Šeštadienis, Rugs 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas MANO PASKAITOS

MANO PASKAITOS

MANO PASKAITOS

(Kaune, „Tautos teatre“,

lapkričio m. 12, 13 ir 14 d. 1923 metais)


MENO ESMĖ JR JOS DIRVONAI

Norint rūpimą dalyk suprast, reikia, rodos, kitaip žvelgti į gyvenimą, kaip tai paprastai daroma. Pasaulis nėra tiktai sudėtas iš daiktelių, kurie randasi vienas šalia kito, ir ne iš įvykių, kurie pasidaro po vienas antro. Pasaulį statančios dalelės yra susikaupimas įvairių laipsnių būsenų, kurių viena kitą prisunkia ir iš jos reiškiasi. Elementai ir jų formos yra įvairios buities jėgų daviniai. Karšta geležis yra vidurys šilumos skritulio, o magnetas — magnetinio lauko branduolas. Panašiai gyvi daiktai. Jų pavidaluose yra susimetusios visokios jėgos, kurios iš jų tad veikia. Regimasis pasaulis sukrekėjo aitherio jūrose ir gaus jame vėl sutirpti. Bet gyvybė, sąmonė, dvasia, be abejonės, turi visai kitos dar buities pagrindą. Kreipiant žvilgsnį į žmogų ir per jį žvelgiant į erdvės gelmes, jis yra tarsi koks šviesos, dvasios-sielos skritulys, kuris savo esimą turi jau anapus erdvės ir laiko.

Taip mąstant, meno esmė visai kitą prasmę įgauna. Paprastai su menu jungiama grožybė. Bet yra grožio, kur nėra meno. Pavasarį visas pasaulis tarsi apsilieja grožiu. O žinoma kiekvienam, kas čia darosi. Gyvumas užplūsta ant augmens pavidalo. Bet ir gyviai gražūs. O tiriant kuomet, aiškėja, kad jie tuomet gražūs, kad psichinė jo gyvybė viršų gauna ant regimo pavidalo. Pagaliau ir žmogus gražus įvairiu gražumu: tat jaunatvės, tai psichinės gyvybės, tai proto, pagaliau dvasios-sielos gražumu. — Bet ir plikos kalnynų uolos gražios, ir begalinės jūros. O čia nėra gyvybės. Bet jos gražios dėl kitos priežasties. Begalinė erdvė jas apgobia ir iš jų reiškiasi. Ir iš čia ypatingas jų gražumas. Todėl galima sakyti, kad gražumo esama tada, kada ant regimo arba vaizduojamo daikto užplūsta ir jį prisunkia immanenta arba transcendenta neregima galia ir iš jos veikia. Kad ji šalinas, kad ji dingsta, daiktas tarsi miršta ir nebelieka jam grožio.

Nuo grožio reikia atskirti dailumą. Jis arčiau sujungtas su daikto forma ir veikia tik jusnis, būtent akį ir ausį. Dailumas čia tėra tik sklandusis įspūdžio plaukimas dirgsnimis. Ir graikų žodis aisthanomai, iš kur žinomasis žodis aistetika, šitą tvirtina, reikšdamas jusnių pastebėjimą.

Visu tuo, kas pasakyta, meno esmė kiek ir jau paliesta. Bet ji visiškai prieita tik suprantant, kad menas yra žmogaus apsireiškimas, ypatingas jo darbas. Bet šitam ypatingumui suvokti reikia žmogų matyti visame pasaulio gyvume ir tada matyti šitą darbą šalia kitų žmogaus veikimų.

Gyvybė yra tikras pasaulio veiksnys, kurs aiškiai skiriasi nuo gamtos elementų, nuo materės ir spėkos. Ji apverčia jas ir uždeda jiems gyvybės antspaudą. Tai veikia augmenys augdami, kvėpuodami, maitindamies, materę pakeisdami, vaisindamiesi ir pagaliau vėl pranykdami. — Gyviai, rodos, tokiu pat būdu apsireiškia. Bet nėra tai esmingasis jų veikimas. Gyvių kūnai yra augmenys. Gyvio dalykas yra, pasitinkant pasaulio įspūdžius, į juos atsiliepti ir tokiu būdu gyventi. Todėl aiškiai reikia skirti tarp augmens ir gyvio veikimo žiūrint į jį ir norint jį pažinti, nors abi veikimo rūši ankštai susipina.

Taip ir žmogus savo reiškimuose nėra vienodas. Ir čia pastebėt augmens bei gyvio gyvumas ir iš to pagaliau žmogus. Ir žmogus priima pasaulio įspūdžius ir atsako į juos. Bet jis iš jų dirba mintis ir kitokio psichinio turto. Mintys, sąvokos ir kita kas yra dvasinės žmogaus jėgos padarai, kurie veikia atgal į pasaulį, stato tikslus ir jų siekia. Minčių gyvatos kūrimas ir jos pareiškimas visokiais vykinimais yra viena žmogaus darbo rūšis. Jis juo santykiuoja su visu pasaulio turiniu. Ir gali būti vadinamas mokslu plačiausioj prasmėj.

