Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas GYVYBES IEŠKOJIMAS

GYVYBES IEŠKOJIMAS

GYVYBES IEŠKOJIMAS

Žmonės trokšta gyvybės. Norėtų jos pasiimti didžiausiu saiku. Bet kalba dažnai apie tai, kad kiekviena diena vedanti juos tolyn į mirties glėbį.

Aiškus čia priešingumas. O geriau žiūrint, ir pasirodo, kad jis pagrinduotas nėra tikrenybės, bet žmonių dvasios neaiškumo.

Iš, tikrųjų žmogus, apskritai sprendžiant, žengia nuolatai tolyn gyvybėn. Pati kūrybos galia, stačiusi jį į gyvenimą, neša jį tolyn. Todėl žmogus ir nori būtinai daugiau gyvybės. Todėl jis ir tiki ją pasieksiąs.

Bet ne visi eina tuo pačiu keliu. Vieni stengiasi atidengti šydrą nuo to slėpinio, kuriuo yra gyvybė. Kiti nori, kad jiems gyvybė tektų, kad ją nuodugniai ragaut galėtų. Ir tik keli tenori gyvybę patirti jai tekdami. Bet ką tai reiškia?

Pirmu keliu eina mokslininkai. Jiems rodosi visa pasiekta, kad jie pasakyt galės, kas gyvybė yra. Ir todėl jie žiūri į gyvuosius organizmus, mėgina juos ir bando surasti elementus, iš kurių jie statyti.

Fizikoj sužinota, kad regimoji materė susideda iš atomų, chemėje kad materė kuriasi iš cheminių elementų. O norėdami suprasti, kas gyvybė yra, mokslininkai pagaliau ištyrė, kad visuose gyvuose pavidaluose randasi tas pats elementas, ypatingos glemės, vadinamos protoplazma. Joje suvokė iš cheminių elementų: deguonį, vandenilį, nitrogenų, anglį, pagaliau kiek ir sulfuro bei fosforo. Bet vis lieka dar kas noris, ką pasiekti chemė negali.

Ta protoplazma gyvuose organizmuose padalinta į labai mažus krislelius, kurie aštriau ar lėčiau skirti nuo viens kito ir vadinami celomis arba narveliais. Akims jie vos ne vos pastebimi. Reik jau žiūrėti žiūronais. Žmogaus kūną sudaro tų narvelių milijonų milijonai. O kiekvienas jųjų maitinasi, kvėpuoja ir dirba, būtent stato gyvąjį kūną, o jeigu reikals, taiso ir lopo jįjį.

Gyvojo žmogaus kūno pradžia yra apvalus vos penktadalio milimetro krislelis, kurs pasileidžia iš moters kūno ir, jame vėl priaugęs, jo maitinamas.

Mėginant krislelį tam tinkamomis priemonėmis, mikroskopu arba dar geriau ultramikroskopu, jis taip atrodo: paviršius yra plona oda, plėvelė, viduje randasi skysta materė, minėtoji protoplazma, ir tojoje labai labai mažas branduolas. Jį mėginant, pasirodo, tarsi jis būtų koks gijų kamuolėlis su vėl labai labai mažu krisleliu, grudeliu. Tai ir visa.

Bet žiūrint į suaugusį kūną, pastebime viso ko. Pirma uodos sistemą, kurio jis iš lauko ir iš vidaus visokiose formose aptrauktas, toliau rasime kraujo takelius, valgių virškinimo indus, dvilinką dirgsnių sistemą ir raumenų bei kaulų sąstatą. O kaip pinkliai visa įtaisyta! Ir tik dalelę pasiėmus kokio kaulelio arba raumens, matyt visokie vamzdeliai, visokie perdoriai, ramsčiai ir siūlai. Bet įsižiūrėkim į akį ir ausį, ištirkime tūlus minkštimus ir jų darbą, ir neišeisime iš nusistebėjimo.

O visa tai pasidarė iš mintojo krislelio. Berods jo augimas yra gana nuostabus. Prasideda tik tada, kad į jį įsisunkia dar daug daug mažesnis visai panašiai įtaisytas krislelis iš vyriško kūno, kurs su pirmuoju krisleliu visiškai susilieja. Ir augimas tada eina šiais žingsniais.

