Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas RAŠYTOJAS IR TAUTA

RAŠYTOJAS IR TAUTA

RAŠYTOJAS IR TAUTA

1 Pastaba. Apie rašytoją ir tautą sakiau ir kalbą 17 kovo 1923 m. Klaipėdoje, Donelaičio draugijoje.

Žmogus auginamas ir mokinamas gamtos ir kitų žmonių. Gamta padaro visokius įspūdžius į žmogų ir žadina jame visokios rūšies gyvybę. Jo kūnas tarpsta, stiprėja arba nyksta. Jo jausmai, ūpai, linkimai sukyla arba nustelbsta.

Ir žmogus, šį patirdamas, nesilieka negyvu. Iš visų tų tirsnių jis stato sau naują pasaulį. Savo sąmonės šviesoj jis jį kuria ir juo gyvena. Yra tai minčių vislas minčių-manymo gyvata. (Vislas – senų Lietuvos keleivių kalboj – pasaulis. Šaknis to žodžio turbūt imtas iš žodžio „visti“.)

O ji daug reiškia. Kaip koks šis jo vislas yra, tokiu atrodo jam ir visas pasaulis. Todėl vadiname minčių gyvatą ir pasaulio, arba vislo, supratimu.

Bet nėra tai jau visa. Žmogus pats, kaupdamas savo sąmonėj turinį, jaučiasi lobėjančiu, tvirtėjančiu, didėjančiu. Berods nereiškia čia tiek jau tai, kad daug viso ko sukrautų, bet kad ir svarbų turinį susirastų. Daug ir svarbių įspūdžių surinkt ir paversti sąmonės turiniu, ir pagal tai stoties į pasaulį su savo tikslais, tai turėtų būt vyriausias žmogaus pasistengimas.

Todėl tai žmonės ir geidžia visa ko matyti, girdėt, ragaut, užuosti, sučiuopti, nujusti. Todėl žvalgosi, klausinėja, klausos, keliauja, gyvena. Ir nerimsta. Vis ieško ko naujo, ko neregėto, negirdėto. Vis geidžia dar daugiau. Nepasotinami jie atrodo.

Ypačiai daug reiškia žmogui tie įspūdžiai, kurie jį pasiekia iš kito žmogaus. Jo atrodymas, jo žodis, jo darbas, jo pasielgimas, jo tikslai ir pasistengimai, visa tat veikia jį ir žadina atitinkamą gyvybę, atitinkamas galias. Ir žmogus auga, tvirtėja, tampa žmoniškesniu.

Ypatingi santykiai tarp žmonių! Kurs kitą veikia, tas su juo ir susideda, susibendrina, susiriša. Vienas antram reikalingas. Ir taip pasidaro gyvenimo skrituliai, atskiri gyvybės skyriai, įvairios gyvatos.

Berods ne visi veikia vienas kitą. Žemos doros žmogus paprastai šalinasi nuo kilnaus žmogaus. O jei to negali, tad jam priešinasi. Menko proto žmogus nepasiekiamas šviesaus žmogaus išminties. Bet nežiūrint į tuos išminčius, žmogus labai sparčiai auga ir tvirtėja stovėdamas gyvenime ir visa ko patirdamas.

Tokiu būdu tai žmogus auginasi, mokosi ir dirba. Tikras jis pasaulio kūrėjo veiksnys. Ką žmogus daro ir veikia, nėra reikšminga tiktai vien jam vienam, bet ir jo aplinkybei, pagaliau ir gamtai, ir visam pasauliui. O ta atjausdamas, žmogus džiaugiasi. Išdygsta, skaito gyvenimą savo dirva. Ir daug toks žmogaus tarpimas reiškia.

Šalia šito augimo būdo žmonės pasidarė dar kitą. Atskiri žmonės išmoko savo jausmų-ūpų-linkimų gyvybę ir proto-minčių vislą sukrauti į ypatingą daiktą, būtent į raštą. Jis dažnai atstovauja pačiam žmogui, pačiai gamtai, pačiam plačiam gyvenimui.

