Sekmadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas MANO PASKAITOS

MANO PASKAITOS - KURI DRAMA MUMS REIKALINGA?

KURI DRAMA MUMS REIKALINGA?

Sąmoningumas yra pagrindinė žmogaus būsena. Be jos žmogus nieko nereiškia. Su ja jam tenka ir patys žmogaus požymiai. Ir tik sąžiningas žmogus gyvena ir veikia žmoniškai ir tiksliai. O kuo daugiau, kuo sąmoningesnis jis yra.

Nemenant kito ko, sąmoningumas pareina ir nuo sąmonės turinio. Koks tasai yra, toks yra ir žmogus. Tokiu jis ir laikomas. Niekais, tuštumais prikrovęs savo sąmonę, žadindamas asmens gyvumą, žmogus ir pats bus niekis. Ir tokiu jis apsireikš.

Svarbu tai žinoti ne tik atskiram žmogui, bet ir visai tautai. Kokį sąmonės turinį jis įsitieks, tokio sąmoningumo ir tokio taurumo ji bus. Tautai tenka sąmonės turinys gyvenimu, istorės eiga. Daug reiškia visi patyrimai, bet ir žmonių veikimas. Toliau — ir mokslas bei menas. O iš meno niekas taip gyvai nepasiekia žmonių kaip drama, kadangi gyvu, veikiančiu menu, būtent vaidinimu, statoma. Ji todėl labai daug reiškia tautos kilimui, jos tvirtėjimui.

Mūsų tautos padėtis labai yra ypatinga. Seniau pajungta, pavergta, ji maža tegalėjo rūpintis savo dvasios turtėjimu. Ir niekaip negalėjo apreikšti savo valios. Liko ji todėl kenčianti, neveikli. Dabar, tapusi laisva, ji norėtų reikštis. Jos gyvumas tarsis plūsta per jos gyvatos kraštus, bet nėra jai reikiamo tvirtumo, ir nemato ji didžiųjų žmoniškumo tikslų. Todėl jau kaip tik reikia meno, kuris, apreikšdamas didžios, taurios valios veiksmus, joje žadintų atitinkamas jėgas ir priruoštų jos valiai tikrą krypsnį. O tam drama svarbiausias menas.

Drama nelygi dramai. Ir todėl reikia iš dramų pasirinkti. Bet tam reikalinga ją gerai pažinti. Dramą vaidinant, matyt žmones susieinant tikroje vietoje. Sukyla tarp jų ir priešingumas, pasidaro įtampa, priešingumas pasiekia aukštumą, viršų, rodos, palaikys viena pusė, tada visa apsiverčia ir išeina jos žuvimas ir antrosios pusės laimėjimas arba abiejų susitaikinimas.

Ir taip pasidaro jau kelios dramų rūšys. Iš pat graikų laikų vadinama viena tragaida, kita — komaida, (nelietuvintais graikų žodžiais tragoidya ir komoidya), pirmoji — rimto ir liūdno, antroji — linksmo pobūdžio. Yra ir dar dramų, kurios stovi abiejų vidury. Jos stačiai dramomis vadinamos. Graikų kalbos žodis drama reiškia tą patį, ką lietuvių žodis veikimas. Ir tuo pažymėta, kad šio meno prasmė yra žmogaus veikimas. Bet ne bet koks. Dramoje veikimas turi sukilti iš žmogaus norų, troškimų, pagaliau iš jo valios ir pasiryžimo.

Tragaidoj veikimą gimdančioji žmogaus valia turi giliai šaknėti gyvenime. Turi būti ypatingu pasaulio kūrybos veiksniu. O žmogus veikdamas turi suprasti savo gyvenimo uždavinį. Taip jam nelieka kito ko pasirinkti. Tačiau jis žūva. Ir įvyksta, kaip sakoma, tragika. Matyt, kas būtina, kas svarbu, kas gera, nepasiekia laimėjimo. Ir griaudumas pildo širdį to, kurs tai pastebi. Tačiau pasirodo, kad žuvusiojo valia įneštas į pasaulį naujas, kilnus impulsas. Ir taip žuvusysis mirdamas vis dėlto triumfuoja.

Taip tragaida atspindina giliausiąją žmogaus gyvenimo prasmę. O rimtoji drama taip pat bando ją apreikšti. Komaida, priešingai, parodo žmonių paklydimus ir niekingumus ir, juos pašiepdama, leidžia atspėti, kas žmogui pridera.

Yra ir kitų dar dramos rūšių. Bet ne tai taikina klausiant, kuri drama mums reikalinga. Čia galima sakyti, kad mums tinka įvairios rūšys.

