virsta, kad žmogus jam vergauja.

Vislab tą savyje pabodami, matom, jog žmogus pats ir nėra savo Karnos gyvenimu. Berods tasai aiškiai skiriasi nuo kūno gyvenimo ir pasirodo ypatingu vidaus gyvumu. Vienok žmogus, nors šiek tiek savo vidų tyrinėdamas, jaučiasi skirtu nuo savo jausmų ir geidimų. Tiejie daug arčiau stovi kūno gyvenimui negu žmogaus esmei, jo asmenybei.

Kama ir Praną randasi artimame gentiškume. Jusmas, kurs darosi eteriniame kūne, pakyla su Pranos veikimu į Kamos kūną ir tampa čia jausmu. Jausmas, ans pritraukimo ir paspyrimo siūbavimas yra sąmonė šio gyvenimo laipsnyje, Kamos sąmonė.

Antraip vėl Kama veikia žymiai žmogaus kūno atrodymą. Kama sau viena priima kaskart pavidalą to geismo, kurs vyrauja. Tasai pavidalas yra gyvuliškas. Regimasis kūnas ne taip lengvai kinta. Bet, žmogui nuolatai gyvenant gyvuliškais geismais ir kas tam lygu, kūnas įgauna gyvuliškus pažymius. Norint kilniu, gražiu, mylimu atrodyti, reikia gyventi kilniuose geismuose, linkimuose, meilijimuose.

Bet žmogus nėra nei kūno, nei geismingumo gyvenimas. Vis dar jisai slepiasi su savo esme. Ir vis giliau reikia žvelgti, ar ne kur išvystume slėpiningąją jo Didybę.

 


 

MINTIMS GYVENTI PRIEMONĖ

Kamiškasis gyvenimas yra gana nuostabus ir gana gyvas. Vienok žmoguje dar kitas gyvenimas patiriamas. Jisai yra dar gyvesnis ir dar sąmoningesnis. Kūno sąmonė yra tamsus numanymas, tamsus skirstymas. Karnos sąmonė yra pritraukimo ir atspyrimo klusnumas. O kitas asmens gyvenimo skyrius dar kitaip apsireiškia. Visai aiškiai galima pastebėti ir tretįjį sąmonės laipsnį.

Ne kartą atsitinka, kad žmogus kažin kur nusimąsto. Nei jis paboja tada kūno reikalų, jeigu jie ne per skaudūs, nei jis varginams jausmų, geismų, karščiavimų. Jame tylu, ramu. Jis lyg savyj, tarsi per visas tamsias debesis pakilęs skrenda tyrame ore, kur sutinka tiktai baltąsias apšviestas ir todėl šviečiančias debesėles. Yra tai minčių gyvenimas: žmogus tokiu būdu gyvena minčių pasaulyje. O tai visai naujas, atskiras gyvumas žmoguje.

Jam taipo jau skirta atitinkama materė. Yra tai skaidriausioji Kama, ypatingas Kama sluoksnis, kuriame šviečia ypatinga šviesa. Vadinama šita materė Kama-Manas [5, Apie sąvoką Kama-Manas žr. „Visumos sąrangos“ 8 komentarą. (Raštai. – T.I. –P. 550)]. Daug smulkesnė ji yra už visas kitas materės rūšis. O kaip Kama, taip ir Kama-Manas savo šviesa pasiekia ir pildo regimąjį žmogaus kūną, bet ir pačią Kamą. Tarsi per apytamsiąją raudonąją Karnos drobę šviestų žalsvasis Kama-Manas; arba kaip senose pasakose sakyta: po rūko drobe randasi toji, kuri dirbta iš mėnesio spindulių. Ši drobė – tai minčių kūnas, kurs iš tikro labai ypatingai šviečia. Iš jo išlekiantieji spinduliai kažin kaip toli nusiekia.

Materėje, vadinamoj Kama-Manu, darosi tie pavidalai, kurie žmogui žinomi yra jo mintimis. Joms gimstant žmoguje, sakoma: jam atplaukiančios mintys į omenį; o pavidalui išnykus, sakoma: mintis užmiršta.

Nežiūrint į visokias minčių rūšis, jos skiriasi tuo, kaip aiškus jų pavidalas, kaip aštriai jis atsiskiria nuo aplinkybės ir kiek jis šviečia. Mintis kurianti jėga, be abejonės, labai svarbi visam tam. Vienok materė taipo jau negali būti bet kokia. Iš stambios negalima padirbti daiktą su tvirtais lygiais kraštais. Taip ir su Kama-Manu. Tiktai smulkesnioji ir giedresnioji tetinka tvirtesnėms, galingesnėms mintims.

Norint gaminti tokių minčių, reikia minčių gyvenimo kūną atitinkamai maitinti ir išdirbti. Kaip Kama, taip ir Kama-Manas iš lengvo kinta, desties,. kokiomis mintimis žmogus gyvena. Kurs visados tiktai silpnomis, prastomis mintimis tenkinosi, negal iš karto susišaukti, „įsivaizduoti" galingesnes, aukštesnes. Visai iš lėto reikia minčių kūną jomis auginti. Žmogui su stambiu minčių kūnu visai negal pareiti šviesesnės mintys. Jos lyg per jį perlekia. Jis jų negal suprasti, negal su jomis susitikti ir sutikti.

Žemos būties žmogus, girinis, netur daug minčių. Minčių materė jame yra dar lyg stangi, ji vangiai tejuda. Kitaip jau paprastame kultūros žmoguje. O mokytas žmogus tur labai gyvą minčių materę. Todėl jis ir gali visokias mintis sušaukti, įsivaizduoti, ir jam gali visokios mintys į omenį atplaukti. Minčių gyvenimas jame yra visai nuostabus.

Už kūno gyvenimą yra šauniai gyvesni jausmai, linkimai, geismai. Bet už juos dar daug gyvesnis yra minčių plaukimas. Nuolatai jų srovė eina per omenį, srovė nesuskaitomų lašelių. Ne kartą žmogus norėtų ją sulaikyti, o nesiseka. Tada bene galima tam pavydėti, kurio omenyj vos viena ar antra mintis tesiranda ir kurs todėl kaip koks kvailutis žvelgia po savim į tuštumą.

Ir gyvuliuose randasi minčių gyvenimas. Bet jis čia labai silpnas, dar tik lyg koks brėškimas. Giriniame žmoguje nedaug kitaip. Žiūrint į minčių gyvenimą, matyti tarp jo ir gyvulio tik menkas skirtumas. Daug didesnis yra tasai tarp girinio žmogaus ir dvasioje iškilusio.

Minčių gyvenimas yra toks svarbus, kad žmogus visą dėmesį į jį turėtų kreipti (3,Apie tai reikėtų plačiau ką parašyti. Šiam rašteliui kits tikslas pastatytas). Labai greitai jis susiriša su jausmų ir geismų gyvenimu, jam gentis būdamas. O mintys yra vyresniosios. Mintys tampa jausmų vėle, ir tuo jų galybė. Suvaldydams mintis, suvaldai ir jausmus, linkimus, meilijimus, geismus ir t.t.

Kaip kūnas, eterinis kūnas ir Praną bendrai veikia statydami regimo kūno pavidalą ir gyvenimą, taip Kama ir Kama-Manas savo gyvenime susijungia ir reiškiasi lyg vienas kūnas. Jisai dažnai vadinams astraliniu arba sapnų kūnu. Jausmai sužadina mintis, o mintys sukelia jausmus ir geismus ir ima į savo tarnybą regimąjį kūną. Bet antraip regimasis kūnas ir yra svarbus minčių gyvenimui. Regimojo kūno įveikimai, kad jie tik gana smarkūs, pasiekia jausmus, ir tiejie prišaukia mintis, kurios atsiliepia ir pagaliau pasiekia net kūną.

Reikėtų šitą dalyką gal dar aiškiau išdėstyti. Bet ir dabar jau jaučiamas artimas sąryšis visų minėtų organizacių. Bet ne vis jos taip bendrai veikia. Valandomis jos skiriasi viena nuo kitos. Įvyksta tai, kad žmogus įmiega. Žmogui miegant, minčių ir Karnos gyvenimas yra visai atsitraukęs nuo kūno. Tasai sau vienas pasilieka su eteriniu kūnu. Jame teveikia Praną.

Silpnas kūno palietimas miege pasilieka žmogui nežinomas. Betgi kūnas šiokį tokį žinojimą turi. Pabrėžk ranką, ir ji sujus. Judėjimas keliasi nuo pajautimo ant judėjimo dirgsnių. Žmogus nieko apie tai nežino. Kūnas visai sau gyvena ir veikia, lyg jis būtų žmogui svetimas, nežinomas daiktas.

