Trečiadienis, Lap 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas MANO PASKAITOS

MANO PASKAITOS - MENAS IR KULTŪROS EIGA

MENAS IR KULTŪROS EIGA

Meną tikrai supratus, prisieina sakyti, koks žmogus, toks ir jo menas. O žmogus yra dažniausiai toks, koks jo asmenybės ir jo aplinkumos turinys. O tas, kaip žinoma, nuolat kinta. Pats žmogus gyviausiai užimtas šituo kitimu. Patsai jis jį vykina. Pasiektas pasaulio, jis į jį atsiliepia. O kadangi jis galingiausias pasaulio veiksnys, jo atsiliepimas ir labai daug reiškia.

Vadiname visa, kas pareina iš žmogaus triūso pasaulyje, kultūra. Todėl ir menas jai priskaitytinas. Bet tai, ką paprastai suprantame žodžiu kultūra, neša taip žymiai vieną žmogaus apsireiškimo pobūdį, kad menas, kaip ir dorovė, pasilieka beveik pašaliniu dalyku ir gali būti statomas šalia jos. Žinomoji Europos kultūra yra vyriausiai to žmogaus pasistengimo atspindys, kurį vadiname mokslu plačiausioje to žodžio prasmėje.

Prisimindami, kas tai, pasakysime: žmogus pasitinka pasaulio įspūdžius savo sąmonės, savo dvasios apskrity, iš jų ten pasidirba mintis, sąvokas, spręsmus, visokius junginius bei išvadas ir joms leidžia veikti iš jo asmens, gaminti visokius įvykius ir daiktus. O tai vadiname kultūra, nors reikėtų paties žmoniškumo prado augimu tuo vadinti. Bet paprastai sprendžiama iš to, kas jusnims prieinama. Todėl ir kalbama apie regimąją kultūrą. Ypatingai ji vystėsi. Žmogaus mintys ir patyrimai iš lengvo virto daiktais, įrankiais. Pirmais mūsų laikų skaičiaus šimtmečiais žmonės gyveno kuone su tais pačiais įrankiais, kuriais naudodavosi ir senovė. Buvo tai keltuvas, skeltuvas, arba pleištas, volas, lajos, sritiai ir pasvirusioji. Iš jų buvo padirbti ir pinklesni įnagiai ir darbo priemonės. Tad nuo jų žengta į tokius įtaisymus, kuriuose veikia gamtos spėkos — vėjas ir vanduo.

Bet Europos kultūra teįgavo savo veidą, kai radosi mašinos. Pirmoms, padirbtoms l8 šimtmetyje, greit stojosi ir kitos, tobulesnės. Ir joms varyt naudota netrukus garas, toliau elektrika, pagaliau gazas. Ir tapo statytos mašinos, kurios gamina spėką taip, kad žmogui vis galingesnis darbas pasidarė galimas. Ir pagaliau, paveikslui, pastatyta turbina, kuri tiek įstengia padirbt kaip 75 000 arklių jėgos. O žmogui vis daugiau liko uždaviniu tik užvaizdauti ir mašinoms darbo duoti. Net pasiekta, kad spėka, mašinoj gaminama, ją ir varo. O taip galima buvo lokomotyvus traukiniams ir laivams pasidirbti, toliau automobilius ir lėktuvus.

O visa šita pažanga įvyko žmogui vis daugiau pasirenkant savo įrankiams geležį vietoj medžio ir kito materialo, kuriuo seniau naudojosi, o anglis kuralui — geležiui apdirbti. Vis didesniu saiku geležies Ir anglių kėlė iš žemės. Ir vis daugiau gamtos spėkų teko žmogui. Ir vis daugiau jis gaminosi visokių dalykų, įrankių ir gyvenimo patogumo priemonių Kas seniau neįtikėtina buvo, atsirado. Žmogus tarsi iš savo asmenybės gelmių vis statė naujų daiktų, kol prikrovė jais visą pasaulį. Ir taip jo turinį didino, kurs vėl patį žmogų veikė ir jo asmens turinį lobino vertais ar niekingais dalykais ir tuo jo esmę augino arba slopino.