Kitas žmogaus darbas yra santykiavimas su tuo pasaulio turiniu, kuris yra jam lygus, būtent su kitais žmonėmis — reiškia, su žmonių esme. O tai vadinsime dorove.

Pagaliau žmogus santykiuoja su pasauliu visai dar savaip. Nesvarbu čia ką nors padirbt savo dvasios apskrity iš pasaulio įspūdžių ir tada tais dirbiniais atsakyti į pasaulį, bet vien nešti į jį, savo dvasios-sielos gyvybę tikrais reiškiniais, kurie imti iš regimo pasaulio arba kaip nors pasidaro jusnims patiriamais. O tas yra menas.

Jį todėl galime suprasti žmogaus kūrimo galios apsireiškimu. Menu žmogus stato į pasaulį žmoniškumo srities dalykus, tai esti padaro čia patiriamus, kas šiaip nėra nujėgiama. Meno daiktais žmoniškumo pasaulis įsineša į regimąjį pasaulį. Ir atskiras meno veikalas yra regimo pasaulio, jusnims prieinamas dalykas, kurs žmogaus esmės aptvintas ir prisunktas. Jis bus kuo tikriau meno veikalu, kuo didesnio žmoniškumo čia bus įdėta ir kuo aiškiau jo jame pastebėt. Tuomet jis ir bus kuo gražesnis.

Žinomos yra įvairios meno rūšys. Ir jas geriau pasižiūrint, pastebimi ir meno dirvonai. Architektūra, arba statyba, plastika, arba lipdyba, ir tapyba apsireiškia erdvėje. Statyba ją dalina, lipdyba joje pavidalus gamina, tapyba vaidina erdvę ir stato pavidalus į ją. Visos trys rūšys naudojasi matere, tai esti tat, kas erdvę pildo. Bet tapyba tam vartoja mažiausiąjį saiką. Visų trijų menų rūšių dirvonai yra regimybé.

Kita meno rūšis yra muzika. Jai svarbus yra laikas, judėjimas — jos elementas, kuriam apreikšt imamas oras, žmogaus jausmas — ta dirva, kurią ji paveikt pasistengia. Su muzika draugauja laigymas, arba ,,šokimas”, ir muzikavimas. Laigymu muzika padaroma regima, muzikavimu — girdima.

Pagaliau poezis yra dar viena meno rūšis. Jos [sritis] yra psichinis žmogaus gyvenimas, vaizduojamas jo pasaulis; apsireikšt ji naudojasi žodžiu, kurs yra muzikos kūrinys. Jeigu mintys taip sutelkiamos, kad reiškiasi ypačiai poeto jausmai, kalbama apie lyriką. Supynimas žinojimų apie visokius įvykius vadinamas epika. O jeigu poetui apsireikšt svarbus yra žmogaus veikimas, vadiname tą poezį drama. Su lyrika draugauja dainavimas. Bet jau seniai žingsnis eitas nuo dainuojamos lig atsakomos lyrikos. Tik to ypačiai mūsų kritikai nepaboja. Su epika seniau rišosi pasakojimas, dabar, raštų laiku,— skaitymas. Dramai reikalingas vaidinimas. Taip menas atsilukštindamas gaminosi vis naujų meno rūšių. Ir visos jos tos pačios kilmės. Visose žmogaus esmė pasidaro ryški.

Menas kreipiasi į žmogų. Nei augmenims, nei gyviams jis nėra reikalingas. Bet ir negalima kalbėti paprastu būdu apie meno tikslą. Menu žmogus apsireiškia. Ir menas todėl yra ryškiausias žmogaus veidas. Menininkas ir nieko nenori kaip savo gyvenimą, tai esti žmogaus gyvumą vaizdingu padaryti šiame pasaulyje. Bet kadangi žmogus arba, geriau sakant, žmoniškumas yra veiksnys pasaulyje, jis tokiu ir veikia. O kaip visa, kas pasaulyje yra, veikia, jeib padidinus pasaulio gyvumą, taip ir menas yra evoliucės veiksnys, kurs žmoguje žmogų žadina. Nėra jis žaismas, nėra meno veikalai žaislai ir menas joks pramogos dalykas. Jis tarnauja aukštajai pasaulio prasmei.

Suprantant meno reikšmę, aiškėja ir tai, kas bus tikras menininkas, kas galės kurti meno veikalus. Žinoma, kad reikia tam dovanų, gabumų. Bet gabumai auga su žmogaus esmės įsigalėjimu. Ir išeina, kad tas tik bus tikras menininkas, kurs tuo rūpinsis. Reiškia, žmogus turi pasistengti augti savo žmoniškume. Tam nepakanka turėt visokių patyrimų. Kurs pasiduoda visokiems niekams, tojo asmenybės turinys ir bus niekis. Ir jis nieko gero neapreikš. Tikrasis žmogus todėl bus ir geriausias bei didžiausias menininkas. Nesant tauriam, reikia nors pasistengti žengt aukšto žmoniškumo taku. O pasistengt visu pasiryžimu, nors ir tektų kaži kiek kartų suklupti. Iš tokio aukštyn žengiančio žmogaus tad ir galima laukti tikrų meno veikalų. Jie neš jo kūrimo galių antspaudą ir šauks kitų žmonių taurumą į šį pasaulį.