To krislelio branduolo grūdelis skyla į dvi dali. Ir kiekviena dalis, taip nauju grūdeliu tapusi, traukia savęspi branduolio gijas, kurios sutrupa į trumpus galiukus. Tų galiukų pusė tenka vienam, antroji — antram grūdeliui. Ir pagal tai netrukus ištįsta visa to krislelio protoplazma ir dalinasi į dvi dali, viena turėdama savyje vieną, antroji — antrąjį krislelį su branduolu, kurs aplink jįjį susimetęs. Taip tai pasidarė du krisleliu, bet pasilieka susijungusiu. Ir varo pradėtąjį darbą tolyn.

Nesa prisipildžiusiu maistu, kiekvienas jųjų dalinasi naujai. Ir taip iš lengvo randasi tų narvelių vis daugiau, kol nėra paaugęs visas žmogaus kūnas, kurs susideda iš tūlų milijonų tokių narvelių.

Kiekvienas jų yra, apskritai imant, toks jau kaip ir kitas. Tik formos kinta ir pagal tai kiek ir turinys. Tai oda storėja, glemės menkėja ar kitaip dar. Bet tie krisleliai susideda taip, kad, jiems daugėjant, stojasi iš lengvo pinklusis žmogaus kūnas, pirma dirgsnių mazgelis, širdies narvelis ir t. t.

Iš kur tas tų krislelių žinojimas? Mokslininkai stebisi. Narveliai tvarkosi tarsi aiškiai suprastų, ko reikia; jie dirba lyg turėdami tam aiškų norą. Pradžios narvelyj nieko to nepastebime, kas toliau randasi. Visa pareina į regimybę iš nežinomos esamybės.

Ir mokslininkai, norėję ištirti ir pasakyti, kas yra gyvybė, vadina gyvybe narvelių darbą, visus augimo žygius, reiškia, tų narvelių daugėjimą. Tik pamanykime, mokslininkai neatskiria įvykio nuo priežasties! Gyvybė tegali būti priežastis viso to augimo, to narvelio daugėjimo. Niekas šiaip. Ir kaip tik tos priežasties, rodos, mokslininkai turėtu ieškoti. Bet žiūri tik jos veikimus. Mokslininkai gyvybės nepriėjo, lyg nenumano, kad kelias jospi kitas.

Bet ką jie įspėjo, gana nuostabu. Jie sužinojo, kad yra ir tokių gyvių, kurių katras tik vienas narvelis. O tasai tokiu jau būdu įtaisytas, kaip tie narveliai, kurie stato didesnių gyvių ir paties žmogaus kūną.

Toks gyvelis todėl neturi jokių narių. Nėra jam dirgsnių nei kaulų, nei raumenų, nei širdies, nei gyslų, nei skilvio, nei kitų šiaip gyvenimui reikalingų indų. Vienok jis gyvas ir gyvena.

Sakė seniau tūli mokslininkai, gyvas kūnas esąs mašina. Bet kur čia mašina, kad toks gyvas krislelis, būdamas be kojų, o norėdamas kilti tolyn, pasidaro akies mirksnyj koją ir slenka tolyn; neturėdamas nei burnos, nei skilvio, o norėdamas valgyti, pasidaro burną ir skilvį ir valgo bei virškina. Vėl aukštesnio laipsnio gyviai, netekę vieno ar antro nario, jį naujai angina, kaip, paveikslui, varlė. Kaži, kuri mašina galėtų nulūžusią dalį naujai pasidirbti arba sugedusiąją pataisyti?

Tokiu būdu labai yra nuostabu, kaip šitie gyviai gyvena. Ką jie gali, kaip tik pasakėme. Bet jie šį tą ir žino. Aiškiai atskiria aukštesnį šilumos laipsnį nuo žemesnio, atskiria šviesą nuo tamsos, vieną elementą nuo kito. Ir iš tikrųjų reikia klausti: iš kur tas žinojimas? Kur ta sritis, kur jis turi savo namus? O kaip tai vyksta, kad jis kūnu apsireiškia? Mokslininkai apie tai negali nieko pasakyti.