Bet jis jau yra ir kita kas. Nebėra tiktai gamta, nebėra gyvasis pasaulis. Raštas, knyga reiškia daugiau. Ji jau yra pasaulis, kaip jį žmogaus galios yra kūrusios. Reiškia, ne nuogos gamtos pasaulio jėgos žmogų veikia, bet tos, kurias žmogaus dvasia iš jų yra sužadinusi. Kiekvienas raštas yra toks jėgų-galių branduolas. Čia susikaupia dvasios šviesos spinduliai. Ir veikia iš jo.

Berods labai nelygi yra ta šviesa. Bet kiekvienas gali pats knygą pasirinkti, kokia jam tinka. Ir taip jam pasidaro galima draugauti su kilniausia ir šviesiausia dvasia siela, kokios jo gyvenimo skrituly nesiranda. Ir įvyksta galimybė jo galia pasitikti pasaulį, jo akimis žvelgti į gyvenimą.

Tik vienas dalykas čia reikalaujamas. Žmogus, kurs raštą pasiima, jo turinio nepasiekiamas kaip šiaip daikto. Jis turi pats rašto galias atrišti, turi skaityti ir suprasti tą gyvybę, iš kurios raštas plūdo, mokėti atjausti, pagauti. Bet jam tokiu būdu pasistengiant, nauda ir daug didesnė. Žmogus pats aktyvas pasiima, kas jį veikti gali. O kiek jis pasistengia, tiek jam tenka, bet tiek ir jo galios ėmimui ir veikimui auga. Kaip raštas yra ypatingas ir labai galingas žmogaus reiškinys, taip jis ir reikalauja labai gyvą to žmogaus darbą, kurs to reiškinio dalyviu nori tapti. O jo ypatingumas ir tame glūdo, kad jis neteikia galių iš regimo pasaulio, bet iš kitų, aukštesnių, sąmoningesnių esamybės sričių. Raštas sukelia ypatingą jausmų-ūpų orą, ypatingą minčių sąvokų šviesą.

Rašto reikšmę supratus, aiškus ir rašytojo svarbumas žmonėse. O gal ir numanu, kad jis daug reiškia dar net visoj tautoj. Bet maža iš to matyti, kokie yra gilesni jo santykiai su tauta. Taip teaiškėja šiek tiek, kad rašytojas rašydamas ir apsireikšdamas pasiekia kitus žmones, veikia tautą. Bet gal vienam antram ir kyla klausimas, ar ne jau rašytojo rašymas pats kaip noris yra tautos gyvybės reiškinys. Berods rašytojas yra tautoj toks jau žmogus kaip ir kiti. Tai gal ir kiekvienu žmogumi reiškiasi tautos gyvybė? Pažiūrėsime.

Iš paviršiaus žvelgiant, tauta susideda iš atskirų žmonių, kurių kiekvienas sau gyvena, ir tiek. Jis tautai užgema, laiką gyvenęs, ir vėl nyksta. Gal dar ir pamanysime, kad jis to paties kraujo kaip jo tėvai ir giminė. Bet žiūrint į patį žmogaus asmens gyvenimą, visi sąryšiai tarsi dingsta. Kiekvienas atskiras žmogus gyvena savaip. Savo asmenyj jis vienui vienas nuo užgimimo lig mirties. Savo jausmus ir mintis jis patiria sau vienas ir jų kitiems negali parodyti, tik apie jas kalbėti. Taip tai tauta susideda iš dalelių, kaip smilčių krūva – iš smilties grūdelių.

Bet giliau pažvelgiant, dalykas tik kiek kitoks. Visiems tautos nariams yra duotas tas pats esimo ir tarpimo pagrindas. Kiekvienas tautos vaikas paeina iš to žmonių skaičiaus, kurį vadiname tauta, gyvena toje pačioje žemės šalyje, auga tame pačiame ore, po ta pačia saule, minta visai tokiu būdu kaip ir kiti.