Greta šito apsireiškimo pastebėtinas kitas. Europos kultūrai įsidingėjant, augo ir žmonių skaičius. Metais 1500 Europoj gyveno maždaug 60 milijonų žmonių, 1700 mts. — gal 100 mil., 1800 mts. — jau 180 mil. Toliau augo jų skaičius žymiu greitumu. Mts. 1875 jau gyveno Europoj 304 mil., 1900 mts. — 398 mil., o prieš karą — maždaug 450 mil. Atrodo, tarsi žmonės būtų plūdę į šį pasaulį, jeib čia gyvenus ir apsireiškus.

Ir jie telkėsi ypatingose vietose. Pradėjo augti didžiosios pasaulio vietovės. Žmonių jėgos jose kaupėsi. O darė tai čia, kur buvo kaupiamos gamtos spėkos. Žmonių jėgos su jomis tarsi susiliejo. Niekuomet žmonija negamino tiek išdirbinių kaip žinomos Europos kultūros žydėjimo laiku.

O kur tik pasisekė pastatyti mašiną, kuri gamino spėkas darbui dirbti, ir mašiną, kuri dirbo darbą, čia ir tuojau žmonės susirinko. Mašinos jiems padarė tai galima.

Taip tai Europa atrodė tarsi didi darbavietė, Europos kultūra — didžiausio darbštumo ir judrumo gyvata. Niekuomet žmonės tiek nejudėjo, nekeliavo iš vienos vietos kiton kaip šios kultūros amžių. Ir niekuomet žmonės tiek nedirbo, kiek tuomet. Suplūdę į šį pasaulį darbui, veikimui, žmonės ir norėjo gyventi. O tam reikėjo ir gaminties maisto arba visokių padarų, už kuriuos maistas ir kitos reikmenės gaunamos. Karštųjų darbaviečių ypatingumas atitiko žmogaus gyvenimo karštį, ir antraip. Kultūra tapo tarsi galių sūkuriu.

Daug reiškė tame žmonės ir jų jėgos, bet aukščiau vertinamos gamtos spėkos ir tos kultūros padarai. Jie dar daugiau kaupiami negu žmonės. Ir pagaliau Europos kultūros daviniai griuvo ant žmonių ir užmušė didžiojo karo laiku maždaug 20 mil. žmonių.

Ypatingas likimas. Bet nuosakus. Tik reikia įsižiūrėti tai, kaip žmonių esmė santykiavo su regimu pasauliu. Dar amžiūvidy buvo tikima, kad visa, kas žmogui žinot galima, yra graikų ir kitų knygose surašyta. Iš raštų norima buvo semti išmintį ir galią. Bet toliau žmonės nebesirūpino tiek knyga kiek pasaulio turiniu. Ir ėjo jo pasitikti. Pradėjo gamtą tirti. Ir vis daugiau įsisunkė žmonių dvasia į jos spėkas, kad ir save pamiršo. Vis daugiau reiškė gamta Ir vis mažiau žmogus. Vis gausesniu tapo tat, kas žmogaus dirbta, gamtos spėkas tam pagalbon šaukus. Bet vis daugiau visame panėrė žmogus. Jo dvasia-siela, jo protas ir noras buvo visos kultūros gaivalas, bet pats žmogus toj kultūroj skendėjo. Jis, tarsi sielos akį prispaudęs prie gamtos, ją tyrė ir į ją atsiliepė. Ir todėl savo esmėje beveik kasdien silpnėjo, kol pagaliau tikėjo pats esąs tų jo tiriamų spėkų, su kuriomis taip susijungęs, padaru ir gaminiu. Kultūra didėjo, žmogus menkėjo. Vien su dalyku suteikė žmonijai dar kiek svarbumo. Buvo tai krikščionybės prasmė, kuri trumpai taip apreiškiama: žmogus organingai santykiuoja su visumos pagrindu, su Dievu. Antrasis dalykas yra Platono mokslas apie idėjas, kurs tvirtina, kad viršum žinomo pasaulio yra dar kitas, tikresnis, idėjinis.

Tokiu būdu žmogus ėjo mokslo keliu. Mokslu žmogus santykiuoja su pasauliu, su visu jo turiniu. Bet kas jo darėsi, matyti iš meno, kurs atspindina žmogaus esmę, mene žmogui padarant regimu arba vaizduojamu kuriamą savo galią ir tuo visą savo dvasios-sielos buitį ir padėtį. Meno veikaluose todėl ir yra visas Europos žmogaus pakitimas matyti.