Kamiškame, arba sapnų, kūne žmogus aiškiau nusimano. Bet koks čia tas jo nusimanymas, jau minėta. Pabusdams jis visai kitaip, o daug aiškiau ir gyviau žinosi. Jis iš tikro patsai sugrįžta ir grįždamas suvienija minčių, sapnų, arba Karnos, ir regimąjį kūną bendram veikimui. Atvirai, skaisčioji žmogaus sąmonės šviesa yra dalykas aukštesnis už visus minėtuosius gyvenimo skyrius. Ar čia nebūtų tikrasis žmogus? Tikroji žmogaus asmenybė?

 


 

PIRMASIS PATIES ŽMOGAUS PAŽYMYS

Kas lig šiol apie žmogų pasakyta, parodo jį esant gamtos dalimi. Ir gyvenimas, kurs jame eina, yra tas pats kaip ir visoje gamtoje. Trumpai suglaudus, galima sakyti: keturios jėgos – materės rūšys – veikia žmogaus prigimtyj: 1. Fizinė ir eterinė jėga – materė, 2. Praną, 3. Kama ir 4. Kama-Manas.

Galima kiekvieną rūšį ir vadinti diegu, kadangi kiekviena išaugti ir atsiskleisti turi kaip koks diegas. Iš jo pasidaro pavidalai, sąrangos, organizacės, kurios trejopu gyvenimu apsireiškia: regimo kūno gyvumu, sapnų kūno gyvumu ir minčių kūno gyvumu. Pavidalų yra du: paprastai regimasis fizinis ir astralinis, ovatusis4 (4 Lotyn. žodis „ovatus" reiškia kiaušio pavidalo), į kurį regimasis įglaustas.

Vienok tai dar ne žmogus. Atsimindami savęs, šitą dalyką aiškiai numanysime. Kas lig šiol iš žmogaus parodyta, yra tiktai gyvulys. Galima būtų sakyti: tai žmogaus šešėlis, tai pavidalas, kurs atrodo žmogumi. Regimam kūnui sunykus, pasilieka tik sapnų ir minčių gyvenimas. Tas tada labai menkas dalykas, šmėkla ir daugiau nieks. Žinoma toji iš sapnų. Ji traukiasi šen ir ten kaip debesis, vėjo nešama. Laiką po mirties ji iš tikro be jokio tvirtumo, be jokio svarbumo.

Bet žmoguje yra žinoma, kas visiems šitiems gyvenimo skyriams svarbumą suteikia. Yra čia tas, kurs, įsileisdams į kokią mintį, ją tvirtina, jsileisdams į kokį geismą, jį galingu padaro, įsileisdamas į kūno reikalus, juos aprūpina.

Šitą slėpiningą dalyką reikia gerai ištirti. Žmogaus prote, jo supratime jis aiškiausiai surandamas. Kad žmogus mąsto, arba protauja, tai mezgasi viena mintis prie kitos. Sis prisimezgimas darosi tikrais įstatymais. Tie jie apsireiškia mintyse. Silpnos mintys nesimezga tokiu jau būdu kaip galingosios. Jos tik kūno pajutimų ir jausmų sukeliamos. Galingosios mintys susimezga viena su kita, kaip liepia jos ypatybė. Pasirodo tada ypatinga tvarka. Sakoma, žmogaus protas apsireiškiąs, žmogus mąstąs; jisai suprantąs, jo mąstyme pasirodanti logika.

Bet ne vien šis susimezgimas vienos minties su kita yra protas, logika. Žmogus lyg žiūri į visą minčių eilę ir — išmano. Šitame atsitikime pasirodo du dalyku. Vienas yra minčių eilė, o antrasis yra tat, kas išmano. Ne kartą atsitinka, kad iš galvos žinai visą sakinį. Yra tai minčių eilė. O, rodos, ją ir supranti. Tada, po laiko, tasai sakinys lyg atsiveria, žmogus į jį lyg Įžengia ir sako: Dabar teišmanau!

Yra galima visai gerai iš galvos žinoti logikos, tai esti protingai sutvarkytus bet kokio įrodymo sakinius; vienok tai dar nėra išmanymas. Tasai yra lyg galutinis susiliejimas žmogaus su tų sakinių dvasia. Žmogus tarsi iš viršaus nusileidžia į ją ir ją lyg aukštyn į save įtraukia. Žmogus lyg patsai tampa tų sakinių dvasia, jų išmanymu. Todėl ir kai kurs senas žodis sako: „Tiktai tą težinai, kas pats esi".

Sis iš viršaus į mintis nusileidžiąs žmogus yra dalykas, kurs turi būt aiškiai skiriamas nuo minčių. Jis, taip rodos, yra patsai žmogus, kurs sau ypatiškas stovi šalia viso žmogaus gyvenimo, o kurs jame ir visas gali nunerti. Sis žmogus gal įsigilyti į kūno reikalus, į geismus ir į mintis, iš viso to pakilti ir vėl su tuo susivienyti. Tai viename, tai kitame gyvenimo skyriuje jis gali susivokti.

Paveikslą imant, tai aiškiau pasirodo. Stiklas su tamsiu skystumu teesie įdėtas į stiklą su raudonu skystumu, o abu – į stiklą su žalsvu skystumu; per visus stiklus spindi bendroji šviesa, kuri silpniausia yra viduriniame stikle. Pastatant stiklą prieš saulę, pasirodys jos atspindinys, kaip kokia maža saulutė tai viduriniame, tai antrame, tai didžiausiame stikle. Pasirodys, lyg čia būtų ar trys saulutės, arba viena keliautų per visus tris stiklus.

Bendroji šviesa yra gamtos sąmonė, kuri, kaip aiškinta, tamsiausia regimame kūne, šviesesnė geismuose, o šviesiausia minčių gyvenime. Saulės atspindinys, kurs randasi didžiausiame stikle ir susilieja su bendrąja ten šviečiančia šviesa, yra tat, kas į mintis įsileidžia, kad išmanymas įvyksta. Kaip atspindinys stikle lyg sugautas, o tai šitoj, tai kitoj vietoj stikle spindi, kaip žmogus, kiek jį dabar numanome, savo pavidale randasi ir, įsileisdamas į kokią mintį ar geismą, ar kūno reikalą, jaučiasi susiaurintu, jaučiasi tuo esančiu, į kurį jis nuneria. Tada jis taria: aš valgau, aš geriu, aš pailsęs; arba: aš jaučiuos smagiu, aš geidžiu, aš džiaugiuos; arba: aš mąstau, aš svarstau, aš galvoju. Kas kartą jisai kits ir kas kartą ypatiškame savo gamtos gyvenimo skyriuje, o kas kartą jis tikisi esąs šitas gyvenimas. Jis randa čia save. Mažiejie gyvenimo patyrimai jam lyg suteikia žinią apie jį patį. Žmogus įgauna savęs žinojimą, sąmonybę.

Šitą dalyką aiškiai išmanysime sekdami su atsidėjimu savo gyvenimą. Žmogaus sąmonė kartais yra aiškesnė, o kartais tamsesnė. Valgant, geriant ir kas tam lygu, ji vos tik tešviečia. Žmogaus savęs žinojimas yra tuomet visai nykus. Baugūs peršuliai gali užeiti, kada kūnas kankinams. Bet iš jų žmogus jokį pavidalą pasidaryti negali, ir su kankinimu pradingsta tojo atsiminimas.

Aiškiau randasi žmogus jausmuose, geismuose ir visame, kas tam lygu. Visi bangavimai čia patiriami, daug ilgiau patenka ir yra savo būdu skaudūs ir smagūs. Bet visai dar kitaip žmogus pagaunamas mintyse gyvendams. Kas čia patirta, jau daug tvirčiau surišta su jo sąmonybe, viskas atrodo daug aiškiau, gyviau, šviesiau. Aiškiai matyti, kur pats žmogus turi būt ieškomas.

Sąmonybe yra pirmasis žmogaus žymis. Su ja, su savęs žinojimu darosi ir žmogaus kalba. Sąmonybe yra žmoguje valdantysis gaivalas. Į kokį reikalą, į kokį geismą arba mintį žmogus įsileidžia, tas ga!ybę įgyja ir ant visa ko, kas šiaip žmogaus gyvenime yra, viršų gauna.