MENAS IR KULTŪROS EIGA

Meną tikrai supratus, prisieina sakyti, koks žmogus, toks ir jo menas. O žmogus yra dažniausiai toks, koks jo asmenybės ir jo aplinkumos turinys. O tas, kaip žinoma, nuolat kinta. Pats žmogus gyviausiai užimtas šituo kitimu. Patsai jis jį vykina. Pasiektas pasaulio, jis į jį atsiliepia. O kadangi jis galingiausias pasaulio veiksnys, jo atsiliepimas ir labai daug reiškia.

Vadiname visa, kas pareina iš žmogaus triūso pasaulyje, kultūra. Todėl ir menas jai priskaitytinas. Bet tai, ką paprastai suprantame žodžiu kultūra, neša taip žymiai vieną žmogaus apsireiškimo pobūdį, kad menas, kaip ir dorovė, pasilieka beveik pašaliniu dalyku ir gali būti statomas šalia jos. Žinomoji Europos kultūra yra vyriausiai to žmogaus pasistengimo atspindys, kurį vadiname mokslu plačiausioje to žodžio prasmėje.

Prisimindami, kas tai, pasakysime: žmogus pasitinka pasaulio įspūdžius savo sąmonės, savo dvasios apskrity, iš jų ten pasidirba mintis, sąvokas, spręsmus, visokius junginius bei išvadas ir joms leidžia veikti iš jo asmens, gaminti visokius įvykius ir daiktus. O tai vadiname kultūra, nors reikėtų paties žmoniškumo prado augimu tuo vadinti. Bet paprastai sprendžiama iš to, kas jusnims prieinama. Todėl ir kalbama apie regimąją kultūrą. Ypatingai ji vystėsi. Žmogaus mintys ir patyrimai iš lengvo virto daiktais, įrankiais. Pirmais mūsų laikų skaičiaus šimtmečiais žmonės gyveno kuone su tais pačiais įrankiais, kuriais naudodavosi ir senovė. Buvo tai keltuvas, skeltuvas, arba pleištas, volas, lajos, sritiai ir pasvirusioji. Iš jų buvo padirbti ir pinklesni įnagiai ir darbo priemonės. Tad nuo jų žengta į tokius įtaisymus, kuriuose veikia gamtos spėkos — vėjas ir vanduo.

Bet Europos kultūra teįgavo savo veidą, kai radosi mašinos. Pirmoms, padirbtoms l8 šimtmetyje, greit stojosi ir kitos, tobulesnės. Ir joms varyt naudota netrukus garas, toliau elektrika, pagaliau gazas. Ir tapo statytos mašinos, kurios gamina spėką taip, kad žmogui vis galingesnis darbas pasidarė galimas. Ir pagaliau, paveikslui, pastatyta turbina, kuri tiek įstengia padirbt kaip 75 000 arklių jėgos. O žmogui vis daugiau liko uždaviniu tik užvaizdauti ir mašinoms darbo duoti. Net pasiekta, kad spėka, mašinoj gaminama, ją ir varo. O taip galima buvo lokomotyvus traukiniams ir laivams pasidirbti, toliau automobilius ir lėktuvus.

O visa šita pažanga įvyko žmogui vis daugiau pasirenkant savo įrankiams geležį vietoj medžio ir kito materialo, kuriuo seniau naudojosi, o anglis kuralui — geležiui apdirbti. Vis didesniu saiku geležies Ir anglių kėlė iš žemės. Ir vis daugiau gamtos spėkų teko žmogui. Ir vis daugiau jis gaminosi visokių dalykų, įrankių ir gyvenimo patogumo priemonių Kas seniau neįtikėtina buvo, atsirado. Žmogus tarsi iš savo asmenybės gelmių vis statė naujų daiktų, kol prikrovė jais visą pasaulį. Ir taip jo turinį didino, kurs vėl patį žmogų veikė ir jo asmens turinį lobino vertais ar niekingais dalykais ir tuo jo esmę augino arba slopino.

Greta šito apsireiškimo pastebėtinas kitas. Europos kultūrai įsidingėjant, augo ir žmonių skaičius. Metais 1500 Europoj gyveno maždaug 60 milijonų žmonių, 1700 mts. — gal 100 mil., 1800 mts. — jau 180 mil. Toliau augo jų skaičius žymiu greitumu. Mts. 1875 jau gyveno Europoj 304 mil., 1900 mts. — 398 mil., o prieš karą — maždaug 450 mil. Atrodo, tarsi žmonės būtų plūdę į šį pasaulį, jeib čia gyvenus ir apsireiškus.

Ir jie telkėsi ypatingose vietose. Pradėjo augti didžiosios pasaulio vietovės. Žmonių jėgos jose kaupėsi. O darė tai čia, kur buvo kaupiamos gamtos spėkos. Žmonių jėgos su jomis tarsi susiliejo. Niekuomet žmonija negamino tiek išdirbinių kaip žinomos Europos kultūros žydėjimo laiku.

O kur tik pasisekė pastatyti mašiną, kuri gamino spėkas darbui dirbti, ir mašiną, kuri dirbo darbą, čia ir tuojau žmonės susirinko. Mašinos jiems padarė tai galima.