O šitie gyviai ir veisiasi. Darosi visai tokiu būdu, kaip auga didesniųjų gyvių kūnai. Tie mažiejie gyviai dalinasi, kaip dalinasi pirmutinis narvelis, iš kurio auga didesniųjų kūnas. Tik nėra akstinas tam kitas krislelis, bet vien tinkamas maistas, tai esti toks, kuriame randasi slėpiningoji gyvybės galia, sako tūli, narvelio branduolo grūdelis.

Maisto užtenkamai esant, tie gyveliai dalinasi be galo Iš vieno pasidaro du. Iš kiekvieno tų dviejų vėl po du. Ir taip toliau be sustojimo. Negalima vadinti vieną krislelį gimdytoju, antrąjį — vaiku. Abu lygiai iš vieno pasidarė, iš jų tad stojosi keturi, ir taip lyg be pabaigos. Nieko nereiškia, kad čia keli žūva. Gyvybė neišnyksta.

Visa tai mokslininkai žino. Bet kas iš tikrųjų gyvybė yra, jie tuo nėra suvokę. Akyse jiems vaizduojasi dabar visokie įvykiai ir pavidalai, savo sąmonėje jie pasidaro visokių vaizdų, minčių, mąstymų ir žinių iš gyvių apsireiškimų, bet gyvybė pasilieka kur buvusi. Ir vis iš naujo klausia mokslininkas į ją žiūrėdamas: kas tu? O atsakymo negauna.

Visiškai jis yra pamiršęs, kad pats gyvena, kad patsai stovi gyvybės jūrose ir galėtų daug greičiau prieiti gyvybės slėpinį gyvėdamas. Tik apie tai ir pamąstyti jis nepamąsto.

Ypatinga! Bet ypatingesnis dar šis jo žygis. Pats prisižindamas, kad gyvybė yra slėpinys, neprieinamas jo tirčiai, tačiau jis bandė „gyvą“ materę padirbti chemės darbavietėse. Nenujautė, kad tam reikalinga eiti visiškai kitais keliais. O tūli jau ir gyrės padirbę gyvą baltymą. Tik pagaliau pasisakė garsiausiejie chemikai, kad nesisekę jiems padirbt nė negyvojo. Tik vienas vokiečių manytojas (Wilhelm Schuppe, seniau — Greifsvaldo universito profesorius.) sakė, gyvybė esanti sąmonė. Bet, rodos, ne kas to atbojo. Kitas (C. L. Schleich.) vėl pastebėjo, kad sąmonė stovi labai ankštuose santykiuose su kūno sultimis, ypačiai su krauju.  

*     *    * 

Visai kitaip negu mokslininkai ieško gyvybės visi kiti žmonės. Jie neklausia: kas yra gyvybė? Nesvarbu jiems žinių sugauti apie gyvybę. Jie nori, kad toji pati jiems tektų, kad ji taptų jų asmens dalimi ar ypatybe. Ir todėl jie nuolatai stengiasi kuo daugiau įgyti gyvybės. Jie nori gyvėti.

Tik ne visi žino, kad jų asmuo susideda iš įvairių gyvybės rūšių, kurių žemiausioji yra kūno gyvybė. Aukštesnė, reiškia, gyvesnė, yra jausmų-ūpų-linkimų gyvata. Dar aukštesnė, kadangi daug sąmoningesnė, vadinama minčių-intelekto gyvata. Ir pagaliau aukščiausioji yra pati asmenybė su sąmonybės pagrindu.

O šita asmenybė savimi yra prisunkusi visas kitas asmens sritis taip, kad tiki esanti jomis, kurios tik yra jos turinys. Taip sukeičia jas su savim, neatskiria jų nuo savęs. Ir toms gyvatoms gyvėjant, ji tiki pati gyvėjusi.

Paprasčiausias būdas, kaip žmonės tiki gyvybę patirti ir jos įsitiekti, yra valgymas ir gėrimas. Ypačiai vaikams tai labai svarbu. O su pilna teisybe. Jų kūneliai auga. Taip regimai ir jaučiamai jiems gyvybė didėja, apstėja. O tai numanyti yra labai malonus dalykas.