Bet dramos kitu žvilgsniu dar labai skiriasi. Vienoje kaupiami visoki įvykiai. Bet nėra jie žmonių valios ir jų priešingumo gaminiai. Ir todėl nėra čia dramos sielos. Drama čia turi epikos požymius. Kitoj dramoj įvykiai sukyla iš ūpų ir žadina vien jausmus. Ji todėl yra lyrikos pobūdžio. Kita vėl yra kupina visokių veiksmų ir todėl atrodo, tarsi būti tikra drama. Bet tie veikimai tik atsiskleidžia viens po kito, žmogaus padėčiai ir aplinkumui kintant, be aiškaus žmogaus nusistatymo. Ir vėl lyg dramai ko trūksta. O mums reikalinga geriausioji drama.

Kitaip dar dramų skirtumas aiškėja žiūrint tai, kaip jos darėsi. Vienas poetas, pasiektas visokių pasaulio įspūdžių, naudojasi jais ypatingam veikalui kurti. Jo dvasios-sielos darbas visa reiškia. Ir veikalas yra jo kūrinys. Kitas rašytojas supina savo pastebėjimus ir patyrimus taip, kad vos kiek pakeista tai, kas gyvenime vyko. Ir matyti kuone visiškai tat, kas paprastai patiriama. Rašytojo galios nedaug prisidėjo. Veikalas atrodo beveik kaip koks mokslo darbas. Ir jis dažnai dviejų susitarusių žmonių daromas, kaip kartais keli amatininkai susideda. Tokioj dramoj daugiau reiškia gyvenimo įvykiai, ne kuriančioji rašytojo galia. Ji todėl ir nėra kūrinys, o tik gyvenimo atspindys. Kuri tokių dramų mums reikalingesnė, aišku, atsimenant, kad mūsų tautoj būtinas didesnis, galingesnis žmogaus apsireiškimas.

Žiūrint į dramos turinį, vėl kiti skirtumai pastebimi. Yra dramų, kurios rodo didžių, galingų žmonių valią ir jų veikimus. Aukšti ir labai platus tikslai jų siekiami, tikslai, kurie daug reiškia ne tik atskiram žmogui, bet visai giminei ir tautai arba net žmonijai.

O kita drama vėl rūpinasi atskiro, dargi menko žmogaus siekimais ir pasistengimais. Nežiūri ji į jų svarbumą ir reikšmingumą, bet į jos ypatingumą, keistumą. Ir taip visoki nesveikumai, pakrikimai, nesutikimai ir panašūs dalykai nešami į teatrą, į skėnę, ir taip į žmonių sąmonę. Ir kuri šių dramų mūsų tautai reikalinga, rodos, visai aišku.

Toliau dramos ir tuo skiriasi, kaip jos žiūrėtojus veikia. Yra dramos, kuriose regimieji įvykiai yra maža visos dramos turinio dalis. Bet jie yra labai svarbūs. Ir žiūrėtojus patraukia į gyvenimą, kurį jie vaizduotis turi. Taip pat ir pamiršta, ką regi. Nesa tat yra tik priemonė jiems įžengti į pilnesnį, platesnį pasaulį. Žiūrėtojai tarsi patys kuriasi pasaulį savo dvasioje ir jo įvykiuose dalyvauja. Jų vaizduojamoji galia, jų fantazė yra dramos žadinta. Jie yra iš menkybės keliami į didumą ir platumą.

Kitos dramos visai kitaip veikia. Jos visą savo turinį paskleidžia žmonių akimis. Jiems belieka žiopsoti. Už to, ką jie regi, nėra nieko aukštesnio ir platesnio. Ir nėra čia gilesnės prasmės. Žmonės turi pasilikti prie to, kas jų pastebima. Jiems nereikia veikliai dalyvauti dramos gyvenime, o tik pasyviai priimti įspūdžius. Jie turi pamiršti, kad vaidinama, jiems turi visa atrodyti tikrenybe. O kadangi tai negalima, iš jų reikalaujama leistis apmokyti. Jie vaizdą turi laikyti tikrenybe.

Ir atsimenant, kokie mes, aiškėja, kuri drama mums reikalinga. Paskiau minėtoji yra ir naujesnioji. Ji beveik kaip mokslas atspindina gyvenimą ir yra kasdienio dalykas. Senesnioji drama, ypačiai graikų laikų, buvo didžių švenčių pats vidurys ir branduolas. Ir klausimas, ar mums daugiau reikia pasyvumo ar aktingumo, dvasios gyvumo, žadinimo ar įmigdinimo, snaudimo, rodos, visai aiškus.