Taip tai Europa atrodė tarsi didi darbavietė, Europos kultūra — didžiausio darbštumo ir judrumo gyvata. Niekuomet žmonės tiek nejudėjo, nekeliavo iš vienos vietos kiton kaip šios kultūros amžių. Ir niekuomet žmonės tiek nedirbo, kiek tuomet. Suplūdę į šį pasaulį darbui, veikimui, žmonės ir norėjo gyventi. O tam reikėjo ir gaminties maisto arba visokių padarų, už kuriuos maistas ir kitos reikmenės gaunamos. Karštųjų darbaviečių ypatingumas atitiko žmogaus gyvenimo karštį, ir antraip. Kultūra tapo tarsi galių sūkuriu.

Daug reiškė tame žmonės ir jų jėgos, bet aukščiau vertinamos gamtos spėkos ir tos kultūros padarai. Jie dar daugiau kaupiami negu žmonės. Ir pagaliau Europos kultūros daviniai griuvo ant žmonių ir užmušė didžiojo karo laiku maždaug 20 mil. žmonių.

Ypatingas likimas. Bet nuosakus. Tik reikia įsižiūrėti tai, kaip žmonių esmė santykiavo su regimu pasauliu. Dar amžiūvidy buvo tikima, kad visa, kas žmogui žinot galima, yra graikų ir kitų knygose surašyta. Iš raštų norima buvo semti išmintį ir galią. Bet toliau žmonės nebesirūpino tiek knyga kiek pasaulio turiniu. Ir ėjo jo pasitikti. Pradėjo gamtą tirti. Ir vis daugiau įsisunkė žmonių dvasia į jos spėkas, kad ir save pamiršo. Vis daugiau reiškė gamta Ir vis mažiau žmogus. Vis gausesniu tapo tat, kas žmogaus dirbta, gamtos spėkas tam pagalbon šaukus. Bet vis daugiau visame panėrė žmogus. Jo dvasia-siela, jo protas ir noras buvo visos kultūros gaivalas, bet pats žmogus toj kultūroj skendėjo. Jis, tarsi sielos akį prispaudęs prie gamtos, ją tyrė ir į ją atsiliepė. Ir todėl savo esmėje beveik kasdien silpnėjo, kol pagaliau tikėjo pats esąs tų jo tiriamų spėkų, su kuriomis taip susijungęs, padaru ir gaminiu. Kultūra didėjo, žmogus menkėjo. Vien su dalyku suteikė žmonijai dar kiek svarbumo. Buvo tai krikščionybės prasmė, kuri trumpai taip apreiškiama: žmogus organingai santykiuoja su visumos pagrindu, su Dievu. Antrasis dalykas yra Platono mokslas apie idėjas, kurs tvirtina, kad viršum žinomo pasaulio yra dar kitas, tikresnis, idėjinis.

Tokiu būdu žmogus ėjo mokslo keliu. Mokslu žmogus santykiuoja su pasauliu, su visu jo turiniu. Bet kas jo darėsi, matyti iš meno, kurs atspindina žmogaus esmę, mene žmogui padarant regimu arba vaizduojamu kuriamą savo galią ir tuo visą savo dvasios-sielos buitį ir padėtį. Meno veikaluose todėl ir yra visas Europos žmogaus pakitimas matyti.

O labai ypatingu būdu. Kas kitur dar nepastebėt, jau meno veikaluose tat atsimuša. Taip tat menas pasidaro pranašu kultūros eigos, žmogaus kilimo arba grimzdimo, jo gyvenimo arba žuvimo. Bet menu ir pasirodo giliausias žmogaus sielos pasiilgimas ir švenčiausioji viltis. Matyt, kaip mene žmogus skundžiasi ir reiškalauja. Ir kaip jis rodo tai, kas žmogui pridera ir būtina.

Visa tai aiškėja pasižiūrint visų Europos kultūros šimtmečių meno veikalus atskirų rūšių. Taip ypačiai architektūroj žymus žmogaus santykis tarp jo ir erdvės kartu su visumos pagrindu. Senieji egiptų ir graikų templai būdavo dievnamiai erdvės dalimis, kuriose dievybė gyveno. Ji buvo jaučiama esanti visame. Toliau visa apsivertė. Dievnamiai tapo vietomis, kur žmonės susirinkdavo ieškoti dievybės toli esančios, tolimoj erdvėj arba anapus jos. Erdvės bekraštenybė ir Dievo transcendentumas buvo numanomas. Tą parodė dievnamiai, pasakė bazilikų, romantikos ir gotikos stilius.

Užėjo Renesansas, ir įvyko naujas žmogaus dvasios pakilimas ir krypimas. Vėl svarbėjo erdvės turinys, bet tas, kurs jusnis veikia. Ir dabar didžiais ir karčiais, neramiais šuoliais šita meno rūšis žengė tolyn, kol nuėjo nuo dievnamių lig fabrikų ir kitų statymų, kuriuos veikė gamtos spėkos, žmogaus jėgos arba kur žmogui patogu gyventi ir kur visi kampai pradeda jam žadinti gyvenimo slėpinių numanymą.