Ne visiems žinoma, kad žmogus visai savo valia gali savo sąmonę tai šen, tai ten kreipti. Dažniausiai jinai ar kūno reikalų, ar geismų, ar minčių pritraukiama ir patraukiama. Bet kadangi ji yra žmoguje vyriausias dalykas, ji neturėtų duoties kaip koks paiks milžinas aplink vedžioti ir stebuklų daryti, būtent kokiam nors jausmui arba geismui valdžią iškovoti. Žmogus pats turėtų visa visiškai valdyti. Žmogaus nusimanymas aiškiai gana liudija, jog iš tikro taip turėtų ir galėtų būti. Paklusdamas kokiam panorėjimui, žmogus yra tarsi rišamas, paklusdamas geismui, pavergiamas.

Sąmonybe yra atskiras sąmonės laipsnis. Bet ji ir yra stebuklingas dalykas. Galima sakyti, kad iš plataus švytėjimo, iš vienodos šviesos atsiskiria ypatiškas spindulys. Su savęs žinojimu kyla iš visuotinės gyvybės atskira savybė, atskiras individualas.

Žiūrint vien j pavidalą, jau ir akmenėlis yra atskiras vienetas. Bet jis nedaug kuo žymiasi nuo kitų akmenėlių. Augmenys yra pavidalai, kurie jau aiškiau skiriasi nuo viens kito, dar aiškiau – gyvuliai ir visų aiškiausiai – žmonės. Bet dvasios gyvenime padaro atskirą vienetą tiktai savęs žinojimas. Jisai suglaudžiamas žodyje Aš. Bet daugumai šis aš visuomet sumegztas su kokiu nors patyrimu. Žmogus sako: aš valgau, aš geidžiu, aš mąstau. Šitas su veikimu sumegztas aš ir vadinamas asmeniškuoju žmogumi5 (5 Nuo jo reikia atskirti personą, arba regimąjį žmogų. Lotynų žodis „persona" reiškia dalyką, kaukę, per kurią skamba), o tasai, kiek turėtų būt numanu, nėra dar pilnas žmogus; nėra jame slėpiningosios žmogaus Didybės. Reikia jos dar giliau ieškoti. Asmeniškasis žmogus, kaip ir pavidalas, persona, – tai tik įrankis.

Tuo tarp vienas dar dalykas turi būti pastebimas. Įsigilinant i greit pranykstančius jausmus, geismus, mintis, užmirštant savęs, žmogui rodosi, jog su jausmais, su mintimis, jis pats nykstąs. Ir visados taip yra, kad žmogus jaučiasi kuo daugiau pragaištingu, juo daugiau įsileidžia į akies mirksnio dalykus. Jis tiki savo gyvybę tvirtysiąs, kuo daugiau jis sau kaups jausmų ir smagumų.

Tačiau jusdami, jausdami ir manydami žinomės vis tada aiškiau, kad savęs atsimename, kad lyg iš asmens gyvenimo pakylame.

 


 

ŽMOGAUS ASMENS AMŽIUS

Be abejonės, tūno savęs žinojime žmogaus Didybė, jo asmenybės slėpinys. Bet paprastasis žmogaus savęs žinojimas nėra labai nuostabus, nors matome, kad jis iš lengvo randasi. Tasai aš, kurs sumegztas su visokiais patyrimais, nėra amžinas. Ir žmonės, tikėdami, būk esą nemirtingi tokie, kokiais jie jaučiasi, labai apsigauna. Kas prasideda, tas ir pasibaigia. Iš kur ir galėtų imti toks menkas dalykas jėgos per 'amžių amžius patekti?

Pastebint augantį kūdikį, matyti, kaip pradžioje tesi-reiškia vien kūno gyvenimas, tada atsiranda vidaus, būtent jausmų, geismų, ir pagaliau minčių gyvenimas. Bet kūdikis gyvas visuose tuose gyvenimo skyriuose. Tačiau jis ne tuojau susijungia su jais. Pradėdamas kalbėti, jisai veikiausiai sakys: burna nori valgyti, ranka nori imti ir t. t. Savo vidų jisai pažymės savo vardu, sakys: Arvydas norėtų šio arba to. Tiktai visai iš lengvo jis pripras tarti: aš valgau, aš noriu, aš manau.

Asmens savęs žinojimas iš lengvo teįvyksta. Jis ne žygiu pasidaro. Su turtingesnių vidaus patyrimu jis pasirodo kaip ryte su laiku – aušra. Bet aušra ne laiko gaminama, o pati ji ir negamina laiko. Yra tai du dalyku, kuriuodu kartu su viens kitu atsiranda.

Žmogus paprastai tik žinosi susijungdamas su pragaištančiu atsitikimu arba pavidalu. Jis žinosi ypatišku dalyku, betgi tiktai su tuo, kas atsiskiria nuo kitų dalykų. Su pavidalu, su atsitikimu šis žinojimas dingsta.

Vienok tiek žmogus visuomet žino, kad jis esti. Nėra jokio gyvio, kurs tai taip žinotų.

Tikrai būti tegali vienas. Žinome, kad yra amžinybė ir bekraštenybė. Bet nėra dviejų bekraštenybių. O žinome, kad amžinybė ir bekraštenybė tėra formos esamybei patirti. Pati ėstis yra dar kita kas, yra viena-vienas. Šitas Vienasis, kurs tikrai esti, yra amžinoji Visumos priežastis, arba, kaip paprastai sakoma, Dievas.

Žmogus, žinodamas save esančiu, turi būti artimas gentis tai priežasčiai. Žmoguje susipina tas, kas tikrai esti, su tuo, kas pasirodo, kas atsitinka. Iš priešingumo tiedviejų dalykų randasi žmogaus esimo žinojimas, trumpu žodžiu: sąmonybė.

Toksai žinojimas užgema, kaip žinoma, su pavidalo augimu. Jisai negali būti aukščiausias. Tasai turi būti toks, kurs save žino savyje, toks žinojimas, kurs už amžinybės ir bekraštenybės stovi, o ne pavidale.

Savęs žinojimas asmens žmogaus, arba, kitaip sakant, pasidaręs aš, turi pragaišti. Vienok, kas esti, negali nebūti. Pragaišti tegal būdas save žinoti.

Kursai save tame ir tuo žino, kas pragaišta, tur ir tuo drauge pragaišti, tai esti pamesti galybę save žinoti. Nenorint niekuomet savęs žinojimą prarasti, reikia save tame žinoti, kas amžina, kas visumos priežastis.

Visumos priežastis yra vienų viena, yra, kas tikrai esti. Ji yra sau pati, yra tikroji asmenybė. Ji savyje rimsta, savyj turėdama savo esimą, savo asmenybės pagrindą. Ji niekumet nekinta.

Tokia asmenybė žmogus ir savo viduje yra. Jisai, kurs nuolatai žinosi kituose kintančiuose daiktuose, jaučiasi tačiau vis tuo pačiu iš pirmų dienų lig mirties. Turėdams visokių patyrimų ir pasijusdamas visokiuose taip, kad gali tarti: aš valgau, aš geidžiu, aš manau, visgi ir jaučiasi esančiu atskiru dalyku nuo visų tų patyrimų. Tyliai jame liudijasi: Esmi. Asmens aš paeina iš to, kas lyg vien tik taria: Esm

Žinomas filosofas Kantas atskiria todėl du aš. Vieną jis vadina patiriamuoju aš, antrąjį – išmanančiu aš6 (6 Erfahrungs-Ich und intelligibles Ich.). Šis yra tasai, kurs niekuomet nesikeičia, kurs nuolat tvirtina: Esmi.

Pirma rodės, kad žmogus randasi tame, kas vadinasi jo asmens aš. Iš tikro čia yra tasai žmogus, kurs tikisi, būk esąs. Jisai nusimano esančiu, bet nežino, kur ir kame. Asmens žmogus yra sapnuotojas. Jo sapnas prasidėjo su užgimimu ir pragaiš su kūno gyvenimu. O su sapnu pragaiš ir toksai žmogus. Amžinas jis nėra.

Amžina tėra, kas dieviška. Dieviškumo yra žmoguje. Jis slepiasi aname išmanančiame arba tyrajame aš, geriau sakant, aname tyliame liudyme: Esmi. Tą suprasti, tą visame skaidrume žinoti – tai yra žmogaus amžiaus uždavinys.

 


 

ŽMOGAUS ATSIRADIMAS

Kaip sakyta, žmogui ką nors išmanant, įvyksta susitikimas dviejų dalykų: iš aukštybės – dvasinė galia, sąmoningumas; iš gamtos – minčių pavidalas arba visa minčių eilė. Toks dviejų srovių susitikimas ir yra patsai žmogus.