Kitas dalykas, kurs žmones tos pačios tautos riša yra tai, kad kiekviename žmoguje veikia tos pačios kūrimo ir vaizdavimo jėgos. Vienas žmogus tos pačios tautos turi panašumo į kitą. Aiškiai atskiriame žydą nuo ruso, lenką nuo vokiečio ir t. t. Yra kiekvienoj tautoj panašių žymių kaip gyvuliuose ir augmenyse. Visur atskiriame veisles ir rūšis, kadangi vienur rodosi vienos, kitur – kitos kūrimo galios. Taip tos pačios pasirodo ir kiekvienu tos pačios tautos žmogumi. Ir gilūs slėpiningi sąryšiai aiškūs.

Pagaliau kiekvienu tautos vaiku veikia ir tos pačios veikimo galios. Matome tai jau iš kalbos. Ji visų yra vienokia. Ir ką vienas pasakys, bus artima tam, ką kitas ištars. Taipgi ir vienas elgiasi panašiai į kita. Ir kad vienas dirba menininko, kitas – mokslininko darbą, vis galima iš to šiek tiek numanyti, kokios tautos žmogus jį daręs yra. Kuo daugiau, kad kas knygas rašo. Ne vien kalbos vartojimas parodo rašytojo tautą, bet ir visa, ką jis rašo. Ir vėl aiškiai matyti atskiro žmogaus santykiai su visa tauta. Tik tie santykiai gana slėpiningi.  

*     *     * 

Gal kiek dar daugiau jie aiškės pažvelgiant į juos su biologės, arba gyvybės mokslo, pagalba. Kaip gyvas kūnas susideda iš milijonų narveliu, kurių kiekvienas sau gyvena, bet stovi sąryšyje su kitais, taip kiekvienas atskiras žmogus yra tautos dalelė.

Bet nėra tai tik palyginimas. Kūno narvelis daro savo darbą savo vietoj, o nematyt, iš kur jo žinojimas ir jo galia tam darbui dirbti. O žiūrint į pradžios narvelį, dalykas dar platesne prasme yra slėpinys. Mažas šis narvelis ir beveik vienodas. Skiriasi jame tik jo oda, arba žievelė, nuo jo turinio tirštimo, kuriame randasi branduolas su savo siūleliais. Tai visa. O iš to auga, materialą prisitraukdamas, pinkliai sudėtas žmogaus kūnas.

Kur tų galėjimų, tų kuriančių ir statančių galių versmė? Bet ji veikia. Ji reiškiasi. Ji todėl neabejojamai esti. Kur ir kaip, lieka tūliems slėpiniu. Aišku tik, kad ji esti ne tuo paprastu būdu, kurs prieinamas akims, taigi, kad ji esti kitaip ir prieinama tik mūsų dvasios gyvybei. Bet ji stato kūną su visais nuostabiai smulkiais ir tikslingais jo įtaisymais.

O visa tai galime pasakyti ir apie atskirą žmogų ir tautą. Galia, kuri gamina atskirus žmones ir jais reiškiasi, yra visuose tos pačios tautos vaikuose ta pati.

Pradžios narvelis yra tai galiai tik priemonė kurti ir reikštis. Ir pasirodo pirma tik kūną statydama. Bet netrukus jau veikia dar ir kitaip. Suaugęs žmogus dirba, visa ko padirba. Veikia ne vien iš kūno jėgų, bet ir iš jausmų, iš minčių gyvatų ir gal šį tą ir kuria. O čia daug nuostabaus pamatyti.

Seniau jau pastebėta, kad žmogaus įrankiai yra tik pailginimai ir pastiprinimai jo kūno narių. Bet jie dažnai yra ir jųjų atvaizdai. Taip fotografo aparatas yra padirbtas visai taip, kaip akis viduje yra įtaisyta, telefonas – kaip ausis. Ir taip su visais ir prasčiausiais daiktais, kuriuos žmogus vartoja. Kirvis yra panašus į jo dantis, replės – į nagus, pirštus ir t. t.