Savo keliu vėl ėjo plastika ir tapyba, apreiškšdama žmogaus kitimą ir jo siekimus. Antai graikų laiku buvo svarbu pavidalų idealą parodyti. Europos kultūrai atsirandant, vis daugiau buvo pasistengiama didėjantį psichinį turtą apreiškšti. Bet, žmogaus esmei silpnėjant, menkėjo ir žmoniškumo požymiai. Ir pagaliau liko tik griuvėsiai ir gyvybės bei didybės troškimas.

Tapyba atspindina, kas architektūroj ir lipdyboj darėsi, ir pridėjo dar kiek iš savo. Erdvę pasijungti žmogus pasistengė ir tad jos turinį: materialą, šviesą, formas. Ir tapyboj pirm viso aiškėjo žmogaus santykiavimas su pasaulio turiniu. Kelias nuo realizmo ir natūralizmo per impresionizmą lig ekspresionizmo, kubizmo, futurizmo, dadaizmo tai sučiuopiamai parodo. Bet parodo ir psichinio žmogaus turinio sugriuvimą, ir pagaliau jo griuvėsius, kurie kaip visuomet čia, kur gyvas daiktas žūva, vadinami puvėsiais.

Tačiau ir čia vėl pasistengimas iškopti iš mirties. Vaizdininkas atvaizduoja žmogaus esmės buitį ir jos pasiilgimus. Ir tuo pasidaro žmonijos pranašu. Žmonės, taip nuskendę gamtos turinyje, ieško savęs, ieško tikrenybės. Ir vaizdininkai, norėdami ją atvaizduoti, tepliavę impresionizme akies mirksnio įspūdį, vis daugiau jautėsi priversti traukties atgal į psichinį savo gyvenimą, kol neatspindina dabar jį su visu jo lavoniškumu arba sveikumu. O jo sveikumą rodo dažniausiai dar lietuviai menininkai, kurie nėra dar pagauti kitų pakrikimo ir sudirgimo.

Muzika yra jauniausias menas. Pradėjo augti tiktai amžiūvidy, ypačiai gyvėti baroko laiku, tarsi jo dvasia būtų jos gyvybė. Ir tokios kultūros laiku, kurioj matematika-mechanika visa reiškia, ji pasiekė savo aukštumą. Muzikoj yra susekti tūli grožio dėsniai. Ir muzika gali daugiau kaip kitas menas būt mokinama. Todėl ir muzika gyviau kaip kiti meno veikalai atspindina kultūros eigą ir žmonių asmenų ir esmės pakitimą. Žymu todėl ir tai, kad Vokioj, kur materializmo pasaulio supratimas tvirčiausiai laikosi, muzika labai daug reiškia, šita meno rūšis, kuri mažiau reikalo turi su matere. Matyti, menas yra pranašas. Muzika patenkina žmogaus pasiilgimą kitos, geresnės tikrenybės negu žinomosios kultūros trenksmo ir verpeto. Ir muzika rodė ir vedė žmones būsimuosna laikuosna.

Poezis pagaliau vykino dar kitą dalyką. Joje aiškiau negu kitur matyti, kaip žmonių asmenybėse su kultūros eiga kaupėsi vis kitas turinys, o kaip poetai stengėsi ir tuo turiniu naudotis, jeib savo kūrimo galią apreiškus, savo dvasią-sielą padarius numanoma vaizduojamuose dalykuose. Vis daugiau skyrėsi lyrika nuo muzikos, nuo dainavimo, epika — nuo pasakojimo. Vis daugiau svarbėjo regimas žodis prieš girdimąjį. Nebeveikė žmogus pats savo menu žmogų, bet raštu. O mūsų lyrika ir epika, kuri tik dabar žengia iš senai įprastos ir augintos būsenos į naująją, todėl ir taip neteisingai kritikuojama pačių lietuvių , nematančių jos ypatingumo ir lyginančių ją su kitų tautų lyrika ir epika.

Bet kaip kitur lyrika ir epika yra pranašas būsimų žmoniškumo galių taip ir mūsoji, kuri tiek nepateko po mokslo kultūra, yra tai kuo aiškiau. Tik reikia jai duot veikti pagal jos gyvybes dėsnius, ir mes tai pastebėsime

Dramos santykiavimą su kultūra sau atskirai aiškinant, lieka tik žvelgti dar į meno ateitį. Pats jau parodo, kas bus. Mokslo kultūros laikas jau praėjęs. Žmonėms aiškėjo, kad šalia visų gamtos veiksnių žmogus yra ryškiausias ir kartu slėpingiausias. Negalima pasiimti patyrimui jo esmę jusnimis. Tačiau mene pasirodo ji tikrenybe ir joms. Ir taip menas paėmė žiburį iš mokslo rankų.