Pažįstamasis yra asmens žmogus. Jis yra gamtos gyvenimo vaisius. Kaip visi gyviai, taip ir jis yra augęs. Iš lengvo jo pavidalas tobulėjo. Nebuvo tai akies mirksnio atsitikimas. Truko šis tobulėjimas nesuskaitomus amžius. Mokslininkai gana gerai yra ištyrinėję šitą augimą.

Visi regimieji pavidalai tobulėja, auga; sakoma, viskas eina pažangos, evoliucės keliu. Mineralai labai palengva gerėja. Nėra tai greitai pastebima. Ir augmenys tik labai iš lėto težengia tolyn. Greitesnė yra gyvulių, o greičiausia – žmogaus evoliucė.

Amžiais toji tebuvo pavidalo tobulėjimas. Iš lengvo pavidalas kitokiu tapo, vis gyvesniu ir gražesniu. Pirmiau jis teturėjo augmens gyvybę, tada prisidėjo prie tos ir gyvuliškoji. Pranai veikiant, radosi ir Kama, kai pavidalas tiek pribrendęs buvo, kad Kama apsireikšti galėjo.

Amžinasis pažangos įstatymas vis išvien naikino išaugusius pavidalus ir kūrė kiltus. Ir vis jie buvo mažumą kitokie, ir vis mažuma tobulesni. Mokslininkai bandė pasekti šituos tobulėjimo laipsnelius ir ištyrinėjo visą eilę, ją vadindami žmogaus atsigimimo eile. O jeigu čia, tame moksle, ir būtų dar daug apsirikimų, tai tačiau jau nebėra abejojama, kad žmogaus pavidalas per ilgus amžius yra tobulėjęs, kad žmogus pirm amžių atrodė ir gyveno kaip koks labai menkas gyvis; toliau, kad žmogus, žiūrint j jo prigimtį, yra toks jau gyvis kaip ir kiti gyvūnai, tiktai jis gražiausias ir tobuliausias.

Žmogaus kūno tobulėjimas ir sekančių nurodymų tvirtinamas. Motinos kūne augančio kūdikio kūnas nuolatai kinta. Pradžioje jis yra vien gyva pūslelė, vėliau atrodo žemos veislės gyviu, kurs gyvena vandenyje, tada — kitu aukštesnių veislių gyviu. Trumpu laiku visą gyvių eilę kartoja, kol nėra įgijęs žmonišką pavidalą ir užgimsta. Motinos kūno vaisius, tartume, priima valandėlei pavidalą, kurį žmogus turėjo ilgai senuose amžiuose.

Vienok vieną dalyką reikia aiškiai suprasti. Nėra tai pats žmogus, kurs taip tobulėja. Jam tokiu būdu tik pavidalas taisomas. Jėgos yra gamtiškos, o prievarta yra kūrybos, yra gyvenimo įstatymas. Tasai, kaip turėtų būti suprantama, nėra atskiras sau dalykas, bet pati amžinoji priežastis, kuri visur ir visame gyva ir kuri laikais apsireiškia regimąją Visumą kurdama.

Gamtiškos jėgos lyg žaisdamos taip ilgai bandė gaminti pavidalus, kol viename Visumos skyriuje, vienoj srityje, negaminusios tobuliausiąjį. Taip, imant paveikslą, radosi materinis pavidalas. Jam tiek tobulėjus, kiek jam buvo jo srities jėgų, jis tapo pasiektas ir pagautas aukštesnio Visumos skyriaus galių, ir jos vėl tiek taisė ir tobulino, kiek jos įgalėjo. Pavidalui tame gyvenime aukščiausią laipsnį pasiekus, sukilo jame vėl naujo Visumos skyriaus galybės 7 (7 Daugiau apie tai raštelyje: Vydūnas. Visumos Sąranga.  Tilžėje). Taip radosi pagaliau tas pavidalas, kurs žmonišku vadinamas.

Vėl reikia čia vieną dalyką gerai pastebėti. Akmenėlio pavidalas kinta besidilindams į kitą akmenėlį. Bet labai svarbus yra jo kietumas. Kiekvienas pavidalas kinta taip, kaip susitinka kitų pavidalų veikimas į jį su jo jėgų atsiliepimu, arba ant aukštesnio laipsnio antraip: jo jėgų veikimas su kitų pavidalų reiškiniais. Tuo susitvenkia pavidale aukštesnės galios. Naujo gyvenimo gaivalas prasimuša, ir pavidalas tuojau pradeda kitokiu virsti8 (8 Šišon vieta paakinti ant ginčo šios dienos gamtos moksle. Yra žinoma, kaip gyviai pritaikinti  prie gyvenimo  sąlygų. Sako  darvinizmas: sąlygoms kitus, tie gyviai išnyko, kurie naujoms sąlygoms nebebuvo tinkami, ir tiktai tinkamieji teišliko. Sako lamarkizmas: gyviai prisitaikino prie naujųjų sąlygų, iš lengvo pasigamindami reikalingus kūno prietaisus. Gyviai yra aktyvūs, veiklūs;ir tame randasi gyvybės slėpinys).

Pirma pasidarė eterinis – materinis pavidalas, tada su-tvinko Praną, po to Kama. Regima pažanga sustotų, jei neprisidėtų nauja galybė.

Bet ant šito laipsnio nebėra ko labai klausinėti apie pavidalo kūrimą ir tobulėjimą. Dabar evoliucė tampa beveik grynu vidaus dalyku. Vidaus skyriai skaidrėja ir vis daugiau atsiveria gilesnėms gelmėms lyg norėdami susitikti su gyvybės priežastimi.

Šitas akies mirksnis, kada gamtos vaisius, gyvuliškasis pavidalas, aukščiausiąjį laipsnį pasiekęs yra ir kada jame pasirodo dvasiškumo gaivalas, yra žmogaus užgimimas. Nėra tai paprastasis užgimimas, bet žmoniško laipsnio atsiradimas gyvijoje. Prie kitų jėgų prisidėjo Manas [6, Žr. „Visumos sąrangos“ 9 komentarą (Raštai. T.I. –P. 550)].

Seni raštai šitą žmogaus užgimimą slėpiningu būdu aprašo. Biblija sako, Dievas, padaręs žmogų iš molio, jam įkvėpė savo dvasią. Pavidalas iš molio yra žmoniškasis pavidalas su visu jo vidaus gyvumu. Dievo kvapas, arba dvasia, yra Manas, kurs yra dvejopas – aukštesnysis ir žemasis, būtent su Karnos dalimi susimaišęs Kama-Manas.

Kitoj vietoj Biblijoj sakyta, Dievo sūnūs matę, jog žemės dukros buvusios gražios, apsivedė su jomis. Ir vėl su šitais paveikslais nėra manytas kokios nors pasakos atsitikimas, bet susituokimas naujos galybės su gamtos arba žemės vaisiumi9 (9 Biblijos tyrinėtojai rado, jog Mozės knyg. supinti du padavimu, dvi tradici – O ar anos pasakos tur būti lėkštai ar giliau suprantamos, tas tam neabejojama, kurs senovės mokslo tikslus pažįsta).

Tasai susituokimas tiktai labai iš lengvo teįvyko. Tiktai ilgų amžių bėgyje pradėjo gyventi dieviškasis kvapas gyvame pavidale, prasidėjo Kama-Manas, radosi minčių gyvenimas, gimė asmens sąmonybė, asmens savęs žinojimas; prasidėjo užtekėti žmoniškumas.

Labai labai iš lengvo jisai ir šiandien dar teužteka. Amžiai po amžių praeina, kol nėra aiškus žmoniškumas. Kaip toli dar yra kultūros žmonija nuo jo? O ką bekalbėti apie girinius žmones!

Toks tai keliais žodžiais parodytas žmonijos kelias. Žmoguje susitinka dvi srovi – viena iš apačios, antra iš aukštybės, dvi galybi – viena gamtiška-materinė, antroji dvasinė-sąmoninga, arba save žinanti. Jiedvi tame susitinka, kas vadinama Kama-Manas. Ir tuo darosi žmogus.

Jo pavidalas pareina iš gamtos, sakoma todėl, tai – žmogaus prigimtis. Jo esmė randasi Aukštybėje. Ji visaip vadinama. Žmonės dar per maža apie jį težino. Vis dar jaučiasi tik pavidale tegyveną. Ir todėl tiki esą tiktai pavidalais. Vienat iškilusiejie jaučia savo dvejopumą. Kur tai dar susivokimas savo asmenybėje! Kur tai dar pažinimas slėpiningosios Didybės!

