Ketvirtadienis, Birž 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ŽMOGAUS AUGIMAS IR AUGINIMAS

ŽMOGAUS AUGIMAS IR AUGINIMAS

ŽMOGAUS AUGIMAS IR AUGINIMAS

Pastaba. Sakiau apie šį dalyką kalbą 3.8.1922 mt. Palangoje 

Auga žmonės auginami. Aiškiai tai rodosi jau ir akims. Pirma buvęs menkas, mažas dalykas pasaulyje, jis iš lengvo didėja, įsigali. Kalbame apie paaugusį, užaugusį arba suaugusį žmogų.

Bet gerai apmąstę, suprasime, kad tat, kas tokiu būdu augo ir buvo auginama, yra kūnas. Mes dažnai laikome kūną pačiu žmogumi. O ar iš tikrųjų žmogus nebūtų kita kas negu jo kūnas?

Aiškiai jaučiama, jei ne stačiai regima, jog tūlas žmogus dar nėra subrendęs, nors jo kūnas yra jau užaugęs ir nebėra auginamas. Berods kūnai nelygūs. Tik nuostabiu būdu menko, neužaugusio kūno žmogus dažnai apsireiškia daugiau suaugusiu negu žmogus su pilnai subrendusiu kūnu.

Norint žmogų suprast, reikia pasistengti nujėgti tą galią, kuri kūnu apsireiškia. O ta galia kaip tik yra žmogus. Ji gali augti ir būti auginama. Ji yra menka arba didesnė, auganti arba užaugusi. Kūnas ir jo augimas bei auginimas tam tėra tik sąlyga ir priemonė.

Apskritai imant, galime keturis šio dvasinio žmogaus ūgio laipsnius pastebti.  

*     *     * 

Tik įsižiūrėkime, kaip didžiausias žmonių skaičius gyvena! Kokie įspūdžiai juos pasiekia, tokie jie yra. Saulei šviečiant, jie linksmi, niūkią dieną jie nusiminę. Jei viso jiems yra, ko kūnas reikalauja, jie geri, kilnūs; jei ko reikia, jie niekam neverti, pikti. Visą jų smagumą, jų laimę teikia jiems aplinkybės, šalinės padėtys. Kokio tos, tokie yra žmonės, taip jie gyvena. Jų jie nešami, kaip laivelis be vairo vilnių supamas ir tai šen, tai ten mėtomas.

Taip jie liūdni ar linksmi, blogi ar geri, nelaimingi ar laimingi, visai kaip aplinkybės kinta. Ir akstinai darbui, pasistengimui vien pareina iš prigimties ir draugijos sąryšių. Tiktai jųjų tokie žmonės vedami nešami, laikomi. Ir jų dora, jų protas bei išmintis visai, kaip rodos, tik iš čia paeina. Tik kad visa tvarka aplink juos aiški, jie protingi ir dori.

Savyje jie visiškai neturi tos galios, kuri valdyt galėtų jų palinkimus, jausmus ir ūpus, mintis ir visą aplinkybę. Ir nėra juose tam nė menkiausio pasistengimo. Dargi tokie žmonės dažnai sako, kad kitaip ir negali būti. Toks jau esąs gyvenimas. Žmogus esąs aplinkybių padaras. Ir daugiau niekas.

*     *     * 

Tačiau yra žmonių, kurie griežtai skiriasi nuo jų. Tie žmonės nedaug atsižiūri į tai, ar jiems smagu, ar nesmagu; ar aplinkybės geros, ar blogos. Jie visiškai savaip gyvena, Pasirenka sau tikslą ir jo siekia, jopi eina. O tenka jiems pakęsti gana daug vargo, bado ir šalčio, prisieina trokšti ir skursti. Bet jie to neboja. Jie eina, kaip kartais sakoma su galva per sieną.

Jų žingsniai valdomi jų ūpų, jausmų, geidimų, jų minčių. Aplinkybės beveik nieko nereiškia Kaip koks plaukikas jie skersai srovės net prieš ją plaukia, kad tik pasiekus krantą.