O labai ypatingu būdu. Kas kitur dar nepastebėt, jau meno veikaluose tat atsimuša. Taip tat menas pasidaro pranašu kultūros eigos, žmogaus kilimo arba grimzdimo, jo gyvenimo arba žuvimo. Bet menu ir pasirodo giliausias žmogaus sielos pasiilgimas ir švenčiausioji viltis. Matyt, kaip mene žmogus skundžiasi ir reiškalauja. Ir kaip jis rodo tai, kas žmogui pridera ir būtina.

Visa tai aiškėja pasižiūrint visų Europos kultūros šimtmečių meno veikalus atskirų rūšių. Taip ypačiai architektūroj žymus žmogaus santykis tarp jo ir erdvės kartu su visumos pagrindu. Senieji egiptų ir graikų templai būdavo dievnamiai erdvės dalimis, kuriose dievybė gyveno. Ji buvo jaučiama esanti visame. Toliau visa apsivertė. Dievnamiai tapo vietomis, kur žmonės susirinkdavo ieškoti dievybės toli esančios, tolimoj erdvėj arba anapus jos. Erdvės bekraštenybė ir Dievo transcendentumas buvo numanomas. Tą parodė dievnamiai, pasakė bazilikų, romantikos ir gotikos stilius.

Užėjo Renesansas, ir įvyko naujas žmogaus dvasios pakilimas ir krypimas. Vėl svarbėjo erdvės turinys, bet tas, kurs jusnis veikia. Ir dabar didžiais ir karčiais, neramiais šuoliais šita meno rūšis žengė tolyn, kol nuėjo nuo dievnamių lig fabrikų ir kitų statymų, kuriuos veikė gamtos spėkos, žmogaus jėgos arba kur žmogui patogu gyventi ir kur visi kampai pradeda jam žadinti gyvenimo slėpinių numanymą.

Savo keliu vėl ėjo plastika ir tapyba, apreiškšdama žmogaus kitimą ir jo siekimus. Antai graikų laiku buvo svarbu pavidalų idealą parodyti. Europos kultūrai atsirandant, vis daugiau buvo pasistengiama didėjantį psichinį turtą apreiškšti. Bet, žmogaus esmei silpnėjant, menkėjo ir žmoniškumo požymiai. Ir pagaliau liko tik griuvėsiai ir gyvybės bei didybės troškimas.

Tapyba atspindina, kas architektūroj ir lipdyboj darėsi, ir pridėjo dar kiek iš savo. Erdvę pasijungti žmogus pasistengė ir tad jos turinį: materialą, šviesą, formas. Ir tapyboj pirm viso aiškėjo žmogaus santykiavimas su pasaulio turiniu. Kelias nuo realizmo ir natūralizmo per impresionizmą lig ekspresionizmo, kubizmo, futurizmo, dadaizmo tai sučiuopiamai parodo. Bet parodo ir psichinio žmogaus turinio sugriuvimą, ir pagaliau jo griuvėsius, kurie kaip visuomet čia, kur gyvas daiktas žūva, vadinami puvėsiais.

Tačiau ir čia vėl pasistengimas iškopti iš mirties. Vaizdininkas atvaizduoja žmogaus esmės buitį ir jos pasiilgimus. Ir tuo pasidaro žmonijos pranašu. Žmonės, taip nuskendę gamtos turinyje, ieško savęs, ieško tikrenybės. Ir vaizdininkai, norėdami ją atvaizduoti, tepliavę impresionizme akies mirksnio įspūdį, vis daugiau jautėsi priversti traukties atgal į psichinį savo gyvenimą, kol neatspindina dabar jį su visu jo lavoniškumu arba sveikumu. O jo sveikumą rodo dažniausiai dar lietuviai menininkai, kurie nėra dar pagauti kitų pakrikimo ir sudirgimo.