 


 

ŽMOGAUS DIDYBĖS REIŠKINIAI

Jau kartą sakyta, jog žmogaus asmenybė tame randasi, kad žmogus save žino. Tai gerai ir aiškiai išmanyti labai svarbu, ypačiai, kad šis savęs žinojimas dvejopas, kad žmogus su savo patyrimais nuolatai kitokiu žinosi, bet greta su jais ir žinosi esąs tas pats nuo užgimimo iki mirties, kad kaip ir koks jis būtų, visgi jame tvirtinasi: Esmi.

Lengva suprasti, jog tame, kas išlieka visa kam kitus, turi būt Didybė. Visoj Visumoj tėra vienas, kurs galėtų iš tikro tarti: Esmi. Tame susiradus ir gyvenant, žmogus yra sugrįžęs į visos Visumos priežastį, į visos esamybės pagrindą. Atsimenant pradžioj pasakotos pasakutės, reikėtų sakyti žmogų sugrįžus, iš kur jis atėjęs; sakyti jį išmanius visus stebuklus, išmanius, kas tai dangus ir jūros, išmanius, kas ta mažoji salutė. Žmogaus išmanymu visa Visuma rišama prie jos priežasties, visa Visuma grąžinama į jos pradžią.

Bet žinojimas – esmi – netur tiktai toks silpnas pasilikti, koks jis paprastai yra. Aiškiai turi žmogus matyti, kad jis nesiranda nuolatai kintančiuose patyrimuose, bet tame, kas vis tas pats. Sis Esmi anapus visų patyrimų turi vis daugiau šviesti ir vis galingesniu tapti.

Iš jo pareina lyg iš kokio tvystančio šaltinio visi aukštesni ir svarbesni žmoniški reiškiniai. Jau minėta, kaip randasi išmanymas. Susitinka savęs žinojimas su mintimi, šviesa – su pavidalu. Tasai lyg pradingsta šviesoj, kuri ir vadinama išmintimi, lyg taptų viena su ja. Norėdamas ką nors žinoti, turi jame tarsi ištirpti, su juo visiškai susivienyti.

Šis žinotojo ir žinomojo susivienijimas žinojime ne visiems pažįstamas. Jis labai svarbus vidaus įvykis. Dažniausiai žmonės tiki, būk mintys, omenies vaizdeliai, gaminti iš patyrimų, esą žinojimas. Bet žinojimas pareina iš išmanymo, kurs gema išminčiai veikiant žmoguje.

Minčių gyvybė tik tėra išminties atspindinys. Kokioj mintyj daugiau atsispindina išmintis, toji tampa vyriausiąja. Pagal ją tada kitos mintys taikomi ir tvarkosi. Tokiu būdu pasirodo, lyg čia veiktų ypatiška jėga. Yra tai protas. Jisai tur būti aiškiai skiriamas nuo išminties. Jis jos gaminamas, bet nėra išmintis.

Protas negali išmanyti. Jis tegal gentiškas arba priešingas mintis sukviesti ir sutelkti. Ir gyvuliai tur proto, kartais daugiau negu žmogus. Jie yra tie gamtos padarai, kuriuose Visumos išmintis apskritai pradeda atsispindinti. Tam prieš ji kiekviename žmoguje ypatišku spinduliu šviečia. Lygiai tame randasi ir skirtumas tarp gyvulio ir žmogaus. Ir taip tesiranda žmogaus sąmonytė.

Išmintis yra slėpiningosios Didybės reiškinys. Ji nėra visuose žmonėse lygi. Kartais jos beveik visai negali numanyti. O kartais išmintimi vadinamas jau kokios aiškios minties švietimas. Todėl tikroji išmintis ir vadinama dieviška išmintimi, arba helenų žodžiu Theosofe. Išmintis yra žmogaus Didybės, arba dvasios, šviesybė. Išmintyj gyvendamas, žmogus viršum minčių ir jų susijungimo gyvena ir visa apžvelgia. Šitą šviesą galima žadinti, kad žmogus „sveikas kūnu ir dvasia". Vėl ji antraip ir gali būti žadinama.

Išmintis valandomis labai stebuklingai apsireiškia. Lyg žaibas ji apšviečia padėjimus, gyvenimo sąlygas. Tada žmogus lyg regėte regi. Jis tikrai žino ir negalėdamas paaiškinti, kodėl taip yra, kaip jis mato. Sakoma tada, tai esąs geniališkas arba ir intuityvus išmanymas. Tokį apversti negalima. Yra tai išmanymas lyg iš gyvybės ir gyvenimo gelmės. Protas savo darbais tegali jį patvirtinti. Visos svarbios mokslo žinios intuityviai įgytos. Žmogus, kuriame toks skaidrus išminties sušvytėjimas dažniau atsitinka, vadinamas geniališku.

Raštuose didžiųjų mokslininkų, filosofų, poetų daug tokių išminties reiškinių randasi. Priverčiamai jie parodo, jog juose teisybė gyvena. Šiek tiek išauklėtas žmogus tai ir nujaučia. Niekumet geniališkasis mokslas nėra prieš protą, bet stovi visados viršum jo. Ir niekuomet jis nepasirodo painiu, bet visai giedru, jog turi tiesiog sakyti taip, o kitaip visai negalima.

Ypatingas tam gentiškas išminties reiškinys ir yra pranašavimas. Išmanius, jog visi atsitikimai darosi įstatymais, visai negali būti stebėtina, kad kitasis mato, kokia bus ateitis. Reikia tik skaidraus išminties sušvitimo. Tada aiškėja įstatymai ir jų valdymas. Pranašavimas nėra nuo-stabybė. Jis yra žmogaus Didybės reiškinys. Vienok ne visa, kas dedasi esančiu pranašavimu, ir yra pranašavimas.

Toliau iš geniališko regėjimo pareina ir visi didi meno veikalai. Geniališki menininkai ne kartą yra kalbėję apie tai, jog patys nežiną, kaip galėję kurti, ką yra kūrę. Patiems rodos, būk esąs tai darbas kokios kitos asmenybės, aukštesnės ir kilnesnės. Darbas pats jam rodosi tarsi būtų svetimas. Menininkas žinosi jį padarius, bet žino, kad buvęs tam tiktai kokiu įrankiu.

Aiškiau negu kitam žmogui pasidaro žinomas žmogaus dvejopumas tokiam, kuriame išmintis apsireikšti pradeda. Asmens, tai esti paprastasis žmogus su žinomais jausmais, geismais, mąstymais, tėra visai menkutis prieš savo geniališkumą, kurs galėtų jame apsireikšti. Už asmens žmogaus stovi aukštybės, stovi dieviškasis žmogus. O žmogaus pasijautimas, pasižinimas įvyksta tai viename, tai antrame. Ne vienas tokių žmonių yra kalbėjęs apie dvi sieli, kuri dvi jo širdyje gyvena, apie vieną, laikančią jį prie žemybės, o apie antrą, kuri jį iškelia į neapsakomas aukštybes ir skaidrybes.

Taip Goethe garsiame savo veikale leidžia Faustui tarti:

Tau vienas noras tik tėr žinomas!
Tai ir negeiski antrojo patirti!
Dvi sieli mano! Koks gyvenimas!
Viena nor nuo antrosios atsiskirti.
Viena su gyvu gašlumu
kabinasi prie žemiškų skanybių.
Antroji kyla su galingumu
kilnių link protėvių aukštybių.

Matant kito žmogaus Didybės reiškinius, dažniausiai sakoma, būk žmogaus genijus apsireiškęs. Bet nereikia genijų padaryti svetimu dalyku. Jisai yra pats tikrasis žmogus; asmeniškasis tėra jo kūrinys ir jo šešėlis. Žmogaus uždavinys yra savo genijų susirasti, iškilti iš žemiško, iš prigimties žmogaus.

Vienok tai ne tiktai ranka pamoti. Be to, žmonės paprastai ir nieko nežino apie savo genijų. Jų dvejopumas jiems vos yra numanomas. Visai lėtai tekalba genijus paprastame žmoguje. Labai daug yra paikučių, maža protingųjų, o vos surandami išmintingiejie. Kaip tai galėtų būti plačiai žinoma žmogaus Didybė, žmogaus genijus!