O tiriant kaip šie žmonės yra augę ir auginti, aiškėja, kad jie daugiau maitinti jausmų, ūpų, linkimų ir minčių negu tik paprastų pasaulio įspūdžių, Sakoma, jie auklėti, lavinti, net mokslo žmonės. Mokykla taip juos tvirtinusi Jie esą „apšviesti“

Bet kad pirmosios rūšies žmonės atrodo apgailėtinai silpni, nors ir būtų stambaus kūno, tad šie ir ne geresnėj padėtyje. Rodos, nebėra jie žaislu savo aplinkybės.

Vis tiek jie gyvena sunkiai. Nuolat sukelia priešingumą. Kovoja prieš visą pasaulį. Didžiausias jis jų priešas. Ir nuolatai jis jiems kaupia kalnų kliūtis.

Kita žmonių rūšis visai dar kitaip gyvena. Jie taipgi siekia savo pasistatytų tikslų. Bet jie ir atsižiūri į aplinkybę. Jie nevadovaujami atskirų geidulių, troškimų, minčių. Jiems stato tikslus jų protas ir išmintis. Iš anksto ir aukšto jie visa apmąsto. Savo dvasia jie gyvenimą pirma tarsi prisunkia ir tad vykina, ką jie pasirinkę. Neleidžia jie nešties aplinkybės bangų. Bet jie ir nedirba jų nebodami. Iš savo dvasios gelmių jie jas tildo ir padaro jas tinkamas savo tikslams vykinti.

Yra tokie žmonės didiejie tautų ir žmonijos veikėjai. Gyvenimas, pasaulis, laikas, kiekviena diena yra jiems veikimo dirva. Visa, kas čia vyksta, jie apverčia savo tikslams, naudojasi ir didžiausiais priešingumais, tik jų galią įtraukdami į savo veikimo skritulį.

Ypatinga jau, kaip toks žmogus pasitinka pasaulio įspūdžius. Jis nepriima kiekvieną. Nuo niekingųjų jis greitai traukia savo dėmesį. Matyt, jis savo asmens gyvenime yra visiškai valdovas. Prie svarbesnių įspūdžių jis ilgiau parimsta ir pasistengia prieiti jų esmę. Leidžia jiems visai gyvai išbangoti savo sąmonėj.

Dienai praėjus, jis dar kartą juos susišaukia, jeib jam pilnai suteiktų, ką jie reiškia. Ir suriša juos su kitais, seniau patirtais. Apžvalgo savo amžiaus dienas kaip valdytojas ir taip nustato, ką būsimoms dienoms jam suteikti jis užleis.

Bet ir kitaip dar pasitinka gyvenimą. Ypačiai svarbu jam yra, ką jis į jį įneša, ką jis daro. Praeinančiosios dienos yra jam tikri veikalai. Kas vakarą jis apmąsto, kas buvęs dienos turinys, kas juo atlikta, kaip pavyko juo artyn prieiti tikslus. Ir iš čia žiūri jau būsimas dienas, būsimus veikimus. Apsvarsto visas sunkenybes ir nustato naujus savo žygius, nepamiršdamas ir tai, kas galėtų netiktai padaryti kliūčių.

Jis stovi tarsi viršum visų įvykių, kuriuos laikas suneša, ir pasidaro jų valdovu. Nebėra jis jų žaislu ir nebėra jų priešu. Jis gyvenime viešpatauja ir žengia pro jį didumo žingsniais.

Bet pastebėkime gerai, kaip jis svarbėja vyksta tai dvejopu pasistengimu. Pats renkasi svarbiausiąjį turinį savo sąmonei. Nesiima niekų. Jiems neaukoja nei laiko, nei jėgų. O antrasis jo žygis: jis valdo aukščiausiomis savo galiomis šį turinį ir leidžia jam veikti pasaulį, į jį kuo galingiau atsiliepdamas.

Todėl ir nepalyginamas toks žmogus stovi šalia kitų žmonių. Aiškiai jaučiama, koks jis yra valdytojas savo gyvenimo ir pasaulio, kad jis kūrėjas savo laimės ir savo aplinkybės. Niekingi dalykai toli atkrinta nuo jo. Vien kas svarbu, su tuo jis ir patirdamas, ir veikdamas santykiuoja. Visame yra didė tvirta valia ir aiškus protas matomas.