Bet kūnas auga tiktai maitinamas. Tuomet jo narveliai daugėja, gyvybės saikas tarsi didėja. Suaugusiam žmogui kūnas berods palaiko maždaug vis tą patį didumą. Vis dėlto kūnas naujinas ir nuolat jauninas. Ir žmogus atjaučia kūno gyvybės veikimą.

Patiria tai tiesiogiu būdu. Pasaulio turinio dalis įeina į žmogaus asmenybės skritulį ir čia veikia. Valgęs žmogus patiria kūno gyvumą, ir jam smagu, sakoma: valgis, gėralas jam skanus. Bet ką tai reiškia?

Įvykis kūno gyvatoje sukelia judėjimą kitoje asmenybės gyvenimo srityje, būtent jausmų-ūpų-linkimų gyvatoj. Ir susijungia įvykis kūno gyvatoj su įvykiu linkimų gyvatoj.

Bet žmogus visą savo dėmesį kreipia į kūno sritį. Tik ne į narvelių mitimą ir daugėjimą bei naujėjimą. Apie tai jis nieko nežino. Įvyksta tas kūno gyvybės apstėjimas sąmonės pakraštyje. Žmogus vien žiūri į valgį ir gėralą. Tuos jis laiko savo gyvybės palaimintojais. Ir jis nori valgyti kuo daugiau ir kuo skaniau.

Sako tūli manytojai, žmogus geidžiąs ne valgyti, bet tiesiog jam žinomo valgio, paveikslui, duonos. Bet yra tai nepažinimas dalyko. Žmogaus geidimas yra aklas. Jis nori būti patenkinamas. Iš tikrųjų žmogus trokšta daugiau gyvybės. O kadangi valgis tam yra, rodos, priemonė, jis nori valgio, vis tiek ar duonos, riešuto ar kito ko. Ir jis pasirinks tarp valgių tą ir to geis, kurs jam atrodys gyvybės bylai reikalingiausiu.

Nesudarkytas kūnas tai ir visai gerai žino ir aiškiai apreiškia. Kaip jame yra proto kūnui statyti, taip jam yra ir proto, kurs aiškiai taria, kurs maistas jam yra reikalingiausias.

Tik šis žinojimas tamsėja kūnui užkrovus, kas visai netinka jo mitimui, ko nusikratyti jis negali. Bet kūno protas ir tada menkėja, kad žmogus žadinasi tam tikrus jausmus, ūpus, linkimus, kurie paprastai nesiranda sveiku maistu.

Sau daugiau gyvybės įsitiekt norėdami, žmonės deda kartais į kūną materialo, kurs netampa gyva jo dalimi, kurs todėl jaučiamas ne naudingu, bet nuodingu. Šita medžiaga kūno narvelių nevartojama. Bet ji juos veikia ir sukelia nepaprastą, kartais labai smarkų judėjimą, būtent pasipriešinimo ir apsisaugojimo darbą.

O tai giliai jausmų-linkimų gyvatoj sukelia taipgi didį sujudimą. Taip tai žmogus patiria naują gyvumą kūne ir jausmuose. Ir jis geidžia daugiau tų nuodų. Geidžia nikotino, kofeino, theino, alkoholio, morfijaus, opijaus, kokaino ir t. t. Ir kaskart norėtų to kuo daugiau.

Dalykas toks. Kūno narveliai, nordami savo gyvybę apsaugoti nuo nuodų, nuo juos griaujančios galios, tvirtina savo sienas, storina savo žievę, sukietėja. Ir todėl, norėdamas daugiau šios rūšies gyvumo, žmogus verčiamas vartoti daugiau tų nuodų. Mat paprastojo saiko nebužtenka, kad paveikus narvelių gyvonį.

Taip nuodų imdamas, žmogus iš tikrųjų patiria daugiau gyvybės, būtent šalia statomojo narvelių darbo ir jųjų apsigynimo pasistengimą. Bet taip ir jų galia silpnėja, ir žmogaus kūno sveikata griūva. Įpratęs nuodų vartoti, smogus be jų lyg ir nebegali apsieiti.