O tačiau jo pažymiai ir žemame žmoguje pastebimi. Berods giriniuose žmonėse genijus lyg miega. Tačiau ir iš jų apsireiškia vienas dalykas, kurs turi būti laikomas žmogaus Didybės žymiu. Ir žemasis žmogus jaučiasi galįs vienaip ar antraip pasielgti. Šitas jausmas yra pirmasis, pradinis laisvos valios reiškinys.

Daug yra žmonės apie ja galvoję. Tūli sako žmogų neturint laisvos valios. Kiti tvirtina vėl antraip. Tik tame visi sutinka, kad žmogus jaučiasi laisvą valią turįs. O tai pakanka.

Ar jis laisvą savo valią apreiškia, ar ne, ar jis ją jau ir apreikšti gali – tai kiti klausimai. Kalinys, į grandinius įrakytas, negali iš vietos paeiti. Tačiau nieks nesakys jį neturint jėgos paeiti. Žmogus ją turi; ji ir gali pasirodyti; vienok ne po tomis sąlygomis. Žmogus gali ir bandyti paeiti; visai laisvas šis bandymas, tiktai geležis neužleidžia jam pavykti.

Aukštesnioji jėga yra savo srityje laisva. Jai tik ne visados galima žemesnėj apsireikšti. Tame jos nelaisvumas. Paveikslui, Praną savo pasaulyj laisva, bet pavidale ji tegal pasirodyti eterinėms jėgoms jai praskynus kelią; geismai užeina ir banguoja, bet jiems nėra kaip apsireikšti, jeigu kūnas neturi atitinkamų prietaisų; mintys laisvai plaukia per žmogaus omenį, bet joms išaiškinti žmogus ne visados galingas.

Taip ir su laisva žmogaus valia. Ji priklauso aukštesnei Visumos sričiai, ji yra ypatiškas žmogaus asmenybės žymis. Todėl jam rodos, lyg jis galėtų laisvai veikti, o tai tačiau nesiseka. Šitas dalykas jam tada aiškėja, kad jis mato, jog valia ir geismas yra dvi skirti jėgi. Geismas, kurs turėtų būti valios tarnas, ją apkala ir yra jos pavergėjas. Valia turėtų galėti geismu apsireikšti, vienok ta-jam tiek pilnu savalninkumu esant, tai negalima. Kas iš žmogaus asmenybės pareina, tur per jo prigimtį persiveržti. Taip ir valia. Geismas yra daugiau paviršiaus dalykas negu valia. Be geismo jėgos valia nepajudintų kūno. O geismui nepasiduodant valiai, šitai dvasinei jėgai, toji nieko negali veikti Visumos viršaus srityje.

Todėl ir po kiekvieno veikimo iš dviejų jausmų ar vienas, ar antras jaučiamas. Tai žmogus kartais gailisi savo pasielgimų; jis jaučiasi lyg po prievarta veikęs, lyg neįstengęs savo valią vykinti, lyg jis būtų verguvėj, o antraip vėl jis jaučiasi laisvu, lyg jis pasilikęs ir veikimu tasai, kurs jis iš tikro yra. Dėl tos priežasties tūlas mokslininkas ir yra sakęs, kad žmogus neturįs laisvos valios, tik jis galįs tokiu būdu veikti, kad savo veikimu jaučiasi laisvu.

Bet žvelkime dar giliau! Prieš veikiant, žmogus stovi lyg tarp dviejų raginimų, dviejų srovių. Viena yra geismas ir jo žadamas smagumas. Antroji, giliai jo asmenybėje, yra jo valia, o jos viduje – ypatingas žinojimas, ypatingas išminties raginimas. Vadiname šitą valios šviesą, šitą išminties pagrindą sąžine. Ji yra slėpiningas dalykas. Lyg giliai paslėpta žmogaus asmenybėje. Lyg ji tūnotų tyrosios sąmonybės gelmėse.

Išmintis, pranašavimas, meno galia, laisva valia – visi šitie žmogaus vidaus pažymiai pareina į viršų, sąžinė vis pasilieka viduje. Kaip koks tylus liudytojas ji žiūri į žmogaus asmens veikimą. Nei ji kalba, nei ji šviečia, tačiau yra. Geismams, karščiavimams, troškimams siaučiant, ji lyg pranyksta. Bet, jiems nusistobojus, ji ir vėl čia. Ir negalima jos neišgirsti, ir negalima jos nematyti. Tai ji pritaria tam, ką darai, tai ji jam prieštarauja.

Visai stebuklingas ji dalykas. Bet kartais rodos, lyg jos tūluose žmonėse nebūtų. Taip yra čia, kur žmogus reiškia esančiu tiktai gamtos dalele, kaip koks gyvulėlis, kur nėra gelmių jo viduje, kur žmogus dar neturi ausiu girdėti, kas viduje be balso kalba, ir kur nėra akių matyti, kas viduje be pavidalo. Toks tai girinis žmogus.

Juo negalima pasitikėti. Jis švelnus kaip gamta, kad ji tyli. Bet suerzintas jis be širdies naikina ir žudo kaip gamta, kad ji sukilusi, vėtringa. Geradaris veikiai užmirštas tokių žmonių. Viskas jiems svyruoja su akies mirksnio įvykiu.

Visai kitoks kultūros žmogus. Jame jau veriasi žmoniškumo gelmės. Lyg saulės šviesa pro juodas debesis numanoma sąžinė. Kur ji galingesnė, čia žmogus kilnesnis. Sąžinės galybė yra tikriausia žmogaus būties rodyklė. Jai tvirtėjant, pasirodo ir vis daugiau kiti žmogaus Didybės pažymiai.

Reiškiasi aiškiau tyrasis aš; liudijasi aiškiau nesikeičiantysis Esmi; prašvinta išmintis; išmanymas tampa skaidresniu; grožybė spindi visokiuose darbuose, ypačiai meno veikaluose; laisvoji valia vis dažniau viršų palaiko.

O su tuo pasirodo aukštiejie malonybės reiškiniai: meilė, skaistybė, kantrybė, teisingumas ir t.t. Žmogaus prigimtis gal kaži kiek išpuošta būti, šitos galios nesiranda. Jos pareina iš slėpiningosios žmogaus Didybės, iš jo asmenybės gelmių. Prigimties pasitaisymas yra mandagumas, vienok tie reiškiniai gimdo dorybę. Dorybė yra lyg žmogaus Didybės oras arba kvapas.

Didžiausiejie mokslininkai, geriausiejie menininkai ir pranašai buvo visumet žymiai dorus ir sąžiningi. O kad kartais ir prie jų pabojami nedorumai, tai reikia atsiminti, kaip sunku įgyti tobulumą, o kaip daug lengviau galima suklupti aukštą tikslą vejant, negu paprastai lygiu taku žengiant.

Bet ir yra žmonių, kurie, rodos, visai tobuli. Tikroji žmogaus Didybė pasidaro tuo neabejojama, koks jo gyvenimo vaisius yra ir kaip galingu tasai tampa. Doraus menininko veikalai stebuklingu būdu pakelia širdį. Doraus mokslininko mokslas skleidžia nuostabią šviesą. Todėl, kad kokio nors žmogaus geras veikimas eina per tūkstančius metų, tada žinokime, jog tai buvo dieviškas žmogus. Jo išmintis švietė kaip saulė, jo meilė nepažino kraštų, jo teisingumas, kantrumas ir tvirtumas buvo stebuklai. Iš tikro čia buvo tarp žmonių, kas nešė su savim Dievo galią ir meilę.

Kai kurs išminčius, paklaustas, kaip gali išmintingu tapti, atsiliepė, kad reikia pirma šventu būti, tada išmintis randasi savaime. O kaip žmogus šventu gali tapti – kiekvienas pats žinąs.

Baigiant šitą skirsnelį, reikėtų klausti, ar šitie aukšti žmogaus reiškiniai ne kiekvieno branginami ir garbinami? Ar ne kiekvienas be ilgstinimo turi pritarti, kad minėtiejie iš tikro yra žmogaus Didybės žymiai?

 


 

DIDYBĖS PAŽYMIŲ AIŠKĖJIMAS

Akylas pastebėjimas parodo ne vienat, jog yra žmoguje visokių nuostabių jėgų, bet kad ir galima jas auginti. Šis auginimas pradžioje nėra paties žmogaus darbas. Gyvenimas augina žmoniškumą. Visas regimasis pasaulis yra auginimui įstaiga. Auga ne vien mineralai, augmenys, gyvuliai, auga ir žmogus, ne tik jo ipavidalas, kas kiekvienam žinoma, bet ir jo asmenybė, jo siela.