Daugiau, negu mokslas žinojo, menas jau seniai pranešė iš dvasinio gyvenimo. O kad menas ir pakito kultūros eigoj, vis dėlto jis negalėjo visiškai sunykti. Per daug gyvos galios randasi žmoniškume. Ir taip menas liko pranašu naujos kultūros, kurioj visas žmogus bus numanomas savo didybėje

Tik tam sąlyga — žmogaus esmės augimas, jos skaidrėjimas ir tvirtėjimas. Įvyks tai menininkui siekiant kūrybos prado galių. Žmogaus esmė teauga žmogui santykiuojant su visumos pagrindu. O tik tokiam žmogui ir tėra galima apreikšti tauresnį, pilnesnį meną. Tai yra numanu tūliems. Ir šventumas, kurs iš tūlų menininkų veikalų šviečia, skamba arba taria, tam yra aiškus liudymas. Menas pradeda gyviau būti negu ligšiol evoliucės veiksniu.

O mūsų menas, nežiūrint visokių dar apsireiškimų, rodo tam gyvas pastangas. Taip būsimoji mūsų tautos kultūra nebus vien mokslo, bet ir meno kultūra. Daug čia ir reikš dorovė, tai esti žmogaus esmės santykiavimas su kito žmogaus esme, kadangi bus aiškėjusi iš meno. Jos klausimai, jos reikalai ir jos ilgesiai, ryškiais tapę mūsų mene, pasidarys ir gyvais tautos gyvenime. Ir kad menininkai nepamirš žmogaus uždavinio ir savo pašaukimo, mūsų menas ves tautą į ateitį, kurioj visame gyvenime pirmenybė bus pačios slėpingosios žmogaus didybės. 


KURI DRAMA MUMS REIKALINGA?

Sąmoningumas yra pagrindinė žmogaus būsena. Be jos žmogus nieko nereiškia. Su ja jam tenka ir patys žmogaus požymiai. Ir tik sąžiningas žmogus gyvena ir veikia žmoniškai ir tiksliai. O kuo daugiau, kuo sąmoningesnis jis yra.

Nemenant kito ko, sąmoningumas pareina ir nuo sąmonės turinio. Koks tasai yra, toks yra ir žmogus. Tokiu jis ir laikomas. Niekais, tuštumais prikrovęs savo sąmonę, žadindamas asmens gyvumą, žmogus ir pats bus niekis. Ir tokiu jis apsireikš.

Svarbu tai žinoti ne tik atskiram žmogui, bet ir visai tautai. Kokį sąmonės turinį jis įsitieks, tokio sąmoningumo ir tokio taurumo ji bus. Tautai tenka sąmonės turinys gyvenimu, istorės eiga. Daug reiškia visi patyrimai, bet ir žmonių veikimas. Toliau — ir mokslas bei menas. O iš meno niekas taip gyvai nepasiekia žmonių kaip drama, kadangi gyvu, veikiančiu menu, būtent vaidinimu, statoma. Ji todėl labai daug reiškia tautos kilimui, jos tvirtėjimui.

Mūsų tautos padėtis labai yra ypatinga. Seniau pajungta, pavergta, ji maža tegalėjo rūpintis savo dvasios turtėjimu. Ir niekaip negalėjo apreikšti savo valios. Liko ji todėl kenčianti, neveikli. Dabar, tapusi laisva, ji norėtų reikštis. Jos gyvumas tarsis plūsta per jos gyvatos kraštus, bet nėra jai reikiamo tvirtumo, ir nemato ji didžiųjų žmoniškumo tikslų. Todėl jau kaip tik reikia meno, kuris, apreikšdamas didžios, taurios valios veiksmus, joje žadintų atitinkamas jėgas ir priruoštų jos valiai tikrą krypsnį. O tam drama svarbiausias menas.

Drama nelygi dramai. Ir todėl reikia iš dramų pasirinkti. Bet tam reikalinga ją gerai pažinti. Dramą vaidinant, matyt žmones susieinant tikroje vietoje. Sukyla tarp jų ir priešingumas, pasidaro įtampa, priešingumas pasiekia aukštumą, viršų, rodos, palaikys viena pusė, tada visa apsiverčia ir išeina jos žuvimas ir antrosios pusės laimėjimas arba abiejų susitaikinimas.

Ir taip pasidaro jau kelios dramų rūšys. Iš pat graikų laikų vadinama viena tragaida, kita — komaida, (nelietuvintais graikų žodžiais tragoidya ir komoidya), pirmoji — rimto ir liūdno, antroji — linksmo pobūdžio. Yra ir dar dramų, kurios stovi abiejų vidury. Jos stačiai dramomis vadinamos. Graikų kalbos žodis drama reiškia tą patį, ką lietuvių žodis veikimas. Ir tuo pažymėta, kad šio meno prasmė yra žmogaus veikimas. Bet ne bet koks. Dramoje veikimas turi sukilti iš žmogaus norų, troškimų, pagaliau iš jo valios ir pasiryžimo.

Tragaidoj veikimą gimdančioji žmogaus valia turi giliai šaknėti gyvenime. Turi būti ypatingu pasaulio kūrybos veiksniu. O žmogus veikdamas turi suprasti savo gyvenimo uždavinį. Taip jam nelieka kito ko pasirinkti. Tačiau jis žūva. Ir įvyksta, kaip sakoma, tragika. Matyt, kas būtina, kas svarbu, kas gera, nepasiekia laimėjimo. Ir griaudumas pildo širdį to, kurs tai pastebi. Tačiau pasirodo, kad žuvusiojo valia įneštas į pasaulį naujas, kilnus impulsas. Ir taip žuvusysis mirdamas vis dėlto triumfuoja.