Narveliams sustojus dirbti, kaip jie dirbo, nuodams veikiant, žmogui rodosi, tarsi jo gyvybė nyktų. Ir dažnai girdime sakant: „Kūnas reikalauja nuodų!“ Teisybė, jis jų reikalauja. Tiktai kodėl? Aišku! Jis yra jau sudarkytas. Ir daug žmogui reikia tvirtos valios, kol vėl negali gyventi prigimties statymais ir sveikti.

Taip tai regima, kad žmogaus kūnas negyvėja nuodų vartodamas. Ir dar mažiau patsai žmogus. Tą aiškiai matyti žmogui labai svarbu. Gal tada jis greičiau mes visa, kas jo gyvėjimui kenkia.

Ir yra dar kitokių kelių sau gyvybės kaupties. Nereikia jau vis materialo krauti į kūną. Užtenka, kad pasaulis veikia žmogaus jusnis, būtent akis, ausis ir t. t.

Tuomet berods nepaliečiamas tiek patsai kūnas, kiek žmogaus ūpų ir minčių gyvatos. Į jas tada ir traukiamas jo dėmesys. Ir žmogus geidžia viso ko regėti, išgirsti, paragauti, paliesti, užuosti.

Kiek tuo keliu visokių jausmų, ūpų, linkimų sužadinama, kiek minčių, įvaizdų, sąvokų gaminama, nelengva pasakyti. Kaip tiktai kas nors pasiekia žmogaus vidų, kaip sakoma, ir tuojau jis suvirpa ypatingiausiais jusmų ir jausmų varsomis ir sukyla visokie linkimai ir pageidavimai. O tuojau žmogaus sąmonė ir pradeda savo supratimo darbą ir statosi iš pasaulio įspūdžių naująjį, būtent minčių pasaulį.

Visa tai patirdamas, žmogus jaučia gyvėjęs, o minčių srityje dirbdamas, net labai stiprėjęs. Jaučiasi žengiančiu stačiai į gyvybės sritis. Koks turtingas yra daug girdėjęs ir daug matęs žmogus! Kiek jis žino papasakoti! Su kokia galia jis stovi savo draugų tarpe! O sako, jis bemokslis. Tačiau aišku, kad jis yra daug gyvesnis už kitus.

Bet visai dar kitaip gyvėja tas žmogus, kurs nepasiekiamas tik apskritai pasaulio įspūdžių, bet ypatingųjų žmogaus apsireiškimų, būtent mokslo, meno ir doros davinių.

Moksle sukaupti visokie pasaulio įspūdžiai, su kuriais susiliejo žmogaus dvasios jėgos. Ir aišku, kad mokslas tad labai daug sukelia gyvybės. Menas vėlgi yra žmoniškumo galios darbas. Ji naudojasi pasaulio pavidalais ir įvykiais apsireikšti. Ir atitinkamai ji žadina žmonėse gyvybę. Pagaliau doros reiškiniai žmoguje stačiai sušaukia aukščiausias jo jėgas, valios, meilės, teisybės, skaidrumo bei tvirtumo.

Visi šitie keliai gyvybei surasti turi tą patį pažymį. Žmogus statomas prieš pasaulio turinį. Tas jį, veikia ir visokių laipsnių gyvybę jam sužadina. Žmogus taip, ieškodamas gyvybės, jos daug pasiima. Kiek jis pasistengia jos surasti, tiek jam tenka. Ir jeigu jis klajoja.  

*     *     * 

Bet yra dar kiti keliai. Jais eidamas, žmogus visai kitaip pasielgia. Jis jau nesiima gyvybės, jis ją tarsi gaminasi jos nešdamas į pasaulį. Šitas nešimas gyvybės į pasaulį yra žmogaus darbas. Ir vėl čia reikia pastebti įvairius laipsnius.

Kūnu dirbdamas, žmogus jaučia kitaip gyvybę, kaip kad jis kūną maitina. Gyvybės srovės teka jo kūno nariais. Ir tą jausdamas, jis nori darbo, geisdamas gyvybės.

