Šeštadienis, Lie 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas MANO PASKAITOS

MANO PASKAITOS - MENO ESMĖ JR JOS DIRVONAI

MENO ESMĖ JR JOS DIRVONAI

Norint rūpimą dalyk suprast, reikia, rodos, kitaip žvelgti į gyvenimą, kaip tai paprastai daroma. Pasaulis nėra tiktai sudėtas iš daiktelių, kurie randasi vienas šalia kito, ir ne iš įvykių, kurie pasidaro po vienas antro. Pasaulį statančios dalelės yra susikaupimas įvairių laipsnių būsenų, kurių viena kitą prisunkia ir iš jos reiškiasi. Elementai ir jų formos yra įvairios buities jėgų daviniai. Karšta geležis yra vidurys šilumos skritulio, o magnetas — magnetinio lauko branduolas. Panašiai gyvi daiktai. Jų pavidaluose yra susimetusios visokios jėgos, kurios iš jų tad veikia. Regimasis pasaulis sukrekėjo aitherio jūrose ir gaus jame vėl sutirpti. Bet gyvybė, sąmonė, dvasia, be abejonės, turi visai kitos dar buities pagrindą. Kreipiant žvilgsnį į žmogų ir per jį žvelgiant į erdvės gelmes, jis yra tarsi koks šviesos, dvasios-sielos skritulys, kuris savo esimą turi jau anapus erdvės ir laiko.

Taip mąstant, meno esmė visai kitą prasmę įgauna. Paprastai su menu jungiama grožybė. Bet yra grožio, kur nėra meno. Pavasarį visas pasaulis tarsi apsilieja grožiu. O žinoma kiekvienam, kas čia darosi. Gyvumas užplūsta ant augmens pavidalo. Bet ir gyviai gražūs. O tiriant kuomet, aiškėja, kad jie tuomet gražūs, kad psichinė jo gyvybė viršų gauna ant regimo pavidalo. Pagaliau ir žmogus gražus įvairiu gražumu: tat jaunatvės, tai psichinės gyvybės, tai proto, pagaliau dvasios-sielos gražumu. — Bet ir plikos kalnynų uolos gražios, ir begalinės jūros. O čia nėra gyvybės. Bet jos gražios dėl kitos priežasties. Begalinė erdvė jas apgobia ir iš jų reiškiasi. Ir iš čia ypatingas jų gražumas. Todėl galima sakyti, kad gražumo esama tada, kada ant regimo arba vaizduojamo daikto užplūsta ir jį prisunkia immanenta arba transcendenta neregima galia ir iš jos veikia. Kad ji šalinas, kad ji dingsta, daiktas tarsi miršta ir nebelieka jam grožio.

Nuo grožio reikia atskirti dailumą. Jis arčiau sujungtas su daikto forma ir veikia tik jusnis, būtent akį ir ausį. Dailumas čia tėra tik sklandusis įspūdžio plaukimas dirgsnimis. Ir graikų žodis aisthanomai, iš kur žinomasis žodis aistetika, šitą tvirtina, reikšdamas jusnių pastebėjimą.

Visu tuo, kas pasakyta, meno esmė kiek ir jau paliesta. Bet ji visiškai prieita tik suprantant, kad menas yra žmogaus apsireiškimas, ypatingas jo darbas. Bet šitam ypatingumui suvokti reikia žmogų matyti visame pasaulio gyvume ir tada matyti šitą darbą šalia kitų žmogaus veikimų.

Gyvybė yra tikras pasaulio veiksnys, kurs aiškiai skiriasi nuo gamtos elementų, nuo materės ir spėkos. Ji apverčia jas ir uždeda jiems gyvybės antspaudą. Tai veikia augmenys augdami, kvėpuodami, maitindamies, materę pakeisdami, vaisindamiesi ir pagaliau vėl pranykdami. — Gyviai, rodos, tokiu pat būdu apsireiškia. Bet nėra tai esmingasis jų veikimas. Gyvių kūnai yra augmenys. Gyvio dalykas yra, pasitinkant pasaulio įspūdžius, į juos atsiliepti ir tokiu būdu gyventi. Todėl aiškiai reikia skirti tarp augmens ir gyvio veikimo žiūrint į jį ir norint jį pažinti, nors abi veikimo rūši ankštai susipina.

Taip ir žmogus savo reiškimuose nėra vienodas. Ir čia pastebėt augmens bei gyvio gyvumas ir iš to pagaliau žmogus. Ir žmogus priima pasaulio įspūdžius ir atsako į juos. Bet jis iš jų dirba mintis ir kitokio psichinio turto. Mintys, sąvokos ir kita kas yra dvasinės žmogaus jėgos padarai, kurie veikia atgal į pasaulį, stato tikslus ir jų siekia. Minčių gyvatos kūrimas ir jos pareiškimas visokiais vykinimais yra viena žmogaus darbo rūšis. Jis juo santykiuoja su visu pasaulio turiniu. Ir gali būti vadinamas mokslu plačiausioj prasmėj.

Kitas žmogaus darbas yra santykiavimas su tuo pasaulio turiniu, kuris yra jam lygus, būtent su kitais žmonėmis — reiškia, su žmonių esme. O tai vadinsime dorove.