Tačiau ir jis stovi kitų rūšių žmonių eilėje. Gyvena laukdamas visa ko dar iš pasaulio. Gyvena, kadangi jam tai yra džiaugsmas. Kad pirmosios rūšies žmonės nežino, kaip elgties, jeib jiems daugiau džiaugsmo būtų ir kad jis jiems tektų dažniau, antriejie, nieko nebodami, ieško savo laimės, brisdami dažnai vis gilyn į skausmą, tai ši trečioji rūšis eina tikslingai tolyn. Nesiekia mažmožių, nesitenkina akies mirksnio linksmybe, bet kuria sau pilną ir patvarų pasikakinimą.  

*     *     * 

Bet yra dar ir kitų žmonių. Juos reik priskaityti visai naujai rūšiai. Jie taipgi tvarko savo gyvenimą, taipgi visa apmąsto, ką daryti reikia ir ko vengti, bet jiems nerūpi jų vyravimas. Nereikalauja, kad gyvenimas jiems visa ko teiktų.

Apskritai imant, jie nesirūpina savim, savo įsigalėjimu, savo laime. Gyvena, tarsi jie nebūtų asmenybės su paprastais, nors ir didžiais reikalais. Nerūpi jiems nei turtas, nei garbė, nei galybė. Jie vaikščioja po pasaulį, tarsi jiems būtų padingęs tas aš, kurs kitiems toks brangus.

Vien tarnauti jie nori. Bet tarnauti geriausiu, išmintingiausiu būdu. Tarnauti kitiems, kad jie pasiektų aukštesnį žmoniškumo laipsnį ir tuo pasiektų savo gyvenimo tikslą. Atrodo tų žmonių kiekvienas lyg pats kuklumas, pats malonumas. Tačiau jaučiama jo asmenybės galia ir tvirtumas. Visai kitaip neng iš kitų žmonių spindi iš jo išmintis, valia ir labumas. Ir nenoroms žmonės parodo jam savo pagarbą. Su visu savo lėtumu jis žengia po žmones kaip koks viešpats. O tik nieko jis nereikalauja. Vienatinis jo gyvenimo tikslas yra tarnauti.

Tik jis jau netarnauja žmonėms, bet kūrybos galioms ir jos išminčiai. Jo didybė randasi tame, kad jis tų galių, tos šviesos yra priemonė. Šis stovi tarsi anapus gyvenimo ir neša į jį savo dvasią ir sielą, savo širdį ir gyvybę, kad gaivinus ir sužadinus kituose žmonėse, kas juos padaro kilnybės žmonėmis.

Žiūrint į visas šias žmonių rūšis, matyt, pirmųjų yra labai daug, antrųjų mažiau, trečiųjų dar mažiau, o ketvirtųjų vos vieną antrą pastebsime amžių eigoje. Tračiau žinoma, kad tokių rūšių yra ir kad tos rūšys yra žmoniškumo laipsniai. Paskiau minėtoji rūšis yra aukščiausias laipsnis, pirmutinioji — žemiausias.

Kas mums tai įrodo? Galima apie tai kalbėt, koks silpnas, menkas pirmosios rūšies žmogus yra ir koks galingas, kilnus paskutiniosios. Vienok nedaug tuo pasakyta. Bet mums įgimtas tikrasis spręsmas. Negalime kitaip, sprendžiame savaime. Mokslo reikalavimas masto arba saiko yra ne toks jau svarbus. Duok paikučiui mastą jis nieko neveiks. Bet santykiuodamas su aukštybės žmogumi, jis savaime kitaip pasielgs kaip su kitais.  

*     *     * 

Ir pasidaro klausimas, kaip pasiekia žmogus tokį laipsnį. Atsakymas yra trumpas. Žmogus auga. Tvirtina tai išminčiai iš pat senovės. Auga jo asmenybės esmė per amžius. Užgimusi šiame pasaulyje, ji visaip tarpsta.

Pirmas dalykas yra kūno įgijimas. Aiškiai matyt, tik nors kiek biologę pažįstant, kaip slėpininga galia iš mažo krislelio traukia savęspi visokio materialo ir stato iš jo kūną su jo nuostabiais įtaisymais. Ir pasidaro kūnas šio vislo dalele. Ji sukaupta iš to, iš kurio visas vislas kurtas. Bet nėra tai svarbiausias dalykas. Tikslas kūno statymo yra tat, kad žmogaus asmenybė turėtų priemonę šiame pasaulyje gyventi. Ir kūnas užgimęs auga vis daugiau materialo pritraukdamas ir savyje suvartodamas.