Tat jau kartą minėta. Pavidalo tarpimas yra priemonė asmenybei klestėti. Ir visa tai yra pažanga, arba evoliucė. Gyvenimo reiškiniai, visos sunkenybės, karštis ir šiluma, skausmas ir silpnumas, prispaudimas ir pakilimas, visa, kas pikta ir kas gera, žadinte žadina pavidalų esmę, jglaudus ir žmogaus asmenybę.

Įvyksta tat ypatingu ir stebėtinu įstatymu. Tasai šios dienos žmogaus vos numanomas. Iš senovės žinojimo pasiliko tiktai žodis Dievo valia. Vienok retasis jį besupranta. Naujai ištirdami tą įstatymą, mokslininkai kalba apie evoliucės įstatymą. Senoji sanskrito kalba jį paženklino žodžiu Karma [7, žr. „Visumos sąrangos“ 15 komentarą (Raštai. T.I. – P.551)]. Apie tą įstatymą reiktų kitą kartą daugiau pakalbėti. Tuo tarp grįžkime prie žmogaus asmenybės augimo.

Žmogus yra tas gyvis, kursai žinodamas auga. Todėl jis ir pats gali prisidėti, o ir prisideda prie savo asmenybės auklėjimo. Yra žmonijos gyvenime atsistoję žmonės, kurie rodė į žmonijos pažangos tikslą. Jie mokino, jog yra žmogaus uždavinys į aiškumą iškelti žmogaus Didybės žymius, tapti meilingu, kantriu, teisingu, išmintingu ir t.t.

Tokie žmonijos mokintojai yra tikybų, arba religijų, įsteigėjai. Jų mokslai platinami po žmones. Bet nesupratimas negali išlaikyti išminties mokslus nesukraipytus. Nesupratimas yra darkytojas. Tačiau teisybė pati nenubengiama. Ir sudrumsta ji šviečia iš visų tikybos mokslų. Nebūtų išmintinga juos paniekinus. Į skaidriąją teisybę negali žvelgti silpnučio akis.

Todėl ir tik neišmanymas tepeikia bažnyčių ir kitų tikybos įstaigų mokslus. Jie gana svarbūs yra. Taip sakomam „apšviestam" žmogui tūli mokslai ir tūlos apeigos berods pasirodo nenaudingomis arba apkvailinimo priemonėmis. Kartais gal taip ir yra. Bet ant tikro žmogaus kilimo laipsnio be jų negalima apsieiti.

Paimk stabų garbintojui stabą, ir jis nežinos, kaip gyventi, neturėdamas prie ko kabinti aukščiausius ir švenčiausius savo jausmus. Išaugęs iš tos būties, jis patsai meta, kas niekinga. Paaugęs vaikas nebesidžiaugia žaislais. Todėl reikia auginti, skaidrinti vidaus pajautimus, aiškinti ir tvirtinti Didybės pažymius.

Žinoma, kad galima tai daryti kitokiu būdu, ne kaip tai daro bažnyčios. Bet kol naujasis būdas nepasirodė geresniu, nereiktų griauti, kas stovi. Pastačius, apreiškus, kas geriau, savaime dingsta, kas bloga. Griauti gali kiekvienas kvailys, bet ne statyti. Išmintingasis todėl ir niekumet negriauja, bet stato.

Daug apie tai būtų sakytina. Tik ne šišon tam vieta. Dar apie patį Didybės žymių auginimą negalima daug tarti. Trumpu žodžiu pasakius, tikriausias tam tinkamas pasielgimas bus toks: r e i k i a savo asmeny j viskam leisti apsireikšti, kas aukšta ir kilnu. Seki išmintį, ir ji kas kartą aiškesnė! Paklusk sąžinei, ir ji iš lengvo vis daugiau viršų gaus! Duok meilei vyrauti savo pasielgime prieš kitus, o ne nekantai, ir meilė tavyje vis galingesne taps, kol nepajausi su laiku savo sielą esant meile! Ir taip su visais Didybės reiškiniais.

Prie viso to vienas dalykas labai svarbus. Bažnytinis mokslas kalba apie maldą ir Dievo dvasios pagalbą. Tat, gerai išmanius, yra visai mokslinga. O kas kitaip nemoka, teištaria nors lūpomis pašventinimo žodžius. Vienok reikia saugoties iš maldos padaryti duoneliavimą, arba ubagavimą. Pasimelsti tikru būdu yra su sąmone, su dvasia pakilti į visa tą, kas aukšta, kreipti širdies meilę į išmintį, sąžinę, į grožybę, teisingumą, skaistybę. Tikroji malda yra ieškoti Dievo valdžiavos, gyventi tame, kas stovi viršum visų gamtos reiškinių, „mylėti Dievą", Jam tarnauti, Jo valią vykinti.

Taip gyvendama Aukštybės jėgomis, tos vis galingesnėmis pasidaro ir šviesina, ir šventina visa, kas žema,— šventoji dvasia pradeda visa valdyti. Ir žmogaus kilimas tampa jos darbu. Vienok labai reikalinga tvirtinti, jog žmogus patsai savo pasiryžimu pradžią padaro. Jam pridera mylėti ir širdyje laikyti, kas gera, gražu ir tiesa. Kiekviename žmoguje randasi Didybė. Kaip tik žmogus jai pasišvenčia, ji jame ir yra veikli ir apsireiškia.

Bet šita žmogaus Didybė ne taip greitai auga kaip gamtos daiktai. Žmogui visą amžių pragyvenus ir su visu širdingumu pasistengus, ji dar vos ne vos numanomai galingesnė. O kur dar žmonės visai nepasistengusiejie! Būtinai reikia jiems daugiau laiko, reikia amžių. Ir senas mokslas sako, jog žmogaus Didybė, žmogui pasimirus, po laiko iš naujo gaminasi pavidalą, jeib ji per jį ir juo veiktų ir tokiu būdu augtų; sako tas mokslas, žmogus turįs kartotinai gyventi ant mūsų žemės. Tasai dalykas šišon tiktai menamas. Reikėtų kitur plačiau apie jį rašyti.

 


PATI ŽMOGAUS DIDYBĖ

Sakyta, žmogaus asmenybė galinti augti. Iš tikrųjų ji vis ta pati pasilieka, tik jos reiškiniai aiškėja. Ji lyg smarkiau pradeda veikti, jos Didybė galingiau rodyties. Įvyksta tai, kaip veik asmeniškas žmogus negyvena tiek lėkštais viršaus dalykais, kiek savo Didybėje, save jai visiškai skirdamas. Didybės augimas yra, tiesiog sakant, asmeniško žmogaus pasidarymas, virtimas savo Didybės priemone. Šitą kitimą jis pats jokiu būdu vykinti negali. Yra jis toks stebuklingas dalykas, kurs vienat pačios Didybės gali būti statomas. Asmeniškasis žmogus betgi turi tvirtėti savo pasišventime.

Po paduotųjų aiškinimų nebėgai būti abejojama, kas žmogaus Didybė yra. Sąmonybė, savęs žinojimas, sąžinė, išmintis, teisingumas, meilė – visi šitie žmogaus reiškiniai stovi tiek aukščiau už visus kitus žmogaus gyvenimo žymius, kad kiekvienas turi suprasti, jog juose yra tikrasis, didysis žmogus.

Ir nebuvo niekumet tokio amžiaus, kada žmonės visiškai būtų buvę be žinios apie slėpiningąją žmogaus Didybę. Jautriam žmogui visai aišku, jog su tūlu žmogumi reiškiasi, kas pareina iš Aukštybės. O tai kuo aiškiau, juo daugiau tas žmogus yra kilnus, išmintingas, sąžiningas, geniališkas. Toks žmogus atrodo, tarsi jo pavidalas būtų įsiaustas j Aukštybės šviesą. Jo pavidalas, Jo apstabs yra pilnas kilnybės.

Nors kiek iš gyvuliškumo iškopęs žmogus numano, jog su kito žmogaus užgimimu randasi šalia jo naujas Aukštybės reiškinys, o su mirimu tasai vėl šalinasi. Senose pasakose todėl ir kalbama apie angelą, kurs būk kiekvieną žmogaus kūdikį nuo užgimimo per amžių lydįs. O krikščioniškasis mokslas sako Kristų esant mums davus savo gyvybę. Iš tikrųjų taip ir yra. Žmogaus Didybė – tai dieviškasis žmogus žmoguje.