Berods reiškiasi kūno darbe, kaip ir kūno statyme, tos pačios galios. Ypačiai tai aiškėja įsižiūrint į įrankius, kuriuos žmogus pasidirba. Jie visumet yra aiškesnis arba menkesnis kurios nors kūno dalelės, jo įtaisymo kartojimas. Ką inžinieriai stato po ilgo mąstymo, yra tas pats dalykas, kurį kūno narveliai padirbo statydami kaulus, tvirtindami žmogaus kūną, megzdami ir tiesdami žmogaus raumenis ir timpas. O tą patį darbą varo pagailau gyvybė ir augmenų bei gyvulių kūnuose.

Bet pažinkime gyvybės sravėjimo laipsnius! Rankas vartojant kam pakelti, kojas — kur nors nueiti, rankų ir kojų raumenys tvirtėja, gyvybė čia tarsi kaupiasi. Ir žmogui smagu. Bet kits laipsnis bus tas, kad žmogus kūno judėjimais apreikš kokį nors ūpą, tarnaus kokiam pageidavimui. Daug daugiau jis tuomet patirs gyvybės. Todėl tad ir dažnai judės, būtent verks, juoksis, kalbės ir t. t.

Dar kits laipsnis bus tas, kad jis daiktą kokiam tikslui padirbs. Tuomet žmogus jam žinomą mintį paverčia regimu dalyku. Savo veikimu jis atveria srovę iš išminčių gyvatos lig regimo pasaulio. Ir tuojau jis jaučia gyvybės didėjimą ir todėl nori tokio darbo.

Bet nepalyginamai daugiau gyvybės ir jos sravėjimo tas žmogus patiria, kurs kuria meno veikalus. Jam jau sukyla pačios jo asmenybės gelmės. Todėl tikram menininkui ir nėra jokios kitos laimės, kaip jo darbas. Nieks jam ir nesuteikia tiek gyvybės, kiek kuriamas jo veikimas. Bet jam reikia ir jau visai būt pasišventus savo darbui.

Kaip tik menininkas dirba kitiems tikslams, būtent pelnui, gyrui, jau jam ir nebetenka tos gyvybės, kuri suplūsta iš menininko darbo. Lieka tik amatininko gyvybė. Ir žmogus kaipo menininkas tuštėja.

Ne visos meno šakos Lygiu būdu teikia gyvybės. Muzika ir poezis, nors reikalauja veikimo, apsieina beveik visai be kūno darbo. Čia visa patiriama gyvybė yra kuone visai gryna jausmų ir vaizdavimo ir pagaliau pačios žmogaus esmės gyvybė.

Daugiau reiškia kūnas ir jo gyvybė dar vaidintojui ir muzikui, kurs praneša muziką klausytojams. Vaidintojas su savo menu visai ankštai jungtas su kūno ir jausmų-ūpų gyvatos gyvybe.

Greitai turi jam visa stoties ir nykti. Šiandien jis tokį, rytoj kitą žmogų vaizduoja. Ir taip kyla ar slūgsta jam gyvybės srovės.  

*     *     * 

Visai ypatingas yra gyvybės patyrimas gimties gyvenime. Manytai, jis tikrai vien kūno dalykas. Dargi kad pačiame gimties gyvenimo akies mirksnyje nyksta mintys. Tačiau jis daugiau reiškia.

Iš motriško kūno pasileidžiantysis narvelis, kurs yra diegas naujam žmogaus kūnui, ypatingu būdu skiriasi nuo kitų kūno narvelių. Jis savo branduole neturi tiek siūlo, kiek kiti. Išnokusiame diego narvelyj tėra tik pusė tų galelių skaičiaus, kurs kituose narveliuose užtinkamas. Antroji pusė pareina iš antros gimties narvelio, kurs susilieja su juo ir jam tarsi prineša gyvybės.

Gal dėl šios priežasties žmogus tuo laiku, kada jame randasi diegų narveliai, ir jaučia daugiau negu šiaip neapsakomą gyvybės ilgesį. Ir laukia patenkinimo iš antros lyties. Tąjį ir sulaukia, gyvendamas nepagadintu kūnu ir sveikomis jusnimis. Savo paties ir antros lyties kūno ir jausmų gyvybę jis patiria. Todėl gimties gyvenimas taip be galo daug žada gyvybės ir tiek yra geidžiamas.