O tuojau ir pasirodo, kad žmogus, nors jis dar nedaug daugiau reiškia, kiek tai, kad jam yra gyvenime gyvas kūnas, pradeda pasaulyj pasirodyti esąs galia. Kūnas juda, dirba savaip, stojasi su savo reikalavimais prieš visa, kas yra, tarsi pasaulis vien jo dėl būtų. Ir kūnas pasidaro tuojau ir kitam dar priemonė. Viso pasaulio įspūdžiai: šiluma ir šviesa, drėgnumas ir maistas, pavidalai ir varsos, oras ir kvapai, visi suplūsta kūne. Ir žmogus tai patiria, pajunta, pajaučia, numano. Reiškia, kitoj jų asmens srityj pasidaro naujas gyvumas. Sukyla jam visokie jusmai, jausmai, ūpai, kurie vėl savo būdu atsiliepia į kūną ir tai, kas jame vyksta.

Taip kūnui augant, auga ir šita antroji gyvata, kuri kūną apsupusi ir prisunkusi laiko kaip pats oras. Ir ta gyvata žmogus santykiuoja su kūnu ir juo — su visu vislu, visa gamta ir pasauliu.

Bet negana to. Žmogus, geriau gal pasakius, jo supratimo galia, jo sąmonė ir sąmonybė tuo nesitenkina. Patirdamas savo jausmų-linkimų gyvenime tai, kas kūne atsitinka, ir tuo pasaulio gyvumą, jis stato daugiau viduje, pačioj sąmonės šviesoj naują pasaulį, pasidaro vaizdus apie pasaulio gyvumą, jį jais suprasdamas, kaip sakoma. Ir taip kuria savo asmens minčių-įvaizdžių-sąvokų pasaulį, kurs savo būdu veikia jausmų-ūpų gyvatą ir patį kūną ir taip reiškia mažiau ar daugiau regimoj esamybėje. Toji mūsų laiku beveik visai valdoma minčių pasaulio. Tik paskutiniais metais kiek daugiau sveria čia ir jausmai, ūpai, troškimai.

Taip tai žmogus auga, jo kūnui augant kartu ir kitose savo asmens srityse. O tūli žmonės šitą gyvumą laiko pačiu žmogumi. Jiems rodosi sąmoningu, kas minčių gyvatoj gauna lytį ir kas tad iš čia tvarkoma. O reikėtų suprast, kad visiškai taip pat kūnas, kaip jausmų gyvata, taip ir minčių gyvenimas tėra tik turinys pačios žmogaus sąmonės. Ji tai yra pagrindas žmogaus patirties, yra ta akis, kuri visa pastebi, į visa žiuri, bet ir visa paliečia. Tik tat teauga, ką sąmonė pagauna, į ką ji įsisunkia.

Bet ir pati sąmonė kinta. Ji šviesėja taip dirbdama ir tuo kartu, taip sakant, platėja, įstengia daugiau aprėpti. Sąmonė įsigali, žmogaus esmė auga. Ir ji tad asmenyj yra valdovė.

Jai nepaaugus, žmogus yra įspūdžių žaislas. Jai pradedant augti, jis norėtų visa savaip taisyti. Jai sustiprėjus, jis naudojasi pasauliu protingu ir tvirtu būdu. O žmogaus esmei pražydus, jis tampa pasaulio saule.  

*     *     * 

Pamatę žmogaus augimą, norime ir patirti jo priežastis ir priemones. Aišku, kad priežastis glūdo visumos gelmėse. Negali ji būti kita, kaip kūrybos valia. O toji turi glūdoti ir žmogaus dvasioj-sieloj, kuri trokšta neapribotos gyvybės. Taip tad iš tikrųjų ši valia žmogaus esmėje ir bus vyriausioji jo augintoja.