Bet žmogus, juos dirbdamas, to neatsimena. Tik vėliau tai suprasta. Mat žmogus pasistato tikslą protaudamas, gyvendamas mintimis. Bet tam tikslui vykinti tarnauja kūno galios, visų narvelių jėgos, ir jos dirba, stato vis vienu savo būdu – tam pačiam tikslui. Ir, laikydamas savo padirbtąjį įrankį savo rankose, iš lengvo žmogus išmoksta suprasti savo kūną ir gal save patį pažinti.

Bet žiūrint toliau, dalykas virsta dar ypatingesniu. Mes labai didžiuojamės savo laikų technikos mokėjimu ir galėjimu. Stebimės statomais rūmais, bokštais, tiltais ir t. t. O tiriant augmenų darbą, kaip augęs jų kūnas, būtent medis su savo šaknimis, liemenimi, šakomis, matome, kad čia atboti tie patys dėsniai ir skaičiai, tarsi su tuo pačiu žinojimu augęs medis, kaip architektas ir inžinierius savo veikalus dirba. Augmenų statymuose lyg atsižiūrėta į tuos pačius mastus, vartoti tie patys ramsčiai, šulai, vamzdžiai, sujungimai, tesimai, sutrumpinimai, susegimai ir suspraudimai kaip prie trobų ir bokštų statymo. Tik skirtumas tas, kad augmenys seniai seniai taip stato, o architektai ir inžinieriai išmoko taip statyti tik paskutiniais šimtmečiais o ilgai mąstydami, sunkiai galvodami.

Tai mat koks pasaulis, kokios kuriamos jo galios ir kaip jos apsireiškia! Visur, kur kas auga ir dirba, jos tos pačios. Ir žmoguje. Nors žmogus tiki pats sau vienas visa sumąstęs ir padaręs, pats gyvendamas savaip ir saviškai, tarsi iš savo galios būtų pasidaręs ir gyventų. O jis gyvas, statytas kūrybos galiomis, ir reiškiasi, kadangi juo reiškiasi visas vislas arba tojo nors dalis. Ne žmogus mano ir dirba, bet jame mano ir dirba vislo išmintis ir galios.

Taip gyvena kiekvienas žmogus, ir taip jis apsireiškia. Ir mažesniame apskrityj juo reiškiasi tauta, josios gyvybė, kuriančios jos galios. Žymu tai labai rašytojo darbe. Aišku, kad nedirba jis regimu daiktu. Bet raštas kaip tik atspindina tautos gyvybę, tautos galias. Ir rašytojas, ko ir nerašytų, vis bus tautos reiškėjas.

Iš to, kaip jis ką parašo, yra matyti visos tautos būsena, skaidresnė ar drumstesnė dvasia, stipresnė ar silpnesnė valia, gyvesnė arba stingesnė galia. Tik labai didis žmogus pakyla iš tos lygumos, iš tautos plynės ir reiškia daugiau dvasios, daugiau valios ir galios. Vis dėlto ir jis atspindįs tautos ypatybę, jos gyvybės laipsnį ir padėtį.

Bet rašytojas ir stato į aiškumą dvasinį tautos turtą, jos gyvenimo turinį. Kas visos tautos patirta, kas jos sąmonėj sukaupta, kas kalboj ir jos kūriniuose sukrauta, tą jis ypatišku savo būdu apreiškia. Pasidaro tarsi branduolu to gyvenimo. Kaip kokia saulelė jis leidžia iš savo sielos visus tuos spindulius, kuriuos tauta gyvendama yra iš amžių surinkusi. Ir vėl bus taip, kad koks žmogus yra rašytojas, tokį tautos gyvybės turinį jis apreikš, tokių varsų, tokių pavidalų, tokį gyvenimą.