Taip tragaida atspindina giliausiąją žmogaus gyvenimo prasmę. O rimtoji drama taip pat bando ją apreikšti. Komaida, priešingai, parodo žmonių paklydimus ir niekingumus ir, juos pašiepdama, leidžia atspėti, kas žmogui pridera.

Yra ir kitų dar dramos rūšių. Bet ne tai taikina klausiant, kuri drama mums reikalinga. Čia galima sakyti, kad mums tinka įvairios rūšys.

Bet dramos kitu žvilgsniu dar labai skiriasi. Vienoje kaupiami visoki įvykiai. Bet nėra jie žmonių valios ir jų priešingumo gaminiai. Ir todėl nėra čia dramos sielos. Drama čia turi epikos požymius. Kitoj dramoj įvykiai sukyla iš ūpų ir žadina vien jausmus. Ji todėl yra lyrikos pobūdžio. Kita vėl yra kupina visokių veiksmų ir todėl atrodo, tarsi būti tikra drama. Bet tie veikimai tik atsiskleidžia viens po kito, žmogaus padėčiai ir aplinkumui kintant, be aiškaus žmogaus nusistatymo. Ir vėl lyg dramai ko trūksta. O mums reikalinga geriausioji drama.

Kitaip dar dramų skirtumas aiškėja žiūrint tai, kaip jos darėsi. Vienas poetas, pasiektas visokių pasaulio įspūdžių, naudojasi jais ypatingam veikalui kurti. Jo dvasios-sielos darbas visa reiškia. Ir veikalas yra jo kūrinys. Kitas rašytojas supina savo pastebėjimus ir patyrimus taip, kad vos kiek pakeista tai, kas gyvenime vyko. Ir matyti kuone visiškai tat, kas paprastai patiriama. Rašytojo galios nedaug prisidėjo. Veikalas atrodo beveik kaip koks mokslo darbas. Ir jis dažnai dviejų susitarusių žmonių daromas, kaip kartais keli amatininkai susideda. Tokioj dramoj daugiau reiškia gyvenimo įvykiai, ne kuriančioji rašytojo galia. Ji todėl ir nėra kūrinys, o tik gyvenimo atspindys. Kuri tokių dramų mums reikalingesnė, aišku, atsimenant, kad mūsų tautoj būtinas didesnis, galingesnis žmogaus apsireiškimas.

Žiūrint į dramos turinį, vėl kiti skirtumai pastebimi. Yra dramų, kurios rodo didžių, galingų žmonių valią ir jų veikimus. Aukšti ir labai platus tikslai jų siekiami, tikslai, kurie daug reiškia ne tik atskiram žmogui, bet visai giminei ir tautai arba net žmonijai.

O kita drama vėl rūpinasi atskiro, dargi menko žmogaus siekimais ir pasistengimais. Nežiūri ji į jų svarbumą ir reikšmingumą, bet į jos ypatingumą, keistumą. Ir taip visoki nesveikumai, pakrikimai, nesutikimai ir panašūs dalykai nešami į teatrą, į skėnę, ir taip į žmonių sąmonę. Ir kuri šių dramų mūsų tautai reikalinga, rodos, visai aišku.

Toliau dramos ir tuo skiriasi, kaip jos žiūrėtojus veikia. Yra dramos, kuriose regimieji įvykiai yra maža visos dramos turinio dalis. Bet jie yra labai svarbūs. Ir žiūrėtojus patraukia į gyvenimą, kurį jie vaizduotis turi. Taip pat ir pamiršta, ką regi. Nesa tat yra tik priemonė jiems įžengti į pilnesnį, platesnį pasaulį. Žiūrėtojai tarsi patys kuriasi pasaulį savo dvasioje ir jo įvykiuose dalyvauja. Jų vaizduojamoji galia, jų fantazė yra dramos žadinta. Jie yra iš menkybės keliami į didumą ir platumą.

Kitos dramos visai kitaip veikia. Jos visą savo turinį paskleidžia žmonių akimis. Jiems belieka žiopsoti. Už to, ką jie regi, nėra nieko aukštesnio ir platesnio. Ir nėra čia gilesnės prasmės. Žmonės turi pasilikti prie to, kas jų pastebima. Jiems nereikia veikliai dalyvauti dramos gyvenime, o tik pasyviai priimti įspūdžius. Jie turi pamiršti, kad vaidinama, jiems turi visa atrodyti tikrenybe. O kadangi tai negalima, iš jų reikalaujama leistis apmokyti. Jie vaizdą turi laikyti tikrenybe.

Ir atsimenant, kokie mes, aiškėja, kuri drama mums reikalinga. Paskiau minėtoji yra ir naujesnioji. Ji beveik kaip mokslas atspindina gyvenimą ir yra kasdienio dalykas. Senesnioji drama, ypačiai graikų laikų, buvo didžių švenčių pats vidurys ir branduolas. Ir klausimas, ar mums daugiau reikia pasyvumo ar aktingumo, dvasios gyvumo, žadinimo ar įmigdinimo, snaudimo, rodos, visai aiškus.