Ji pati ir įveda žmogų į šį pasaulį. Ir dažnai girdime klausimą: kam aš čia gyvenu? O aišku: jeib žmogumi tapčiau. Kam šiaip? Pasaulis yra tam tinkamiausioji vieta. Yra jis dirva, kur visa ko auga. Bet dirva pačioj prasmėj. Čia suplaukia visokių jėgų visa kam žadinti. Mūsų dienų biologė sako, kad gyvybė tik ten auga, kur ji erzinama (jei šis žodis ne per aštrus). O žemė su savo ribomis, su laiku ir erdve, su savo sunkumu ir kietumu, su savo įstatymais smarkiai pasitinka gyvybę, kūno, ūpų bei minčių gyvatos ir paties žmogaus. Ir taip atrodo, kad pasaulis su savo turiniu augina žmogų.

Pasaulio galios yra visokios. Todėl ir visaip jos paseka žmogų. Skaitant, sakysime, iš apačios, pirma jį veikia elementų gamta: oras, šviesa, šiluma, šlopmė (drėgmė — red.), materė. Ir prieš šiuos įspūdžius kūnas atsiliepia. Jis didėja ir tvirtėja. Ir įsitiekia visokias priemones, įvairius narius, jeib atitinkamai pasitiktų elementų galias. Pradžioje atrado, tarsi jie stengtųs jį naikinti, bet toliau aiškėja, kad jie jį neša, kad jam tarnauja. Taip oras, suteikdamas kūnui rūgštadarį (azotą — red.) arba deguonį, nuolatiniu materės kitimu verčia jo gyvybę į darbą. Kūnui tenkamas maistas padaro galima, kad kūnas įgauna materės ir kad jis naujinas. Šiluma ir šviesa šelpia šį darbą.

Bet elementų galios ir daugiau reiškia. Tik šviesai veikiant, kūno gyvybė taisosi akį, orui virpant — ausį ir t. t. Įvairiems elementams patirti kūnas įsitiekia įvairias jusnis.

Kitas augimo akstinas pareina žmogui iš augančios gamtos. Ji giliau paliečia kūną. Tik maistas iš josios padaro, kad kūno narveliai veisiasi. Tyra tik materė nėra dar kūnui maistu, ji turi būt gyva, auganti.

Bet augančioji gamta dar daugiau padaro. Ji žemę ir orą priruošia žmogui gyventi. Tik kur augmenija yra gaivinusi šalį, čia žmogui patogu ir sveika gyventi. Be augmenų jam greit butų trošku.

Bet ir tai dar ne visa. Augmenys su savo formomis, su savo varsomis ir kvapais augina jau ir žmogaus jausmų-ūpų gyvatą ir verčia žmogų sau kurti minčių pasaulį. Tą patį darbą, bet dar gyviau atlieka jausmingoji gamta, būtent gyvija. Ji nuolatai žadina žmogaus gyvumą jo asmens ūpų ir minčių srityje.

Gal atrodys tai tik ant greitųjų pasakyta. Vis dėlto bus numanu nors tiek, kad tokie pasaulio veikimo skyriai pastebimi. Toliau tad veikia augantįjį žmogų ir kiti žmonės. O tųjų veiksmai kaip tik skiriasi į atitinkamas tokias jau rūšis.

Pradžioje motinos kūnas tėra augančiam diegui ir tik augmuo. Ir tuo augmenimi tam diegui tenka visa, kas jam reikalinga. Toliau tad veikia jį ir jau jausmai-ūpai-linkimai, reiškia, gyvijos esmė. Ir pagaliau jį pasiekia ir pati žmogaus dvasia-siela. Įvyksta tai berods dažniau tik žmogui jau užgimus ir tik tada, kad žmonių sielos kiek yra paaugusios.

Bet be šito veikimo žmogaus dvasia-siela ir tik labai iš lengvo tebunda. Laimė, kad yra žmonių su bundančia siela. O kad jų ir nėra daug, vis tiek jų veikimas numanomas. Bet kartais ir dar menko žmogaus siela pabunda ir apsireiškia. Pirmiausia ji suspindi iš tėvų, ypačiai iš motinos meilės. Ir žadina kūdikio meilę. O meilė jau yra sielos reiškinys. Toliau gal tėvas sukelia vaiko tvirtą valią savo paveikslu, sušaukia jo teisingumą, motina vėlgi — jo malonumą, širdies gražumą ir t. t.