Pagaliau žmogus santykiuoja su pasauliu visai dar savaip. Nesvarbu čia ką nors padirbt savo dvasios apskrity iš pasaulio įspūdžių ir tada tais dirbiniais atsakyti į pasaulį, bet vien nešti į jį, savo dvasios-sielos gyvybę tikrais reiškiniais, kurie imti iš regimo pasaulio arba kaip nors pasidaro jusnims patiriamais. O tas yra menas.

Jį todėl galime suprasti žmogaus kūrimo galios apsireiškimu. Menu žmogus stato į pasaulį žmoniškumo srities dalykus, tai esti padaro čia patiriamus, kas šiaip nėra nujėgiama. Meno daiktais žmoniškumo pasaulis įsineša į regimąjį pasaulį. Ir atskiras meno veikalas yra regimo pasaulio, jusnims prieinamas dalykas, kurs žmogaus esmės aptvintas ir prisunktas. Jis bus kuo tikriau meno veikalu, kuo didesnio žmoniškumo čia bus įdėta ir kuo aiškiau jo jame pastebėt. Tuomet jis ir bus kuo gražesnis.

Žinomos yra įvairios meno rūšys. Ir jas geriau pasižiūrint, pastebimi ir meno dirvonai. Architektūra, arba statyba, plastika, arba lipdyba, ir tapyba apsireiškia erdvėje. Statyba ją dalina, lipdyba joje pavidalus gamina, tapyba vaidina erdvę ir stato pavidalus į ją. Visos trys rūšys naudojasi matere, tai esti tat, kas erdvę pildo. Bet tapyba tam vartoja mažiausiąjį saiką. Visų trijų menų rūšių dirvonai yra regimybé.

Kita meno rūšis yra muzika. Jai svarbus yra laikas, judėjimas — jos elementas, kuriam apreikšt imamas oras, žmogaus jausmas — ta dirva, kurią ji paveikt pasistengia. Su muzika draugauja laigymas, arba ,,šokimas”, ir muzikavimas. Laigymu muzika padaroma regima, muzikavimu — girdima.

Pagaliau poezis yra dar viena meno rūšis. Jos [sritis] yra psichinis žmogaus gyvenimas, vaizduojamas jo pasaulis; apsireikšt ji naudojasi žodžiu, kurs yra muzikos kūrinys. Jeigu mintys taip sutelkiamos, kad reiškiasi ypačiai poeto jausmai, kalbama apie lyriką. Supynimas žinojimų apie visokius įvykius vadinamas epika. O jeigu poetui apsireikšt svarbus yra žmogaus veikimas, vadiname tą poezį drama. Su lyrika draugauja dainavimas. Bet jau seniai žingsnis eitas nuo dainuojamos lig atsakomos lyrikos. Tik to ypačiai mūsų kritikai nepaboja. Su epika seniau rišosi pasakojimas, dabar, raštų laiku,— skaitymas. Dramai reikalingas vaidinimas. Taip menas atsilukštindamas gaminosi vis naujų meno rūšių. Ir visos jos tos pačios kilmės. Visose žmogaus esmė pasidaro ryški.

Menas kreipiasi į žmogų. Nei augmenims, nei gyviams jis nėra reikalingas. Bet ir negalima kalbėti paprastu būdu apie meno tikslą. Menu žmogus apsireiškia. Ir menas todėl yra ryškiausias žmogaus veidas. Menininkas ir nieko nenori kaip savo gyvenimą, tai esti žmogaus gyvumą vaizdingu padaryti šiame pasaulyje. Bet kadangi žmogus arba, geriau sakant, žmoniškumas yra veiksnys pasaulyje, jis tokiu ir veikia. O kaip visa, kas pasaulyje yra, veikia, jeib padidinus pasaulio gyvumą, taip ir menas yra evoliucės veiksnys, kurs žmoguje žmogų žadina. Nėra jis žaismas, nėra meno veikalai žaislai ir menas joks pramogos dalykas. Jis tarnauja aukštajai pasaulio prasmei.

Suprantant meno reikšmę, aiškėja ir tai, kas bus tikras menininkas, kas galės kurti meno veikalus. Žinoma, kad reikia tam dovanų, gabumų. Bet gabumai auga su žmogaus esmės įsigalėjimu. Ir išeina, kad tas tik bus tikras menininkas, kurs tuo rūpinsis. Reiškia, žmogus turi pasistengti augti savo žmoniškume. Tam nepakanka turėt visokių patyrimų. Kurs pasiduoda visokiems niekams, tojo asmenybės turinys ir bus niekis. Ir jis nieko gero neapreikš. Tikrasis žmogus todėl bus ir geriausias bei didžiausias menininkas. Nesant tauriam, reikia nors pasistengti žengt aukšto žmoniškumo taku. O pasistengt visu pasiryžimu, nors ir tektų kaži kiek kartų suklupti. Iš tokio aukštyn žengiančio žmogaus tad ir galima laukti tikrų meno veikalų. Jie neš jo kūrimo galių antspaudą ir šauks kitų žmonių taurumą į šį pasaulį.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas MANO PASKAITOS