Atitinkant dramą, yra taisomos ir dramų vaidinamosios vietos. Ir didis pastebėt skirtumas tarp senų laikų teatro bei vaidybos ir šių dienų. Seniau vaidinimo vieta, nors iš trijų pusių matoma, buvo tik prietaisa užmegzt žmonėms fantazei, jeib iš čia pakiltų į dramos pasaulį. Mūsų laikais, manoma, toliau nueita. Vaidinimo vieta yra akims prieinama tarsi pro skylę. Čia visa įvyksta, kas dramoj rodoma. Ir visa taip padaryta, kad manytai žvelgti į tikrą žmonių kambarį, į kokią gatvę, girią, daržą ir t. t. Taip ir vaidyba nieko nebereikalauja iš žmogaus kaip tik žiūrėti ir dar kiek klausytis. Bet ar tai teatro meno uždavinys? Ar taip jis atitinka savo reikšmę? Ar toks teatras mūsų tautai tinka? Ar apie tai nors kada esame pamanę? Reikia visuomet prisimint, kad menas yra evoliucės veiksnys. O veiksnio ypatingumas yra galių žadinimas. Visai taip kaip drama ir vaidinimo vieta pakito, laikui bėgant ir kultūrai pažengiant, ir vaidinimas. Prasidėjęs atsakymu, deklamavimu, jis virto dramos iliustravimu ir pagaliau pasiekė tikro meno aukštumą. Vaidinimas tapo kūriniu. Bet ji tuo visuomet negali būti. Jeigu drama nori monyti, tai esti gyvenimą ir jo žmones atspindinti, tai vaidinimas priverstas būt pamėgdžiojimu ir šmėkšavimu. Jis turi imtis pavyzdžius savo darbui iš patiriamų asmenų. O tikrasis vaidinimas, jeigu jis menas, iš psichinio gyvumo, kurį suranda dramos žodžiuose, kuria žmogų ir jį apreiškia. Kaip jis įvykius vaizduojasi ir tuo sužadina žmonių vaizdavimo galią, taip jis vaizduojasi ir žmogų, kurį jis tad savo asmenimi pastato. Iš tikrųjų vaidintojo darbas ir tik yra vyriausiai vaizdavimas, kuriuo jis veikia, minčių srityje pasaulį kurdamas, kaip koks magikas žinys. Tik nėra tinkama tam kiekviena drama. O kitos, kurios tokiam vaidinimui rašytos, negali būt vaidinamos tokio vaidintojo, kurs temoka pamėgdžioti, o ne kurti.

Atitinkama kliūtis ir trukdys dramų pasirinkimą. Bet ne tai turėtų čia ką reikšti. Drama yra, kaip visas menas, evoliucės veiksnys. Ir todėl reikia atsižiūrėti vien tai, kas tautai reikalinga, kas jai būtina.

Pirma mūsų akys, kaip visuose dalykuose, kreipiasi į kitų tautų dramas. Jos turi jų visokių. Bet reikia omeny turėti, kad kiekviena tauta turi ypatingą savo dramą. Ji yra gaminys ypatingų padėčių, santykių, ypatingos istorės ir, apskritai sakant, kultūros. Todėl kitų tautų drama negali būt prieinama mūsų tautos vaikams. Tik kur drama apreiškia aukščiausius žmogaus gyvenimo klausimus, čia visos tautos sutinka. Todėl iš kitų tautų dramų parinkti reikėtų tik dramas su aukštu kilniu turiniu. Jos tada ir mūsų tautai kiek reikš. Kitos jai nieko neduos, jeigu nebus stačiai kenksmingos.

Veikia ypatingas dėsnis evoliucėje. Jisai šis: visa, kas gyva, auginasi sau ir veiksnius tolimesniam gyvėjimui. Dėl tos priežasties kiekvienai tautai ir daugiau reikš jos drama. Todėl mūsų tauta ir turėtų pirma pasirinkt vaidinimui iš savo dramų.

Bet kas parinks? Kaip apskritai meno srityje nepakanka tiksliam spręsmui turėti visokių žinių, taip ypačiai teatro mene. Ne mokslas padaro spręsmą, bet dvasios šviesa. O kad jai ir daug reiškia mokslas, nepalyginamai svarbesnis yra žmogaus gyvenimas, jo pasistengimas taurėti, augti savo žmoniškume, atlukštinti slėpiningąją žmogaus didybę. Tik toks žmogus matys, kas tautai reikalinga. Tik jis supras, koks dvasios turinys jai būtinas. Ir jis pastebės dramų vertybę, nors ir būtų jose visokių dar trūkumų. Ir tada tautai bus teikiama, kas jai bus tikras sveikinimas jos pačios dvasios, pačios žmoniškumo.  

PAAIŠKINIMAS

Pirmoji publikacija „Gairėse“ (1924. — Nr. 2. — P. 44 — 51). Buvo skelbta „Pergalėje“ (1988. — Nr. 3. — P. 154 — 162).

Čia spausdinama iš „Gairių“. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai 3 tomas MANO PASKAITOS