Apskritai sakant, augančiam žmogui žmogus atstovauja visai gamtai. Jis tvarko elementų, augmens, gyvijos veikimą jo laimei ar nelaimei. Žmogus augančiam žmogui yra būtinai reikalingas. Bet kiek jis jį augys, tas derės iš to, kiek jis pats yra augęs. Todėl žmonių dauguma ir tik išaugina pirmos rūšies, pirmo laipsnio žmogų. Patys jie reikšdami vos kiek daugiau negu elementų ir augmenijos gamta.

Tie, kurie jau toliau yra pakilę, ir veikia kitaip. „Kultūros“ šalyse todėl jau auginami žmonės kovotojai. Jiems rodosi, kad gyvenimas esąs „kova už būvį“ ir kad reikia nuolatai kovoti. Tik iš lengvo jau pradeda aiškėti, kad nėra taip iš tikrųjų, kad kova tėra tik ypatingam žmoniškumo laipsniui gyvenimo turinys.

Taip tai pradedama jau šen ir ten auginti žmogų, kad būtų pasaulio viešpačiu. Ir kalbama apie didįjį arba net aukštybės žmogų jįjį žemindami, geriau jo nesuprantant, tarsi jau ir būtų aukščausiasis žmogus tasai, kurs visais kitais ir visu vislu naudojasi savo tikslams, pats juos pasistatęs.

Pagaliau žmogus auginamas ir pasiekt aukščausiąjį laipsnį. Tik šis auginimas lieka slėpiningas. Jis vyksta žmogui pasiekus tam tikrą dvasios-sielos gyvumą, jam pačiam pasistengiant augti, jam pačiam pasirūpinant savo augimu ir auginimu ir matant, kas yra tikrasis žmogaus gyvenimo tikslas.  

*     *     * 

Iš tikrųjų žmogus ir geriausiai auga pats save augindamas. Jis, kurs paeina iš kūrybos valios, turi su savo valia susitikti su ja. Tuomet tai jis visaip tarpsta.

Tik tada jo kūnas gali tikrai sveikas išlikti, kad žmogus pažįsta jo gyvenimo ir jo sveikatos dėsnius ir jį atitinkamai aprūpina. Tik žmogui sieloj pabudus, tinkami jausmai-ūpai-linkimai jo bus maitinami, šviesios, skaidrios mintys jo kuriamos. Ir taip pasidarbuodamas pasaulio kūrėjo įrankiu, jis kasdien stiprėja.

Jis įsivyrauja ypatingose srityse. Pirma tampa valdovu savo asmens, pradedant nuo kūno ir pakylant lig minčių ir sąvokų galių. Toliau jis aiškesnį santykį pareina su savo uždaviniais, kurie jam pasidaro iš aplinkybių ir iš jo gabumų. Ir taip jis pradeda veikti gamtą aplink save ir žmones. Jis taiso ir tvarko gyvenimą. Pasirodo čia tikru gyviu, aukščiausiu veiksniu. Bet veiksniu, kurs ne griauja, bet stato.

O žmonėms jo veikimas yra nuolatinis žadinimas įvairiausių jėgų, bet vyriausiai žmoniškųjų. Pats gyvas, jis gyvina ir kitus.

Ir visu tuo jis save kuo geriausiai augina. Nesa savo jėgas jis nuolatai naudoja aukščiausiems žmogaus gyvenimo tikslams, kurie nesiranda šalia vislo tikslų, bet tūno juose. (Tikslai šišon suprantami ne paprastai, bet pasaulio turinio atsiskleidimo siekiniais.)

Ir pagaliau žmogui šis augimas ir savęs auginimas pavyksta tik jam atbojant vieną sąlygą. Neužtenka jam pasitikti pasaulį ir jo galias, jo organus ir įspūdžius ir kitus žmones. Ne, žmogus turi pasistengt numanyti savo asmenybės ir visos esties pagrindą ir jam pasišvęsti. Tuomet visos aukščiausios galios pradeda jame atsiverti, būtent tikroji galingoji valia, išmintis ir meilė. 

PAAIŠKINIMAS

                Spausdinama iš „Darbymečio“ (1923. — Nr. 6. — P. 28 — 40). Pasirašytas Vds 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas ŽMOGAUS AUGIMAS IR AUGINIMAS