Muzika yra jauniausias menas. Pradėjo augti tiktai amžiūvidy, ypačiai gyvėti baroko laiku, tarsi jo dvasia būtų jos gyvybė. Ir tokios kultūros laiku, kurioj matematika-mechanika visa reiškia, ji pasiekė savo aukštumą. Muzikoj yra susekti tūli grožio dėsniai. Ir muzika gali daugiau kaip kitas menas būt mokinama. Todėl ir muzika gyviau kaip kiti meno veikalai atspindina kultūros eigą ir žmonių asmenų ir esmės pakitimą. Žymu todėl ir tai, kad Vokioj, kur materializmo pasaulio supratimas tvirčiausiai laikosi, muzika labai daug reiškia, šita meno rūšis, kuri mažiau reikalo turi su matere. Matyti, menas yra pranašas. Muzika patenkina žmogaus pasiilgimą kitos, geresnės tikrenybės negu žinomosios kultūros trenksmo ir verpeto. Ir muzika rodė ir vedė žmones būsimuosna laikuosna.

Poezis pagaliau vykino dar kitą dalyką. Joje aiškiau negu kitur matyti, kaip žmonių asmenybėse su kultūros eiga kaupėsi vis kitas turinys, o kaip poetai stengėsi ir tuo turiniu naudotis, jeib savo kūrimo galią apreiškus, savo dvasią-sielą padarius numanoma vaizduojamuose dalykuose. Vis daugiau skyrėsi lyrika nuo muzikos, nuo dainavimo, epika — nuo pasakojimo. Vis daugiau svarbėjo regimas žodis prieš girdimąjį. Nebeveikė žmogus pats savo menu žmogų, bet raštu. O mūsų lyrika ir epika, kuri tik dabar žengia iš senai įprastos ir augintos būsenos į naująją, todėl ir taip neteisingai kritikuojama pačių lietuvių , nematančių jos ypatingumo ir lyginančių ją su kitų tautų lyrika ir epika.

Bet kaip kitur lyrika ir epika yra pranašas būsimų žmoniškumo galių taip ir mūsoji, kuri tiek nepateko po mokslo kultūra, yra tai kuo aiškiau. Tik reikia jai duot veikti pagal jos gyvybes dėsnius, ir mes tai pastebėsime

Dramos santykiavimą su kultūra sau atskirai aiškinant, lieka tik žvelgti dar į meno ateitį. Pats jau parodo, kas bus. Mokslo kultūros laikas jau praėjęs. Žmonėms aiškėjo, kad šalia visų gamtos veiksnių žmogus yra ryškiausias ir kartu slėpingiausias. Negalima pasiimti patyrimui jo esmę jusnimis. Tačiau mene pasirodo ji tikrenybe ir joms. Ir taip menas paėmė žiburį iš mokslo rankų.

Daugiau, negu mokslas žinojo, menas jau seniai pranešė iš dvasinio gyvenimo. O kad menas ir pakito kultūros eigoj, vis dėlto jis negalėjo visiškai sunykti. Per daug gyvos galios randasi žmoniškume. Ir taip menas liko pranašu naujos kultūros, kurioj visas žmogus bus numanomas savo didybėje

Tik tam sąlyga — žmogaus esmės augimas, jos skaidrėjimas ir tvirtėjimas. Įvyks tai menininkui siekiant kūrybos prado galių. Žmogaus esmė teauga žmogui santykiuojant su visumos pagrindu. O tik tokiam žmogui ir tėra galima apreikšti tauresnį, pilnesnį meną. Tai yra numanu tūliems. Ir šventumas, kurs iš tūlų menininkų veikalų šviečia, skamba arba taria, tam yra aiškus liudymas. Menas pradeda gyviau būti negu ligšiol evoliucės veiksniu.

O mūsų menas, nežiūrint visokių dar apsireiškimų, rodo tam gyvas pastangas. Taip būsimoji mūsų tautos kultūra nebus vien mokslo, bet ir meno kultūra. Daug čia ir reikš dorovė, tai esti žmogaus esmės santykiavimas su kito žmogaus esme, kadangi bus aiškėjusi iš meno. Jos klausimai, jos reikalai ir jos ilgesiai, ryškiais tapę mūsų mene, pasidarys ir gyvais tautos gyvenime. Ir kad menininkai nepamirš žmogaus uždavinio ir savo pašaukimo, mūsų menas ves tautą į ateitį, kurioj visame gyvenime pirmenybė bus pačios slėpingosios žmogaus didybės. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas MANO PASKAITOS