Bet prisideda ir dar kitas dalykas. Su gimties ilgesiu susijungia ir ta dvasios-sielos gyvybė, kuri nori kūno, nori gimti. O gimdytojai jaučia kaip tik ir šitą gyvybės bangą. Tik reikia jiems būt skaisčiais, reiškia, ne kūno gyvybė turi būt svarbiausias dalykas, bet pati esminė antrojo žmogaus.

Gašliems paleistuvaujantiems žmonėms šis patyrimas nutenka. Todėl jie ir vis daugiau tamsėja ir grimzta į negyvumą, gyvybės kuo daugiau trokšdami.

*     *     *  

Pagaliau ir mokslininkas prieina pilnesnį gyvybės saiką. Tik ne taip, kaip jis tai tiki. Jis norėjo sužinoti, kas gyvybė yra. Tai jam nesisekė. Bet jam dirbant, jam tiriant, jo protas, jo išmintis veikia. Ir vis daugiau suplūsta jam dvasios, sielos šviesos, jeigu jis tik nenusižengia prieš, gyvybės įstatymą. Dvasios žvilgio galia, sielos gyvybė auga ir tvarko visa, ką žmogus padaro savo sąmonės turiniu.

Labai nuostabus yra gyvybės patyrimas, kad žmogus dorybę apreiškia. Veikiant teisingai, tvirtai, maloniai, neapsakomos aukštos gyvybės srovės gaivina žmogų.  

*     *     *  

Tokie yra įvairūs keliai, kuriais žmonės ieško gyvybės. Ir taip jiems tenka įvairių laipsnių gyvybė. Žmogaus asmenyj glūdo tam visokios galimybės. Ir sužadintos jos tampa žmogaus asmens turiniu. Žmogus žinosi gyvesniu.

Bet pati gyvybė, paskutinis jos slėpinys, vis dar liekasi neatidengta. Visi gyvybės patyrimai nėra pastovūs dalykai. Yra jie vaizdeliai kaži ko, kurie vos pastebėti ir nyksta. Yra jie bangos, kurios sukilusios ir vėl nusenka. O kad žmogus gyvenęs ir jaučiasi savo esmėje gyvėjusiu, pagaliau jam tik vėl rodosi, tarsi visa turi dingti, tarsi visa jo gyvybė butų tik nuo didžios ugnies atskilusi kibirkštėlė kuri greitai gęsta.

Tai ir sukyla klausimai: kur toji didžioji ugnis? Kur ją suradus? Kaip čia padarius, kad pasilikus joje? Žmogus nenori vien tik daugiau, jis nori pačios amžinosios gyvybės. Paskutinė gyvybės ieškojimo priežastis tūno tame. kad pačiame žmoguje yra tos amžinosios gyvybės ir kad ji nori stoties jame šalia visų tų pragaištingų gyvybės reiškinių.

O jeib tai įvykt galėtų, reikalingas visai naujas žmogaus norėjimas ir pasielgimas. Ne taip svarbu, kad žmogus sužinotų, kas gyvybė yra. Ir nėra gana to, kad žmogus ieško, kaip jam gyvybė tektų didesniu saiku. Visa ta jis turi dėti į šalį ir vien pasistengti, kad jis tektų tai amžinajai gyvybei.

Reikalinga tam, kad žmogaus dvasia-siela nekreiptų savo žvilgio į šį pasaulį, bet į savo esmės ir esimo pagrindą. Yra toks pasistengimas tikroji tikyba. Viso pasaulio tikybų mokslai rodo į tai. Viso pasaulio gyvenimo yra tai paskutinis laipsnis. Yra jis evoliucės tikslas, kuriai tarnauja visi gyvybės ieškojimo būdai. Gyvybė prieita, kad pats jos slėpinys tampa žmogaus esme, kad žmogus nebegyvena savo, bet pačios Dievybės gyvybe.  

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Darbymečio“ (l923. — Nr. 6. — P. l — l8). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas GYVYBES IEŠKOJIMAS