Vienok, žmogui gyvenant žemu, beveik gyvulišku būdu, toji Aukštybės gyvybė jame nėra aiški. Kristus jame negyvas ir palaidotas. O kur žmogus visiškai atsižadėjęs visam žmoniškumui, čia baugus tuštumas, baugi niekybė jaučiama. Toks žmogus yra atstūmęs Kristų, savo išvaduotoją, savo dvasiškumą, savo dieviškumą. Jis gali būti gudrus, protingas, kad nuostabu, bet nėra jame nei sąžinės, nei meilės, nei tikrosios išminties. Yra jisai tiktai pavidalas su baisiomis galybėmis, kurios, pavidalui išnykus, vis iš naujo su žmogaus pavidalu užgema ir auga, kol neišnyksta galutiniai.

Nepalaima čia, kur tokiems galima įsikūnyti. Visa giminė, visa tauta kenčia ir grimzta su tokiomis baisybėmis.

Palaimingu būdu tai neatsitinka dažnai. Ne taip lengvai tat išnaikinama, kas žmoguje Aukštybės yra. Ne taip greit atsitraukia slėpiningoji žmogaus Didybė. Gražiai sakyta, kad ganytojas pasigailėdamas eina paskui paklydusią avelę. Bet pavojinga būtų, tuo pasitikint, tam viršų duoti, kas bloga.– Ir žemiausiasis jaučia savyj pasiilgimą (o, kas aukšta, kas amžina. Berods tasai pasiilgimas dažniausiai tėra noras iškliūti iš mirties baimės. Visgi tai yra norėjimas to, kas amžina, yra liudymas, jog žmoguje dar gyva, kas dieviška; dar nėra nuo jo atstojęs jo angelas, nėra dar jį apleidęs Dievo sūnus. Kiekvieno uždavinys yra daugiau prie jo prisiglausti, kad niekuomet nebegalėtų būti apleistas.

Žmogaus Didybės gyvenama sritis yra Dievo valdžia-va, apie kurią sakyta ją esant žmoguje. Yra tai iš tikrųjų dangus. Ir nėra apsakomas to žmogaus palaimingumas, kursai su visu savo žinojimu gyvena savo Didybėje. Yra čia ramybės ir meilės, doros ir skaistybės, stebuklingo žinojimo ir išminties. Gyvendamas ant žemės, toks žmogus nepajaučia jos vargus ir kenksmus, kad ir juos kęsdamas. Savo dieviškumu jis juos šalina. Kaip angelas jis žengia po žmones.

Kada žmogus negali gyventi šitoj aukštybėj ir skaistybėj, kada jis dar pavergiamas savo geismų ir troškimų, tada yra jo Didybė lyg tarp dangaus ir žemės prie kryžiaus kalta. Ir žmogus kenčia. Jaučiasi apleistu savo Dievo.

Žmogaus siela (Manas, nusileidusysis į Kamą), būdama dieviškosios sielos atspindinys, negal kitaip išeiti iš kančių, kaip tiktai pakildama lig savo dieviškosios sielos, su ja susivienydama. Tuo praranda gyvuliškoji vėlė savo galybę žmoguje, ir dieviškoji siela tampa galinga.

Žmogus su savo sąmone, su savo siela lyg atsveria svarsčius. Tada viskas, kas iš Aukštybės yra, pradeda jame ir juo apsireikšti. O tam nuolatai tarnaudams, žmogus nuolatai skaidrėja, kol neužteka jame pagaliau jo Didybė kaip saulė.

Senovės mokslas sako, šita Didybė esanti trejopa, esanti trejybė, sanskrito žodžiais: Atma-Buddhi-Manas, arba krikščionišku pasakymu: Tėvas, sūnus ir dvasia [8, žr. „Visumos sąrangos“ 9, 10, 11 komentarus (Raštai. _0T.I. – P. 550)]. Atma – ta tikrenybė, kuri yra visur ir visame. Ji visur ir visame esantysis Dievas. Ji tikrai esti, ji tikroji viso buvimo, visos Visumos esmė ir tikrasis Aš. Be jos nieko nėra. Visumos pagrindas, kiekvieno apsireiškimo ir pavidalo pagrindas, tai – Atma. Visa ji apsiaučia ir viską ji pildo.

Negalima apie ją nieko aiškiau pasakyti. Savo Aukštybėje gyvendama, ji tiktai Sau pačiai prieinama.

Bet ji sukuria Savyje veikimo galią ir veikimo sritį. Buddhi – tai esti šviesa, kurioj kaip kokiame sumanytame apsiauste Atma gyvena. Niekumet Atma ir Buddhi nėra skirtu. Atma-Buddhi veikia visur ir visame kaip gyvenanti jėga. Visas visumos kilimas – tai jos darbas. Visa evoliucė jos vykinama. Visa Visumos gyvybė plūsta iš jos. Visi gyviai jos išlaikomi. Ir sąmonė, kokia ji gamtoj matoma įvairiuose laipsniuose, yra jos atspindinys. Visa išmintis iš jos pareina.

Bet Atma dar kitokiu būdu apsireiškia. Tai Manas. Yra tai galybė save žinoti. Tos galybės apsireiškimo sritis yra žmonija 10 (10 Žmonija ne tik regimoji, betgi daugiau dieviškoji.) Su žmonija ji veda visą Visumą aukštyn, atgal į savo pradžią. B e t kas be savęs žinojimo, be sąmonybės išėjo, tat grįžta su žinojimu.

Paveikslui, galima sakyti iš vieno atžvilgio: Atma yra visur esanti šviesa, Buddhi – saulė, o Manas – tai spinduliai.

Manas ir Buddhi susivienijusiu sukelia savęs žinojimą visose Visumos srityse. Manas kreipiasi aukštyn, į Atma-Buddhį. Manas žvelgia aukštyn lyg tardamas: „Noriu būti vienu su Tavim, Tėve“, arba: „Aš ir Tėvas esava vienu“.

Toliau Manas, nusileidusysis į Kamą, turėtų žvelgti aukštyn – į aukštąjį Manas kaip į savo išvaduotoją, į savo Dievą. Žemasis Manas yra asmens žmogaus siela; aukštasis Manas yra tikroji žmogaus siela, kuri vienybėje stovi su dieviškąja siela, Buddhi.

Žiūrint į Visumą, visi šitie dvasiniai dalykai kitaip išmanomi. Tikroji Asmenybė pasilieka nežinoma, nepasakoma. Sanskrito žodžiu ji vadinama Parabrahm [9, Parabrahm – sąvoka, reiškianti senovės indų filosofijoje absoliutą)]. Filosofai kalba apie tat, kas yra absoliutu. Vienatinis jo reiškinys yra Atma arba, tuojau trejopą pradžios apsireiškimą menant, Atma-Buddhi-Manas, arba, kaip helenai sakydavo: Logos, tai esti žodis, o krikščionys: Kristus, per kurį viskas įkurta.

Vienok apie šituos slėpinius daug pasakyti negalima. Žodžiai pasilieka tušti, kad nėra jėgos išmanyti. Svarbu yra pirm viso, kad kiekvienas savyje išvystų savo didybę. Jam tai bus galima, kad jis, širdį į ją kreipdamas ir jos veikimą savyje užleisdamas, iškils iš paikumo ir tamsybės, iš žemybės ir nežinojimo ir tuo kitokiu taps, susivoks tame, kas dieviška. Tada jis supras, kas slėpiningoji žmogaus Didybė.

Jis regės savo išvaduotoją, savo Dievą. Ir pasijaus vienu esančiu su juo. Matys, jog ne svetimas yra jo išganytojas. Jo paties asmenybė jisai. Ir jis tars: „Esmi Dievą regėjęs, ir mano siela yra atsigavusi".

Egipto misterėse buvo mokinama, kad, pamatęs teisybę, žmogus turįs mirti. Asmeniškasis žmogus iš tikro tada miršta. Nepaprasta mirtimi. Jis liaujasi buvęs atskira asmenybė ir yra dabar Didybės, Teisybės įrankiu.

Žydai bijo tamsiojo Dievo Jehovah. Bet, šviesai jame sušvitus, jisai yra mielasis Jehošua, iš kur pareina vardas Jėzus, tai esti Išganytojas.

Helenų filosofai sakė, Augoeides esąs tat, ką paaukštintasis žmogus regi. Arba ir kalbėjo apie „savaime spindintįjį aukščiausiai palaimintąjį regėjimą, kurs skaisčiausioj šviesybėj būva“. O persiškame rašte Desatir rašoma apie „spinduliuose mirgantįjį Vienetą“.

Tokia tai galutinė žmogaus Didybė. Branginkime jos dėlei kiekvieną žmogų! Žiūrėkime, kaip šitai Didybei tekus!

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai II tomas