Pagaliau dar vieną dalyką apreiškia rašytojas aiškiau negu šiaip atskiras tautos žmogus. Kuriančios tautos galios, metams bėgant, kinta. Ir pasirodo laiks nuo laiko kitas tautos gyvybės linkimas, nauji ketinimai, nauji žygiai. Tautos gyvybė prieina tarsi naują laipsnį, naują amžių. Ji nori giedresnėj šviesoj, galingesnėj gilybėj gyventi. Ir šitą tautos esmės kitimą parodo visi jos žmonės, bet vyriausiai jos menininkai, o iš visų aiškiausiai jos rašytojai. Nors turėtų tai padaryti. Yra jiems tam tautos dalelės, jos priemonės.

Sakysime, jie yra tautos burna. Jie kalba apie tautos skausmus ir džiaugsmus, apie jos laimę ir viltį, apie jos žemumą ir kilnumą, apie jos gyvenimo metus. Iš rašytojų darbų matyt, ar tauta gyvėja arba nyksta, ar ji jauna, viltinga arba, ar ji, senėjusi, mirti taisosi.

Suprantant dalyką, tik reikia pažvelgti į tautų raštus, į jų rašytojus, į tųjų gyvenimą ir darbą, ir tuoj aiškėja, kokios galios tautoj dirba, kas tautoj randasi, koks jos turinys, o kurs jai priėjęs amžius. 

*     *     * 

Bet ne vien tai reiškia tautai rašytojas. Nėra jis tik vidujinės tautos gyvybės reiškėjas, jis yra ir tautos gaivintojas. Kiekvienas atskiras žmogus stato arba griauja tautos gyvatą, desties, kokią reikšmę slėpiningoji tautos gyvybė jam suteikė. Matyt yra tai iš to, kaip jis tauta pasitiki: ar norėdamas iš jos ką išplėšti, ar jai ką teikti.

Lengva yra žmogų todėl nuteisti. Tiktai klausimas, ar jis ir gali kitaip norėti, kaip jis nori. Yra žmonių, kurie jaučiasi didžiausiais patriotais, bet augina tik vieną, gal du vaiku, kitiems kūno vaisiams neleisdami augti ir nokti. Tik pažvelkime į Fransiją ir Vokia! O jie savaip žino pateisinti savo pasielgimą, net kilniais pagrindais. Tačiau tame yra priešingumų. Bet dalykas pasidaro toks, kad tauta nebeauga skaičiuje, sustoja didėjusi ir pradeda iš lengvo mažėti sąryšyje su tuo atskirų tėvų noru. Ar ne ypatinga labai?

Žmogus yra gamtos ir savo tautos dalelė. Ir jis gyvena įsakymais, kurių dažniau jis nepažįsta arba kuriuos vaizduoties nesugeba. Bet kaip jis čia veikia, vėl parodo biologė.

Seniau buvo tikima, kad aplinkybės visa padarančios. Gyviai ir jų veislės, rūšys bei padermės paeinančios iš jų. Šiandien žinoma, kad tai buvo klaidingi, jei ne akli spėjimai. Jau tat, ką aplinkybės reiškia, buvo gana drumstai suprasta. Dabar sužinota, kad gyvybė yra naujas veiksnys pasaulio gyvenime, kitas šalia fizikinių ir cheminių veiksnių.

O šitas veiksnys visiškai savaip apsireiškia. Nebūtų lapų, kad nebūtų oro, tai teisybė, bet oras labai kinta, kur daug lapų yra. Augmenys, iš lengvo įvisdami, stato savo gyvenimo skritulį, kuriame jie tarpti galėtų. Ir pasistengia pasiekt patogiausiąja padėtį. Bet ne, kad tada sau ramiai, atsileidę augtų. Priešingai, augmenys smagiausiąją padėtį statosi, kad paskui savo esmę kuo tobuliau apreikšt galėtų.