Atitinkant dramą, yra taisomos ir dramų vaidinamosios vietos. Ir didis pastebėt skirtumas tarp senų laikų teatro bei vaidybos ir šių dienų. Seniau vaidinimo vieta, nors iš trijų pusių matoma, buvo tik prietaisa užmegzt žmonėms fantazei, jeib iš čia pakiltų į dramos pasaulį. Mūsų laikais, manoma, toliau nueita. Vaidinimo vieta yra akims prieinama tarsi pro skylę. Čia visa įvyksta, kas dramoj rodoma. Ir visa taip padaryta, kad manytai žvelgti į tikrą žmonių kambarį, į kokią gatvę, girią, daržą ir t. t. Taip ir vaidyba nieko nebereikalauja iš žmogaus kaip tik žiūrėti ir dar kiek klausytis. Bet ar tai teatro meno uždavinys? Ar taip jis atitinka savo reikšmę? Ar toks teatras mūsų tautai tinka? Ar apie tai nors kada esame pamanę? Reikia visuomet prisimint, kad menas yra evoliucės veiksnys. O veiksnio ypatingumas yra galių žadinimas. Visai taip kaip drama ir vaidinimo vieta pakito, laikui bėgant ir kultūrai pažengiant, ir vaidinimas. Prasidėjęs atsakymu, deklamavimu, jis virto dramos iliustravimu ir pagaliau pasiekė tikro meno aukštumą. Vaidinimas tapo kūriniu. Bet ji tuo visuomet negali būti. Jeigu drama nori monyti, tai esti gyvenimą ir jo žmones atspindinti, tai vaidinimas priverstas būt pamėgdžiojimu ir šmėkšavimu. Jis turi imtis pavyzdžius savo darbui iš patiriamų asmenų. O tikrasis vaidinimas, jeigu jis menas, iš psichinio gyvumo, kurį suranda dramos žodžiuose, kuria žmogų ir jį apreiškia. Kaip jis įvykius vaizduojasi ir tuo sužadina žmonių vaizdavimo galią, taip jis vaizduojasi ir žmogų, kurį jis tad savo asmenimi pastato. Iš tikrųjų vaidintojo darbas ir tik yra vyriausiai vaizdavimas, kuriuo jis veikia, minčių srityje pasaulį kurdamas, kaip koks magikas žinys. Tik nėra tinkama tam kiekviena drama. O kitos, kurios tokiam vaidinimui rašytos, negali būt vaidinamos tokio vaidintojo, kurs temoka pamėgdžioti, o ne kurti.

Atitinkama kliūtis ir trukdys dramų pasirinkimą. Bet ne tai turėtų čia ką reikšti. Drama yra, kaip visas menas, evoliucės veiksnys. Ir todėl reikia atsižiūrėti vien tai, kas tautai reikalinga, kas jai būtina.

Pirma mūsų akys, kaip visuose dalykuose, kreipiasi į kitų tautų dramas. Jos turi jų visokių. Bet reikia omeny turėti, kad kiekviena tauta turi ypatingą savo dramą. Ji yra gaminys ypatingų padėčių, santykių, ypatingos istorės ir, apskritai sakant, kultūros. Todėl kitų tautų drama negali būt prieinama mūsų tautos vaikams. Tik kur drama apreiškia aukščiausius žmogaus gyvenimo klausimus, čia visos tautos sutinka. Todėl iš kitų tautų dramų parinkti reikėtų tik dramas su aukštu kilniu turiniu. Jos tada ir mūsų tautai kiek reikš. Kitos jai nieko neduos, jeigu nebus stačiai kenksmingos.

Veikia ypatingas dėsnis evoliucėje. Jisai šis: visa, kas gyva, auginasi sau ir veiksnius tolimesniam gyvėjimui. Dėl tos priežasties kiekvienai tautai ir daugiau reikš jos drama. Todėl mūsų tauta ir turėtų pirma pasirinkt vaidinimui iš savo dramų.

Bet kas parinks? Kaip apskritai meno srityje nepakanka tiksliam spręsmui turėti visokių žinių, taip ypačiai teatro mene. Ne mokslas padaro spręsmą, bet dvasios šviesa. O kad jai ir daug reiškia mokslas, nepalyginamai svarbesnis yra žmogaus gyvenimas, jo pasistengimas taurėti, augti savo žmoniškume, atlukštinti slėpiningąją žmogaus didybę. Tik toks žmogus matys, kas tautai reikalinga. Tik jis supras, koks dvasios turinys jai būtinas. Ir jis pastebės dramų vertybę, nors ir būtų jose visokių dar trūkumų. Ir tada tautai bus teikiama, kas jai bus tikras sveikinimas jos pačios dvasios, pačios žmoniškumo.  

PAAIŠKINIMAS

Pirmoji publikacija „Gairėse“ (1924. — Nr. 2. — P. 44 — 51). Buvo skelbta „Pergalėje“ (1988. — Nr. 3. — P. 154 — 162).

Čia spausdinama iš „Gairių“. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas MANO PASKAITOS