Bet ir tai dar neužtenka. Kur vienų augmenų priruošta žemė, čia netrukus randasi ir kiti, kitos, aukštesnės, daugiau reiškiančios rūšies. Toliau, kur visokių augmenų priaugta, čia gali gyventi ir gyvuliai, ir pagaliau net patsai žmogus. Ir gyvuliai, kaip ir jis, vėl dera augmenims kuo pilniau iš pat esmės apsireikšti.

Visai toks jau dalykas žiūrint į atskirą žmogų ir tautą. Kiekvienas jųjų dirba paliesdamas tautą ir jos gyvenimą. Dirba gal vien savo smagumui. O tik veikia visą tautą. Taiso gal tautos padėtį, kad jai būtų kuo geriau gyventi, arba griauna jąją, kelia tautą arba žemina ją.

Visų daugiausiai turi tame reikšti rašytojas, kadangi jis gamina dvasioms-sieloms gyventi orą, būtent visokius jausmus, ūpus, palinkimus, irgi šviesą, būtent visokias mintis, įvaizdus, sąvokas.

Suprantamas dalykas, kad yra visokių rašytojų, ypačiai didžioj tautoj. Čia vieni gal dirba norėdami kelti tautą į aukščiausiąją šviesą, į tyriausiąjį orą, kiti vėl stumia ją į tamsą ir purvą. Kaip jau matėme, rašytojas labai daug padaryti gali tautai. Todėl ir labai atsakomingas yra jo darbas. Kad tik niekumet to nepamirštume! Kiekvienas žodis, kurį mes rašome, gali tautai ruošti gyvybę, bet ir pražūtį.

Mažoj, ypačiai atsigaunančioj tautoj tokių priešingumų retai tėra. Čia rašytojas, kurs stačiai yra tautos gyvybės versmė, greit pastebimas ir gerbiamas. Ką jis rašo ir apreiškia, yra jai būtinai reikalinga. Ir jo darbas pasidaro todėl vaisingas visoj tautoj.

Tik tie žmonės, kurie turi intelekto arba gal net moralės defektą, priešinas jo veikimui. Bet nedaug tai reiškia. Atsigaunančioji tauta tokius niekšus greitai šalina. Jeigu tai neįvyksta, pavojus arti. Mirties galios viršų gauna ant tautos gyvybės.

Todėl ir bundančios sielos pradeda šaukti ir ginties prieš nedorėlius ir paikučius. Ir kiek tik galėdami naudojasi gyvybės galiomis, kurios paeina iš vieno, antro rašytojo. Ir taip stato tautai tą dvasinę padėtį, kurioj ji sveikiausiai gali gyventi. Tik ir čia reikia suprasti, kad negyventi vangiai vien gyvenimui pajusti ir pajausti, ragauti, bet į jį įnešti žmoniškąja savo esmę.

Kartais didžių rašytojų randasi vienoj antroj tautoj jau net tuo laiku, kad tauta tik dar statosi savo gyvatą ir pasistengia pasiekti sveikiausiąją padėtį. Jų reiškiniai tada dažnai nesuprantami. Tai esti jie nepasiekia didžiojo žmonių skaičiaus, o tik iškilusius, gyviausius tautos vaikus.

Bet jiems tarnaut, jų gelbėti ir yra vyriausias jų uždavinys. Nesirūpina jie visais tais nykštukais, kurie net pradeda į juos akmenėlius svaidyti. Jie eina savo žingsniu tolyn. Nesą jie žino, kas jų uždavinys ir kad jis jiems tautos gyvybės, paties vislo kūrėjo užduotas. Jie žino, kad tauta tam statyta į pasaulį, kad iš jos išaugtų žmonės, kurie vaikščioja kilniausio žmoniškumo takais eidami žmonijos pareigas. 

PAAIŠKINIMAS

Spausdinama iš „Darbymečio“ (1923. — Nr. 6. — P. 28 — 40). 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas RAŠYTOJAS IR TAUTA